Kaišiadorių rajonas

ĮVADAS

Kiekvienas kraštas yra vienintelis ir nepakartojamas dėl savo gamtos, kultūros, istorijos paveldo, savo žmonių veiklos ir kūrybos. Tai ypač didelis turtas, priklausantis tiems, kurie jame gimė, gyvena ir gyveno, kurių šaknis maitina iš visų šių dvasinių ir medžiaginių vertybių susidedanti visuma. Gyvenimas moko, kad besidairydami į tolius dažnai nepastebime svarbių ir didelių dalykų, kurie yra visai šalia mūsų.

Prisiglaudęs prie didžiųjų Lietuvos kelių, perjuostas geležinkelio kaspinu ir judria automagistrale, Kaišiadorių rajonas plyti pačioje Lietuvos širdyje tarp svarbiausių jos miestų – Vilniaus ir Kauno. Taačiau šis kraštas nėra vien tik patogi stotelė, padedanti be vargo pasiekti kitas šalies vietas. Iš šiaurės ir pietų aprėmintas galingų Nemuno ir Neries upių, Kaišiadorių rajonas yra gražūs ir jaukūs namai maždaug keturiasdešimčiai tūkstančių gyventojų, kurių didžioji dalis susitelkusi kaimuose.

Archeologiniai radiniai liudija, kad šiame krašte gyventa jau paleolito laikotarpiu, o išlikę priešistorės piliakalniai byloja apie gyvą ir turtingą, legendomis apipintą tolimųjų mūsų protėvių praeitį.

Kaišiadorys – mažas lopinėlis Lietuvos žemėlapyje, saugantis savo teritorijoje ne vieną gamtos perlą. Tai europinės svarbos gamtinės buuveinės ir draustiniai, turtingi retų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų, tai meteoritinės kilmės Kaukinės ežeras, apsuptas Kaukinės miško, dešimties kamienų liepa Antakalnio kaime, storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, daugelyje rajono vietų stūksantys unikalūs akmenys, tyras mineralinis šaltinis Darsūniškio ka

aime ir dar daug kitų objektų. Daugelį turimų vertybių mums dovanojo gamta, nemažai jų sukurta ir žmogaus rankomis. Kaišiadorių rajoną skalauja Kauno marios, savo dugne paskandinusios vienuolika kaimų pėdsakus, Kruonyje tyvuliuoja elektros energiją gaminantis hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, natūralių ežerų trūkumą kompensuoja dirbtiniai tvenkiniai.

KAIŠIADORYS

Kaišiadorių rajonas yra vienas iš aštuonių Kauno apskrities administracinių vienetų, turintis savivaldos teises ir užimantis 1167.4 km² plotą. Rajono teritorijoje gyvena 40.3 tūkst. žmonių, iš jų 15 tūkst. miesto gyventojai ir 25 tūkst. kaimo gyventojai. 95% sudaro lietuviai. 2000 metais įvykusi administracinė reforma atskyrė vieną iš dešimties – Kietaviškių seniūniją, kuri su savo teritorija ir gyventojais buvo prijungta prie Elektrėnų savivaldybės.

Sausuma užima 1124.1 km² rajono teritorijos. Vyrauja įvairūs 37.9 našumo balo dirvožemiai, kurie ir yra svarbiausias šio krašto ekonominis potencialas. Vandenys tyvuliuoja 43.3 km² plote, o trečdalį rajono žeemės apaugę miškai. Tačiau brangiausias šio krašto turtas – žemės ūkio naudmenos, užimančios 48.9% visos ūkio reikmėms skirtos žemės. Didžioji naudmenų dalis – arimai.

Bendras gyventojų tankumas yra 34.5 gyventojų 1 km², kaimo vietovėse – 21.8(Lietuvoje – 57).

Rajono ir savivaldos centras – Kaišiadorių miestas. Šiuo metu savivaldybės teritoriją sudaro 11 seniūnijų: Kaišiadorių apylinkės ir Kaišiadorių miesto, Kruonio, Nemaitonių, Palomenės, Paparčių, Pravieniškių, Rumšiškių, Žaslių, Žiežmarių apylinkės ir Žiežmarių miestelio.

Didžiausi miesteliai yra Žiežmariai, Rumšiškės, Žasliai ir Kruonis. Rajono teritorijoje egzistavo 752 pavadinimų gyvenamosios vietovės, o dabar liko tik 425. rajono gyventojai mieliau renkasi kaimą ne

ei miestą.

Kaišiadorių rajonui būdinga palanki susisiekimo infrastruktūra – automagistralė, geležinkeliai, geri krašto keliai. Gamtos ir kultūros paveldo unikalumas ir įvairovė suteikia rajonui patrauklumo, traukia lankytojus, tačiau dėl suaktyvėjusios žmogaus veiklos kyla ir gamtinės aplinkos išsaugojimo problemų. Kaišiadorių rajono gamta ištyrinėta bene geriausiai.

GAMTINĖS SĄLYGOS

Reljefas. Kaišiadorių krašto žemių paviršiui būdinga formų įvairovė – lygumos, nuolaidumos ir slėniai, plynaukštės ir pakilumos.

Miškingas, menkai vandeningas ir agrarinis kraštovaizdis labai nevienalytis. Jame ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas ir daubotumas.

Reljefas kiek lygesnis centrinėje, vakarinėje ir rytinėje – tai yra miškingose rajono dalyse. Čia yra kalvų, kurių viršūnės iškilusios net į 251 metro aukštį virš jūros lygio. O žemiausia vieta – Kauno marių vandens baseinas – telkšo tik 44 m aukštyje.

Susiformavusios ryškios atskiros rajono kraštovaizdžio geomorfologinės formos. Dažniausiai tai nemiškingos plynaukštės ir miškingos lygumos. Tai stipriai apskalauta Rumšiškių – Kaišiadorių moreninė plynaukštė, miškinga Pravieniškių – Gaidžiūnų senovinė aliuvinė lyguma ir kt.

Kraštui būdingi negiliai įsirėžusių upių ir upelių slėniai, kuriose salpų beveik nėra arba jos siauros. Nemuno, Neries ir dalies Strėvos upės atkarpų krantai gana statūs, aukšti ir vandens apardyti.

Beveik visa rajono teritorija priklauso Neries žemumai ir Nemuno vidurio plynaukštei. Tik Kaišiadorių krašto pietiniu paribiu driekiasi Dzūkų aukštumos ir Neries žemumos takoskyra.

Geologiniai procesai, ilgus metus formavę reljefą ir sukūrę dabartinę rajono žemėnaudos struktūrą, miškingumą, augmenijos ir gyvūnijos įvairovę bei vi

isas kitas gamtines vertybes, lėmė žmogaus ūkininkavimo būdą ir krašto išsivystymo lygį.

Kad būtų išsaugotas unikalus ir būdingas Kaišiadorių rajono reljefas, įkurti 3 kraštovaizdžio draustiniai: Budelių, Lomenos ir Strošiūnų.

Dirvožemiai. Kaišiadorių kraštui būdingos moreninės aukštumos ir smėlingos lygumos. Trumpesnis šios srities augalijos vegetacijos periodas, intensyvi dirvožemių paviršinė erozija, nepastovus vietinis klimatas.

Šiauriniame ir rytiniame rajono pakraštyje dabar vyrauja dolomitinis molis, o šiaurės vakarinėje dalyje – karbonatingasis molis. Kai kur pasitaiko klinčių ir dolomitinių klinčių.

