Užgavėnės

Užgavėnės švenčiamos jau gana seniai. Bėgant laikui Užgavėnių tradicijos keitėsi. Tačiau nenutrūko ir senųjų Užgavėnių tradicija. Kad ir nuolat valdininkijos puolamas, Žemaitijoje jas puoselėjo ir globojo Kretingos kraštotyros muziejaus direktorius J. Mickevičius. Na, o vilniečiai 1968 metais pamatė Alsėdžiuose ir Grūšlaukyje tebešvenčiamas Užgavėnes ir tai paskelbė spaudoje. Užgavėnes imama populiarinti kaip savos aplinkos, savo kiemo šventę, galinčią padėti suburti svetimėjančius žmones. Dar teberusenant senųjų Užgavėnių tradicijoms, 1989 m. ši šventė, 40 metų ignoruota ir įvairiais būdais bandyta deformuoti, vėl sugrįžo į tą pačią dieną, kuurią ją švenčia kitos tautos – Pelenų dienos išvakares. Grįžo ir tikrasis vardas – Užgavėnės.

Norint sužinoti, kaip buvo švenčiamos Užgavėnės, reikia pabuvoti įvairiausiose Lietuvos vietose nuo XIX a. vidurio iki mūsų dienų. Bus galima pamatyti, kaip šeimininkės ruošia Užgavėnių valgius, kaip iš sodybos į sodybą keliauja “žydai” su savo amžinais palydovais ,,čigonais”, ,,palvu arkliu” ir ,,ožiu” vedini, kaip paskui juos straksi ,,gervė” ir kiti eitynių dalyviai, kaip energingai nuo smalsuolių ginasi jų tempiama Morė ar apie Kupiškį pagarbiai vežiojamas Gavėnas. O kai bus suusidorota su More, kai Kanapinis nugalės Lašininį, kai jaunimas, sutelkęs paskutines jėgas, sušoks ,,Šambarį”, prasidės rimties ir susimąstymo laikas – Velykų laukimas.

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys verda, kepa. Sunkesnių darbų ja

au nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai ,,per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t.t. Visi ruošdavosi Užgavėnių šventei: priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau paleisdavo. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.

Šiupinys. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Minima, kad Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės gaalvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas.

Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.

Blynai. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Kaip pastebėjo J. Balys, blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare.

Rūgštūs blynai. Kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.

Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės au
usų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.

Kopūstai – labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa.

Lakštiniai arba kruopos – paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas.

Miežinis alus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.

KAUKĖS

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Mėsiedui baigiantis, vyrai sukrusdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kaukes dar darydavosi iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus.
Apie tai yra smulkiai rašęs K. Kėdaitis-Kėdavičius: „Liečyną (kaukė. -J.K.) vieni vasarą pasidaro iš medžio žievės, iškirpdami nosiai, burnos angai ir akims skylutes, paskiau priklijuodami barzdą iš kūtkailio (avies kailio), kiti – iš kūtkailio, iškirpę nosiai, burnai ir akims skyles, išskutę veidą, kad nebūtų toks jau apžėlęs, treti – vakarojimo metu iškala, išdrožia iš medžio, ūsus ir barzdą priklijuoja iš linų arba kailio. Nosis nudažoma raudonai, po nosies ant siūlo pasiejamas mažas burbuliukas – tai smurgas. Jis sukelia vaikams juoką”. Turtingesnieji kaukę padaryti užsiprašydavo klumpdirbį.
Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Pa

aprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys.Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute, Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu”. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Tipas buvo charakterizuojamas labai apibendrintai, bet tai netrukdė pavydėtinai taikliai išryškinti tipų ypatumus.
Drabužius persirengėliams ruošdavo Užgavėnių išvakarėse, gana dažnai ir tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Grupelės taisydavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys – neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai”, „čigonai”, „vengrai”, „arkliai”, „ožiai”, „gervės”, „velniai”, „raganos”, „giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.
„Žydai”. Žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į įvairias atliekas. Kitoks žydo gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba), nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo
o „kromelyje” atsiranda dar ir silkių. „Žydo”, vadinamo dar „kupčium”, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą – grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja – kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Rengtasi ir kitaip. J. Balys šilališkį Užgavėnių „žydą” taip aprašė: „Dažniausiai apsisiaučia ilgu suplyšusiu apsiaustu, prie jo prisisiuva skudurus, susijuosia pančiu. Kojas apsiauna naginėmis, apsivynioja apivarais. Kepurę pasiima kiaurą, be viršugalvio, pro tą skylę iškiša plaukus. Pirštines pasidaro iš išvirkščio avies kailio. Paprastai vienas yra „tėvas”, o kiti – jo„sūnūs”. Tas tėvas jaunas, mažas ir nežilas, o sūnūs – dideli, susikūprinę, žili. Rankose nešiojasi liktarną be stiklo. Stiklo vietoj – ledas”. Visuomet tarp „žydų” būna ir viena „žydė”. Jos kaukė – kaip ir „žydo”, tik be barzdos ir ūsų.
„Čigonai” vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai – su bizūnais, moterys – su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėįai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje rečiau sutinkami (Šilalė, Žagarė).
„Arklį”, arba „raitelį”, darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą arklio kaklą ir galvą pasisiuva iš medžiagos atleikų, prikiša juos šiaudų, šieno, kad kaklas ir galva būtų standūs. Arklio kaklą pritaiso prie pagalio, kurį raitelis apžergia panašiai kaip tikrą arklį. Prie kito pagalio galo, už raitelio, padaro arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririša prie raitelio liemens. Karčius ir uodegą daro iš gražiai iššukuotų linų. Kumelio uodegą įtraukia į tam tyčia pasturgalyje įtaisytą vamzdelį, kad stipriai laikytųsi ir dailiai gulėtų. Tada arklį gražiai iki pat žemės apdengia gelsvomis gūniomis, kad raitelio kojų nesimatytų. .„Dveigys kumelys” žvengdamas pasileidžia šuoliu, kad raitelis vos jį išlaiko. Ant kumelio kaklo žvanga žvangučiai, visas lankas džingulių. Raitelio rankoje – stirnakočio bizūnas. Pats raitelis dailiai apsivilkęs: po kaklu parištas kaklaraištis, ant galvos kepurė”. „Arklys” buvo daromas ir kitaip. Du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras – šluotą, tai yra arklio uodegą . Kitur arklio galvą išpjaudavo iš lentos, prie sprando pritaisydavo lininius karčius, prie kito lentos galo – linų uodegą. Vienas vyras apsižergia šią lentą, apsidengia iki žemės gūnia taip, kad būtų nematyti „arklio” kojų . Luokės apyl. raitelis dar prie juostos, po švarku, prisirišdavo batus – atrodydavo, kad ant arkliuko joja neūžauga . Dauguma arklio galvą pasidarydavo iš medžio, liemenį apdengdavo milo švarku.
„Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.
„Giltinė” aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Kupiškėnai ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis – jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį – pustą.
„Velnias” persirengėlių grupėje dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipria uodega (ji daroma iš vielos). Kaukė paprastai daroma panašiai kaip ir „žydo” tik pritaisomi ragai. Būdavo velnių ir be kaukių – tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).

