Aitvarai ir kaukai lietuvių tautosakoje

Įžanga

Mano referatas yra apie aitvarus ir kaukus, jų priežiūrą, charakterį ir santykius su kitomis mitologinėmis būtybėmis. Ši tema mane patraukė todėl, kad apie padarus, kurie senovėje kai kuriems žmonėms buvo tokie reikalingi, beveik nieko nežinojau. Knygų apie šias mitologines būtybes tikrai nemažai. Senovėje lietuviai kūrė apie jas įvairias sakmes. Įvairių autorių knygose randama aprašymų apie jų atsiradimą, veiklą ir net žūtį. Aš sužinojau ne tik tai, kaip aitvarą ar kauką įsigyti, kuo šerti, kaip atsikratyti, bet ir tai, kad kartais jiie buvo žmonėms net pavojingi. Dabar aš žinau, kad aitvaras nuo kauko labai skiriasi ir klaida juos tarpusavyje supainioti.

Aitvaras

Tai mitinė būtybė, randama pančio, angliuko, kaiščio pavidalu. Skrisdamas aitvaras būdavo panašus į ugninį pagaikštį, šienkartę, žaltį, paukštį, o gyvenamose patalpose pasirodydavęs gaidžiu, katinu, kartais net žmogumi. Apie savo buvimą aitvaras pranešdavęs prie namų numesdamas anglies gabaliuką. Jeigu žmonės gerai jį šerdavę, prižiūrėdavę, aitvaras šeimininkams nešdavęs turtus, pieno ir kitus maisto produktus, kartais dirbdavęs ūkio darbus. Jis gyvenęs svirnuose, jaujose, kamarose ir valgydavęs tookį maistą, kurio joks žmogus nebuvo ragavęs. Žemaičiai aitvarus šerdavę koše ir kukuliais, o aukštaičiai – kiaušiniene.

Kaukas
Tai lietuvių mitinė būtybė; namų dvasia. Kaukai apibūdinami kaip barzdoti sprindžio dydžio padarai, įsivaizduojami mažais vyriškos, o kartais ir moteriškos lyties žmogeliukais. Maldų ir

r apeigų pagalba buvo galima pririšti prie namų, tada jie apsigyvendavę svirne ar kluone ir nešdavę šeimininkui turtus. Apie savo pasirodymą kaukas pranešdavo numesdamas kokį ženklą, dažniausiai skiedrą. Jei žmonės įsileisdavo kauką, rūpindavosi juo, šerdavo augaliniu maistu, tai jis atsidėkodamas prinešdavo vogtų grūdų, šieno, maisto produktų, dirbdavęs kai kuriuos ūkio darbus, siūdavęs batus. Kaukai dažniausiai pasirodydavo dviese.

Kaip įsigyti, kodėl ir kaip
atsikratyti?

Tiek aitvarą, tiek kauką įsigyti nebuvę labai sunku. Daug sakmių ir istorijų sukurta apie aitvaro gavimą. Jose pasakojama, kad buvo įmanoma aitvarą nusipirkti, pasigauti, prisijaukinti, išsiperinti. Paprasčiausia buvo nuvykti į Klaipėdą, Rygą ar kitą didesnį miestą ir nusipirkti tą turtų nešėją. Jeigu kaimietis neturėjęs pinigų, galėjęs pasigauti ar prisijaukinti svetimą aitvarą. Tai žmonės darydavę naktį. Vienas pasiėmęs peilį įsmeigdavo jį į žemę pro kojos tarpupirštį. Pro šalį skridęs aitvaras nutūpdavo į šalia buvusius medžius. Tada buvo lengva jį pagauti. Ilgiausiai trunkantis aitvaro įsigijimo būdas buvo perinimas. Reikėjo nusipirkti juodą gaidį. Sulaukęs septynerių metų, tas paukštis dėdavęs kiaušinį. Palaikius tą kiaušinį pažastyje, iš jo išsirisdavo aitvaras. Yra žinomas ir dar vienas kelias aitvarui namuose atsirasti. Tai Mėnulio ir moters susijungimas. Jeigu vyras, šviečiant Mėnuliui, nusišlapina ir po to mylisi su moterimi – gimsta aitvaras.
Yra ir tokių pasakojimų, kuriuose aitvaras pats pasirenka šeimininką. Kartą žm

