“N” bendruomenės studija sociokultūriniu aspektu. (Užgavėnės)

Turinys

I. Įvadas ..............................2
II. ........... katalikiškos vidurinės mokyklos bendruomenės pristatymas ......................3
III. Lietuvių kalendorinės šventės ....................4
3.1 Rėdos ratas ..............................4
3.2 Gavėnia ..............................5
3.2.1 Užgavėnės .............................5
IV. Užgavėnių šventė ....... katalikiškos vidurinės mokyklos bendruomenėje .......................8
4.1 Užgavėnių scenarijus ..........................8
V. Išvados ..............................12
VI. Literatūra ..............................13

I. Įvadas

Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug gali juos pakeisti. Manoma, jog vieno žmogaus įprotis nevirs didelės bendrijos papročiu. Tačiau kartais įprotis, apimdamas vis daugiau žmonių ir vis didesnę teritoriją, gali virsti papročiu. Papročiais laikomi įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę žmonių gyvenimo norma. Paprotys būdingas ne atskiram žmogui, o visuomenei arba didesnei joos daliai ( Gutautas, 1991 ).

Paprastai senoviniai lietuvių liaudies papročiai skirstomi į tokias pagrindines grupes : darbo, šeimos, bendruomeninius, kalendorinius. Darbo grupės papročiai daugiausia atspindi svarbiausius lietuvių verslus – žemdirbystę ir gyvulininkystę. Šeimos papročiai susiję su šeimos įvykiais – vardynos, vestuvės, laidotuvės. Bendruomeniniams papročiams būdingiausia yra bendruomenės narių savitarpio pagalba, solidarumas, parama patekusiam nelaimėn. Kalendoriniai papročiai ir apeigos atliekami nustatytomis metų dienomis, t.y. per įvairias kalendorines šventes. Dauguma lietuvių švenčių nemažai išlaikė senųjų liaudies kalendorinių papročių ir apeigų bruožų.

Seniausios apeigos kilo iš gamtos dėsnių nepažinimo, išš nesupratimo, kodėl periodiškai keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį – vasara, vasarą – ruduo, o su jais ir darbų sezonai; baigiantis vienam ir prasidedant kitam buvo švenčiamos šventės bei atliekamos apeigos, dažniausiai susijusios su išgalvotomis antgamtinėmis būtybėmis, nuo kurių tariamai pr

riklausąs žmonių apsirūpinimas maistu ( Dundulienė, 2005 ).

Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos amžių tėkmėje keitėsi: vieni nunyko, kiti neatpažystamai pakito, atsirado naujų. Visi šie procesai vyko pamažu, nepastebimai. Lietuviai nepatikliai žiūrėjo į krikščionybės atneštus naujus papročius, ir jie tik per ilgus amžius tvirtai susipynė su senaisiais kalendoriniais papročiais
( Gutautas, 1991 ). Išsaugotos tradicijos padeda tautai susitelkti, suvokti istoriją. Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo senąsias tradicijas, jas puoselėti.

Šventės – ne tik poilsis, tai gyvenimo dalis, padedančios išsaugoti žmonių dvasingumą, kurio taip dažnai pasigendame. Šiandien svarbiausia yra išsaugoti tuos papročius ir apeigas, kurios pasiekė mūsų dienas ir yra prasmingiausia mūsų gyvenimo dalis.
Šiomis dienomis kuriamos bendruomenės, kur didelis dėmesys yra skiriamas sociokultūriniam gyventojų ugdymui, kuris apima poilsį, laisvalaikį, švietimą, lavinimą, darbą ir kultūrą. Kultūra yra sociokultūrinio darbo daalis, kuri gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.
Šventės gali suartinti bendruomenės narius. Žmonių bendruomenėms reikia tokių švenčių, kuriose būtų galima atsipalaiduoti nuo nesibaigiančių darbų, pasilinksminti, pabendrauti, pasidalinti vidine šiluma, padainuoti. Ypač tai aktualu jaunimui. Tik jie gali perimti ir toliau tęsti tas tradicijas, papročius ir apeigas.