Paviršinių dirvos sluoksnių struktūra bei mechaninė sudėtis nevienalytė ir kiek mozaikiška. Didesnėje rajono teritorijoje vyrauja jauniniai velėniniai glėjiniai, jauriniai velėniniai menkai pajaurėjusieji dirvožemiai. Tai tinkamiausios žemės ūkiui vystyti dirvos, kurios neseniai buvo intensyviai melioruojamos. Pelkinių dirvožemių teturime labai nedaug.

Rajono teritorijoje esama beveik visų tipų Vidurio Lietuvai būdingų dirvožemių. Žemės paviršių įvairių storių klodais dengia smulkus smėlis, priesmėliai, lengvi ir vidutiniai priemoliai bei nedideli plotai molio.

Dėl mechaninės sudėties ir kalvoto reljefo nuo 5 iki 20% dirvožemių paveikti vandens ir vėjo erozijos.

Rajono teritorijoje yra daug įprastų, visoje šalyje randamų požeminių gamtinių išteklių – smėlio, žvyro, molio, durpių ir, aišku, gėlo vandens. Šie gamtiniai turtai intensyviai naudojami žmogaus gyvenimo reikmėms.

Klimatas. Kaišiadorių rajone, kaip ir didesnėje Lietuvos teritorijoje, vyrauja nepastovus žemyninis klimatas.

Kaišiadorių kraštas priklauso drėgmės pertekliaus zonai, todėl ilgametis vidutinis santykinis oro drėgnumas yra apie 81%. Čia per metus vidutiniškai iš

škrinta 631 mm kritulių. Augalų vegetacijos metu žemės paviršius gauna iki 425 mm, o šaltuoju periodu – iki 206 mm atmosferinio vandens. Net 75% kritulių – lietus. Per metus išgaruoja iki 560 mm, vegetacijos metu – apie 410 mm žemės paviršiuje esančio vandens.

Orai labai permainingi ir dėl dažno keitimosi nepalankūs žmogui. Net 60 dienų per metus tvyro rūkai, kurie būdingesni šaltajam pusmečiui. Šiltuoju periodu apie 30 dienų dunda perkūnijos. Sausio ir vasario mėnesiais siaučia pūgos. Lijundrų pasitaiko keičiantis šiltiems ir šaltiems orams. Tokių dienų per metus būna apie 15.

Labai didelis saulės aktyvumas per metus trunka vidutiniškai 1675 valandas.

Vidutinė daugiametė paros oro temperatūra yra teigiama ir siekia +6.3ºC (kiek aukštesnė už šalies vidurkį). Absoliuti minimali temperatūra sausyje yra nukritusi iki –33.4ºC, o liepos mėnesį – iki +5.3ºC. absoliuti maksimali gruodį užregistruota temperatūra +9ºC, o gegužės mėnesį – +32.5ºC. teigiama temperatūra kasmet nusistovi apie kovo 20-ąją, o neigiama įsigali apie lapkričio 20-ąją. Paskutinės pavasarinės šalnos dirvos paviršiuje baigiasi įsismaginus žydėjimui – po gegužės 20 dienos, o rudeninės prasideda apie rugsėjo 30 dieną ir atveria vartus spalvingiausiam metų laikui – rudeniui. Dirva įšąla apie gruodžio 10-ąją, pašalas galutinai išeina balandžio 6 dieną.

Rudenį ir žiemą stūgauja postipriai ir žvarboki pietų bei pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis – 4.9 m/s. Pavasariais dažniausiai pučia nešilti šiaurės ir vakarų vėjai, o jų greitis siekia apie 3.1 m/s. Vasaros metu vyrauja gaivūs ir šilti, lietaus debesis genantys vakarų vėjai.

Šalčiausiu mėnesiu laikomas snieguotasis sausis, šilčiausiu – žaliarūbė liepa, drėgniausiais – liepa ir brangusis rugpjūtis, sausiausiais – bundantis kovas ir žydintis balandis.

Žemėnauda. Geografinė rajono padėtis bei neblogas dirbamos žemės našumas turėjo didelę įtaką žmogaus ūkinės veiklos raidai, kuri nulėmė dabartinę žemėnaudos struktūrą. Vis intensyviau naudojant turimas dirbamas žemes, įsisavinant nenašius, užmirkusius ir krūmais apaugusius plotus, net 51.2% rajono teritorijos buvo paversta žemės ūkio naudmenomis. Žemdirbių krašte dirbamoji žemė užima 80.9%, pievos ir natūralios ganyklos – 16.2%, įveisti sodai – 2.9% žemės ūkio naudmenų.

Spartus žemės vertimas naudmenomis ir intensyvus jos naudojimas labai neigiamai veikė gamtinės įvairovės ir jos vertybių išlikimą bei klimatą. Tad šiose žemėse natūrali gamta buvo sunaikinta negrįžtamai. Net 42.4% rajono žemių yra įvairiais būdais melioruotos. Tačiau augantys natūralūs miškai, plynose vietose pasodintos giraitės neleido gamtiniai įvairovei nuskursti. Ypač mažai paliesti natūralūs gamtos telkiniai, kurie dabar užima 3.7% ploto ir akivaizdžiai plečiasi. Pelkės, medžių ir krūmų želdiniai, kita nenaudojama žemė sudaro 7.8% rajono žemės ploto. Gerai išvystyta kelių sistema užima net 2.2%, o urbanizuotos vietos – 3.5% administracinės teritorijos.

Urbanizuotų ir natūralių gamtinių teritorijų santykių palyginimas dabar vertinamas 6.55 balais ir yra daug prastesnis už šalies vidurkį. Tai reiškia, kad rajone intensyvi žmogaus ūkinė veikla stipriai pažeidė natūralumo balansą. Šiandien natūralios ir pusiau natūralios gamtos teritorijos užima tiktai apie trečdalį rajono teritorijos – 43347 ha. Jas sudaro miškai, įvairūs želdynai, pelkės bei vandenys. Urbanizuoti plotai su įvairiais statiniais ir keliais išsidėstę 6617-oje hektarų.

Vandenys.Rajono hidrografinį tinklą sudaro įvairios prigimties ir paskirties paviršiniai vandenys – ežerai, upės, upeliai, tvenkiniai, dirbtinės vandens talpyklos, melioracijos kanalų ir griovių sistemos. Vandenys padengia tiktai 3.7% rajono teritorijos.

Kaišiadorių rajonas priskiriamas neežeringoms administracinėms teritorijoms. Kalvų ir žemumų krašte tyvuliuoja 38 įvairiausio dydžio ežerai, kurių bendras plotas yra 758.9 ha. Didžiausiai laikomi Kalvių (180 ha), Ilgio (155.1ha), Žaslių (101 ha), Gilūšio (61.8 ha), Švenčiaus (52.9 ha) ir Neprėkštos (40.5 ha) ežerai. Iki 5 ha teužimantys ežerėliai dažniausiai išsidėstę miškingose vietovėse, tarpukalvėse. Giliausi yra Gabio, Kalvių ir Žaslių ežerai – gylis siekia iki 20m. Yra keletas sparčiai pelkėjančių ežerokšnių, kurie ateityje pavirs pelkėmis.

