Senoves Egipto architektura ir menas

Turinys:

1. Įžanga;
2. Architektūra:

2.1. Gyvenamųjų namų statyba;

2.2. Piramidės-Egipto simbolis;

2.2.1. Seniausios piramidės

2.2.2. Cheopso piramidė;

2.2.3. Chefreno piramidė;

2.2.4. Mikerino piramidė;

2.2.5. Vėlesnių laikų piramidės;

2.3. Švenyklos;

2.4. Tėbų architekūra;

2.5. Karnakas-šventyklų miestas;

2.6. XIX dinastijos laikmečio architektūra;
3. Menas:

3.1. Stiliaus įpatumai;

3.2. Skulptūra;

3.3. Dailė:

3.3.1. Senoji dailė;

3.3.2. Viduriniosios karalystės dailė;

3.3.3. Naujosios karalystės dailė;
4. Išvados;

1.Įvadas

Kiekviename pasaulio kampelyje rasime vienokio ar kitokio pavidalo meno. Tačiau meno, kaip nenutrūkstamų kūrybinių pastangų istorija, prasideda ne Pietų Prancūzijos urvuose, ir ne tarp Šiaurės Amerikos indėnų. Nėra jokio tiesioginio ryšio tarp šių keistų meno užuomazgų ir mūsų laikų, tačiau tiesioginė tradicija, perduota meistro pameistriui mėgėjui ar kopijuotojui sieja mūsų laikų meną su prieš kokius penkis tūkstančius metų Nilo slėnyje gyyvavusiu menu. Egiptas- viena seniausių pasaulio civilizacijų. Raidos pradžioje turėjo puikiai išvystytą žemės ūkį, vėliau pasaulį nustebino unikaliais architektūriniais statiniais. Net senaisiais laikais Egipto savitumas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Jau graikai Egipto smukimo laikais vis gausesniais būriais lankydami kraštą stebėjosi jo paminklais ir gyvenimo būdu, žavėjosi kūrybine žmogaus mintimi, architektais sukūrusiais nuostabios konstrukcijos pastatus. Archeologai iki šių dienų atranda vis naujų meno šedevrų iš kurių galima daryti prielaidas, kad egiptiečiai buvo labai praktiški žmonės: viskas, ką jie sukūrė-matematikos siistema, inžineriniai statiniai ir net menas, turėjo praktinę paskirtį. Tą galima pasakyti ir apie didingų piramidžių statybą. Joks karalius ir jokia tauta nebūtų taip išlaidavusi, jei būtų manę, kad stato tik paminklą. Mes gerai žinome, kad piramidės karaliui ir jo pa

avaldiniams turėjo didžiulę reikšmę. Karalius buvo laikomas juos valdančia dieviškos prigimties būtybe, kuri palikusi šia žemę, vėl kilsianti pas dievus iš kur buvo atkeliavusi. Jie tikėjo, kad piramidė ,besistiebianti į padebesius, padės jam ten nukakti. Šiaip ar taip piramidė turėjo apsaugoti karaliaus kūną nuo sunykimo .Juk egiptiečiai tikėjo, kad jeigu po mirties siela turi gyventi su dievais, tai ir kūnas turi būti išsaugotas. Todėl jie neleisdavo mirusiam kūnui nykti, ištepdavo mirusįjį visokiais balzamais ir įvyniodavo į drobules. Tokiai karaliaus mumijai būdavo kraunama gigantiška piramidė ir jo kūnas akmeniniame karste būdavo pastatomas to didžiulio akmenų kalno centre. Aplink laidojimo kriptą būdavo užrašomi burtažodžiai ir užkeikimai, turėję padėti mirusiajam keliauti į kitą pasaulį. Tačiau šie seniausi architektūros paminklai nėra vieninteliai liudytojai to milžiniško senųjų tikėjimų pooveikio meno raida. Todėl per tūkstančius įvairių karalių valdymo metų išaugo gausybė piramidžių, kurios vienaip ar kitaip, atspindėjo senovės Egipto architektūrą. Ilgas- 3000 metų Egipto valstybės gyvavimas skirstomas į tris laikotarpius: Senąją, Viduriniąją ir Naująją karalystes. Dėl ypatingai lėto egiptiečių kultūros keitimosi, kurį daugelis egiptologų vadina egiptietišku konservatyvumu, kūrinių, sukurtų ankstyvaisiais ir vėlyvesniais istorinio gyvenimo laikais esminis skirtumas yra nedidelis. Šiandien galime išskirti šias senojo Egipto meno šakas, tai architektūra, skulptūra, tapyba, reljefas ir taikomoji dailė. Jos yra išnagrinėtos ir aprašytos bendruose ir
r atskiruose šiuos klausimus nagrinėjančiuose veikaluose. Tačiau tų kūrinių visumą mes galime pamatyti tik knygose,kino bei teatrų scenose. Senojo Egipto tikrovės nebėra. Apie Egipto praeitį kalba griuvėsiai, jo paminklai išsklaidyti po pasaulio muziejus.

