Lapino paveikslas V. Krėvės-Mickevičiaus “Skerdžiuje”

Lapino paveikslas V.Kreves “serdziuje”

Šiame Krėvės apsalyme, pagrindinis veikėjas yra paslaptingas bei keistas žmogus-Lapinas.
Jis kas vieną vasarą ganydavo gyvulius, žiemą mezgdavo tiklus, bradinius, o kai nebūdavo tokio darbo- mezgdavo moterims petkes. Bet kaip ir kuo gyveno senas Lapinas- niekas gerai nežinojo ir nesidomėjo.
Šiame v.Krėvėd apsakyme “skerdžius” Lapinas buvo paraleriškai vaizduojamas su medžiu (liepa):”Viena- žalia,išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas- stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtaskaip seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas, it žydinti obelisk, seniausias tame kaime gyyvenančių senelių.”
Lapinas nebuvo turtingas. Jis gyveno sodžiaus gale,dūminėje pirkajtėje be priemenės, su žmona. Jiedu vaikų neturėjo, todėl kas vieną vasarą augindavo paršiukus. Savo pirkioje jie turėjo tik pačius reikalingiausius daiktus.
Skerdžius savo kaime buvo pagarsėjęs kaip didelis melagis. Vaikai jį visur lydėdavo ir pasitikdavo. Skerdžius taip pat labia mylėjo to kaimo vaikus, ir buvo jiems labai dėmesingas. Vieniems jis darė švilpukus, antriems sukdavo vamzdelius, tretiems jis duodavo botagu papliauškinti, dar kitiems- ragan papūsti. Lapinas buvo puikus pasakotojas. Jis mėgdavo vaikus gąsdinti saavo sugalvotomis, baisiomis istorijomis. Vaikai juo tikėdavo. Tiesa, tikėjo Lapinu ne vien tik vaikai, bet ir suaugę žmonės. Lapinas leidosi būti pajuokiamas,bet turėjo orumo.Tam kaimui skerdžius buvo reikalingas, tačiau buvo jis jau labia senas, todėl žmonės jį gerbė ir gailėjosi.
Lapinas ti

ikėjo Dievu, bet apie jį beveik nieko nežžinojo, tuo nesidomėjo. Nemokėjo senelis “katakizmų” ir teisinosi visiems tuo, kad anksčiau to niekas vaikų nemokindavo.
Lapinas labia mylėjo gamtą ir ją saugojo. Galvojo,jog miškų šiais laikais niekas nebeprižiūri, kad visi kerta medžius, o vėliau vėl sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta.O jis tikėjo gamtos gyvybe, miškus laikė šventomis vietomis. Lapinas labai mylėjo medžius, bet jo mylimiausias buvo Grainio liepa.

Kai jis dar buvo mažas,jam viena čigonė išskaitė delne,kad jis mirs tada, kai Grainio liepa nulūš. Niekas tuo netikėjo, išskyrus patį Lapiną. Visi manė jog, liepa stovė sdar šimtus metų, o skerdžius jau buvo labai senas.Vieną dieną Lapinas susipyko su Grainiu, ir šis pagrasino, jog nukirs savo liepą. Žmonės juo netikėjo, galvojo, kad taip kaalbėdamas jis tik erzina skerdžių. Bet kitą rytą, pats to nesuvokdamas, Grainis nukirto savo liepą. Vėliau, jis pats gailėjosi,kam taip padarė, bet juk laiko atgal neatsuksi, o liepa jau gulėjo nukirsta.
Tip kaip išskaitė čigonė,taip ir atsitiko. Kai Lapinas sužinojo, kad liepa nukirsta- stipriai susirgo. Ilgai senelis kankinosi ir po kelių dienų mirė.
Visas kaimas ilgai ilgėjosi Lapino, visi buvo pripratę prie seniausio ir linksmiausio to kaimo gyventojo.

Leave a Comment