Lietuva Europoje – Europa Lietuvoje: europietiškos modernios gerovės valstybės link
Kontekstas: kur esame?
Lietuva pastaraisiais metais yra viena sparčiausiai besivystančių valstybių Europoje ir pasaulyje. Pagal ekonomikos augimą 2003 metais Lietuva buvo sparčiausiais augusi valstybė Europoje. Tačiau tuo pačiu metu Lietuvoje nemažėja nepasitenkinimas esama padėtimi, kurį liudija nepasitenkinimas politika, rinkėjų pareiškiamas per kiekvienus rinkimus ir žemas pasitikėjimas pagrindinėmis valstybės institucijomis. Jį galima paaiškinti konkrečiomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priežastimis. Vedini trumpalaikių interesų ir greitos politinės naudos, politinės partijos ir politikai yra prižadėję daug nerealių dalykų, o socialinė ir ekonominė pažanga dažnai vyksta ne dėl, o nepaisant kryptingos vidaus viešosios politikos nebuvimo. Pirmiausia, išryškėjo atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų šalies miestų bei regionų. Antra, išlieka didžiuliai skirtumai tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų. Nedarbo lygis taip pat išlieka aukštas, ypač kai kuriuose regionuose. Bedarbio pašalpos mažos, o socialinės paramos sistema neefektyvi. Lietuvoje vis dar nepradedama reali sveikatos apsaugos reforma. Didelė problema yra biudžeto pajamų surinkimas ir jų paskirstymo efektyvumas, ypač socialinėje bei sveikatos apsaugos srityse, kuriose parama nepasiekia tų, kuriems labiausiai jos reikia, o teikiamų paslaugų kokybė yra pernelyg menka.
Ką daryti: gerovės valstybės link
Pastarieji metai Lietuvos valstybei buvo lemiami. Pasiekti pagrindiniai Lietuvos užsienio ir vidaus politikos tikslai, kurie lėmė pastarojo dešimtmečio Lietuvos darbotvarkę. Lietuva tapo ES ir NATO nare. Kaip tik dabar visu aštrumu iškyla klausimas, kaip apibrėžti Lietuvos ateities vidaus ir užsienio politikos prioritetus ir kas tai gali padaryti.
Narystė ES ir NATO buvo tik priemonės esminiams kiekvienos valstybės tikslams pasiekti – piliečių ir valstybės saugumui ir gerovei garantuoti. Ilgus metus egzistavo platus visuomenės ir politinis sutarimas, kad narystė NATO garantuos Lietuvos saugumą, o narystė ES sudarys sąlygas gerovės augimui. Narystė ES ir NATO buvo ir yra esminis žingsnis saugumo ir gerovės link. Tačiau jis – ir tai aiškėja per pastaruosius metus ir mėnesius – lieka nepakankamas.
Lietuvos ekonomika sparčiai auga, infliacija maža, šiek tiek mažėja nedarbas. Tačiau makroekonominiai kriterijai parodo ne viską. ES mums padėjo reformuoti tik dalį svarbių valstybės gyvenimo sričių. Tačiau ES beveik nepalietė daugelio kitų esminių valstybės funkcijų, nuo kurių ir priklauso reali žmonių gerovė – tokių, kaip socialinė apsauga, sveikata, švietimas, teisėsauga. Dar daugiau, šioms sritims dažnai tekdavo ir mažiau resursų, ir nepakankamai dėmesio. Jos ir šiandien lieka nereformuotos ir neskaidrios, jose dominuoja profesiniai klanai, suinteresuoti dabartinės padėties išlaikymu. Be reikalingų investicijų į regionų infrastruktūrą bei žmones sparčiai auga socialiniai ir regioniniai skirtumai, socialinė atskirtis, negerėja, o dažnai ir blogėja viešųjų paslaugų kokybė.