,,ŽYDŲ” EISENA

Užgavėnių popiete patys judriausi kaimo vyrai ir viena kita moteris susirinkdavo į sutartas vietas. Šiandien jie slapčiomis apsitaiso „žydais, „čigonais”, „arkliais”, „ožiais”, „gervėmis” bei kitaip ir traukia per kaimą. Netoliese jų sukiojasi „visų žydų motina – Morė”, o neretai ir „velniukas”. Vaikai nekantraudami kaimą perbėgo dar prieš pietus.
Persirengėliai dažniausiai važiuodavo rogėmis. Skuodiškiai, kad daugiau sutilptų, ir specialią įrangą – laiptus – apie roges padarydavo. Arklius Užgavėnėms šventiškai papuošdavo: supindavo karčius ir įrišdavo į juos kaspinus, užkabindavo ant kaklų žvangulius arba varpelius. Tokius Užgavėnių keliauninkus žemaičiai paprastai vadindavo bendru „žydų” vardu. Ylakiuose buvo sakoma – „Užgavėnių dieną eina „žydais”, kad per tuos metus turėtų gerą pasisekimą prie arkliu.”
Ir štai ši neįprasta 12-15 persirengėlių eisena šėldama pajuda. Ji traukia nuo sodybos prie sodybos, iš kaimo į kaimą, laidydamasi sniego gniūžtėmis, lankydama kaimynus, krėsdama juokus, rodydama savo išmonę. Priekyje žingsniuoja muzikantai, tai armonika, tai maža armonikėle grieždami, mušdami būgną, virkydami prie lanko pritvirtintą pūslę, vamzdelius pūsdami, tarškalėlius tarškindami. Žemaitijoje – ne išimtis ir dūdų orkestras. Atsirasdavo ir tokių, kurie pamėgdžiodavo muzikantus: barškino keptuves, braukė lazdelėmis per kočėlus ir Muzikantų priekyje paprastai žengdavo pats eisenos vadas, „žydų jenerolu” vadinamas, su mediniu kardu prie šalies ir virkaujančia armonika rankose. Su vyrais keliaudavo ir paaugliai bei viena kita į šokius jau einančių mergaičių. Pėstieji eidami šoko, iškreipdami melodijas dainavo juokingas daineles arba ką nors smagaus pasakojo. Tarp rogių, eisenos viduryje, sukaliojosi ant pavažos ir rato pritaisyta Morė.
Keliauninkai užsukdavo į sodybas pasiklausti kelio ir ar negirdėję, kas ir kur parduoda „šyvą žirgą” arba „telyčiukę bergždininkę”. Tačiau šeimininkai rasdavo parduoti tik lašinių (Šilalės apyl.).Pagaliau ir visi suvirsdavo į kiemą, tik Morę atokiau palikdavo. Eidami į kiemą, „žydai” uždainuoja vienokią ar kitokią dainą, pavyzdžiui:
Oi, tu tprunda, uliauninke, Visos žemės pulkauninke. Tprunda gėrė, tprunda šoko, Tprunda turi pinigų. Mūsų rugiai bus nupjauti, Visos pievos nušienautos. Tprunda gėrė, tprunda šoko, Tprunda turi pinigų. Jūs, mergytės, rūtas šekit, O berneliai joms padėkit. Tprunda gėrė, tprunda šoko, Tprunda turi pinigų. Mūsų jaunimas su dainelėmis, O mergelės su rūtelėmis. Tprunda gėrė, tprunda šoko, Tprunda turi pinigų. Mūsų ratai daug važiuoja, O bėriai žirgai neatboja. Tprunda gėrė, tprunda šoko, Tprunda turi pinigų.