2.Architektūra

2.1 Gyvenamųjų namų statyba

Architektūra-pagrindinė senojo Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės šakų vystymąsi ir apsprendė jų charakterį. Egipto architektūrą sudarė trys pagrindinės sritys. Tai gyvenamųjų namų, kapų ir šventyklų kūrimas bei statyba.

Gyvenamųjų namų statybai nebuvo skiriamas toks didžiulis dėmesys kaip piramidžių ir šventyklų statybai. Dar prieš Senosios karalystės egzistavima, gyvenvietės, kurios buvo rastos visu Nilo pakraščiu buvo pastatytos iš nedegtų molio plytų. Apie Viduriniosios karalystės gyvenamųjų namų architektūrą galima spręsti iš atkasto faraono Sesostrio II piramidės statytojų miestelio, esančio prie dabartinės Kahuno vietovės. Masyvi siena skyrė miestą į dvi dalis. Didžiajame, rytų plote buvo kunigų, architektų namai, sodai, ūkio pastatai. Vakariniame-maži amatininkų nameliai. Visi pastatai iš plytų. Tuo tarpu rytinėje miestelio dalyje namų konstruktyvinės dalys suręstos iš akmenų. Čia namai buvę erdvūs, turėję dažniausiai apie 70 patalpų. Namo vidurinėje dalyje buvo kolonų salė, o aplink-gyvenamieji kambariai.. O štai Naujosios karalystės architektai, norėdami paslėpti pigią statybinę medžiagą-nedegtas plytas, stengėsi jas išdekoruoti. Todėl sienas ir pilonus padengė puikiais realistiniais reljefais bei tapybos vaizdais, naudojo daug paauksavimų, fajanso bei spalvotų akmenų inkrustacijų. Labiausiai ta

ai atspindi Achetatono miesto gyvenamieji pastatai. Jie padeda pažinti apskritai Egipto gyvenamųjų namų architektūrą. Jai būdinga mokamai surasta simetrija, planuojant pagrindines patalpas ir geras antraeilės reikšmės patalpų išdėstymas. Šių rūmų bei vilų apiforminimas buvo pagrįstas tradicinių elementų- pilonų, įvairiaspalvių vėliavų, kolonų bei skulptūrų derinimu, plačiai panaudojamos įvairios naujos medžiagos bei ornamentai- reljefai, paauksavimai, tapyba praturtinta įvairiaspalvėmis fajanso inkrustacijomis. Kai kurių kolonų liemuo pakrypęs, kaip vėjo lankstomo medžio, kapiteliai augalinių motyvų arba paukščių pavidalo. Arčiausiai faraono rūmų bei vyriausios šventyklos spietėsi ištaigingi turtingųjų namai-toliau sodai, sandėliai. Žemesnio, viduriniojo, luomo gyvenamieji namai buvo žymiai kuklesni, o patys neturtingiausi glaudėsi visai mažučiuose nameliuose. Jų buveinės neturėjo nei erdvių verandų pasislėpti nuo saulės, nei sodų, nei ūkio pastatų.

