Europa

Ar likimas, ar Dievas lėmė, kad lietuviai gyvena tokioje “audringoje” teritorijoje. Nebuvo ne šimtmečio, kad lietuvis neturėtų kovoti už save, savo laisvę, žemę ar šeimą. Galbūt ne visada mūsų protėvių, ar net senelių kova buvo tokia sėkminga, tačiau į istorinį Lietuvos paveldą pateks kiekvienas kraujo lašas, pralietas už nepriklausomybę.

2004 – ųjų metų gegužės 1 – oji tai dar viena didžiosios pergalės diena. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Šio reikšmingo įvykio išvakarėse 21.30 val. Lietuvoje sužibo daugybė lempučių. Tokiu būdu mūsų tautiečiai norėjo įrodyti, jog Lietuva – šviesiausia Europos valstybėlė. Iš tikrųjų, lietuviai turi kuo didžiuotis. Mūsų garbinga istorija, literatūra, kalba ir papročiai įamžino Lietuvą pasaulio žemėlapiuose kaip narsių didvyrių, sugebančių iki paskutinio kraujo lašo kovoti už savo Tėvynę, šalį. Todėl Vakarų Europos valstybių piliečiai, visų pirma, privalėtų domėtis mūsų tautos didinga praeitimi, garbingais pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiais.

Justinas Marcinkevičius dramoje “Mindaugas” atskleidžia vieną iš tragiškiausių ir didingiausių mūsų tautos istorijos momentų – Lietuvos valstybės kūrimą.

Pagrindinis dramos herojus – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Mindaugo didžiausia svajonė – tai nauja, stipri ir gaalinga tėvynė, pajėgi atremti didį pavojų – Kryžiuočius. Svarbiausia visiems Lietuvos kunigaikščiam susivienyti, nes “kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas”. Mindaugas bet kokiomis priemonėmis siekė įveikti didikų ambicijas, jų susiskaldymą ir nepasitikėjimą. Tačiau užsibrėžto tikslo įgyvendinimas pasirodo esąs sudėtingesnis, nei Mindaugas ma

anęs. Siekdamas vieningos Lietuvos, valdovas sukūrė aplink save nepasitikėjimo bei neapykantos atmosferą. Skaudu tai, jog teko tą pajusti artimiesiems, mylimiausiems žmonėms. Mindaugas liko vienišas, visų apleistas, tačiau jo sulipdyta iš “mažių gabalėlių” valstybė, pradėjo klestėti, sėkmingai atremti kryžiuočių antpuolius. Tėvynė augo ir skleidė tarsi pražydusi gėlė. Vertėtų su Europos Sąjungos piliečiais pasidalinti ir rūpesčiais, skaudžia...........
Valdovas, siekiantis tėvynės labo, buvo Skirgaila (Vinco Krėvės “Skirgaila”). Jis buvo Lietuvos kunigaikštis, Jogailos brolis. Tai tragiška asmenybė, kadangi visą jo gyvenimą lydėjo sunkios problemos. Skirgaila buvo žiaurus žmogus, nesiskaitė su kitų žmonių nuomone. Tačiau labai mylėjo savo tėvynę. Tėvynės likimas jam rupėjo labiau, negu atskirų žmonių likimai. Jis pasikrikštijo, bet jo sielą valdo dar senovės dievai. Tikėjo “Perkūno” galia. Iš meilės tėvynei pagrobė Lydos kunigaikštytę – Oną Duonytę, kuri keliavo pas savo sužadėtinį – Mozūrijos kunigaikštį. Juk kunigaikštytei ištekėjus už Mozūrijos valdovo, Lietuva prarastų daug žemių.

Duonytė tapo Skirgailos kaline. Kunigaikštis buvo nepalaužiamas savo sprendimuose. Ketino paaukoti merginos laimę, gelbėdamas mylimą tėvynę. Skirgaila ruošėsi vesti Duonytę. Nenorėjo, kad Podolė ir Volynė atitektų Mozūrijos kunigaikščiui. Nenorėjo, kad Lietuva būtų “suskaldyta”.

