Lietuvos tautinė mažuma – lenkai
Kėdainių M.Daukšos vid. m-klos12 klasės mokinioPauliaus Žydelioreferatas
Kėdainiai, 2000
Tautinės mažumos konkretaus apibrėžimo dar nėra ne tik Lietuvos įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose. 1966 metais Jungtinėje Tautų Organizacijoje (JTO) buvo priimtas “Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas”, kuriame skelbiama – “Tose valstybėse, kur yra etninių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją ar naudotis savo kalba” (3 knyga, 73 psl.). Vėliau, t.y. 1992 metais, JTO Generalinėje Asamblėjoje mažumoms priklausančių asmenų teisės yra išplečiamos – jiems suteikiama teisė aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, steigti savo organizacijas, palaikyti ryšius su kitais savo grupės nariais, tačiau nė viename tarptautiniame mažumų teises nusakančiame dokumente nėra skatinamas autonomiškumas ar atsiskyrimas. Apžvelgus minėtų dokumentų esmę, galima būtų teigti, jog tautinė mažuma – tai “… nevyraujančios tautybės valstybės piliečių bendrija, mažesnė už vyraujančios tautybės valstybės gyventojų dalį, kurios kalba, papročių, kultūros bruožai skiriasi nuo gyventojų daugumos bruožų ir kurios nariai stengiasi išsaugoti savo tradicijas, religiją, tarpusavio solidarumą bei pilietines teises”. (1, 4) Lenkai yra antroji pagal didumą Lietuvos tautinė mažuma. “Per šešis šimtus bendro gyvenimo metų jie įnešė svarbų indėlį į krašto politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir likimą” (2, 4). Apie lenkų atsiradimą LDK yra keletas teorijų: vieni istorikai teigia, kad šie Lietuvoje atsiradę kaip kolonistai, kiti – kad lenkų kultūra šalyje išplito per Katalikų bažnyčią ir dvarus, o štai žymus Lietuvos mokslininkas M.Remeris manė, kad lenkai yra seni sulenkėję šalies gyventojai. Ir iš tikro, tokie istorikai kaip E.Gudavičius, M.Kosmanas, J.Bardachas tyrinėję lenkų etninės bendrijos susidarymą ir raidą Lietuvoje, nurodo, kad Lietuvos lenkai įmigravo į mūsų šalį ir asimiliavosi.
Pagal istorinius šaltinius, XIII – XIV amžiuje lietuviai rengdavo karo žygius į Lenkiją, iš kur jau tada, ko gero, buvo parsivežami karo belaisviai, kurie jau buvo minimi Krėvos unijos akte. Po šio akto į Lietuvą plūstelėjo nemažai lenkų dvarininkų, karių, smulkiosios ir vidutiniosios bajorijos, norėjusių padaryti politinę karjerą. Po Liublino unijos (1569m.) lenkų migracija dar labiau išsiplėtė, pagausėjo mišrių vedybų. Pirmiesiems į LDK atvykusiems lenkams bei rusams buvo sudarytos visos sąlygos čia įsikurti, išlaikyti savo papročius ir tikėjimą. Pati polonizacija vyko iš valdovų rūmų, nes Lietuvos kunigaikščiai, tapę Lenkijos karaliais, dažniausiai gyvendavo Krokuvoje, kur visa dvaro aplinka buvo lenkiška, būtent dėl tos priežasties, valdovo artimieji ir didikai turėdavo mokytis lenkų kalbos. “Ypač išpopuliarėjo lenkų kalba Vilniuje 1544 – 1548 m., kai čia įsikūrė Žygimanto Augusto puošnusis karališkasis dvaras” (1, 12). Anot istorinių šaltinių, jau XVI amžiuje pradėjo rastis lenkų miestiečių, o iki XVII a. vidurio šia kalba (lenkų) jau šnekėjo daugelis didikų ir bajorų šeimų. Lenkų kalba Lietuvoje plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčią, mokyklas. Tuo metu be šios kalbos nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Po 1795 metais įvykusio trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo “…lenkų kalba tapo atsvara rusinimui ir stačiatikybei” (1, 12). Tuo būdu lenkinimas toliau stiprėjo, daugėjo ir pačių lenkų. Dar po Liublino unijos Lietuvos didikai buvo uždraudę lenkams pirkti žemių Lietuvoje, taip pat nebuvo leidžiama jiems užimti vietų LDK valdymo aparate. Taip pasireiškia tuometinė lenkų diskriminacija. Vėliau (XVIII – XIX a.) tokie apribojimai lenkams jau nebebuvo taikomi. Tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo jau ir lenkų valstiečių, ir dvarininkų, taip pat amatininkų, pirklių. “1791 m. LDK buvo apie 100 000 lenkų” (15, 438). Bėgant amžiams lietuvių ir lenkų tautos maišėsi, lietuviai lenkėjo. Taigi, “šiandieninė pagrindinė lenkų gyventojų dalis Lietuvoje yra polonizavęsi vietiniai gyventojai, dalis gudų” (1, 13), kurie atsirado po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, kai buvo ypač sustiprėjęs lenkinimas per sulenkėjusį dvarą, bažnyčią, mokyklas ir lenkų kalba veikė kaip atsvara rusinimui. Tarpukario Lietuvos Respublikoje lenkų skaičius buvo sumažėjęs, krito jų autoritetas. Daugelis lenkų traukėsi į tuo metu Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą. Likusioje Lietuvos teritorijoje lenkai tuo metu sudarė apie 3% visų gyventojų. Tuo tarpu iki 1939 metų spalio buvusiame okupuotame Vilniaus krašte čia gyvenantys lietuviai jau sudarė mažumą. 1923 metais aneksavus šią Lietuvos teritorijos dalį, į Vilniaus kraštą plūstelėjo labai daug lenkų kolonistų, tuo labai padidindami lenkų gyventojų dalį ir stiprindami šio krašto polonizaciją. Po II-ojo Pasaulinio karo 1945-1946 metais į Lenkiją iš šios teritorijos (Vilniaus krašto) išvyko apie 170’000 lenkų, o iki 1958 m. dar apie 200 000. Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, lenkų tautybės šio krašto gyventojai iš tautinės daugumos virto tautine mažuma lyginant visos šalies mastu. Tačiau ir sovietiniais metais Lietuvos lenkai turėjo didesnes galimybes ir sąlygas išlaikyti savo tautinį, kalbinį, kultūrinį ir religinį savitumą, nei lenkai, gyvenantys kitose TSRS respublikose. “Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje atgijo ir tautinių mažumų veikla”(1, 14), buvo bandoma steigti autonomines lenkų apylinkes, tačiau tuo buvo pažeista tuometinė LTSR konstitucija. Vėliau jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šalčininkų rajono taryba (vienas tankiausiai lenkų gyvenamas rajonas (Priedas)) paskelbė negaliojančiais nepriklausomos Lietuvos įstatymus. Vilniaus krašto lenkų suvažiavimas 1990 10 06 buvo paskelbęs deklaraciją apie autonominio krašto su savo statusu sudarymą. Dar vėliau – 1991 05 22 “…Mostiškėse suvažiavimas apsvarstė to krašto nuostatus, numatė turėti savo konstituciją, seimą, vėliavą, herbą ir himną” (1, 14). Taigi buvo bandoma įkurti atskirą – autonominį lenkų kraštą. Pietryčių Lietuvoje gyvenanti lenkiškoji gyventojų dalis suskilo ir dalis jų ėmė neberemti atsiskyrimo nuo Lietuvos. “Vėliau konfrontacijos atsisakė ir visuomeninė Lietuvos lenkų sąjunga, susikūrusi 1988 m” (1, 14). Be jos Lietuvoje 1998 m. dar veikė 45 visuomeninės lenkų organizacijos, tokios kaip Lenkų meno galerija, Lietuvos lenkų kultūros centras, Lietuvos lenkų mokslininkų, mokytojų, gydytojų, dailininkų draugijos, Lietuvos lenkų harcerų sąjunga, sporto klubas “Polonija” ir kiti. Nuo 1953 metų leidžiamas dienraštis lenkų kalba “Kurier Wilenski”. Vilniaus Universitete yra įsteigta polonistikos katedra. Per Lietuvos radiją ir televiziją yra reguliariai transliuojamos laidos lenkų kalba. “Šiuo metu veikia privati radijo stotis “Znad Willi” (1, 14). Lietuvoje yra įsisteigę apie 100 lenkų meno saviveiklos kolektyvų, taip pat yra Lenkų liaudies teatras, veikia Lenkų dramos studija. “Lietuvoje 1997/1998 mokslo metais veikė 63 bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose buvo mokoma lenkų kalba, be to, veikė jungtinės mokyklos: 10 lietuvių ir lenkų, 37 rusų ir lenkų, 15 lietuvių, rusų ir lenkų dėstomomis kalbomis” (1, 15). 