Neoromantiko B.Sruogos kūryba

Neoromantiko B.Sruogos kūryba Proza ir dramaturgija

Nuolatinis dėmesys teatro veiklai , spektaklių recenzavimas , teatrinių seminarų ir studijų organizavimas , ilgainiui išaugę į ištisą lietuvių teatro atnaujinimo programą ,- savaime didelis ir svarbus kultūrinis žygis. Kita vertus , visa tai gakima traktuoti ir kaip savotišką pasiruošimą dra- maturgo darbui, – pastarojo rašytojas ėmėsi jau turėdamas savąją teatro viziją, teatro meno principus, simpatijas ir antipatijas. B. Sruogos dramaturgija tarsi pratęsia jo, teatralo, veiklą, ją galutinai įprasmina ir tuo pat metu iškyla kaip savitas, didžiai reikšmingas lietuvių literatūros reiškinys. Dramaturgija B. Sruogą viliojo nuo pat jo literatūrinio darbo pradžios. B. Sruogos dramos bandymai, išskyrus 1922m. S. Šimkui kurtą libretą pagal j. Žiliaus-Jani-nos„Vestuves“,susiję su ,,Vilkolakio‘‘satyros teatru. Tiesa,1920-21 ir 1924-25m. jo vaidinimams rašytus satyrinius tekstus vargu ar galima laikyti dramaturgija,tačiau šio teatro iniciatyva B.Sruo-ga , 1924 m.gryžęs į auną, pabandė ir didesnių tos pat stilistikos kūrinėlių.Tai dvi vienaveiksmės pjėsės ,,Vilkolakio‘‘ vaidinimams-,,Tėvynė‘‘ ir ,,Anapus įstatymų‘‘. Abiejų premjera įvyko 1925 m.kovo 12 d.;statomi veikalai, ypač ,,Tėvynė‘‘.Buvo koreguoti,tačiau pagrindinė mintis ir siužet-inės gairės išliko B. Sruogos. ,,Tėvynė‘‘- alegorinis vaizdelis: nuskarusi, į vargą įpuolusi Tėvynė tarsi elgeta meldžia puotaujančių valdininkų, klebonų, bankininkų, įvairių partijų atstovų pagal-bos, betvisi veja šalin, vienas tik elgeta pasidalija su ja abišale duonos. Tuometinių realijų yra ir vienveiksmėje pjesėje ,,Anapus įstatimų‘‘, tačiau komizmas čia remiasi ,,anapus įstatymų‘‘ paskelbto herojaus, ,,gatvės didvyrio‘‘ Raulo Pusberniausko ,,filosofija‘‘, kad tokioje padėty atsidūrusiam žmogui primalu viską daryti atvirkščiai, negu kad elgiasi likę įstatymų globoje. Buitinės komedijos elementai ir stilistika įsiterpia į dar kelis vėliasnius mažai žinomus B. Sruogos dramos bandymus, sietinus su trečiojo dešimtmečio antrąja puse ar ketvirtojo dešimtmečio pradžia.

