RICHARD DE BURY IR JO KNYGOS „PHILOBIBLON“ PAGRINDINĖS IDĖJOS
TURINYS
Įžanga 31. Apie autorių 42. Knygos „Philobiblon“ pagrindinės idėjos 52.1. Knyga – išminties ir atminties lobynas 52.2. Knyga – paminklas autoriui 62.3. Knygoje svarbiausia ne jos puošmena, bet turinys 62.4. Knyga – neįkainojama vertybė 62.5. Knygas reikia mylėti 62.6. Knygas reikia saugoti 72.7. Meilė knygoms duoda didžiulę naudą 72.8. Knygos kūrėjas remiasi pirmtakais ir jiems atiduoda padėką bei pagarbą 82.9. Būtina rašyti naujas knygas ir atnaujinti senas 82.10. Knygai reikalinga globa ir apsauga nuo ją tykančių pavojų 82.11. Knygų kaupimas turi turėti prasmingą tikslą 92.12. Tvarkyti biblioteką reikia mokėti ir nuolat mokytis tai daryti 9Išvados 11Bibliografinių nuorodų sąrašas 12
ĮŽANGA
Meilę knygai galima rodyti įvairiai. Ją renkant ir kolekcionuojant, saugant ir skaitant. Istorijoje būta atvejų, kai dėl knygos žmonės negailėjo gyvybės, nebijojo persekiojimų, kalėjimų. Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Amžių kaita formavo skirtingą požiūrį į knygas: karų ir revoliucijų metu blaškomos ir barstomos po visus pasaulio kraštus, degintos laužuose, draustos spausdinti ir platinti, mėtytos į vandens kanalus, maltos į popieriaus žaliavą, jos žūdavo arba, dėkingam likimui lėmus, būdavo slepiamos kuo toliau nuo naikinančios jėgos, o laikui bėgant – velkamos puošniais aprėdais, rakinamos auksiniais užraktais.Ne kiekvienas žmogus gali paskirti savo gyvenimą knygai, aukoti jai savo laiką, lėšas, energiją, keliauti po pasaulį ir ieškoti reikalingo veikalo. Knygą reikia „jausti“. Žmogų turi užvaldyti knygos radimo ir atradimo džiaugsmas. Asmeniško bendravimo su knyga džiaugsmas. Savo gyvenimo prasmę atradęs knygoje, žmogus tarsi susilieja su ja sunkiai kitiems suvokiamais ryšiais bei sentimentais.Būtent tokia meile knygai perpildytas XIV a. anglų diplomato, mokslininko ir rankraščių kolekcionieriaus Richardo de Bury (1287-1345) veikalas Philobiblonas. Šiame kūrinyje pirmąkart pavartota bibliofilijos ir bibliofilo (knygų mylėtojo) sąvoka. Autorius nepaprastai nuoširdžiai ir šiltai stengėsi sukelti savo amžininkams pagarbos ir meilės knygai jausmus, karštai gynė ją nuo visokių priešų. Jis davė patarimų, kokias pirkti knygas, kaip jas laikyti, kaip skirstyti skaitytojams, studentams.
Laikas pasirodė esąs bejėgis prieš giliai R. De Bury širdyje subrandinto kūrinio gyvastį. „Philobiblono“ istorija, tyliai prasidėjusi viduramžių Anglijoje, tęsiasi iki šių dienų. Peržengęs epochas, valstybių sienas, skleisdamas ne tik nesenstančias, bet ir amžinas meilės knygai idėjas, Philobiblonas prabyla įvairiomis pasaulio kalbomis. Philobiblono vertimo išleidimas bet kuria tautine kalba yra laikomas svarbiu tos šalies bibliofilijos sąjūdžio įvykiu ir žinia, skelbtina net visuotinėse enciklopedijose. Apie Richardą de Bury ir jo veikalą yra paskelbta nemaža mokslinių straipsnių ir knygų, ginamos daktaro disertacijos, remiantis tyrimų duomenimis ugdoma šiuolaikinė bibliofilijos kultūra.Lietuva – šešioliktoji pasaulio šalis, sulaukusi pirmojo pasaulyje bibliofilijos veikalo vertimo į gimtąją kalbą. Knyga išleista 1000 numeruotų egzempliorių tiražu Martyno Mažvydo bibliofilų klubo iniciatyva. Lietuviškai prakalbęs R. De Bury kūrinys yra sklandus ir įtaigus. Tiek turiniu, tiek ir poligrafiniu apipavidalinimu šis leidinys apie protingą meilę knygai laikytinas bibliofiliniu.1. APIE AUTORIŲ
