K. Donelaitis”metai”

Į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis grožinės kūrybos klasikas K. Donelaitis atėjo su poema „Metai“. K.Donelaičio “Metai”, sukurti XVIII amžiaus 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, pirmą kartą paskelbti 1818m., padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Kristijonas Donelaitis parašė šį didelę vertę turintį kūrinį remdamasis tikrais įvykiais. Tikėtina, kad autorius glaudžiai bendravo su to meto baudžiavos kankinamais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: jų rūpesčius ir linksmybes, būtį ir buuitį, darbus. Visus šiuos vaizdinius bei įvykius K. Donelaitis ir vaizdavo savo kūrinyje “Metai”. Pasigerėjimą kelia tai, kaip K. Donelaitis sugebėjo viską taip tiksliai aprašyti, perteikti, sukurti tokį tobulą ir realistinį meninį vaizdą. „Pavasario linksmybių“ gamtovaizdį galima pavadinti gyvūnijos švente. Jiems po žiemos šalčių linksma, todėl ir ta poemos dalis vadinasi „linksmybėmis“. K. Donelaičio „Metų“ gamtovaizdžiai, nupiešti kaip įžangos, introdukcijos, uvertiūros trims iš keturių poemos dalių – „Pavasario linksmybėms“, „Rudenio gėrybėms“ ir „Žiemos rūpesčiams“ yra lietuvių gamtinės poezijos šedevrai. Meniniu aspektu beene vertingiausia yra „Pavasario linksmybių“ dalis. Pabandysiu atskleisti kuo daugiau jo poetinių gudrybių kuriant meniškus gamtos ir gyvenimo vaizdus, paveikslus.
Mano nuomone, literatūrinė Donelaičio mokykla negalėjo nepasireikšti ir jo „Metų“ stilistikoje. Ji ryški ir „Pavasario linksmybių“ dalyje. Beje, joje pastebima ir įv

vairių tendencijų kova. Savotišką žavesį jo kūriniui priduoda ir tai, kad jis nepabijojo pavartoti gan drastiškų posakių bei žodžių, dažnokai pasižyminčių vulgarumu. Visa tai siejasi su liaudžiai skiriama taip vadinama barokine literatūra, kurioje yra daug drastiškų biologinio pobūdžio žodžių bei posakių.
„Pavasario linksmybėse“, o ir apskritai visuose „Metuose“, K. Donelaitis labai dažnai naudoja hiperbolizavimą. Jo aprašomoje gamtoje viskas vyksta kiek hiperbolizuotai dinamiškai, kiek hiperbolizuotai aprašoma fizinė afektų išraiška. Net ir visą patį “Metų“ žodyną beveik ketvirtadaliu sudaro tokie absoliutinamojo atspalvio žodžiai kaip: „visas“, „daug“, „visur“, „didelis“, „kožnas“ ir kiti. Gamta, kad būtų artimesnė žmogui, personifikuojama – jai suteikti gyvų būtybių bruožai. Gamtovaizdyje vyrauja paukščių poetizavimas. Centre lakštingala. Jai skirta pusė viso „Pavasario linksmybių“ peizažo. Apie ją rašydamas, poetas sušunka: „Ak, šlovings Diieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambėjimą, ji paukštelių karalienė, nors išvaizda – kaip burės. Įsiterpia donelaitiška didaktika – žmogus turi mokytis iš paukščių, neniurnėti, sulaukęs alkanos dienos, nes žmogui Dievas daug daugiau dovanojo negu paukščiui. Vaizdingas ir svarbus pasakojimas apie gandrą. Rašoma, kad gandras parlėkė labai linksmas ir gerai nusiteikęs, net gaspadoriškai ant kraiko tarškino iš džiaugsmo snapą. Pasakojime daugiau pabrėžiama pati situacija ir pasekmės, kurias išvydo gandras, t.y. jo namus, kuriuos jis rado su
uniokotus ir sugadintus.
Akivaizdu, kad Donelaitis nuo barokinio grotesko jau aiškiai suka ir realistinę visuomeninę satyrą. Jo hiperbolės atlieka ne tiek tiesioginio stebinimo, kiek komizmo funkciją. Barokinio absurdiškumo „Metuose“ galėjo būti žymiai daugiau, tačiau neturime pamiršti, kad buvo reikalavimas laikytis klasicistinės pusiausvyros ir saiko. Turėjo būti tam tikri atrankos kriterijai. Donelaitis, sakykime, visur vartoja po vieną epitetą („orai drungni“, „rūbai blizgantys“, „prastas kirminas“). Tokia aplinkybė gan ryškiai konpensuoja barokinį hiperbolizavimą.
Bendrai apžvelgus į „Pavasario linksmybes“, galime daryti išvadą, jog ši dalis (kaip ir visi „Metai“), parašyta vientisu žemuoju stiliumi. Kita vertus, kategoriškai konstatuoti tokį faktą būtų pernelyg drąsu. Įdomumą sukelia tai, jog valstiečiai šneka paprasta liaudiška kalba, o autoriaus žodžiai visai nesiskiria nuo personažų leksikos ir stiliaus. Manau, kad tokiu būdu kūrinys tampa reališkesnis, kadangi skaitytojas nesimaišo įvairių stilių sūkury.

