Tevynes istorija ir zmogus Maironio lyrikoje

1. Turinys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2 psl.

2. Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 psl.

3. Maironio biografijos metmenys . . . . . . . . . . . 4 psl.

4. Tėvynės istorija ir žmogus . . . . . . . . . . . . . . 7 psl.

6. Religinis pradas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11 psl.

7. Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13 psl.

8. Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . 14 psl.

Įvadas

Jonas Mačiulis-Maironis – lietuvių atgimimo dainius , viena iškiliausių figūrų lietuvių poezijoje. Geriausieji jo kūriniai giliai įaugo į tautos sąmonę , žadino žmonėse nacionalinio sąmoningumo jausmus , laisvės troškimą , meilę gimtajam kraštui . Maironio kūryba sudarė savitą tematikos , eilėdaros , poetinės raiškos mokyklą , turėjusią didelį poveikį tolesniai lietuvių poezijos raidai . Maironio įtaka buvo plati ir įvairi . Jis galėjo prabilti tokiais sparnuotais žodžiais , kokių neturėjo joks kitas ano mmeto lietuvis patriotas . Maironis savo eilėraščiais bei poemomis bylojo savo tautiečiams apie Lietuvos garbingą praeitį , apie vargingą lietuvių dabartį ir žadino juose geresnių laikų viltį . Jis dainavo apie Lietuvos gamtos grožybes , lietuvių kalbos ir dainų grožį , jis skelbė meilę ir vienybę tarp lietuvių , jis vaizdavo jų gražius jausmus ir jų kilnias pastangas savo ir tautiečių gerovei .

Turbūt nėra žmogaus , kuris nežinotų kas yra Maironis , ar nežinotų nei vieno jo eilėraščio . Maironio ryšiai su lietuvių literatūros procesu yra tiek gilūs ir įįvairūs , o jo paties kūryba tokia reikšminga , kad tyrinėjant ją galima rasti daugybę medžiagos ieškojimams ir atradimams . Savo darbe aš panagrinėsiu pagrindinę Maironio poezijos aši – tėvynę . Panagrinėsiu Lietuvos istoriją , perteiktą per Maironio poeziją , kokiam socialiniui sluoksniui , ji buvo rašyta , panagrinėsiu M

Maironio skiepijamus jausmus tėvynei , idėjas norint gyventi laisvam , poeto sąlytį su tikrove ir kaip ji veikė jo poeziją . Galiausiai panagrinėsiu žmogų , kaip jis jaučiasi tėvynės istorijoje , kaip žengia su ja , kokie jo siekiai ir kokius siekius iškelia poetas žmogui , norinčiam gyventi geriau ir laisvėje . Žinoma kiekviename darbe neapsieinama ir be biografijos . Todėl aprašysiu Maironio gyvenimą nuo jo vaikystės Pasandravyje iki dėstytojo darbo Peterburge , įtraukdamas mokslus Kauno gimnazijoje , Kijevo universitete . Kauno kunigų seminarijoje ir darbą Kaune . Taigi Maironis didis poetas ir jo poezijos nagrinėjimas didelis , sunkus ir reikalaujantis kruoštumo darbas . Maironio kūrybą įvertinęs jau ne vienas žymus lietuvių literatūros veikėjas bei kritikas , apie Maironio lyriką parašyta daug darbų .Žinoma mano darbas neprilygsta nei vienam iš jų , tačiau tikiuosi kad jis bent mminimaliai supažindins augančią kartą su Maironio kūryba .

Maironio biografijos metmenys

Jonas Mačiulis–Maironis gimė 1862m. spalio 2d. Pasandravyje Astrauskų dvare , kurį prižiūrėjo Aleksandras Mačiulis . Vyriausioji bajoraitė Astrauskienė buvo Maironio krikšto mama . Maironiui šiek tiek paaugus bajoraitė jį norėjo lenkiškai kalbinti ir bajoriškai rėdyti . Lenkuojanti auklė Jonuką vadindavo bajoru , bet šitai vaikui nepatiko . Jis sakydavo: „ Aš nenoriu būti bajoru , aš kunigu būsiu“ . Pasandravyje dar gimė du broliukai ir dvi sesutės , bet visi keturi mirė . Šešerių metų būdamas , mažasis Maironis jau mokėjo skaityti . Turėjo l