Richard de Bury gimė 1287 m. sausio 24 dieną Normanų kilmės riterio dvare Vakarų Sofolko grafystėje. Tą patį mėnesį ir dieną savo gyvenimo pabaigoje jis parašė Philobibloną. Berniukas anksti tapo našlaičiu. Oksfordo universitete įgijęs gerą išsilavinimą, jaunuolis įstojo į Durhamo benediktinų ordiną, buvo pakviestas į karaliaus Eduardo II dvarą, kur nuo karaliaus sūnaus auklėtojo iškilo iki itin įtakingo Eduardo III lordo kanclerio, bažnyčios hierarchijoje – Durhamo vyskupo. Karaliaus įgaliojimu vykdė svarbias diplomatines misijas Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Škotijoje. Richard de Bury garsėjo išsilavinimu, intelektu, diplomatija ir meile knygoms. Jų jis turėjo daugiau negu visi to meto Anglijos vyskupai kartu sudėjus: buvo sukaupęs vieną didžiausių to meto bibliotekų – apie 1500 rankraščių tomų ir rašinių. Savo bibliotekos turinį de Bury žinojo atmintinai. Jis sudarė bibliotekos katalogą, pirmąją žinomą šios rūšies bibliografijos rodyklę Europos asmeninių bibliotekų ir bibliografijos istorijoje, kuri mūsų dienų nepasiekė.
Richard de Bury pasirūpino savo asmeninės bibliotekos ateitimi. Visas knygas kartu su katalogu jis nusprendė padovanoti Oksfordo universiteto akademinei bendruomenei. Jis surašė ir jų naudojimo taisykles. Deja, de Bury nesugebėjo laiku surinkti ir kartu su testamentu palikti pakankamai lėšų savo valiai įgyvendinti. Paliktos knygos ilgai buvo laikomos dėžėse nenaudojamos. Uždarius vienuolyną, Richardo de Bury palikimas buvo išblaškytas. Vienos knygos pateko į universiteto biblioteką, kitos – parduotos arba paliktos likimo valiai. Iki šių dienų yra išlikusios keturios de Bury knygos: dvi tebėra Oksfordo bibliotekoje, dvi atsidūrė Britų muziejuje.Apie Durhamo vyskupą telkėsi daug rašto ir mokslo žmonių. Jis visada stengėsi būti arčiau tų, kurie garsėjo iškalba ir darbais. Jaunystėje de Bury savo kelionėse lankė mokyklas, universitetus, fizikos kabinetus, mokytųjų buveines, subrendęs, kai įgijo galių ir išteklių, juos kvietė pas save ir globojo. Savo rezidencijoje jis sutelkė kvalifikuotų knygų perrašinėtojų, iliuminuotojų, korektorių ir knygrišių kolektyvą. Varginamas įkyrios ir sunkios ligos Richardas de Bury 1345 metų sausio 24 dieną užbaigė rašto darbą lotynų kalba, kurio likimo jis dar nežinojo ir net negalėjo nujausti.2. KNYGOS „PHILOBIBLON“ PAGRINDINĖS IDĖJOS
Richardas de Bury savo knygoje dėkoja palankiai susiklosčiusiam likimui už galimybę gyventi knygų pasaulyje. Autorius aprašo Anglijos karaliaus Eduardo Trečiojo valdymo laikotarpį, atvėrusį galimybes vienuoliams susipažinti su privačiomis, vienuolynų ir pasaulietinėmis bibliotekomis. Visą savo laisvą laiką vienuoliai skirdavo knygoms. Jie rūpindavosi knygų tvarkymu, taisymu, surašymu. Vienuolių palankumas tuo metu buvo pelnomas ne dovanomis, o knygomis. Pats de Bury, siekdamas sukaupti didelę biblioteką, negailėdavo pinigų ir užmegzdavo ryšius su knygų pardavėjais Prancūzijoje, Vokietijoje bei Italijoje. Turėdamas laisvo laiko, jis vaikščiodavo po kaimų mokyklas, bendraudavo su mokytojais, iš kurių taip pat pirkdavo knygas. Prie jo knygų kolekcijos pilnėjimo prisidėjo daugelis žmonių, nepriklausomai nuo lyties, visuomeninės padėties ar titulo, turėjęs reikalų su knygomis.