Šių problemų Europos Sąjunga bent jau tiesiogiai išspręsti nepadės. Naujasis bendras Lietuvos tikslas, kuris apibendrina šias problemas ir jų sprendimo būdus yra modernios gerovės valstybės sukūrimas Lietuvoje. Paradoksalu, tačiau tai reiškia, kad būdami ES nariai turime savo pastangas sukoncentruoti į tas sritis, su kuriomis ES tiesiogiai nesusijusi – į sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę bei regioninę politiką. Dar paradoksaliau tai, kad dabartinės ES valstybės šiuo metu labai skausmingai bando demontuoti savo gerovės valstybes ir taip prisitaikyti prie šiuolaikinės globalios ekonomikos iššūkių. Mums nereikia tokios brangios ir nepaslankios gerovės valstybės, kokia, pasižymi, pavyzdžiui, Vokietija. Mums reikia modernios gerovės valstybės. Ir čia mes, ją kurdami, ir ES valstybės – ją reformuodamos – turime susitikti kur nors pusiaukelėje.
Narystė ES gali turėti didžiulę netiesioginę įtaką modernios gerovės valstybės kūrimui Lietuvoje. Pirmiausia, į tai turėtų būti nukreipta ES tiekiama finansinė parama. Kaip tik dėl to rasis didesnės investicijos ir didesni resursai socialinei sričiai. Kita vertus, atitinkamai gali būti nukreipta Lietuvos Europos politika. Skatindama ES dėmesį šioms problemoms, Lietuva galės greičiau ir efektyviau reformuoti tas sritis, nuo kurių daugiausia ir priklauso Lietuvos žmonių gerovė.
Ilgainiui šių esminių valstybės funkcijų, viešųjų paslaugų kokybės ignoravimas gali sukelti rimtų socialinių ir politinių problemų ir pristabdyti Lietuvos ekonomikos bei gerovės augimą. Kaip tik nepakankama viešųjų paslaugų kokybė yra ir bus rimčiausia verslo sąlygų problema. Todėl gerinant verslo aplinką reikėtų svarstyti ne tik muitinės procedūrų efektyvumą ar intelektinės nuosavybės problemas, bet tai, kaip garantuoti pakenčiamą išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir fizinį bei socialinį saugumą.
Tokio tikslo nekelia nei dabartinė Lietuvos vyriausybė, nei partijos. Jos pernelyg inertiškos ir negali suformuluoti naujų valstybės plėtros krypčių. Pagaliau tai ne vien vyriausybės ir partijų reikalas. Pirmiausia tai uždavinys, kuris turi rūpėti Lietuvos visuomenei ir gali ją mobilizuoti. Tai ir nevyriausybinių organizacijų ir sparčiai augančio Lietuvos verslo socialiai reikšmingas uždavinys.
Šis tikslas telkia ir vienija Petro Auštrevičiaus komandą. Petro Auštrevičiaus misija – įtraukti šį tikslą į Lietuvos visuomenės ir vyriausybės plačiąja prasme darbotvarkę ir mobilizuoti jėgas jam pasiekti. Nors savo esme tai yra ilgalaikis tikslas, tačiau apčiuopiama pažanga šiame kelyje yra įmanoma ir per kadencijos trukme apribotą darbo laiką. Per praėjusius penkerius metus iš mažai kam žinomos ir kelyje į Europos Sąjungą atsilikusios valstybės Lietuva tapo pripažinta viena sėkmingiausių narystei Europos Sąjungoje pasiruošusių naujųjų valstybių narių. Per ateinančius penkerius metus Lietuva gali atlikti esminį proveržį, kurdama šiuolaikinę gerovės valstybę.
1. Regioninė ir kaimo politika: Atgaivinkime Lietuvos kaimus ir miestelius
Visus tam numatytus Europos pinigus – iki paskutinio cento – reikia skirti Lietuvos kaimų, mažesnių miestelių ir gyvenviečių atgaivinimui. Europos lėšos turi būti panaudotos naujų darbo vietų kūrimui, keliams, ligoninėms ir mokykloms regionuose. Čia aiškiai trūksta bendradarbiavimo tarp savivaldybių ir tarp jų bei centrinės valdžios. Lietuvos regionuose turi atsirasti žmonės, kurie sugebėtų rengti investicijų projektus bei juos įgyvendinti. Privalome skatinti mažesnių miestų ir miestelių savivaldybes taip pat aktyviai dirbti su investuotojais ir investiciniais projektais, kaip tai daro didžiųjų miestų savivaldybės. Mažesnių savivaldybių galimybes varžantis dėl investicijų su didesnėmis išlyginkime papildomo finansavimo ir mokesčių lengvatų priemonėmis. Lietuva privalo pasinaudoti geru stambesniųjų miestų ir miestelių geografiniu išsidėstymu, kuris skatina sukurti ne vieną ar du, o keletą tolygių verslo ir investicijų traukos centrų.