labai gerą atmintį . Ilgiausius poterius mintinai išmokdavo vos porą kartų perskaitęs . Mačiulių šeima nebuvo užsisklendusi tik siauroje patriarchalinėje valstiečių buityje , jos kultūrinis akiratis nesibaigė su tradicine liaudies kultūra . Ji priklausė tam šviesiausiam ano meto valstietijos sluoksniui , kuriame gyvo atgarsio rasdavo anų laikų lietuvių literatūra . Tėvas buvo raštingas žmogus , mokė vaikus rašto nuo pat mažumės – ne , tik Jonuką , bet ir visas tris dukteris : Prancišką , Marcelę ir Kotryną . Knyga nebuvo retas svečias Mačiulių namuose . Važinėdamas su reikalais į Kauną , tėvas jų parveždavo . Lankydavosi jų namuose ir motinos pusbrolis Jonas Vaičius – knygnešys . O ir iš viso knygų gauti nebuvo sunku , nes per Raseinius anuomet ėjo visa kontrabanda iš Prūsų . Maironis prieš stodamas į Kauno gimnaziją pusę metų mokėsi valdinėje mokykloje , vėliau jį per vasarą mokė vienas iš Pasandravio Astrauskų . Suprantama , kad pasiruošimas egzaminams buvo menkas . Jonuką priėmė į parengiamąją klasę gal tik todėl , kad tuo metu buvo tendencija priimti daugiau valstiečių vaikų , kurie , kaip tikėtasi , lengviau pasiduos oficialiai carinei ideologijai ir sudarys atsvarą iš bajorų kilusiesiems . Pradžioje mokslas Jonui sekėsi menkai : rusiškai jis nemokėjo , todėl liko toje pačioje parengiamojoje klasėje antriems metams . Tačiau paskui jis jau visą laiką mokėsi gerai ir sklandžiai iš klasės į klasę . Dar parengiamojoje klasėje jis išsiskyrė matematiniais gabumais , matyt , paveldėtais iš tėvo .
Tačiau nepaisant tiek gero mokymosi , tiek ir išorinio sutapimo su mokyklos tvarka bei dvasia , oficialiai skiepijamoji ideologija liko vis dėlto svetima – per daug stipriai veikė šeimoje įdiegti ideologiniai pradai , visa šeimos , namų tradicija . Maironis , baigęs 4 klases , norėjo stoti į kunigų seminariją , tačiau griežtas tėvų noras , kad sūnus baigtų gimnaziją , jį nuo to sulaikė . Šeštoje klasėje staiga pabunda literatūrinis talentas , humanitariniai interesai . Jonas pasižymi rašomaisiais darbais , literatūros dalykai pasidaro labiausiai dominanti sritis . Baigęs Kauno gimnaziją , Jonas Mačiulis , studijoms pasirenka Varšuvos universitetą . Vakarų krašto gyventojai , norį jame mokytis , turėjo gauti specialų leidimą iš generalgubernatoriaus . Tad Jonas kreipiasi pagal reikalaujamus formalumus į Kauno gubernatorių , prašydamas tarpininkauti . 1883 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus generalgubernatorius išduoda raštą , kuriuo Jonui Mačiuliui leidžiama stoti į Varšuvos universitetą . Tačiau jis 1883 m. rugpjūčio mėnesį įstojo į šv. Vladimyro universitetą , istorijos ir filologijos fakultetą Kijeve , kur specialių leidimų nereikalauta . Istorijos – filologijos fakultetas , į kurį įstojo Jonas Mačiulis, buvo mažiausias universitete . Todėl nenuostabu , kad literatūros dėstymui ir apskritai filologijai fakultete buvo skiriama mažai dėmesio . Tačiau Kijeve praleisti metai vis dėlto nepraėjo veltui . Vargu ar jie praplėtė kiek literatūrinį Maironio akiratį , bet čia jis turėjo progos pastudijuoti istoriją , kuria domėjosi dar gimnazijoje , susipažinti su moksline metodologija . Istorijai Kijevo universitete buvo skiriama daug dėmesio : fakultete ji užėmė pagrindinę vietą tiek m
mokomajame , tiek ir moksliniame darbe . Tai ir formavo jauną studentą, brandino jo domėjimąsi gimtojo krašto istorija , davė metodo pagrindus , supažindino su problematika ir naujausiąja literatūra . Maironiui liko rinktis : ar gyvenimas toli nuo gimtojo krašto ir savų žmonių , nuolat gresiant pavojui paskęsti svetimų įtakų ir svetimos aplinkos jūroje ; ar viena iš „ laisvųjų profesijų“ – gydytojo , advokato , kurioms nebuvo nei polinkio , nei psichologinio pasiruošimo , bet kurios garantavo teisę likti savam krašte; ar pagaliau kunigo kelias , – juk su šia mintim susigyventa nuo pat vaikystės, ir šito troško mylimi savieji . Pasaulėžiūrinių kliūčių šio trečiojo kelio pasirinkimui , atrodo , nebūta . Emocinių , reikia manyti , tuo tarpu irgi ne . Todėl mesti studijas Maironis apsisprendžia palyginti greitai, išklausęs vos vieną semestrą : 1884 m . sausio 20 dieną jam išduodamas pažymėjimas , kad jis palieka universitetą savo paties prašymu . Grįžti namo , į kaimą , tokiu laiku buvo neįmanoma , tad jis tuo tarpu lieka gyventi Kijeve , o paskui išvažiuoja į H. Žurakovskio dvarą Samhorodoką mokyti jo vaikų . Ten jis gyvena iki vasaros pabaigos . Žinoma , namų mokytojo darbas