2.2 Piramidės-Egipto simbolis

2.2.1.Seniausios piramidės;

Tačiau kiekvienas žino, kad Egiptas-piramidžių šalis, šalis tų akmeninių kalvų, stūksančių it vėjo nugairinti tolimo horizonto kelrodžiai. Kad ir kokios jos regis tolimos ir paslaptingos, daug gali apie save papasakoti. Gizos piramidės- didžiausias Egipto faraonų galybės ir didybės įsikūnijimas, iš kur į jas žiūrėtum: ar iš kito Nilo kranto, kai jų viršūnės iškyla iš rytmečio rūko, ar stovėdamas šalia, kai jų milžiniškos klinčių briaunos akinančioje vidudienio saulės šviesoje atrodo lyg laiptai kylantys tiesiai į dangų. Jų fonas-Vakarų dykuma, ir pirmiausia stebina ne piramidžių dydis, o jų spalva-šiltas sa

aulės auksas, kurį ryškina milžiniškų stačiakampių blokų, iš kurių jos sukrautos, sandūrų juodi šešėliai. Seniausia Egipte išlikusi piramidė stovi netoli rombinės Snofraus piramidės. Tai pietinė piramidė Dahšūre. Ji pastatyta anksčiau už Didžiąją, bet ne ką mažesnė. Kas ją statė nežinia. Daugelį metų buvo priskiriama Snofrui, tačiau jo vardas rastas ant rombinės piramidės pamato akmens. Matyt jos kaimynę pastatė kitas III dinastijos faraonas. Tačiau iš visų Egipte statytų piramidžių įžymiausios yra trys, esančios Gizo vietovėje, tai Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Taigi Gize piramidės stovi architektūrinio ansamblio viduje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai-šventyklos, giminių piramidėlės bei diduomenės mastabos išdėstytos taip, kad pabrėžtų jų didingumą. Rytinėje pusėje, prie piramidės, yra kapo šventykla, kuri dengta galerija jungiasi su slėnio arba vartų šventykla. Snofraus sūnus ir įpėdinis buvo Cheopsas. Nusprendęs pralenkti visus savo pirmtakus jis pasinaudojo Gizos aukštuma ir ten pastatė didžiausią už visas Didžiąją piramidę.

2.2.2. Cheopso piramidė;

Didžioji piramidė tebėra visų piramidžių karalienė. Ji vadinasi ”Cheopso horizontu”. Kiekvienas Cheopso piramidės gigantiškų pakopomis sudėtų luitų sveria apie pustrečios tonos. Faraono Cheopso laikais pastatytoje Didžiojoje piramidėje yra du milijonai trys šimtai tūkstančių tokių didžiulių kalkakmenio blokų. Piramidės aukštis šiandien siekia 147,9 metrų, viršūnės jau nubyrėję. Nubyrėjusi ir piramidės paviršių dengusi puikaus kalkakmenio danga, todėl aiškiai matoma akmens blokų konstrukcija. Piramidės vidaus patalpos-koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai-labai sumaniai išdėstytos, jų įrengimo technika bei apdaila stebina ir šių dienų žiūrovą. Ypač įspūdinga yra didžioji galerija, vedanti į faraono Cheopso karsto kambarį. Jos ilgis 47 metrai, aukštis pradžioje-8,5 metro, kylant į viršų jis mažėja ir priartėjus prie karsto kambario tesiekia-3,5 metro. Šios galerijos sienas dengią akmenys yra taip tobulai nušlifuoti ir taip mokamai suleisti, kad siūlių beveik negalima įžiūrėti. Karsto kambario sienos rausvo granito. Jame rasti akmens blokai, kuriuose įrėžtas faraono Cheopso vardas ir 17-tieji jo viešpatavimo metai.Didžioji Gize piramidė rodo, kokio aukšto lygio buvo pasiekusi Egipto piramidžių architektūra. Ji ne tik savo didingumu, bet ir plano tikslumu, nuostabiai suderintų proporcijų grožiu pralenkia visas kitas piramides.Todėl antikiniais laikais ši piramidė buvo vadinama septintuoju pasaulio stebuklu.