II. ............. katalikiškos vidurinės mokyklos

bendruomenės pristatymas

Mokyklos įkūrėjas – ......... .
Mokyklos steigėjai : Telšių vyskupijos kurija ir ..... savivaldybė.

1991 m. rugpjūčio 19 d. senuose kunigaikščių Oginskių dvaro patalpose įsikūrė ....... katalikiška devynmetė mokykla.
1993 m. devynmetė mokykla reorganizuota į ...... katalikišką vidurinę mokyklą. Direktorius – ......... .
2001 m. vidurinė mokykla reorganizuota į

......... katalikišką vidurinę mokyklą. Direktorė – ......... .

Šiais mokslo metais mokykloje mokosi 269 mokiniai, dirba 30 mokytojų ( iš jų 6 ne pagrindinėje darbovietėje ) : 4 mokytojai metodininkai, 8 vyresnieji mokytojai, 11 mokytojų. Yra 13 klasių komplektų, 2 priešmokyklinio ugdymo grupės. Mokyklai vadovauja direktorė ......... .

Tradiciniai renginiai:
Įv. tradicinių lietuviškų švenčių šventimas, kasmetinės kroso bėgimo varžybos, naujametinis karnavalas, kasmetinės Respublikinės jaunųjų istorikų konferencijos, kasmetinė aerobikos šventė, Sausio 13 – osios dienos minėjimas, vasario 16-osios dienos minėjimas, kovo 11-osios dienos minėjimas, kalbų dienos, rekoleksijos ir šv.mišios mokykloje.Jaunimo organizacijos “Ąžuoliukas” kasmetinis gimtadienis (ši mokinių organizacija įsikūrė 1998 m.).
Mokyklos bendruomenė, bendradarbiaudama su kitomis miestelio institucijomis : savivaldybe bei seniūnija, dienos centru, biblioteka, daug dėmesio skiria mokymo aplinkai, popamokinės veiklos organizavimui, ugdymo proceso pokyčiams. Dalyvauja katalikiškų mokyklų asociacijos veikloje ( konferencijos, renginiai, susitikimai, dalijimasis patirtimi).

III. Lietuvių kalendorinės šventės
3.1 Rėdos ratas

A.Žarskus savo knygelėje “Rėdos ratas.Lietuvių kalendorinės šventės “ (1990) rašo, kad praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų priglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes.
RASA, ILGĖS, KALĖDA, GAVĖNIA. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytąją švenčių prasmę. Viena aišku, kad šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir Amžinąjai Kūrybinei Išminčiai.
Gyvendami gamtos ritmu žmonės jautė besikartojantį gamtos ir būties galių bangavimą, todėl pačios seniausios apeigos kilo iš gamtos dėsnių nepažinimo, iš ne

esupratimo, kodėl periodiškai keičiasi metų laikai: žiemą keičia pavasaris, pavasarį – vasara, vasarą – ruduo, o su jais ir darbų sezonai; baigiantis vienam ir prasidedant kitam buvo švenčiamos šventės bei atliekamos apeigos. Kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regimąja išraiška – augalo vegetaciniu ciklu.
RASA. Švenčiama birželio pabaigoje rasojant rugiams, kai augmenija pasiekia aukščiausią suvešėjimo tašką – brandą.
“ Rasos slaptis užkoduota formulėje: užgesinti seną ugnį tyru vandeniu ir įkursi naują ugnį kitu jau skaisčiu, šventu būdu. Tai gyvybės ir mirties prieštaros slėpinio įminimas. Visos Rasos šventės apeigos skirtos atskleisti naujos ugnies įkūrimo slaptį” ( Žarskus, 1990 ).
ILGĖS. Saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių ( nokti-nykti ). Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą.
“ Rudens ir prisiminimų apie artimųjų netektį liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai – žmogaus versmė – Amžinosios Tėvynės ilgesys, ilgesys to, kas yra žmogaus esmė “ ( Žarskus, 1990 ).
KALĖDA. Tai žemiausias Rėdos rato taškas – visuotinio “nusikalėjimo”, nuovargio metas.Slenkstis ( kūsti->kusti ) iš liesėjimo į gyvėjimą – atkutimą.
Netikrumo ir laukimo metas – Adventas nuteikia budėjimui ir vilčiai.
GAVĖNIA. Tai metas, kai švenčiama pabudimo, gimimo, gavos šventė. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą.

