H.Nagys

TURINYS

1. Įvadas .............................. 3 psl.
2. H. Nagio biografija .............................. 4 psl.
3. Kūrybos principai .............................. 5 psl.
4. Henriko Nagio poezija .............................. 6 psl.
5. Eilėraščių rinkiniai .............................. 7 psl.
7. Išvados .............................. 8 psl.
8. Literatūra .............................. 9 psl.
9. Žodžių paaiškinimai ..............................10 psl.

Įvadas

Henrikas Nagys gyvenęs 1920-1997 metais. Kauno univeraitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir filosofiją, vėliau germanistiką ir meno istoriją Freiburgo ir Insbruko universitetuose. 1949 m. apgynė daktarinę disertaciją apie G.Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, redagavo savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“ (1968-1969), savo pirmąjį lyrikos knygą „Eilėraščiai“ 1946 m. išleido Insbruke. „Žemės lankų“ kritikas, reikalavęs antikonformistinės menininko laikysenos standartizuotoje civilizacijoje ir pasiryžimo „kalbėti už tuos, kurie tildomi ir kurie amžiams nuutildyti“ gimtajame krašte.

Jau 1938-1939 m. įtrauktas į nuolatinių „ Naujosios romuvos“ bendradarbių sąrašą, H. Nagys – vienas iš lietuvių poetinio žodžio reformatorių – kategoriškai atmetė „čobrelinės poezijos“ naivų jausmingumą ir dainingąją ritmiką. Skandinavų literatūros herojai jį traukė romantiniu dvasios polėkiu ir drąsiu vienatvės išdidumu. Sielvartingo nerimo ir vidinio maištavimo gaida, nepripažįstanti taikos nei su pasauliu, nei su savimi, tapo H. Nagio lyrikos šerdimi. Jis sukūrė keleta eilėraščių rinkinių tokių kaip „Lapkričio naktys“ , „Broliai balti aitvarai“ , „Prisijaukinsiu sakalą“ ir dar keletas kitų. H.Nagio poezijai yra laabai artima Mačernio poezija.

H. NAGIO BIOGRAFIJA

Henrikas Nagys gimė 1920 metais spalio 12 d. Mažeikiuose. ( žr. 1 priedas, 4 psl.) Mokėsi Kėdainių gimnazijoje. 1940 metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti architektūrą. Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, tęsė studijas atgimusiame Kauno Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, meno istoriją ir ge

ermanistiką. 1944 metais pasitraukė į vakarus. 1945-1947 metais studijavo Insbruko universitete germanistiką ir meno istoriją. Studijas tęsė Freiburgo universitete, lygiagrečiai studijuodamas ir dėstydamas Taikomosios dailės institute. 1949 metais H. Nagys persikėlė į Kanadą. Ten jis apgynęs daktarinę disertaciją apie G. Traklio kūrybos evoliuciją, dėstė literatūrą Monrealio universitete ir gimnazijose, dirbo fabrikuose. 1952-1959 metais dirbo „Literatūros lankų“ redakcijoje ir buvo savaitraščio „ Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius. Poetas mirė 1997 metais, bet keletuose šaltiniuose yra rašoma jo mirties data 1996 metais.

1. Henrikas Nagys

KŪRYBOS PRINCIPAI

Iš vaikystės įspūdžių, iš pasakų apie karalaites ir literatūrinių legendų apie Didįjį Molną „Lapkričio naktys“ , išleistas 1947 m., eilėraščiuose H. Nagys konstatavo idealumo erdvę, ieškodamas čia žmogiškos ir meninės pilnatvės. Šiuo atžvalgiu jis tęsė lietuviškąją pasaulio poetizacijos tradiciją, išsižadėjęs tik metaforinio puošnumo ir gležno tono, bet ne pačios esmės, kurią baandė paneikti avangardizmas. Poetinį išgyvenimą atsisakė atmiešti filosofinėms refleksijoms bei eruducija (1* 10 psl. ).

Nepasiekiami idealyb4s simboliai – aitvaras, sakalas – iškyla ir vėlesnėse Nagio eilėraščių knygose – „Broliai balti aitvarai“ (1969), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978) – kaip romantinės tradicijos sugestija. Ilgesys perkelia visa tai į poetinės idealybės plotmę, kur gamta stebuklingų regėjimų ir meninių transformacijų šaltiniu, tik jau nesusijusi su agrarine gyvenimo sankloda, kaip įprasta lietuvių literatūroje. Eilėraščiuose plėtojasi kaip ypatingo išgyvenimo, susižavėjimo, dvasinio pakilimo aktas, turintis ryškią kulminaciją, būdingą klasikiniam lyrikos modeliui. Vientisas savo kompozicijos linija ie pasikartojančių fr

razių simetrijomis. Svajonės ir pasakos idealybę užgula tamsi audros naktis, nykios rudens darganos, praradimo nuojauta.