tebuvo trumpas , laikinas stabtelėjimas . Balandžio mėnesį Maironis pasiunčia dokumentus į Kauno Romos katalikų seminariją . Po vasaros atostogų J.Mačiulis grįžta į Betygalą jau klieriku , nustebindamas ne tik kaimynus bei pažįstamus , bet ir namiškius : tėvams jis nė puse lūpų nebuvo prasitaręs metąs universitetą . Tad namiškiai dabar negalėjo atsidžiaugti . Seminarijoje Maironis sutinkamas taip pat išskėstomis rankomis . Tuometinis rektorius J. Račkauskas labai vertinęs kiekvieną kandidatą į kunigus , baigusį gimnaziją , o juolab tokį , kuris dar ir universitete yra buvęs . Ketveri seminarijoje praleisti metai , nuo 1884 iki 1888 , būsimajam poetui buvo vaisingi , nors jo asmenybę maitino anaiptol ne oficialusis seminarijos dvasinis penas . Gabiam , visą gimnazijos kursą išėjusiam jaunuoliui seminarijos mokslai neatėmė nei daug jėgų , nei laiko , bet ir nepraturtino kiek daugiau jo intelektualinio bagažo . Čia dėstomi dalykai negalėjo ugdyti jo tolento ir kūrybiškumo . Netgi artimiausi jam šiuo atžvilgiu dalykai – literatūros istorija bei teorija – buvo einami pagal vidurinių mokyklų vadovėlius , tuos pačius ar panašius , iš kurių jis mokėsi gimnazijoje . Poeto brendimui didelę reikšmę galėjo turėti lietuvių kalbos mokymas . Jam būnant seminarijoje , homiletiką – pamokslų sakymo meną , ir kartu lietuvių kalbą dėstė A. Karosas ir K. Jaunius . K. Jaunius vertino būsimą Maironį ir klierikams minėdavo kaip gabų , mylintį lietuvių kalbą vyrą . Visas nuo oficialių seminarijos mokslų ir pareigų atliekamas laikas buvo skiriamas lituanistinių dalykų , ypač Lietuvos istorijos , studijoms , poetinei kūrybai , platiems ryšiams su draugais , dalyvavimui lietuvių visuomenės gyvenime , spaudoje . Tai buvo šiuo laikotarpiu tikrasis J.Mačiulio gyvenimas . Baigęs 1888 m. pavasarį seminariją , J.Mačiulis gauna stipendiją tęsti mokslui Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje , į kurią jis buvo priimtas tų pačių metų rugpjūčio 30 d . Ketveri studijų metai nulėmė aukštos jo bažnytinės karjeros kelią , ir kartu per tą laiką labai intensyviai vystėsi meninis talentas . Gyvenimas Peterburge ėjo panašiai kaip anksčiau Kaune : viena vertus , teologinių , taip pat ir kai kurių pasaulietinių dalykų studijos , kita vertus – sąlyčiai su visuomeniniu kultūriniu gyvenimu , ryškiai augant ir bręstant poetiniam talentui . Bet pareigos ir interesai čia jau kiek kitokie . Studijoms turbūt reikėjo didesnio atsidėjimo negu seminarijoje . Čia plačiai ir smulkmeniškai einami teologijos dalykai , dėstomos kalbos – lotynų , graikų , hebrajų , rusų , prancūzų , vokiečių, be to dar – rusų literatūra ir Rusijos istorija . J.Mačiulio studijos visada buvo įvertinamos gerai – savo kurse jis visados buvo vienas iš stiriausiųjų , jeigu ne pats stipriausias . 1891 m. birželio 8 d. jam pripažįstamas I laipsnio teologijos kandidato vardas , 1892 m. rugpjūčio 18 d. patvirtinamas teologijos magistro vardas . Visuomeninei veiklai J.Mačiulis skirianemaža laiko ir energijos , pagrindinį svorį tarp gyvenimo interesų galutinai įgyja poetinė kūryba . Išsiplečia literatūrinis akiratis , pagyvėja vidinis gyvenimas , galutinai susiklosto charakteris . Sparčiai bręsta poetinis talentas . Ir tik dabar jo kūrybą galutinai apvaldo ta sukaupto dvasinio gyvenimo kaitra , tas gilus emocingumas , kuris sudaro didžiąją Maironio kūrybos jėgą . Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją Maironis 1892 – 1894 m. dėsto Kaune . Dvejus Kaune praleistus metus Maironis vėliau vadino laimingiausiais savo gyvenime . Daug laiko ir jėgų jis skyrė dėstomajam darbui , stengdamasis ir teologinių kursų metu mokyti savo klausytojų gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos . Specialaus lietuvių kalbos kurso skaityti jis negavo . Bet vistiek į Maironį klierikai žiūrėjo kaip į Jauniaus tradicijų tęsėją . Jis čia buvo gerbiamas ir mylimas kaip vyresnysis brolis . Po dviejų metų , Maironis iškeliamas į Peterburgą , o jo mokiniai jį lydėjo su ašaromis . Šalia pedagoginio darbo intensyviai vyko kūrybinis gyvenimas . Maironis jautėsi jau subrendęs poetas , rūpinosi parengti spaudai ir išleisti pirmąsias knygas . 1894 metų pabaigoje Maironis persikelia į Peterburgo dvasinę akademiją , dėsto , eina prefekto pareigas . Visu ryškumu čia iškyla prieštaravimas tarp oficialaus , tarnybinio jo veido ir poetinės kūrybos . Įžengiant į aukštos bažnytinės hierarchijos kelią , pasirodo knygos , kupinos drąsos ir maištingumo .