3.2 Gavėnia
3.2.1 Užgavėnės

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Užgavėnių paprotys žinomas visoms Europos tautoms.Skirtingos jų šventimo formos, laikas ir trukmė. Svarbiausia Užgavėnėms – linksmumas. Pamirštamos padoraus elgesio normos, nelieka nė vieno, kurio negalėtum iš

šjuokti. Besilinksmindami žmonės pailsėdavo, savotiškai pasirengdavo ilgai gavėniai. Ryški šventės ir apeiginė, maginė prasmė.
“ Užgavėnių pavadinimas ( kaip rodo priešdėlis “už”) toks yra dėl krikščionybės įvedimo.Senasis šventės pavadinimas – Gavėnia. Žodį “gavėnia” slavizmu laikyti teisinga tik istorijos požiūriu. Gavėnia sietina su veiksmažodžiu “gautis”, reiškiančiu “gyvėti”, “gaivėti”, “atgyti” ( Žarskus, 1990 ).
Dabartinės Užgavėnės yra kilnojama šventė, tačiau visada švenčiamos antradienį. Jų data susieta su Velykomis, kurios skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. Pirmasis sekmadienis po mėnulio pilnaties, kuri būna po pavasario lygiadienio, ir yra Velykų šventės data, o 46 dienos prieš Velykas yra švenčiamos Užgavėnės. Senovėje ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę, t.y. nuo ketvirtadienio iki antradienio imtinai. Dar XX a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės būdavo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį, antradienį.
Yra užrašyta daug įvairių Užgavėnių apeigų ir papročių: kaukės ir persirengėliai; važinėjimas, čiuožinėjimas, supimasis; įvairūs būrimai; Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas; Lašininio ir Kanapinio dvikova; Gavėno varymas; laistymasis vandeniu; trinkos (blukio) vilkimas; apeiginiai valgiai.
Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai.
Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikia išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Kaukes nesunkiai galima pasigaminti patiems. Nebūtinai jas drožti iš medžio. Galima išsikirpti iš beržo tošies, kailio ar popieriaus. Todėl žmonės jau ruošdavosi iš anksto.
Per Užgavėnes žmonės buvo linksmi, krėtė visokias išdaigas, ir niekas nepyko. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo persirengėliai.Visi svarbiausi Užgavėnių kaukių pavidalai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Moterys persirengia vyrais, vyrai – moterimis. Dažniausiai persirengdavo žydais, čigonais, ubagais. Persirengėliai dėdavosi kuo baisesnes kaukes, su kuo didesnėmis nosimis, atsikišusiais ir retais dantimis. “Žydai” dažniausiai būdavo užsivilkę išverstais kailiniais, kuproti, apdriskę. “Čigonai” nešėsi bizūnus, o “žydės” ir “čigonės” ant rankų ar pasirišusios už nugaros nešdavosi “vaikus”, kurie padaryti iš šiaudų ar medžio. Taip pat Užgavėnių personažai yra “arklys”, “ožys” ir “gervė”. Dar būdavo persirengiama giltine, caro žandaru,elgeta, beždžione, gaidžiu ir kt. Kartais persirengėliai vaikščiodavo su muzikantais. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas.
Kokia kaukių ir persirengėlių prasmė? Tyrinėtojai įvairiai supranta apeiginių kaukių nešiojimą. Visi supranta, kad tai senovinio ritualo liekanos, bet kaukių prasmę aiškina įvairiai.
N.Vėlius Užgavėnių kaukes apibūdina taip “ Velnias, giltinė, ožys, dvigalvis nykštukas, pagaliau ir patys populiariausi kumpanosiai, kuproti, pilvoti , šleivi “bergždinikių pirkėjai” – aiškiai chaotinės būtybės, primenančios kaukus.

