Suvalkija

Suvalkiją sudaro:
Jurbarkas, Šakiai, Kaunas, Jonava, Vilkaviškis, Marijampolė, Prienai, Kėdainiai, Lazdijai.
Suvalkiečiai – tai lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti didesnėje Užnemunės dalyje ir kalbanti vakarų aukštaičių tarne. Jų materialinė kultūra turi daug bendrumų su Mažąja Lietuva. Suvalkiečių skirtumas nuo kaimyninių aukštaičių rajonų, taip pat kalbančių vakarų aukštaičių tarme, lėmė tai, kad Užnemunė 1795-1807 m. buvo Prūsijos, vėliau Varšuvos kunigaikštystės, o nuo 1815 m. – Rusijos imperijai tekusios ir turėjusios autonomiją Lenkijos karalystės sudėtyje. Ten buvo kitokios socialinės, politinės ir ekonominės sąlygos. Užnemunė 1867-1915 m. įėjo į Suvalkų gubernijos sudėtį, dėėl to ji dažniausiai vadinama Suvalkija. Kartais vadinama Užnemune, rečiau – jotvingių genties vardu – Sūduva. Mūsų nuomone, šie vardai ne visai tikę, nes suvalkiečių gyvenama eritorija neapima nei visos Suvalkijos, nei visos Užnemunės, ir yra kur kas didesnė už buvusią istorinę Sūduvą. Ir patys gyventojai nedaug turi bendro su senaisiais sūduviais – šie būtų giminingi šiandieniniams jotvingių palikuoniams – dzūkams. Tačiau jie buvo gerokai išnaikinti, o jų vietoje apsigyveno nauji gyventojai, daugiausia atvykę iš Aukštaitijos.
Suvalkiečių tarmės ir materialinės kultūros elementai išplitę ir dešinėje Neemuno pusėje nuo Jurbarko iki Birštono. Tačiau šiaurinė ir šiaurės rytų Suvalkijos riba reikėtų laikyti Nemuną, kuris carinės Rusijos metais ir buvo Suvalkų gubernijos riba.
Istorija
1422-ųjų rugsėjo 27 d., prieš 580 metų, Melno taikos sutartimi Sūduva galutinai atitenka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Po trečiojo Li

ietuvos ir Lenkijos padalijimo pasikeitė Suvalkijos statusas. 1815 m. didžiųjų valstybių sprendimu Suvalkija įjungta į Lenkijos Karalystę, iki Pirmojo pasaulinio karo išlieka autonominė Rusijos imperijos dalis. 1905 m. revoliucijos dėka Rusijoje visuomenė išsikovojo šiek tiek laisvės ir pilietinių teisių. Tuo pasinaudojo ir Suvalkų lietuviai. Po gan ilgo įstatų su valdžios organais derinimo, 1907 m. kovo mėn., įsteigiama Vienybė” – Lietuvių kultūros ir švietimo draugija (80 narių). Pirmininku išrinktas kun. J. Stankevičius. Tad šiandien švenčiame kitą suvalkiečiams garbingą 95 m. jubiliejų. Po 1920 m. pasibaigus Lenkijos ir Lietuvos ginkluotam konfliktui, išnyko įvairiatautė miesto visuomenė, nesigirdėjo nei rusų, nei lietuvių kalbų. Miestas atsidūręs II Žečpospolitos užkampyje nuskurdo ir nebeaugo. Lietuvių bendruomenė liko labai negausi, dauguma Lenkijoje studijavusių ir dirbusių lietuvių grįžo į Lietuvą. Pirmieji lietuviško gyvenimo daigai pasirodė gerokai vėliau, po Anntrojo pasaulinio karo, prasidėjus naujam žmonių kilnojimuisi. Punsko ir Seinų krašto jaunimas vyksta į Suvalkus lavintis, kaimo žmonės keliasi į miestus, ieškodami darbo. Tautinio atgimimo banga pirmiausia sukilo Punske 1950 metais. Nešdama gaivališką kultūrinės veiklos entuziazmą užliejo visą lietuvių bendruomenę, gyvenančią Lenkijoje. 1957 metais Punske įsikūrė Lietuvių visuomeninės kultūros draugija. Vėliau spontaniškai pradėjo steigtis skyriai kitose vietovėse, miestuose. 1962 m. gegužės 5 d. Suvalkuose, Emilijos ir Jurgio Goberių bute (dabar Wesoła g-vė), įvyko pirmasis vietos lietuvių susirinkimas. Tai reikšmingiausia po Antrojo pasaulinio karo data Suvalkų lietuvių is
storijoje. Susirinkime dalyvavo 16 tautiečių. Centro valdybai atstovavo Algirdas Skripka. Skyriaus pirmininku išrinktas Juozas Kajackas, sekretoriumi – Vitalis Tumelis, iždininku – Jurgis Goberis, revizijos komisijos pirmininku – Stasys Vitkauskas. Organizacinio darbo daugiausia atliko Emilija Goberienė ir Ona Balsevičienė. Apie Draugijos veiklą plačiau rašyta LLD Suvalkų skyriaus 30-mečio proga išleistame Suvalkiečio” 1-ame numeryje. Nuo anų dienų prabėgo nemažai laiko, matome pirmųjų veikėjų gerokai pabalusias galvas, tačiau jų veiduose spindi šypsena ir pasitenkinimas.
