Senovės Egipto menas ir kita

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyvenimo būdą, žavėjosi protu ir vaizduote, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai dvi didžiąsias piramides – Cheopso ir Chefreno – priskyrė prie septinių didžiųjų pasaulio stebuklų. 450m. pr. Kr. Egiptą išvaikščiojo ir aprašė Herodotas, vėliau šalį lankė daugelis kitų ano meto istorikų, bei geografų, jie skelbė savo žinias atskirose knygose.

Domėjimasis Egiptu prasidėjo renesanso laikais, mokslinis senojo Egipto paminklų tyrinėjimas pradėtas tik XIXa., po too, kai čia lankęsi Napoleono ekspedicijos dalyviai išleido veikalą “Egipto aprašymas” (1798-1801), o Žanas Fransua Šampoljonas 1822m. paskelbė darbą, padėjusį pagrindus hieroglifų raštui skaityti. Įsidėmėtina, kad vien archeologų kasinėjimai nebūtų leidę atkurti, išaiškinti bei suprasti senovės Egipto gyvenimą ir meną. Didelę reikšmę turėjo skaitymas hieroglifų tekstų, padėjusių Egipto istoriją, religiją, kultūrą ir dailę.

Į šį kraštą ėmė veržtis ir plėšikai. Jie nesivaržydami barbariškai naikino paminklus, o išplėštas meno vertybes pardavinėjo Europos šalių muziejams bei kolekcininkams.

Egiptiečiai pasaulio kultūros kūrėjais tapo apie 3100m. pr. Kr. Šaalies kultūros istorija, aprėpianti 30 dinastijų, skirstoma į laikotarpius:
a) Senoji Egipto karalystė (apie 3100 – 2000m. pr. Kr.),
b) Vidurinioji Egipto karalystė (apie 2000 – 1570m. pr. Kr.),
c) Naujoji Egipto karalystė (apie 1570 – 525m. pr. Kr.).
525m. pr. Kr. persų karalius Kambizas nugalėjo Egiptą ir pavertė jį Persijos provincija. Šiuo įvykiu baigėsi se

enovės Egipto istorija. O 323m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įkūrė Aleksandriją, kuri tapo helenizmo kultūros centru.
Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį statusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Visose su religiniais ritualais, faraonų ir mirusiųjų kultu susijusiose sferose ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvingais vaizdiniais. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl jie kruopščiai saugojo mirusiojo kūną, jį balzamavo ir laidojo tvirtuose statiniuose. Konservuojančios mumifikavimo medžiagos buvo įvairūs aliejai, bičių produktai, taip pat molis, smėlis, sakai, pjuvenos, vilna, kvepalai, svogūnai. Širdį pakeisdavo akmeniniu skarabėjumi – amuletu, buvo liejamos pomirtinės kaukės, daromos galvos iš akmens, medžio, meetalo. Mirusiajam skirdavo išpuoštus kasdieninius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles, kad pomirtiniame gyvenime nejaustų jokio nepritekliaus.
Architektūra – pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Senovės egiptiečiai rytinį Nilo krantą laikė “gyvybės” krantu (čia statė namus ir šventyklas), o vakarinį – “mirties” (laidojo žmones statė piramides faraonams). Pagrindiniai senovės Egipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai. Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji – visatūrė skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Egipto tapybai ir
r grafikai būdingas glaudus hieroglifinių skulptūrų ir piešinio ryšys.
Egiptiečiai siekė užtikrinti amžiną gyvenimą žemiškajam valdovui – faraonui. Dar jam gyvam esant tūkstančiai valdinių kirto iš uolų, tempė ir tvirtino didžiulius akmeninius blokus karališkajam kapui. Tai truko dešimtmečius. Seniausia yra Džoserio piramidė Sacharoje. Ji pastatyta prieš keturis su puse tūkstančių metų.
Įžymiausios Egipto piramidės yra trys, esančios Al Gizos vietovėje: Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Gizos piramidės pastatytos Senosios karalystės laikais tiksliai pagal kanonų reikalavimus. Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai – šventyklos, giminių piramidės bei diduomenės mastabos – išdėstyti taip, kad pabrėžtų jų didingumą. Rytinėje pusėje yra kapo šventykla, kuri dengta galerija jungiasi su slėnio arba vartų šventykla (čia būdavo vykdomas mirusiojo mumifikavimas). Slėnio šventykla paprastai statyta prie Nilo potvynių vandens ribos, kur baigiasi derlingos žemės ir prasideda dykumos, egiptiečių manymu, ant gyvybės ir mirties slenksčio.

