Lietuvių išeivijos literatūra – viliojantis pasaulis. Kartu su tautos okupacija 1940 m. didžioji dalis kūrybingiausių žmonių atsidūrė emigracijoje. Išeivijoje atsiskleidė žemininkų K.Bradūno, H.Nagio, A.Nykos-Niliūno poezija. Jie tęsė tai, ką buvo pradėję kurti Lietuvoje. Poetai žemininkai remiasi kūryboje gimtąja žeme, jie ieško žmogaus prasmės žemėje. Taip apibendrintai nusakoma “žemininkų” kūrybos pagrindinė tema. Gimtoji žemė – tautinių bei patriotinių jausmų versmė.
H.Nagys – išeivių poetas. Didelę dalį gyvenimo svetimoje žemėje jaučiasi svetimas. Poetas liko ištikimas nuostatai “Neparduok savęs”. Poetinis H.Nagio pasaulis išsaugojo tai, ką, atrodo, nesugrąžinamai buvo praradę: vaikystės regėjimus, belaikiškume sustingusius gimtinės vaizdus, kažkada pralėkusių jausmų fragmentus. Tai labai dramatiškas pasaulis, smelkiantis liūdesiu, o kartais net neviltim. H.Nagys iš tų poetų, kurie remiasi savo patirtimi, vidinėm nuojautom: kalbos grožio etalonas jam – parasta, lakoniška, išmintinga liaudies poetų kalba. Kai kuriuose eilėraščiuose poetas atgaivina spalvingą vaikystės pasaulį, dėlioja neužmirštamus įspūdžius, mena tėvų kiemo takelius, upeliukų vingius. Jo vaikystė – “pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė”. Poetas mato joje pailsusios sielos atspindžius. H.Nagys eilėraščiuose akcentuoja namų jausmą, daug dėmesio skiria gamtai. Poetui labai svarbi tautosaka (rink. “Broliai balti aitvarai”). Pagrindiniai iš tautosakos perimti įvaizdžiai – brolis, sesuo, paukštis. Gamtos motyvas sulietas su žmogaus gyvenimo vaizdiniais. Eilėraštyje “Ąžuolai” piešiamas apibendrintas, savaip čiurlioniškas vaizdas. Nuotaika šiurpi, dramatiška – ąžuolų rankos laiko sustingusį debesį: kaip didelį juodą karstą. Tačiau jaučiame, kaip ąžuolai primena žmones, jų šiurpi daina – lietuvių tautos likimą. Tačiau poetas nepatiki nebūtimi. Susikaupusios sielos nušvitimas, išsilaisvinimas nuo baimės nebūti galingesniu už mirtį svarbiausia. H.Nagys savo poezijoje siekė išganyti pasaulį, prakalbėti į žmogų, kartais net gyventi už jį ir norėjo būti suprastas. Poetas beveik visur pasiliko ištikimas savo prigimčiai – impulsyvus, betarpiškas, šiltas. H.Nagys savo poezijai atramos ir perspektyvos taško ieškojo savo paties intelektualinės kultūros židiniuose, tuo pačiu jis – žemininkas, stovįs ant žemės ir gamtoje. H.Nagio poezijoje dominuoja emocinis betarpiškumas, forma laisva, nelygi.