Nuotaika tokia, kaip kad prisimena Končius: „Šunys tokių nevidonų nebeloja – slepiasi tarp išbėgusių pasižiūrėti namiškių”. Tačiau šeimininkai ateivių lengvai neįsileisdavo, „tikrindavo”, kokie čia žmonės, ko jiems reikia. „Žydai” tam jau pasiruošę ne blogiau kaip vestuvininkai stalui išpirkti, mokėjo prisistatymo oracijų, įvairių dialogų. Vadas paprastai kalbėdavo su žydišku akcentu. Sodybos šeimininkui pasidomėjus, iš kokio krašto ateiviai, šie atsakydavo: „Ui, mes atvažiavom per tin, kur soili pirma leizes, pasaku tiek. Mes esam iš Tirol Tararai”. Viską „žydai” stengėsi kalbėti atbulai: „Ui, ar juns nežinot, kad zyds viską dirb atbulai”. Arba: „Iš kur jūs? – pasitinka šeimininkas. – Kas tokie? Ko norite? Ar turite pasą, dokumentus?.. Jei neturite paso, keliaukite iš kur atėjote, jei turite -prašau į vidų..-.”
– Turime, turime prašportą, – ima urgzti.
Žydų viršininkas parodo kažkokius špargalius, pasą, kupčius kojinėj skambina pinigus, puodų šukes, ir dulkina pelenus. Užsimezga kalba. Susieina į seklyčią. Moteriškos išlando po kerčias, vaikai sulaipioja ant pečiaus ar pasislepia mamai už sijono.
Šeimininkas neduoda ramybės su pasu. Reikalauja parodyti. Viršininkas perskaito iš suplyšusių špargalių prašportą arba su savo ilga lazda išrašo ant lubų. Pradeda skaityti:
,, – Mes, vargšai, iš Nugnybto žemės, iš anapus šišės, už dviejų nedėlių. Mano vards – kaip daržinės ards, o pavardė – kaip daržinė”. Kitur dar patikina ir antspaudo tikrumą: „Mūsų prašpartas parašytas kaip su patkava padrabstytas, visur mes galim važiuoti, pirkti ir parduoti, nebijom nei stražniko, nei uriadniko, tik turim pasisaugoti žąsino Jokūbo, jo kaklo kaip trūbo”. Vadas išsipasakodavo savas nelaimes, vargus, šeimos tragediją, kad jo Šorė pasikorė, antroji į jį rankom numojo ir t.t. Viena tokia oracija 1935 m. buvo užrašyta Padubysio apyl. Spūdžių k.: „Kad aš važiavau į Karaliaučių, į užpakalį jaučia. Ne aš vyns važiavau, daug žydų važiava: Joseliuks, Oreliuks, Boreliuks, aš pats kap žags, kepaliušiai kap brags. Kuo mes tyn papirkom? – Peilių-breilių, šukų-kukų, virbalą-birbalą, imbirą-bimbirą, devyndrekia – velma šūdą, – kuo paklausi, tuo negausi. Aš turėt jau baltą kumelaitį. Važiavau vidure kelia. Aš pasukau iš kelia. Muna kumeli pavirta ir nuspruoga. Kan aš juos padirbau? Iš galvos – liktarną, iš akių – akuliorius, iš kaklą – gitarą, iš ūdegos – siūtą, iš nagų – torelkas, iš šuonkaulių – šukas dėl panelių į galvas smeigt, iš žarnos – bantajėrą. Kad aš gyvenau pas puoną Lakamundrą ant viškų puo kazila, aš valdžiau dvyleka valakų žemės. Aš laikiau zylę melžiamą, žvirblį už pabikį (jautuką. – J.K.). Laikiau paktą. Sudėjau svysta žagą, sūrių bragą ir dar žagiuką, kap gerą kupečiuką. Turėjau tris pačias vedįs: Sorę, Braškę ir Cypę. Braškę šunys sudraskė, Šori pasikuori, Cypę aš pats nucypė”.
Pagaliau šeimininkams kalbomis patikėjus, ateiviai patekdavo į trobos vidų. Suėję padainuodavo, jeigu būdavo muzikantų – ir pagrodavo. Netylėdavo ir muzikantų imituotojai – įterpdavo „balabaikų”, grodavo botagu. Styguodavo sutartinai keli, pavyzdžiui: „Pirlim kum kum kum” (greitai); „ei šnei, ei šnei”. (lėtai); „kiniak; šurum burum, arti toli kajetons kai šė-tons.”
Pasiprašę ir gavę leidimą pašokti, visi persirengėliai įsijausdavo į savo vaidmenis. Gyvuliai kraipėsi kaip išmanydami. Vieną kitą šokį sušokdavo ir „žydai”. Plačiai Lietuvoje žinomas jų šokis „leki, Smulki, gib, gib”. Rokiškėnų mėgstamas buvo „Žydo šokis”:
Čeverykai nauji, užkulniai kiauri. Turbūt žydas kurpius buvo, Kad juos kiaurus pasiuvo (3 k.).
Ėjo žydas per miestelį, Nešė kurpalių maišelį, Jam kojytė paslydėjo, Kurpaliukai išbyrėjo (3 k.).

„Žydai”dūksta,šokindami merginas, jas suodžiais ištepa, pirštais čiumpa ir kiša į burną blynus . Čigonai pašoka „Čigonų šokį”:
Smarkiai plaka čigonėlį,
Kai papjauna avinėlį,
Vai plaka ir vėl plaka, kai papjauna avinėlį.

Čigonėliui duos, duos,
Prisirišę prie tvoros,

Vai duos ir vėl duos, prisirišę prie tvoros.