Kūrinio pratarmėje autorius teigia norįs šiuo traktatu pateisinti jį apėmusią galingą ekstazinę meilę knygoms, kurios taip esančios reikalingos studijoms. Savo amžininkams jis siekė įrodyti, kad knygų rinkimo aistra virto kilniu tikslu – aprūpinti žmones reikalingomis knygomis. Veikalo turinį atskleidžia dvidešimt skyrių, pradedamų pasvarstymais, kad būtent knygose slypi išmintis, baigiant pamokymais, kaip įsigyti, vertinti ir tvarkyti knygas. Tik nuolatinis buvimas knygų pasaulyje, skaitymo ir išminties sėmimosi palaima, asmeniška bibliofilo patirtis ir laiko išbandymų patvirtintos mintys galėjo paskatinti autorių sukurti veikalą, kurio idėjos, buvusios aktualios viduramžiais, randa prasmę ir yra neginčytinos šiomis dienomis.2.1. Knyga – išminties ir atminties lobynas
Autorius išaukština išmintį ir žinias, daugybę kartų pranokstančias visus pasaulio turtus.. Knygose glūdi išmintis, „jose atsiskleidžia danguje, žemėje ir po žeme esančių dalykų prigimtis“. Jose tarsi susitinka praeitis su dabartimi ir ateitimi. „Tik knygose švytinti tiesa noriai atsiveria kiekvienai juslei: regėjimui, kai knyga skaitoma tyliai, klausai, kai knyga skaitoma garsiai, dar daugiau, tam tikru būdu ir lytėjimu, kai ji yra perrašoma, perrišama, taisoma ir saugoma“. Knygose laiduojama amžinybė. Tiesa, užrašyta knygose, nepranyksta. Bendravimas su knyga padeda žmogui pastebėti „žmogiškojo nežinojimo skurdą“.Richardas de Bury knygą lygina su mokytoju, visada pasiruošusiu savo išmintimi pasidalinti su kitais. „Knygos yra mokytojai, kurie moko be lazdų ir rykščių, be riksmo ir pykčio, be dovanų ir pinigų. Kada tik ateitum – nemiega, ko tik paklaustum – neslepia, jei suklysti – nemurma, jei nežinai – nesišaipo“.
2.2. Knyga – paminklas autoriui
Parašyta knyga atsilygina autoriui: kol ji gyva, tol autorius bus nemirtingas. Nemiršta tas, kas suteikė gyvybę mokslui. Philobiblonas taip pat nenugrimzdo užmarštin, daug šimtmečių primindamas knygos istorijai apie jį sukūrusį žmogų.
2.3. Knygoje svarbiausia ne jos puošmena, bet turinys
Knygų įrišimas nėra knygų dalis. Autoriui nėra svarbus puošnus auksu ir metalu puoštas knygos rūbas. Purpuriniu aksomu „aprengta“ knyga gali sudominti tik akis. Knygos turinys kalba pats už save. Meistro, sukūrusio knygos rūbą, vardas taip pat nėra svarbus.
2.4. Knyga – neįkainojama vertybė
„…jokia kaina neturi žmogui sutrukdyti pirkti knygas, jei tik jis įstengia už jas sumokėti“. Vertę knygoms suteikia išmintis, o išminties vertė yra neapsakoma. Negalima brangia laikyti prekę, kai ji – begalinis lobynas. Knygas reikia noriai pirkti ir nenoriai jas parduoti. „Tiesą pirk ir neparduok išminties“ (Saliamonas). Knygos pranoksta bet kokį žmonijos įvertinimą. Knyga verta tiek, kiek žmogus turi.2.5. Knygas reikia mylėti
Knygos yra nusipelniusios tiek meilės, tiek ir pagarbos, kurią žmogus jaučia mokytojams. Kadangi visi žmonės iš prigimties trokšta žinių, o knygos gali perduoti senovės žmonių išmintį, daug vertingesnę už visus turtus, tai koks žmogus, paklusdamas prigimčiai, gali neatsiduoti knygų aistrai? Žmogus, kuris garbina tiesą, laimę, išmintį ir tikėjimą, būtinai turi tapti knygų mylėtoju.Suvokdamas knygos reikšmę žmogaus gyvenime, Richardas de Bury pabrėžė, kad labiausiai knygas turėtų mylėti valdovai ir vyskupai, teisėjai ir mokytojai bei visi valstybės vadovai – tie, kuriems labiau negu kitiems reikia išminties, „kad galėtų geriau atlikti pagal pareigas jiems priklausančius darbus“.Autorius tokią meilę knygai vadina tarnavimu knygai.
