Kazys Binkis

Kazio Binkio Poezija.

K.Binkio eilėraščiai paliko žymų pėdsaką lietuvių poezijoje. Poetas nepaprastai greitai nuėjo kelią nuo gimtinės lyrikos iki modernizmo programos ir jos realizacijos – iki rinkinio “100 pavasarių”. Poetinį kelią K.Binkis pradėjo eilėraščiais, sudėtais į rinkinį “Eilėraščiai”. K.Binkis visų pirma gyvena gamtoje. Gamtoje tikėjosi išgirsti negirdėtų melodijų ir sukurti dainų, kurių dar niekas nedainavo. K.Binkio eilėraščiuose gamta visada šviesi, giedra, be rūškanų debesų ir mirties šešėlių. Rinkinyje “100 pavasarių” sutinkami minios, miesto motyvai, perimti iš vokiečių ekspresionistų. K.Binkis supoetino pačius proziškiausius tikrovės reiškinius: liguistas haliucinacijas, išjuokė biurokratizmą, gyvenimo rutiną, abejingumą. Tam poetas priešpastato nežabotą jaunystę, ryžtą, veržlumą, nuolatinį dvasinį alkį. Poetas painioja skirtingus dalykus, kad susidarytų laisvės ir netikėtumo įspūdis. Eilėraščių ritmas energingas, būdinga veržlumo ir veržimosi intonaciia. K.Binkis pirmasis yra išreiškęs, poetiškai įprasminęs jaunumo, maištingumo programą. Poetas žaidžia žodžiais, gretina ir artimus, ir netikėtus žodžių sąskambius (eilėr. “Donelaitiška”). “Vėjavaikis” – tai antrojo rinkinio eilėraštis. Jame iškyla linksmo išdaigininko ir šaunuolio vėjavaikio metafora. Tai atsvara miesčioniškam apsnūdimui. Vėjavaikis netelpa savyje, per kraštus liejasi energija, džiaugsmas, amžinai nerimstanti dvasia. Jaunystė eilėraštyje kaip vėtra siaučia, lekia be kelių ir kryžkelių, ištrūkusi iš kasdienybės saitų. Jaunam viskas įmanoma, pasaulyje jis jaučiasi vienintelis. Eilėraščio “aš” suvokia save kaip išskirtinę į nieką nepanašią, savarankišką ir nepakartojamą jėgą: “tik aš vienas…”. Taip poetas siekė išstumti iš poezijos melancholijoje paskendusią asmenybę ir įtvirtinti lyrikoje drąsų veiksmą, energijos antplūdį. Eilėraštis “Vėjavaikis” – tai jaunystės, nerimo, per kraštus besiliejančio džiaugsmo daina.