Algirdas Landsbergis

Studijavęs lituanistiką Kauno universitete 1941-1943 m., anglistiką ir romanistiką Mainco universitete, lyginamąjį literatūros mokslą Kolumbijos universitete, buvo aktyvus pokarinio modernistinio žurnalo „Žvilgsniai” dalyvis, Pavergtųjų Europos tautų seimo redaktorius, „Amerikos balso” ir „Laisvosios Europos” radijo stočių bendradarbis, Farlėj Dikinsono universiteto istorijos profesorius, lietuvių literatūros kūrinių į anglų kalbą vertėjas ir pristatytojas. Pirmoji išleista knyga – romanas „Kelionė” (1954). Po dešimtmečio debiutavo dramaturgijoje kaip avangardistinio teatro pasekėjas („Meilės mokykla”, 1965). Vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, įėjusių į amerikiečių spaudą temperamentinga eseistika politikos ir teatro klausimais (žurn. „Cinema – TV Diigest” redakcijos narys).
Kritikos straipsniuose „Literatūros lankuose” Landsbergis ironiškai tyčiojosi, kaip ir A.Škėma, iš pastangų „tautiškumo branduolį” izoliuoti nuo modernizmo, uždaryti „ašarėlių, aušrelių, žirgelių, blakstienėlių” literatūriniame gete. Menininkui pavojingiausia – užsidėti sustingusią visuomeninę kaukę, „suplakatinti savo jausmus ir mintis”, pasiduoti pasaulėžiūros ir formos monotonijai. Lietuvių rašytojo, gyvenančio svetimkalbėje aplinkoje, didžiausias rūpestis – išsaugoti „gimtosios kalbos širdies plakimą”.
Landsbergio Kelionė – pirmas egzodo modernus romanas, ištrūkęs iš lietuviškų kaimo epikos tradicijų. Istorinio laiko realijos – pasitraukimas iš Lietuvos artėjant antrajai sovietinei okupacijai ir karo pabaiga bombarduojamoje Vookietijoje – išgriebiamos aštriu rakursu tarytum filme – tėvas surištomis rankomis guli duobėj enkavedistų peršauta krūtine; prancūziški, rusiški, olandiški, lietuviški keiksmai iš visos Europos suvarytų darbininkų barakuose; dega miestas, o čia pat miškelyje du kūnai sulipę mylisi; lėktuvų fabriko meistrai vokiečiai šokinėja es