Žemaitijoje persirengėliai vežiojosi su savimi Morę (ją dar vadindavo Kotre, Boba) – moters iškamšą. Ji buvo pritaisyta ant vežimo rato, kuris užmaunamas ant rogių pavažos stipino. Visą šitą įrenginį prisirišdavo prie rogių ir tempdavo. Važiuojant pavaža kreipiasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Ratas liečia žemę ir ima suktis. Su ratu sukasi Morė. Ratas – tai pavasario, ateinančios vasaros simbolis, o pavaža – žiemos. Jų junginys reiškė žiemos ir vasaros susidūrimą. Morė galėjo simbolizuoti vaisingumo dievybę, kurią sunaikina, kad vėl atgimtų. Baidyklės sudeginimas – tai ir apsivalymas. Su baidykle išvaromas susikaupęs blogis, nelaimės, o kartais ir visiems įkyrėjusi žiema ( Gutautas, 1991 ).
Žiemos švenčių kaukės yra savotiška originali liaudies meno šaka, turinti labai senas tradicijas. Šiandien sunku pasakyti, ką pirmykštis ir pagonybės laikų žmogus jomis vaizdavo. Greičiausiai tai buvo apeigų atlikėjai arba proseniai, totemai ir įvairios dvasios bei demonai ( Dundulienė, 2005 ).
Užgavėnių veikėjai. Dėmesio centre – Morės vežiojimas. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė. Šie pavadinimai buvo paplitę Žemaitijoje, o šiaurės ir vidurio Lietuvoje vežiojamos pamėklės buvo vadinamos Čiučela, Diedeliu, Gavėnu.
Morė yra Užgavėnių simbolis.
Užgavėnių pamėkles veždavo tiesiog rogėse, kuriose būdavo prisėdusių “žydų”, “čigonų” ir kitokių persirengėlių, grojančių savom muzikom. Grieždavo armonika, pūsdavo ragą, mušdavo būgną, daužydavo barškalus, barškindavo šaukštais, puodais, dainuodavo įvairias dainas. Vežamą Morę bandydavo sugauti Giltinė. Švaistydamasi dalgiu ji sukiodavosi apie Morę. Pasibaigus apeigoms, vakare persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtis pranašauja žiemos pabaigą ir pavasario pradžią.
Lašininis ir Kanapinis. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia jo išvaizda. Jis storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėle susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje. Jie stumdosi, grumtynės vyksta įvairiose kaimo vietose, kol galiausiai Kanapinis nugali.
Lašininio ir Kanapinio susirėmimai simbolizuoja žiemos ir pavasario dvasių kovą ( Dundulienė, 2005 ). Jų išdaigos kelia juoką ir taip yra sukuriama didelė magiška ir simbolinė prasmė. Senovės žmonių tikėjimu, pasak Pranės Dundulienės : “juokas turįs nepaprastą galią: numarinąs žiemą ir pažadinąs pavasarį, prikeliąs žemę naujam gyvenimui”.
Valgiai. Senovės Užgavėnės tęsdavosi savaitę. Buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį. Jį vadino “riebusis ketvergas” ir valgydavo keturis kartus. “Riebujį penktadienį” seniau mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus penkis kartus per dieną. “Riebujį šeštadienį” – šešis kartus, “riebujį sekmadienį” – septynis kartus, “riebujį pirmadienį” – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – “riebujį antradienį” – devynis kartus. Valgydavo daugiausiai riebius mėsiškus patiekalus ( Kauno tautinės kultūros centro leidinys, 2001 ).
Dabar populiariausias Užgavėnių valgis yra blynai. Anksčiau svarbiausias valgis būdavo šiupinys, ypač mėgstamas Žemaitijoje, kuris verdamas iš kruopų, žirnių, pupų, lašinių ir mėsos. Taip pat populiari stambių kruopų košė, kuri pateikiama su mėsa. Tai apeiginis valgis, žinomas vestuvių, laidotuvių ir krikštynų apeigose. Stambių kruopų košę dažnai pakeisdavo barstomi grūdai. Stambių kruopų košė ar barstomi grūdai yra bet kurio virsmo – gamtos ar žmogaus – apeiginis valgis. Kiekvieno virsmo esmė yra mirtis ir gimimas, t.y. seno pabaiga ir naujo pradžia, o stambių kruopų košė ar grūdai yra šio vyksmo ( dygti – daigoti ) simbolis
( Žarskus, 1990 ).