2.2.3.Chefreno piramidė;

Antrasis Cheopso sūnus Chefrenas pasistatė piramidę, kuri savo didingumu gali būti lyginama su tėvo. Chefreno piramidės ansamblis buvo aptvertas mūro siena, ir įeiti į jį galima tik pro slėnio šventyklos portalą, prie kurio stovėjo sfinksas. Dėl to pati šventykla dažnai vadinama Sfinkso rūmais. Ji pastatyta iš masyvių kalkakmenio blokų, iš vidaus ir lauko dengta granito plokštėmis, kurios išliko tik viduje. Grindys ir mažesnių kambarių sienos-alebastrinės. Slėnio šventyklos 12 metrų aukščio, dvejų durų portalas nukreiptas į rytus, prie Nilo kanalo kranto įrengto uosto. Pro abejas duris įeinama į siaurą vestibiulį, kurio rūsyje rasta įžymioji dioritinė Chefreso statula, o iš vestibiulio į salę. Salės perdengimo balkiai remiasi ant šešiolikos keturkampių rausvo granito stulpų, tarp kurių stovėjo dvidešimt trys faraono statulos. Šventykla buvo apšviečiama pro mažus langelius prie pat lubų; kiekvienas langelis apšviesdavo jam priskirtą statulą. Už salės buvo tradicijos reikalaujamos penkios nišos, šventų šventovė, aukų sandėliai ir kitokios paskirties patalpos. O prie Chefreso kapo šventyklos uoloje yra iškaltos penkios patalpos apeiginiams laivams; iš lauko jos užmūrytos plytomis, o iš vidaus sienos dekoruotos reljefais, vaizduojančiais medinius laivus.

2.2.4.Mikerino piramidė;

Trečiosios, Mikerino, piramidės nėra net su kuo palyginti: Jos pamatas užima dvigubai mažesnį plotą, o aukštis tesiekia 62 m. Jos paviršius buvo dengtas granito plokštėmis. Faraonas nespėjo jos baigti, o sūnus pats sau nesistatė piramidės ir tėvo piramidės nebaigto ansamblio dalis pastatė iš nedegtų plytų. Mikerino piramidės slėnio šventykla statyta iš Nilo dumblo plytų, ir tik kolonų postamentai, dalis grindų ir slenksčiai-iš kalkakmenių. Portalas veda į nedidelį vestibiulį, kurio lubos remiasi ant keturių kolonų. Už jo didysis plytomis grįstas kiemas, jo sienose-nišos, toliau baseinas, kolonų salė, šventų šventovė ir keletas mažesnių kambarių. Pietinėje dalyje buvo rasta gražiausia triados statula, vaizduojanti faraoną Mikeriną tarp dviejų deivių. Ši Mikerino piramidė buvo statyta ant nuolaidaus plokštikalnio, kuris išlygintas kalkakmenio blokais. O toliau nuo trijų didžiųjų piramidžių driekiasi nesuskaičiuojamos mastabų “gatvės”. Tenai buvo palaidota diduomenė, viziriai, iždo saugotojai, faraonų rūmų karo vadai, kurie mirusį faraoną lydėdavo kaip ir gyvą.

2.2.5.Vėlesnių laikų piramidės;

Jau vėlesniais V dinastijos laikais piramidžių apimtis sumažėjo, tačiau meninei išraiškai buvo skiriama daugiau dėmesio. Šios dinastijos piramidžių kolonos turi palmių bei papirusų pavidalo kapitelius; sienos gausiai dekoruotos spalvotais reljefais, vaizduojančias religines bei karų scenas.Taigi toks laipsniškas piramidžių mažėjimas rodo, kad vėlesnių faraonų galia irgi menkėjo. Didžiąją piramidę galėjo pastatyti tik toks valdovas, kuris visiškai kontroliavo visą šalies ekonomiką. Jam turėjo priklausyti viskas: medžiagos, neriboti darbo jėgos resursai, geriausių šalies meistrų menas. Cheopso valdymas buvo Egipto faraonų galybės viršūnė. Po jos prasidėjo smukimas.

2.3.Šventyklos

Neatsiejama piramidžių komplekso dalis yra šventyklos, kuriose buvo atliekamos įvairios ritualines apeigos. Šių šventyklų architektūroje išryškintos atraminės ir dengiamosios dalys. Didžiųjų piramidžių šventyklų akmens kolonos jau stovi atskirai, yra keturkampės su paprastu abaku arba apskritos. Architektai laisvai derina spalvinius gerai poliruotų akmenų niuansus-švytinčios kolonų plokštės nuostabiai dera sienas dengiančių rausvų plytelių ir balzgano alebastro grindų fone. Ansamblio rimtį papildo žalsvo diorito, balto alebastro bei gelsvo šiferio statulos.