Per ilgus metus stengdamasis pertvarkyti kraštovaizdį savo reikmėms, žmogus įrengė net 83 įvairaus dydžio ir paskirties tvenkinius, kurių vandenys tyvuliuoja 1749 hektarų plote. O mažų kūdrų suskaičiuoti net neįmanoma.

Vienas didžiausių Lietuvos dirbtinių vandens telkinių – Kauno marios – užliejo 6400 ha sausumos plotą. Apie trečdalis priklauso Kaišiadorių rajonui. Greta marių, aukštoje kalvoje, įrengta viena didžiausių bei pavojingiausių šalies vandens talpyklų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, kurio plotas 306 ha. Kruonio HAE pradėta statyti 1978 metais, o jau 1992 gamino elektros energiją.

Lomenos upelio aukštupyje Kaišiadorių miesto prieigose, įrengti du dideli rekreacijai ir žvejybai skirti Girelės ir Ščebnicos tvenkiniai. Statant hidroelektrines užtvenkta viena didesnių rajono vidaus upių – Strėva. Taip atsirado Bačkonių ir Būblių tvenkiniai, kurie dabar yra gan žuvingi. Unikalus tvenkinių kompleksas sukurtas Laukystos upelio baseine: čia 119 ha plote įkurta Laukystos žuvivaisos įmonė, besiverčianti pramonine žuvininkyste.

Per rajoną tekančios upės ir upeliai taip pat nėra vandeningi. Jų vidutinis metinis nuotėkis siekia tik 5-7 l/s iš km². negalima pasigirti ir tėkmių gausa. Bendras upių ir upelių vagų tankumas artimas 0.75 km² ir yra mažesnis nei visos Lietuvos. Bendras rajono upių tinklas sudaro tik 565.6 km.

20-ajame amžiuje prasidėjusi intensyvi melioracija, įvairiais tikslais tiesintos vingrių upeliukų vagos rajono hidrografinį tinklą sutankino beveik dvigubai. Visi vandenys buvo nukreipiami į didžiausias šalies upes – Nerį ir Nemuną. Taip buvo sunaikinta daugelis gamtinių buveinių – pelkėtų vietų ir šlapių žemių.

Apie 50 pavadinimų rajono upių ir upelių maitina Nemuno ir Neries baseinus. Šios didžiausios Lietuvos upės teka Kaišiadorių rajono šiauriniu ir pietiniu paribiais. Lėtas ir sraunias upes bei upeliukus ledas kasmet sukausto apie gruodžio 26 dieną, o pavasarinis ledonešis jas išjudina tik apie kovo 18-ąją.

Miškai. Rajono teritorijoje auga daugiau natūralių miškų, nors praėjusiame šimtmetyje buvo įvesti nemaži kultūrų plotai.

Miškui priskiriamų žemių plotai santykinai didėja, tačiau medynų sudėtis keičiasi ir kokybės požiūriu menkėja. Mažėja spygliuočių, daugėja lapuočių, kinta jų brandos struktūra.

Miškai sparčiai privatizuojami ar grąžinami buvusiems savininkams. Privačių miškų sklypai yra maži, nekompaktiški ir išsibarstę po didesnius miškų masyvus. Vidutinis nuosavo miško sklypas tesudaro tik 2.6 ha. Valstybiniai miškai auga vientisuose masyvuose, kuriais rūpinasi viena profesionali valstybinė institucija – Kaišiadorių miškų urėdija. Ją sudaro 10 girininkijų.
Miškų plotai rajono teritorijoje išsimėtę tolygiai. Kiek didesni masyvai auga Palomenės (Antanaičių, Gegužinės miškai), Paparčių (Bekštonių, Kaugonių, Našlėnų miškai), Pravieniškių (Beikštrakio, Būdos, Karčiupio miškai), Rumšiškių (Rumšiškių miškas) seniūnijose. Tačiau didžiausia yra Rumšiškių – Gaidžiūnų miškų masyvas (septintas pagal dydį Lietuvoje).
Gerai tvarkomi, prižiūrimi ir saugomi miškai yra neįkainojama ekosistema, kurioje tarpsta specifinė biologinė įvairovė ir bendrijos, gyvuoja laukinės gamtos vertybės. Jų išlikimas priklauso nuo ūkininkavimo laipsnio miškuose.
Ekosistemų apsaugos miškų plotai, apimantys saugomas teritorijas, gamtinių kraštovaizdžio objektų apsaugos zonas, priešerozinius miškus, etaloninius medynus ir svarbius gamtinių išteklių sklypus, teužima 15.6%. apsauginių miškų grupei priskiriami draustiniuose, parkų apsaugos zonose, laukų apsauginėse juostose, vandens apsaugos zonose augantys miškai, kurie sudaro 10.4% visų medynų. Ūkiniai miškai užima didžiausius plotus – 69.2% visų medynų. Juose miškininkai nuolat intensyviai ūkininkauja.
Dabar Kaišiadorių rajono miškingumas yra 31.6%. ilgą laiką miškų buvo gausu, vėliau mažėjo. Tik pradėjus tinkamai ūkininkauti, miškų vėl pradėjo gausėti. Pagal miškingumą Kaišiadorių rajonas yra ketvirtas apskrityje (apskrities miškingumas siekia 28.1%) ir devynioliktas Lietuvoje. Šalies miškingumas – 30.3%.
Medynų struktūra: spygliuočių medžių rūšys užima net 63% visų medynų. Tai didžiausi medienos ištekliai. Labiausiai branginami pušynai sudaro 38%, eglynai – 25% bendro spygliuočių medynų ploto. Mažiau žmogaus ūkinėje veikloje reikšmingi minkštieji lapuočiai teužima 31% miškingos teritorijos. Iš jų daugiausiai paplitę beržynai, juodalksnynai, drebulynai ir baltalksnynai. Ąžuolynai rajone sudaro 4%, o uosynai – vos 2% medynų.
Vidutinis urėdijos miškų medynų amžius yra 59 metai. Brandžiausi medynai yra pušynuose ir eglynuose, jauniausi – beržynuose ir uosynuose, drebulynuose ir juodalksnynuose. Didžiausius plotus – 31% užima pusamžiai ir dar pribręstantys medynai.
Per metus 1 ha vidutiniškai užauga 5.6m³ medienos, o bendras medynų tūris tame pačiame hektare siekia net 209m³. Didžiausios urėdijos yra Kaukinės, Vievio ir Palomenės, mažiausi – Būdos, Kazokiškių ir Žaslių girininkijose. Kasmet miškuose iškertama vidutiniškai per 118.4 tūkst.m³ medienos.
Nederlingose žemėse auga apie ketvirtadalis visų miškų.
Rajono miškuose gausu vaistinių augalų: šaltekšniai, dilgėlės, gailiai, pakalnutės ir kt. taip pat uoginių ir vaisinių augalų: mėlynės, lazdynai, avietės, bruknės, žemuogės, vaivorai, spanguolės.
Norint išsaugoti miškus ir jų turtus, būtina juos tinkamai prižiūrėti, atsodinti iškirstus plotus.
Specialistų kolektyvas rūpinasi sodmenų genetine medžiaga ir auginimu, dirvos paruošimu želdinimui, pačiais želdinimo darbais, želdynų apsauga ir jų ugdymu, dekoratyvinių želdinių veisimu, auginimu ir platinimu bei priešgaisrine miško apsauga.
Praėjusiame dešimtmetyje kasmet vidutiniškai buvo atkuriama 353 ha miško kultūrų valstybiniuose ir 93 ha privačiuose miškuose. Daug dėmesio skirta eruduotoms žemėms apželdinti.
5-ąjame dešimtmetyje siekiant sutvirtinti Kauno marių vandens skalaujamus krantus, buvo įvesta 312 ha eglynų, pušynų, maumedynų, beržynų, ąžuolynų, uosynų ir riešutynų.