IV. Užgavėnių šventė ............... katalikiškos
mokyklos bendruomenėje

4.1 Užgavėnių scenarijus

TIKSLAS. Populiarinti vieną lietuvių kultūros elementų – Užgavėnes. Skatinti jaunimą nenutolti nuo lietuviškų papročių.

Organizatoriai. .......... katalikiškos vidurinės mokyklos vienuoliktokai ir dvyliktokai.
Dalyviai. ....... katalikiškos vid.m-klos 4-10 klasių mokiniai.
Vieta. ...... katalikiškos vid.m-klos kiemas.
Data.2005 m. kovo 4 d.
Laikas. 14.00 val.
Trukmė. 2 valandos.

Pasibaigus pamokoms merginos kepa blynus, vėliau jie bus kepami ir lauke.Tai pats svarbiausias Užgavėnių valgis.
Vaikinai kiemo viduryje pastato laužą.
Iš senų rūbų padaroma Morė, dar kitaip vadinama Kotrė,Boba, Motinėlė ir t.t.
Svarbiausiais Užgavėnių elementas- persirenginėjimas.Tad jaunimas persirengia įvairiausiais personažais, toliau vadinamais žydais, čigonais, šleivakojais...
Pagrindiniai persirengėlių veikėjai – kanapinis ir lašininis. Kanapinis – liesas,išdžiūvęs,sunykęs,virve susijuosęs.Jis kviečia lašininį į dvikovą.Lašininis – riebus, dešromis apsikarstęs, taukais nusiblizginęs storulis.

Veiksmas prasideda.
Atsidarius mokyklos durims su didžiuliu triukšmu į mokyklos kiemą (kuriame būriuojasi mokiniai taip pat persirengę “žydukais”) įbėga didelis būrys persirengėlių žydų ( čigonai, kaukai, šleivakojai, velniai ir kt.) Jie kelia didžiulį triukšmą, nes barškina įvairiais skambalais.Visi sujudinami, apsupami ir kviečiami sustoti į ratelį. Du žydai stoja į ratelio vidurį ir pradeda žaidimą:

“Ėjo žyds per miestą”
Ėjo žyds per miestą 2kart.
Ovei bumbel bumbel
Ėjo žyds per miestą.
Neš kromelį ant pečių 2 kart.
Ovei bumbel bumbel neš kromelį ant pečių.
Žydo barzda užriesta 2 kart.
Ovei bumbel bumbel..
Joja žyds ant ožkos 2 kart.
Ovei bumbel bumbel..
Ožka žydą numetė 2 kart. ...Ovei...
Ir kromelį išbarstė ..Ovei..
Žydas ožką surišo...Ovei...
Žydas ožką pjovė..Ovei...
Žydo ožka bliovė.. Ovei...
Po dainos vienas iš žydų ima pasakoti apie Užgavėnias.

Žydas Jonas: Ar žinot,kad šiandien Užgavėnės?
Visi: Taip žinom.
Žydas Jonas: Ar žinot,kad šiandien mes turim šėlti, ūžti,linksmintis taip ,kad žiema išsigąstų ir pabėgtų iš mūsų kiemo.
Visi: taip žinom.
Žydas Jonas: Ar žinot,kad nuo dvyliktos valandos prasidės gavėnia ir iki pat velykų per septynias savaites muzikantai negros, jaunimas nešoks ir net nedainuos.Pas mergeles piršliai nevažiuos ir vestuvių nebus.
Visi: Taip žinom.
Žydas Jonas: Tad šėlkim ir trypkim kol muzika groja.