Skirgaila suprato, kad viskas keičiasi, ir niekada jau negrįš protėvių laikai. Jo ramybę blaškė vaidilos Stardas ir Skurdulis. Stardas stipriai laikėsi nuomonės, kad naujas tikėjimas yra blogas. Jis nesutiko su
u Skirgailos požiūriais ir įsakymais ir todėl sudaužė savo kankles. Skurdulis tikėjo, kad Dievas yra niekur kitur, tik žmogaus sieloje. O Skirgaila nesuvokė, kodėl reikėjo tiek kovoti, tiek žudyti. Pradėjo suprasti, kad tik jis skleidė blogį. Galvojo, kad kalavijas yra jau nereikalingas, kadangi dabar turėjo gyventi draugiškai su lenkais ir kryžiuočiais. Žmonių akivaizdoje jautėsi didelis niekšas. Jis nepasitikėjo savo “naujais draugais”. Kiekvienas iš jų norėjo sukelti kuo malonesnių įspūdžių kunigaikščiui. Skirgaila juos niekino, ignoravo. Savo pokalbiuose su lenkais ir kryžiuočiais dažnai pabrėžė, kad valdovu yra tik jis ir niekas daugiau.

Pagaliau Skirgaila pamilo Oną Duonytę. Galėtų atrodyti, kad asmeniniame gyvenime jam pasisekė. Deja, ta meilė buvo vienapusiška, taigi nelaiminga. Bet vis vien Jis nusprendė vesti kunigaikštytę.

Skirgaila visiškai palūžo, kai sužinojo, jog Stardas prieš mirtį tapo krikščioniu. Kunigaikštis norėjo atiduoti valdžią Kęstučiui ir kartu su žmona apsigyventi vienoje iš tėvo paliktų pilių.

Skirgaila liko vienas. Vienišai kovojo prieš visą pasaulį. Jo gyvenimą užvaldė nelaiminga meilė Onai Duonytei. Savo santykiuose su Duonyte jis – tikras romantikas. Tačiau sužinojęs apie kryžiuočio Kelerio meilę Onai Duonytei, liepia jį nužudyti. Matydamas, kad Keleris pasislėpė karste, liepė jį gyvą pakasti.

Skirgaila išgyveno žmogaus ir valdovo dramą. Jam nepasisekė valdovo vaidmuo. Asmeninis gyvenimas taip pat nebuvo nubertas rožėmis. Ji
is viską labai išgyveno ir palūžo. Liko vienišas. Neteko net savo geriausio draugo – Stardo. Jautė, kad jo gyvenimas tai didelė klaida. Skirgailos požiūris į gyvenimą ir į tėvynę sužlugdė jį.

Kunigaikščio didžiausia problema buvo jo noras išgelbėti tėvynę. Lietuvos labui jis dirba daugiau, negu buvo pajėgus padaryti. Jis paaukojo savo asmeninę laimę valstybės gėriui. Taip turėtų elgtis visi žmonės – ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų piliečiai. Dauguma bajorų buvo sulenkėję, suvokietėję., bet jis išliko lietuvis.

Didžiulis smūgis smogtas lietuvių kalbai ir visai tautai buvo 1863 – ųjų metų sukilimo pralaimėjimas. Tada buvo uždrausta lietuviška spauda. Tai gerai nusako A. Baranausko žodžiai: “Anei rašto, anei druko Mums turėt neduoda, Tegul sako, bus Lietuva Ir tamsi, ir juoda!”

Keturiasdešimt metų “rašto ir druko” lietuvių tauta nebeturėjo. Keturiasdešimt metų caro batas mindė lietuvišką knygą ir laikė užgynęs gimtąjį žodį. Prasidėjo knygnešių, slaptųjų lietuviškų mokytojų ir daraktorių laikai.

Uždraudus spaudą, lietuviškos knygos, o vėliau laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje, bei slaptai gabenami į Lietuvą. Knygų spausdinimu ir platinimu rūpinosi vyskupas M. Valančius, vėliau J. Tumas – Vaižgantas. Vaižgantas savo kuriniuose atskleidė tautinio atgimimo judėjimo problemas ir siekius, aprašė slaptą spaudos platinimą bei kovą su carinę valdžia. Vaižganto veikėjai tai žmonės, išaugę gamtoje, suvokiantys gamtą. Todėl jie pajėgūs kovoti, dėl kultūros, dėl šviesos.
br />
Graudus Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų – lietuvininkų likimas. Klaipėdos krašte jau nuo seno “šeimininkavo” vokiečiai, skiepijo savo tikybą, kultūrą. Tautiniai konfliktai ypač ryškiai atskleisti “Viliuje Karaliuje”.

Senųjų lietuvininkų neviliojo vokiečių naujovės. Senieji nepasidavė vokiečių naujovėms, tačiau jaunesnieji daug greičiau pasidavė vokiečių įtakai. Pirmas pasaulinis karas, šiems žmonėms paliko nedaug galimybių. Vilius Karalius (ir tikriausia, ne jis vienas) pakliuvęs į karo sūkurį, tapo ne tik savanaudėliu ir turto grobiku, bet ir nusikaltėliu. Parašyti apie nutautėjimą “Viliuje Karaliuje”!!!!!!!!!!!!!!!

