Alma Karosaitė

Gimiau 1945-ųjų sausio1d., nors metrikuose ši data nusikėlė į 19 d. Turėčiau būti labai laimingas Pergalės metų žmogus, jei pilnas tragedijų karas visiems būtų baigęsis Gegužės 9- ąją. Pokario vaikams jo atgarsiai priminė visas tėvų žaizdas, nuoskaudas ir netektis. Siautėjo banditai. Kokie kraupūs buvo jų beldimaisi į pirmųjų kolūkiečių namus! Man šiandien sunku įsivaizduoti, kaip šautuvais ir rašteliais prigąsdinti kaimiečiai turėjo gyventi toliau ir šitaip sunkiai dirbti. Neturiu teisės apie tuos lakus kalbėti plačiau, nes ką jau tuomet sakyti tikriesiems pokario vyrams, kurių pečiai attlaikė tarybinį gyvenimą.

O eidama, pati savęs klausiu: ir kagi man padarė Biržų kraštas? Matau jį kaip gyvą – tą šiaurinės Lietuvos iškyšulėlį. Patys Biržai man liko pravažiuojamas, praeinamas miestas. Negalėjau juose per trejus tvirčiau prigyti, net mokydamasi J. Janonio internatinėje mokykloje. Užtat neužgeso nė viena Dirvonakių pradinės, Geidžiūnų vidurinės (vėliau — aštuonmetės) mokyklos spalva.
Mes, kaimietukai, buvom tikrų tikriausi kolūkiečiai: ravėdavom cukrinių runkelių normas, mindavom šieno ir dobilų vežimus. O koks perversmas buvo mūsų vaikystėje, kai kolūkis Gavėnų kaime pasistatė didžiulę karvių feermą! Sulėkdavom į ją tiesiai iš mokyklos, nes daugumos motinos buvo melžėjos. Veršelių girdimas — žalų, su žvaigždutėmis kaktose, juodmargių, juodų kaip sabalas ir netgi baltų, protingų smarkuolių! — kas galėjo būti smagesnio tomis dienomis! Per fermos lubų angas mes mėtydavome pašarus ant ta

akų — ties savo motinų karvių grupėmis, ir kai kupeta išsipūsdavo, šokdavome ant jos kaip iš dangaus aukštybių, prasmegdavome šiene ar šiauduose ir ilgai kapstydavomės, kol išlįsdavom į dienos šviesą. Mano tėvas buvo veterinarijos sanitaras. Namuose jo beveik nematydavome. Penkiasdešimt kelintaisiais neapsakomai sirgdavo gyvuliai ir krisdavo, provėžose kniubdavo nuvaryti arkliai. Trūko pašarų, kolūkis merdėjo. Po erdvesnius kaimiečių tvartus buvo išmėtytos kiaulių fermos. Atskirti nuo kolūkietiškų, taupomąją „augo“ nepajamuojami riebuiliai bekonai. Rūgo biržietiškas alutis ir „braškė“. Kiek žmonelių anuomet tas skystimas įveikė! Mūsų kaimas turėjo savo „Žaldoką ir Žaldokynę“. Kokia laimė, kad šitokių spalvų peizažas ilgainiui giedrėjo ir gražėjo.

Į mūsų namus su sergančiu paršeliu ar višta po pažastimi ateidavo kaimiečiai, bet tėvui jie išklodavo ir dieglius, maudimus ir kitas negalias. Tėtis įsikniaubdavo į storą meedicinos knygą ir net pamurmėdamas ilgai skaitydavo. Šiandien man atrodo, kad ir žmonės, ir tuos „privataus tvarto ligonius“ jis iš tiesų pagydydavo.Kolūkiečiai mudu su broliu vadindavo sanitaro vaikeliais. Galbūt todėl, kad tėtis vaišinamas aukštyn dugnu apversdavo stiklinę, kad už nieką iš nieko neimdavo nė kapeikos.
Aš mokėjau melžti. Mano, dar vaiko, rankos sutindavo kaip pagalvėlės, bet koks tų dienų pasididžiavimas — pamelžus mamos grupės juodąsias ir žaląsias, dar kam nors padėti, nes melžėjos užtai labai pagirdavo. Vėliau gyvenime teko dirbti daug ir ši