Vėlesnėse Henriko Nagio lyrikos knygose aukšta eilėraščio tonacija atslūgo, supaprastėjo metaforinis piešinys, išnyko perimtas iš F. Nyčės poeto galybės vaizdinys, o kontrastingumas neteko dramatiškos įtampos, perėjus poetui daugiau į meditatyvinį toną. Į eilėraštį įsisunkė asociacijos ir folkloro parafrazės. Atsirado sustilizuotų mitologinių motyvų. Pirmykštę orginalumo galią išsaugojo ryškios vaizdinės plastikos ir emocinio intensyvumo ciklas „Eilėraščiai apie Šiaurę“ , taip pat egzistencinių apmąstymų kūriniai, brėžiantys moralines nuostatas politnių sistemų dvikovoje ir išsakantys metafizinį sudrebėjimą mirties akivaizdoje.

HENRIKO NAGIO POEZIJA

Henrikas Nagys, kuris nemėgsta „budistiškai kilnių recenzentų bei teisėjų“ , yra „nusižengęs“ literatūrinės kritikos žaidimo taisyklėms tuo, kad kartą Santaros suvažiavime pats pakalbėjo apie savo poeziją ir apibūdino jos pagrindinę tematiką bei emocinę įtampą. Pagal Nagį, jo poezijoje svarbu du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ieškotojo kūrėjo kova su naktim.Vaiko santykis su pasauliu poetui svarbus todėl, kad vaikas išgyvena tikrovę poetiškai „Vaikystės pasaulis yra, mūsų manymu, tikrasai pirminės ir nesuinteresuotos žmogiškosios būsenos šaltinis, poeto dvasios stovis, kai gebama stebėtis ir išgyventi, kaip pirmąkart žemėn atėjęs žmogus išgyveno pirmąjį kartą vandenį, vėją ir paukščių skridimą. Kai apvalios vaiko akys buvo veidrodis ir indas, sutalpinęs septynių kūrimo dienų nuostabą“. Pačioj Nagio po

oezijoj vaikystės pasaulis atrodo šitaip:
„Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę,

Ji buvo šilta ir drėgna, kaip motinos lūpos.

Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno

Griaustinio būgnai, ir vėjai kvepėjo lietum.“ (Saulės laikrodžiai, psl. 38)

Iš tam tikro taško žiūrint, Henriko Nagio poezijos tematiką galima susumuoti dviem žodžiais: būtis ir nebūtis. Mes šias temas aptinkame toli gražu ne pirmą kartą, ir ne vien tik lietuvių poezijoje. Jos yra visuotinės ir amžinos, ir todėl žinojimas, kad jomis persunkti Nagio eilėraščiai, mažai tepadeda skaitytojui, norinčiam atpažinti jo, kaip poeto, individualų veidą. Poezija susideda ne iš metafizinių ar kitokių problemų, bet iš jų pergyvenimo. Nuo poetiško apipavidalinimo kokybės priklauso ir pagrindinių temų reikšmingumas skaitytojui, jų tarpusavis santykiavimas, naujos problematikos atvėrimas, naujų žmogaus išgyvenimo gelmių suvokimas – kitaip sakant, poeto orginalumas, jo talento vertė. Taigi tenka atkreipti pagrindinį dėmesį į literatūrines priemones – vaizdus, metaforas, emocinę įtampą – į visus poetinės kalbos hieroglifus, kurių kiekvienas ženklas yra tik logiškos prasmės simbolis, bet ir langas į naują tikrovės išgyvenimo dimensiją (2* 10 psl. ).

EILĖRAŠČIŲ RINKINIAI

Pirmam „Lapkričio naktų“ rinkiny, išleistas 1947 m., dėmesį patraukia įvairūs tamsos ir nakties pavidalai, bendras būties „juodumas“. Mus ten pasitinka „juodam danguj, pavargusių didžiukių žvaigždžių / šalti, lediniai atspindžiai“ , ten „ po juodom šakom, už lango, vaikščioja naktis“ , ir šitam juodam pasauly matome, kaip ce

entrinę figūrą, patį poetą. Tai yra pirmas poetiškas vaizdas, perduodąs tą metafizinę nuotaiką, kurią vadiname stovėjimu prieš nebūtį. Tčiau nebūtis nėra tiktai fonas, kuriame matome tikrovę. Tarpas, skiriąs mus nuo nebūties, egzistuoja laiko dimensijoje, tiktai skirtume tarp „šiandien“ ir „rytoj“. Todėl nepaliaujamas laiko ėjimas yra vienas iš labiausiai pasibaisėtinų visatos procesų.

