Tinklinis. IstorijaŠiuolaikinio tinklinio tėvynė yra JAV. Yra žinių, kad panašus į tinklinį žaidimas buvo žaidžiamas daugiau kaip prieš 2500 metų senovės Graikijoje.
Šių laikų tinklinio kūrėju laikomas Viljamas G. Morganas (William G. Morgan 1870 – 1942), Helioko (JAV) koledžo kūno kultūros dėstytojas. Pirmąsias taisykles jis sukūrė 1895 m.
Pirmą kartą žiūrovams žaidimas pademonstruotas 1896 m. liepą Springfylde. Tai buvo pramoginis, poilsinis žaidimas, kurio dalyvių skaičius neribojamas.
Iki 1914 m. susiformavo beveik visi dabar naudojami technikos veiksmai, žaidimas iš esmės nesiskyrė nuo šiuolaikinio tinklinio maždaug nuo 1925 m. Iki 1940 m. tobulėja žaidimo technika ir taktika ir tinklinis tampa kolektyviniu žaidimu, paremtu individualiais ir grupiniais žaidėjų veiksmais.
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos iniciatyva sukurta Nauja techninė komisija, kuri 1947 m. balandžio 20 d. Paryžiuje sušaukė pirmąjį tinklinio kongresą. Kongrese nutarta įkurti Tarptautinę tinklinio federaciją (FIVB – Federation Internationle de Volleyball), į kurią įėjo 14 valstybių. Pirmuoju FIVB prezidentu tapo prancūzas Polis Libo. 1948 m. įvyko pirmasis Europos tinklinio čempionatas, kuriame dalyvavo šešios komandos; čempionais tapo Čekoslovakijos tinklininkai.
1949 m. Prahoje įvyko pirmieji pasaulio vyrų ir Europos moterų tinklinio čempionatai. Nugalėjo TSRS rinktinės. Pirmuoju pokario dešimtmečiu (1945 – 1955) tinklinis sparčiai plito. Šiuo laikotarpiu labai tobulėjo puolimo technika ir taktika, ypač stiprūs buvo padavimai, smarkiai išaugo perdavimų iš apačios reikšmė. Šiuo laikotarpiu pasaulyje pirmavo Europos vyrų ir moterų komandos. Tik maždaug 1960 m. į pasaulinę tinklinio areną įsiveržė stipri ir originali Japonijos moterų komanda, kuri du dešimtmečius tvirtai laimėdavo prizines vietas pagrindinėse oficialiose pasaulio varžybose.
1956m. tinklinis pripažintas olimpine sporto šaka, pirmuoju sportiniu žaidimu, kurio vyrų ir moterų varžybos kartu įtrauktos į olimpinių žaidinių programą. Tokijo olimpiadoje 1964 m. vyko tinklinio varžybos. Moterų čempionėmis tapo Japonijos, o vyrų – TSRS komandos.
Nuo 1965 m. nusistovėjo tokia FIVB ketverių metų ciklo oficialių tinklinio varžybų tvarka: pasaulio taurė, pasaulio čempionatas, Europos čempionatas, olimpinės žaidynės. Nuo 1975 m. Europos čempionatai vyksta kas dveji metai.
Po Miuncheno olimpiados (1972) tinklo ilgis apribojamas antenomis – taip susiaurinamas puolimo plotis iki 9,4 m, o nuo 1976 m. antenos apribojo tinklo ilg5 iki 9 m. įvesta taisyklė, leidžianti po užtvaros liesti kamuolį tris kartus. Po Barselonos olimpiados (1992) smūgiuoti ir atmušti kamuolį leidžiama bet kuria kūno dalimi. Po Los Andželo olimpiados kitaip skaičiuojami taškai penktajame sete. Dauguma šių pakeitimų įvesta tam, kad tinklinį galėtų rodyti televizija, t.y. kad juo susidomėtų TV kompanijos.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje labai išpopuliarėjo paplūdimio tinklinis (žaidžiamas 2×2). 1976 m. buvo surengtas pirmasis pasaulio vyrų paplūdimio tinklinio čempionatas, o 1992 m. – moterų. 1993 m. paplūdimio tinklinis įtrauktas į 1996 m. olimpinių žaidynių programą. Pirmieji čempionai: Jacqui Silva – Sandra Pires mot. (Brazilija), Karch Kiraly – Kent Steffes vyr. (JAV).