Vien Europos pinigų tam nepakaks. Regionams būtinas valdžios dėmesys, reikia tikros nacionalinės regioninės politikos, kuri išskirtų problemines sritis ir numatytų reikalingas jų sprendimo priemones. Tai yra ir specialios valstybės pagalbos schemos, kurias jau seniai taiko ES šalys, ir priemonės, skirtos infrastruktūros gerinimui atsilikusiuose regionuose ir galimuose traukos centruose. Politikos priemonių tikrai yra – reikia tik jomis protingai naudotis.
Dabartinis miesto supriešinimas su kaimu arba Vilniaus supriešinimas su mažesnėmis savivaldybėmis niekur neveda. Turime galvoti ne apie tai, kaip iš vienų paimti ir atiduoti kitiems, ne apie tai, kad vieni – išlaikytiniai nenorintys pasikeisti, o kiti – nesąžiningai turtėjantys visos Lietuvos sąskaita. Turie galvoti apie tai, kaip sudaryti sąlygas kurti darbo vietas ir investuoti ten, kur šiandieną verslas neinvestuoja. Pirmaeilis valstybės vidaus ekonominės politikos uždavinys – padaryti mažesniuosius regionus patrauklius investicijoms.
Ypač svarbi kaimo ir žemės ūkio politika. Žemės ūkiui narystė ES suteiks ir ilgalaikę perspektyvą, ir reikalingų lėšų investicijoms. Būtina kuo greičiau sulyginti tiesioginių išmokų mokėjimą naujose ir senose ES šalyse. Tai galima padaryti greičiau reformuojant ES žemės ūkio politiką. Reformuota Europos Sąjungos žemės ūkio politika suteiks žemdirbiams daugiau stabilumo ir aiškumo ir sudarys palankesnes sąlygas konkuruoti Lietuvos, ES bei trečiųjų šalių rinkose, o tai sudarys sąlygas žemdirbiams gauti daug didesnes pajamas. Ypatingai svarbu užtikrinti maisto kokybę. Todėl prioritetinėmis šakomis žemės ūkyje turėtų būti laikomas ekologinio ūkio bei produktų su geografinėmis nuorodomis plėtra. Taip pat būtina toliau auginti tas tradicines kultūras, kurioms Lietuvoje turime tinkamiausias sąlygas, neužleidžiant vietinės rinkos kitų šalių gamintojams. Tuo būdu išlaikydami kuo daugiau darbo vietų Lietuvos kaime panaudosime kuo daugiau mūsų nacionalinio turto – žemės ūkio naudmenų. Būtina daugiau dėmesio skirti eksporto plėtros bei skatinimo programų įgyvendinimui, kadangi dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje iš esmės keičia lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų prekybos srautus.
Tačiau kaimas – tai ne vien žemės ūkis. Turime atgaivinti kaimo bendruomenes, kaime skatinti turizmą, amatus, smulkius verslus. Kaimo plėtra – tai pirmiausia alternatyvių darbo vietų kūrimas kaime sudarant sąlygas pasilikti kaime ir tiems žmonėms, kurie kaime apsispręs pereiti į kitas veiklos sritis. Siekiant sumažinti gyvenimo kokybės skirtumus kaime ir mieste reikia plėtoti infrastruktūrą bei paslaugas kaime tuo pat metu išlaikant švarią ir saugią aplinką. Tai pritrauktų papildomas investicijas kaime ir savo ruožtu paskatintų naujų darbo vietų kūrimą. Aplinkos, kraštovaizdžio tausojimas bei paveldo objektų išsaugojimas skatins kaimo turizmo plėtrą kaime.