Senosios karalystės pabaigoje, įsigalėjus saulės kultui, imta statyti saulės šventyklas. Mūru aptvertame kieme stovėjo koplyčios, o centre- kolosatinis akmens obeliskas-semitinės kilmės saulės simbolis. Jo viršūnė, apkalta paauksuota vario plokšte, švytėjo saulėje. Prieš obeliską buvo didelis aukuras. Saulės šventykla dengta galerija susisiekė su slėnio šventyklos vartais. Didelės Senosios karalystės statybos sunkiai prislėgė gyventojus. Prasidėjo valstiečių ir sričių valdytojų –nomarchų nuolatiniai neramumai bei maištai, kurie galutinai sužlugdė Senąją karalystę.

2.4.Tėbai- valdovų miestas

Dabar mums reikia padaryti didelį laiko ir erdvės šuolį. Už 600 mylių Nilo aukštupio link yra Luksoras. Čia stovėjo valdovų miestas Noamonas, vėliau pavadintas Tėbais. Daugiau kaip tūkstantį metų Tėbai buvo Egipto imperijos sostinė. Egipto istorijoje Tebų valdymas prasidėjo XI dinastijoje, tačiau tik XVIII-oje dinastijoje prasidėjo tikra jų didybė. Būtent šios epochos ir vėlesnių amžių kūriniai šiandien žavi tuos, kurie apsilanko Tėbuose. Didysis keliautojas ir ekspeditorius Fransua Šampoljonas yra pasakęs: ”Nė viena tauta, nei seniau, nei mūsų dienomis nesugebėjo architektūros pakylėti ant tokio didingo, dvasingo ir grandiozinio pjedestalo, kaip senovės egiptiečiai. Lyg kokie šimtametriai kolosai, jie sumanė ir Karnake pastatė 140 tiesiog neįsivaizduojamų hipostilinės salės kolonų, kurios aukštumu pranoksta mūsų šventyklų portalus Europoje”.

Žymiausias architektūros kūrinys Tėbuose-Amenemhetapo III kapas Fajume. Šio kapo piramidė taip pat statyta iš nedegtų plytų, apipavidalinta kalkakmeniu. Viduje piramidės sudėtingi koridoriai turėjo klaidinti plėšikus: trys kambariai turėjo judančias lubas, o du klaidinančius šulinius; mumijos kambarys-geltono puikiai poliruoto kvarcito monolitas. Piramidės rytinėje pusėje stovėjo kapo šventykla, dar vadinama Labirintu-didingiausia iš visų Egipte statytų šventyklų.Savo didingumu ji pralenkia netgi Cheopso piramidę. Labirinte yra dvylika dengtų salių, kurių portalai priešpriešais pastatyti, o visi kartu sudaro vientisą pastatą. Iš jų šešios salės šiaurės pusėje, kitos šešios- pietų, iš lauko jas jungia bendra siena. Labirinto vieni kambariai yra po žeme, kiti virš jų, iš viso yra 3000, po 1500 kiekvienoje puseje. Šis milžiniškas 75 000 kvadratinių metrų plotas buvo viso krašto administracijos centras. Jis visas buvo apsuptas kolonomis ir turėjo daugybę įvairiausios paskirties salių, maldos kambarių, koridorių saugyklų. Deja iš gausybės kolonų ir puošybos elementų mažai kas tėra išlikę.