2.6. Knygas reikia saugoti
Autorius gerai žinojo, kam rašo ir kaip reikia rašyti. Jis ragino studentus nebūti apsileidusius, nes apsileidimas ypač kenkia knygoms. Į studentus autorius kreipiasi tarsi dėstydamas jiems elgesio su knyga pradžiamokslį: „pirmiausia reikia knygą pagarbiai atversti ir užversti, negalima pagriebus plėšti, o baigus skaityti – palikti neužverstą“. Pateikdamas konkrečius elgesio su knyga pavyzdžius, autorius teigia, kad knygos nusipelno didžiulės pagarbos, kad apsileidimas – didžiausias knygų priešas, ir „tik tas, kuris prisiartina be dėmės, tarnaus brangiausioms knygoms“.
De Bury peikia nevalyvą studentą, varvančia nosimi skaitantį knygą, drįstantį virš atverstos knygos valgyti, gerti ir paliekantį knygose maisto likučius. Studentas vadinamas didesniu knygų kenkėju negu skaitytojas, nes, nesuvokdamas to, ką daro, jis džiovina tarp knygos lapų gėlių žiedus, kaišioja tarp knygos lapų šiaudelius, „kad jie primintų tai, ko mintis neišsaugojo“. „…ypač reikia saugoti knygas nuo tokių begėdžių jaunuolių, kurie vos išmokę rašyti tampa netikusiais nuostabiausių tomų komentatoriais. Kur tik pamatę platesnę paraštę šalia teksto, prirašo ją siaubingų raidžių arba kokią nors kitą nesąmonę …“. Taip knyga praranda savo vertę ir naudingumą.„Pastebėjus knygų defektus, reikia nedelsiant juos pašalinti, nes niekas nedidėja taip greitai, kaip įplėšimas ar įtrūkimas, kurie laiku nepašalinti vėliau sunkiai yra panaikinami. Reikia saugoti knygas ir joms būti labai rūpestingiems“.Saugodamas ir mylėdamas knygą, žmogus rodo pagarbą jai. Richardas de Bury šią pagarbą vadina šventąja pagarba knygoms.2.7. Meilė knygoms duoda didžiulę naudą
Richardas de Bury, pasaulietiška kalba aprašęs nevalyvo knygos skaitytojo paveikslą, visai kitokiu stiliumi aprašo meilę knygoms. Būtent emocijų ir stilių kaita sustiprina Philobiblono idėjas.Apimtieji meilės knygai nevertina žemiškųjų turtų. „Nes meilė knygoms – tai meilė išminčiai“.„Knygos džiugina, kai šypsosi laimė, ir guodžia kiekvieną, kai baugina nepalankus likimas. Jos suteikia galios žmonių sutartims, be jų neperduodamos svarbios mintys. Knygose slypi menai ir mokslai, jų naudos nepajėgia suvokti joks protas“. Remdamasis Seneka, Philobiblono autorius teigė: „laisvalaikis be knygų yra mirtis ir gyvo žmogaus kapas. Vadinasi, priešingai, rašymas ir knygų skaitymas yra pats gyvenimas“.
2.8. Knygos kūrėjas remiasi pirmtakais ir jiems atiduoda padėką bei pagarbą
Ankstesnieji išminčiai filosofijai paskyrė visą savo gyvenimą. Mokslą jie vertino labiau už gyvenimą. De Bury epochos žmogus negaudavo tokių gerų mokslo pagrindų, kokius turėjo gyvenusieji anksčiau, nors mėgdavo priskirti sau įvairius nuopelnus, suteikti titulus, puoštis dvasininkų drabužiais ir iškilmingai užimti vyresniųjų vietas.
Autorius lygina protėvius su savo amžininkais ir su pagarba atsiliepia apie „laiko išbandytus mūsų protėvių darbus“. Savo pirmtako darbais visada remiasi istorikas. Praėjusių laikų istorijos neįmanoma parašyti be pirmtakų darbų. Tas pats pasakytina ir apie mokslininkus. Niekada vienas žmogus nesukūrė jokio mokslo – tarp pačių seniausių ir naujausių randamas visas būrys kitų mokslininkų.Praeities patirtis perduodama dabarčiai verčia žmogų tobulėti. Kartu su juo tobulėja ir knyga.2.9. Būtina rašyti naujas knygas ir atnaujinti senas
Susidėvėjusių knygų tomus būtina pakeisti naujais, kad knygų giminei būtų suteiktas pastovumas, kuriam prieštarauja mirtingų dalykų prigimtis. Knygos turi būti dauginamos be galo.