Bendruomenių plėtra bei kaimo lyderių skatinimas – neišvengiamas artimiausios ateities uždavinys. Kaimo žmonės (bendruomenės nariai) susidurdami su kasdieninėmis problemomis, privalo patys įtakoti tų problemų sprendimo būdus. Tam būtina pasinaudoti ES LEADER+ programos galimybėmis. Kompiuterizacijos lygis kaime, nuotolinio mokymo centrų kūrimas bei stiprinimas, kaimo žmonių, ypač ūkininkaujančiųjų, konsultavimas bei informavimas, sudarys sąlygas efektyvesniam ES pinigų įsisavinimui. ES parama padės persiorientuoti tiems žmonėms, kurie dirbo savo mažuose ūkiuose: vieni galės tikėtis nemažo priedo prie pensijos, kiti – orientuotis į rinką.
Pasitelkiant ES fondų bei Lietuvos biudžeto lėšas būtina toliau tęsti žemės ūkio pirminio sektoriaus restruktūrizaciją stambinant žemės sklypus. Tai padės tikslingai išnaudoti Lietuvos nacionalinį turtą – žemės ūkio paskirties žemę, įgyvendinti apleistos žemės grąžinimo į gamybą programas, netinkamas žemės ūkio gamybai žemes apželdinant mišku bei panaudoti atsinaujinančių energetinių resursų auginimui.
Tik įvairiapusės kooperacijos plėtra kaime, gali sudaryti palankias sąlygas smulkiųjų ūkininkų gamybinei veiklai bei pajamų augimui Lietuvos kaime.
2. Kurkime socialinę gerovę
Stiprėjanti ekonomika – būtinas socialinės gerovės pagrindas. Tiktai ekonomiškai stipri valstybė gali pasirūpinti savo piliečiais. Didesnės bei tiksliau nukreiptos pašalpos ir pensijos sumažins skurdžiau gyvenančių žmonių socialinį pažeidžiamumą. Ekonomikos augimą turi pajusti visi žmonės – tik taip atkursime socialinio solidarumo jausmą.
Taigi svarbiausias klausimas – ar ekonomikos augimas proporcingai didins ir viešąsias išlaidas. Lietuvos viešosios išlaidos 5-7 procentiniais punktais mažesnės, nei kaimyninėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Tikėtina, kad tiek padidinus viešąsias išlaidas Lietuvoje būtų galima esmingai spręsti sveikatos ir socialinės apsaugos problemas.
Lietuvos viešosios išlaidos yra neproporcingai mažos atsižvelgiant į mokesčių lygį. Tai reiškia, kad mokesčių Lietuvoje didinti nereikia. Viešųjų išlaidų padidinimas pirmiausia sietinas su apmokestinimo politika ir mokesčių administravimo efektyvumu. Akivaizdu, kad neišsprendus bazinio adekvačių viešųjų išlaidų dydžio klausimo, judėjimas link gerovės valstybės Lietuvoje nebus įmanomas. Tam bus reikalinga rimta valia ir politinis susitarimas.
3. Stiprinkime savo valstybę ir kovokime su korupcija
Stipri europietiška valstybė tarnauja savo piliečių gerovei ir vykdo visus jiems duotus įsipareigojimus. Profesionalumas ir sąžiningumas valstybės valdyme sudaro sąlygas naikinti korupciją ir biurokratiją. Sumažinti korupcijos lygį Lietuvoje galima dviem būdais: į visas valstybės tarnybas deleguojant savo sričių ekspertus ir kuriant skaidrią ir aiškią valstybės valdymo sistemą bei skatinant visuomenės nepakantumą korupcijai. Politinei korupcijai pažaboti reikia pagaliau priimti tinkamą politinių partijų ir rinkimų finansavimo įstatymą. Administracinė korupcija – kur kas didesnė problema. Tam valstybės institucijose reikia baigti diegti vidaus audito sistemą ir reformuoti tas institucijas, kurių nepalietė paskutinio dešimtmečio permainos. Naujos žaidimo taisyklės ir nauji reikalavimai turi pakeisti įsigalėjusių klanų viešpatavimą. O svarbiausia – nesitaikstyti su korupcija ir neskaidrumu. Susikompromitavę valdininkai turi būti šalinami iš valstybės tarnybos. Kova su korupcija – ilgas ir skausmingas kelias, kurį reikia žengti kartu su visuomene.