Per pastarąjį dešimtmetį labiausiai sustiprėjo švietėjiškas darbas. Kasmet daugiau vaikų ir jaunimo, tėvų paraginti, mokosi lietuvių kalbos. Per 10 metų nepavargdamas pradinių klasių moksleivius mokė Kostas Leončikas. Nuo 1998 m. Gintauto Marcinkevičiaus pastangomis pradėta gimtosios kalbos mokyti vidurinių mokyklų moksleivius, o nuo 2000 metų – gimnazistus. Dabar dirba ir triūsia Rūta Balytienė, Elena Degutienė ir Birutė Burdinaitė-Ołów. Jų dėka vaikučiai aktyviai dalyvauja proginiuose renginiuose Suvalkuose bei Vaikų šokių šventėje, dailiojo žodžio konkurse ir kituose Punsko ir Seinų krašte organizuojamuose renginiuose. Išsamiau apie švietimą rašyta “Suvalkiečio” 2001 m. 1/4 ir 2002 m. 1 nr. Gan sistemingai darbas vyksta kultūros srityje. “Suvalkų vyrai”, G. Marcinkevičiaus vadovaujami, per 15 metų bedainuojantys dabar lyg truputį sustojo, bando persiorganizuoti. Vakuumą, atrodo, užpildys mūsų šaunios moterys. Nuo praeitų metų “gerų vėjų” pagautos sėkmingai dalyvavo Burbiškių sąskrydyje, o vėliau daina puošė spektaklio “Amerikoniškas žentas” kelionę po Suvalkiją. Manome, jog ne
etrukus susilauksime mišrios moterų ir vyrų grupės, nekukliai tariant, būsimo choro užuomazgos. Gerų norų netrūksta, bėda ta, kad nėra chorvedžio. Pastaraisiais metais suaktyvėjo mūsų saviveiklininkai. 1997 m. Punsko skansene Klojimo teatrų festivalyje suvaidino “Žentus iš Amerikos”. 2001 metais Juozo Vaznelio dėka suvalkiečiai vėl išėjo į sceną. Suvaidino V. Galinaičio jau anksčiau minėtą trijų veiksmų pjesę “Amerikoniškas žentas”. Saviveiklininkai, drąsiai pakilę nuo žemės, manome, skrydį tęs ir ateityje.
Pasiekimų turime rašytinio žodžio plotmėje. Nuo 1992 05 05 dienos nuolat išeina žurnaliukas “Suvalkietis”. Iš pradžių Kazimiero Baranausko redaguojamas pasirodydavo du kartus per metus kaip Suvalkų skyriaus leidinukas. Nuo 1998 m. “Suvalkietis” įregistruotas kaip ketvirtinis leidinys, jo redakcijai sėkmingai vadovauja G. Marcinkevičius. Tad šiandien kartu minimas ir šio Suvalkų lietuviams svarbaus spausdinto žodžio dešimtmetis.
Kasmet į Suvalkus atsikelia nemažai tautiečių, ypač iš Punsko ir Seinų krašto. Pastaraisiais metais gan aktyviai į visuomeninį darbą įsijungė iš Olecko atvykęs, kilimo nuo Vižainio, pilnas iniciatyvų Pranas Sovulis. Laukiam daugiau pasiaukojusių visuomeniškam darbui, ypač jaunų kvalifikuotų žmonių. O darbų Suvalkų lietuviams netrūksta. Šalia pasiekimų, turime ir problemų, ekonominio, socialinio pobūdžio trūkumų. 2000 metų pradžioje, pasikeitus savininkui, reikėjo apleisti gan patogią ir nemokamą Draugijos klubo “Vienybė” būstinę Świerkowa gatvėje. Nuo kovo 25 d. įsikraustėme į privatų Jurgio Vainos butą (Minkiewicza 28). Klubo pavadinimas paliko toks pat, kadangi Draugijos valdyba, pratęsdama lietuvybės židinio buvimą Su
uvalkuose, nusprendė jam grąžinti 1907 m. įsteigtos “Vienybės” draugijos vardą. Klubas veikia nuolat antradieniais, reikalui esant ir kitomis dienomis. Klubo vadovas – nepakeičiamas Juozas Vaznelis. Klube, be įprastų susirinkimų, vyksta bažnytinio choro repeticijos, vaikų renginiai. Būtina nors paminėti medicinos darbuotojų, mokytojų kasmetinius susitikimus, du kartus per mėnesį vykstančius lietuvių literatūros ir istorijos būrelio vakarus.
Suvalkiečiai, kasmet minėdami Suvalkų sutarties sukaktį, 2000 metų pradžios skyriaus valdybos posėdyje nutarė Suvalkų archyvo rūmų fasade sutarties pasirašymo 80-mečio proga įmūryti atmintinę lentą.
Sakoma, istorija nesikartoja, tačiau reikia iš jos mokytis. Protėvių testamentą vykdant būtina pasisemti jėgų iš jų patirties ir paliktų pėdsakų, prieš 580 metų, XX a. pradžioje, įspaustų Suvalkijos žemėje. Parafrazuojant Maironio žodžius:
“Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų!”
Kultūros objektai
Sūduvos kraštas turtingas istorinėmis, kultūrinėmis tradicijomis, kultūros paveldu, Lietuvai davęs daug iškilių, žymių asmenybių.
Marijampolės apskrityje kultūros ir meno tradicijos puoselėjamos, švietėjiška veikla vykdoma 187 kultūros įstaigose. Veikia 116 bibliotekų, 4 kino salės, moderniausia iš jų – 2001m. atnaujintas Marijampolės savivaldybėje esantis kino teatras “Spindulys”. Didžiuliai kultūros vertybių lobiai sukaupti 4 regiono muziejuose ir Lietuvos muziejų filialuose: K.Griniaus memorialiniame ir Kraštotyros muziejuose Marijampolėje, Krašto muziejuje Vilkaviškyje, Zanavykų muziejuje Šakiuose, Miško muziejuje Kazlų Rūdoje bei Lietuvos Dailės muziejaus filiale – Paežerių “Suvalkijos dailės galerijoje” bei Lietuvos Nacionalinio muziejaus filiale dr.V.Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje.