2.10. Knygai reikalinga globa ir apsauga nuo ją tykančių pavojų
Karai kenkia knygoms labiau už bet kokį marą. Per antrąjį Aleksandrijos karą Egipte buvo sudeginta 70000 knygų. Tai – astronomijos veikalai, arabų ir indų apmąstymai, žydų apeigos, babiloniečių statybos menai ir t.t. Karai išblaško knygas „po svetimas šalis, sukapoja į gabalus, sužeidžia, siaubingai suluošina, užkasa po žeme, nuskandina jūroje, sudegina ugnyje ir žudo visais kitais įmanomais būdais“. Nuostoliai, kuriuos atnešė knygoms karai, nesuskaičiuojami.Richardas de Bury savo veikale smerkia dvasininkus, pamiršusius juos išaukštinusias knygas. Knygos užtikrino dvasininkams garbingą padėtį, knygų pagalba jie susipažino su filosofija, muzika, aritmetika ir kitais mokslais. Nė vienas dvasininkas nelipa į sakyklą nepaskaitęs knygos, neina į mokyklą skaityti paskaitos arba dalyvauti disputuose nesitikėdamas knygos paramos. Pasiekę klestėjimo viršūnę, dvasininkai atsisako knygos teikiamų malonumų, iškeisdami juos į kitus.Knygos prievarta varomos iš vienuolynų. Jų vietoje – „šunys ir paukščiai, o dažnai ir dvikojė būtybė, su kuria gyventi dvasininkams nuo seno yra draudžiama“. Knygos atstumiamos ir laikomos nereikalingomis dėl susirūpinimo trimis žemiškais dalykais: „pilvu, rūbu ir būstu“.
Pasauliečiai taip pat nevertina knygų. Jos deginamos, plėšomos gabalais, jų lapai gelsta, jas graužia kirmėlės. Knygos parduodamos kaip vergės ir tarnaitės, jos paliekamos smuklėse kaip užstatas. Knygų vertę menkina nemokšos vertėjai ir perpasakotojai, suteikdami joms naujų autorių vardus. Netekusios savo senovinio kilmingumo, vėl ir vėl atsinaujindamos, knygos visiškai išsigimsta. Neišmanėliai vertėjai, nesuvokdami kalbos savitumo, imasi versti knygas iš vienos kalbos į kitą – taip yra bjauriai iškraipomos autoriaus mintys.Moterys laiko knygą nereikalingu namų rakandu, išmaino ją į „brangų galvos apdangalą, musliną, šilką, į dukart dažytą purpurą, drabužius ir įvairius kailinius, į liną ir vilną“.2.11. Knygų kaupimas turi turėti prasmingą tikslą
Philobiblone Richardas de Bury išdėstė vieną sumanymą – padovanoti Oksfordo universitetui savo asmeninę biblioteką, kurios knygos būtų prieinamos visiems universiteto studentams. Tas sumanymas ir pažadino norą pirkti bet kur viešai parduodamas knygas, nekreipiant dėmesio į kainą, ir kiek galima geriau perrašyti tas, kurių negalima buvo nupirkti.Taip de Bury norėjo atsikirsti tiems, kurie dvasininkus niekino ir peikė už per didelį smalsumą, už nesuvaldomą polinkį literatūrai bei įrodyti, kad knygos renkamos bendram mokymui, o ne savo malonumui. 2.12. Tvarkyti biblioteką reikia mokėti ir nuolat mokytis tai daryti
Į savo asmeninę biblioteką sudėjęs visą savo gyvenimą, Richardas de Bury puikiai suvokė jos vertę. Philobiblone jis aprašė naudojimosi bibliotekos knygomis taisykles, iki smulkmenų nurodęs bibliotekoje dirbančių bei imančių iš bibliotekos knygas skaitytojų pareigas. Universiteto akademinės bendruomenės paskirti penki studentai turėjo saugoti knygas. Knygų negalima buvo išnešti iš bibliotekos nurašyti ir perrašyti. Paprašius išduoti knygą, reikėjo kruopščiai patikrinti, ar yra tos knygos dublikatas. Jeigu taip, knyga būdavo išduodama, paimant užstatu kitą, kuri yra tokios pat vertės, kaip prašomoji. Tada užrašomi išduotos ir užstatytos knygų pavadinimai, knygą išdavusiųjų ir paėmusiojo vardai, metai ir diena, kada knyga buvo išduota ir t.t.