4. Kovokime už visų mūsų saugumą
Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus turi jaustis saugus. Reikia, kad visi Lietuvos gyventojai patikėtų, jog jie yra ginami ir lygūs prieš įstatymą. Policija turi dirbti dar profesionaliau, teismai privalo nusikratyti korupcijos šešėlio: teisėju gali tapti tik nepriekaištingą reputaciją turintis asmuo.
Valstybės uždavinys – pirmiausia apginti silpnuosius. Apsaugoti vaikus ir vyresnius žmones nuo prievartos, užkirsti kelią narkomanijos plitimui ir nusikalstamumo lygio augimui galime tik koordinuodami visų valstybinių institucijų darbą ir į šių problemų sprendimą įtraukdami visuomenę.
Teisėsaugos institucijos turi deramai rūpintis kiekvieno žmogaus saugumu. Negalima „numarinti“ nė vienos bylos: nesvarbu ar kaltininkas būtų paprastas sukčius, ar aukštas politikas. Teisėsaugos institucijų vadovais turi būti tik principingi ir sąžiningi specialistai.
Taip Lietuvos žmonės teisingumą rastų savo tėvynėje, ir jo nereikėtų ieškoti Strasbūre ar Liuksemburge. Teismai turi tarnauti žmonėms ir padėti jiems apginti savo teises. Teisingumo vykdymas neturi būti vilkinamas. Teismai turi būti atskaitingi piliečiams, o teisėjais skiriami tik tie, kurie gali ir nori tinkamai vykdyti šias pareigas.
5. Išsaugokime tautinį identitetą ir kurkime pilietinę visuomenę
Vienintelė Lietuvos valstybės išlikimo sąlyga – tautinis identitetas. Jį turime stiprinti ir tapę Europos Sąjungos nariais. Turime ne gintis nuo Europos, o skatinti tautinį susipratimą, o savo kūrėjus – puoselėti lietuvių kalbą ir lietuvišką kultūrą. Valstybės ateitis kuriama stiprioje šeimoje, stiprioje tautoje, stiprioje bendruomenėje. Lietuvos valstybė yra nuo seno tolerantiška įvairioms pažiūroms, religijoms ir tautybėms. Šis bendrabūvis ir pagarba įvairovei ir toliau bus kultūrinės stiprybės, pasididžiavimo savo šalimi ir pasitikėjimo ja šaltiniu.
6. Mokykimės ir būkime mokyti
Įgyti išsilavinimą – kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga. Turime sukurti tokią tvarką, kuri grąžintų į mokyklos suolus vaikus, kuriems skurdas atėmė galimybę mokytis. Aukštosios mokyklos ir universitetai negali būti prieinami tik turtingiesiems. Kompiuteris turi tapti visiems prieinama mokymo priemone, o užsienio kalbos – raktu, atveriančiu Europos duris. Formuojant valstybės biudžetą, švietimui turi būti skiriamas reikiamas dėmesys, pinigai iš Europos neturi aplenkti mokymo įstaigų. Siekime to, kad valstybė ugdytų kompetetingus, sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje susigaudančius ir savimi pasitikinčius piliečius, kurie nori mokytis ir mokosi visą gyvenimą.
