gyvatė mitologijoje

ĮVADAS

Gyvūnų kultas yra vienas iš ankstyviausių pirmykščių žmonių fantastinių vaizdinių, susiformavusių vėlyvojo paleolito laikais, kai žmonijos žinios apie gamtą ir gyvulių pasaulį buvo labai skurdžios. Žmonės buvo bejėgiai kovoti su gamta. Tai buvo pagrindas atsirasti religiniams vaizdiniams, mitams, kuriuose įvairius gamtos reiškinius pradėta supti fantastiniais vaizdiniais.
Lietuvių tikėjimai apie roplius glaudžiai susieti su magija ir mitologija, seniausia natūrfilosofija. Mitai laikomi fantastine senovės žmonių metafizika, savotiška žmonių išmintimi, filosofijos motina, pirmykšte poezija.
Senoviniai lietuvių, kaip ir kitų tautų, mitai apie driežus, žaalčius, gyvates, slibinus iš dalies transformavosi į pramogines pasakas, liaudies puošybą, kurių progresyvi dalis įėjo į grožinę literatūrą ir profesionalųjį meną, choreografiją.
Lietuvių terminas “gyvatė” siejasi su gyvate, gyvybe, gyvastimi, gyvenimu.
Gyvačių ir jų atmainos – žalčių – kultas Lietuvoje dažnai minimas rašytiniuose šaltiniuose.
Žinių apie šventų žalčių bei gyvačių kultą pateikia autoriai : M.Daukša, M. Mažvydas, S. Rostovskis.
Roplių kultas iš žilos senovės žinomas ne tik lietuviams, bet ir daugeliu kitų pasaulio tautų.

ŽALČIŲ IR GYVAČIŲ VAIZDAVIMAS MENE

Akmens amžiuje, realistiškai piešiamų gyvūnų, ypač paukščių, gyyvačių ir žalčių, apsčiai randama pavaizduotų jų kūno dalių. Gausiau esti stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų.
Akmens amžiaus menas išlikęs tapyboje ant uolų bei urvuose, ant graviruoto akmens, kaulo, rago. Dviejų gyvačių graviūra ant kaulo iš Madleno kultūros la

aikotarpio rasta Montgandiere.
Gyvatės atvaizdas iš akmens amžiaus rastas ant kaulinės plokštelės Maltoje vaiko kape. Gorbunovo durpyne rasta medinė gyvatės figūra. Elnio salos kapinyne rastos 2 kaulinės gyvačių figūros moterų kapuose.
Tobulėjant gamybos būdui, ypač žemdirbystei ir gyvulininkystei, atsirado protėvių kultas. Proseniai visų pirma buvo vaizduojami kaip gyvūnai, labai dažnai- kaip gyvatės, žalčiai. Matriarchato laikais kaplinių žemdirbių pramotė moteris buvo gyvatė. Be to, buvo tikima, kad mirusio prosenio ar kito kolektyvo nario vėlė persikelianti į gyvūnus.
Žalčių ir gyvačių atvaizdų rasta įvairiose Lietuvos vietose.
R. Rimantienės tyrinėjimų duomenimis, pavaizduotų gyvačių ar žalčių rasta Lietuvos, o dar daugiau jų- kitų kraštų Narvos kultūros paminkluose.
Archeologinėje medžiagoje vaizduojamos gyvulių galvos iš tikrųjų yra žalčių ar gyvačių galvutės, nustatyti padeda etnografiniai duomenys, ypač liaudies dailė ir tautosaka, taip paat ir zoologijos mokslas. Žalčių galvos yra šiek tiek panašios į arklių galvas. Turbūt įžvalgus liaudies dailininkas tai pastebėjo ir tą panašumą pavaizdavo dailėje.
Žalčio galvos panašumą į arklio galvą tautosaka aiškina taip: “Išvarytų iš rojaus Adomo ir Ievos, sunkiai dirbančių žemę, pasigailėjo Dievas senelis. Jis paėmė žaltį, kuris liepė Ievai raškyti nuo užginto medžio vaisių, ir perpjovė jį pusiau. Iš vienos žalčio pusės padarė kumelį, o iš antros-kumelę. Ir dabar arklio galva panaši I žalčio galvą”.
Kitoje sakmėje kalbama, kad kai Dievas iš
švijo Adomą ir Ievą iš rojaus, jie turėjo sunkiai dirbti. Vieną sykį Adomas su Ieva traukia akėčias, o ant tų akėčių guli žaltys susirangęs. Atėjo Dievas prie jų ir klausia: “Ar sunku traukt akėčias?” – “Sunku”,- atsako tie. Sukaitę, šlapi, taip jiems sunku. Dievas sudrožė lazda tam žalčiui, ir atsistojo į tą vietą, kur buvo žaltys, pora arklių.
Dar pasakojama, kad, kai nebuvo arklių, Adomas pasikinkė į akėčias Ievą ir akėjo. O velnias vis sėdasi ant akėčių, kad sunkiau būtų. Ievai prakaitas bėga, žliaugia. Pagailo Dievui žmonių. Seneliu pasivertęs ateina ir sako: “Šerk, Adomai, botagu per akėčias!” Adomas šėrė, perkirto velnią pusiau ir vienapus akėčių stojo arklys, kitapus-kumelė. Ir nebereikėjo daugiau Ievos kinkyti į akėčias.
Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gyvatė ar žaltys, apsivyniojęs Gyvybės medį arba stulpą. Taip vaizduojami pirmieji biblinio rojaus žmonės- Adomas ir Ieva, kuriuose sugundęs žaltys suvalgyti uždraustos obels obuolį. Šitas mitologinis motyvas per Bibliją atėjo iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos. Jis susijęs su Gyvybės medžio, Kosminio stulpo, Kosminės gyvatės vaizdiniais. Tradiciniame lietuvių liaudies mene taip pat vaizduojama gyvatė ar žaltys, apsivijęs šventą ąžuolą. Archainių sakralinių mitų teksto pagrindu buvo sukurtos Marijos skulptūros su žalčiu ar gyvate prie kojų.