Kiekvienas saugotojas, prieš pradėdamas dirbti, turėjo pasižadėti laikytis šių taisyklių.Taisyklėse buvo nurodyta, kad kasmet paskirti saugotojai turi pateikti ataskaitą bendruomenės magistrui ir dviems jo pasirinktiems studentams. Peržiūrėjus knygų katalogą, būtina patvirtinti, kad visos knygos yra savo vietose arba už jas yra palikti užstatai.„Jeigu atsitiktų taip, kad knyga prapuolė dėl ją paėmusiojo mirties, vagystės, apgavystės arba nerūpestingumo, tai ją praradęs arba jo globėjas, arba jo valios vykdytojas užmoka knygos kainą ir paima paliktąją knygą. O jeigu kokiu nors būdu saugotojai gauna pelną, tai jis negali būti panaudotas jokiems kitiems tikslams, kaip tik knygoms atnaujinti ir saugoti“.Šių taisyklių teiginiai dar kartą įrodo, kad autoriaus rūpinimasis knygomis, bibliotekos ateitimi nebuvo tik trumpalaikis susižavėjimas ar siekimas būti pranašesniu už kitus. Šias taisykles galima pavadinti knygos palydėjimu į pasaulį, suteikiant jai visokeriopą apsaugą.Richardas de Bury, rašydamas Philobibloną, negalėjo nuspėti jo likimo. Nepaprastam kūriniui tekęs neparastas likimas įrodė, kad knyga turi didelę galią, kad ji įtakoja žmogaus gyvenimą, skatina mąstymą, prašydama už tai nuoširdžios pagarbos ir meilės.Philobiblonas – tokia graži knyga, jog ranka sunkiai kyla pasibraukti svaresnius posakius. O jų čia tiek daug, kad teisėtai traktatą būtų galima vadinti aforizmų apie knygą veikalu.IŠVADOS
Philobiblonas autorių išsaugojo istorijai, spaudos staklių išradimas lėmė sėkmingą knygos plitimą įvairiose pasaulio šalyse. Tai buvo parankinė knyga daugeliui žymių viduramžių ir naujųjų laikų sandūros intelektualų. Richardo de Bury kūriniu rėmėsi iškilieji Paryžiaus humanitarai. Šis veikalas – tai savotiškas testamentas, gerokai peržengiantis įprastinio paskutinės valios dokumento paskirtį ir turinį. Dabar Philobiblonas įvardijamas įvairiausiais apibrėžimais: knygos himnas, knygos konstitucija, knygos katekizmas, bibliofilijos elementorius, bibliofilijos enciklopedija, bibliotekininkystės vadovėlis, bibliografijos abėcėlė, skaitymo kultūros patarėjas, literatūrinis testamentas, autobiografinė esė. Be to, prieš kiekvieną apibrėžimą visada rašomas žodis pirmasis. Pripažinimą Philobiblonui lėmė autoriaus talentas, įžvalgumas, pomėgio galia ir gilus tikėjimas jo prasmingumu.
Šiandien šį dokumentą skaito daugelis pasaulio tautų, neversdamos pavadinimo į gimtąją kalbą, tačiau jį galima išversti – Meilė knygoms arba, sudėjus abu žodžius į vieną – Knygmylystė. Tai – pirmasis universalus knygos kultūros filosofijos veikalas, pasakojantis apie knygose slypinčią išmintį, apie tai, ką žmogui suteikia rašytiniai paminklai, ir apie daugelį kitų su knygos pasauliu susijusių dalykų.BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS
1. De BURY , Richard. Philobiblon arba apie meilę knygoms. Vilnius: Baltos lankos, 2001.Kn. taip pat: KAUNAS, Domas . Knyga apie didžiąją knygų meilę ir išmintį, p. 1-12.2. NARBUTIENĖ, Daiva. Lietuviškai prabilęs „Philobiblonas“. Tarp knygų, 2001, gruodis, p. 21-22.3. RAGUOTIENĖ, Genovaitė. Šimtas knygos mįslių. Vilnius: Vaga, 1981. p. 34, p. 314-315.