Untitled
Knygos “Sielonešė” recenzija
Henrikas Vitkus
Viena išskirtiniausių mūsų laikų rašytojų Stephenie Meyer trumpai atidėjo į šalį nuotykius su vampyrais bei paruošė mums, suaugusiems, mokslinės fantastikos istoriją. Knyga “Sielonešė” viršijo mano lūkesčius, nes kūrinys pasirodė solidus mokslinės tematikos trileris. Kai namiškiams paminėjau pavadinimą, dauguma paminėjo “Žvaigdžių vartų” vardą. Nors ir niekad nebuvau matęs šio filmo ar skaitęs knygos, tačiau iš jų pasakymo supratau, kad knygoje nerasiu nieko originalaus. Nusprendžiau pats įsitikinti.
Knygoje rašoma apie ateivius, užvaldžiusius planetą ir pavertusius žmones savo marionetėmis. Tiesa, keleto žmonių pavergti nepavyko ir jie aktyviai slapstosi. Knygos centre figūruoja Klajoklė, siela, įkūnyta žmogaus kūne. Tas žmogus – Melani Straider, kuri, pasirodo, neišnyko. Ji mirė sunkiomis aplinkybėmis, tačiau buvo išgydyta kaip “perspektyvi” siela ir atsiskyrė nuo savo kūno.
Apie tai Klajoklė sužino iš karto ir kova prasideda. Tačiau ši kova ypatinga – kovoja to paties žmogaus siela ir kūnas. Klajoklė kontroliuoja kūną, tačiau Melani valdžioje mintys ir prisiminimai, kuriuos sunku pasiekti Klajoklei. Melani neleidžia prisiartinti Klajoklei prie savo minčių, nes tuomet lengvai ras jos sielą. Klajoklė žinotik tiek kad Melani paliko du mylimiausius savo gyvenime žmones: mažą broliuką Džeimį bei gyvenimo meilę Džaredą.
Klajoklė ir Melani užmezga nedrąsią draugystę iš būtinybės. Melani naudojasi galiomis, kurias turi ir bando prisivilioti Klajoklės dėmesį bei simpatiją, kuri lydėtų į spąstus. Klajoklė pradeda jausti svetimo kūno, kuriame įsikūnijo, lojalumo krizę ir pasiryžta surasti du brangiausius Melani žmones.
Daugybė Melani prisiminimų ir jausmų Džeimiui ir Džaredui susieta su Klajokle aka Vanda (tikrasis Klajoklės, kaip žmogaus, vardas). Kadangi Klajoklė turi Melani kūną, ji gali įtaigiau bendrauti su Džaredu. Pirmą kartą pamatęs Melani kūną, Džaredas trenkia jai į veidą. Linksmiausia tai, kad Melani dėdis Džebas supranta, jog Melani vis dar gyva, tačiau Džaredui tuo patikėti ypač sunku. Savo gyvenimo meilės jis neatpažįsta.
Vidury pasakojimo atsiranda dar vienas svarbus personažas, nors to ir nelabai tikėjausi. Neatskleisiu jo vardo. Su juo bendravo Vanda ir jų dialogai buvo tikrai nuostabūs. Man patiko juos skaityti ir sekti kas bus toliau. Vienu metu net maniau, kad tikrasis knygos herojus yra pati Vanda, nors, techniškai, tai atrodytų neįmanoma – juk ji yra parazitas, prikabintas Melani kūne. Maniau, kad autorė šioje vietoje persistengia, tačiau ilgainiui viskas išsisprendė.
Pabaigęs skaityti šią knygą per dvi dienas, daug apie ją nemąsčiau ir nesistengiau “suvirškinti” visos medžiagos. Manau, kad autorės pagrindinė užduotis buvo atskleisti kas yra žmogus ir leisti pažiūrėti mums į tai iš ateivių pusės. Melani buvo labai agresyvus personažas, tuo tarpu Vanda labiau pasiaukojantis ir visuomet pasiruošęs elgtis teisingai. Autorė sugebėjo išlaikyti malonią įtampą visos 688 puslapių knygos metu. Kai kuriais momentais buvau nežinomybėje ir nesupratau, kaip baigsis vienoks ar kitoks siužetas. Jaudinausi dėl veikėjų ir, galima sakyti, perskaičiau knygą iki galo tik todėl, kad įsitikinčiau, jog veikėjams nieko baisaus nenutiko (kol kas dėl šios priežasties dar nebuvau skaitęs knygos).
Žuvusiųjų aukų skaičius knygoje nedidelis. Nėra sekso, tik keletas pasiglamonėjimų ir pasibučiavimų. Knyga skirta dvylikos ir daugiau metų sulaukusiems žmonėms. Nepastebėjau nieko netinkamo ar per daug gašlaus. Jūsų nuomonė apie knygą gali įvairuoti. Esu įsitikinęs, kad istorijoje yra keletas netikslumų, logikos apsirikimų, tačiau nepaisant to, knyga jaudinanti.
Epilogas skaitėsi taip, tarytum sakytų man: “Laukite tęsinio.” Jau dabar esu susidomėjęs kaip istorija tęsis toliau. Mano vertinimas: 9/10 balų.