1. Žalčių ir gyvačių ryšys su toteminiais vaizdiniais

Pirminėje žmonių pasaulėjautoje į gyvates ir žalčius buvo ži

iūrima kaip į antgamtiškus, neliečiamus.
S. Daukanto užrašytoje pasakoje kalbama apie karaliaus dukterį, ištekėjusią už žalčio. Joje sakoma, kad kitą kartą karalius Dibinskis vieną šventės rytą pasikinkęs karietą važiuoti į bažnyčią. Duktė nuėjo į darželį pasiskinti gėlių. Beskabydama, netinkamas mesdama į šalį, norėjo prisiskinti kuo gražiausių. Karalius, ilgai nesulaukdamas dukters, išvažiavo. Jai esant darželyje sumos metu, apie kaklą apsivyniojo žaltys. Parvažiavęs tėvas, radęs dukterį su apsivyniojusiu ant kaklo žalčiu, stengėsi jį nuimti ar užmušti, bet žaltys prabilo į merginą žmogaus balsu, sakydamas, kad, jei ji tekės už jo, jis nušliaušiąs. Duktė sutiko, o tėvas su motina neprieštaravo. Tada žaltys nuslinko žemėn, sutarė, kurią dieną bus vestuvės. Sutartą dieną karalius surinko šimtus kareivių, sustatė aplink dvarą ir paliepė ateinantį žaltį sukapoti į gabalus. Dukterį paslėpė už kelerių durų. Atėjo žaltys su žalčių pulku. Kareiviai negalėjo jiems nieko padaryti. Žalčiui šliaužiant, durys pačios atsidarė, o įėjęs pamatė mergelę, kurią prašė tekėti už jo, o jei netekėsianti, būsianti pasmaugta. Mergina sutiko tekėti, nuėjo į bažnyčią, kurioje susituokė. Kai jiedu vakare nuėjo gulti, žaltys išlindo iš savo odos ir tapo puikiu jaunikaičiu, kutis pasisakė esąs angelas ir išnyko.
Tiek lietuvių, tiek ir kitų tautų mitologiniuose tekstuose žaltys, kartais ir gyvatė veda mergelę ir gimdo vaikus – žmones. Iš tėvo gyvatės esą gimę Al
leksandras Didysis, Oktavianas Augustas.

