Knygos “Heroinas” recenzija

Untitled

Knygos “Heroinas” recenzija

Rosana Lukauskaitė

Absoliutaus bestselerių lyderio Melvino Burgesso knyga „Heroinas“ jau spėjo tapti folkloro dalimi, kai vienos pramoginės radijo laidos vedėjai iškrėtė pokštą merginai, dievinusiai šią knygą. Jie nekaltai šnekučiavosi telefonu ir tarsi magai iš stebuklingos skrybėlės traukė iš anksto susižinotus faktus apie jos gyvenimą: vardą, amžių, pomėgius. Paminėjus „Heroiną“ vaikinai detaliai „išbūrė“ jos ateitį – neva mergina neišlaikys brandos egzaminų, po ankstyvo šeimos sukūrimo bus palikta viena su vaiku ir galiausiai labai gailėsis, kad septyniolikos perskaitė „Heroiną“, o ne „Aną Kaareniną“, pavyzdžiui. Tik viena bėda – Tolstojaus šedevras švelniai tariant nuobodokas ir užima mažiausiai tūkstantį puslapių, o jo plėtojamos temos ne visada pasiekia šiuolaikinio jauno žmogaus sąmonę, kurią labiau įtakoja gatvė, o ne klasikai.Melvinas Burgessas gimė 1954 m. Tvikenhame, Midlesekse. Nuo pat vaikystės buvo itin drovus svajoklis, kuris dažnai kalbėdavosi su savimi ir žaisdavo su įsivaizduojamais draugais, bet paauglystėje suprato, kad pasaulis aplink jį gali būti lygiai toks pat įdomus kaip pasaulis jo galvoje. Jo knygos skirtos paaugliams. Istorijų siužetai įtempti, pasižymintys grreitu tempu. Pasakojimais apie įvairias problemas patiriančius paauglius Burgess nesiekia moralizuoti, bet nori tik įspėti jaunuosius skaitytojus. Visa tai gerai atsispindi žymiausiame rašytojo romane “Heroinas”(angl. “Junk”, 1996), kuriame pasakojama narkotikų liūne paskendusių jaunuolių istorija. Jau 1997 m. šis skandalingasis kūrinys apie benamius na

arkomanus buvo apdovanotas Guardian Children`s Fiction Award ir Cernagie medaliais.Šios knygos veiksmas vyksta maždaug devintojo dešimtmečio pirmosios pusės Bristolio mieste, kur tuo metu gyveno ir pats autorius. Daugelis įvykių skirtingais pavidalais yra nutikę daugelį kartų realybėje ir, kaip pastebėta, labai linkę kartotis. Rašytojas nepoetizuoja ir nehiperbolizuoja – viskas kaip gyvenime. Iš tikrųjų tai Džemos, Taro ir heroino meilės istorija. Meilė prasideda ir baigiasi, o priklausomybė – ne. Stipriavalių narkomanų nebūna. Svaiginimasis apibūdinamas kaip drakono vijimasis. O kas toliau? Verki apsikabinęs šunį.Džema Brogan kaži ką atiduotų, kad pajustų tikro gyvenimo skonį. Ji ieško naujų savo kaip individualios asmenybės vertės įrodymų. Pasąmoningas motinystės instinktas skatina ją rūpintis Taru (tikrasis vardas Deividas) Losonu – atlapaširdžiu ir bejėgiu, namuose patiriančiu smurtą vaikinu, kuris svajoja tapti dailininku. Abu jiie mokėjo grožėtis paprastais dalykais, kol horizonte nepasirodė svaigalai. Porelė naiviai mano, kad pabėgę nuo tėvų, gali pabėgti nuo bet ko – net įjunkimo į narkotikus. Pradžioje jie juokdavosi iš stereotipinio narkomanų gyvenimo būdo: vagysčių, prostitucijos, abortų, AIDS, problemų su teisėsauga, perdozavimų, neįveikiamos abstinencijos, etc. Tačiau galop ir jiems tenka tai patirti. Juos suviliojo idėja, kad yra lengvesnis kelias į gerą gyvenimą – be mokymosi, nuobodaus darbo, nykios rutinos. Džema ir Taras meluoja sau tvirtindami, kad „Žinoma, heroinas kietas, bet mes dar kietesni.“ Ironiška, ka
ai Džemos tėvą, dėl dukros dingimo vartojantį gydytojų prirašytas tabletes nuo nemigos, Taras pavadina narkomanu. Gal tikrai mes visi nuo kažko priklausomi, juk lengvi narkotikai neegzistuoja.Man patiko, kad pasakojama daugeliu balsų: kiekviename skyriuje pirmuoju asmeniu kalba vis kitas veikėjas. Savo versijas pateikia patys Džema ir Taras, jų tėvai, vietinės parduotuvės savininkas, draugai skvoteriai, užimantys negyvenamus būstus, anarchistai, pankai, kiti narkomanai (jų credo: „Gyvenk greitai, mirk jaunas!“) – žmonės, kurie pagrindiniams veikėjams nori padėti ir žmonės, kurie padėti nebegali net patys sau. Pasakojimas įtikinantis ir kartais jautiesi lyg skaitytum tik tau vienam skirtą itin atvirą laišką – dokumentą, menantį dviejų jaunų žmonių tragediją, kurios galėjo ir nebūti.Nebūtina tapti narkomanu ir susileisti pusę pasaulio sau į venas, kad iš esmės jį pažintum, bet kodėl gi neperskaičius šio romano iki trisdešimt penkerių metų, nes po jų ši knyga atrodys lyg vadovėlis, mokantis, kaip elgtis su savo maištaujančiomis atžalomis. Priešingai dažnai primenamai patarlei – visai neblogai mokytis ir iš svetimų klaidų.

Leave a Comment