Poezija žmogaus gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį

Poezija žmogaus gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį. Ji melodingais savo garsais patraukia į nuostabų fantazijos ir išminties pasaulį, atveria jo platumą bei įvairumą. Ritmingai organizuotu meniniu žodžiu būsimosioms kartoms perduodami visuomeniniai, doroviniai ir estetiniai žmonijos idealai. “Poezija – tai ir tautos praeities emocinė atmintis, jos aspiracijų atspindys, dabarties žygių ir ateities svajonių skatintoja” (Vincas Auryla).

Dažnas žmogus išgirdęs žodį eilėraštis, įsivaizduoja jog tai ritmingas, idealiai surimuotas meno kūrinys. Ne, eilėraštis turi būti nebūtinai toks. Galima prasėdėti visą dieną berimuojant ir begražinant ketureilį, tačiau tai tiikriausiai nebus kūrinys atspindintis žmogaus esybę, bet vis tiek eilėraštis. Didžiausią dalį žmogiškumo ir autoriaus širdies galima rasti greitai ir lengvai parašytose eilėse. Jos neturės tokio skambesio, kaip išdirbtas ir išpuoselėtas kūrinys, tačiau įsigilinę galite pasijusti, lyg skaitydami dienoraštį. Visos mintys, jausmai, išgyvenimai ir džiaugsmai paslėpti po klaidžiomis metaforomis tarsi užburia.

Žinoma, ne kiekvienam žmogui patinka įsigilinti į kūrinį, tokie žmonės dažniausiai nepajunta eilėraščio žavesio ir jo galybės. Bet, kaip sakoma, – Jūsų teisė rinktis.

Poezija – tai atvira kalba, kurią ne visi supras. Supranta tiik tie, į kuriuos kreipiamąsi.

Poezija – kančia ir laimė,

Sugriautos pilys, vikingų laivai.

Lyg frezija, gėlė darželio balto

Tik gaila matoma labai trumpai.

 

Poezija – aristokratų kraujas,

Netylantys garsiakalbių balsai.

Balta šviesa ir gintarinis auksas,

Pasikartojantys motyvai ir vaizdai.

 

Poezija – pasaulio suvokimas,

Aprašymas, ką širdimi matai.

Vaikystė ir žalių klevų ošimas,

Ant popieriaus piešti žm

monių veidai.

 

Poezija – ne Dievo, tik kūrėjo

Istorijoj įamžinti vardai,

Lyg upė tau į širdį įsiliejęs

Eilėraštis, kurio nepamiršai.

 

Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas. Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais. Poeziją yra sunku versti į kitas kalbas ne tik dėl eiliavimo, bet ir dėl kalbos ypatumų (žodžių žaismo ir kt.). Poeziją kuriantis žmogus vadinamas poetu.

 

Justino Marcinkevičiaus talento žvaigždė kyla vis aukštyn. Kiekvienoje savo knygoje jis poetizuoja tai, kas brangiausia visiems – gimtuosius namus, žemę irr tėvynę, duoną, vandenį ir ugnį, dvasinį bei išorinį tautos patyrimą. Justino Marcinkevičiaus talentas pirmiausia reiškiasi kaip lietuvių tautos dvasinio gyvenimo, jos sąmoningumo veiksnys.

Yra sakoma, kad tikroji poeto biografija – tai jo kūryba. Ir Just. Marcinkevičiaus gyvenimas švieste šviečiasi jo paties kūriniuose. Kita vertus, meno kūriniai pasako kur kas daugiau, ne vien apie autorių. Įžvalgiu poeto pastebėjimu, „kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimąsto“. Poetinė kūryba ir sudaro jog gyvenimo prasmę bei turinį.

Nežinia, kur tikroji po

oeto pradžia. Gal kūdikystės sapnuose, kai akimirkai tarsi nušvinta ir išsisklaido žmogaus būvimo prasmė. J. Marcinkevičiaus įsitikinimu, „poetas prasideda ne eilėraščiu ir ne knyga, o žeme, saule, motinos rankomis, paukščio čiulbesiu, duonos skoniu, ašara ir kalba, pirmąja skriauda ir neteisybe, – visais tais įspūdžiais, kuriuose pro kasdieniškos buities luobą pirma kartą šmėkšteli tamsios, bauginančios, viliojančios gyvenimo akys“.

Poeto reikšmingiausias gyvenimo laikotarpis – vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Tie metai J. Marcinkevičių glaudžiai sieja su prieškarinio Lietuvos kaimo tradicijomis, socialiniais sukrėtimais, revoliuciniais pasikeitimais. Tai jo talento ir priežiūrų lopšys, būsimos kūrybos neišsenkama motyvų bei įvaizdžių versmė.

Eilės skirtos žavėti ir žavėtis. Apie tai, kad poezija gali tapti geru gydytoju ir net vaistu, kalbama retai. Šįkart tai padarysime – kalbėsime apie poeziją, kaip vieną psichoterapijos metodų.

Eilėraštis įtikino šachą:

Poezija yra stipri jėga, tačiau to gali nežinoti net poetai. Tai iliustruoja vienas senas pasakojimas, jį galime vadinti legenda.

Vienas Bucharos šachas nenorėjo grįžti į savo gimtuosius namus, nors jo pavaldiniai ilgėjosi gimtinės. Taigi jie paprašė įžymaus poeto sukurti ilgesį gimtinei skatinantį eilėraštį, už jį pažadėjo gausiai atlyginti. Poetas sukūrė eiles apie gimtinę ir šachą, jas išgirdęs valdovas tuoj pat leidosi į kelionę namo. Pavaldiniai poetui atlygino dvigubai.