Tikroji B. Sruogos dramaturgijos pradžia – istorinė kronika ,,Milžino paunksmė‘‘, parašyta specialiai 1930 m. paskelbtam literatūriniam konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 mirties metinių proga. Ką tik skolon įsigijus automobilį, viliojo taip pat ir didelė, neįprasta tiems laikams premija. Apsisprendęs sėsti prie dramos, B. Sruoga kibo į istorinę literatūrą, o paties teksto ėmėsi tik 1931 m. vasarą, pabaigęs alinantį darbą prie „Rusų literatūros istorijos“ pirmojo tomo, kurį parašė ir išleido per 1930-31 m. žiemą ir pavasarį. Rašymas buvo labai įtemptas, tačiau rugpjūčio viduryje B. Sruoga jau turėjo visą dramos tekstą ir, savaitę praleidęs Palangoje, vėl tęsė darbą Būgiuose: taisė, perdirbinėjo, šlifavo. Uošvijoje pirmąsyk atidavė dramą ,,publikos‘‘ teismui: perskaitė netoliese atostogavusiam Viktorui Biržiškai ir su nerimu išklausė jo nuomonę, kuri, laimė, buvo palanki. Ypač B. Sruogą nudžiugino, kad pirmasis klausytojas suvokė jo sumanymą parodyti Vytautą ne scenoje, bet per kitų personažų kalbas, reakciją, poelgius. Dar neišėjusi drama sukėlė literatūrinį skandalą. Triukšmas kilo, kai 1932 m. pavasarį buvo paskelbti konkurso rezultatai. Dramos kūrinių žiūri dviem balsais prieš vieną nuterė, kad iš šešiū konkursui pristatytų dramų nė viena neverta Vytauto Didžiojo komiteto premijos. Geriausiomis pripažinusi V. Bičiūno „Žalgirį“ ir B. Sruogos ,,Milžino paunksmę‘‘ , pirmąjį pasiūlė išleisti komiteto lėšomis. Sprendimas, kurį lėmė ne literatūriniai, o politiniai ir asmeniški motyvai, B. Sruogą labai įžeidė; drama tučtuojau buvo išleista privačiai ir demonstratyviai reklamuojama kaip nespausdintinas, žiuri nuomone, kūrinys. Sujudus literatūriniams sluoksniams ir visuom-enei, kuri darar akivaizdžiai galėjo palyginti abu kūrinius ir, žinoma, toli gražu ne ,,Žalgirio‘‘ naudai, žiuri poziciją paaiškinti ėmėsi Vytauto Didžiojo komiteto vicepirmininkas J. Tumas-Vaižgantas. Oficialiame jo pareiškime spaudai, be priekaištū B. Sruogai, kad jis rašęs kroniką ,,norėdamas laimėti dešimt tūkstančių litų‘‘, kad buvęs giliai įsitikinęs ,,premiją laimėsiąs‘‘ ir ,,su tuo nesislėpęs‘‘, kaip pagrindinės sprendimą nulėmusios kūrinio savybės faktiškai nurodytos antiklerikalinės ,,Milžino paunksmės‘‘ vietos: neigiamas autoriaus požiūris į vyskupus Zbignievą ir Cioleką bei II veiksmo III paveikslo pirmasis variantas, kurio finale, krintant uždangai, Zbignievas daro judesy, leidžiantį spėti, kad smaugs Jogailai jį paskundusią Liuciją.
Šis pareiškimas pakartotas ir F. Kiršos, paaiškino premijos neskyrimo motyvus, tačiau aistrų nenuramino. Žiuri sprendimas dar ilgai buvo diskutuojamas, dažniausiai smerkiamas. Atsiliepė ir pažangioja kritika, šiaip palyginti mažiau domėjusis dramos ir teatro, kaip grynai valstybinės įstaigos, problemomis. Plačiame K. Korsako straipsnyje ,,Milžino ir konkurso paunksmė“ iškeliami ,,Milžino paunksmės“ meniniai privalumai, tačiau tuo pat metu akcentuojamas jos ,,socialinis užsakymas“-saitai su buržuazinės vyriausybės organizuojamu ir plečiamu Lietuvoje kunigaikščių kultu. Premijos neskyrimas akivaizdžiai įrodąs oficialiojo skonio sumenkėjimą, valdžios estetinį trumparegiškumą, jos orientavimąsi vien į primityvų, meniškai atgyvenusį, tačiau atvirai agitacinį, ,,ryškia patriotine politūra“ padengtą meną. Klerikalinių sluoksnių požiūris į ,,Milžino paunksmę“ nepasikeitė ir vėliau; tai rodo ne tik kūrinio recenzijos, bet ir