Tėvynės istorija ir žmogus

Maironis pirmas Lietuvos istorikas , kuris paseka tautos kelią nuo tų laikų kai ji iškilo iš priešistorinių amžių glūdumos , iki pat savo gyvenamojo meto , suvokdamas šį procesą kaip ištisinį ir nenutrūkstamą , bei perteikė jį per savo poeziją . Maironiui , rašiusiam jau XIX a. pabaigos sąlygose , Lietuvos istorija nebeatrodė sustojusi gilioje feodalinės epochos praeityje . Jis įjungia ne tik XVII ir XVIII , bet ir XIX , paminėdamas 1831 ir 1863 m. sukilimus kaip spontaniškus tautos gyvybės prasiveržimus . Jam valstybės gyvenimas anaiptol netolygus tautos gyvenimui : išdėstęs valstybės istoriją , jis pateikia trumpus kultūros istorijos apmatus .

Maironio lyrikoje nėra smulkios detalizacijos ir išskaičiavimo : poetas pasirenka vieną vaizdą , bet užtat jis gyvas , daugiapusiškas , pilnas prasmės ir emocijų .J. Mačiulis dažnai kalba tik užuominomis , bet tos užuominos imlios , krintančios į gyvą epochos istorinę sąmonę , į sąmonę tos visuomenės , kuri susidomėjus istorija . Bet klaida būtų teigti , kad Maironis savo istorinius eilėraščius rašė atitinkamai auditorijai ir kad tik ji galėjo atitinkamai šią poeziją suprasti ir įvertinti . Maironio eilėraščiai istoriniais motyvais yra vieni iš populiariausių visoje jo kūryboje , jo žodis buvo paprastas ir skambus , toks kokio laukė , kokį suprato skaitytojas , ieškojęs poezijoje dvasinės atramos , pozityvios veiklos programos ir kažko artimo , primenančio liaudies dainą . Taip yra del to , kad poetas iš gausybės istorinių faktų ima tik plačiausiai žinomus dalykus , ir jiems suprasti ir pajausti specialaus išprusimo nereikia , jie gyvai paliečia kiekvieno fantaziją : tai Vilnius , senoji Lietuvos sostinė , Trakai , su kuriais glaudžiai susijusi politinė feodalinės Lietuvos galybė , tai kovų su kryžiuočiais heroika , tai galiausiai piliakalniai , milžinkapiai ir girios – nebylūs garbingos senovės liudytojai . Šitiems motyvams pajausti lietuvių liaudžiai pakako istorinių žinių .