2. Mitologinio didvyrio ar dievybės kova su gyvatėmis

Lietuvių tautosakoje kovotojai su gyvatėmis ir jų nugalėtojai vaizduojami kaip nepaprasti, turintys didžiulių magiškų jėgų žmonės. Jų kilmė taip pat nepaprasta, dieviška. Kovotojai su gyvatėmis paprastai gimę iš tėvo žvėries ar dvasios, o motina esti žmogus, ir atvirkščiai.
Indoeuropiečiai, tarp jų ir lietuviai, sukūrė griaustinio dievus, kovojančius su grobiančia vandenį Gyvate. Visose indoeuropiečių kalbose tas dievas turi bendrą šaknį : tai lietuvių Perkūnas, slavų Perunas, albanų Perendis keltų Taranis. Visi šie dievai susieti su vandeniu, griaustiniu, žaibais. Apie griaustinio Dievą sukurta daug sakralinių mitų ir apeigų.
Lietuvių mitų tekstuose Perkūnas kovoja su savo priešininke Gyvate, besislepiančia medyje ar jo drevėje, po akmeniu; nugalėta ji pasislepia vandenyje. Perkūno atributai yra kalnas, ąžuolas, dangus, žirgas, kirvis, strėlė, ugnis, o Gyvatės – vanduo lizdas, vilna, paslėpti galvijai. Perkūnas kovoja su Gyvate, siekdamas palaikyti pasaulio tvarką. Nugalėjęs Gyvatę, išvaduoja jos uždarytą lietų, žemės vaisingumą bei derlingumą.
Dievybės kova su mitine Gyvate žinoma ir Biblijoje. Čia dangaus ir šviesos dievybė kovoja su tamsa ir chaosu gyvatės, slibino ar stebuklingos žuvies pavidalu.
Lietuvių tautosaka rodo, kad šv. Jurgis kovojęs su gyvatėmis, ne tik gyvenusiais požemiuose, urvuose, ant aukšto kalno, esančio tarp dangaus ir žemės, bet ir debesyse. Gyvatės buvo laikomos audringų debesų, didelių vėtrų sukėlėjos. Gyvatės buvo tapatinamos su juodais grėsmingais debesimis. Todėl lietuviai garbindavo šv. Jurgį pradėdami pavasarinius žemės ūkio darbus, jam aukodavo, melsdavosi prašydami, kad vasarą nukreiptų nuo pasėlių vėtras, audringus debesis, krušas.

3. Žalčiai ir gyvatės – šeimos globėjai

Gyvatės bei žalčiai rūpinasi visokeriopa savo globojamų šeimų gerove. Vaisingumo, nėštumo, meilės idėja buvo siejama su gyvate ir žalčiu. Tai turėjo garantuoti giminės nesibaigiamumą. Lietuvių tikėjimuose gyvatės bei žalčiai rūpinasi moterų vaisingumu ir turi jam įtakos. Dėl to atsirado gyvatėms skirtos apeigos, susijusios su moterų vaisingumo įgijimu arba jo suintensyvinimu. Todėl buvo piešiami žalčiai ant moteriškų statulėlių arba šalia jų.
Tautosakoje artimi gyvatės ar žalčio ryšiai su vaikais. Žalčiai globoja, supa vaikus, miega su jais vienoje lovoje, žaidžia, gina nuo nelaimių.pasakoje gyvatė atšliaužia prie naujagimio ir padeda ant jo arba prie jo labai gražią gėlę. Turintis tą gėlę vaikas užaugęs nei kare, nei kitur nežus. Taip atsilygina gyvatė moteriai, davusiai jai duonos gimdant.
Gyvatės ar žalčio, kaip gerojo totemo, vaizdavimas daugiausia buvo susijęs su žmogaus išėjimu iš šio pasaulio bei pomirtiniu gyvenimu. Šie ropliai rūpinosi ne tik gyvo žmogaus gerove, bet ir tolesniu jo gyvenimu požemio karalystėje, kur jie saugojo mirusįjį nuo piktų dvasių, turėjo suteikti jam tariamųjų gyvybės jėgų. Gyvatės ar žalčio atvaizdus pavaizduotus ant žiedų, apyrankių, apykaklių, dėdavo mirusiesiems į kapą. Tai buvo tolygūs pačiam žalčiui amuletai, saugantys nuo visokių blogybių. Todėl neatsitiktinai jų gausu mūsų senkapiuose.