7. Kurkime konkurencingą ekonomiką
Tik augantis verslas gali lemti Lietuvos sėkmę Europoje. Gerovės valstybėje verslas kuria naujas darbo vietas, užtikrina kasdienines žmonių pajamas, todėl būtina iš esmės padidinti vidaus ir užsienio investicijas. Ekonominį Lietuvos konkurencingumą lems ne pigi darbo jėga, o žinios, išsilavinimas ir produktyvus darbas. Ateityje didžioji verslo taisyklių dalis bus nustatomos Europoje, vadinasi, mes turime kovoti, jog jos būtų palankios Lietuvos įmonėms. Valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui ir profesionalus valstybės tarnybos požiūris sudarys sąlygas žmonėms, turintiems verslo idėjų, realizuoti jas Lietuvoje. Nuo verslo visuomenės aktyvumo priklauso žmonių gerovė, taigi realus verslumo skatinimas turi būti valstybės politikos dalimi.
Europos augimo strategija ne žodžiais, o darbais turi tapti Lietuvos konkurencingumo pagrindu. Investicijos į taikomuosius mokslo tyrimus ir į švietimą bus ypač svarbios. Valstybė negali viena imtis šios naštos – ji turi sukurti sąlygas verslo investicijoms. Verslas savo ruožtu taip pat turės suvokti, kad ilgalaikis augimas neįmanomas be investicijų į darbuotojus.
8. Dirbkime sau ir šaliai
Šalies pasiekimus reikia matuoti ne vien ekonomikos augimu. Kiekvienas naujas valstybės žingsnis pirmiausia turi būti matuojamas darbo vietomis. Reikalinga aktyvi darbo rinkos politika.
Valstybės investicijų politiką reikia nukreipti į aukščiausiu nedarbo lygiu išsiskiriančius kaimus ir miestelius. Valstybė turi dirbti ranka rankon su darbdaviais ir kartu ieškoti būdų, kaip mažinti nedarbą, perkvalifikuoti darbuotojus ir padėti įgyti jiems naują profesiją. Tiktai tada, kai sukursime žmonių labui veikiančią įdarbinimo ir apmokėjimo už darbą sistemą, Lietuvos piliečiai grįš į Lietuvą ir kurs gerovę savo tėvynėje, o ne užsienyje.
Reikia išspręsti struktūrinio ilgalaikio nedarbo problemas. Jos kamuoja pažeidžiamiausius žmones: žemės ūkio darbuotojus, priešpensijinio amžiaus žmones ir jaunimą. Žemės ūkyje šią problemą iš dalies padės spręsti įsijungimas į Bendrąją ES žemės ūkio politiką, kaimo plėtros priemonės ir speciali pieno gamybos nutraukimo schema, dėl kurios buvo susitarta Lietuvos derybose dėl narystės ES. Reikia sukurti panašias individualizuotas darbo rinkos programas ir kitoms labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms. Tik taip įmanoma įveikti skurdą Lietuvoje.
9. Siekime, kad mūsų visuomenė būtų sveika
Kiekvienas Lietuvos pilietis – nuo paties mažiausio iki pensininko – turi teisę gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą. Sveikatos apsaugos sistema gerovės valstybėje privalo funkcionuoti taip pat gerai kaip ir išsivysčiusiose Europos šalyse. Racionaliai tvarkomos biudžeto lėšos padės išspręsti medikų atlyginimų klausimus, problemas kompensuojamų vaistų srityje, rūpesčius, susijusius su pirmine sveikatos priežiūra. Būtina suteikti prioritetą sveiko gyvenimo būdo propagavimui, leidžiantį sumažinti valstybės išlaidas sveikatos apsaugai.
Sveikatos apsaugos politika Lietuvoje nusipelno ypatingo dėmesio. Ši sritis ilgą laiką buvo palikta be vyriausybės dėmesio: reformos buvo dalinės, iki galo nebaigtos, o bendras sektoriaus finansavimas vis mažėjo. Artimiausiu metu reikalinga aiški veiksmų programa, paremta resursais, kuri leistų padėtį koreguoti.
Europinė gerovės valstybė – tai ir pagarba grįsti santykiai darbe bei geros darbo ir poilsio sąlygos. Tai ne tik produktyvumą, bet ir visuomenės psichologinę sveikatą skatinantys veiksniai. Valstybė ir darbdaviai turi partneriškai prisiimti socialinę atsakomybę už tai, kad Lietuva pagaliau nustotų Europos ‚lyderės‘ vaidmens pagal prieš save ranką pakeliančių, dvasiškai ir fiziškai išsisėmusių bei perspektyvos nematančių gyventojų skaičių.