mogus važiavęs sau ir kaimynui aitvaro pirkti. Sau nusipirkęs, o kaimyno pinigus pasisavinęs ir parvežęs tik gylį, kuris puolė arklį. O aitvaro būta gudraus. Supratęs nedoro kaimyno klastą, jis pasivertė tuo gyliu ir taip pasiliko pas gerąjį žmogų. Gobšuoliui liko tik angliukas, iš kurio jokios naudos nebuvo.
Atsikratyti aitvaro žmonės mokėję taip pat gerai kaip ir jį įsigyti. Tam padaryti buvo žinomi du būdai: pirmasis – tai aitvarą užmušti, o antrasis-sudeginti. Nebuvo taip lengva aitvarą pagauti, todėl jo užmušimui reikėjo tam tikro pasiruošimo. Reikėjo uždegti graudulinę žvakę, pavožti ją po nauju puodu ir laukti. Vakare reikėjo puodą atvožti. Po juo tupėdavęs aitvaras. Tada tik imk ir tvok lazda jam per galvą, jis niekur nepaspruks.
Sudeginti aitvarą buvę kur kas sunkiau. Žmogus turėdavęs padegti savo namą ir pažiūrėti, kad aitvaras liktų viduje ir sudegtų. Tačiau dažniausiai ūkininkas nespėdavęs ir į vežimą įsėsti kaip pamatydavęs ratų gale juodą gaidį tupint ir išgirsdavo jį giedant:
“Iš kampo no kampo
Deginkim stubą nog trampo.
Iš če važiuosim toliau,
O dėl mūs bus geriau.”
Būdavo atvejų, kai žmogui pavykdavo aitvarą namuose sudeginti. Tada ūkininkas išsikraustydavo į kitą vietą ir į senąją niekada negrįždavo.

Jeigu aitvarai būdavo tokie naudingi, padėdavo ūkyje, padidindavo turimą turtą, tai kokios buvo priežastys atsirasti norui jais atsikratyti? Aitvarai, kaip žinia, buvo pavydūs ir

r galėjo įsižeisti. Įžeidimu buvo galima atimti aitvaro nešamą lobį. Reikėjo jam parodyti nuogą užpakalį ar lytinius organus, ir aitvaras supykdavęs, viską pamesdavęs ir nuskrisdavęs. Jeigu aitvarą įžeidusysis nepasislėpdavo pastogėje, už tokį poelgį aptekdavo niežais.
Dar viena aitvarų sukeliama liga buvo kaltūnas. Skiriamos trys šios ligos rūšys. Seniau tai buvo plaukų, nagų ir vidurių kaltūnas, bet dabar yra skiriamos tokios kaltūno rūšys:
1. Pats charakteringiausias yra plaukų kaltūnas, kai susivelia ar net susimazgo plaukai. Yra net posakis “kad tau kaltūnas plaukus suveltų!“. Jis sakomas norint kitam nelaimę ant galvos užtraukti.
2. Nagų kaltūnas taip pat baisi liga. Nagai, o kartais ir visa rankų oda suskilinėdavo. Iki dabar išliko posakiai: “nuo kaltūno nagų neišgydo”, “tavo rankos kaltūnų pilnos (suskilę)”.
3. Trečioji kaltūno rūšis – tai akių kaltūnas. Juo sergant susilpnėja regėjimas, apsiblausia akys.

Šiomis aitvarų sukeliamomis ligomis dažniausiai susirgdavo žmonės. Labai retai kaltūnu aitvaras užkrėsdavo arklius, nuo šios ligos susiveldavo ar susimazgydavo arklių karčiai, jie apakdavo, o kartais imdavo šlubuoti.
Tokie buvo blogieji aitvarų darbai, dėl kurių žmonės sugalvojo būdus turtų nešėjų mirčiai sukelti.