Turizmas
Suvalkija turtinga kultūros paveldo objektais, ir tai suteika galimybę plėtoti pažintinį kultūrinį turizmą, aplankyti kultūrinį paveldą, žymias istorines, literatūrines vietas: Mažąją Baziliką, Marijonų kongregacijos Lietuvos Šv.Jurgio provincijos vienuolyną, Marijonų mokyklą, Rygiškių Jono gimnaziją, Geležinkelio stotį, Sinagogą, Šv.Trejybės cerkvę, Šv.Vincento Pauliečio bažnyčią, Senąsias miesto kapines ir kt. istorinio paveldo objektus Marijampolėje, J.Basanavičiaus paminklą ir gimtinę Ožkabaliuose, dr.V.Kudirkos klėtelę, Paežerių dvarą, Vištyčio regioninį parką, Varnupių ir Padovinio piliakalnius, Gražiškių ir Vištyčio bažnyčias Vilkaviškio rajone, Antanavo koplyčią, dr.K.Griniaus memorialą Kazlų Rūdos savivaldybėje, Žydų sinagogą Kalvarijos savivaldybėje, Ilguvos, Kidulių, Gelgaudiškio dvarų ansamblius, Kudirkos Naumiesčio, Sintautų, Ilguvos, Sutkų bažnyčias, Sudargo piliakalnį.
Apskrities šventės
Apskrityje rengiama daug gražių tradicinių švenčių, vyksta respublikiniai renginiai: Miesto dienos, Mažojo teatro festivalis “Auksinis obuolys” (Marijampolėje), Klojimo teatras Tautkaičiuose, Kaimo kapelų šventė “Suvalkietiškas kiemas”, Mažasis poezijos pavasarėlis ir respublikinis “Poezijos pavasaris”, Miesto šventė, Literatų klubo “Seklyčia” poezijos vakarai, Suvalkijos regiono folkloro šventė “Žaliasis ąžuolėlis” Vilkaviškyje, Kraštiečių šventės, dramos kolektyvų šventė “Pastogė” Kalvarijoje, vokalinių ansamblių šventė, literatų klubo “Girių versmė” poezijos vakarai, dailės ir amatų mugės “Po atviru dangumi” Kazlų Rūdoje, vasaros šventė “Zanavykų vasara”, Kalbos šventė, dailininkų plenerai, tarptautinė folkloro šventė-seminaras “Šešupės malūnai” Šakiuose, regioninės kaimo kapelų, folkloro, vokalinių ansamblių, literatų, dailės ir amatų šventės įvairiuose apskrities miestuose bei miesteliuose ir daugelis kitų.
Kultūros leidiniai
Leidžiamas krašto istorinis-kultūrinis žurnalas “Suvalkija”, išleista Suvalkijos krašto literatų kūrybos rinktinė “Sūduva”. Aplankykite Sūduvos kraštą, pamatykite muziejuose sukauptas istorines ir meno vertybes, susipažinkite su architektūros ir gamtos paminklais, gražiomis sodybomis, pabūkite mūsų šventėse ir išsivežkite kuo gražiausius prisiminimus. Kas tie suvalkiečiai?
Suvalkiečių istorija yra sudėtinga ir įdomi. Joje galima įžvelgti keturis svarbiausius laikotarpius:
1. Pirminio apgyvenimo;
2. Indoeuropiečių atsikraustymo ir baltų etnoso susiformavimo;
3. Baltiškųjų genčių Užnemunėje išsiskyrimo;
4. Dabartinių suvalkiečių antropologinio tipo susidarymo.
Seniausi žmonės į Suvalkiją atsikraustė, ištirpus paskutiniam ledynui, tačiau kaulinių liekanų yra tik iš mezolito – viduriniojo akmens amžiaus. Iš Vakarų ir Centrinės Europos atėję pirmieji Užnemunės gyventojai sudarė antropologinį substratą, kurį vėliau, naujajame akmens amžiuje nulėmė atėjūnai indoeuropiečiai, o mišrios Pamarių kultūros žmonės vėliau skaidėsi į prūsus ir jotvingius. Dabartinis žmonių tipas susiklostė šių dviejų genčių formą įsiliejant persikėlėliams iš dešiniojo Nemuno kranto. Jotvingiškas, o ypač prūsiškas dėmuo lėmė tai, kad mūsų tarmė liko labai archaiška.
Tautosaka
Suvalkiečių tarmės – taip pat ir tautosakos – plotas beveik sutampa su Marijoampolės apskritimi ir apima visą pietvakarinę Lietuvos dalį kairiąjame Nemuno krante. Taigi be Marijampolės į Suvalkijos tautosakinį plotą įeina dar ir Šakių, Vilkaviškio, Prienų bei dalis Kuno rajonų. Suvalkiečių kalbinei ir tautosakinei teritorijai priskiriamas ir veliuoniečių šnektos plotas dešiniąjame Nemuno krante, besitęsiantis siaura juosta nuo Kauno iki Smalininkų. Kalbininkai suvalkiešių kalbine teritorija laiko ir dalį Mažosios Lietuvos, esančios anoje sienos pusėje nuo Vištyčio iki Sudargo. Todėl kalbant apie suvalkiečių tautosakos rinkimą reikėtų pradėti būtent nuo ten, nes kaip tik Mažojoje Lietuvoje ir prasidėjo lietuvių tautosakos rinkimas, jos užrašinėjimas. Būtent ten buvo pradėta skelbti lietuvių tautosaką spaudoje, ten 1853 m. buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, sudarytas L.Rėzos, o vėliau ir kiti: 1853 m.F.Neselmano, 1882m. A.Becenbergerio, tų pačių metų bendrame A.Leskyno ir K.Brugmano rinkinyje yra 155 tautosakos vienetai iš Garliavos apylinkių.