Didžiausios – Cheopso – piramidės aukštis šiandien siekia 147m, 9m viršūnės jau nubyrėjo. Jos statybai panaudota 2mln. 300tūkst. akmens blokų, sveriančių po 2,5 tonos. Piramidės viduje sumaniai išdėstyti koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai. Statyba vyko daugiau kaip 20 metų. Faraono Cheopso sarkofagas užgriozdintas apie 2,5mln. m3 smiltainio kalnu. Piramidė prilygsta Kelno katedrai Vokietijoje, yra aukštesnė už Šv. Stepono katedrą Vienoje, daug aukštesnė už Šv. Petro katedrą Romoje (beje, ta
ai didžiausia krikščioniška bažnyčia, jos aukštis – 104m), kuri faraono kape sutilptų kartu su Londono Šv. Pauliaus katedra. Įdomu tai, kad piramidės briaunos nukreiptos tiksliai į keturias pasaulio šalis. Chefrenas buvo antrasis faraono Cheopso sūnus. Prie jo piramidės slėnio šventyklos portalo stovėjo didžiulis akmeninis sfinksas.
Vėliau faraonai kapus kaldinosi uolose ir statėsi klasikinio stiliaus kapų šventyklas. Dabar ši vieta vadinama “Karalių slėniu”.
Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra ta, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi paklustų vienai taisyklei, kūriniui suteikiančiai rimties ir griežtos harmonijos. Egipto meno stilių sudaro griežtų taisyklių – kanonų – rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėdavo “išmokti”.
Apvalioji – visatūrė skulptūra turėjo atitikti egiptiečių žmogaus idealo supratimą – dievai ir žmonės vaizduojami liekni, jauni, žavūs. Buvo tiksliai aprašytas kiekvieno egiptiečių dievo pavidalas: Horą, saulės dievą, reikėjo vaizduoti sakalo pavidalo ar bent su sakalo galva. Sėdinčios figūros būtinai susidėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesnės nei moterų odas. Statulos neatspindi psichologinių išgyvenimų, jose akcentuojamas socialinis statusas: valdovai – didingi, žyniai – besimeldžiantys ar berašantys, darbo žmonės – dirbantys. Kiekvienam menininkui taip pat reikėjo išmokti dailyraščio meno. Jam tekdavo aiškiai ir kruopščiai iškalti akmenyje hieroglifų simbolius ir paveikslėlius. Be apvaliosios, Egipte daug reljefinės skulptūros. Reljefai puošė statinių sienas bei kolonas. Reljefinėje skulptūroje bei tapyboje žmogaus figūra buvo va
aizduojama irgi laikantis tam tikrų kanonų: galva ir kojos pasuktos šonu, akys ir pečiai – priekiu, klubai pasukti trim ketvirtadaliais.
Egipto dailėje labai svarbi dydžių hierarchija. Sieninės tapybos paveiksle ar reljefe pats didžiausias vaizduojamas faraonas arba dievas. Kiti vaizduojamieji mąžtą priklausomai nuo pavaldumo.
Tik vienam žmogui XIVa. pr. Kr. pavyko šie tie išsiveržti iš geležinių egiptiečių stiliaus rėmų. Tai buvo Naujosios karalystės XVIII dinastijos karalius vardu Amenhotepas IV, reformatorius. Jis sulaužė daugelį papročių, įprastų tradicijų, nenorėjo šlovinti daugybės keistų pavidalų dievų. Jie siekė įvesti monoteizmą. Jam aukščiausias buvo saulės dievas – Atonas. Šio dievo garbei jis pasivadino Echnatonu ir savo dvarą perkėlė iš Tebų į Al Amarną. Darbai, kuriuos jis užsakydavo, turėjo sukrėsti amžininkus savo naujumu. Jie dvelkė paprastu nuoširdžiu žmogiškumu, gyvenimiška tematika. Faraonas Tutanchamonas – Echnatono įpėdinis; būtent jo kapas su lobiais buvo rastas 1922m. Kai kurie tame kape rasti kūriniai sukurti moderniu Atono religijos stiliumi, ypač tai pasakytina apie karališko sosto atkaltę, kurioje vaizduota karaliaus ir karalienės namų idilė. Tada sukuriami ir nuostabūs faraono dukterų, taip pat žmonos – gražuolės Nefertitės – portretai. Šis portretas yra grožio idealas ir dabar.
Šiandien senovės Egipto tikrovės nebėra. Apie Egipto praeitį kalba piramidės, sfinksai, griuvėsiai bei kūriniai, išsibarstę po pasaulio muziejus.

Leave a Comment