Nepasiekiamos idealybės simboliai – aitvaras, sakalas – iškyla ir vėlesnėse Nagio eilėraščių knygose – „Broliai balti aitvarai“ (1969 m.) ir „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978 m.) – kaip romantinės tradicijos sugestija (3* 10 psl.). Anapus nepasiekiamo horizonto atsiduria ir visiškai realūs, įprasti dalykai išvykus iš Lietuvos: tarp šventoriaus klevų klūpanti bažnytėlė kaip mergaitė; geltonas kaimo vieškelis, kurį pavasaris patiesė džiovinti. Ilgesys perkelia visa tai į poetinės idealybės plotmę, kur gamta tampa stebuklingų regėjimų ir meninių transformacijų šaltiniu, tik jau nesusijusiu su agrarine gyvenimo sankloda, kaip įprasta lietuvių literatūroje. Eilėraštis plėtojasi kaip ypatingo išgyvenimo, susižavėjimo, dvasinio pakilimo aktas, turintis ryškią kulminaciją, būdingą klasikiniam lyrikos modeliui. Vientisas savo ašine kompozicijos linija ir pasikartojančių frazių simetrijomis, Nagio eilėraštis išsiskyrė dramatiška vyksmo įtampa, kuri lėmė rūsčiai didingą jo kalbos tonaciją. Svajonės ir pasakos idealybę užgula tamsi audros naktis, nykios rudens darganos, praradimo nuojauta. Maištinga neviltis, kuri nieko negali pakeisti, ir akinanti grožio akimirka, išdidžios laikysenos kodeksas, neleidžiantis gailėtis savęs, ir svaiginantis ilgesio mostas, besiveržiantis į paliktą kraštą, sugula į Nagio eilėraštį kontrastingomis sandūromis, staigiais peršokimais ir skaudžiomis atomazgomis. Poetinį vaizdą kerta katastrofiško lūžio linija, būdinga ekspresionizmui: „Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus, / ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo”. Vaizdo faktūra neprisiima abstrakčių kategorijų, lieka konkreti, kartu drąsiai metaforizuota „Žvanga metalo žvaigždės virš mūsų galvų vakare”. Kalbos tonacija – kančios ir pasipriešinimo, užspaustos įtampos ir tragiško nerimo tonacija, turinti iškilmingo pakilumo, greičiau rečitatyvinė negu išpažintinė.

Vėlesnėse Nagio lyrikos knygose aukšta eilėraščio tonacija atslūgo, supaprastėjo metaforinis piešinys, išnyko perimtas iš F.Nietzschės poeto galybės vaizdinys „Kaip sunkus griaustinio / dundėjimas jo eisena”, o kontrastingumas neteko dramatiškos įtampos, perėjus poetui daugiau į meditatyvinį toną, pasiryžus „duoti labai tiesų, labai atvirą žodį”. Į eilėraštį įsisunkė istorinės asociacijos ir folkloro parafrazės. Atsirado sustilizuotų mitologinių motyvų ir net brazdžioniškos išskaičiavimų retorikos. Pirmykštę originalumo galią išsaugojo ryškios vaizdinės plastikos ir emocinio intensyvumo ciklas „Eilėraščiai apie Šiaurę”, taip pat egzistencinių apmąstymų kūriniai, brėžiantys moralines nuostatas politinių sistemų dvikovoje ir išsakantys metafizinį sudrebėjimą mirties akivaizdoje.

Grįžulas – H.Nagio poezijos rinktinė, sudaryta paties autoriaus iš emigracijoje išleistų rinkinių. Didesnių poezijos skirsnių pavadinimuose į akis krinta brolio akcentas. Pati bendriausia broliškumo prasmė sako, kad žmonės yra broliai ir seserys. H.Nagio poezijoje broliai yra tie, su kuriais eilėraštis kalbasi. Broliškumo įvaizdžiai veda į kitus motyvus: ilgesį, praradimą, tautą, mirtį, namus, gyvenimo prasmės ieškojimą. Eilėraščiuose poetinė tikrovė iškyla iš konkrečių detalių, jas permainydama ir įprasmindama. ( žr. 2 priedas, 8 psl.)

2.Grįžulas

IŠVADOS

Henrikas Nagys esąs „paaukotos kartos“ poetas, iš anksto nujautęs tragišką lemtį – jai neskirta atsigulti į savo žemę. Jo lyrika kupina ekspresyvaus kontrastingumo ir tragiškos įtampos. Jis yra žmogus, kuris supranta nuostabias ir paprastas tiesas: yra žemė, yra gyvenimas, yra mirtis ir yra skaudus, beribis nemirtingumo troškimas kiekvieno gyvo žmogaus sieloj. Tas tiesas nelengva suprasti, o dar sunkiau poezijos žodžiu kitiems perduoti. Bet Nagys jas perdavė, ir už tai skaitytojai jam visad turėtu būti dėkingi.

LITERATŪRA
1. www.google.lt 2004.10.30
2. A. Mackevičienė „Lietuvių literatūra“ trumpas literatūros kursas Vilnius 1999 m. psl. 244-248
3. R. Šilbajoris „Netekties ženklai“ Vilnius 1992 m. psl .306-324

ŽODŽIŲ PAAIŠKINIMAI

1*
erudicija [lot. eruditio – mokslingumas, išsilavinimas] nuodugnus susipažinimas su įvairiomis mokslo ir meno sritimis, platus apsiskaitymas, neeilinis išsilavinimas.

2*
dimensija [lot. dimensio – matmuo] 1. Matmuo, dydis, tūris; 2.fiz. formulė, rodanti fiz. dydžio santykį su pasirinktos vienetų sistemos pagr. dydžiais.

3*
sugestija [lot. suggestio] įtaiga.

Leave a Comment