2.5. Karnako šventyklos

Rytiniame Egipto krante puikavosi didžiulis šventyklų miestas-Karnakas, kuris tais laikais buvo vadinamas ”Tobuliausia vieta”, nes čia gyveno visų dievų valdovas Amonas Ra. Karnaką pradėjo statyti XVIII dinastijos, o baigė XX dinastijos valdovai.
Šiame didingame šventyklų pasaulyje daugelis to meto faraonų buvo pasistatę savo pilonus ar šventyklas. Šiandien daugelio jų telikę griuvėsiai.Norint apžvelgti Karnako teritorijos griuvėsius mums tektų užlipti į XXII dinastijos libiečių faraono Šešonko statytą piloną. Iš jo aukštybių pamatytume dviejų susikertančių linijų kryptimi išsidėsčiusius griuvėsius. Rytų vakarų kryptimi yra Amono šventyklų griuvėsiai.Tai buvo didingiausias Tėbų pastatas,dydžiu pranokęs net valdovo rūmus.Didžiuliai masyvūs pilonai nuožulniomis sienomis, labai aukštos kolonų salės, už jų įrengti paslaptingi tamsūs kambariai, kur būdavo atliekama dauguma šventų apeigų, saulės apšviestas vidinis kiemas, kur vaikštinėdavo skustagalviai žyniai, apsirengę sniego baltumo drabužiais, į dangų nutaikyti obeliskai- visa tai buvo tik dalis miesto, turinčio daugybę koridorių-gatvių, sandėlių patalpų, lobynų, klėčių ir gyvenamųjų kambarių žynėms bei žyniams, tarnaujantiems dievų viešpačiui.Tarp šių statinių buvo ir mokykla. Sfinksų alėja nuo Nilo pro Šešonko piloną įeinama į didelį Šešonko statytą kiemą, kurio viduje dar tebestovi viena kolona išlikusi iš XXV etiopų dinastijos faraono Tacharkos statytos kolonados. Šio kiemo pietinėje pusėje Ramzeso III, o vakarinėje Sečio II šventyklos. Dar toliau pamatytume didingiausių maštabų Ramzeso II kolonų salę. Už šios salės matosi Amenhotepo III pilonas, uždengiąs faraonės Chatšepsut ir faraono Totmeso III statytus, Inenio perstatytus šventyklų mūrus. Už jų –Viduriniosios karalystės laikų šventyklos, o toliau pro Ramzeso I kolonadą matomi Rytų vartai. Paminėti reikia šio komplekso pietuose esantį šventąjį ežerą ir milžiniško didumo skarabėjų, kurį galingiausias Egipto faraonas Amonhotepas pastatė savo vedyboms su žemesnės kilmės moterimi Teje sutvirtinti. Kitų dievų-Amono trejybės, jo žmonos liūtagalvės Mut ir sūnaus mėnulio dievo Honsu-šventyklos išdėstytos šiaurės pietų kryptimi. O prie pat šiaurinės sienos matomi Ptolomėjų statybos dailės globėjo dievo Ptaho šventyklos griuvėsiai.Ši didinga griuvėsių masė rodo, kad Karnakas buvo daugelio šventyklų miestas, kurio masyvias plokštumas skaldė erdvūs kiemeliai ir ilgos sfinksų alėjos,o akmenų niūrumą gaivino šventųjų ežerų vandenys ir palmių miškelių žaluma.

Antra pagal dydį yra aiškaus plano, simetriškų proporcijų, gausybes kolonų dekoruota didinga Liuksoro šventykla. Būtent kolonos čia yra svarbiausias akcentas. Jų čia net 151. Tai nuostabus žymaus architekto kūrinys-jos gigantiškos, tačiau lengvai kyla į aukštį, nes jų dalių proporcijos tiksliai apskaičiuotos. Nejučia jos primena papirusų giraitės motyvą.
Reikia paminėti ir faraonės Chatšepsut kapo šventyklą. Šis grandiozinių maštabų, didingai dekoruotas kūrinys buvo tarsi suaugęs su rūsčių uolų skardžiais. Jo fasadą sudarė skersinių terasų ir kolonų derinys, iš slėnio kylančio kelio jungiamas į vientisą,harmoningą visumą. Išorės didingumui prilygo turtingas vidaus įrengimas:aukso bei sidabro spalvos grindys, bronza ir juoduoju metalu inkrustuotos durys, daugybė skulptūrų ir reljefų. Šventyklos interjeras rodo, kad dailė tuo metu buvo pasiekusi labai aukštą lygį.