Norėdama įsigyti kauką, šeimininkė delčioje per naktį turėdavo nuogam kaukui pasiūti lino drabužį. Jeigu drabužio nepasiūdavo, grūdai iš aruodų galėdavo persimesti pas kaimynus. Jeigu nepavykdavo kauko prisikviesti maldų pagalba, jį galima išperinti iš kuilio pautų.
Tam reikėdavo papjauti ku

uilį per jo septintąjį gimtadienį, išpjauti pautus ir padėti juos perėjimui ant pūkų į skylę gyvenamojo būsto angoje ir ją užkimšti. Apie savo gimimą kaukas pranešdavęs beldimu. Rudenį kauką kviesdavo prie stalo dalyvauti vaišėse-pažymėti kūdikio gimimą iš kuilio. Tą naktį jį maitindavo vėdarais, pagamintais iš meitėlio žarnų, kraujo ir miltų.
Geriems žmonėms kartais pasisekdavę, ir kaukai pas juos apsigyvendavę. Jie padėdavę ūkyje ir nieko už tai neprašydavę. Taip pasakojama ir vienoje sakmėje. Vargingas ūkininkas neturėjęs kuo šerti arklių. Kartą pas jį apsigyvenę du kaukai, kurie pašerdavę arklius. Viskas buvę gerai, kol šeimininkas nusprendęs kaukams atsidėkoti ir pasiūti drabužėlius, mat jie buvę nuogi. Tik pamatę rūbelius, kaukai apsiverkė ir dingo, nes tai buvo atlygis už darbą. Taip žmogus nesuprasdamas išvarė iš savo tvarto gerus padėjėjus kaukus.
Kaukus sunaikinti galėjo ugnis. Žmogus galėdavo trobą padegti, ir kaukas sudegdavo. Kartais nereikėdavo net to. Nešertas kaukas labai supykdavo, užsiliepsnodavo ir susidegindavo kartu su ūkininko svirnu.

Tarpusavio panašumai ir
skirtumai

Neretai aitvarai ir kaukai yra laikomi vienodomis būtybėmis, tačiau tai klaida. Jie vieni nuo kitų smarkiai skiriasi. Visų pirma, jie skiriasi savo atsiradimo pas žmones būdais. Aitvarą galima nusipirkti, pasigauti, prisivilioti, rasti. Kaukas yra visai kitoks. Jis arba maldų ir apeigų pagalba atviliojamas, arba pats pasirenka žmogų ir ateina jam tarnauti. Tiesa, kad juos abu galima išsiperinti, tačiau tam reikia skirtingų kiaušinių. Aitvaras išsirita iš septynerių metų juodo gaidžio kiaušinio, o kaukas išsiperi iš per septintąjį gimtadienį pjauto kuilio pautų.
Taip pat jie nė kiek nepanašūs savo išvaizda. Aitvaras dažniausiai matomas kaip gyvatė ar drakonas ir skraido danguje. Jei aitvaras pasirodo namuose, tai būna gaidžio, katino ir labai retai žmogaus pavidalu. Kaukas žemiškesnis padaras. Jis dažniausiai sutinkamas žmogeliuko pavidalu.

Aitvaras niekada nevalgytų augalinio maisto, kuriuo minta kaukas. Jis pripažįsta tik keptą ar virtą maistą ir dar tokį, kurio joks žmogus nėra ragavęs. O kad nepašertas aitvaras ar kaukas smarkiai supyksta, jau žinome. Taigi, jeigu kas ims aitvarą ar kauką šerti neskaniu maistu, bus tas pats kaip ir visai nešerti.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad aitvaras gali smarkiai pakenkti žmogui. Įsižeidęs kaukas gali susideginti su svirnu, o aitvaras gali žmogų niežais užleisti. Taip pat jis ir dar baisesnę ligą gali sukelti, tai kaltūną, kurio yra net trys rūšys. Įžeistas ar supykdytas aitvaras gali pridaryti daug daugiau žalos nei toks pat kaukas.