Maironis matė tėvynę laiko kryžkelėje : į vieną pusę driekėsi praeitis , į kitą – ateitis . Svajodamas apie tėvynės ateitį , poetas grindė viltis didinga praeitimi : tais laikais kai Lietuva buvo galinga ir didelė valstybė ,o jos žmonės narsūs kovotojai . Dažniausiai jis minėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus . Daugelyje J. Mačiulio eilėraščių praeitis , dabartis ir ateitis susitinka , savotiškai papildo viens kitą . Jie įvairiai , bet motyvuotai kaitaliojami , jiems skiriama nevienodai vietos . Dažnai praeitis Maironio lyrikoje skamba kaip absoliutus kontrastas dabarčiai , ją gaubė dabartyje gimusių švuesių ateities vilčių aureolė .

Teigdamas naujų šviesių laikų viltį , Maironis atliko dar vieną itin svarbią misiją – išmokė mylėti , aukštinti ir gerbti tėvynės praeitį , jos istoriją . Maironio lyrikoje nemaža optimizmo . Žinoma , jis nebuvo pagrįstas moksliniu istorinio proceso suvokimu ir jo analize . Bet jį žadino kylantis liaudies išsivaduojamasis judėjimas , lietuvių liaudies kova dėl savo nacionalinių ir socialinių teisių . Ši reali , tikroviška atrama , skatinanti viltingus Maironio poezijos tonus , teikė jo optimizmui jėgos , užmojo . Šis optimizmas buvo neiliuzinis , o atitiko faktinę istorijos raidos kryptį , žadino liaudį realaus gyvenimo žygiams . Maironis tiki šviesia savo tautos ateitimi , carinės priespaudos žlugimu ir nusilpusios lietuvių tautos iškilimu . J.Mačiulio lyrika sukelia teigiamas jėgas , pažadina dvasines galias , mobilizuoja ryžtą ir ištvermę , pasiryžimą kovoti ir laimėti . Šis tikėjimas Maironio pasaulėvaizdžiui suteikia aktyvumo ir energijos bruožą , kuris jį skiria nuo sementaliosios ir pasyvios amžininkų poezijos . Savo eilėraščiuose Maironis dar vieną vertybę . Toji vertybė – laisvė . Ištikrųjų Maironio epochos rašytojams rūpėjo ne reali Lietuvos praeitis su realiais savo prieštaravimais , ne pilna ir objektyvi tiesa apie tą praeitį . Paimami tik kai kurie toje praeityje įžvelgti momentai , jie sukonkretinami , suidelizuojami ir iškeliami kaip dabarties siekimų tikslai . J.Mačiulis prikelia mirusiuosius savo poezijoje , kad panaudotų naujoms kovoms išaukštinti . Laisvė praeityje Maironiui tampa istorinės ateities laisvės keliu . Taip jis griežtai neapibrėžia laisvės turinio , nes Maironiui visų pirma rūpi nacionalinė laisvė , konkrečiai nacionalinės kultūros vystimo laisvė , kurios taip trūko carinėje imperijoje . Kalbėdamas liaudies žmogaus vardu , Maironis tarsi žadino žmogų iš šimtmečiais trukusio snaudulio , iš jo neistorinės būties , parodė jam istorijos procesą ir jo pačio būties istoriškumą , kintamumą ir kartu diegė numanymą , kad ir dabarties vargas negali būti amžinas , kad ir jis sutrupės nuo visagalio laiko dūžių .