ŽALČIO SANTYKIS SU ŽMONĖMIS

Žaltys saugo namus nuo perkūno, ligų, žmogžudystės, nelaimių. Žalčiai globoja sodybos gyvulius, tvartus, arklides – viso ūkio sėkmingumą. Pasak Daukanto, žalčiai buvo laikomi namų sargais. Apie Kudirkos Naumiestį buvo sakoma, kad kiekviena karvė turi savo žaltį ir, jam nuklydus, duodanti mažiau pieno. Perkant karvę, buvo perkamas ir jos žaltys. Rodūnės apylinkėse buvo draudžiama mušti į tvartą ar kiaulidę atsliuogusį žaltį, nes jis kartu su paršeliais žinda kiaulę, nuo ko ji neserganti.
Žalčio globa, jo prielankumas susijęs su turtu, derliaus padidinimu. Ten, kur būva žaltys, jis atneša palaimą ir laimę, tie namai laimingi, pilni visokio turto, be to, jis ir požemio lobių globėjas.
Ypač artimi žalčių ryšiai su vaikais. Jie drauge valgydavo, miegodavo vienoje lovoje, kartu žaisdavo.
Žmonės žalčius skirstė į gerus ir blogus. Gerais laikė tuos, kurie gyveno namuose, blogais – kurie miškuose. Blogieji žalčiai – juodos, gerieji – tamsiai žalios spalvos. Žemaitijoje tikima, kad žaltys – velnias. Žalčiai, kaip ir velniai, jodinėja arkliais, jie išvarinėjami su beržine rykšte, su kuria neva išvaromi velniai. Todėl, jeigu užmuši žaltį, pašalinsi iš namų visas nelaimes. Turbūt toks samprotavimas paplito krikščionybės laikais, kovojant su žalčių kultu. Užgautas namų žaltys keršijąs : užnuodija pieną, kiaulių ėdalą. Apie Švenčionis buvo žinomas pasakojimas, kad vienas žaltys šeimininko auliniuose augino vaikus. Prireikus aulinių, jis iškratė žalčiukus. Žaltys, radęs padarytą skriaudą, nušliaužęs į kamarą ir išvartęs puodynes su pienu. Jis galįs užnuodyti ir maistą, uždegti trobas, numarinti žmogų.

1. Žalčiai ir gyvatės – paslėptų žemėje lobių saugotojai

Žalčiai ar gyvatės, būdami Motinos Žemės gyvybės davimo simboliai, sergi ir prižiūri žemėje glūdinčius turtus, užkastus ir užkeiktus aukso, sidabro, perlų ir kitų brangenybių lobius. Tais turtais ropliai apdovanoja savo geradarius, varguolius ir skriaudžiamus žmones. Pavyzdžiui, berniukas išgelbsti vaikų kankinamą žaltį. To žalčio tėvas yra požemių valdovas ir gyvena gražiuose rūmuose, kur turi visokių turtų bei stebuklingą žiedą, kurį pasukęs gali gauti visa, ko tik širdis geidžia. Berniukas jį gauna ir laimingai gyvena.
Pasakose paslėptus ir užkeiktus lobius, dažniausiai pinigus, saugo gyvatės ar žalčiai. Žemaitijoje, Vilniaus krašte buvo tikima, kad, sutikus kamuolį žalčių, tarp kurių yra jų karalius su aukso karūna, reikia mesti į juos kamuolį, tada jie pasivers auksu, nes taip pasirodąs užkeiktas lobis. Pasakojimuose apie užkeiktus lobius sakoma, kad ten, kur užkastas lobis, paprastai gyvena žalčių ar gyvačių karalius ir jis tą lobį stropiai saugo.
Gyvatės Joninių naktį saugo paparčio žiedą ir neleidžia jo niekam paimti. Paparčio žiedas tikėjimuose buvo siejamas su paslėptais žemėje lobiais. Tas, kuris turi paparčio žiedą, gali paimti paslėptą lobį. Be to, per Jonines lobius sergi gyvatėmis pasivertusios raganos.
Žalčių ir gyvačių, saugančių žemėje esančius lobius, vaizdiniai greičiausiai atsirado iš to, kad kai kurios tų roplių rūšys turėjo sidabru ar auksu žibančią odą.

