H. NAGIO, A. NYKOS – NILIŪNO, A. MACKAUS, L. SUTEMOS POEZIJA. VIENO AUTORIAUS PASIRINKTŲ EILĖRAŠČIŲ ANALIZĖ

Liūdesys ir vienatvė H. Nagio poezijoje

H. Nagys priskiriamas poetų žemininkų kartai. Gimęs 1920 m. , kilęs iš žemaitijos, studijavęs humanitarinius mokslus, architektūrą. Poetas, vertėjas, dėstytojas, mokytojas. Jis pasirinko gyventi Kanadą, nes ta šalis savo gamta panašesnė į Lietuvą – Šiaurietiška.

H. Nagys vadintinas 20 a. poetu. Jo poezijoje nerimas, sielvartas kyla iš konkretaus istorinio patyrimo, o ne iš egzistencialios situacijos.

Rinktinėje “ Grįžulas “ surinkti eilėraščiai nuo 1938 iki 1977 m. Ir nors rinkinio temos, pavadinimai keičiasi ( būdingas brolio akcentas : “ Kovos broliai “, “ Devynių brolių veidai “ , “ Broliai balti aitvarai “ ) , tačiau jiiems visiems būdinga liūdesio tema. Saulė H. Nagio poezijoje pasirodo gana retai, viešpatauja šaltis ir tamsa.

Poetas pasaulį mato juodos spalvos, visą jo būtį yra persmelkusi tamsi rudenio naktis:

. tamsa pro langą srūva kambarin,

tamsa užlieja praplėstas plačiai akis ir veidą,

ir jos dižioji ir juoda širdis

jau plaka erdvėje ir plaka manoje širdy.

Naktis gyvena visų širdyse. Po pasaulį klaidžioja niūrūs žmonės, vieniši ir tušti. Pasaulis spengia nuo tylos ir vienatvės. H. Nagio žmogus nori, “ kad kas nors kalbėtų, kad sudužtų ši siaubinga tyluma.. “ .Jam baugu ir šiurpu vienam, be žmogaus šiame rudeniniame ūke, kuris baisia tuštuma užtvinsta : skęsta medžiai, namai ir dangus.

Henriko Nagio lyrinis subjektas ypač intensyviai rudenį jaučia mieste, pilkame mieste, “ paskendusiam rudens migloj “ , kur “ miesto akys pilkos ir nuobodžios, sklidinos svajonių n

negyvų “ , kur “ vystančio sodo medžiai dūsta tarp dūmų ir dulkių “, o “ dūmų ir debesų kamuoliai suvynioja gyvą saulę į šermenų ašutinę “ ir “ pikto vėjo genami nuodingi debesys gožia niunkantį dangų “ . Mieste net “ ištryškęs pro debesį saulės skurdus spindulys < . > atrodo kruvino, ilgo , sunkaus botago virvė “. ir H. Nagio žmogus liūdi ir ilgisi žemės. Jo ryšys su žeme ypatingas, nes kai jo “ basos kojos pirmąkart palietė žemę, ji buvo šilta ir drėgna, kaip motinos lūpos “. Tačiau dabar jis vaikšto po cemento dulkes, o žemė kažkur po šituo dulkių ūku, po dulkių migla.

. O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom –

tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,

tavo krūtinę slegia miestų milijonai

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi !

kaip plaka taavo mirštanti juoda širdis !

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – —

Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti..

H. Nagio žmogus nebenori būti klaikioje miesto vienatvėje, jį troškina tokia aplinka, jis trokšta susilieti su žeme, sugrįžti į ją, jausti šalia pulsuojančią gyvybę.

. apklostyk mane, žeme : sapnuojančią širdį ir šviesią pavargusią galvą. Man šalta. seniai laukiau švelnių tavo motinos rankų, jau nepaliksiu tavęs niekados.

Lyriniam subjektui miestas nėra namai, jis klaidžioja, žvangant rudens surūdijusiems lapams geležiniame vėjyje, jo žvilgsniai ir akys ieško namų šilumos. Žmogus, kaip paklydęs paukštis, neranda jaukaus kampelio, ku
urį galėtų pavadinti namais, kur jis nesijaustų toks vienišas, o liūdesį nustelbtų jaukumo ir šilumos, saugumo jausmas,. ir jis taip eina klaidžiodamas amžinai .

H. Nagio žmogus keliauja po pasaulį, kuriame gamta nudažyta saulėlydžio raudonio, o virš galvos – kruvinas dangus. Lyrinį subjektą supa rudenėjanti, mirštanti gamta. Viskas aplinkui byloja, kad “ vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius – ruduo. “ Vėjas neša pūvančios žemės tvaiką, ir lyrinis subjektas jaučia artėjančią ne tik gamtos, bet ir savo mirtį. Iš čia ir toksbegalinis liūdesys. H. Nagio žmogus gyvena mirštančios gamtos nuotaikomis ir it rūstūs rudenio tremtininkai, vėjai , trimituoja liūdną maršą žemėj merdinčių gėlių, o suplėšyti debesys išnešioja jo besibaigisnčios nepaguodžiamos vienatvės dainą – paskutinį norą –

. Nudažyk mano plaukus juodai prieš mirtį,

kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia.

Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti,

kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį,

kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs.

Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti,

kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš .

Leave a Comment