Valstybės teatrui daromas spaudimas, kad pjesė nebūtų įtraukta į repertuarą, taip pat premjeros Jaunųjų teatre metu F. Kiršos paleistas gandas, jog kūrinyje vaizduojami tuometinio Lietuvos prezidento šeimos santykiai. B. Sruogos požiūris į ,,vytautinį“ konkursą išriškėja iš straipsnio ,,Ką Vytautas Didysis pasakytų apie savo komitetą“. Šiame straipsnyje, pasirašytame J. Pronskaus pavarde, B. Sruoga įrodinėjo, kad, priimdami sprendimą, žiurisavavališkai keitė konkurso sąlygas, po laiko įsivedė papildomų reikalavimų dėl veikalų idealogijos, meninio lygio, taikė besivaržantiems dėl premijos nevienodus kriterijus (pvz., dėl autorystės slaptumo). Iš konkurse dalyvavusių veikalų geriausiai vertinamos A. Vienuolio ,,Kryžkelės“,-kiti apibūdinami kaip nenusisekę tiek istoriškai, tiek ir meniškai. Konkurso nuotaikų padiktuota ir ,,Milžino paunksmės“ autorecenzija. ,,Veikalo menišką įvertinimą paliekant specialistams“, čia vis dėlto užsimenama apie savitą dramos konstrukciją (Vytauto pristatymas), istorinių personažų (ypač Jogailos) traktuotės naujumą, garbų autoriaus santykį su istorija, tačiau daugiausiai vietos skiriama polemikai su veikalo oponentais, bandoma atremti priekaištus dėl Zbignievo ir Cioleno negatyvumo (jie esą tiksliai istoriškai atkurti), dėl drastiškų posakių (,,penkiolikto šimtmečio pradžioje Rytų Europoje salioninė dabartinių lenkų kalba nebuvo vartojama“).
Nemloni ,,Milžino paunksmės“ nepremijavimo istorija vis dėlto neatgrasė rašytojo nuo dramaturgijos. Priešingai, su šiuo veikalu B. Sruoga pajuto apčiuopęs kažką nauja, esminga savo kūrybiniame kelyje. Tai lietė ne tik dramaturgiją kaip žanrą, bet ir patį dramos tipą, į kurį jis, kaip rodo rankraščiai, ėjo ne taip lengvai, palaipsniui nugalėdamai įprastines, tuomet vyravusio maironiškojo tipo istorinės dramos stilistiką, jos istoriškumo sampratą, įprastines istorinių personažų traktavimo kalkes. Šiuo atžvilgiu ,,Milžino paunksmė“-novatoriškas kūrinys tiek pačios B. Sruogos kūrybos, tiek ir visos istorinės lietuvių dramaturgijos mastu. Vėlesnės trys dramos-,,Radvila perkūnas“, ,,Baisioji naktis“ ir ,,Aitvaras teisėjas“- viena po kitos pasirodė 1935 m. Trečiasis 1935 m. pasirodęs kūrinys – vaikams skirta eiliuota pasaka ,,Aitvaras teisėjas“. Jos sumanymas, kaip minėta, siejasi su teatro seminaru, kuriame 1934-36 m. daug dėmesio skirta vaikų dramaturgijai ir spektakliams. Diskutuodamas dėl jų, B. Sruoga vis ragino klausytojus išmėginti savo jėgas dramaturgijoje, o prieš 1934 m. atostogas paskelbė konkursą, kuriame pasižadėjo dalyvauti šeši autoriai, tarp jų ir pats profesorius. Rudenį bandymai buvo pateikti kolegoms svarstyti. Perskaitė savo pjesę ir B. Sruoga. Studentai linko manyti, jog ,,Aitvaro teisėjo“ sumanymą, gal net vieną antrą sceną profesorius turėjo dar tada, kai siūlė varžybas. Beje, visa ,,konkurso“ sumanymas graet pakrypo kiek kita linkme: 1934 m. rudenį B. Sruoga užmezgė glaudesnius ryšius su radiofonu, tad seminaro dalyviai pabandė kurti radijo dramaturgiją vaikams. Po ,,Aitvaro taisėjo“ B. Sruoga vėl grįžo prie istorinės tematikos, 1938 m. atskiru leidiniu pasirodė nedidelė jo drama ,,Algirdas Izborske“. Tais pat metais almanache ,,Prošvaistė“ spausdinami dar vienos istorinės B. Sruogos dramos- ,,Kazimiero Sapiegos“ fragmentai,- tai vienas iš geriausių rašytojo kūrinių, pradėtas bene 1937 m. ir baigtas rašyti tik 1941 m., pirmosiomis hitlerinės okupacijos Lietuvoje dienomis.