„Pavasario linksmybėse“ labai svarbus yra ir kontekstas . Kitokiame grožiniame kūrinyje tokie savotiški K. Donelaičiui būdingi žodžiai („Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, / Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.“) greičiausiai skaitytoją šokiruotų, bet reikėtų nepamiršti, kad „Metuose“ viskas pateikiama per paprasto kaimo žmogaus galvojimą, taigi vulgarumo požymiai neišsiskiria iš bendro konteksto, o meninis vaizdas ne tik nuo to nenukenčia, bet atvirkščiai – įgyja konkretumo ir tikslumo atspalvį. Tai galbūt galėtų būti pavadinta realistiniu tikrovės su
uvokimo ir vaizdavimo menu.
Randama „Pavasario linksmybėse“ ir tradicinio retoriškumo, būdinga žiedinė kompozicija. Savo poetinę frazę Donelaitis kartais konstruoja pagal retorinio kartojimo modelį, pvz.: „Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą (.)

Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis, (.)“

„Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo (.),

Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n‘ užsimiršo.

„Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,

Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo (.),

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.“
K. Donelaičiui būdingas ir polinkis viską labai tiksliai išvardinti: „gegužės ir strazdai“, „uodai su kaimene blusų“ „varnos ir varnai su šarkoms“, „musės ir vabalai“. Poemai taip pat būdingas tradicinis ir vertinamasis epitetas („didelis“, „mielas“, „baisus“, „sveikas“). Tačiau gamtos spalvas išreiškiančių epitetų yra nedaug. Autorius labiau linksta į tokius nukonkretinamojo atspalvio žodžius kaip „kartais“, „tūlas“ ir pan. Donelaičio laikais visa lietuvių literatūra suko iš tradicinio aprašomumo į realistinį vaizduojamąjį stilių. Klasikas čia padarė didelį naują šuolį. Nors ir dažnose vietose dominuoja „gruboki“ žodžiai, tačiau jie yra nepaprastai plastiški, tiksliai parinkti ir stebina savo paprastumu, suprantamumu. Poema savo realizmu yra originali, o vaizdavimo ryškumu primena puikius kaimo gyvenimo paveikslus.
Dažnai kritinėj literatūroj aptinkame tokį teiginį: Donelaitis – detalės meistras.Ypač išradingai jis panaudojo veiksmažodžius dinaminei vaizdo išraiškai perteikti. Tiesiog pasigėrėtini yra šitokie tapybiniu veiksmažodžiu pagrįsti posakiai: „ lakštingala rykaudama pakelia balsą“, „paukštukai li
izde cipsėdami burzda“. Puikiai girdime ir malonų tautinės žodžio sandaros poveikį mūsų ausims. Lyginant su anos epochos padriku, dažnai perkrautu, nesaikingu aprašymu, Donelaičio vaizduojamasis stilius yra ypatingai taupus ir imlus. Poema pasižymi ne tiek poetinio lyriškumo grožiu, kiek „plastišku skvarbumu, vaizduojant savo meto valstiečių gyvenimą“ (H.Budenzygas). Tai gana taikli pagrindinio stilistinio „Metų“ bruožo charakteristika. Vaizdai į nuoseklią grandinę jungiami įvairiai. Dažnai jų rišlumas remiasi pasakėčių kompoziciniais principais: iš pradžių pamokymai, pasvarstymai, o po to – vaizdinė iliustracija arba atvirkščiai. „Pavasario linksmybėse“ gandras nusiskundė, kad didžiausias paukščių skriaudikas yra žmogus, „kad jis smaguraut išsižioja“, ir tuoj pat eina apsirijėlio pono epizodas. Kartais epizodus jungia tik tolima asociacija, o kartais jaučiame buvus didoką pertrauką rašymo procese, tada vaizdai tampa autonomiški, nematyti konkretesnės jungties. Tai natūralu, nes keičiasi tema.