HENRIKAS RADAUSKAS (1910-1970)
Vieno žymiausių išeivių poeto, vertėjo H. Radausko rinkinys yra negausus — per 200 eksponatų. Tai fotonuotraukos, poezijos ir vertimų knygos, rankraščiai, laiškai, spaudiniai, memorialinė biblioteka. Pirmieji eksponatai — H. Radausko straipsniai “apie vertimo meną” — gauti 1970-1972 metais. Vėliau rinkinį papildė medžiaga, gauta iš “Gabijos” metraščio redaktoriaus T. Sodaičio bei rašytojo A. Vaičiulaičio archyvų. Unikali medžiaga buvo gauta 2005 metais iš artimų H. Radausko draugų — A. Nykos-Niliūno bei J. Blekaičio.Rinkinį sudaro fotonuotraukos (30); rankraščiai (35); knygos (12); memorialinė biblioteka (36); laiškai (apie 100); yra keletas spaudinių.Saugoma įdomių portretinių poeto nuotraukų, su žmona Vera Sotnikovaite, su draugais. Viena seniausių H. Radausko fotonuotraukų išlikusi iš 1930 metų. Vertingos nuotraukos iš Vokietijos DP laikotarpio — tuomet poetas aktyviai dalyvavo Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje atkūrime (1946 m.). Buvo išrinktas sekretoriumi. Jis nufotografuotas su kitais rašytojais, dirbant prie almanacho Tremties metai (buvo techninis redaktorius). Fotonuotraukose jis užfiksuotas su savo draugais — A. Škėma, A. Nyka-Niliūnu, J. Blekaičiu. Gautos įdomios fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti Henrikas ir jo žmona Vera su artimais draugais A. Nyka-Niliūnu ir jo žmona Sandra Baltimorėje, vėliau Vašingtone. Rinkinį papildo fotomenininko R. Rakausko nuotraukos Gikonių kaimas.Kritikai vadino H. Radauską “poetu iš Dievo malonės”. Jis parašė ir išleido keturias poezijos knygas, kurios užėmė pirmąsias gretas Lietuvos poezijos pasaulyje. Todėl didžiausią vertę sudaro poeto rankraščiai, kurie saugomi rinkinyje. Tai juodraštiniai kūrybiniai rankraščiai — pavieniai lapai, rankraštiniai sąsiuviniai, vertimų sąsiuviniai, straipsnių rankraščiai. Rinkinyje saugomi jo eilėraščių rankraščiai — Kaštanas, Stebuklas, Jūrininko iškeliavimas, Pavasario naktis, Uostas, Gegužis, Tristanas ir Izolda ir kt. Šiemet iš poeto A. Nykos-Niliūno gauti du H. Radausko sąsiuviniai su eilėraščiais rašytais nuo 1955 metų iki pat mirties. H. Radauskas daug laiko ir jėgų skyrė vertimams iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų. Pirmosios rusų okupacijos metais dirbo Valstybinės leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. A. Nyka-Niliūnas perdavė į muziejų du puikius H. Radausko rankraštinius sąsiuvinius su originaliais vertimais — H. Heinės Atta Trolis ir P. Merimė Lokis. Prieš keletą metų iš J. Blekaičio buvo gauti šių kūrinių originalūs vertimai. Šiuos kūrinius H. Radauskas vertė Vokietijoje, norėdamas juos išsaugoti, parašė keletą egzempliorių.
Rinkinyje saugomos visos keturios H. Radausko poezijos knygos — Fontanas (1935); Strėlė danguje (1950); Žiemos daina (1955); Eilėraščiai (1965). Saugomas parengtas H. Radausko Lenkiškai – lietuviškas žodynas (1934). Jo išverstą Roger Martin du Garol knygą Senoji Prancūzija išleido Sakalo leidykla 1938 metais. Rinkinyje saugomos ir knygos, išėjusios po poeto mirties. Vieną jų parengė ir išleido A. Nyka-Niliūnas — Eilėraščiai 1965-1970 m. Lietuvoje išleistos knygos — Lyrika (1980); Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu (1993); Eilėraščiai (1994); Eilėraščiai (1999); Vyturėlio juokas, (2001).2005 metais stažuotėje JAV, buvo gauta ir parvežta, dalis H. Radausko memorialinės bibliotekos. Knygos su įdomiomis autorių dedikacijomis, kitose — H. Radausko parašai.Neįkainuojamą vertę turi poeto epistolinis palikimas. Seniausias H. Radausko laiškas datuotas 1930 metais ir rašytas Ben. Babrauskui iš Gikonių kaimo. Saugomi vertingi laiškai, rašyti S. Santvarui, A. Vaičiulaičiui, rašyti 1946 bei 1948 metais. Šiemet pavyko gauti laiškus, rašytus J. Blekaičiui ir A. Nykai-Niliūnui. Kiekvienas laiškas tarsi mažas kūrinys, kuriame kalbama apie teatrą, kiną, muziką, dailę ir dailininkus, literatūrą. Retai kuriame laiške užsimenama apie pilką gyvenimo kasdienybę.Muziejaus lankytojams rūpi ne tik pamatyti poeto bei jo artimųjų fotonuotraukas, išvysti jo rankraščius, knygas, bet ir svarbu išgirsti rašytojo balsą. Rinkinyje saugoma vertinga audio kasetė, kurioje poetas skaito savo eilėraščius.Sukauptas vieno talentingiausių išeivių poeto, H. Radausko rinkinys, tapo svarbiu tyrinėjimo objektu, kuris atveria plačias galimybes iš arčiau pažvelgti į rašytojo gyvenimo ir kūrybos paslaptį. Rinkinys ateityje bus papildomas vertingais eksponatais.