Tada į Žydo Jono kalbą įsiterpia kitas žydas šleivakojis.
Žydas šleivakojis: Žiūrėkit, žiūrėkit kas darosi .Kanapinis su Lašininiu mušasi, oi koks mūšis.
Žydas Jonas: Kaip jums atrodo ,kuris kurį nugalės?
Lašininis su kanapiniu apsupami ratu ir stebimas jų mūšis.Jie stovi ant medinių kaladžių ir ,kuris pirmas nukrenta tas ir pralošia.Vėliau jie renka kitus kovotojus.Taip norintieji visi sudalyvauja šiame žaidime.
Pasibaigus kovoms žydas Jonas visus pakviečia vėl pašokti, kad nesušaltų.
Žydas Jonas: Gal jau dabar pašokam, kojas pakilnojam?

“Žyds jouds, žyds rauduons”
Žyds jouds ,žyds rauduons
Žydel joudel mak mak mak. 2 kart.

Žydas Jonas: Šaunuoliai, na tikrai ta žiema mus išgirs.Tad ,kad būtų dar garsiau dar ir padainuokim.

“Dėdė dyvai ir stebuklai”
Dėde dyvai ir stebuklai daros
Kad vasarą ežerai užšąlą 2 kart.
Rūpinosi jaunieji broleliai
Kur girdysim bėruosius žirgelius 2 kart.
Kur nušveisim aukso pentinėlius 2 kart.
Iš kraštelių žirgelius girdysim
Vidurėly pentinėlius šveisim.

“Žuvų šakelė”
Žuvų šakelė galvą šukuoja
Galvą šukuoja, plaukus laiduoja
Plaukit plaukeliai per dunojėlį
Kur mano kielas vandenį semia
Vandenį semia,žirgelius girdo
Žirgelio pilvas,aukselio balnas.

Į ratelio vidurį įbėga kelios žydaitės,kurios užtraukia:

“Užgavėnių ūbagių dainą”
Aš užgimiau siratėle
Ir paaugau ubagėle.
Einu per svietą vargdama
Visus šunis lodydama.
Kojas naginėmis aunu
Kartais ir batus įgaunu.
Kai niekas niekur nemato,
Turiu gerą aš sveikatą.
Kai tiktai ką sutinku,
Tuojau raišti aš įninku.

Toliau groja liaudiškos melodijos ir visi linksmai šoka.
Visi vaišinami blynais, vaikšto čigonai ,kurie nusiteikę visus pageidaujančius išburti. Kiekvienas žydas rankose turi po skambalą ar barškalą. Jie vaikšto po kelis, pulkeliais. Vienas vyresnis vadovauja: puola bučiuoti merginų rankas ir įduria su adatele ( nudrožti pagaliukai). Rodo savo pasą, prisistato: „Mes iš Nugnybtos žemės, mūsų vardas – kaip žardas, o pavardė – kaip daržinė“. Pasakoja melus apie savo keliones, siūlo visokių niekų pirkti. Besiderėdami susipyksta tarpusavyje, apsilaisto vandeniu. Paskui puola taikytis, puola atsiprašyti aplaistytų merginų, jas išsuodina, įduria. Kartu vaikšto žydų vaikai, kurie žiūri, ką čia nugvelbt, bei žmonos. Viena kuri žmona meilinasi svetimam vyrui. Ją žydai puola nubausti, net iš savo pulko varo.

Žydas Jonas: Na šįvakar prisilinksminom ,prisišokom ,prisidainavom ,o dabar laikas žiemą išginti iš kiemo ir Morę sudeginti.

Kiti žydai padeda užkelti Morę ant laužo.Tada laužas uždegamas ir pradedama dainuoti daina:
“Šalta žiema šalin eina”
Šalta žiema šalin eina
Kad pavasaris ateina
Šėmi jauteliai bubuoja
Avinėliai arcevoja
Pasijungsiu šėmus jaučius
Eisiu arto molinėlio
Sėsiu kviečius ir rugelius
O pasėjęs apakėsiu.

Visi kviečiami varyti žiemą iš kiemo.Laužas apsupamas dideliu ratu ir visi kartu dainuoja.
Žydas Jonas: Žėima žėima ,biek iš kėima

Žėima žėima, biek iš kėima.

