kaukės vaidmuo kasdieniniame gyvenime

Veidas – pati nuogiausia mūsų kūno vieta, jis atviras kitų žvilgsniams, saulei, lietui. Tačiau ar visada mūsų veidai yra atviri kitiems? Ne. Mes slepiame juos po nematomomis kaukėmis. Kodėl? Galbūt norėdami paslėpti ne tik veidus, bet ir jausmus, savo vidų. Turbūt taip saugiau.

Senovėje kai kuriose kultūrose buvo tikima, kad kaukė leidžia ją dėvinčiam asmeniui perimti vaizduojamo personažo jėgas, jas pasitelkti magijai. Kaukės buvo naudojamos daugelyje religijų kaip apsauginis ritualo elementas. Afrikos ir Amerikos indėnai tikėjo, kad kaukės, vaizduojančios kokią nors dvasią arr dievybę, dėvėjimas padeda tapti tarpininku tarp dvasių ir žmonių pasaulio. Dabartiniai burtininkai kaukes pakeitė stiklo rutuliais, statulėlėmis, tačiau daugelis kaukę vis dar turi kur nors pasidėję.

Kasdieniniame gyvenime kaukės vaidmuo keičiasi. Rankomis neapčiuopiama kaukė kiekvieną mūsų lydi kiekviename žingsnyje: darbe, mokykloje, prekybos centruose, gatvėje. Kur beeitume, aplink pilna žmonių, kurie vaikšto nustatę gražias minas, apsimetę laimingais ar liūdnais. Prekybos centre kasininkė palinki geros dienos, darbdavys, atleisdamas iš darbo – sėkmės. Juk tai privaloma, kad ir kaip to nenorėtume, mes taip turime daaryti. Dažnai net ir į veidrodį žvelgdami nebūname atviri. Paprastai dar prieš pažiūrėdami į savo atspindį, nutaisome tam tikrą miną arba žiūrime ne į save, o į tam tikrą detalę – plaukus, barzdą, spuogą ant nosies ar pešiojamą antakį. Taip mes atsiribojame nuo tos žinios, ku

urią veidas mums turėtų perduoti. Bet juk tai gąsdina. Pažvelgti į veidrodį atvirai, tiesiai į save truputėlį nejauku. Juk pasakose ragana ar pamotė jame mato tai, kas yra toli toli, už tūkstančio mylių. Turbūt mes patys esame nuo savęs „už tūkstančio mylių”, todėl ir nedrįstame pamatyti „negirdėto, neregėto dalyko”.

Šiandien kaukės dažnai nė nepastebime, ji pasidarė per daug kasdienišku daiktu, tokiu kaip paprasčiausia šakutė ar peilis. Daugelis mūsų turime visą kolekciją kaukių: vienokie būname darbe, kitokie – namuose. Išėję iš darbo ar išsiskyrę mes ieškome naujų kaukių, kuriomis galėtume prisidengti tikrąjį Aš. Ir kaip gi be kaukių? Juk jos ir aplinkinius verčia elgtis kitaip, net jeigu visiems aišku, jog tai tik kaukė. O mes vis dėlto nusistatę prieš kai kurias iš jų. Juk pamatę gaatvėje lekiantį prašmatnų automobilį ir jame sėdintį diplomatą, pagalvosime: „ Skuba žmogus turbūt. Su reikalais.” O jei mašinoje sėdėtų treninguotas vaikinas? Mūsų nuomonė iškart keičiasi: „ Gal girtas?! Kažkoks kvailys gatvėje „draskosi” .” Dažnai apranga, išvaizda ar mašina lemia mūsų pirmąją reakciją. Toks jau gyvenimas: „ Pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi.”

Be kaukių gyventi neįmanoma, o kiekvienam praeiviui į vidų neįlįsi. Ir pats atsilapojęs nevaikščiosi, dar sniego pripustys. Bet nors retkarčiais reikėtų pasižiūrėti į savo mintis atvertomis akimis ir paklausti, kas gi už jų slypi?.. Ga
al tuštuma?..

Leave a Comment