Priekules Ievos Simonaitytes
Priekules Ievos Simonaitytes
Gimnazija
8b kl.mok.
Manto Jokubausko
Užgavenės
Įvadas
Užgavėnės – žiemos šventė, kurios paskirtis išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos.Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos.
Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse. Pagrindiniai šventės veiksmai šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas blynai.
Pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių ‘gavėti’ (silpti) bei ‘gautis’ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnių kaukių ypatumai
Lietuviai senovėje Užgavėnių karnavalo kaukes pasidarydavo patys. Jose atsispindėdavo žmonių darbštumas irišradingumas, nors jos būdavo pagaminamos iš paprastų, tuomet kasdien buityje naudojamų medžiagų: medžio tošies, ratlankių, lentelių, kailio, lino pluošto.
Kaukės skirtos veidui buvo daromos iš medžio žievės. Žmonės atlupdavo gabalą žievės, išpjaudavo iš jos skyles akims, burnai bei nosiai, kaukę gerai išdžiovindavo, priklijuodavo storus antakius, barzdas bei plaukus, pagamintus iš lino ar kailio. Kai kuriuose kraštuose populiariau būdavo ne gaminti kaukes, o veidą nusibaltinti miltais ar nujuodinti anglimi. Kartais kaukės dar būdavo drožiamos iš medžio ar iškerpamos iš senų kailinių. Bet kuriuo atveju buvo stengtasi, kad persirengėlis turėtų seno, negražaus žmogaus bruožų – kreivą nosį, nesimetriškas akis, ar stipriai raukšlėtą veidą. Kiti persirengėlio bruožai priklausydavonuopasirinkto personažo.
Ne tik kaukės, bet ir persirengėlių apranga būdavo ypatinga. Buvo persirengiama dideliais, suplyšusiais rūbais, išvirkščiais kailiniais, susijuosiama juostomis, ant galvos užsimaukšlinama sena kepurė, užsidedama kaukė, atspindinti pasirinktą personažą.
Kaukių rūšys
Populiariausi Užgavėnių personažai:
Žydai (pirkliai )- važinėdami po miestą supirkinėja iš žmonių nereikalingus daiktus: arklių uodegas, karčius, kiaulių šerius, senus skudurus ir panašiai. Žydai taip pat pardavinėja įvairias smulkmenas, reikalingas kasdieniniame gyvenime. Užgavėnių žydai prie juosmens prisikabina medžiaginius maišelius, pridėtus molinių puodų šukių ir jais barškina ieškodami pirkti senmergių (jomis buvo laikomos iki 20 metų neištekėjusios merginos). Žydo kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai – kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja- kojinė su puodų šukėmis, dažnai apibertomis pelenais.
Ožys- griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Ožys apvelkamas išverstais kailiniais, o uodega pritaisyta taip, kad visi galėtų ją tampyti, judinti. Ožys po pilvu turi maišelį su pelenais, kurie barstosi jam šokinėjant. Kartais atsiranda moterų mėginančių pamelžti ožį, bet šis niekada nesileidžia, spardosi, ima bliauti.
Gervė- jos kostiumas taippat daromas iš išvirkščių kailinių. Viena rankovė ištraukiama per kitą ir paslepiama. Kailiniai užsagstomi virš galvos, per likusią rankovę iškišamos dvi kartelės ant kurios pritaisoma gervės galva su snapu. Snapas ilgas, judantis, kad galėtų įžnybti. Gervė šoka, kinksi, gnaibosi visiems savo snapu.
Giltinė- apsivelka baltais, ilgais marškiniais, veidą nusitepa baltai, o aplink akis pasidaro juodus ratilus. Jos dantys būna ilgi, balti ir aštrūs
Užgavėnių dainos
Užgavėnių šaukinys
Žiema, žiema, bėk iš kiemo!
Jei nebėgsi, išvarysim,
Su botagais išbaidysim!
Šalta žiema šalin eina
Šalta žiema šalin aina, 2 k.
Pavasaralis ataina. 2 k.
Šėmi jauteliai bauboja, 2 k.
Avinėliai arcavoja. 2 k.
Pasijungsiu šėmus jaučius, 2 k.
Aisiu artų malynėlia. 2 k.