Simonas Daukantas savo darbuose tyrinėjo Lietuvos istoriją , todėl jo darbuose ištirynėta Lietuvos istorija Maironis rėmėsi savo lyrikoje . Tačiau Daukantas , tyrinėdamas Lietuvos istoriją , siekia išsiaiškinti , dėl kokių priežasčių tauta , atlikusi praeityje garsius heroiškus žygius , sukūrusi didelę , galingą valstybę , laikui bėgant sumenkėjo , nusilpo , tapo paniekintų ir pavergtų baudžiauninkų tauta . Svarbiausia šito nuopolio priežastis , autoriaus nuomone , yra pirmykščio paprastumo , pirmykščio demokratizmo ir laisvės meilės atsižadėjimas . Daukantas kūrė senosios Lietuvos vaizdą . Šio vaizdo pagrindą sudarė aukštos pilietinės ir šeimyninės dorybės , maitinamos pagoniškos religijos. Autoriaus manymu , krikščionybės įvedimas palaužė tautos gyvybines šaknis , atvėrė duris žalingoms įtakoms , sudarė sąlygas papročiams smukti , įteisino klasinį visuomenės pasiskirstymą ir baudžiavos ivedimą . Lyginant Maironio požiurį į Lietuvos istoriją su Daukanto konsepcija , Maironio darbe aiškiai pasigendama pilietinio sąmyšio , socialinių momentų stipraus akcentavimo. Tačiau Maironis irgi domisi valstiečių klausimu , ir jis į baudžiavą žiųri kaip į didelę praeities socialinio gyvenimo negerovę , ir jam valstiečių pavergimas yra viena iš Lietuvos valstybės sunykimo priežasčių . Tačiau šie klausimai jam neturi principinės , pirmaeilės reikšmės , jie niekur nei pabrėžiami, nei plačiau nušviečiami . Daukanto veikaluose pagoniškoji lietuvių religija iškeliama aukšiau už kitas religijas , o J.Mačiuliui spalvingas senosios religijos politeizmas patrauklus savo poezija , fantastika , brangus kaip savitos kultūros išraiška , bet nei turinio teisingumu , nei moraline verte nė iš tolo neprilygsta krikščionybei , o apie pranašumą net netenkama kalbėti . Krikščionybės priėmimą jis suvokia kaip būtiną ir lietuvių tautai , deja , pavėluotą istorinės raidos žingsnį , suteikiantį pagrindus formuotis aukštesnei kultūrai , įsijungti į bendrą Europos tautų istorijos srautą . Maironis pagrindine lietuvių tautos nelaime laiko kultūrinio savarankiškumo susilpnėjimą , po kurio ji neteko ir politinės laisvės .

Maironio ankstyvoji poezija plačiai susijusi su liaudies išsivaduojamuoju judėjimu , o jos lyrinio subjekto charakteris vienpusiškesnis , jis atsiskleidžia ne vien išgyvenimais : jo mintį ir jausmą žadina gausūs bei įvairiareikšmiai sąlyčiai su tikrove . Lietuvos tikrovėje tuo metu vyko gilai jos struktūrą keičiantieji procesai . Augantys ir stiprėjantys kapitalistinės formacijos reiškiniai skaudžiai pynėsi su varžančiomis epochos atgyvenomis . Čia pat ryškėjo kaoitalizmo vidiniai prieštaravimai , ilgainiui nulemsentieji jo mirtį . Liaudyje augo nepasitenkinimas ir protestas , kilo išsivaduojamasis judėjimas . Ir visa tai skverbėsi į tuometinę literatūrą , publicistiką , stimuliavo visuomenės minties augimą , nulėmė ideologinių srovių programas , iškėlė visą eilę veikėjų ir kovotojų .

J.Mačiulio lyrikos žmogaus individuali būtis įgauna prasmę ir atramą tik tautos gyvenime , todėl pagrindinė sfera , kurioje jis labiausiai atsiskleidžia , yra tėvynės meilė . tėvynės meilė yra toji ašis , apie kurią sukasi visos herojaus mintys ir jausmai . Niekada tėvynės meilė nebuvo dar taip karštai išpažįstama , taip iškilmingai skelbiama kaip Maironio eilėraščiuose . Taip buvo todėl , kad tas jausmas buvo dar visiškai naujas , neįprastas , jis buvo išgyvenamas taip , kaip tik jauna meilė tegali būti išgyvenama , apimdamas visą žmogaus būtybę , be svarstymų , abejonių , su didžiausiu įkarščiu . Tėvynės meilė tapo kažkuo savaime supratamu , gilai žmoguje slypinčiu . Žmogaus meilei svetimas idiliškumas – ji kupina liūdesio , kančių ir nerimo . Bet drauge ji ir labai šviesi , džiaugsminga , nes skausmai ir sielvartas ją įkvepia ir skatina . Jo meilė jaunuoliškai dosni , be egoizmo , lemianti visą žmogaus egzistenciją , nereikalaujanti , kad jai būtų atlyginta tuo pačiu . Maironis išreiškė būdingus savo epochai nusiteikimus , išreiškė juos su tokia tiesa , paliesdamas tokius esminius žmogaus ir jo tautos , tėvynės ryšių aspektus , kad jie prašoko vienos kurios epochos rėmus , tapdami apibendrinančia tėvynės meilės išraiška , ugdydami ir taurindami šį jausmą jau nebe vienos kartos širdyse iki pat mūsų dienų .