Dar Senovės Egipte buvo žinoma, kad žodžiai gali išgydyti žmones. Tai, kad žodis gali ir sužeisti, ir iš

šgydyti, žinojo ir mūsų proseneliai. Jie sakydavo: “Žodis žvirbliu išskrenda, o akmeniu sugrįžta.”

“Ne aš, o poezija atrado pasąmonę”, – taip yra pasakęs psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Visa tai ir paskatino išvystyti poezijos terapijos metodą.

Gydytoja psichoterapeutė, poetinės terapijos specialistė, poetė ir rašytoja Jūratė Sučylaitė mano, kad poetinė terapija siejama su daugeliu dalykų, daugeliu jungčių: “Poetinės terapijos ypatybė arba skirtumas nuo kitų žodinių terapijų yra tai, kad joje stipri metaforos galia. Metafora aprėpia daug daugiau, plačiau, ji įgalina suvokti visumą, geba atverti žmogaus sielą.”

Kalbėjimas apie jausmus:

Poetinė terapija dažniausiai yra grupinė (kai jos tikslas – klinikinis gydymas). Grupėje dalyvauja ne daugiau kaip keturi žmonės. Jeigu poetinė terapija yra edukacinio pobūdžio, grupėje gali būti iki dvylikos dalyvių.

“Su didelėmis grupėmis dirbti nėra patogu. Ši terapija galima ir su vienu žmogumi. Poetinės terapijos sudedamosios dalys yra šios: literatūros kūrinio skaitymas, klausymasis, diskusija ir kūrybinis rašymas, kuris yra vienas efektyviausių. Terapijos metu stengiamės ne išsakyti savo vertinimą apie kūrinį, o daugiau kalbėti, ką jautėme, kokias asociacijas jis sukėlė. Kartais tai būna labai sunku, ypač tiems, kurie daug skaito ir nori vertinti kūrinį literatūrine prasme”, – sako J. Sučylaitė.

Poetinės terapijos metu kiekvienas turi galimybę kalbėti. Tai padeda geriau pažinti žmogų, tarsi atveria jo išgyventas traumines situacijas, padeda suvokti, kas vyksta žmogaus si

ieloje.

Poetinės terapijos specialistė J. Sučylaitė terapijai naudoja lietuvių ir verstą iš užsienio kalbų poeziją: “Mėgstu Rainerio Marijos Rilkės, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės eiles. Poetės Salomėjos Nėries, nors ir skambūs eilėraščiai, kol kas nepavyksta terapijoje taikyti. Nėra svarbus ritmas, kartais svarbiau vienas žodis, jo skambėjimas, reikšmė, įstrigę žmogui. Todėl nėra labai svarbu, ar naudosime poeziją, ar prozą. Juk ir proza gali būti labai poetiška.”

Žodžio vertė:

Dažniausiai poetinė terapija padeda depresija sergantiems ar labai uždariems, intravertiškiems žmonėms. Kartais žmonės patys neatsimena ar nesuvokia, kur slypi jų traumos priežastis, poezija tai padeda išsiaiškinti. Terapijos metu tarsi atsiveria nuslopinti, neišreikšti jausmai. Būna, kad žmogui labai sunku prabilti apie juos, mintys dėstomos nerišliai. Po šios terapijos žmogus ima kalbėti visiškai rišliai ir aiškiai.

Šiuo metu tiriama poetinės terapijos įtaka sergantiesiems onkologinėmis ligomis, taip stengiamasi pratęsti jų gyvenimą. Sergantieji bronchine astma taip pat gydomi poezija: eilių skaitymas padeda įkvėpti daugiau oro.

Poetai, kurie yra mūsų jausmų ir emocijų, idėjų ir kančių, džiaugsmo ir sielvarto įprasmintojai žodžiuose, savo kūryboje pasitelkia pačių įvairiausių išraiškos būdų. Vieni jų atskleidžia itin intensyvią poeto jausmo išraišką, kiti – santūresnę ir ramesnę gyvenimo tiesą. Tačiau akivaizdu, kad poeto kalba yra visiškai kitokia negu ta, kurią naudojame kasdien, kuria kalbamės apie paprastus dalykus, o kartais – ir apie pačius giliausius žmogaus jausmų klodus. Tiesiog tai, ką išreiškiame kasdiene kalba ir tai, kas išreiškiama poetų eilėmis, yra tarsi vienas ir tas pats dalykas, tačiau kartu ir skirtingas. Tai panašu tarsi į dvi skirtingas monetos puses. Pabandykime paanalizuoti, ar išties poezija jausmų ir emocijų išraiškos atžvilgiu yra pranašesnė negu kasdienė, buitinė kalba.

 

Šiais naujųjų technologijų laikais, kai gyvą bendravimą keičia virtualus, o vis daugiau dalykų galime padaryti internetu, daug mažiau žmonių domisi knygomis, o ypač poezija. Poezijos knygos nepopuliarios, jos daugeliui iš mūsų atrodo neįdomios, nieko vertos, bet kaip yra iš tiesų? Daugelis lietuvių yra linkę manyti, jog mūsų tautos kūryba yra tik verksminga, niūri. Tai lėmė įvairūs neramumai šalyje – juk jau nuo seno turėjome kariauti su didesnėmis šalimis už save, kovoti už savo kalbą carinės Rusijos priespaudos metu, sovietmečiu. Tačiau lietuvių poezijoje neturėtume įžvelgti tik niūraus graudulio, poetų kūriniuose galime rasti ir daug gėrio, grožio, pamokymų, aistringo tikėjimo Lietuva ir jos ateitimi.

Leave a Comment