Sėsiu kviečius ir rugelius, 2 k.
A pasėjis – apakėsiu. 2 k.
Tai man dyvai
Tai man dyvai
Dyveliai pastojo,
Kol vasarą
Ažeras sustojo.
Nusipirksiu
Deimanto žiedelį,
Pašildysiu
Vasarosledelį.
Aš nueisiu
Vilnužiaus miestelin,
Nusipirksiu
Deimanto žiedelį
Pašildysiu
Vasaros ledelį
Pagirdysiu
Ristųjį žirgelį
Ubago giesmė
Sunku ubagui gyventi ant svieta,
Bo jam un žemės gulieti kieta.
Nuog vienų blusų užmigt negaliu,
Ar beiškęsiu nebžinau kadu.
Jau treti metai, kaip vyras serga,
Oi, kokį turiu aš dabar vargą.
Turiu penkis vaikus aš pati šešta,
Jei nevierijai aš turiu raštą.
Ubagui duosi biednas nebūsi,
Su sava vaikais gražiai gyvensi,
Neduokit duonos, bo ištrupinsiu,
Nebuokit kruopų, bo išbarstysiu.
Duokit lašinių didelį šmotą,
Gausit nuog Dieva didelį zaplotą.
Mačiau ant aukštą yr pkabinta,
Ir dėl ubagų yra paskirta.
Jeigu iš tavi lašinių negausiu,
Eisiu pas tavi jaujų uždegsiu.
Kuopūstėli
Kuopūsteli, kuopūsteli,
Kas tavi sieja?
Verskis per galvą,
Kas tau, durniau, darba?
Kuopūsteli, kuopūsteli,
Kas tavi laistė?
Verskis per galvą,
Kas tau, durniau, darba?
Kas tavi kirta?
Kas tavi vire?
Kas tavi valgė?
O tai arklys
O tai arklys 2k.
O tai geras yra arklys 2k.
Kanopėlėm 2k.
Visų kelių dai razmušė 2k.
Uodegeli 2k.
Visų kelių dai nušlavė 2k.
Ė auselėm 2k.
Visas paukštes jau suklausė 2k.
Ė akelėm 2k.
Danguj žvaigždes jau suskaitė 2k.
Lašininis ir Kanapinis
Tarp Užgavėnių persirengėlių tai vieni, tai įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius slankioja Lašininis su Kanapiniu. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis – Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas.
Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiupaprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose – kad tik žmonės matytų.
Kantaučių apyl. Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai – įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ – stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ – išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs – juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus. Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kolei persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę.
Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apyl. sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“. Puvočių žmonės aiškino, kad kovą Lašininis atidėjo iki Velykų, pailsės ir nugalės Kanapinį, kad Velykų šeštadienį jiedu vėl mušis ir Lašininis nugalės Kanapinį.
Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.
Pasvalio apylinkėse per Užgavėnes kamaroje nuo karčių nukabindavo lašinius, atnešdavo šiaudų kūlį, aptaisydavo drabužiais, uždėdavo kepurę ir pakabindavo lašiniųvietoje. Dabar per gavėnią kamaroje kabos ne lašiniai, o Lašininis. Arba aptaisytą kūlį aprišdavo virve ir vilkdavo per slenkstį į kamarą, mušdami rykštėmis ir sakydami: „Išeik, Lašinini, mums nereik, išeik, Lašinini! Pakarkim Lašininį!“ Kamaroje per kartelę, ant kurios kabojo lašiniai, permesdavo virvę, pakabindavo kūlį ir pririšdavo. Pakorus Lašininį prasidėdavo pasninko laikas.
UŽGAVĖNIŲ DARBAI (dažniausiai dirbama tik iki pietų)
Užgavėnių dieną reikia važinėtis, jei tik įmanoma, rogėmis. Sakoma, kad geresni bus to žmogaus išauginti javai, linų pluoštas ilgesnis, kuris Užgavėnių dieną toliau nuvažiuoja (geriausiai, jei važiuoji stačias);
Užgavėnių dieną pravartu ir į svečius eiti – kuo toliau nueisi, tuo linai geresni, aukštesni bus, turės geresnį pluoštą.