Mažojoje Lietuvoje prasidėjęs tautinis atgimimas, kurio viena apraiškų – tautosakos rinkimas, vėliau persimetė į Didžiąją Lietuvą. Dabartinės Lietuvos teritorijoje, suvalkiečių tautosakos plote pirmiausiu ir įžymiausiu rinkėju, šio darbo pradininku, reikėtų laikyti A.Jušką, užrašinėjusį lietuvių liaudies dainas Veliuonos ir Vilkijos apylinkėse 1862 – 1871 m. A.Juškos užrašytos lietuvių liaudies dainos ir jo “Svotbinė rėda”, penki didžiuliai tomai, apie 2,700 dainų, išleisti 1880 -–1882 m. Kazanėje. Dar anksčiau, 1872 m., 100 lietuvių liaudies dainų rinkinį išleido žinomas rusų kalbininkas F.Fortunatovas ir orientalistas M.Mileris, kurie šias dainas užrašė Triobiškių kaime.
1897 – 1898 m. tautosaką Zapyškio apylinkėse rinko J.Jarašius. Dar anksčiau, apie 1975 metus, daug tautosakos Ožkabalių kaime prie Bratninkų užrašė V.Vaičaitis. 1867 – 1889 m. Kudirkos Naumiesčio apylinkėse tautosaką rinko P.Užupis, ten pat XIX a. pabaigoje – P.Mazurka. 1880 m. Garliavos apylinkėse nemažai tautosakos suvalkiečių tarme užrašė jau minėtas K.Brugmanas. Dau gerų dainų XX a. predžioje savo gimtosiose Sasnavos apylinkėse užrašė J.Reitelaitis.
Didžiulį žingsnį renkant ir skelbiant suvalkiečių tautosaką žengė daktaras J.Basanavičius. Jaunystėje jis pats ją užrašinėjo, vėliau, gyvendamas ne Lietuvoje, per laiškus, spaudą ir visokiausiais kitais būdais telkė šiam darbui kitus šviesuolius iš Suvalkijos. Tokiu būdu J.Basanavičius sukaupė labai daug ir įvairios tautosakos. Dalis jos – iš gimtojo Ožkabalių kaimo. Savo sodžiaus dainas jis skelbė “Pranešimuose”, vėliau išleido nedidelį atskirą leidinėlį, o vėliau 1902 m. – stambų rinkinį “Ožkabalių dainos”. Tačiau svarbiausias šios srities J.Basanavičiaus darbas – didžiausi visos Lietuvos pasakų rinkiniai – yra iš Suvalkijos.
Kitas žymus suvalkiečių tautosakos rinkėjas – V.Šlekys. Jis pradėjo šį darbą 1892 m. Tačiau jo tautosakos rinkimo darbas ilgam nutrūko, kai nuo rusų žandarų persekiojimų pabėgo į Ameriką.
Tarpukario Lietuvoje, 1918 – 1940 m., tautosakos rinkimas iš suvalkiečių nebuvo intensyvus. Vienas pirmųjų Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje tautosaką Suvalkijoje ėmė rinkti marijampolietis K.Gurevičius. Savo didžiulį viso gyvenimo tautosakininko darbą tuo metu, apie 1926 m., pradėjo ir J.Dovydaitis, be gimtosios Suvalkijos išvaikščiojęs ir visą Lietuvą. Daug suvalkiečių tautosakos 1933 – 1934m. Vilkaviškio, Marijampolės ir Garliavos apylikėse surinko žinomas lietuvių kraštotyrininkas B.Buračas. Liaudies dainas 1933 m. Šakių ir Kudirkos Naumiesčio apylinkėse užrašinėjo B.Dvarionas, Pakuonio apylinkėse – J.Petrulis, Liubavo apylinkėse 1934 – 1939 m. J.Bielionis. Daug vertingų dainų 1935 m. Pilviškių apylinkėse užrašė P.Preikšas, tais pačiais metais tautosakos rinkėja I.Matusevičiūtė užrašė daug vertingų dainų Kudirkos Naumiestyje. Čia ji atrado vieną žymiausią to meto tautosakos pateikėją P.Tupčiauskaitę, padainavusią daugiau, kaip 100 dainų. 1937 – 1939 m. Šilavoto, Vilkaviškio ir Kalvarijos apylinkėse tautosaką rinko kitas žinomas lietuvių tautosakininkas J.Jurga. 1938 m. Šakių apylinkėse liaudies dainų užrašė K.Gudavičius. Savo tautosakinę veiklą tada pradėjo ir žymus visų laikų tautosakininkas ir pirmasis lietuvių tautosakos archyvo, įsteigto 1935 m., vedėjas J.Balys. Tai jis Kaune 1938 m. į fonografą įrašinėjo seniausią – 108 metų – dainų pateikėją O.Žebrauskienę iš Gulioniškės kaimo netoli Kazlų Rūdos, o taip pat U.Papečkienę iš Puskpurių ir M.Arnastauskienę iš Tarpučių kaimo prie Marijampolės.
Visą šį tautosakos rinkėjų Suvalkijoje 1918 – 1940 m. sąrašą vainikuoja pats įžymiausias suvalkiečių tautosakos, liaudies dainų užrašinėtojas V.Šlekys. Kaip minėjome jis darbą pradėjo 1892 – 1893m., bet pabėgo į Ameriką. Grįžęs Lietuvon 1926 m. jis pradėjo užrašinėti liaudies dainas savo gimtajame Mokolų ir aplinkiniuose kaimuose. V.Šlekys 1934 m. lietuvių tautosakos koisijai perdavė 630 kapsų tarme užrašytų liaudies dainų rinkinį, kuris iki šiol Suvalkijoje yra pats vertingiausias.