Žydas Jonas: Sveikinu visus su artėjančiu pavasariu , gerų šiltų saulėtų dienų ir aišku gero mokymosi.Skelbiu šventės pabaigą.Ačiū visiems dalyvavusiems.

V. Išvados

Dar visai neseniai apie daugelį kalendorinių švenčių kalbėjome kaip apie atgyveną, turinčią išnykti. Tačiau daugelis tyrinėtojų įrodė, kad skubotas, dirbtinis senųjų tradicijų atsisakymas sudaro sąlygas kultūros nuosmukiui. Tradicijų niekas nekuria, jos, kaip gyvenimo būtinybė, gimsta, išsirutulioja per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius ( Gutautas, 1991 ).
Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo senąsias tradicijas, jas puoselėti. O tai įmanoma tik perduodant tas tradicijas iš kartos į kartą. Senosios tradicijos niekada nebus žinomos jei vyresnieji jų nepapasakos jaunimui, todėl labai svarbus jaunimui yra sociokultūrinis ugdymas.
Žmogus tobulėja per saviugdą. Jis tampa brandžiu, kuria savo vidinę darną ir gyvenimo pilnatvę, kuri yra susijusi ir su sociokultūrine veikla, kuri įtakoja žmogų visą jo gyvenimą. „Žmogaus gyvenimo darnos medis išreiškia prigimties nulemtą ir socialinių sąlygų įtakojamą asmens vystymąsi, vedantį tobulybės, kuria suprantama gyvenimo darna, link. Ši gyvenimo darna kiekvienam individui gali būti skirtinga, o ir tam pačiam asmeniui skirtingu gyvenimo laikotarpiu vis kitokia“ (Jucevičienė, Baublienė, 1998, p.22).
Bet kuri rėdos rato šventė ugdo tautiškumą. Senos apeigos gydo sielą, suteikia peno jausmams, emocijoms. Užgavėnės turi didelę reikšmę, kaip ir kitos šventės, jos pažadina žmogaus vidines galias, ugdo asmenybę, siekiančią gyvenimo pilnatvės ir darnos, suteikia daug terapinių efektų ( muzikos, šokio, dramos, gamtos) bei estetinį lavinimą.
............ katalikiškos vidurinės mokyklos bendruomenės tradicinių lietuviškų švenčių šventimo tikslas – populiarinti lietuvių kultūros elementus. Skatinti jaunimą nenutolti nuo lietuviškų papročių.
Žmogus, kaip dvasinė būtybė, yra nuolatiniame tapsme, o šventė susijusi su metafiziniais, žmogaus dvasią keliančiais išgyvenimais. Todėl šventė ir žmogus neatsiejami. Švenčių šventimas, išlaikant jų esmę ir sakralumą, yra sąmoningas dalyvavimas dvasiniame žmogaus tapsme. Ir priešingai, šventės slinktis į profaninį – pramoginį ar net orgialinį lygį liudija dvasinį žmogaus nuopolį ( Žarskus, 1990 ).

VI. Literatūra

1. Dundulienė, P. ( 2005 ). Lietuvių šventės. Tradicijos, papročiai, apeigos. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius.
2. Gutautas, S. ( 1991 ). Lietuvių liaudies kalendorius.Vilnius.
3. Žarskus, A. ( 1990 ). Rėdos ratas. Lietuvių kalendorinės šventės.Vilnius.
4. Vėlius, N. ( 1983 ). Senovės baltų pasaulėžiūra.Vilnius.
5. Buračas, B. ( 1993 ). Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius.
6. Kauno tautinės kultūros centro leidinys ( 2001 ). Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė, V dalis – Pavasario virsmo šventės. Užgavėnės. Velykos.
7. Jucevičienė, P., Baublienė, R. (1998). Sisteminis požiūris į žmogaus vystymąsi jo gyvenimo raidoje – asmenybės ugdymo ir saviugdos metodologinis pagrindas. Socialiniai mokslai. Edukologija, nr. 2 (15).

Leave a Comment