Šie veikalai galutinai įtvirtino ir išplėtojo ,,Milžino paunksmėje“ B. Sruogos susiformuotos dramos modelį, kuriame kaip esminiai bruožai iškyla tautos likimo, žmogaus ir tautos santykio problematika, poetinė įvykių ir personažų traktuotė, teatralumo ir lyrizmo samplaika. Istorinė drama, kurią B. Sruoga plėtojo,- vienas iš dviejų kardinalinių lietuvių dramaturgijos kelių, išryškėjusių XIX a. Antroje pusėje, kada iš viso Lietuvoje prasideda dramos žanro raida. Jau pirmasis plačiau pasireiškęs lietuvių dramaturgas A. Fromas-Gužutis lygia greta kūrė tuometinį gyvenimą vaizduojančias realistines pjeses bei komedijas ir herojinės-romantinės dvasios dramas apie Lietuvos praeitį. ,,Milžino paunksmės“ rašymo metu, paskelbus Vytauto 500-ųjų mirties metinių jubiliejų, šio tipo istorinė dramaturgija Lietuvoje išgyveno savotišką pakilimo bangą. Trečiuoju dešimtmečiu istorinės draminės trilogijos ėmėsi Maironis, vieną po kitos paskelbęs ,,Kęstučio mirtį“, ,,Vytautą pas kryžiuočius“ ir ,,Vytautą Didįjį-karalių“. Pasipylė antraeilių rašytojų sukurtos istorinės pjesės. Madingomis tapo misterijos istoriniais siužetais; jos buvo vaidinamos po atviru dangumi, su chorais, pirotechniniais efektais, dalyvaujant savanorių statistų būriams ir net raiteliams. Daugelis jų autorių šiuo ,,patriotiniu“ patosu ir išviršiniu istoriniu anturažu ir apsiribojo, tik atskiri misterijų kūrėjai sugebėjo suteikti šiam žanrui filosofinės gilumos. Ir vis dėlto romantiškoji istorinė patriotinė dramaturgija, kaip ir panašių užmojų bei meninio lygio proza, šiuo laikotarpiu greičiau pasirodė išsisėmusi, o neretai skambėjo tiesiog kaip literatūrinis anachronizmas. Ypač tai ryškėjo gretinant ją su naujo tipo istorinėmis dramomis, susiformavusiomis modernizmo krypčių, pirmiausia neoromantizmo, kontekste. Į literatūrinę savimonę jau buvo įėję V. Krėvės ,,Šarūnas“ ir ,,Skirgaila“, naują rašytojų požiūrį į istoriją rodė atskiros L. Giros, K. Puidos, V. Mykolaičio-Putino istorinės dramos.Jų autoriams istorija buvo bendražmogiškų kolizijų arena, kurioje kryžiavosi nekasdieniškos personažų aistros, o patys personažai kas žinksnis sprendė gyvybės ir mirties problemas, vertusias juos ne tik atskleisti savo žmogiškąjį aš, bet ir susimąstyti apie žmogaus būties prasmę, istorijos dėsnius. Pirmame plane atsidūrė filosofiniai-psichologiniai aspektai, atsivėrę dramose, pirmiausia V. Krėvės, su plačių apibendrinimų galia ir gilaus tragizmo nuotaika.