Tarpukario Lietuvoje tautosakos rinkimo darbą organizavo 1930 m. įkurta Tautosakos komisija, 1935 m. peraugusi į tautosakos archyvą. Pastarasis 1936 m. išleido “Tautosakos rinkėjo vadovą”. Tuo metu tautosaką užrašinėjo 60 neetatinių korespondentų. Tad tautosakos rinkimo darbas to meto Lietuvoje tiek savo kiekybe, tiek kokybe nuolat gerėjo. Tačiau Suvalkijoje tuo metu dirbo tik 15 tautosakos rinkėjų.
Ilgą laiko tarpą Suvalkija buvo užmiršta tautosakos rinkėjų, tik nedaugelis jų čia rinkdavo dainas. Tik 1979 m. Suvalkija vėl sulaukė organizuotų tautosakos rinkėjų. Į Suvalkiją atvyko Kraštotyros draugijos kompleksinė ekspedicija, dirbusi Vištyčio apylinkėse. Tuo metu Lietuvoje jau buvo prasidėjęs folkloro ansmblių sąjūdis, kuriame daugiausiai dalyvavo jaunimas, Kauno ir Vilniaus studentija. Tokie ansambliai pradėjo kurtis ie Suvalkijoje. Tada ir buvo pastebėta, kad suvalkiečiai moka daug ir gražių dainų, kad yra išlaikę daug geros ir vertingos tautosakos. Tuo metu net septynios Viloniaus studentų ekspedicijos dirbo Suvalkijoje. Joms vadovavo tautosakininkės ir muzikės L.Burškaitienė ir Z.Klemenskaitė. Be surengtų ekspedicijų Suvalkijoje tautosaką rinko ir pavieniai žmonės. Žymesnieji jų yra šie: E.Karaliūnaitė, J.Bielionis, J.Jurga, J.Balys ir kiti. Taip pat tautosaką rinko ir vidurinių bei aukštesniųjų mokyklų moksleviai.
Tarminiai tekstai
Vakarų aukštaičių tarmė artimiausia bendrinei kalbai. Kitų tarmių žmonės pastebi, kad vakarų aukštaičiai (kartais vadinami suvalkiečiais) kitaip taria veiksmažodžius su –enti, -inti. Čia sakoma gyvęti “gyventi”, sęsiu “sensiu”, skolyt “skolinti” ir pan.
* * *
Žinau, pirmą kartą kai nuėjau į mokyklą, da nieko. O kitą dieną už ką tę paliko mane po pamokų. O aš nežinosiu viena, kur namai pareit.Kai kiti rėdosi, ir aš jau rėdausi eit namo. Mokytojas sako: “Kudė tu eini? Aš tave po pamokų palikau.” Pradėjau rėkt, sakau, noriu eit su kitom mergaitem, namų nerasiu da. Tai mane i paleido namo. O žinau, reikdavo per Oriją pereit, per lieptą. O tę ji tokia plati, o aš bijau. Tai ryte nusiskydavau kokį obuoliuką i dalydavau vaikam, ka mane per lieptą pervestų. Viena eit tai da bijojau. Matai, kokia tuosyk da mergina buvau.
J. Ūsaitė – Tumosienė (Šakiai)
Suvalkietiškos dalybos

Aukštaitis, žemaitis i suvalkietis randa maišą pinigų. Reikia juos pasidalyt. Na tai i pasidalina tuos pinigus. Ale kaži kas negerai: jeigu ką radai, tai i Dievui duok. Tai visi trys mislija, ką reik daryt.
Aukštaitis sako:
-Aš užbrėšiu brėžį tokį, an jo atsistosiu i mesiu tuos pinigus. Katrie bus dešinėj pusėj, tie bus Dievo, katrie kairėj – bus mano.
Tai teip i padarė.
Dabar žemaitis sako:
-Aš apsirėšiu ratą i mesiu pinigus aukšty. Kas nukris į ratą, bus mano, kad už rato – bus Dievui.
Tai teip i padarė. Jau reik i suvalkiečiui ką norints sumislyt. O tų pinigų tai nenor atiduot, tai juk gaila. Tai jis i sako:
-Nu, ką dabar. Jūs tai rėžėt, tai ratą darėt. Mą teip neišeina. Aš tai mesiu visus pinigus aukšty, kiek reikia, tegu Dievas pasima, o kas nukris, tas jau mano.
Tai matai, kaip reik gyvęt mokėt.
Suvalkijos dainos
Mišrų chorą “Suvalkija” 1973 m. įkūrė Algirdas Montvila. Pirmoji vadovė buvo Nijolė Gruodienė, o nuo 1974 metų chorui vadovauja Virginija Junevičienė. 1983 metais chorui buvo suteiktas liaudies mišraus choro vardas “Suvalkija”.
25-erius metus choras aktyviai propaguoja lietuvių ir užsienio religinę ir pasaulietinę chorinę muziką. Choro koncertai Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o labiausiai Marijampolės rajone ir apskrityje, tapo neatskiriama Sūduvos krašto kultūrinio gyvenimo dalimi. Virginijos Junevičienės iniciatyva nuo 1989 metų Marijampolėje organizuojamas Jono Bendoriaus chorų festivalis. Per pastarąjį dešimtmetį choras parengė per 16 choro muzikos programų: 1994 – “J. Naujaliui – 125”, 1996 – “J. Kamaičio harmonizuotos liaudies dainos”, 1997 – “St. Šimkui – 110”, “Adventiniai vakarai” ir kt.
“Suvalkija” daug kartų pelnė laureatų vardus Lietuvos chorų bei tarptautiniuose konkursuose:
1974 m. respublikinėje chorų apžiūroje – II vieta, 1975 m. respublikinės dainų šventės konkurse – I vietą, 1980 m. respublikinės dainų šventės konkurse – II vieta, 1985 m. respublikinės dainų šventės konkurse – I vieta. Prizinės vietos laimėtos Juozo Naujalio chorų konkursuose. 1995 m. Midlesbrohgg (Anglija) pelnė dvi III vietas, 1996 m. Daupthetol (Vokietija) F. Mendelsono chorų konkurse – sidabro diplomą, 1998 m. Suvalkuose (Lenkija) chorų konkurse – III vietą.