Žolės riedulys
Žolės riedulys – labai populiari sporto šaka. Moterys ir vyrai, nepriklausomai nuo amžiaus, žaidžia žolės riedulį pramogaudami. Tačiau aukšto lygio varžybose sportininkai turi pasiekti gerą fizinę būklę, komandos dvasią ir susitelkimą.
Žolės riedulys žaidžiamas tarp dviejų komandų po 11 žaidėjų. Žaidimo periodą sudaro du kėliniai po 35 minutes tarp kurių daroma 10 minučių pertrauka. Kiekviena komanda stengiasi įmušti kuo daugiau įvarčių į priešininkų vartus.
Yra dvi žolės riedulio disciplinos: žolės riedulys, žaidžiamas uždaroje vietoje ir žolės riedulys, žaidžiamas atviroje vietoje. Tik žolės riedulys, žaidžiamas atviroje vietoje, yra įtrauktas į olimpinių žaidynių tvarkaraštį.
Šis žaidimas dažniausiai žaidžiamas ant žolės. Aukšto lygio varžybose – Olimpinėse žaidynėse – žolės riedulys yra žaidžiamas ant sintetinių paviršių.
Žolės riedulio varžybos vyks dviejose skirtingose aikštėse Olimpiniame žolės riedulio centre (Olympic Hockey Centre), kuris yra Heleniko olimpiniame komplekse (Helliniko Olympic Complex). Varžybos truks 14 dienų, nuo rugpjūčio 14 iki 27. 2004 metų olimpiadoje dalyvaus 325 sportininkai (12 vyrų ir 10 moterų komandų). Sportininkai galės apšilti apšilimo aikštėje Heleniko olimpiniame komplekse (Helliniko Olympic Complex) ir treniruotis treniruočių aikštėje, kuri yra šalia Agios Kosmos sporto centro.
Žolės riedulio istorijaŽolės riedulio šaknys yra žiloje senovėje. Istorikai teigia, kad šis sportas Egipte buvo žaidžiamas dar 4000 metų prieš Kristų, o Etiopijoje – 1000 metų prieš Kristų. Lietuvoje pirmą kartą žolės riedulys išmėgintas prieš pusę amžiaus, tačiau žaidimas pas mus prigijo tik iš trečio karto. Teigiama, kad žolės riedulys yra seniausias pasaulyje žaidimas, kuriam reikalingos lazdos ir kamuoliukas. Įvairiuose muziejuose netrūksta įrodymų, kad šį žaidimą po egiptiečių ir etiopų pamėgo graikai ir romėnai. Dar prieš Kristupo Kolumbo kelionę į Naująjį pasaulį ten žolės riedulį žaidė actekai. Užsienyje šis žaidimas vadinamas tiesiog “hockey”, nors mums šis žodis labiau siejasi su ledo rituliu. Spėjama, kad angliškas žolės riedulio pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio “hoquet”. Taip prancūzai viduramžiais vadino žaidimą su lazdomis ir kamuoliuku. Šiuolaikinis žolės riedulys išsivystė 18-ojo amžiaus viduryje Anglijos mokyklose, o oficialia šios sporto šakos įteisinimo data laikomi 1861 metai. Tada pietryčių Londone buvo įkurtas pirmasis žolės riedulio klubas pasaulyje – “Blackheath”. Netrukus kitas Anglijos sostinės klubas – “Teddington” – parengė pirmąsias taisykles. Jose pirmą kartą buvo uždrausta liesti kamuoliuką rankomis, kelti lazdas aukščiau pečių ir įvesta smūgiavimo zonos taisyklė. 1886 metais šios naujovės buvo įtrauktos į oficialias tuomet įkurtos Anglijos žolės riedulio asociacijos taisykles. Paskatino nesėkmė
Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse žolės riedulys žaistas 1908 metais (varžėsi Anglijos, Airijos ir Škotijos rinktinės). Antrą kartą per olimpines žaidynes riedulininkai kovėsi 1920-aisiais, tačiau po 4 metų Paryžiaus olimpinių žaidynių rengėjai šios sporto šakos vėl atsisakė. Prancūzai savo sprendimą motyvavo Tarptautinės žolės riedulio federacijos nebuvimu. Pirmieji žingsniai link tokios organizacijos buvo žengti dar 1909 metais. Tada viena kitą oficialiai pripažino Anglijos ir Belgijos žolės riedulio federacijos, tuo pačiu sutikdamos imtis tarptautinių sporto šakos reikalų tvarkymo. Netrukus prie belgų ir anglų prisijungė prancūzai. Būtent jų atstovo Paul Leautey iniciatyva 1924-aisiais Paryžiuje ir buvo įkurta Tarptaurinė žolės riedulio federacija (FIH). Leautey, kuris tapo pirmuoju FIH prezidentu, iniciatyvą paskatino žolės riedulio neįtraukimas į Paryžiaus olimpinių žaidynių programą. FIH steigėjomis tapo 6 valsybės: Austrija, Belgija, Čekoslovakija, Prancūzija, Vengrija, Ispanija ir Šveicarija. Kartu su vyrų žolės rieduliu sparčiai populiarėjo ir moterų žaidimas. 1927 metais buvo įkurta Tarptautinė moterų žolės riedulio asociacijų federacija (IFWHA). Ją įkūrė Australijos, Danijos, Anglijos, Airijos, Škotijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Velso atstovės. Atskirai atšventę auksinius jubiliejus, 1982 metais abi organizacijos susivienijo po FIH vėliava. Vos tik įkurta, FIH sparčiai plėtėsi. Danija prisijungė 1925 metais, Olandija – 1926, Turkija – 1927, o Amsterdamo olimpinių žaidynių metais (1928) – Vokietija, Lenkija, Portugalija ir Indija. Indija tapo pirmąja ne Europos valstybe, įstojusia į FIH. Netikėtai indai tapo ir olimpinėse žaidynėse dominuojančia komanda. Indija tarp 1928 ir 1956 metų olimpinėse žaidynėse laimėjo 30 rungtynių iš eilės ir 6 kartus džiaugėsi aukso medaliais. Fantastiška serija nutrūko 1960-ųjų olimpinių žaidynių finale per rungtynes su Pakistanu, tačiau indams žolės riedulys iki šiol yra viena iš sportinių religijų. 1964-aisiais tarptautinė federacija vienijo jau 50 šalių, po 10 metų jų padaugėjo iki 71-os. Šiandien FIH priklauso 114 federacijų, o dar šiemet prie jų turėtų prisijungti Panama. Ypatybė – mažieji kampiniai Žolės riedulys aikšte, žaidėjų skaičiumi ir pozicijomis, taktika, tikslu pelnyti įvartį primena futbolą. Tačiau kamuolį čia reikia mušti lazdomis riestais galais, nėra ir nuošalės taisyklės. Žaidimo pavadinimas sako, kad jis žaidžiamas ant žolės, tačiau žolės riedulys jau baigia persikelti ant sintetinės dangos. Svarbiausios varžybos ant žolės jau yra tiesiog neįsivaizduojamos. Žaidėjams yra būtinas išskirtinis sugebėjimas varytis, perduoti, stabdyti ir smūgiuoti kamuoliuką naudojantis būdingiausiu šio sporto ženklu – riesta lazda. Beje, jos smūgiuojamoji dalis turi 2 skirtingus paviršius. Iš vienos pusės ji – apvalaus pjūvio, iš kitos – plokščia. Žaidėjams kamuoliuką liesti leidžiama tik pastarąja puse. Įvarčiai žolės riedulyje gali būti įmušti 3 būdais: iš žaidimo, iš mažojo kampinio ir iš baudinio. Įvarčiai gali būti įmušti tik iš smūgiavimo zonos – pusės apskritimo ploto prieš vartus. Įvartis pelnytas po smūgio iš už šios zonos ribų yra neįskaitomas. Mažieji kampiniai skiriami, kai besiginančios komandos žaidėjai paliečia kamuoliuką kūnu arba ne pagal taisykles atakuoja varžovą savo smūgiavimo zonoje. Kai teisėjas paskiria mažąjį kampinį, žaidimas sustabdomas ir abiejų komandų