AUGALIJA

Rajono teritorijoje esančiuose miškuose vyrauja plačialapiai ir eglynai, kurie neretai sudaro mišrių miškų masyvus. Spygliuočių medynai – tai daugiausiai žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša ir plačialapių medžių rūšimis. Šie vandenų, upių salpose ir drėgnose dirvose gerai tarpsta juodalksnynai ir baltalksnynai, o kiek sausesnėse augavietėse vyrauja beržynai ir drebulynai.

Reikia pabrėžti, kad Kaišiadorių rajono teritorijoje auga labai retas Europos augalas endemas – Borbašo gvazdikas. Taigi rajone aptinkama tiek Vidurio, tiek ir Centriniai Europai būdingų augalų rūšių. Kaukinės ir Būdos miškuose mišriųjų miškų zona skiriasi į dvi botanines geografines ribas – į pajūrinę ir labiau kontinentinę.

Trečdalyje rajono žemių auga miškas ir tik jam būdinga augmenija. Tuo tarpu vystant žemės ūkį mažai išliko natūralioms pievoms būdingos augalijos ir dar mažiau – pelkėms būdingos floros. Dviejuose trečdaliuose rajono teritorijos vyrauja skurdi ir nyki augmenija, nes čia žemė apsėta kultūrinių veislių augalais.

Spartus žemės ir miškų ūkio vystymasis sąlygojo rajono augmenijos nykimą – prastėjo ir keitėsi augalų bendrijos, nyko jų buveinės, formavosi vis nauji biotipai, mažėjo natūralia augmenija apaugusių žemės plotų, keitėsi botaninė įvairovė, prisitaikė ir paplito atkeliavę iš svetur naujų rūšių augalai, todėl kai kur susiformavo nelabai būdinga kraštui flora.

Praėjusiame šimtmetyje rajono teritorijoje buvo rasta arti tūkstančio savaiminių augalų rūšių. O kiek iš svetur atvežtų įvairių veislių dekoratyvinių augalų auga parkuose, soduose, privačiose valdose, šiltnamiuose!

Rajone aptinkama gana įvairių gamtinių buveinių, kurios yra didelis ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos turtas. Kai kurios jų atitinka visus saugotinų natūralių buveinių reikalavimus. Rajone išlikusios nedidelės viržynų augavietės, priskiriamos viržynų ir krūmynų buveinėms. Kiek daugiau iki mūsų dienų išliko pievų buveinių. Upių slėniuose ir aukštumose dar pasitaiko karbonatinių smėlynų pievų – stepinių pievų, kurios yra labai svarbios norint išsaugoti gegužraibinius augalus. Paupiuose ir prie plačialapių miškų tarpsta eutrofiniai aukštieji žolynai, kalvose ir salpų terasose veša šienaujamos mezofitų pievos. Apmaudu, tačiau išlikusios labai kuklios, tik fragmentinės, pelkių buveinės. Tai nykstančios aukštapelkės, tarpinės pelkės ir liūnai, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Rajone susiformavusios ir ryškiau išsiskiria vakarų taigos, plačialapių ir mišrių miškų, žolių prižėlusių eglynų, pelkėtų lapuočių miškų, sausųjų ąžuolynų, pelkinių bei aliuvinių miškų bendrijos.

Dėl tokios didelės buveinių įvairovės, ekotopų mazaikiškumo galime didžiuotis labai turtinga rajono augalija. Net 2/3 Lietuvoje augančių augalų rūšių rasta Kaišiadorių rajone. Pavyzdžiui, kai kuriuose draustiniuose, užimančiuose vos keliasdešimties ar keleto šimtų hektarų plotą, buvo rasta nuo 300 iki 700 savaiminių augalų rūšių.

Per paskutiniuosius penkiasdešimt metų rajono teritorijoje buvo aptikta net 70 iš 342 aukštesniųjų ir žemesniųjų augalų rūšių, įtašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Daugumos jų augavietės yra įvairiuose draustiniuose, tačiau nemaža dalis auga atsitiktinėse vietose – išlikusiose gamtinėse buveinėse. Nors ir negausiai, tačiau rajone auga tokių retų rūšių augalai: melsvasis gencijonas, pievinis plauretis, miškinė žiomenė, paprastoji tuklė ir kt. Džiugina ir gausios retųjų augalų radvietės. Tai idomios ir saugomos orchidėjų rūšys, sibrinis vilkdalgis ir kt. Bene brangiausi rajono botaniniai perliukai yra didysis aliūklis, plačialapė gegūnė, šerinis meldelis ir kt. Šias augalų rūšis ir jiems tinkamas buveines privalome išsaugoti, nes jie nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Natūraliose gamtinėse buveinėse aptinkama per 200 įvairiais tikslais žmogaus naudojamų augalų rūšių. Tai dažniausiai pašariniai, dekoratyviniai, vaistiniai, medieniniai, techniniai, medingieji, maistiniai ir vitamininiai augalai. Čia auga labai dideli ne tik medynų, bet ir žolinės augalijos ištekliai, stebina didelė rūšių ir bendrijų įvairovė.

Botaninės įvairovės apsaugos požiūriu reikšmingi ir savivaldybės įsteigti draustiniai. Laukagalio botaninis draustinis pasižymi sausų ir smėlingų šlaitų, šaltiniuotų vietų, paupio krūmingų salpų buveinėmis ir joms būdinga augmenija. Gamantos upeliui pradžią duodanti šaltiniuota vietovė, apimanti vos 84 ha plotą, maitina per 400 augalų rūšių, tarp kurių yra tikrų retenybių: tai žalioji plateivė ir plačialapė gegūnė.

Midegos pelkės draustinis (plotas 48 ha) yra tikra oazė išskirtinai grynoms lietuviškoms pelkių augalų rūšims ir bendrijoms. Nusausinta, grioveis ir tankiais medynais apsupta aukštapelkė saugo per 300 augalų rūšių.

Šešuvos botaniniame draustinyje, kuris užima 213 ha plotą, susitelkusios vienos didžiausių svogūninės dantenės, meškinio česnako ir paupinio jonpaparčio gyvybingos populiacijos. Visi šie augalai saugomi. Derlingose augavietėse tarpsta brandūs mišrieji ir kietųjų lapuočių medynai. Be jų, žolynų ardą sudaro dar 312 rūšių, daugiausia priklausantys miško ekotopui.

Paparčių botaninis draustinis, išsitenkantis vos 72 ha plote, tačiau išsiskiria savo reljefu ir ekotopų įvairove. Griovių ir raguvų šlaituose auga šlaitinės žemuogės. Žolinių augalų rūšių gausu Žiežmaros upelio pakrantėse – ievų salpose, paupio krūmynuose. Tačiau turtingiausia floros įvairovė susiformavo nekultūrintose šlaitų pievose. Čia rasta 341 augalų rūšis, iš kurių 8 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Šventininkų botaniniame draustinyje (plotas 19 ha) vyrauja pievų, žemapelkių, vandens, šlapių krūmynų ir Lapainios salpų biotopai, kuriuose auga net 296 aukštesniųjų augalų rūšys. Šioje teritorijoje saugomi tik orchidiniai augalai, kadangi čia auga vienos didžiausių rajone mažosios gegužraibės, baltijinės ir raudonosios gegūnų populiacijos.