stradoje šuniukais, linksmindami po kapituliacijos akto savo buvusius pavaldinius; rusų moterys pjaustosi venas, grąžinamos prievarta į Sovietų Sąjungą. Fiksuojanti kamera staiga priartėja prie daikto, pagauna stambiu planu atskirą momentą, neretai poetiškai metaforizuotą („Mėlynos šviesos ruoželis krito iš lango kaip dalgis mėnesienoje”), o svarbiausia – seka konvulsišką detalių maišymąsi katastrofiškoje pasaulio griūtyje. Žodis, uždarytas šioje vyksmo akimirkoje, neturi vakarykščio laiko ir negali atsiplėšti į kitą erdvę, jis sklidinas gimstančio pojūtinio įspūdžio, banguojančios tapsmo energijos. „Sprogimas prismeigė juos prie grindų ir perdūrė užmerktus akių vokus. Išgąstis, kad jis mirs svetimoje žemėje, dusino Julių kaimo kapinių juodžemio kvapu”. Vidinis žodžio intensyvumas ir statiško aprašinėjimo nepripažįstanti vaizdo dinamika – Landsbergio stilistikos principai, atsiradę pokarinio ekspresionizmo aplinkoje.
Kinematografiškas vaizdo judrumas, šokiruojanti rakursų kaita ir maksimali žodžio įtampa (beveik kaip eilėraščiuose, kuuriuos autorius pradžioj bandė rašyti) atsiremia į skeldėjančią pagrindinio romano herojaus sąmonę, grimztančią į sapnus, košmarą, nebūties tamsą (pokalbis su mirusiais). Pati trupėdama, likusi be aiškių tikslų ir vilties, kliedinti tik Fra Angelico paveikslų grožiu, ši jauno lietuvio – karo pabėgėlio sąmonė jautriai reflektuoja irstančią pasaulio tvarką, chaotišką tautų ir individualių likimų maišatį, kosminės harmonijos griūtį ir nykų žmogaus buvimą be savo vietos, pagaliau alogiką kaip egzistencijos principą („Moteris su naščiais kabinėjosi už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito žemyn, sa
avo šešėliu prašluodama namus”). Sąmonės tėkmė, slenkanti iš nežinios į nežinią be apriorinių išganymo tezių, rikiuoja visą pasakojimą pagal modernaus psichologinio romano pulsuojančią ritmiką (ji įspūdingai išlaikyta ir vėlesniame B.Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai”).
Gyvendamas po krintančiomis bombomis, „išvietintas” ir sujauktas, „Kelionės” žmogus tuo pat metu sprendžia esminius egzistencijos klausimus, kaip ir A.Škėmos „Baltos drobulės” herojus. „Kas aš esu? Iš kur aš ateinu? Į kur einu?” – klausinėja pati savęs karo vėtros gainiojama lietuviško vieškelio dulkelė. Ji išgirsta kelis atsakymus baisiame karo gaudesyje: kančia ir savęs išsižadėjimas yra tikrasis žmogaus pašaukimas (ruso tolstojininko Grigorijaus pavyzdys); siausk su mergomis, gerk vyną, linksminkis, kol esi gyvas (armėno bonvivano Aramo pavyzdys); žiauri neapykanta ir panieka žmonėms, nes vienintelis dalykas, vertas meilės, yra tik menas (vokiečio esesininko Veiso pavyzdys); pasaulį reikia jėga pasukti į gerąją pusę, iššaudant nepaklusniuosius (italų komunisto Lorenco pavyzdys). Nė vienas iš šių atsakymų neužgesina išblokšto iš savo žemės jauno lietuviuko Justo metafizinio nerimo: „Ir kam ta aikštė, upė ir viskas, jei manęs nebus?”
Metafizinis nerimas, kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės komfortui ir moralinių tabu išnykimui, brėžiama ir Landsbergio novelistikoje (Ilgoji naktis, 1956; Muzika įžengiant į neregėtus miestus, 1979). Gražuolė lietuvaitė, atvykusi su amerikiečiu fotografu į Romą smagiai pasiausti, Koliziejuje staiga pajunta „pasaulio šviesą” ir, metusi meilužį, išskrenda į namus. Berniukas, išgirdęs iš auklės, ka
ad yra Dievas, ieško jo ženklų besidraikančiuose debesyse („Dangus nebuvo tuščias!”) ir nusimena, kai jam pasako, kad nėra Dievo („Kur Dievas? Gal jis pranyko už kampo”). Trys psichiatrai skirtingais metodais bando išaiškinti neatslūgstančio moters nerimo priežastis, ir ji nudžiunga, kad lieka neįspėta jos pažeistos sielos paslaptis („Ne tik jie, niekas manęs visos neišaiškins”).
Novelėse pasakojimo centras lengvai permetamas iš vieno personažo į kitą, o skirtingų psichologinių reakcijų ir amerikietiško gyvenimo būdo realijų klodai kontrastingai gula vienas ant kito. Ši daugiasluoksnė medžiaga tvirtai valdoma išradingos, kaskart kitokios konstrukcijos, nepripažįstančios sentimentalių lyrinių išsiliejimų. Ryškus parodijinis, ironiškas pradas, kuriuo virtuoziškai grojama (novelėje „Dainos gimimas” saugumietis, be garso žiopčiojęs kartu su visu choru koncerto užsienyje metu, staiga užtraukia, visus perrėkdamas: „Gardus alutis padarytas”).
Landsbergio dramaturgija – plačios žanrinės ir stilistinės skalės (farsas, bufonadinis škicas, komedija, tragedija, stebuklingas vaidinimas) – groteskiškai traktuoja šiuolaikinę amerikietišką civilizaciją, išjuokdama „seksualinę revoliuciją” (Meilės mokykla, 1965), bet nesiima poetizuoti „tautinės kvintesencijos”, sutelktos į senatviškus praeities atsiminimus (Paskutinis piknikas, 1980). Dramoje Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje (1973) – stulbinančios vaizduotės, paradoksalių būties sankirtų, istorinės nostalgijos kūrinyje – išreikštas būdingas pokario jaunosios kartos – egzistencializmo filosofijos auklėtinių – dvasinis konfliktas: 1. Visata tyli. Ji tuščia. 2. Žvaigždynai gieda „Hosanna” savo Tvėrėjui tarytum „koplyčios vaikų choras”. Kibirkščiuojančiuose intelektualinio turinio dialoguose (kalbasi šv. Kazimieras, angelas, astronomas, karalius Žygimantas Augustas) išsaugota sk
kaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms, antroje kūrinio dalyje pereina į šaržišką autoironiją. Dramoje Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), pagrįstoje aštuonerius metus trunkančio partizaninio karo Lietuvoje realijomis, su tragiška įtampa atvaizduotas pasipriešinimo tironiškai okupacijai žūtbūtinumas, žmogaus apsisprendimas išlikti savimi beviltiškoje istorijos situacijoje. Ši drama, išversta į anglų kalbą, buvo pastatyta Niujorko, Čikagos, Toronto teatruose.
Landsbergis natūraliausiai integravosi į moderniosios Vakarų literatūros pasaulį, pritaikydamas „sąmonės srauto” techniką romano ir novelės žanrams, pagrįsdamas dramą egzistencinių problemų konfliktiška raida, poetinio metaforiškumo ir grotesko priešpriešomis, teatrine žaisme ir moderniška scenos technika, nusižiūrėta iš T.Williamso ir E.Ionesco dramų ir avangardistinio amerikiečių teatro bei televizijos. Lietuvių prozoje ir dramaturgijoje jis įtvirtino paradoksą kaip šiuolaikiško mąstymo principą.

Leave a Comment