Galima būtų laukti, jog B. Sruoga, artimai susijęs su lietuviškojo neoromantizmo plėtote savo poezija ir 1915- 23 m. straipsniais, savaime pasuks šiuo akivaizdžiai perspektyvesniu keliu, tuo labiau kad V. Krėvės draminė kūryba jį iš tiesų žavėjo. Tačiau ir dramaturgijoje B. Sruoga ieškojo savo kelio, atsiremdamas tiek į romantiškąjį, tiek ir į neoromantinį istorinės lietuvių dramos tipus, juos savotiškai sintetindamas ir transformuodamas. Pagrindinis tikslas, kurį B. Sruoga kėlė istorinei dramaturgijai ir grožinei literatūrai istorijos tematika, buvo analogiškas senosios romantinės lietuvių literatūros užmojams. Tai tautinės savi-monės,tėvynės meilės žadinimas,ieškojimas praeityje tokių tautos gyvavimo momentų, kurie rašytojo amžininkams įkvėptų nacionalinio išdidumo, pareigos ir pasitikėjimo. „Praeities veikėjų ir įvykių gaivinimas dailiojoje kūryboje – svarbus ir reikalingas dalykas,- sakė rašytojas 1938 m. – Jisai tautas sustiprina, padrąsina, paskatina naujiems žygiams“. Savo draminę kūrybą rašytojas ne sykį, visų pirma pačių dramų pratarmėse, yra apibūdinęs kaip siekimą atgaivinti vieną ar kitą Lietuvos praeities epizodą, istorinį asmenį, parodyti tos praeities didingumą. Šitoks B. Sruogos požiūris, be abejo, artimas to meto oficialiųjų sluoksnių pozicijai, tuo labiau kad ne vieną istorijos problemą rašytojas traktavo, nenutoldamas nuo vyraujančių tuomet-inės lietuvių istoriografijos tandencijų. B. Sruogos draminėje kūryboje neabejotinai paliko pėdsakų ir buržuazinė tautinės vienybės koncepcija („Radvila Perkūnas“), padidintas dėmesys nacionalinių aspirecijų apraiškoms, paliekant nuošalyje platesnius socialinio gyvenimo aspektus („Baisioji naktis“), ir tuomet paplitęs, oficialiosios kritikos puoselėjimas feodalinės Lietuvos, jos kunigaikščių kultas („Algirdas Izborske“). Neatsitiktinai „Milžino paunksmės“ genezė susijusi, kaip matėme, su Vytauto mirties 500-ųjų minėjimu, išreiškusiu buržuazinės valdžios ideologiją ir pastangas įtvirtinti. Su 1905 m. revoliucijos trisdešimtmečiu, kurį spauda plačiai pažymėjo kaip Lietuvos autonomijos reikalavimų sukaktį, gali būti siejama „Baisioji naktis“. Atsiradusi greta atsiminimų periodikoje, J. Marcinkevičiaus trijų dalių romano „Mes ateinam!“, P. Rusecko novelių knygos „Išniekintos vėliavos“ ir kt., ši drama, iš vienos pusės, palietė tuo metu nevisai – valdančiųjų sluoksnių akimis žiūrint – populiarią temą, iš antros – sprendė ją tuometinės istoriografijos rėmuose.
