Gyvatės lietuvių mitologijoje

Lietuvių sakmėse dažnai susiduria gyvatė ir žmogus.

Aplinkybės
Daugelyje sakmių veiksmas vyksta jau mūsų laikais, t.y. naujuosiuose amžiuose. Tai galima spręsti iš sakmėse paminėtų jau šiuolaikiškų įrankių ar daiktų. Nors yra gan daug sakmių likusių iš senųjų laikų, kas mums primena kokie buvo anksčiau žmonės. Pats veiksmas vyksta žemėje, vidurinėje sferoje. Kaip ir pridera – erdvė labai plati. Jos ribų ne iš tolo nesimato. Veiksmas vyksta skirtingose vietose, retai kada pasikartoja, o jei jau kartojasi tai tipinės vietos, tokios kaip: miškai, laukai. Patys moomentai kai susitinka žmogus su būtybe būna labai įvairūs, juos galima suskirstyti į tris grupes, pagal įvykius ir aplinkybes: nesavo noru – tai būtų tokie atsitikimai, kai visiškai netyčia užtinki gyvatę, pvz.: grėbiant lauką, uogaujant; savo noru – tokiais atvejais kai pats žmogus nori surasti tą gyvatę, dažniausiai tai būna, kai ieško gyvačių karaliaus; įvykus nelaimingam atsitikimui, tokiam kaip įkritus į duobę ir ten sutikus gyvatę. Žinoma, situacijų būna įvairiausių, o čia pateikta tik keletas iš daugelio.
Elgesys su mitine gamta
Tipiniu sakmių reiškinių jau yra taapęs geras elgesys, kurį visi palaiko. Taip nutinka ir sakmėse apie gyvatę ir žmogų. Visas elgesys, kuris atliekamas ne tik siekiant gyvatei gero, bet ir visiems aplinkiniams yra palaikomas. Bet visų svarbiausia yra laikytis duoto žodžio, kad ir koks jis be

ebūtų, gyvatė už gerą atsilygins, o už blogą – baus. Už gerus darbus gan dažnai yra apdovanojami kūrinių herojai. Nors visas šitas dalykas yra tiesiog moralės principai: geras darbas – gerai, blogas – aišku, jog blogai. Žmogus gauna bausmes už savanaudiškumą, žodžio nesilaikymą ir bandymą pakenkti kitiems.
Tikėta, kad gyvatės atsilygina gydančia, atgaivinančia žolele. Jei tokia žolelė padedama prie miegančio vaiko, jis visada bus laimingas. Spėjama, kad gyvatė buvo paleidžiama netoli kūdikio kaip jo gyvenimo teisėja, turinti nuspręsti, lemta jam gyventi ar mirti.
Mitinės būtybės paveikslas
Sakmėse gyvatės dažniausiai pasireiškia kaip gan ilgi ir stambūs ropliai. Neretai pasipuošusios įvairiomis spalvomis, lyg vaivorykštė. Kiekviena bendruomenė turi savo vadą, taip yra ir čia. Yra visų gyvačių vadas – karalius. Jis visada vaizduojamas su neapsakomom galiom ir grožiu pasižyminčia karūna, reečiau net ir su skeptru. Šie aksesuarai parodo jo galybė, sumanumą. Visa gyvačių karaliaus galia yra sutelkta į karūną. Netekęs jos – jis bejėgis, o gavęs ją – visagalis. Ši tema yra viena iš pagrindinių temų apie gyvatę ir žmogų, t.y. mėginimas pasisavinti – pavogti karūną. Baigčių būdavo įvairiausių. Buvo taip pat manoma kas pamatys gyvatės kojas, žinos visas žmonių mintis ir visus žemėje paslėptus lobius, bet to negalima daryti tyčia. Jei gyvatę užmesi ant skruzdėlyno, ji iškis kojeles, bet jas pamatęs žmogus apaks (į
įdomu tai, kad daugelis tautų aklumą sieja su išmintimi, pranašystėmis).
Gyvatės yra labai sumanūs ir ištvermingi gyvūnai. Jų budrumas yra specifinis jų bruožas, sugebėjimas įtikinti kuom nors.