Už viščiukų vogimą,
Už paršiukų smaugimą,
Oi lylia, oi lylia, už viščiukų vogimą,
Oi lylia, oi lylia, už paršiukų smaugimą.

Užgavėnės labai dinamiška šventė. Ją tikrai pajusti galima tik tada, kai_įsijungiama į persirengėlių būrį. “Įvairiose epochose, kiekviename krašte, kiekviename kaime – sava nuotaika, nors beveik visur vyksta, rodos, tie patys dalykai. Šią nuotaiką bent iš dalies galima pajusti iš Užgavėnių dalyvių atsiminimų. Apie Užgavėnes 1842 m. L. Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimuose” rašė: „Per Užgavėnes esti žaidynės, panašios į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi kiek įmanydamas būti sąmojingas pagal savo vaidmenį. Visa govėda vaikšto nuo namų lig namų, neretai ir į savo pono vartus užsuka. Atmenu, kai dar vaikas buvau, per Užgavėnes ir į mano tėvo namus tokia govėda buvo atsibeldusi. Žydas ir vokietis labiausiai išliko mano atmintyje. Pirmasis sakėsi, jog jam padvėsusi kumelė, užtat jos atskiras dalis visiems primygtinai siūlė pirkti: galvą -ekonomui už žibintą, koją – rabinui už lazdą, pridurdamas, jog ir jo kumelė turėjusi rabinišką paprotį, nes kaip rabinai nemoką niekur eiti be lazdos, taip ir jo kumelė be pagalio nė iš vietos nepajudėdavusi; karčius siūlė še niems už peruką, pilvą – už būgną, uodegą – už smičių muzikantams, o mėsą – dvaro šeimynai. Tuo tarpu vokietis už kiekvieną mažiausią piršto pakrutinimą reikalavo užmokėti, gėrė alų ir, kaip girtas, daužė butelius, o išsiblaivęs dejavo ir graudžiai verkė. Argi tai nėra tikras vokiečio spekulianto paveikslas?!”.
Užgavėnes Skapiškio parapijoje M. Valančius 1866 m. taip pavaizdavo: „Vakarop, šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežantį More. Kuris tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo bene per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti. Svilas pamylėjo vadovus Morės ir išleido.
Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juo buvo giltinė, apsivilkusi išverstais kailiniais, plaukai jos buvo iš linų padirbti, burna uždengta su kūtkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti, ir ilga uodega iš virvės. Toms grinčioj besisukant, kyšt įkišo ilgą savo snapą gervė ir ki-vykš cypti pradėjo. Vaikai grobstė gervei už snapo ir ki-ki-ki juokės. Ką aš regėdamas pradėjau griežti. Tuojau gervė, sapną savo brūkš-brūkš, ba-bakš-ba-bakš puošdama, įniko šokti, ožys taipogi pakeperst strastrapt ėmė šokinėti, o giltinė, su savo draugais šokdama, dainavo: „Ei opso, opso, opso – visi nešokantys žiopso, oi ypso, ypso, ypso – visi nešokantys vypso”. Taip lig pusiaunakčio bjaurūs gyvuliai voliavę išėjo į pryšininkę, pametę apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo į grinčią. Ant stalo riebiai pavalgę, klukš-klukš alaus atsigėrę, grįžo namon”.

Morė

Užgavėnių persirengeliams einant per kaimą, dėmesio centre – Morė. Be Morės (Mažoji Lietuva, Klaipėdos, Kretingos, Plungės raj.,), žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė (Užventis, Kelmės raj.; Šilalės raj.), Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė (Raseinių raj.), Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėlė Kotrė , Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Aukštaitijoje ji nežinoma – aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Pirmasis Morės prototipą aprašė ir jo kilmę pakomentavo 1842 m. L. Jucevičius: „Pelenės trečiadienį aptaiso tokią baidyklę, pririša jai prie rankos spragilą, ant galvos uždeda eglių vainiką ir taip aptaisytą veža ant dviračių nuo trobos ligi trobos (matyt, ant priekinės vežimo dalies. – J. K.). Tas paprotys vadinasi Kuniškės lankymas.”

Leave a Comment