Supimasis – tradicinis Užgavėnių užsiėmimas. Tikima, kad supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą. Supynes anksčiau įtaisydavo tiek daržinėje, tiek ir kieme. Sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas.
Dūnininkų krašte buvo tikima, kad kuo balčiau Užgavėnių dieną baltinius išvelėsi, tuo bus tais metais geresni linai, karvės duos daugiau pieno.
Sei Užgavėnių dieną vysi pančius, arkliai bus riebesni.
Per Užgavėnes reikia mesti audeklus – geriau derės linai.
Anot Varnių gyventojų, jei nori, kad geriau javai augtų, Užgavėnių dieną į laukus išvežk bent vieną vežimą mėšlo.
Jei nori, kad linai nebūtų žolėti, per Užgavėnes neužmiršk žlugto išsiskalbti.
Kad bitės daug medaus prineštų, gerai spiestų, per Užgavėnes reikia susodinti į kubilą keletą vaikų, uždengti juos paklode, vežioti juos kaip bites zyziančius ir vandens prašančius po sodybas. Vaikai zyzia, šaukia „Vandens! Vandens!“, o sutiktieji juos vandeniu laisto..
Laukuvoje nuo seno buvo paprotys Užgavėnių dieną ten, kur yra jaunimo, daržinėse prie balkio pririšti supynes (už visų kampų karklubą, duplikes). Po to visi jauni susėda per dumplikės vidurį, kiti galuose atsistoję spiria, siūbuoja. Pasakojama, kad anksčiau Užgavėnių dieną taip suptis eidavo ir seneliai. Dažnai supynės kaime taisydavo vienas ar du ūkininkai – vienas vienais metais, kitas – kitais. Paskutiniais metais tokios tradicijos, kad per Užgavėnes eitų suptis ir seni, jau nėra.
UŽGAVĖNIŲ BURTAI, ŽAIDIMAI (Šilalės rajonas)
Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsukajas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku – liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis – gali tikėtis mirties.
Šilalės rajono Nevočių kaime iki šiol žinomas toks Užgavėnių burtas:
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes.
Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Per Užgavėnes reikia nuo kalniuko važinėtis. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti.
Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu – nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.
UŽGAVĖNIŲ VALGIAI
Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų – nuo 7-9iki 12.
Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.
Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną (kol sumigs visi Užgavėnių kaukininkai) būtų suvalgyta, nes jei liks, suges – po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima.
Šiupinys – senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai.
Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas – kiaulės uodega. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves. Suradęs uodegą, jaunikaitis ją perduoda piemeniui, kad tas geriau bandą ganytų. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą. 1937 m. užrašė A. Butkus
Laukuvos apylinkėse šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa (pasturgaliu).
Užgavėnių vaišės užsitęsdavo ilgai, iki pat paryčių ir visą tą laiką būdavo sočiai ir mėsiškai valgoma – sakoma, kad per Užgavėnes mėsą gali valgyti iki to laiko, kol atsiguli.
Šiaip jau užgavėjimo laikas – pusiaunaktis. Jam atėjus, pvz., Tauragėje giedodavo giesmę „Kurs kentėjai“. Kitur Užgavėnių dalyviai, norėdami pratęsti linksmybių laiką, paslėpdavo gaidį (pusiaunakčio simbolį) po duonkubiliu ir užgavėdavo tik auštant
Kunkis (sutinė, šutynė) – šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.
Blynai. Tradiciniai – mieliniai. Žemaitijoje tešlą Užgavėnių blynams kai kur visą parą raugindavo. Iš tokios tešlos iškeptus blynus „pampučkomis“ vadindavo.
Alus. Be alaus Užgavėnės – ne Užgavėnės. Žemaitijoje seniau alų Užgavėnėms užraugdavo dar po Kalėdų.
SPĖJIMAI PAGAL UŽGAVĖNIŲ ORĄ
Jei Užgavėnių dieną saulėta – pavasarį reikia anksti sėti (Plungė);
Jei Užgavėnių dieną sulauki kritulių – tais metai gerai augs javai, nežiūrint kur juos pasėsi (Žemaičių Kalvarija);
Jei per Užgavėnes sausa – sėjos metu reikia būti atsargiam.