Gyvačių vertė
Gyvybės ir jos atsinaujinimo simboliai (pameta seną odą – tarsi mirštą, vėliau užsiaugina kitą). Garbinti kaip laimės, sveikatos, gerovės, vaisingumo užtikrintojai. Kaip namų židinio dievybės, giminiuojasi su Laima ir Giltine. Gyvatės ir žalčiai laikyti namuose ar pirtyse ant šieno, maitinti pienu. Globojo namus, saugojo juos nuo gaisrų, perkūnijos, kitų nelaimių. Vėlesniuose tikėjimuose krikščionija laikė gyvatę ir žaltį – blogio simboliais.
Sausio 25 d. – gyvačių kulto diena (kirmėlių diena, Kirmėlinė, Krikštai). Rudenį gyvatės, pauosčiusios tam tikros žolės, užmiega iki Krikštų (“krikštinti” reiškia “pradėti pirmą kartą ką nors daryti”, “paragauti”, “paliesti”; “krikštas” – “pradžia”). Ta diena simboliškai išreiškė gamtos pabudimą, pradžią; ūkininkai purtydavo obelis, kad jos būtų vaisingesnės, stuksendavo į avilius, žadindami bites. Krikšto dieną žynys maldomis kviesdavo gyvatę arba žaltį, ši drobule užsliuogdavo ant stalo ir pakrikštindavo (t.y. paragaudavo) kiekvieną patiekalą, po to vėl nusliuogdavo į savo kertelę. Maistą suvalgydavo žmonės. Toks ritualas užtikrindavo, kad bus geri metai. Jei gyvatė neiššliauždavo iš savo guolio ar neragaudavo patiekalų, reiškė, kad ištiks nelaimė.
Gyvatės, žalčio nevalia užmušti. Jei užmuštų, mirtų ir šeimos narys (dažniausiai vaikas). Jei žaltys paliks namus, mirs kas nors iš namiškių. Je

ei žaltys pasirodys seklyčioje, kas nors iš namiškių ištekės. Daug tikėjimų susiję su gyvatės vaidmeniu gydant ligas, ypač akių. Gyvačių, žalčių kaukoles verdavo ant siūlo ir nešiojo ant kaklo, kad apgintų nuo ligų ir pagausintų turtus. Suvalgę gyvatę akli žmonės praregi, prie akių dedama virta gyvatė saugo nuo apakimo. Jei gyvatę deginsi ugnyje ir į ją žiūrėsi, apaksi.
Gyvatė siejama su Saule. Kažkada jos buvo artimos, bet tarpusavyje kovojusios dievybės. Abi buvo gyvybės simboliai, tik saulė – visos gamtos atgijimo ir suklestėjimo šaltinis, o gyvatė dar nešė ir mirtį, buvo gyvybės per mirtį atsinaujinimo simbolis. Jei gyvatę kas užmuša, ji lieka gyva, kol saulė nenusileidžia. Užmušus gyvatę, saulė verkia ar 2-3 dienas tamsiai šviečia. Mėnesienoje palikta sukapota gyvatė gali atgyti.

Išvados
Gyvatės lietuvių mitinėje mąstysenoje užima gan svarbią vietą. Jos mitinėje kultūroje nėra labai piktos ir rūsčios, tiesiog mes tik taip jas įsivaizduojame ir todėl bijome jų. Anaiptol jos ten labai geros ir dosnios (bet yra ir išimčių).
Kaip savo knygoj parašė N. Vėlius: „Mes sužinojome, koks buvo tas mūsų protėvių tikėtas mitinis pasaulis, tuo labiau kad jis nėra iš piršto išlaužtas, o sukurtas atidžiai stebint gamtą ir žmogaus gyvenimą, pagaunant subtiliausias žmogaus psichikos ir gyvūnų elgsenos bruožus. Sakmėse yra sukauptas didelis mūsų protėvių patyrimas, tik išreikštas su

unkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, kuriuos, atidžiai skaitant, reikia stengtis suprasti ir iššifruoti. O iššifruoti juos padeda mitologijos mokslas. [.] Nors mes nebetikime mūsų protėvių sukurto mitinio pasaulio buvimu, tačiau žavimės liaudies žmogaus išmone ir pastabumu.“
Bėgant amžiams, religijos keičiasi, bet dauguma mitinių būtybių bei simbolių pakitusia forma išlieka. Galima sakyti, kad mitologija – pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų. Kiekvieno žmogaus pasąmonėje, jo psichikoje tebeegzistuoja priešistoriniai archetipai – pirminiai įvaizdžiai ar idėjos, simbolinės figūros, bendros visai žmonijai.

Literatūros sąrašas
N. Vėlius „Sužeistas vėjas“. Vilnius, 1987m.
P. Dundulienė „Senovės lietuvių mitologija ir religija“. Vilnius, 1990.

Leave a Comment