1991 m. “Suvalkija” dalyvavo tarptautinėje dainų šventėje “Bridges of song” Taline (Estija), 1994 m. – choro muzikos seminare Danijoje, 1997 – Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventėje Visbyje (Švedija), 1998 m. – religinės muzikos festivalyje Lorete (Italija).
Netoli Kalvarijos, o dabar ir Baltijos kelio, prie gražaus Orijos ežero, nuo 1982 metų kasmet gegužės mėnesio paskutinį sekmadienį rengiamos tradicinės rajono dainų ir šokių šventės.
Daug metų jos vyko kartu su suaugusių mėgėjų kolektyvais. Tačiau dėl organizacinių ir finansinių sunkumų jau treti metai suaugusių mėgėjų meno šventė vyksta atskirai (birželio mėnesį) Dovinės Vingio parko estradoje, netoli Marijampolės. Organizatorių – rajonų kultūros centro ir rajono kultūros švietimo ir sporto skyriaus vadovų ir darbuotojų manymu, šventė pirmiausia reikalinga vaikams, visus metus lankantiems šokių ratelius, chorus, grojantiems ir labai laukiantiems tradicinės vasaros šventės prie Orijos ežero. Čia susirenka viso rajono – įvairių kaimų, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos miestų mokyklų – vaikai kartu atšvęsti ir mokslo metų pabaigą. Visų švenčių režisierė Tatjana Uleckienė, dailininkė Vilija Raulinaitienė. Organizacinės grupės vadovai – rajono kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai Jadvyga Lenktienė ir kultūros centro direktorė Danguolė Bėliakienė. Atsakinga už kolektyvų parengimą ir atranką Danutė Jančienė.
Tradicinė Marijampolės rajono mėgėjų meno šventė, kartais vadinama dainų ir šokių švente, rengiama kasmet Dovinės vingio parko estradoje. Dalyvauja rajono suaugusių chorai, šokių kolektyvai, liaudiškos muzikos kapelos, pučiamųjų orkestrai, folkloro ansambliai. Šventę organizuoja rajono kultūros ir sporto skyrius bei rajono kultūros centras. Lėšų skyrė rajono savivaldybė.
Marijampolės rajono vaikų teatro būrelių šventė “Vaikai vaidina vaikams” 1998 m. lapkričio 21 d. surengta ketvirtą kartą. Prieš tai peržiūrimi spektakliai, geriausieji atrenkami į šventę. Pakviečiami neįgalūs vaikai.
Režisierė – Vėžlienė Tortila, t.y. Tatjana Uleckienė. Finansuoja rajono kultūros ir sporto skyrius, remia rajono savivaldybės socialinės pagalbos skyrius.
Kiekvieną rudenį nuo 1990 metų rengiama rajono liaudiškos muzikos kapelų šventė. Organizatoriai – Marijampolės rajono kultūros centras, kultūros švietimo ir sporto skyrius. Režisierė Tatjana Uleckienė. Finansuoja kultūros švietimo ir sporto skyrius. “Šauniausio kultūros darbuotojo šventę”
1998 12 04 režisavo rajono kultūros centro režisierė Tatjana Uleckienė, lėšų prizams skyrė rajono kultūros švietimo ir sporto skyrius. Vaišių susinešė patys.
Birželio 28 d. Obelinės kaime, lakūno konstruktoriaus, karo aviacijos generolo Antano Gustaičio tėviškėje, jo 100-ųjų gimimo metinių proga atidengta atminimo lenta (1994 m. liepos 16 d. A. Gustaičio sodybvietėje buvo atidengtas paminklinis akmuo). Renginį organizavo ir finansavo rajono savivaldybė, scenarijaus autorė rajono kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai Jadvyga Lenktienė. Dainavo “Suvalkija”, grojo liaudiškos muzikos kapelos.
1998 m. spalio 25 d. Balsupių kaime, buvusioje Bielskų sodybvietėje, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Akto (originalo) tariamoje slėpimo vietoje, įvyko paminklinio akmens atidengimo ceremonialas. Organizavo Marijampolės seniūnijos seniūnas Juozas Milius, rajono kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja kultūrai Jadvyga Lenktienė, rajono kultūros centro direktorė Danguolė Bėliakienė. Finansavo rajono savivaldybė.
Meno kolektyvai
Meną bei kūrybą regione puoselėja daugiau kaip 3000 žmonių, susibūrusių į 297 meno kolektyvus. Respublikoje žiomi apskrities meo kolektyvai, įvairių švenčių dalyviai, konkursų laureatai: vyrų vokalinis ansamblis “Sūduvietis”, mišrūs chorai “Suvalkija”, “Šešupė”, “Viltis”, pučiamųjų orkestras “Kybartai”, etnografiniai ansambliai “Sūduviai”, “Diemedis”, “Vabalkšnė’, “Nova”, “Gražupis”, “Santaka”, šokių kolektyvai “Vilga”, “Vijūras”, “Trypas”, “Sidabra”, liaudiškos muzikos kapelos “Vingis”, “Širvinta”, “Vėl gegužio žiedai”, “Giminės”, “Giriniai obuoliukai”, “Dvaras”, Aukštesniosios pedagogikos mokykos, teatro kolektyvai “Kazlų vaidilos”, “Titnagas”, “Gaja”, “Paluobių teatras” ir kt.

Kanklės
Kanklės – seniausias istorinis lietuvių folkloro muzikos instrumentas. Legendos ir senos istorijos tvirtina, kad lietuvių vaidilutės ir senoliai dainuodavę apie didžius žygdarbius akomponuodami kankėmis. Jie grojo kanklėmis aukodami dievams, per realiginius ritualus ir kaip apsaugai prieš blogasias dvasias, tačiau senoliai kankles asocijavo su mirtimi.