Skaudžiausia lemtis Lietuvai ir lietuvių tautai pirmoji ir antroji sovietinė okupacija, kuri pasiglemžė ne vieną žmogų. Nepakėlę kankinimų, skausmų ir kalėjimų, daug lietuvių nukeliavo į nebūtį. Sugrįžti tėvynėn. Apie tai svajojo iš jos ištremtieji. Kiekvienas sugrįžimas buvo tikra dvasios šventė, ypač tada, kai iš tėvynės esi išvežtas prievarta. Juk nelengva atitrūkti nuo gimtųjų namų. Šiandien ΧΧI a. pradžioje nebėra jau tabu temų. Galimybė laisvai reikšti žodį atvėrė duris į galingos lietuvių tremties literatūrą, į problemas apie kurias iki šiol tik pašnabždomis galima buvo kalbėti. Prasideda nauja epocha, prabyla ilgus metus giliai ir kruopščiai saugomi memuarai. Į dienos šviesą iškyla problemos, kurios byloja apie tremties žmonių gyvenimą, likimą. Keičiasi kartos, tolsta nyki tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, mirtimi alsavo leduotas vandenynas, o kasdieniniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos, mirtis ir Tėvynės ilgesys. Tie kurie išliko gyvi, paliko savo prisiminimus, bylojančius apie anų dienų siaubą. “Amžino įšalo žemėje” atveria viena iš tragiškiausių mūsų istorijos puslapių. Prieš akis iškyla pavieniai kadrai, kurie formuodamiesi į visumą atskleidžia pačias skaudžiausias vietas. Tuo galime įsitikinti panagrinėję D. Grinkevičiūtės kūrinį “Prie Laptevių jūros”. Čia pamatysime, ką gali padaryti žmogus žmogui, kad pasaulis jam taptų vienu dideliu beprotnamiu.

Rašytoja kūrinyje atskleidžia mums tremtinių gūdaus ir niūraus gyvenimo realijas. Čia pasakojama apie badą, kuris buvo blogesnis už mirtį, kuris galėjo užvaldyti žmogaus protą ir padaryti taip, kad anas sužvėrėtų. Mes, kurie net neįsivaizduojame, kas tai tundros šaltis, kas tai utėlės, niekados negalėsimi iki galo suprasti tų žmonių, kurie kasdien matė savo artimųjų mirtį, kurie su ašaromis maldavo kąsnelio duonos ir kaip pagonys garbino ugnį, kuri duodavo jiems šilumą. Grinkevičiūtė mato reikalą parodyti tų žmonių tragediją. Tokiu būdu pagerbė šimtus mirusiųjų tremtyje nuo bado, nuovargio ir ligų.

Belieka klausimas, ar sveikas žmogus galėtų visą šitą ištverti? Ar galėtų žiūrėti, kaip jo vaiką sušalusį, nukankintą badu tempia už plaukų, deda į maišą, kuriame jau yra daug kitų vaikų lavonų, ir neša į bendrą mirusiųjų krūvą. Ar žmogus, kuris bado prispaustas išgalintis išgulėti prie lavono kelias paras, kad tik gautų jo duonos porciją, gali būti normalus? Psichozė, kuri užvaldo žmogaus protą, gali privesti jį daryti visokius dalykus. Gali, iš kadaise gražių, sveikų motinų padaryti kanibales, gali nužudyti kiekviename žmoniškumo jausmą, ištrinti iš atminties gėrio definiciją.

Ar galime žmonėmis pavadinti, visus tuos kurie davė įsakymus nuniokoti tiek gyvybių? Manau, kad ne! Tik neturinčios širdies mašinos galėjo vienu piršto mostu nuteisti tremčiai ir tuo pačiu atimti teisę normaliai egzistuoti niekuo nenusikaltusiems žmonėms.

Žmogus užvaldytas baimės, bijojo pasipriešinti blogiui, bijojo prarasti savo gyvybę, užmiršo kitus, tapo “mažu” egoistu. Kiekviena diena bėgo nežinioje, ar ateis jo pasiimti, ar ne? Pirmas etapas tai tardymas, kuriame dažniausia išreikalaujamas, nekalto žmogaus, prisipažinimas prie svetimų nuodėmių. Toliau nubaustasis pergyvena psichinį šoką. Įbruktas į gyvulių vagoną, su daugybe tokių kaip jis, buvo vežamas šimtus kilometrų. Traukinys sustojo, išlipo žmonės, nuvargę, išsekinti bado pamatė skurdų barakų vaizdą, arba ir to nemato. Palikti likimo valiai plačiuose sniegynuose, be šiltų drabužių, su mažais vaikais, turi pasistatyti sau būstines, kur galėtų praleisti šaltas Sibiro naktis. Tikrovė pasirodė žiauri, pradėjo jų “namuose” lankytis giltinė. Pirma pasiglemžia kūdikių, vaikų gyvenimėlius, vėliau moterų, ateina laikas ir vyriams. Tik laimingieji išsigelbėjo nuo aštraus dalgio ir sugebėjo surasti kelią atgalios į gimtuosius namus. Tie žmonės, nors ir sugrįžtą tėvynę, niekados jau negalėjo gyventi taip, kaip prieš tremtį. Jų psichikoje išgręžtos skylės visada jiems trukdė. Būtent tai norėjo mums pasakyti D. Grinkevičiūtė.