10. Pasitelkime užsienio politiką piliečių naudai
Paskutinius dešimt metų užsienio politika ir jos tikslai didžia dalimi lėmė Lietuvos vidaus politikos prioritetus. Šiandien užsienio politiką reikia paversti vidaus politikos tęsiniu ir daugelio vidaus problemų sprendimo instrumentu. Ji turi tapti pragmatiška, orientuota į ekonominių, socialinių ir kultūrinių Lietuvos interesų atstovavimą. Vis labiau nykstant takoskyrai tarp užsienio ir vidaus politikos, ypatingą svarbą reikia skirti politikos koordinavimui, ypač ES reikaluose. Lietuvos užsienio politika turi būti ambicinga – bet tai ne savaiminis tikslas. Per artimiausius penkis metus turime įsitvirtinti euroatlantinėse institucijose ir išmokti ten spręsti Lietuvos, Europos ir globalias problemas.
Europos Sąjungoje reikės ginti savo interesus ir užsitikrinti realų lygiateisį dalyvavimą jos veikloje. Reikės siekti, kad reguliavimas ES būtų kuo lankstesnis, priešintis mokesčių vienodinimui ir sanglaudos ir žemės ūkio politikos nacionalizavimui. Reikia kuo greičiau panaikinti mūsų piliečius diskriminuojančius apribojimus. Tam reikia kuo greičiau įsijungti į Šengeno sistemą, kuo greičiau panaikinti apribojimus dirbti ES. Turime ir savo pozityvią darbotvarkę – per artimiausius metus turime sumažinti savo fizinį atskirtumą nuo Europos. Dėl to ypač svarbus transporto, energetikos jungčių su ES plėtojimas.
Gerų kaimynystės santykių palaikymas įsijungus į ES ir NATO įgauną naują prasmę. Turime palaikyti stabilumą, atsakingai plėtoti ryšius su savo kaimynais ir ta linkme orientuoti Europos Sąjungą ir NATO. Nors kartais ir skausminga, Lietuvos patirtis kuriant demokratinę rinkos ekonomikos valstybę yra įdomi ir įkvepianti mūsų kaimynams ir narystės ES bei NATO siekiančioms šalims. Šios patirties perdavimas pasitarnaus Lietuvos prestižo ir įtakos didinimui pasaulyje. Lietuvos dalyvavimo globalinių ir europinių klausimų sprendime sėkmę turime apibrėžti kaip didesnę įtaką nei sąlygotų vien tik šalies dydžio, gyventojų skaičiaus ar kiti objektyvūs veiksniai.
*****
Prezidento vaidmuo: galios ir komanda
Prezidento galios yra būtina, bet nepakankama sąlyga. Veiksmingumą dažnai nulemia gebėjimas sutelkti, motyvuoti ir suteikti prasmę. Nusistovėjusi institucinė pusiausvyra turi būti išlaikyta. Esamų prezidento galių pakanka, tačiau po prezidento institucijos krizės naujai išrinktam prezidentui teks ir papildomas darbas – atkurti institucijos prestižą ir visuomenės pasitikėjimą ja. Prezidentas atstovauja valstybę užsienyje, todėl patirtis užsienio politikoje yra labai svarbi. Tačiau darbingas prezidentas nėra vien ceremonijų meistras – jis, gerbdamas Seimo ir Vyriausybės kompetenciją, gali ir turi veikti šalies vidaus politikoje. Pagrindinė jam prieinama priemonė yra viešosios diskusijos skatinimas ir aktyvus dalyvavimas joje, patraukiant visuomenės dėmesį ir pasiremiant argumento galia.
Pagrindiniai reikalavimai prezidento komandai – profesionalumas, gebėjimas analizuoti, žinoti pasaulinę viešosios politikos praktiką ir teikti konstruktyvius pasiūlymus. Lietuvos institucijos yra subrendusios ir pasiruošusios remtis argumentų galia, o ne formalių įgaliojimų atribojimu.