2. Gyvatės liaudies medicinoje

Gyvatės- stebuklingos gydytojos- vaizdiniai susikūrė pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Pasipildę naujais elementais, jie plito antikos laikais, kai jau buvo žinoma medicinos dievybė Asklepijas; ji buvo vaizduojama gyvate. Šios dievybės kultą 420 m. įvedė Sofoklis, apgyvendino ją Amino šventykloje. Asklepijo šventykloje Epidaure buvo laikoma gelsva gyvatė. Ji buvo gyvenimo nesibaigiamumo, nemirtingumo simbolis, Gyvybės vandens saugotoja, stebuklinga gydytoja. Asklepijo simbolis buvo lazda, apie kurią apsivyniojusi gyvatė, ir indas. Ir dabar šis simbolis laikomas medicinos ir higienos emblema.
Gyvatės reikšmė liaudies medicinoje ypač padidėjo viduramžiais. Tuo metu gyvatė buvo apsupta medicininių ir eschatologinių vaizdinių. Visų pirma liaudyje paplito iš antikos pasaulio atkeliavusi Hipokrato knygų gyvatė kaip universali, pusiau stebuklinga, pusiau magiška gydymo priemonė beveik nuo visų ligų. Pradėta pasitikėti tais gydytojais, kurie geriau, artimiau pažinojo gyvates.
M. Valančius rašė, kad žemaičiai susiverdavo ant siūlo žalčių kaukoles bei gyvačių “krames” ir nešiodavosi ant kaklo, tikėdami, jog tai apsaugos juos nuo ligų ir padaugins turtą. Dėl tos pačios priežasties žmonės nešioję pasikabinę ant kaklo maišelyje ir žalčių galvas.

3. Užkalbėjimai nuo gyvačių

Atsitikdavo, kad gyvatė įkirsdavo žmogui. Jos įgėlimas buvo laikomas bausme už nuodėmes. Ilgus šimtmečius žmonės manė, kad gyvatė naikina blogus žmones, globoja gerus.
Gyvatės įgėlimas iš žilos senovės buvo apgaubtas tikėjimų, magijos, burtų. Apsisaugojimo nuo gyvatės įkirtimo bei to gydymo būduose atsispindi pirmykščio žmogaus santykiai su gyvūnais, dažniausiai laikomais totemais. Čia išryškėja esminis žmogaus ir gyvūno tarpusavio susitarimas gyventi geruoju, vienas kitam nekenkti. Jį sulaužius, grasinama kerštu.
Dažnai gyvatės įgėlimas buvo gydomas užkalbėjimais. Užkalbėjimuose nuo gyvatės įgėlimo ištartam žodžiui priskiriama nepaprasta, magiška galia. Tie vaizdiniai atspindi seniausiuose mituose apie pasaulio sukūrimą.
Daugelio maldų nuo gyvatės įkandimo turinys dvelkia tolima mūsų praeitimi, tai reikia pavadinti gražiu mūsų senovės dvasinio gyvenimo palikimu.
Seniausiuose lietuvių užkalbėjimuose kreipiamasi į tris vyriausias gyvates. Toks užkalbėjimas dar XX a. buvo išlikęs Vilniaus krašte.
Nuo lengvosios gyvatės sakoma: “Motinėle žieminėle.” Sukalbėti 12 kartų neatsikvėpus, paskui atsikvėpti ant duonos ir pasakyti: “Nebijai many, bijok garo mano”.
Nuo sunkiosios gyvatės: “Motinėle žieminėle, perlo upė, un perlo upės aniuolas stovi.” Sukalbėti 12 kartų. Tada atsidusti ant duonos ar ant vandens ir sakyti: “Nebijai many, bijok garo mano”. Po to šita duona ar vanduo duodama suvalgyti ar sugerti įgeltam žmogui ar gyvuliui.
Nuo pykties atkalbama: “Kaip šita žalioji varlė skusta, taip šita juoda kąsta. Kaip šita varlė neskusta, taip šita juoda karvė nekąsta. Tai žemės piktybė, dangaus galybė, sveika Marija, sveika Marija, sveika Marija, Motina Dievo, susimilk ant mūsų”.
Kituose užkalbėjimuose kreipiamasi į liepsnotą su karūna gyvačių karalių ir žalčių karalių:

Karaliau liepsnotas

Gyvačių viešpats,

Žvigterėk akele,

Po savo karūnėle.