žaidėjai užima savo vietas: vienas puolėjas su kamuoliuku atsistoja prie ant galinės aikštės linijos esančios mažojo kampinio padavimo vietos, kiti laukia prie smūgiavimo apskritimo (visi privalo būti už jo ribų). Tuo metu didžioji dalis besiginančios komandos žaidėjų privalo pasitraukti už aikštės vidurio linijos. Prie savo vartų gali likti tik iki 5 gynėjų (įskaitant vartininką). Jie mažojo kampinio pradžios gali laukti vartuose ir šalia jų. Mažasis kampinis prasideda, kai kamuoliukas perduodamas vienam iš prie smūgiavimo zonos linijos laukiančių žaidėjų. Pirmą kartą puolėjai prie kamuoliuko privalo prisiliesti už smūgiavimo zonos ir tik po to į ją įžengę gali smūgiuoti į vartus. Riedulininkų smūgiai skirstomi į 3 kategorijas, angliškai vadinamas “hit”, “flick” ir “scoop”. “Hit” yra stiprus smūgis, po kurio kamuoliukas į vartus gali įskrieti ne didesniame nei 460 milimetrų aukštyje. Tą galima nesunkiai nustatyti pagal garsą, nes būtent tokio aukščio lenta yra įrengta už vartų. Atsimušus į ją kamuoliukui, pasigirsta specifinis garsas. “Flick” arba “scoop” tipo smūgiai yra silpnesni ir gali į vartus skrieti bet kokiame aukštyje, nes tai nekelia pavojaus kitiems žaidėjams. Žolės riedulio rungtynės tęsiasi 70 minučių – 2 kėlinius po 35 minutes. Pradėjo vyrai, iškilo moterys Lietuvoje žolės riedulys pritapo tik iš trečio karto. Pirmasis 1954 metais tuometinio LKKI studentus su šiuo žaidimu supažindino žinomas krepšinio ir rankinio treneris Valerijus Grešnovas. Jo iniciatyva Kaune suburta vyrų žolės riedulio komanda 1955-aisiais debiutavo 1-ajame SSRS sąjunginiame turnyre ir užėmė 5-ąją vietą. Po metų jau “Žalgirio” pavadinimu kauniečiai buvo 7-ti. 1956-aisiais lietuviai Kaune taip pat žaidė draugiškas rungtynes su SSRS rinktinės 1-ąja ir 2-ąja komandomis ir tik po atkaklios pralaimėjo joms atitinkamai 0:3 ir 0:1. Deja, tuo pirmasis žolės riedulio etapas Lietuvoje ir baigėsi. Antras bandymas populiarinti žolės riedulį buvo 1968-aisiais. Trenerio Adolfo Mickaus suburti LKKI studentai ir ledo ritulininkai Lietuvos rinktinės vardu išvyko į 3-iąjį sąjunginį turnyrą, kuriame buvo kovojama dėl kelialapių į 1969-ųjų SSRS čempionatą. Deja, mūsiškiai pralaimėjo daugumą rungtynių ir turėjo žaisti papildomus mačus su Latvija. Kaune “Inkaro” stadione sužaista lygiosiomis 0:0, o Rygoje pralaimėta 0:1. Po šios nesėkmės žolės riedulys beveik 10 metų Lietuvoje buvo pamirštas. Trečias daiginti žolės riedulio daigus Lietuvoje ėmėsi jaunas gydytopjas terapeutas Feliksas Paškevičius. Jis 1977 metų vasarą savo iniciatyva išvyko į Maskvą susipažinti su žolės rieduliu ir rudenį pradėjo kviesti Šiaulių merginas į naujos sporto šakos treniruotes. SSRS žolės riedulys jau buvo žaidžiamas porą metų – 1975-aisiais pirmoji komanda buvo įkurta Andižane (Uzbekija). Gydytojo suburtos šiaulietės netruko pamilti naują sporto šaką, kuri nuo to laiko iš Lietuvos jau nebepasitraukė. Paškevičiaus įkurta Šiaulių “Tauro” komanda per keletą metų pasiekė labai aukštų rezultatų. 1978-aisiais sąjunginėse žaidynėse savo zonoje užėmė 3-iąją vietą ir tik per plauką nepateko į 1-ąjį SSRS aukščiausiosios lygos čempionatą. Po metų šiaulietės vis dėlto nugalėjo SSRS pirmojoje lygoje ir iškopė į elitinį divizioną. 