Kanklių gamybai žmonės medžius naudodavo iš miškų gilumos ir geriausias metas šiems medžams kirsti buvo tarp žmogaus mirties ir laidotuvių. Jei per laidotuves žmous duvo skaudžiai apraudamas, tai ir kanklės trėdavo žemą balsą.

Kanklės klasifikuojamos pagal jų formą ir stygų skaičių į tris regionus:
 šiaurės rytų aukštaitijos;
 šiaurės vakarų aukštaitijos ir žemaitijos;
 ir šiaurės vakarų žemaiijos ir suvalkijos.
Istoriniuose dokumentuose kanklės minimos Mažojoje Lietuvoje (Kaliningrado srityje), tačiau apie šiaus instrumentus labai mažai kas yra žinoma.
Kanklės daromos iš įvairaus raižyto medžio: liepos, klevo, juodojo alksnio arba ąžuolo. Šis instrumentas būna trapecijos formos: viena jų pusė yra siaura, kita – plati. Metalinis strypelis pritvirtintas siaurajame kanklių gale laiko stygas. Skylės išpjatos arba pradegintos plačiojoje kanklių dalyje ir yra skirtos smeigtukams, kurie laiko stgas. Stygos buvo daromos iš džovintų žarnų, vario ar plieno ir įstatomos išlgai instrumento. Stygomis grojama dešinės rankos pirštais, arba pagaliuku padarytu iš medžio, kaulo ar plunksnos. Grojant kanklės laikomos taip, kad trumpiausia tyga būtų arčiausiai grojančio žmogaus.
Suvalkiečių kanklės pasižymi tuo, kad jų platusis galas pjaustytas ovalo formmis. Metalinės stygos įstatomos į medžio atramą. Stygų ilgis nustatinėjamas mediniais arba metaliniais kabliukais. Suvalkiečių kanklės būna daug gražiau ir daugiau papuoštos nei kių regionų kanklės. Jomis grojant ant kelių laikomos horizontaliai arba truputį pakreiptos į vertialiąją pusę. Suvalkiečių kanklių muzikos repertuaruose yra daug dainų ir šokių muzikos.
Žymiausi lietuvių kanklininkai: Jonas Ivanauskas (1853-?, Biržų rajonas, Pakapines kaimas), Petras Lapiene (1864-1962, Biržų rajonas, Kviriskio vienkiemis), Jonas Plepas (1867-1955, Biržų rajonas, Dukurniu kaimas), Stasys Abromavicius (1874-1955, Raseinių rajonas, Lyduvėnų vienkiemis), Kazys Masaitis (1864-?, Kauno apskritis, Seredžiaus rajonas, Padubysio kaimas), Petras Zonys (1839-1938, Telšių rajonas, Badaukių kaimas), Ambroziejus Kalvaitis (1857-1916, Šakių rajonas, Katilių kaimas), Simas Popiera (1900-?, Marijampolės rajonas, Saliamono-Budos kaimas), Pranas Puskunigis (1860-1946, Marijampolės rajonas, Skriaudžių kaimas).
Suvalkiečių tautiniai rūbai
Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Labiausiai ši sritis nukentėjo per kryžiuočių invaziją į Lietuvą. Suvalkija tapo kone negyvenamu kraštu, tačiau netrukus naujakuriai iš Aukštaitijos (Kapsai) ir Žemaitijos (Zanavykai) ėmė keltis iš kitos Nemuno pusės. Taigi jie su savimi atsinešė aprangą, būdingą jų gimtiems kraštams. Todėl suvalkietiškiems tautiniams rūbams būdingi aukštaitiški akcentai (ypač moteriškiems), taip pat ir žemaitiški.
Seniausi žinomi suvalkietiški moteriški marškiniai išliko iš XIX a. antrosios pusės laikotarpio. Jie išsiuvinėti baltais siūlais rišeljė technika. Suvalkietiškiems marškiniams taip pat būdingas raudonais bei juodais siūlais kryžiuku siuvinėtas raštas. Ši tautinės aprangos dalis taip pat išsiskiria platesnėmis, šiek tiek parauktomis rankovėmis, kurios neretai išsiuvinėtos su stebėtinu kruopštumu bei tikslumu.
Suvalkietiški sijonai platėjantys, ilgi, jiems būdingi vertikalūs dryžiai. Sijonų kolorite dažniausiai dominuoja tamsios, sodrios spalvos (tamsiai raudona, mėlyna, violetinė, žalia). Vienspalvį audinį išmargina įvairiaspalviai dryžiai. Pasijoniai dažnai balti, išsiuvinėti.
Suvalkiečių prijuostės nepaprastai įvairios. Zanavykų ir kapsų prijuostės skiriasi. Kapsų prijuostėms būdingas horizontalus raštas, o zanavykų – vertikalus. Seniausios suvalkietiškos prijuostės pasiūtos iš balto lino ir papuoštos raudonai raštais. Vėlyvajame XVIII-ame amžiuje prijuostėse tarp senųjų geometrinių raštų atsiranda ir augaliniai motyvai. Ima dominuoti margos, įvairiais raštais bei spalvotomis vilnonėmis gijomis prijuostės.
Senosios suvalkietiškos liemenės labai primena dzūkiškas, tačiau apie XIX-ąjį amžių išryškėja kapsų ir zanavykų liemenių skirtumai. Kapsų liemenės neilgos, trumpaskvernės, tuo tarpu kapsų liemenės ilgesnės, į apačią platėjančios, tačiau abu liemenių tipus vienija tai, kad jos siuvamos iš brangių audinių: brokato, šilko, vilnos, damasko.