irdies įdėti daug — ir gauti daug pylos.
Kažką ištraukdavo iš savo dvasinės programos, į daug ką žiūrėdama valstietės akimis, galiu prisipažinti, kad esu labai tolerantiška, kai kuo net perdėtai gėriuosi, ginu optimistus, dažnai apšaukiamus kvailiais, tačiau nepripažįstu dviejų dalykų — apleistos žemės ir išpuikusių žmonių. Apleista žemė — tai mūsų pačių nelaimė, netvarka, nusigyvenimas ir galop mirtis. Žmogus sujudino jos lopinėlį, vadinasi, kažko iš jos norėjo. Tai kodėl nieko nepasėjo ar nepasėjęs apleido? O būna ir kur kas skaudžiau: visos tiesios ir išravėtos vagos staiga užželia, įauga į žoles serbentai ir obelys, kai senatvė pakerta tikruosius žemės garbintojus — mūsų senelius, motinas ir tėvus. Šiandien reikia žemai nusilenkti tiems kolūkių ir tarybinių ūkių vadovams, kurių laukų aerodromai veda į centrinių gyvenviečių gėlynus. Tikrai tikiu, kad, gerbdamas gamtos dėsnius ir įstatymus, šiuolaikinis žemės ūkio specialistas gali išauginti stebuklingą vaisių ir žiedą.
. O ar yra tų išpuikėlių? Yra. Tik gal apibūdinti reikėtų aiškiau — privilegijuotieji, išrinktieji, visur prieinantieji. Jie — bazių ir deficitų kilmės. Į šiuos puošnius žmones gal ir nieko sau būtų žiūrėti, jei kur nors „sugalėjimu ko nors gauti“ šalia jų neįsimaišytų kad ir devynioliktus metus mokslą kremtąs aspirantas iš amžino bendrabučio.
man, keleto plonyčių knygų autorei, nederėtų išpūsti autobiografijos. Bet gal skaitytojams nereikia mūsų metrikų ar paso duomenų, taigi verčiau pa
asakyti jiems, ką gyvendamas ir rašydamas galvoji. Man eilėraštis primena su visu kaimietės atsidėjimu motinos austus rankšluosčius. Taip juk audi ir tą ketureilį. O ar mato ir turi kas matyti, kaip tai daroma? Turbūt ne. Nes gal tu knapsi iš nuovargio, gal pyksti ant užkliūvančios šaudyklės, gal staiga susierzinti ties suklystu raštu. O šiaip, aplenkdamas savo sielos nedraugus, galiu pritarti poeto V. Reimerio žodžiams: „Kokie gražūs žmonės pro mus praeina“. Aš juos mačiau jau prieš Apaščios ir Agluonos. Dar studijuodama Vilniaus universitete, turėjau laimės susipažinti su Partijos istorijos instituto prie LKP CK kolektyvu, visam gyvenimui įsiminti tuometinio jo vadovo R. Šarmaičio taurų paveikslą. Vėliau žavėjausi plačios erudicijos geodezininkais, dirvožemininkais, kartografais iš Respublikos žemėtvarkos projektavimo instituto. Iš nuotolio šie buvę bendradarbiai man dar brangesni, nes per sausras ir darganas jie skersai išilgai išvaikščiodavo Lietuvą ir, kaip miela, skaitydavo eilėraščius! O „Vaga“, viena iš jos redakcijų — „Naujos knygos“ mane suvedė su reto dvasinio grožio ir turtingumo žmonėmis. Jei turėčiau altruistų, mums daugiausia reiškusių žmonių albumą, atminčiai iki gyvos galvos pirmiausia norėčiau pasilikti buvusį biuletenio vyriausiąjį redaktorių R. Juodeiką. Kaip pribloškia mus ankstyvos ir nelauktos mirtys, kaip imi nebepasikliauti likimu, kai jis mirčiai atiduoda geruosius.
„Vagoje“ visai iš arti susipažinau su redaktoriais — „deimančiukų ieškotojais ir
r juodadarbiais“, o ir pati sėdau prie kitų kūrybos.
Nei savo pačios knygos rašymo, nei kitų rengimo spaudai nelaikau lengvu darbu, tačiau kuo gi prasčiau visa tai, ką aplink mus veikia žmonės? Vieni oranžine kiemsargio liemene, kiti — neįsivaizduojamo sterilumo laboratorijose. Rašytojas „savo aš“ gali iškelti tik tiek, kiek jis pamatė kitų, jį supančiųjų, vilčių ir minčių dangų ar jų nuopuolio dugną. O juk ir lyrinis eilėraštis gyvena nuo amžių amžinųjų. Kai įsimylime, skaitome ir Katulą, ir Šekspyrą, ir Justiną Marcinkevičių. Kaip neįkyrėti žmonėms savo ketureiliais, kaip atsinaujinti drauge su jų meile ir tikėjimu? Kol mąstai apie tai, tol rašai.

Leave a Comment