1994 04 26 Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pasirašė Draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuria numatoma asmenims Lietuvoje priklausantiems lenkų mažumai ir Lenkijoje priklausantiems lietuvių mažumai laisvai leisti reikšti, saugoti ir plėtoti savo kultūrinį tapatumą, steigti savo organizacijas ar draugijas, taip pat visų lygių mokyklas. Pagal Lietuvoje priimtą tautinių mažumų įstatymą numatoma teisė “…būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, <…> teisė visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams eiti bet kurias pareigas valstybinėse valdžios ir valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose” (2, 10), t.y. Lietuvos įstatymai garantuoja lygias politines, ekonomines ir socialines teises bei laisves visiems savo šalies piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tačiau tas pats įstatymas dar teigia, jog visų tautybių Lietuvos gyventojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą, taip pat gerbti valstybinę – lietuvių – kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius. Dabartiniu metu Lietuvoje lenkų tautinė mažuma nėra diskriminuojama ir turi lygias teises bei galimybes kaip ir kiti šalies piliečiai. Praktiškai visi lenkų tautybės asmenys šiuo metu gyvenantys šalyje yra priėmę Lietuvos Respublikos pilietybę, ir naudojasi tokiomis pat teisėmis ir laisvėmis bei privalo vykdyti tas pačias pareigas, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai. 1994 m. vasarą Lietuvos Respublikos Seimui nutarus, kad savivaldybių rinkimuose gali dalyvauti tik politinės partijos ir politinės organizacijos, lenkai pirmieji iš visų šalies tautinių mažumų ir kol kas vieninteliai įkūrė Lietuvos lenkų rinkimų akciją. “Pagal 1989 m. gyventojų surašymo duomenis Lietuvoje gyveno 705’500 nelietuvių, 109 tautybių piliečiai” (1, 34). Lietuvos miestuose lenkai sudarė 6 % gyventojų, o kaimuose – 9,2 %. Iš viso 1989 m. duomenimis šalyje gyveno 257 994 lenkai ir tai sudarė 7 % nuo visų Lietuvos gyventojų dalies. Pagal amžių vidutinis lenkų gyvenančių Lietuvoje amžius yra 36,5 metai. 1989 m. 21,4 % visų lenkų buvo jaunesni negu darbingo amžiaus, 58,6 % – darbingo amžiaus ir 20 % – vyresni nei darbingo amžiaus. “Tų pačių metų gyventojų surašymo duomenimis, 69,4 % visų Lietuvoje gyvenančių lenkų buvo darbininkai, 17,7 % – tarnautojai, 12,2 % – žemės ūkio darbininkai, 0,7 % vertėsi individualia veikla arba nenurodė socialinės grupės” (2, 11). Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių, taip pat ir dėl istorinio palikimo lenkų tautinė mažuma atsilieka išsimokslinimu nuo kitų Lietuvos tautybių gyventojų.“Atskirų tautybių gyventojų išsimokslinimo struktūra 1989 m., skaičiuojant 1000savo tautybės gyventojų, vyresnių negu 10 metų amžiaus.”(2, 33)Išsimokslinimo lygis Tautybė lietuviai lenkai rusai žydaiTuri aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą 109 50 172 385Turi specialų vidurinį išsilavinimą 176 137 211 179Turi bendrą vidurinį išsilavinimą 220 227 267 195Turi nebaigtą vidurinį išsilavinimą 172 175 152 110Turi pradinį išsilavinimą 249 264 156 114
Lenkai nuo lietuvių išsimokslinimu atsilieka du kartus. Tai yra iš dalies susiję su istoriniu palikimu, paveldėtu iš pokario, kuomet iš Lietuvos repatrijavo didžioji dalis lenkų inteligentijos. “Todėl 1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, Respublikoje iš viso gyveno 733 lenkai su aukštuoju, 670 su nebaigtu aukštuoju, 1776 su specialiu viduriniu išsilavinimu, 4053 su bendru viduriniu, 20 139 su septynmečiu, 72 820 – su pradiniu išsilavinimu”(2, 33), o net tokio neturėjo 92411 lenkų. Tačiau per kitus 30 metų lenkai pasiekė didžiausio progreso švietimo srityje palyginus su kitų tautybių Lietuvos gyventojais:
Lietuvos tautybių išsilavinimo rodiklių 1959-1989 m. padidėjimas (kartais)Tautybė Išsilavinimo lygis Aukštasis Nebaigtas aukštasis Spec.vidurinis VidurinisLietuvių 9,23 2,73 9,31 8,97Rusų 7,74 2,18 5,07 4,74Lenkų 12,33 3,1 17,19 15,21Baltarusių 8,47 2,13 6,64 6,77Ukrainiečių 8,49 2,45 5,6 5,45
Pokario metais lenkai savo etninę kultūrą palaikė dalyvaudami meno saviveikloje. 1955 m. buvo įsteigtas ir šiomis dienomis garsus lenkų dainų ir šokių ansamblis “Vilija”. Aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėti steigti mokykliniai vaikų liaudies dainų ir šokių ansambliai. Prasidėjus atgimimui įsikūrė keletas bažnytinių chorų, taip pat apie 30 naujų lenkų saviveiklinių meno kolektyvų. “Meno saviveiklos kolektyvų kūrybos spektras platus: lenkų dainų ir šokių ansambliai, folkloro ansambliai, chorai, kapelos, estradiniai ansambliai, teatrai” (2, 38). Meno kolektyvai aprėpia įvairaus amžiaus žmones – vaikus, jaunimą, suaugusius. 1994 m. pavasarį buvo suorganizuotas “I Lenkų muzikos festivalis”, surengtos lenkų poezijos dienos. Lenkų tautybės dailininkai yra susibūrę į Lietuvos lenkų dailininkų bendriją. Veikia ir lenkų kamerinis orkestras ir pan.
Su atgimimu pagyvėjo ir lenkų visuomenės religinis gyvenimas. Pamaldos lenkų kalba yra laikomos Vilniaus arkivyskupijoje, Kauno ir Kaišiadorių kurijose, taip pat vyksta Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Visagine bei Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Širvintų, Trakų, Varėnos, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. “Lietuvoje lenkai dažnai rengia piligrimų keliones po Šventąsias Vilnijos ir sostinės vietas” (2, 45). Šiuo metu veikia trys visuomeninės katalikiškos lenkų organizacijos, kurios rūpinasi religine, švietėjiška veikla ir užsiima parama skurstantiesiems. Pagal dabartinius Lietuvos Respublikos įstatymus tautinėms mažumoms garantuojama teisė jungtis į tautines kultūros organizacijas. Tačiau ši veikla 1940 m. buvo uždrausta, ir tik tautinis atgimimas, demokratizacija sudarė sąlygas steigti įvairias visuomenines organizacijas. Šiuo metu Lietuvoje veikia netoli 40-ties įvairių lenkų sąjungų, draugijų, bendrijų, sporto klubų, kuopų, komitetų, fondų, biurų, sekcijų, forumų, centrų, skyrių ir tarybų, besiskiriančių viena nuo kitos narių skaičiumi, aktyvumu, veiklos mastais ir orientacija. Taigi, negalima teigti, jog dabartinėje Lietuvoje gyvenanti lenkų mažuma yra diskriminuojama ar neturi kokių tai teisių ar laisvių. Nors kartais dar galima išgirsti priešiškai Lietuvos Respublikos atžvilgiu nusiteikusių jėgų skleidžiamą informaciją apie blogą tautinių mažumų, o tarp jų ir lenkų, padėtį mūsų šalyje. Tačiau kita vertus, toks įspūdis gali susidaryti kai kuriems žmonėms dėl informacijos stokos.Priedas
1989 m. Lenkų tautybės asmenys gyveno visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose, tačiau daugiausia jų buvo įsikūrę sostinėje, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (2, 6)Vietovės pavadinimas Lenkų gyventojųskaičius Jų lyginamasis svoris bendrame tos vietovėsgyventojų skaičiuje, %Vilnius 108 239 18,8Kaunas 2 592 0,6Druskininkai 1 048 5,5Ignalinos raj. 4 473 7,5Jonavos raj. 923 1,7Molėtų raj. 2 755 10,1Šalčininkų raj. 32 891 79,6Širvintų raj. 2 402 11,1Švenčionių raj. 10 934 23,8Trakų raj. 19 365 23,8Varėnos raj. 2 642 7,0Vilniaus raj. 59 812 63,5Zarasų raj. 1 912 7,4
LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Lietuvos tautinės mažumos. Mokymo priemonė.-Vilnius:Rosma, 1998.
2. Vaitiekus S. Lietuvos lenkai.- V.:Valstybinis Nacionalinių tyrimų centro leidykla, 1994.3. Žmogaus teisės. Mažumų teisės:tarptautinių dokumentų rinkinys / Sudarė Mališauskas.R.-V., 1996.