Žalčių karaliau,

Atimk žandelį

Nuo to (tos) vargdienio.

Kai kuriuose užkalbėjimuose į įkirtusią gyvatę kreipiasi maloniais žodžiais: “Aukseli ir sidabrėli, eik gurban gulti! Saulė eina, mėnuo eina, niekam iškados nedaro. Eik gurban gulti!
Taip pat žinoma įvairių užkalbėjimų, iš anksto apsaugančių nuo gyvatės įkirtimo. Eidami į mišką, žmonės kalbėdavo maldeles, kurios gali būti tokios:

Jūs esate trejos devynerios,

Vardus jūsų aš žinau,

Nė vienos nebijau!

Cange Ange,

Nedaryk nieko!

Arba:

Saulė kairėn,

Saulė dešinėn,

O gyvatė užpakalin!

4. Žalčiai ir gyvatės – vėlių buveinės

Senovės žmogus, neišskirdamas savęs iš gyvūnų pasaulio, manė, kad senų senovėje gyvūnai skyrėsi nuo žmonių tik oda ir kailiu. Gyvūnai, nusimetę kailį, virsdavę žmonėmis. Žmogus nesiskiria nuo totemo gyvūno niekuo, kai per apeigas užsideda garbinamo gyvūno kailį ar kaukę.
Žmogaus virtimo gyvūnu ir gyvūno-žmogumi siužetas plačiai žinomas įvairių tautų stebuklinėse pasakose. Jose didvyriai virsta gyvatėmis, paukščiais, vabzdžiais, keturkojais gyvuliais.
Vėliau pasivertimo vaizdinių pagrindu atsirado tikėjimas, kad mirusiojo vėlė tampa žalčiu, gyvate ar paukščiu arba pereina į juos gyventi. Lietuviai tikėjo, kad mirusio žmogaus vėlė dažniausiai pereina gyventi į žalčius, gyvates.
Kitose pasakose žmonių vėlės, kaip ir žalčiai bei gyvatės, gyvena senuose kiauruose medžiuose. Lietuvių, kaip ir slavų, namų dievai, kilę iš prosenių, globoja šeimą žalčio ar gyvatės pavidalu ir gyvena namo kampe, prie krosnies ar po slenksčiu. Todėl tos namų vietos būdavo labai gerbiamos. Ten buvo statomi žalčių atvaizdai, su tomis vietomis buvo susiję įvairūs tikėjimai, magiškos praktikos, ypač kalendorinių bei agrarinių švenčių, šeimyninių apeigų – laidotuvių, vestuvių, krikštynų – metu.