Ankstyvajai lietuvių dramaturgijai, atsiremenčiai į XIX a. Lenkų romantikų kūrybą, istorija buvo daugiau pretekstas fantazuoti. Naujieji laikai iškėlė požiūrį į istoriją kaip į bendražmogišk-umo modelių seriją. B. Sruogai istorinė drama buvo prisilietimas prie tautos gyvenimo faktų, kuriuos reikėjo pažinti, perprasti, įsisąmoninti, trūkstamas grandis užpildant gilių studijų koreg-uojama nuojauta. Beveik visos jo dramos rėmėsi nuodugniu istorijos šaltinių ir veikalų studijavimu.Jis ne tik kruopščiai aiškinosi kūrinyje tiesiogiai vaizduojamus faktu ir žmones, bet ir stengėsi apčiuopti epochą, jos politinį veidą, materialines bei dvasinės kultūros poreiškius. Tuo jis skyrėsi nuo V. Krėvės ir Putino, kūrusių daugiau legendinę, „priešistorinę“ Lietuvą („Šarūnas“) ar abstraktaus senovės krašto vaizdą („Valdovas“). Ne sykį galima konkrečiau nurodyti, iš kokios medžiagos susiformavo vienos ar kitos B. Sruogos dramos griaučiai. „Milžino paunksmės“ sumanymas, pavyzdžiui, gimė skaitant Vytauto laiškus iš „Codex epistolaris“, vokiečių ir J. Dlugošo kronikas. „Algirdas Izborske“ parašytas pagal metraščius, o „Radvila Perkūnas“- išstudijavus lenkiškai XIX a. Išleistą šį didiką liečiančią istorinę medžiagą. Kurdamas „Apyaušrio dalią“, B. Sruoga pirmiausia naudojosi A. Janulaičio studija „Valstiečių sukilimas XVIII amžiuje Lietuvoje“ (1910), apie A. Tyzenhauzo asmenybę ir veiklą, be to, turėjo sukaupę žinių V.Sruogienė, I.Jonynas. Lenkiškas, prancūziškas istorijos mokslo knygas V.Sruogienė gabeno iš bibliotekos ir rašant„Kazimierą Sapiegą“.Buvo perskaityti Marysenkos laiškai, T. Želenskio-Boy knyga „Marysenka Sobieska“, A. Olizarovijaus tekstai. Apie savo istorines studijas rašytojas ne sykį yra užsiminęs ir viešai. Galima net sakyti, jog istorinį savo kūrinių pamatą jis tiesiog sąmoningai demonstravo. „Vaizdelyje budinamieji įvikiai pagrindiniais bruožais atitinka istorijos įvykių eigą“,- nurodoma „Algirdo Izborske“ įvade. „Rad- vilos Perkūno“ gale įdėtas net panaudotų knygų sąrašas – trylika studijų ir šaltinių rinkinių. Pirmąją 1938m. periodikoje skelbtą„Kazimiero Sapiegos“ištrauką lydi išnaša, jog medžiaga šiam fragmentui imta iš H. Ževuskio „Šlėktos atsiminimų“ , paskelbtų dar 1839 m. Prie dauguvos B. Sruogos dramų pridėtos pratarmės, kuriose autorius plačiai apžvelgia kūrinyje vaizduojamą laikotarpį. Prie „Radvilos Perkūno“ pateikiama žinių apie politines ir religines kovas Lietuvoje XVI-XVII a. Sanvartoje, valdant Žygimantui Vazai, prie „Baisiosios nakties“- apie 1905 m. „revoliucijos vėtrą“, kuri, pagal autorių, buvo „kažkoks staigus mūsų tautinės bei valstybinės sąmonės pabudimas“. „Algirdo Izborske“ pratarmėje siekiama sukurti romantizuotą Algirdo paveikslą, ypač pabrėžiant šio kunigaikščio kultūrą, religinę bei ideologinę toleranciją. Analogiška pratarmė parašyta, tik liko rankraščiu, ir dramai „Apyaušrio dalia“.Jame svarstomos 1769 m. valstiečių sukilimo Šiaulių ekonomijoje priežastys ir eiga, Lietuvos paiždininkio Antano Tyzenhauzo asmenybė. Minėtuose įvaduose neretai minimi istorikų veikalai, jais remiamasi ar su jais ginčijamasi. Lygiai taip pat rašytojas galėjo ištisomis valandomis režisieriui aiškinti kurį nors istorinį dramos įvykį ar personažą.