Taip pat aiškiai matome, jog Donelaitis nemažai vartojo žodyninių svetimybių – germanizmų bei slavizmų. Bet turime suprasti, jog tokia buvo ano meto šnekomoji liaudies kalba. Svarbu žinoti ir tai, kad svetimybės – kalbos evoliucijos reiškinys, o ne stilistinė maniera. O aukštaičių vakariečių pietiečių tarmė, kuria rašė Donelaitis, buvo labiausiai suprantama visam kraštui ir tapo dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos pagrindu. Visa tai, mano nuomone, taip pat prisideda prie „Pavasario linksmybių“ meninės vertės.
K. Donelaičio žodynas nėra toks gausus kaip Žemaitės, Vaižganto ar Krėvės. Neselmano sudarytame K. Donelaičio raštų lietuvių – vokiečių žodyne su visomis atmainomis, su visomis svetimybėmis randama apie 3300 žodžių. Tai visi žodžiai, kuriuos vartoja būras, savo namų apyvokai, savo negausiems materialiniams ir dvasiniams interesams išsakyti. Nors jie rodo didelią slaviškają ir vokiškąją įtaką, tačiau tiek grynai lietuviškieji žodžiai, tiek ir svetimybės stebina savo realistiniu tikslumu ir savaiminiu vaizdingumu. Bet ypatinga K. Donelaičio poezija iškyla organizuojant žodžius į sakinius, duodant žodžiui naujas prasmes, sudarant ypatingą žodžių tvarką sakinyje ir tokiu būdu kuriant vaizdus, stebinančius ne tik savo realizmu, bet ir naujumu, originalumu, ekspresijos ryškumu.
Svarbu pabrėžti, jog visa Donelaičio išlikusi poezija lietuvių kalba parašyta hegzametru. Šia prasme poetą labiau veikė klasikinė mokykla apskritai, negu jo gyventojo meto klasicistinė literatūra, kurioje beveik išimtinai buvo eiliuojama aleksandrinu. Jis pasirinko savo metui gan neįprasta eilėdarą, bet Donelaitis kartu suvokė, kad lietuvių kalba, kuri turi nepastovų kirtį, nėra tinkama hegzametrui. Poetas reformavo eilėdarą ir pasiekė neįtikėtinai puikų rezultatą.
K. Donelaičio asmenybės bruožai – taurumas, lietuviškumas, demokratiškumas. K. Donelaitis savo kūriniu norėjo įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Mano nuomone, šie jo siekiai puikiai atsiskleidė ir rašant nepaprastai didelę išliekamąją vertę turinčią poemą „Metai“ bei vaizdingiausią jos dalį „Pavasario linksmybės“.

Literatūra:
J. Lebedys – „Senoji lietuvių literatūra“, 1977
K. Donelaitis – „Metai ir pasakėčios“ – Vilnius: „Baltos lankos“, 1994.
Donelaičio gyvenimas ir raštai / (M.Biržiška) – Kaunas, 1927.
Donelaičio raštai (M.Biržiška) – Kaunas – Vilnius: „Švyturys”, 1921.
Lietuvių literatūros istorija, Vilnius, 1971.
ualgiman.tinklapis.lt/donelaitis.htm

.

Leave a Comment