Untitled
Knygos “Vakariniai kursai” recenzija
Kristina KvetkovskytėUžėjus į knygyną, lentynos tiesiog linksta nuo meilės romanų, o aš dažniausiai nieko ir neišsirenku. Nes, taip dažnai pasitaiko, kad tos knygos parašytos tarsi pagal vieną scenarijų. Šį kartą man į rankas pateko Maevė Binči (Maeve Binchy) „Vakariniai kursai“. Čia neaptikau nieko tipiško. Ypač knygos rašymo stiliuje.Beje, Maevė Binči šioje knygoje rašo apie sau pažįstamą aplinką (Airijos sostinę Dubliną), kurioje pati užaugo, todėl tikriausiai nenuostabu, kodėl viskas atrodo taip tikroviška ir realu. Tačiau ši autorė, niekada per daug nenutoldavo nuo to apie ką rašydavo. Kitos jos knygos, kaip „Mokslo draugai“, „Raudonasis bukas“, „Alyvinis autobusiukas“ puikiai tai parodo. Maevė rašo apie tai, ką supranta ir pažįsta. Net ir jos karjera būtent taip prasidėjo. Ji rašydavo ilgus laiškus tėvams iš savo kelionių, o šie susižavęję nunešė juos į laikraščio redakciją. Tikriausiai didžiausias Maevė talentas – kurti tokius ryškius ir įdomius savo knygų personažus, apie kuriuos dar pašnekėsime.Romane viskas pateikiama tarsi pakopomis, palengva. Beskaitant iš šių gabalėlių susideda visas vaizdas. Jis tiesiog po truputį sulipdomas, kaip didelė puzlė. Knygos personažai beprotiškai ryškūs ir įdomūs. Kiekvieno jų istorjią skaičiau su susidomėjimu. O skyriaus pabaigoje prisimindavau, kad tai ne atskira novelė, o tiesiog dar vienas šio romano skyrius. Autorė labiai subtiliai ir lengvai pateikė visą painią(bent jau iš pradžių painią) istoriją.Dažniausiai figūruojantis personažas, apie kurį sukasi visos kitos istorijos yra Nora arba Sinijora. Jau pagyvenusi moteriškė, turinti neregėtą charizmą, kruopštumą, kantrybę ir visą savo gyvenimą pašventusi meilei. Dar būdama jauna Sinijora iškeliavo paskui savo mylimąjį į Italiją. O dabar, štai ji vėl Airijoje. Pagyvenusi moteris, niekad neturėjusi savo namų ar šeimos…Tuo tarpu ponas Dana, lotynų kalbos mokytojas, tikisi gauti direktoriaus postą. Tačiau ši vieta jau paskirta Toniui O`Brajanui. Vyrui, kuris p. Dano akimis toli gražu netinkamas. Tonis po darbo išgeria bare, rūko ir rodo “netinkamą” pavyzdį vaikams. Tačiau šviežiai paskirtas direktorius turi savų interesų ir stengiasi išlaikyti kuo geresnius sąntykius su p. Danu. Taigi, Eidenui Danui leidžiami organizuoti italų kalbos kursai už nesikėsinimą į direktoriaus postą.Nors Mauntinvjų mokykla nėra prestižinė, tačiau artėja puikus projekto pasirodymas. Neįtikėtina! Kursai nusiseka. Visi tiesiog dievina savo keistąją airę – italę mokytoją. O į kursus užsirašo pati įvairiausia publika. Pradedant sąžiningu banko tarnautoju Bilu, baigiant nelabai gudriu, bet darbui atsidavusiu Ledžiu. Dar yra Lu arba Luidžis. Vaikinukas truputį įklimpęs į nusikalstamą pasaulį, bet nuoširdžiai mylintis savo merginą ir nesiruošiąs jos palikti vienos, o pats kalėti. Taip pat yra Franė su Keite. Jos – mano mėgstamiausios. Abi sunkiai dirba, abi nesupranta ko iš tikro nori, abi ieško būdų kaip susitvarkyti savo gyvenimus. Man jos pasirodė tokios nuoširdžiai artimos, kad negalėjau jų nepamėgti. Yra turtuolė Konė. Išdidi, ori ir ryški asmenybė. Tiesa kartais kietakaktė, bet tik tuomet kai kažkas to nusipelno. Dar kursus lanko Baris. Jis paprastas ir nuoširdus jaunuolis, bet jam nesiseka su šeima. Motina žudosi, o tėvas ją ignuoruoja ir bėga į kairę. Bet Baris susitinka Fioną. Ji dirba ligoninėj. Taip jie ir susipažįsta. Baris atveža mamą į ligoninę, kurioje dirba Fiona. Atrodo, ką visi šie žmonės gali turėti bendro?Iš tikro, jie visi labai susiję. Vienas su kitu juos jungia plonytė gija. Atrodytų kiek keista, bet visos tos gijos galų gale susipina į didelį siūlų kamuolį, būtent tuose vakariniuose italų kalbos kursuose.Pradėjusi skaityti knygą galvojau, kad tai tik dar vienas romanas „pagal scenarijų“, bet gavau toli gražu daugiau. Daug daugiau! Tiesiog knygos nesinorėjo paleisti iš rankų, nors akys ir lipo reikalaudamos poilsio ir miego. Skaičiau šią knygą ir juokiausi, net ašarą nubraukiau. Visų veikėjų istorijos perteiktos beprotiškai įtaigiai, o pagrindinio persožano nėra. Tarsi jo ir nebūtų, nebent juos visus taip vadintume.Man labiausiai patiko pati pabaiga. Manau, be jos ši knyga netektų pusės savo žavesio. Visą siužetą autorė plėtoja ramiai, be didesnių emocinių šuolių, o pačioje pabaigoje suveda visas gijas į vieną didelį margą kamuolį. Kuris nors gal ir nuspėjamas, bet gražus kaip fejerverkas.