Maironis skatina žmogų stoti į kovą , nebėgt nuo žygių ir kalavijo , kviečia palikti seną , supelėjusį pasaulį , jo žiaurią prievartą ir nuožmumą , kovoti už naują geresnią ateitį . Kova , J.Mačiuliui ne viena iš galimų žmogaus reiškimosi formų , bet gyvenimo apskritai sinonimas , gyvenimo pilnatvės ir intensyvumo vienetas . Kovoti Maironiui reiškia gyventi . Nes tik kovoje įsitempia visos jėgos, tik tada žmogus išgauna iš savęs viską , ką jis gali duoti , tik tada išryškėja visa žmogiškoji esmė . Kovoje ne tik visapusiškai atsiskleidžia charakterio , bet ir idealų bei įsitikinimų vertė : jie čia ne tik deklaruojami , bet realizuojami visu žmogaus gyvenimu . Maironio žmogus pasiryžęs kentėti už prasmingus visuomeninius idealus . Žmogus atsiduria tokiose situacijose , kur išryškėja individo pasiryžimas sukoncentruoti save didžiam visuomeniniam tikslui , aukojant jam viską – net ir brangiausią individualią vertybę – gyvybę .

Maironis savo kūryba teigia objektyvią kryptingą veiklą . Jis neteikia reikšmės svajonėms , nusiteikimams ir jausmams , kol jie neskatina žmogaus veikti ar nesiobjektyvizuoja darbais . Ne subjektyvus dvasios turtingumas , sudėtingas vidinis gyvenimas jam yra žmogaus vertės kriterijus , bet tik tai , kiek yra žmogus aktyvus visuomenėje , savo epochoje .

Religinis pradas

Maironis savo religija pasišventė tėvynei : metė pasaulinius mokslus ir pasaulinį gyvenimą , kad , kaip jo idealistinis pirmtakas Simonas Daukantas , uoliau galėtų pasišvęsti Lietuvos reikalui – mokslu , kūryba , pedagogine ir visuomenine veikla . Maironio poezija perpinta religiniais motyvais , todėl galima teigti , kad Maironio pasaulio centre yra Dievas ir , kad tai teocentrinis pasaulis. Tačiau jis nėra religinis poetas . Jo religinės poezijos nėra daug . O ir toj poezijoj nėra šūkių ar raginimų tikėti , jis nelygina kuri religija geresnė , jis neragina kitų Dievą pažinti ir jo dorybėmis pasekti . Maironio tikėjimas yra tylus ir nuoširdus , ir visi poezijos šūkiai skirti tėvynės meilės jausmams kelti . Apskritai Maironio kūryba yra paskoninta religine dvasia . Tegul jis tik retai suminės tikėjimo žodį , tegul jo ir visai nesuminės , bet visuose veikaluose klausimus randi nušviestus taip , kaip reikalauja religiškai galvojąs ar bent jaučiąs žmogus . Jo ištartas žodis yra žodis ištartas asmenybės , suformuotas pagal religijos principus .

Maironio religinė poezija yra visos jo kūrybinės išeities taškas . Ji , tiesa , nėra gausi tesudaro maždaug dešimtąją visos Maironio kūrybos dalį , tačiau savo pobūdžiu svari , reikšminga ir poetui ypač būdinga . Maironio religinė poezija ankštai susijus su jo tikėjimu , jau suformuotu gimtuosiuose namuose , o subrandintu ir užgrūdintu seminarijoje ir gyvenime . Jis grindė savo patriotinę lyriką tvirtu tikėjimu . Pagal turinį Maironio religinę poeziją daugiausia sudaro malda . Tačiau ne kartą poetas pirma išdėsto savo ar tautos ar net visos žmonijos reikalus ir tik po to visa tai vainikuoja malda . Maironio religinėje poezijoje randam dvi pagrindines maldos rūšis : prašymą , permaldavimą , pagarbą . Tačiau prašymas , tiek asmeniniam , tiek visos tautos bei tėvynės labui, užima svarbiausią vietą . Maldos prašymas atskleidžia gyvenimo netobulumus , sunkumus , vargus . Maironio poezijoje Dievo Apvaizda ir pasitikėjimas ja užima reikšmingą vietą . Maironio Dievas yra lietuviško Rūpintojėlio tipo Dievas , kai jis rūpinasi savo kūriniais , kai laimina sėjamą grūdą , laimina vaisių. Maironio Dievas taip pat kartais vadinamas Jehova , Galybių Viešpačiu , kuris sukūrė ir valdo didingą kosmosą , kuris žiūri moralinės tvarkos žemėje ir skaudžiai baudžia savo tautos nukrypimus , bet baudžia teisingai , ir dėl to vadinamas Amžinąja Teisybe . Dievas ir žmogus , galybė ir menkybė , baimė ir meilė sustatoma antitezėmis , kurios juo stipriau veikia jausmus .