Abejonių dėl savojo Kazimiero Sapeigos ne kartą girdėjo ir pats B. Sruoga. Dramaturgo kontrargumentas šiuose ginčuose paprastai būdavo toks: „Įrodyk, kad taip negalėjo būti“. Išto matyti, kad B. Sruogai, visada paisant konkretaus fakto tiesos, dar daugiau rūpėjo tikroviškas, konceptuolus bendro istorinio proceso nušvietimas, suteikiantis atskiriems faktams gilesnę istorinę perspektyvą. Šiuo požiūriu pagrįstos yra ir Kazimiero Sapiegos mintys. Jomis dramaturgas išsakė XX a. Žmogaus istorinį patyrimą ir savo orientaciją bręstančių didžiųjų istorinių XX a. Kataklizmų akivaizdoje, tačiau jos atitiko ir kūrinyje vaizduojamo laiko pažangių, plačiau mąstančių žmonių nuojautas bei įsitikinimus,- atitiko vidinę istorijos tiesą, bendrąsias istorinės raidos tendencijas. „Baisioji naktis“ ir „Apyaušrio dalia“- dramos apie sukilimus. Daug vietos kūriniuose užima spontaniškos sukilimo pradžios, vėliau – sukilėlių kovų, jų susidūrimo su valdžia epizodai, kuriami kaip gaivališkas minios jausmų protrūkis. Ir vienoje, ir kitoje dramoje tai valstiečių mitingai, kuriuose prasiveržia žmonių nepasitenkinimas senąja tvarka, išsakomi naujo gyvenimo šūkiai. Minios ekstazė čia siekia savo kulminaciją, o ją dar paryškina tiesioginis susidūrimas su malšintojais – lydimas šūvių papliūpų, sužeistųjų klyksmų, visuotinės maišaties… Dramaturgas su neslepiama simpatija vaizduoja kovotojus už paprastų žmonių teises ir laisvę, žavisi jų pasiaukojimu ir drąsa, pasiryžimu nušluoti senają tverką ir kurti naują -„laisvės,lygybės ir brolybės“- pasaulį. Ir vis dėlto abi dramos baigiasi sukilėlių pralaimėjimu. Sukilėliai numalšinami ir išblaškomi, žūva tauriausias ir gražiausias idėjas reprezentavę herojai: Jurgį Skumbiną pakaria kazokai, Dalia Radvilaitė nusišauna. „Apyaušrio dalioje“ ši neįvykusių troškimų, nerealizuotų vilčių nuotaika prasiveržia kūrinio viduryje, graudulio kupiname Žagarės piliakalnio paveiksle, o galutinai išryškėja paskutiniame veiksme, rodančiame sukilimo malšintojų triumfą, grobio dalybas. „Baisiosios nakties“ paskutinis veiksmas – juodašimčių keliamo siaubo epizodai: „niūri, nervinga, įtempta nuotaika“, švytruojantys deglai, „klaiki mirties laukiančiųjų giesmė“, išgąstis ir panika. Tragišką finalų nuotaiką gerai nusako abiejų dramų paskutiniųjų veiksmų paantraštės: „Gėla besotė“ ir „Geso saulė netekėjusi“.
Į B. Sruogos dramaturgijos ryšį su lyrika atkreipė dėmesį jau pirmieji jo dramų vertintojai. „Balys Sruoga – poetas ir galbūt daugiau poetas negu dramaturgas“,- rašė vienas iš „Milžino paunksmės“ recenzentų. Panašiai buvo sutikta ir „Baisioji naktis“: skaitant kūrinį, susidarąs „dainos įspūdis“. Kurdamas „Milžino paunksmę“, ir pats B. Sruoga pajuto, kad lyrikos stichija užplūsta jo dramaturgiją. Tai sukėlė jam gerokai nerimo ir abejonių, kuriomis jis pasidalijo su A. Oleka-Žilinsku. Šis B. Sruogos laiškas, kaip ir kiti šiam režisieriui rašyti laiškai, nėra išlikę, tačiau viskas aišku iš pastorojo atsakymo. Čia nedviprasmiškai ginama lyrikos teisė dramoje; beje, pati lyrika suprantama plačiai – kaip žmogaus įsižvelgimas į save, kaip savęs suvokimas. Tačiau dažniausiai pirmieji B. Sruogos dramaturgo vertintojai jo dramų ryšį su poezija matė kalboje. B. Sruogos – prozininko talentas visa jėga atsiskleidė jau vėliau, po Didžiojo tėvynės karo, memuarų knygoje „Dievų miškas“. Mano nuomone B. Sruoga yra nuostabus rašytojas kuris labai gerai moka rašyt. Jis yra nuostabus prozininkas ir ta galiu patvirtinti kadangi skaitau jo rašytą knygą „Dievų miškas“ ir ji man labai patinka.