1978 metais kovo 1 dieną buvo įkurta Lietuvos žolės riedulio federacija (LŽRF), o pirmuoju jos prezidiumo pirmininku tapo Paškevičius. 1980 metais SSRS aukščiausioje lygoje “Tauras” ilgai žengė trečias, tačiau iš komandos vyriausiojo trenerio pareigų turėjo pasitraukti Paškevičius ir ekipa liko be medalių. Vis dėlto naujuoju riedulininkių treneriu tapęs Rimantas Čaikauskas (tuomet 25 metų LKKI futbolo trenerio specialybės absolventas) neleido Lietuvos žolės rieduliui nusiristi žemyn. 1985 metais “Tauras” pirmą kartą iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir taurę. Po 2 metų SSRS taurė vėl atkeliavo į Šiaulius, o net 7 “Tauro” riedulininkės buvo pakviestos į įvairaus amžiaus SSRS rinktines. Tais pačiaus metais Europos “bronzą” į Lietuvą parvežė Onutė Šimkutė-Kanaporienė ir Virginija Povilonytė-Čaikauskienė. 1988 ir 1989 metais SSRS jaunimo pirmenybes laimėjo Lietuvos rinktinė, vadovaujama Vaidoto Vaičeliūno ir Arvydo Kšivicko. 1989-aisiais SSRS jaunimo rinktinė, treniruojama Rimanto Čaikausko, pasaulio čempionate Kanadoje laimėjo bronzos medalius. Jais taip pat pasidabino vartininkė Rasa Baniulytė-Čepienė, Rasa Kriščiūnaitė ir Ramūnė Pilkauskaitė. Tuo pat metu rungtyniavo ir vyrų komandos, tačiau jie pasiekimais su moterimis lygintis negalėjo. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę moterys savo pozicijų neužleido. Šiaulių klubas “Tauro-Eurovil” vardu 1993 metais debiutavo Europos čempionų taurės turnyro B divizione ir iš karto iškovojo kelialapį į elitinį divizioną. Vėliau ekipa buvo pervadinta į “Šiaulius” ir 1995-aisiais Utrechte (Olandija) iškovojo didžiausią laimėjimą nepriklausomos Lietuvos žolės riedulio istorijoje. Mūsų riedulininkės tarp stipriausių Europos klubų užėmė 3-iąją vietą. 1997 metais “Šiauliai” iškrito į B divizioną, tačiau 2001-aisiais vietą tarp stipriausiųjų Lietuvai sugrąžino iš jaunų žaidėjų Šiauliuose subrendusi “Gintros” komanda, kurią treniruoja Vaičeliūnas. Uždarų patalpų riedulio turnyruose Lietuvos klubai nuo 1994 metų kovoja tik A divizione ir net 5 kartus finišavo 4-ojoje vietoje. Uždarose patalpose puikiais laimėjimais gali pasigirti ir Lietuvos rinktinės. 2002 metais Lietuvos moterų rinktinė Prancūzijoje laimėjo Europos čempionato sidabro medalius, pirmajame pasaulio čempionate 2003-aisiais liko šešta. Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinė 2001 metais tapo Europos čempione, o 2003-aisiais iškovojo 3-iąją vietą. LŽRF itin didžiuojasi, kad 1999 metais pavyko iš FIH gauti 100 tūkstančių JAV dolerių subsidiją dirbtinės dangos aikštei Šiauliuose įrengti. Po metų ilgai brandinta svajonė virto realybe ir dabar Lietuva gali pasigirti viena geriausių aikščių rytų Europoje. Šiuo metu didžiausias LŽRF vadovų rūpestis yra vyrų žolės riedulio lygio kėlimas ir specializuoto stadiono įrengimas Vilniuje. “Taip pat jau galvojame ir apie Pekino olimpines žaidynes, – sakė LŽRF prezidentas Leonardas Čaikauskas. – Pakoregavus Europos čempionatų rengimo tvarką, aplinkybės mums tapo palankios. Auga ir nemažai talentingų jaunų žaidėjų”.