Maironis matė , kad visa Lietuvos praeitis yra glaudžiai susijusi su religija . Rašydamas apie senovės lietuvių tikėjimą , Maironis pastebi , kad senovės lietuviai turėję dvasišką savo dievų supratimą , nes stabai jų šventyklose atsiradę vėliau dėl svetimųjų įtakos . Tačiau istorinėje poezijoje Maironis nesileidžia į gilesnius senojo lietuvių tikėjimo laikus . Kad ir susidurdamas su senąja lietuvių religija , jis jos plačiau neatskleidė , vienur kitur tepaminėdamas Perkūną , kuris lyg ir artimesnis vieno Dievo sąvokai . Tačiau Maironis dievybės supratime nerasime nė krislo panteizmo , kokiu pasireiškia , pavyzdžiui , Krėvės Vainorius . Net ir liaudies animizmą Maironis iš dainos perkėlė labai atsargiai , beveik nežymiai . Maironio tvirtas tikėjimas Dievo Apvaizda pasireiškia ir jo Lietuvos istorijos aprašyme . Vaizduodamas praeitį , Maironis veikiau apsistoja ant abiejų tikėjimų – senojo ir krikščioniškojo – ribos . Maironis senajame lietuvių tikėjime randa artimų krikščionybei bruožų, kurie įgalino lengvesnį perėjimą iš senojo tikėjimo į naująjį .

Išvados

Maironio didžiulė reikšmė lietuvių literatūros raidai yra visų pripažįstamas faktas . Ji didesnė ir daugiapusiškesnė negu tiesioginis jo kūrybos svoris ir poveikis : Maironis ne tiktai naujosios lietuvių poezijos pradininkas , sukūręs savo poetinę mokyklą , teikęs daugeriopų impulsų tolesnei mūsų poezijos raidai, bet ir autorius , kuris meninio braižo ryškumu padėjo kristalizuotis estetikai , visai skirtingai , o kartais net priešiškai paties Maironio meniniam mąstymui . Lietuvių poezija augo ne tiktai mokydamiesi iš Maironio , bet ir polemizuodama bei kovodama su juo . Maironio reikšmė ir jo vieta lietuvių literatūroje buvo suvokta ne iš karto . Reikėjo perspektyvos ne tiktai jo kūrybos visumai apžvelgti , bet ir visos literatūros turiniui bei krypčiai pažinti . maironis nedarė įtakos savo amžininkams , tačiau jo poveikis reškėsi pažadindamas savitus ir stiprius talentus savarankiškai kūrybai . Jo poezija paveikė L.Girą , V.M.Putiną , J.Janonį , V.Žalionį , S.Nerį , kiek paviršutiniškesnis ir trumpalaikis buvo B.Sruogos ir K.Binkio kontaktas su Maironiu , tačiau ir jiems Maironis turėjo įtakos .

Literatūros sąrašas

1. Vanda Zaborskaitė „ Maironis “
„ Vaga “ – 1987 m.
2. Jonas Grinius „ Veidai ir problemos lietuvių literatūroje “

Lietuvių katalikų mokslo akademija „ Roma “ – 1973 m.
3. Lietuvos mokslų akademija „ Literatūra ir kalba “
„Vaga“ – 1990 m.
4. Alfonsas Šešplaukis „ Religinis pradas Maironio kūryboje “
Lietuvių katalikų mokslo akademija „ Roma “ – 1967 m.
5. Irena Slavinskaitė „ Maironis “
„ Šviesa “ – 1987 m.
6. Maironis „ Pavasario balsai “
„ Vaga “ – 1986 m.

Leave a Comment