Poezija žmogaus gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį

1863 0

Poezija žmogaus gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį. Ji melodingais savo garsais patraukia į nuostabų fantazijos ir išminties pasaulį, atveria jo platumą bei įvairumą. Ritmingai organizuotu meniniu žodžiu būsimosioms kartoms perduodami visuomeniniai, doroviniai ir estetiniai žmonijos idealai. “Poezija – tai ir tautos praeities emocinė atmintis, jos aspiracijų atspindys, dabarties žygių ir ateities svajonių skatintoja” (Vincas Auryla).

Dažnas žmogus išgirdęs žodį eilėraštis, įsivaizduoja jog tai ritmingas, idealiai surimuotas meno kūrinys. Ne, eilėraštis turi būti nebūtinai toks. Galima prasėdėti visą dieną berimuojant ir begražinant ketureilį, tačiau tai tiikriausiai nebus kūrinys atspindintis žmogaus esybę, bet vis tiek eilėraštis. Didžiausią dalį žmogiškumo ir autoriaus širdies galima rasti greitai ir lengvai parašytose eilėse. Jos neturės tokio skambesio, kaip išdirbtas ir išpuoselėtas kūrinys, tačiau įsigilinę galite pasijusti, lyg skaitydami dienoraštį. Visos mintys, jausmai, išgyvenimai ir džiaugsmai paslėpti po klaidžiomis metaforomis tarsi užburia.

Žinoma, ne kiekvienam žmogui patinka įsigilinti į kūrinį, tokie žmonės dažniausiai nepajunta eilėraščio žavesio ir jo galybės. Bet, kaip sakoma, – Jūsų teisė rinktis.

Poezija – tai atvira kalba, kurią ne visi supras. Supranta tiik tie, į kuriuos kreipiamąsi.

Poezija – kančia ir laimė,

Sugriautos pilys, vikingų laivai.

Lyg frezija, gėlė darželio balto

Tik gaila matoma labai trumpai.

 

Poezija – aristokratų kraujas,

Netylantys garsiakalbių balsai.

Balta šviesa ir gintarinis auksas,

Pasikartojantys motyvai ir vaizdai.

 

Poezija – pasaulio suvokimas,

Aprašymas, ką širdimi matai.

Vaikystė ir žalių klevų ošimas,

Ant popieriaus piešti žm

monių veidai.

 

Poezija – ne Dievo, tik kūrėjo

Istorijoj įamžinti vardai,

Lyg upė tau į širdį įsiliejęs

Eilėraštis, kurio nepamiršai.

 

Poezija – grožinės literatūros dalis, kurioje išnaudojamos ne tik tiesioginės prasminės kalbos savybės, bet ir estetinės ar keliančios jausmus, asociacijas. Poezijos kūriniai – eilės. Jos kuriamos pasitelkiant įvairias stilistines kalbos priemones (metaforos, simbolika, ironija, palyginimai ir kt.), kalbos skambesį (asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas), išreiškiant jausmus bei išgyvenimus. Šios priemonės išplečia ar pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; dažnai tas pats poezijos kūrinys gali būti interpretuojamas keliais skirtingais būdais. Poeziją yra sunku versti į kitas kalbas ne tik dėl eiliavimo, bet ir dėl kalbos ypatumų (žodžių žaismo ir kt.). Poeziją kuriantis žmogus vadinamas poetu.

 

Justino Marcinkevičiaus talento žvaigždė kyla vis aukštyn. Kiekvienoje savo knygoje jis poetizuoja tai, kas brangiausia visiems – gimtuosius namus, žemę irr tėvynę, duoną, vandenį ir ugnį, dvasinį bei išorinį tautos patyrimą. Justino Marcinkevičiaus talentas pirmiausia reiškiasi kaip lietuvių tautos dvasinio gyvenimo, jos sąmoningumo veiksnys.

Yra sakoma, kad tikroji poeto biografija – tai jo kūryba. Ir Just. Marcinkevičiaus gyvenimas švieste šviečiasi jo paties kūriniuose. Kita vertus, meno kūriniai pasako kur kas daugiau, ne vien apie autorių. Įžvalgiu poeto pastebėjimu, „kūryba – tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimąsto“. Poetinė kūryba ir sudaro jog gyvenimo prasmę bei turinį.

Nežinia, kur tikroji po

oeto pradžia. Gal kūdikystės sapnuose, kai akimirkai tarsi nušvinta ir išsisklaido žmogaus būvimo prasmė. J. Marcinkevičiaus įsitikinimu, „poetas prasideda ne eilėraščiu ir ne knyga, o žeme, saule, motinos rankomis, paukščio čiulbesiu, duonos skoniu, ašara ir kalba, pirmąja skriauda ir neteisybe, – visais tais įspūdžiais, kuriuose pro kasdieniškos buities luobą pirma kartą šmėkšteli tamsios, bauginančios, viliojančios gyvenimo akys“.

Poeto reikšmingiausias gyvenimo laikotarpis – vaikystė ir ankstyvoji jaunystė. Tie metai J. Marcinkevičių glaudžiai sieja su prieškarinio Lietuvos kaimo tradicijomis, socialiniais sukrėtimais, revoliuciniais pasikeitimais. Tai jo talento ir priežiūrų lopšys, būsimos kūrybos neišsenkama motyvų bei įvaizdžių versmė.

Eilės skirtos žavėti ir žavėtis. Apie tai, kad poezija gali tapti geru gydytoju ir net vaistu, kalbama retai. Šįkart tai padarysime – kalbėsime apie poeziją, kaip vieną psichoterapijos metodų.

Eilėraštis įtikino šachą:

Poezija yra stipri jėga, tačiau to gali nežinoti net poetai. Tai iliustruoja vienas senas pasakojimas, jį galime vadinti legenda.

Vienas Bucharos šachas nenorėjo grįžti į savo gimtuosius namus, nors jo pavaldiniai ilgėjosi gimtinės. Taigi jie paprašė įžymaus poeto sukurti ilgesį gimtinei skatinantį eilėraštį, už jį pažadėjo gausiai atlyginti. Poetas sukūrė eiles apie gimtinę ir šachą, jas išgirdęs valdovas tuoj pat leidosi į kelionę namo. Pavaldiniai poetui atlygino dvigubai.

Dar Senovės Egipte buvo žinoma, kad žodžiai gali išgydyti žmones. Tai, kad žodis gali ir sužeisti, ir iš

šgydyti, žinojo ir mūsų proseneliai. Jie sakydavo: “Žodis žvirbliu išskrenda, o akmeniu sugrįžta.”

“Ne aš, o poezija atrado pasąmonę”, – taip yra pasakęs psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas. Visa tai ir paskatino išvystyti poezijos terapijos metodą.

Gydytoja psichoterapeutė, poetinės terapijos specialistė, poetė ir rašytoja Jūratė Sučylaitė mano, kad poetinė terapija siejama su daugeliu dalykų, daugeliu jungčių: “Poetinės terapijos ypatybė arba skirtumas nuo kitų žodinių terapijų yra tai, kad joje stipri metaforos galia. Metafora aprėpia daug daugiau, plačiau, ji įgalina suvokti visumą, geba atverti žmogaus sielą.”

Kalbėjimas apie jausmus:

Poetinė terapija dažniausiai yra grupinė (kai jos tikslas – klinikinis gydymas). Grupėje dalyvauja ne daugiau kaip keturi žmonės. Jeigu poetinė terapija yra edukacinio pobūdžio, grupėje gali būti i. . .

Join the Conversation

×
×