Sibiro lageriuose kalėjęs A. Miškinis rašė eilėraščius net ant cemento maišų skiaučių. Savo eilėraščių cikle “Psalmės” jis nupiešė kraupius išniekintos Lietuvos vaizdus, šaukėsi Lietuvos Rūpintojėlio užtarimo, paguodos.

Bet lietuviai nepalūžo – dainuodavo lietuviškas dainas, mokė savo vaikus lietuvių kalbos, lietuvių istorijos ir geografijos. Taip jiems lengviau buvo iškęsti šį pragarą. Deja, į Lietuvą sugrįžo tik dalis tremtinių – kiti amžiams pasiliko miegoti amžino įšalo žemėje.

Sibiro platybėse į nebūtį išėjo ne vienas universiteto dėstytojas, ne vienas gimnazijos mokytojas. O visa tai dėl Tėvynės, dėl lietuviško žodžio. Kalba – didžiausias valstybės turtas. Ji atspindi tautos praeitį, kultūrą. Todėl ir taip reikšminga mūsų tautai pirmoji lietuviška knyga. Todėl vertėtų šiuo garbingu laimėjimu dalintis su kitomis tautomis.

Justino Marcinkevičiaus “Mažvydo” pagrindinis veikėjas – pirmosios lietuviškos kūrėjas Martynas Mažvydas. Atidavė jis į lietuvio rankas savo gimtąja kalba sudėtą pirmąją knygą – “Katekizmą”. Dabar vis labiau ryškėja simbolinė šio darbo reikšmė – lietuvių kalba Martyno Mažvydo pradėta kurti lietuvių literatūra. Jeigu to nebūtų įvykę, lietuvių tauta būtų pasmerkta dvasiniam žlugimui. Šiuo požiūriu Mažvydas buvo labai svarbi asmenybė Lietuvai, nemažiau kaip Mindaugas ar Skirgaila. Mindaugas kūrė Lietuvos valstybę, o Mažvydas vienijo jos dvasinę teritoriją. Mažvydas prisiėmė atsakomybę už Lietuvos kultūrą, jos dvasinę būklę. Jis tikrai suvokė savo pareigą lietuvių tautai ir kultūrai.

M. Mažvydas – ir dramos herojus ir kartu istorinė asmenybė. Suvokė jis Lietuvos istorijos sudėtingumą ir dramatiškumą, bet knygos ir žodžio reikalingumu jis nesuabejojo. Mažvydas atliko istorijos jam paskirta misiją, įvykdė savo pareigą – sukūrė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą. “Šitiek metų Tarytum karčią mėtelių arbatą. Geriu aš pareigą. Tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko. Bijau prisipažinti, kad ne Dievui tai buvo pareiga, o žodžiui.”

Mažvydas jautė pareigą skelbti lietuvišką žodį, išaukštinti ir parodyti, kad ir lietuvių tauta turi savo kalbą. Jis pirmas pradėjo mokyti lietuvius skaityti – “mėginsime sudėti pirmąjį žodį. Klausykite gerai. širdimi klausykit!”, nes tai gražiausias žodis pasaulyje – Lietuva.

Todėl ir mes privalome stengtis taisyklingai lietuviškai kalbėti, mokyti gimtosios kalbos savo vaikus ir anūkus. Juk jaunimas yra tautos ateitis, užtat turime puoselėti lietuvių kultūrą, saugoti papročius. Kaip Europos Sąjungos piliečiai, mes negalime išsižadėti savo tautiškumo. Privalome brandinti savo l|sieloje meilę gimtajai žemei, lietuviškam žodžiui ir knygai, mūsų prosenelių papročiams. Visos šios vertybės tartum kaladėlės, kurias sudėsčius, prieš akis iškyla brangiausia mūsų Tėvynė – Lietuva. O ištikimybė savajam kraštui ir tautai nulėms, kad mūsų protėvių žemė išgarsės Europoje – Lietuva švytės.

Leave a Comment