Žalčiai profesionaliame mene ir grožinėje literatūroje

Žaltys domino ne tik liaudies menininkus. Jis vaizduojamas ir profesionaliajame mene. M.K. Čiurlionio meninėje kūryboje svarbią vietą užima žalčio motyvas. Tai matome jo “Žalčio sonatoje”, kurią sukurti padėjo mitai ir pasakos apie gyvates bei žalčius. Apie M.K. Čiurlionio “Žalčio sonatą” A. Venclova rašo: “<.> išsiliejo kažkokiais nejaukiais regėjimais su labai užtemdyta prasme. Šioje sonatoje iš tikrųjų nėra šviesos ir džiaugsmo, kuo tokie turtingi kiti dailininko paveikslai. Šio ciklo darbai dvelkia nykia, prislėgta, tamsia nuotaika, ir atrodo, kad milžiniškas Žaltys yra vienintelis rūstaus dailininko pasąmonės pasaulio ir visatos valdovas”. V. Kisarauskas apie “Žalčio sonatos” “Allegro” paveikslą sako, kad čia sukurtas ne vienas, o keli horizontai, keli vienas pro kitą matomi pasauliai, sujungti keisto statinio su šliaužiančiu Žalčiu. Kūrinys tarsi sumontuotas iš kelių tradicinių paveikslų, savaip susietų į visumą.
Savo “Žalčio sonata” menininkas norėjo išreikšti gimstančios ir triumfuojančios dievybės, galbūt ir blogio bei jo įveikimo arba senovės lietuvių žalčio garbinimo, dieviškos šviesos, išminties pažinimo, nesibaigiančios gyvybės simbolį.
Čiurlionio “Žaltys”, be abejo, turi ryšio su žmogaus dvasios gyvenimu, o kitas sonatos atributika kalba ir apie visos žmonijos būtį vienoje planetoje.
Žaltys ir Gyvatė – požemių bei vandens valdovai, Didžiosios Motinos palydovai, išminties, vaisingumo, derlingumo, visokios laimės, turto nešimo, gyvenimo jėgos nesibaigiamumo simboliai – randa vietos ir šių dienų dailininkų kūryboje. Danutės Kondrataitės kūtinyje “Širdies diagnostika” atsispindi mūsų laikų žmogus, jo minties ir darbų didybė, kurią simbolizuoja subtiliai panaudotas žalčio motyvas.
Žalčio motyvas gražina šių dienų audinius, kilimus, juostas. Žalčių tema ypač mėgstama J. Balčikonio. Remdamasis liaudies mitologiniais tekstais, dailininkas sukūrė kilimą “Žalčiai”, papuoštą trimis žalčiais su karūnomis.
Žalčio motyvų galima rasti beveik kiekvieno mūsų liaudies dailininko kūryboje. Puiki J. Paulausko skulptūra, vaizduojanti mitologinį Žaltį su elnio galva. Ypač gyvos senovės tradicijos meniškai išdrožtose žalčius vaizduojančiose lazdose. “Eglės žalčių karalienės” pasakos motyvais parašyta daug įvairių literatūros kūrinių. Lenkų rašytojas J. Kraševskis tą pasaką panaudojo savo poemoje “Vitolio rauda”. Į lietuvių kalbą ją išvertė K. Praniauskaitė, J. Vištelis, F. Kirška. S. Nėris sukūrė žavią poemą “Eglė žalčių karalienė” kai kurie jos posmai virto dainomis. V. Mykolaitis – Putinas parašė dramatizuotą poemą “Žilvinas ir Eglė”.
“Eglė žalčių karalienė” atėjo ir į sceną. Tą pasaką inscenizavo A. Fromas – Gužutis, A. Strazdas, K. Jarašiūnas. Mažuosius žiūrovus keri A. Liobytės trijų veiksmų pasaka “Devyniabrolė”.

Patarlės ir priežodžiai

Nuliūdęs lyg žalčio kiaušinį radęs.

1931 , Dotnuva. MT III 179

Šnypščia kaip žaltys, pieno negėręs.

1934 , Tauragė. LTR 465 (36/3258)

Guli išsitiesęs kaip žaltys ant saulės.

1937 , Molėtai. KrvP III 145

Gyvatė gelia skaudžiai, o pikto žmogaus liežuvis – dar skaudžiau.

1937, Kražiai. KrvP III 16

Gyvatės liežuvį turėjo, nors aniuolu detis norėjo.

1937, Daugai. KrvP III 16

Gyvatė raitos ir sukapota.

1935, Rokiškis. LTR 713 (438)

Maža gyvatė didį jautį užmuša.

1928, Pasvalys. TiŽ V 607

Neimk gyvatės į rankas, pakol gylio neištraukei.

MT III 177

“Parpliukter doner veter” daug baisesnis už gyvatę.

1957, LLTU 459

Rangosi kaip gyvatė.

1931, Pušalotas. MT III 178

Šnypščia kaip gyvatė po laužu.

1931, Panevėžys. MT III 178

Išvada

Žalčio, gyvatės kultas atsirado bei susiformavo akmens amžiuje ir gyvavo ilgus tūkstantmečius. Todėl ilgus metus ropliai buvo tas šaltinis, iš kurio atsirado labai turtinga, įvairi meninė bei žodinė kūryba, randama archainiuose užkalbėjimų tekstuose, mituose, tikėjimuose; jie visi glaudžiai susiję su religiniais įvairių epochų vaizdiniais. Lietuvių, kaip ir kitų tautų, roplių meno simboliai kartojosi ištisus amžius, o jų likučiai, susimaišę su krikščioniškaisiais simboliais, pasiekė ir mūsų laikus.

Naudota literatūra

Pranė Dundulienė. Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje. Vilnius Mintis 1996
Internetas

Leave a Comment