Mažiausiame, vos 1 ha užimančiame, geležinkelio apsaugos zonoje esančiame Pūstakiemio botaniniame draustinyje saugoma viena didžiausių ir gausiausių (iš keturių dabar Lietuvoje žinomų) dekoratyvaus, tiktai rudenį žydinčio, o vasarą vegetuojančio, rudeninio vėlyvojo augavietė.

GYVŪNIJA

Ilgainiui susiformavusi gamtinių ekosistemų struktūra lėmė dabartiniu metu rajone egzistuojančią gana didelę gyvūnijos rūšių įvairovę.

Kaišiadorių krašte, teužimančiame vos 1.8% šalies teritorijos, per paskutiniuosius praėjusio šimtmečio 20 metų buvo aptikta du trečdaliai Lietuvoje gyvenančių stuburinių gyvūnų rūšių ir apie 2000 bestuburių – moliuskų, dėlių, vėžiagyvių, vorų ir vabzdžių.

Miškuose, laukuose, pievose, pelkėse, vandens telkiniuose ir urbanizuotose teritorijose gyvena arti 2000 vabzdžių rūšių, 48 žuvų, 12 varliagyvių, 5 roplių, 221 paukščių ir 55 žinduolių rūšys. Beje, ne visi gyvūnai savo pamėgtose buveinėse nuolatos gyvena ir veisiasi. Vieni, ypač paukščiai, stebimi migracijos metu, kiti atklysta žiemoti, treti – įprasti klajokliai, ketvirti – žmogaus atvežti iš kitų šalių, o dar kiti yra sėslūs mūsų krašto gyventojai.

Stebėtina, kad rajono teritorijoje aptikta net 88 gyvūnų rūšys iš 228, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Retų ir saugomų žinduolių gyvena 12 rūšių, paukščių stebėta 59, varliagyvių aptikta 3, žuvų pagauta 2, vabzdžių apibūdinta 10, moliuskų atrasta 2, dėlių – 1 rūšis.
Vis dažniau miškinguose biotopuose aptinkama kitur nykstantys moliuskai – didysis arionas ir didysis šliužas. Prieš gerą pusšimtį metų švariuose vandenyse apstu buvo medicininių dėlių. Dabar jos įrašytos į Raudonosios knygos sąrašus. Smarkiai užteršus tinkamus joms gyventi vandenis, kurį laiką dėlės buvo išnykusios, tačiau paskutiniais metais jų vis gausėja – aptiktos naujuose švariuose vandens telkiniuose.

Pačioms tinkamiausioms gyvūnijai svarbioms teritorijoms suteiktas draustinių statusas. Be valstybinių zoologinių ir zoologinių – botaninių draustinių, vietos valdžia įsteigė draustinius specialioms gyvūnų grupėms saugoti.

Žuvys. Nors rajonas ir nevandeningas, tačiau žuvų įvairovė ir ištekliai gana turtingi. Gėlavandeniuose stovinčiuose vandenyse gyvena apie 20 rūšių žuvys, o tekančiose net 27. Seklumose paprastai aptinkama karosų, lynų ir lydekų. Kiek gilesnius vandenis pamėgę ešeriai ir kuojos, saulažuvės bei karpiai. Pačiuose giliausiuose, kurių yra vos keletas, sugaunama karšių, starkių ir raudžių.
Pagal žuvims tinkamas mitybines sąlygas dauguma rajono vandenų apibūdinami kaip vidutiniškai maistingi.
Žuvingiausios upės, tekančios per Kaišiadorių rajoną, – Nemunas, Neris ir Strėva. Vandens telkiniuose žuvų ištekliai labai nevienodi: 1 ha – nuo 0.5 kg iki 100 kg.
Vidaus vandenyse veisiasi dviejų rūšių žuvys – lašiša ir vijūnas, kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Dabartiniu metu beveik visi rajono vandens telkiniai yra privatūs ar išnuomoti mėgėjiškai ar versliniai žūkliai organizuoti. Tad juose ne tik intensyviai žvejojama, nuolat stebimi ištekliai, bet jie tinkamai prižiūrimi, saugomi, rūpinamasi žuvivaisa.

Paukščiai. Ilgus metus stebėta ir įrodyta, kad net 173 rūšių paukščiai pas mus peri, 7 gyvena veisimosi metu, bet neperi, 41 atsitiktinai užklysta. Net 62 sparnuočių rūšys po veisimosi lieka žiemoti ar į mūsų kraštą atskrenda žiemai. 47 rūšys rajone gyvenančių paukščių priskiriami retų ir 29 – apyrečių kategorijai. Rajono teritorijoje gyvena net 175 rūšių saugomų visoje Europoje paukščiai. Nemažai jų aptinkama miško buveinėse: juodasis gandras, vapsvaėdis, jūrinis erelis, žalioji meleta ir kt.
Paukščiai gyvena pelkėse, apleistuose statiniuose, krūmynuose, tačiau tikromis paukščių karalijomis laikomos miškų (88 rūšys) ir vandens bei jų pakraščių (73 rūšys) gamtinės buveinės. Vandens paukščių bendrijoms saugoti skirti Ilgio ežeras, Beičiūnų tvenkinys ir Dabintos sala su aplinkiniais nendrynais, miško sparnuočiams – Būdos, Kaukinės ir Rumšiškių miškų plotai, pelkių – Palaraisčio aukštapelkė.

Žinduoliai. Kaišiadorių rajonas turtingas įvairiausių žvėrių ir žvėrelių. Čia aptinkama daugiau nei pusė Lietuvoje gyvenančių žinduolių rūšių. Retų ir apyrečių grupei priskiriamos 22 žinduolių rūšys. Rajone gyvena ir kitų žvėrelių, kurių išsaugojimu dabar rūpinasi daugelis Europos valstybių. Įkurtuose draustiniuose saugiai jaučiasi negausios retų gyvūnų populiacijos. Tikra sensacija tapo tai, kad 1985 metais Krasnasėlio kaime buvo pagauta Lietuvoje nauja pelinių graužikų rūšis – pelėnas dvynys.
Natūralu, kad žinduolių rūšinė sudėtis istoriškai keičiasi – vienos rūšys išnyksta, kitos atklysta ar žmogus jas įkurdina pargabenęs iš kitų kraštų. Praėjusiame šimtmetyje į Kaišiadorių rajoną retsykiais dar užklysdavo patys didžiausi Lietuvos žvėrys – stumbrai. Į Strošiūnų mišką buvo atvežti ir apgyvendinti kalnuotų vietų ožiai – muflonai, kurie dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ir plėšrūnų greitai išnyko. Kartais mus aplanko šalyje aklimatizuoti dėmėtieji elniai, tačiau šie žvėrys vargu kada nors sugrįš gyventi į mūsų miškus. Perkelti iš kitų geografinių kraštų žvėreliai – žiurkės, bebrai, ondatros, kiškiai, mangutai, audinės – greitai prisitaikė ir išplito gamtinėje aplinkoje.