Ir gyvenamoji šių padarų vieta skyrėsi. Laukinių aitvarų nebūdavo. Juos išperinę žmonės arba parduodavo, arba patys augindavo. Aitvarai apsigyvendavo šeimininkų svirnuose, jaujose, klėtyse. Kaukų būdavo ir laukinių. Dauguma jų gyvendavo po žeme ir pasirinkdavo žmogų, kuriam padėdavo iki pirmo atlyginimo. Tik išperintieji kaukai gyvendavo žmonių klėtyse.
Aitvarai buvo daug labiau nuo žmonių priklausomos, nesavarankiškos, bet kerštingos būtybės. Jie gyveno pas žmones, valgė jų duodamą maistą ir tarnavo tik savo šeimininkams. Supykę tiems patiems šeimininkams ir keršydavo sukeldami baisias ligas, bet ir po to likdavo pas žmones. Kaukai buvo savarankiškesni. Dažnai jie patys ateidavo pas žmones, o panorėję išeidavo. Jeigu žmonės kauką supykdydavo, jis padegdavo svirną, tačiau nevykdavo į kitą vietą kartu su šeimininkais, o susidegindavo kartu su svirnu.

Aitvaro ir kauko santykiai
su Perkūnu ir velniu

Tiek aitvarai, tiek kaukai buvo glaudžiai siejami su velniu. Tai dėl to, kad aitvarai ir kaukai naudingi buvo tik vienam žmogui. Turtus ir maistą, kuriuos nešė, jie vogė iš kitų. Kai žmogus sudarydavo sutartį su velniu, pastarasis taip pat naudą duodavo tik tam žmogui. Velnio atmaina kauką galėjo laikyti ir todėl, kad kaip ir velniai, dauguma kaukų gyveno po žeme.
Žinoma dėl to, kad veikdavo kaip velniai, aitvarai ir kaukai buvo nekenčiami teisingumo dievo Perkūno. Dėl blogų darbų Perkūnas stengdavosi aitvarą ar kauką užmušti. Jeigu kartais savo žaibą paleisdavo į trobą, žmonės niekada Perkūno nekaltindavo. Jie netikėjo, kad Perkūnas galėtų kenkti, todėl kaltę visada suversdavo aitvarui.
Dėl vienos priežasties aitvaras yra tapatinamas su vėju. Tai dėl jų neapykantos peiliui. Tiek vėjas , tiek ir aitvaras kovoja prieš peilio, kaip šaltojo kovos ginklo naudojimą. Šia prasme jiedu dar labiau sugretinami su velniu, kurio didžiausias nusikaltimas – peilio iš Perkūno pavogimas.
Dėl šių priežasčių, aitvaras, kaukas ir velnias neretai siejami giminystės ryšiais ir skiriami prie mitinių būtybių, dažniau nei gėrį nešusių blogį.

Pabaiga

Nei aitvarai, nei kaukai nebuvo tikri žmonių draugai. Jie padėdavo, bet neretai smarkiai žmogui ir pakenkdavo. Tie žmonės, kurie ir dabar painioja aitvarą su kauku, galvoja, kad tai vienas ir tas pats padaras, daro didelę klaidą. Aitvaras nuo kauko skiriasi pagal gyvenamąją vietą, maistą, išvaizdą ir elgesį. Nesusipažinusiems su aitvaro ir kauko charakteriu gali pasirodyti, kad užtekdavo vien gulėti pilvą išvertus, o aitvaras nešdavo turtus. Tačiau taip nebuvo. Tiek aitvaras, tiek ir kaukas reikalavo geros priežiūros, kurią ne kiekvienas galėdavo suteikti. Manau, kad mano referatas sudomins tuos, kurie turi lakią fantaziją, gerą vaizduotę ir mėgsta pasvajoti apie geresnį gyvenimą.

Naudota literatūra:

Vėlius N. Sužeistas vėjas. V., 1987. P. 100 – 110 .
Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. V., 1987.

Interneto svetainės:

www.aitvarai.vpu.lt
www.culture.lt

Leave a Comment