Kazys Binkis
(1893-1942)
Pirmasis lietuvių rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma. Tačiau jis liko ir kaimo patirties bei kaimo kultūros žmogumi. Jo kūryboje gyveno du psichologiniai tipažai, vienas kitą stumdydami, du kultūros klodai, susiliedami ir vėl išsiskirdami.
Literatūrinis K.Binkio kelias prasidėjo prieškario periodikoje dainiškais eilėraščiais. Riba tarp subjekto ir objekto, išnykusi simbolistams, jo lyrikoje dar buvo aiški. Jo eilėraščiuose gamta tebegyvena tipiškose kasdienės kaimo buities aplinkybėse. Vaizdas, formuojamas iš stebėtojo pozicijos, prisigeria daiktiško konkretumo, kuriam teks lemiamas vaidmuo avangardistinėje lyrikoje:
„Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų
Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.
Po kluoną bėgioja marguojanti banda
Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.”
Drąsus prisilytėjimas prie daiktų, kurie nebuvo laikomi poetiškais, lyrikos suartinimas su kaimo kasdienybe, buitinis vaizdų koloritas buvo pirmasis K.Binkio žingsnis tolyn nuo maironinės mokyklos. K.Binkis – vienas pirmųjų lietuvių poetų, sugebėjusių žavėti tiesiog eilių muzikalumu.
1919 m. pavasarį Papilio pradžios mokyklos mokytojas ir eseriškos „tarybų valdžios” kūrėjas Biržų krašte atsidūrė revoliuciniame Vilniuje, kur pirmą kartą išgirdo apie futurizmą. Išvykęs 1920 m. į Berlyną pagilinti literatūrinio išsilavinimo, susižavėjo vokiečių ekspresionistais. 1921 m. Leipcigo parke K.Binkis parašė pirmuosius avangardistinio tipo eilėraščius, peršokdamas iš lietuviško kaimo ramybės į triukšmingą didmiesčių gatvę, iš deminutyvinės poetikos į suprozintą bei ironišką rečitatyvą.
Eilėraščių rinkinio „100 pavasarių” (1923) centre stovi grynos vitalinės struktūros žmogus, svetimas bet kokioms ideologinėms programoms, grįžtantis į pirmykštes spontaniškumo versmes. Vėjai ūžia, švilpia, mauroja – tai visagalė stichija, kuri atlekia siausdama iš pačių gamtos gelmių, nepripažindama jokių barjerų, jokių kitų vertybės institucijų be savęs. Gyventi – tai siūbuoti, dūkti, šiauštis kartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias sąlygines pozas ir išveda į svaiginančią buvimo laisvę:
„Ei sumauros, sumauros, sumauros…
Dar nematėt tikros jūs audros…
O, nei žemės, nei dangaus
Vėjo niekas nepagaus,
Vėjas ūš, vėjas gaus,
Nesušvilps – negaliu.
Nei krypties, nei kelių, –
Kur pasuks – te valia.
Ei, tai valia, tai valia, tai valia.
Milijonas valių!”
Tokia žaibiška kitimo dinamika be jokių filosofinių papildymų, kosminės tąsos ir asmeniškų komentarų buvo naujas lyrikos objektas, kurio jau nebegalėjo išreikšti psichologinis įsijautimas ar impresionistinis tapybiškumas. Avangardistinės poezijos kūrinyje kiekviena eilutė – staigus sprūdis ir aštrus mostas. Poetinis vaizdas pakreipiamas netikėtu kampu – stebėjimo objektyvas fiksuoja daiktus tai iš apačios, tai iš viršaus, išblaškydamas juos į keistas padėtis ir neįprastas metaforas.
Naujoviškoje K.Binkio lyrikoje nebėra klasikinės simetrijos – eilėraštis skyla į kelias šakas, juda šuoliais. Tame pačiame eilėraštyje pereidamas iš chorėjo į daktilį, kaitaliodamas ilgas ir trumpas eilutes, poetas sugriauna ritminės inercijos pastovumą, sukuria besikaitaliojančią laisvo ir impulsyvaus judėjimo melodiją.
Taikydamasis prie masinio skaitytojo, K.Binkis, troškęs kalbėti su žmonėmis aktualiais gyvenimo klausimais jiems suprantama kalba, ilgainiui ėmė vengti avangardizmo stilistikos. Pirmiausia eilėraščiuose vaikams – aiškios minties, natūralių dialogų, gyvastingo judrumo ir klasikinių rimų kūriniuose. Po to pjesėje jaunimui „Atžalynas” (1938), kurioje taikliai individualizuotos poniučių salono, mokytojų kambario, gimnazijos klasės šnektos, personažai komiškai prisegti prie tų pačiu frazių ir pozų.
Į modernaus meninio mąstymo struktūrą K.Binkis grįžo paskutinėje dramoje „Generalinė repeticija” (padiktuota žmonai ligos patale 1939-1940 m.), orientuodamasis į plakatiškai apnuoginto problemiškumo, scenos sąlygiškumą demonstruojančio ir čia pat jį neigiančio teatro meną, kurio pradininkais laikė L.Pirandelą ir K.Čapeką.