GAMTINĖS VERTYBĖS

Saugomi gamtiniai objektai. Kaišiadorių kraštas gali didžiuotis gamtinio kraštovaizdžio objektų gausa ir įvairove. Tai žmones dominantys gamtos tvariniai, kurie išsiskiria savo prigimties unikalumu.
Per praėjusio 20-ojo amžiaus paskutiniuosius 15 metų buvo išaiškinti 48 rajono teritorijoje esantys labai vertingi gamtinio kraštovaizdžio objektai, kuriuos savivaldybė 1992 – 1995 metais paskelbė saugomais.
Botaniniais pripažinta 16 objektų. Tai įprasti medžiai – liepos, klevai, ąžuolai, pušys, guobos, kurie skiriasi nuo kitų savo amžiumi, lajos forma ar kamieno tūriu. Pavyzdžiui, amžiumi stebina Karčiupio miško ir Uogintų kaimo ąžuolai, o kamienų skaičiumi – Svirplionių keturkamienis ąžuolas bei šimtametės liepos Kaukinės kaime.
Geologiniais objektais paskelbta 30 riedulių. Visi šie akmenys unikalūs – dėl savo geologinės praeities, kristalų sandaros, formų įvairovės bei išskirtinio tūrio. Jų ilgis vidutiniškai siekia 3.08, plotis – 2.26, aukštis – 1.88 metro.
1999 metais kai kuriems rajone esantiems kraštovaizdžio objektams suteiktas valstybės apsaugos statusas. Tai du didžiuliai akmenys Kovaičių kaime, kurių vieno plotis siekia 3.55 m, o kito aukštis – 3.62 m. vertingu pripažintas ilgiausias rajono riedulys (4.10 m), esantis Totoriškių kaime. Įdomus ir hidrogeologinis objektas – Darsūniškio mineralinis šaltinis, kuris gyvybingas visais metų laikais, o jo vandens cheminė sudėtis prilygsta labai kokybiško mineralinio vandens sudėčiai. Didelę gamtinę vertę turi vienintelis hidrografinis gamtos tvarinys – Kaukinės ežeras. Jo unikalumą lemia apskrita forma ir, ko gero, meteoritinė prigimtis. Bene storiausia šalies pušis (kamieno skersmuo 1.61 m) auga Rumšiškių miško kalvos Birutės kalne. Šis medis 2000 m. paskelbtas valstybiniu gamtos paminklu. Be šių objektų, valstybės saugomais dar paskelbti: Antakalnio dešimtkamienė liepa, prie Žaslių ežero auganti storoji sena guoba ir Borų miško pušis.
Dar ne visi vertingi gamtiniai objektai atrasti ir paskelbti saugomais. Apsaugos statusą verta suteikti: Dovainonių atodangai – saugotinas geologinis objektas užima 2 ha plotą ir sudarytas iš smulkaus supustyto smėlio, varvinio molio ir moreninio priemolio. Kauno marių šiauriniame ir miškingame krante stūksantis skardis iškilęs į 42 metrų aukštį ir pamariu driekiasi puskilometrį. Nustatyta, kad šio geologinio darinio amžius siekia net 14 tūkst. metų. Rumšiškių atodangai esančiai Bartkūnų kaime. 26 metrų aukščio ir 200 metrų ilgio geologinis darinys puošia Stėvos kraštovaizdžio draustinį. Skardis užima 0.2 ha teritoriją. Šis gamtinis objektas pradėjo formuotis beveik prieš 14.5 tūkst. metų. Saugotinas ir Gastilionių kopagubris (eolinė kopa), turintis unikalią geomorfologinę vertę.
Kaišiadorių krašte neišliko didesnių vertingų parkų. Istoriją menantys, tačiau botaninės įvairovės požiūriu mažai vertingi yra Bačkonių, Gabriliavos, Gudienos, Mūro Strėvininkų ir Paparčių parkai. Juose auga nuo keleto iki keliasdešimt rūšių atvežtinių dekoratyvinių žolinių ir sumedėjusių augalų. Rekreacijos tikslais naujai įkurtas Girelės miško parkas, esantis greta miesto. Kasmet naujais dekoratyviniais augalais pasipuošia miesto centre kuriamas Kaišiadorių parkas.