Suvalkietės dėvėjo margas kruopščiai nuaustas juostas, kurios savitos dekoratyviais kutais, į kuriuos buvo įausta ne tik siūlų, bet ir puošnių medžiagos juostelių. Moterys dėvėjo odinius batus ar batus su mediniais padais bei odiniu jų viršumi.
Kapsų merginos puošė galvas aukštomis auksaspalvėmis karūnomis, dekoruotomis gėlių raštais bei įaustais spalvingais siūlais bei karoliukais. Ištekėjusų moterų galvos apdangalas toks pats kaip ir dzūkių – lininis gobtuvas tam tikru būdu apvyniotas ant galvos. Moterys mėgo dėvėti margaspalves skareles. Suvalkiečių ypač mėgstamas kaklo papuošalas – koralo gabalėliai, suverti ant siūlo.
Šaltuoju metų laiku moterys devėjo paltus, puoštus aksomu ar dirbtiniu kailiu, plačius languotus šalikus.
Suvalkiečiai vyrai dėvėjo nugaroje parauktus paltus, pasiūtus iš šviesiai pilkos veltos vilnos. Kelnių spalva dera prie palto spalvos. Vyriški marškiniai gana laisvi, šiėk tiek pasiuvinėti ir saikingai paraukti. Suvalkiečiai avėjo ilgaaulius batus ir skrybėles, pagyvintas plunksnomis ar gėlėmis. Vyriškai tautinei aprangai būdingas akcentas – puošni austa juosta.
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje tradiciniai tautiniai rūbai ėmė sparčiai keistis. Moterys ėmė dėvėti vienspalvius sijonus, liemenes pamažu pakeitė švarkai. Tautiniai rūbai pamažu niveliavosi su miestietišku aprangos būdu.
Suvalkiečių mityba
Lietuvoje paprastai buvo valgoma tris kartus per dieną: pusryčius, pietus ir vakarienę. Vasarą arba per kitą darbymetį dar buvo valgomi priešpiečiai ir pavakariai.
Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse pusryčiams bei pietums buvo valgomi skirtingi valgiai, o vakarienei – kur kas vienodesni. Išskiriamos trys svarbiausios mitybos papročių zonos:
1. Vakarų Lietuva su šiaurės žemaičių, pietų žemaičių ir klaipėdiečių regionais;
2. Vidurio Lirtuva su šiauriečių, viduriečių ir šakiečių regionais;
3. Rytų Lietuva su šiauriečių, aukštaičių ir pietiečių regionais ( į pastarąjį įeina dzūkai ir didžioji dalis suvalkiečių).
Šakiečiai pusryčiams valgydavo mėsos su duona ir raugintais kopūstais, kartais virtus kiaušinius ar kiaušiniene, ar blynus ir sriubą (kopūstų, barščių, kruopų, bulvių),pietums – sausienę arba bulvių plokštainį (kugelį), kartais blynus ir mėsišką sriubą, dažniausiai daržovių.
Rytų Lietuvos zonoje aukštaičiai šiauriečiai puryčiams kasdien kepdavo blynus, kuriuos valgydavo su dažiniu, virdavo kruopų sriubas, pietums – barščius ar kopūstus, mėsą su duona ir raugintais kopūstais, baltintą kruopų sriubą, vakarienei – tuos pačius valgius, išlaikytus karštoje krosnyje.
Iš Suvalkijos yra kilę ir nacionaliniu valgiu tapę cepelinai (didžkukuliai).
Didžkukulių receptas
10 – 12 žalių bulvių, 3 – 4 virtos bulvės, druskos.
Nuskustos bulvės sutarkuojamos, nusunkiamos. Skystis neišpilamas, bet laukiama, kol nusės krakmolas. Tada skystis nupilamas, o krakmolas sudedamas į tarkius. Virtos bulvės sugrūdamos.
Sugrūstos virtos bulvės ir nusunkti bulvių tarkiai bei krakmolas sumaišoma, pasūdoma ir gerai išminkoma. Imamas gumuliukas tešlos, išplojamas, ant vidurio dedamas įdaras, skrituliukas sulenkiamas pusiau, kraštai suglaudžiami, gerai užspaudžiami ir padaromi pailgi kukuliai. Jie sudedami į verdantį pasūdytą vandenį ir verdami 20 – 25 min., tasargiai pamaišant.
Įdaras
300 g jautienos, pusė stiklinės varškės (jei įdaroma kiauliena ,varškė nededama), šaukštas grietinės, mairūno arba maltų pipirų, druskos.
Jautiena ir varškė sumalama mėsmale, supilama grietinė, įberiama mairūno arba maltų pipirų, druskos. Viskas sumaišoma. Vietoje varškės galima dėti dvi virtas bulves.
Mėsa įdaryti didžkukuliai valgomi su spirgučiais arba su tirpintu sviestu ir grietine.
Spurgos pavakariams (kropeliai)
1 kg miltų, 3 stiklinės pieno, 30 g mielių, 1 kiaušinis, 100 cukraus, 50 g taukų, vanilinio cukraus arba citrinos žievelių, 10 g druskos, 100 g miltinio cukraus užbarstyti, kiaulinių taukų spurgoms virti.
Tešla paruošiama kaip mieliniam pyragui, tik ji turi būti daug minkštesnė.
Kai užmaišyta tešla pakyla, virimui riebalai įkaitinami, į juos pamirkytu metaliniu šaukštu leidžiamos norimo dydžio spurgos. Apverdama viena, paskui kita pusė. Iš riebalų išgriebiamos skylėtu graibstu ant rėčio. Paskui apibarstoma miltiniu cukrumi. Šios spurgos buvo labai mėgstamos Suvalkijoje ir valgomos per rugiapjūtę pavakariams su pienu arba su uogomis paskanintu vandeniu. Karštos jos skanios, bet greit sužiedėja.

Leave a Comment