Saugomos gamtinės teritorijos. Iki 1988 m. Kaišiadorių rajone nebuvo paskelbta nei vieno draustinio, tarytum nebūtų buvę ką saugoti. Pradėjus nuosekliau tyrinėti krašto gamtines vertybes, susirūpinta jų išsaugojimu. Taip buvo sukurtas saugomų gamtinių teritorijų tinklas.
Valstybės saugomos teritorijos – regioniniai parkai ir draustiniai – dabar užima 8354 ha rajono ploto, o savivaldybės – 1646.2 ha. Bendras saugomų teritorijų tinklas sudaro 8.6% rajono teritorijos ir yra santykinai mažesnis už šalies vidurkį (11.2%).
Per paskutiniuosius 20 metų, siekiant išsaugoti pačias vertingiausias gamtines teritorijas su jų biologine įvairove ir unikaliausiais kraštovaizdžio elementais, rajone buvo įsteigti 7 botaniniai, 2 botaniniai – zoologiniai, 1 entomologinis, 1 herpetologinis, 3 ornitologiniai, 2 teriologiniai draustiniai, 1 pedologinis, 1 telmologinis, 3 kraštovaizdžio ir 2 regioniniai parkai.
Gamtinės teritorijos valstybės saugomomis paskelbtos 1992 – 1997 m., o savivaldybės – 1988 – 1992. Rajono saugomas teritorijas papildo 13 įvairios paskirties ir statuso vietinių draustinių, kuriuose išlikusios vertingiausios, unikaliausios, žmogaus ūkinės veiklos mažiausiai pažeistos gamtinės buveinės. Jų paskirtis – riboti ūkinę veiklą, saugoti retų grybų, augalų bei gyvūnų rūšių, kurios nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, gyvenamąją aplinką.
Piečiausiame Kaišiadorių rajono taške yra nedidelė, labai vaizdingame ir gamtinių vertybių turtingame kraštovaizdyje išsidėsčiusi, Aukštadvario regioninio parko teritorijos dalis. Šiame saugomame žemės lopinėlyje stūkso pačios aukščiausios Kaišiadorių krašto kalvos su įspūdingai raižytu reljefu.
Kauno marių regioninis parkas išsidėstęs Kauno miesto, Kauno ir Kaišiadorių rajonų savivaldos sandūroje – vaizdingame Nemuno vidurupyje. Parkui priklauso visos Kauno marios su įspūdingomis eroduotomis pakrantėmis, gretimais miškais, natūraliais upių ir upelių intakais. Parko bendras plotas yra 10221 ha, kurio Kaišiadorių rajonui tenka 46.5%. Ši teritorija skirta išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parke dideles teritorijas užima vandenys (50.6%) ir miškai (38.1%). Daug mažesniuose plotuose susitelkusios žemės ūkio naudmenos (8.0%), urbanistinės teritorijos (0.7%) ir pelkės (0.6%). Visa parko teritorija gali būti naudojama tik pagal paskirtį. Ūkinė funkcinė zona sudaro 11.1% teritorijos, rekreacinė – 43.0%, apsauginė – 9.8%, o pati svarbiausia – konservacinė – net 29.7%. taigi trečdalį parko užima įvairūs draustiniai: Dabintos ir Gastilionių botaniniai – zoologiniai, Arlaviškių botaninis, Karčiupio, Pravienos ir Uolės hidrografiniai. Didžiausius plotus užima kraštovaizdžio – Strėvos, Kauno marių bei Pažaislio architektūros draustiniai. Net 7 draustiniai iš 9 yra Kaišiadorių rajone.
Parke saugomos ne tik gamtos vertybės, bet yra lankytinų muziejų, ekspozicijų, istorinių, memorialinių vietų, architektūrinių paminklų. Bene įdomiausia yra parko gyvūnija – per 500 įvairių rūšių – ir augalija – apie 760 rūšių.
Kaukinės draustinio plotas 1134 ha. Saugoma teritorija plyti viename seniausių rajono miškų, kažkada buvusioje Kaukinės sengirėje. Jo paskirtis – saugoti Dzūkų aukštumai būdingus uosynus su skroblais bei retų rūšių grybų, augalų, ir gyvūnų įvairovę bei augavietes. Nustatyta, kad draustinyje auga 138 grybų ir 522 augalų rūšys. O gyvūnijos rūšinę įvairovę sudaro 549 vabzdžių, 13 žuvų, 9 varliagyvių, 2 roplių, 125 paukščių ir net 40 žinduolių rūšių. Be to, galima rasti vandens telkinių, pelkėtų miškų, atvirų aikštelių su kirtavietėmis bei ūkiškai naudojamų buveinių. Čia galima aptikti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų: Europoje nykstantį šakotąjį sėdį, šalyje saugomus tikrinį blizgutį, geltonąjį piengrybį ir piengrybį jautakį; augalų: 6 rūšis laukinių orchidėjų, svogūninę kartenę, žaliąją plateivę, siauralapę plautę ir tuščiavidurį rūtenį; gyvūnų: kūmutę, vištvanagį, sketsakalį, šikšnosparnį, ūdrą ir kt.
Telmologiniame Palaraisčio draustinyje (plotas 342 ha) saugoma iki mūsų dienų išlikusi vienintelė rajone aukštapelkė, kurioje auga specifinės pelkių augalų ir veisiasi gyvūnų rūšys. Aukštapelkėje auga žemaūgis pušynas, driekiasi pažliugęs lagas, iš visų pusių juosia juodalksnynas. Tinkamas sąlygas gyventi čia turi pelkinis satyras, gyvatė marguolė, gervė, tetervinas, lėlys.
Budelių kraštovaizdžio draustinis (plotas 407 ha) driekiasi per du – Kaišiadorių ir Širvintų administracinius rajonus. Jo paskirtis – saugoti raiškaus miškingo Neries žemupio vingio kraštovaizdį su archeologijos paminklais ir teritorijai būdingomis gamtinėmis vertybėmis. Ši teritorija unikali savo reljefu.
Naujai įsteigtas Lomenos kraštovaizdžio draustinis (plotas 532 ha) skirtas giliai įsirėžusiems ir vaizdingiems Lomenos upelio slėniams su riedulių atodangomis, senvagėmis, šaltiniais, raguvomis, šlapiais baltalksnynais, pievomis, kuriose gausu įvairių floros ir faunos rūšių, išsaugoti.
Miškais apaugęs, apjuostas dideliais atvirais tarpumiškių plotais net 3138 ha teritorijoje plyti Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis. Jo paskirtis – saugoti ypač išraiškingą unikalios ir stipriai eroduotos moreninės pakilumos kraštovaizdį.

KAIŠIADORIŲ KULTŪRINĖ PRAEITIS

Kiekvienos vietovės kraštovaizdyje matome įvairių istorinių laikotarpių pėdsakų. Dalį išlikusių išskirtinių objektų vertiname ir saugome kaip kultūros paveldą. Visa aplinka, kurioje gyvename, ir yra kultūrinės savasties pamatas bei gyvenimo kokybės atspindys. Taigi praeitis nėra sustingusi. Praeities kultūra egzistavo ir Kaišiadorių apylinkėse, tačiau tada tai buvo kita kultūra – su sava esme ir visuma. Šiandien sunku vienareikšmiškai pasverti – ar XXI amžiaus pradžios kultūra yra daugiau netekusi, ar gavusi, lyginant, pavyzdžiui, su XIX amžiumi. Šiuo laikotarpiu kultūriniame kraštovaizdyje atsirado esminių pasikeitimų.
Sisteminga kultūros paveldo apsauga Kaišiadorių rajone organizuota tik prieš porą dešimtmečių. 1969 m. Kaišiadorių rajone buvo paskirti paminklų apsaugos darbuotojai – kraštotyros muziejų moksliniai bendradarbiai. 1975 m. rajonų kultūros skyriuose pradėjo dirbti kultūros paminklų apsaugos metodininkai. 1990 m. paminklosaugos sistema buvo reorganizuota, paminklų apsauga ir tvarkymas pavestas savivaldybėms, įkurta inspekcija. Pastebimai keitėsi ne tik valstybės saugomų paveldo objektų – kultūros paminklų – skaičius, bet ir rūšys. Pavyzdžiui, 1972 m. jų tebuvo 14, o 1999 m. – 211. šiuo metu valstybinės kultūros paveldo apsaugos institucijos rajone yra savivaldybės Kraštotvarkos skyrius, kuris pirmiausia rūpinasi nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis, ir 1998 m. įkurtas Kaišiadorių muziejus, kuriame kaupiamas kilnojamasis kultūros paveldas.

IŠ ISTORIJOS.

Kai lenkai 1920 m. okupavo Vilniaus kraštą, Kaišiadorys tapo laikinu Trakų apskrities centru: ten buvo atkeltos apskrities įstaigos. Iki tol Kaišiadorys buvo eilinė Kauno – Vilniaus geležinkelio ruožo stotis. 1926 m. Kaišiadorys tapo ir vyskupijos būstine.
Kaišiadorys – vienas iš jauniausių Lietuvos miestų, senuose dokumentuose neaptinkama net jo vardo. Kaišiadorys pradėjo kiek sparčiau augti tik po 1871 m., kai buvo atidaryta Kaišiadorių – Liepojos geležinkelio linijas. Iki tol ten tebuvo vos keletas menkų trobelių. Bet po 1866 m. ėmė dygti gyvenamieji namai darbininkams, laikini ir nuolatiniai butai, įsikūrė keletas krautuvėlių ir smuklių: naujiesiems gyventojams reikėjo maitintis ir apsirūpinti būtinomis reikmėmis. Tai ir buvo miestelio pradžia. Pirmoji geležinkelio stotis buvo pastatyta Juodkonių kaimo laukuose. Netrukus stotis buvo pavadinta Kaišiadorių dvaro vardu.
Iki 1906 m. Kaišiadorys priklausė Žiežmarių parapijai ir savo bažnyčios neturėjo. Tais metais katalikai stoties tarnautojai ir apylinkės kaimų katalikai gavo rusų valdžios leidimą pasistatyti bažnyčią. Pradžioje buvo pastatyta laikina medinė bažnyčia. O 1907 05 13 dieną Kaišiadoryse oficialiai pradėjo veikti katalikų parapija, kurios pirmuoju klebonu buvo kun. V. Goliakas. 1908 m. pradėta statyti ir tik 1932 m. baigta mūrinė, gotiško stiliaus bažnyčia, kuriai visai netikėtai teko garbė tapti katedra.
Miesto kilimas ir plitimas prasidėjo su Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Kaišiadorys tapo laikinu apskrities centru. Tada buvo pastatyta gražesnių namų, išgriautos beveik visos senosios lūšnos. Dalinant gretimą Žiobinos palivarką, miestui atiteko daugiau žemės, kuri buvo paskirstyta sklypais. Namų savininkių skaičius greit pakilo. 1923 m. Kaišiadoryse buvo 206 sodybos ir 1535 gyventojai, o Kaišiadorių geležinkelio stotyje dar 169 gyventojai. Namų skaičius netrukus pakilo iki 250, o 1939 m. prašoko 2000. į miestą įsijungė ir Juodkonių kaimas, pavadintas Vytauto gatve. Mieste įsikūrė keletas įmonių: malūnas, tepalų dirbtuvė, lentpjūvė, druskos, deguto ir žibalo sandėliai. Pats miestas buvo pavyzdingai tvarkomas – grindžiamos gatvės, aikštė apsodinta medžiais, įrengiamas miesto sodas. Neilgai trukus atsirado ir švietimo bei kultūros įstaigų. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais veikė progimnazija, 1925 m. suvalstybinta, o nuo 1934 m. paversta gimnazija. 1926 m. įsteigta vidurinė amatų mokykla, veikė dvi pradžios mokyklos, 1936 m. įsteigtas valstybės centrinio knygyno skyrius su skaitykla ir biblioteka. Gyvai reiškėsi kultūrinės, jaunimo ir ekonominės organizacijos: vartotojų kooperatyvas, smulkaus kredito kultūra, šaulių būrys su meno sekcija ir orkestru, du privatūs knygynėliai ir kt. Iš viešųjų įstaigų pažymėtinos: Trakų apskrities viršininko ir policijos vado įstaigos, karo komendantūra, šaulių rinktinė, urėdija, girininkija, paštas, ligoninė, Lietuvos banko skyrius, policijos nuovada, pieninė, mokesčių inspekcija, apylinkės teismo įstaiga.
1939 m., atgavus Vilniaus krašto dalį, daugelis apskrities įstaigų buvo perkeltos į Trakus.
1926 m. buvo pertvarkytos vyskupijų ribos ir įkurta nauja Kaišiadorių vyskupija Kauno arkivyskupijos ribose. Tais pačiais metais mieste buvo pastatyti naujosios vyskupijos rūmai, 1932 m. užbaigta statyti Kaišiadorių bažnyčia, jau virtusi katedra.
Antrojo pasaulinio karo metais Kaišiadorys gerokai nukentėjo – daug namų buvo sugriauta ir sudeginta.
Pokario metais miestas kiek atsistatė ir praplėtė savo ribas. Veikė trys vidurinės mokyklos, iš kurių viena ar dvi rusiškos, dvi bibliotekos, plytinė, ligoninė, rajoninės įstaigos, universalinė krautuvė, kultūros klubas, kino teatras, kepykla ir kt.
1950 Kaišiadorių rajonas apėmė 925.46 km² plotą. Kaišiadorims suteiktos miesto teisės. 1959 m. mieste buvo 3011 gyventojų, iš jų 1355 vyrai ir 1656 moterys. Į miestą atvežta nemažai rusų kolonistų. Vyskupijos rūmuose įkurta ligoninė, teismo rūmuose – mokykla. Pastatyta šiek tiek naujų namų.
Kaišiadorys yra geležinkelių mazgas. Kiek į vakarus nuo miesto susikerta Kauno – Vilniaus ir Liepojos – Vilniaus geležinkelių linijos.

UGDYMO ĮSTAIGOS

Kaišiadorių rajone bei Kaišiadorių mieste yra įsteigta nemažai ugdymo įstaigų. Tai – pradinės mokyklos, darželiai, lopšeliai – darželiai, pagrindinės mokyklos, kūno kultūros ir sporto centras, vidurinės mokyklos, iš kurių viena pavadinta Algirdo Brazausko vardu, mat kažkada jis ten mokėsi, vaikų muzikos mokykla, jaunimo mokykla, specialioji internatinė mokykla, Kaišiadorių žemės bei ūkio mokykla, Lietuvos veterinarijos institutas.

Taip pat kaišiadoriečiai savo mieste turi ligoninę, Kaišiadorių kultūros centrą, kuriame vyksta įvairiausios parodos, koncertai bei renginiai ir Kaišiadorių kino teatrą, kuriame galima išvysti naujausius pasaulio filmus.

KAIŠIADORIŲ KŪNO KULTŪROS IR SPORTO RAIDA

Kaišiadorių rajonas turi senas ir gražias kūno kultūros ir sporto tradicijas. Per daugelį metų rajone yra sukurta efektyvi jaunųjų sportininkų rengimo sistema, sėkmingai vykdomas įvairių sporto šakų mokymo procesas. Rajono plaukikai, futbolininkai, krepšininkai ir lengvosios atletikos sportininkai pastovūs respublikinių sporto renginių dalyviai.
Rajone išugdyti žinomi sportininkai: lengvaatlečiai – Adolfas Varanauskas, Žygimantas Lakavičius, dviratininkai – Bronius Krulikauskas, plaukikai – Aleksas Leonavičius, Laima Guodytė, krepšininkai – Arvydas Vansevičius, Ramūnas Šiškauskas. Visi šie sportininkai – tai nuoseklaus ir kūrybingo rajono sporto trenerių darbo vaisius.
2001 m. įvykdyta Kaišiadorių rajono sporto reorganizacija rodo teigiamus ir perspektyvius poslinkius kūno kultūros ir sporto plėtroje.
Įkūrus Kūno kultūros ir sporto centrą, kuris koordinuoja visą sportinę veiklą rajone, turėtų dar labiau suaktyvėti Kaišiadorių rajono sportinis gyvenimas.

LANKYTINI OBJEKTAI

Kaišiadorių rajonas įdomus ne vien tik savo išskirtine gamta ir augalija, bet taip pat ir lankytinų objektų gausa. Vien nedideliame Kaišiadorių mieste, atvykę turistai gali džiaugtis įspūdinga Kaišiadorių katedra, Vyskupijos kurija, Dailės galerija, Partizanų koplyčia Kaišiadorių kapinėse ir kitais ne ką prastesniais objektais. O kur dar visas rajonas, pilnas įvairių muziejų bei ekspozicijų: Lietuvos liaudies buities muziejus, tautos tremties ir rezistensijos ekspozicija, kurios yra Rumšiškėse, taip pat Kaišiadorių muziejus, Rumšiškių Jono Aisčio muziejus bei įspudinga Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė!

Kaišiadorių rajone pastatytas paminklas mūsų garsiam poetui A. Baranauskui, kuris 1851 – 1853 metais mokėsi Rumšiškėse veikusioje raštininkų mokykloje. Rumšiškių centre taip pat stovi J. Aisčiui skirtas paminklas, prie kurio taipogi yra poeto memorialinis muziejus įkurtas 1996 metais.

LITERATŪRA:

Gustaitis Rolandas “Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas”. Kaišiadorys: Kaišiadorys, 2001.
Kvirklys B. “Mūsų Lietuva I tomas”. Vilnius: Mintis, 1989.
Malinauskas V. “Kaišiadorių rajono gamtos paminklai”. Kaunas: Spauda.
Malinauskas V. “Kaišiadorys: gamtos ir kultūros paveldas”. Vilnius: Daigai, 2001.

Leave a Comment