2.6. XIX dinastijos arcitektūra;

Deja, keičiantis valdovams, keitėsi ir tikėjimas. Atėjęs į valdžią Echnatonas visaip stengesi pakirsti Amono Ra kunigų galybę. Šiuo laikotarpiu Echnatono šalininkai griovė ir naikino Amono Ra šventyklas. Bet jo viešpatavimas truko neilgai, ateję XIX dinastijos valdovai vėl atgaivino Amono Ra kultą. Pirmiausia atstatinėjo sugriautas arba savaime sunykusias šventyklas, o vėliau ėmėsi didžiųjų statybų. Visas dėmesys pirmiausia buvo nukreiptas į kulto pastatų statybą, o ypač į Anfono šventyklą Karnake. Prie jo buvo pristatyta pastatų, kurie savo didingumu turėjo užtemdyti viską, kas buvo sukurta anksčiau. Dabar monolitinės kolonos siekė kolosalinių dydžių: naujasis Karnako pilonas buvo 156 m ,jo vėliavų stovai-45 m aukščio. Ypač puiki naujoji bazilikinio tipo Karnako kolonų salė: jos plotis 103 metrai, ilgis 52metrai joje buvo apie 140 kolonų. Nuostabios yra 12 viduriniosioa navos kolonų, kurių aukštis siekė 19,26 metro, o kapitelis vaizdavo pražydusį papiruso žiedą. Šoninių navų kolonų aukštis-14,74m.

Ir visgi noras gražinti šventyklas neturėjo ribų ir privedė prie perkrovimo: imta didinti kolonų skaičių bei apimtį, o pačias kolonas raižyti hieroglifų tekstais bei reljefais.
Reikia paminėti Ramzeso II statybas, kurių pėdsakų yra visame Egipte. Pirmiausia čia paminėtinos dvi Abu-Simbelio šventyklos, kurios iškaltos uolose, jos pašvęstos Ramzesui II ir jo žmonai Nefertari. Tai vienas žymiausių Egipto architektūros paminklų, kuris pralenkė visa, ką iki tol buvo užmanę faraonai. Šios šventyklos pirmame kieme dar ir dabar stovi didžiausia pasaulyje monolitinė faraono statula. Nepaisant milžiniškų statinių mastų, jų turtingumo ir ištaigingumo, XIX dinastijos architektūra pasireiškė schematišku pedantiškumu, tobulai atliktu, nors kartais neišbaigtu vidaus ir išorės apiforminimu. Ir vis dėlto ji rodo smukimo pradžią. Jos kūriniai stokoja to tauraus saikingumo, gracijos bei jėgos, tų ypatybių, kuriomis pasižymėjo XVIII dinastijos kūryba. Ekonomikos smukimas be abejo stipriai atsiliepe Egipto architektūrai ir dailei. Tik žymiai vėliau, po Aleksandro Makedoniečio mirties, kuris buvo užkariavęs Egiptą, buvo pstatyta puikių šventyklų, remiantis senaisiais tradiciniais kanonais.

3. Menas

3.1.Stiliaus įpatumai;

Tyrinėjant egiptiečių sukurtus šedevrus, menas mus žavi ne mažiau už architektūrą .Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra tai, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi jos paklustų vienai taisyklei. Toji taisyklė, kurios paiso visi kūriniai vadinama stiliumi.Žodžiais labai sunku paaiškinti, kas sudaro stilių, tačiau pamatyti tai kur kas lengviau. Visą Egipto meną valdančios taisyklės kiekvienam kūriniui suteikia rimties ir griežtos harmonojos.

Egipto meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėdavo išmokti nuo pat vaikystės. Sėdinčios figūros būtinai turėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda; buvo tiksliai aprašytas kiekvieno egiptiečių dievo pavidalas. Kiekvienam menininkui buvo privalu išmokti dailyraščio meno. Jam tekdavo aiškiai ir kruopščiai iškalti akmenyje hieroglifų simbolius ir paveikslėlius. Šias taisykles išmokęs mokinys ir pabaikdavo savo mokslus. Niekas nelaukė iš jo ko nors nauja, nemanė, kad jis turi būti „originalus“. Atvirkščiai, turbūt geriausiu menininku buvo laikomas tas, kuris galėjo iškalti skulptūras, labiausiai panašias į visų susižavėjimą keliančius praeities meno paminklus. Taip jau atsitiko, kad per tris ar net daugiau tūkstančių metų Egipto menas mažai tepasikeitė. Visa, kas buvo gera ir gražu piramidžių laikais, buvo laikoma taip pat tobula ir po tūkstančio metų. Tiesa, atsirado naujų madų, iš menininkų buvo reikalaujama naujų temų, tačiau žmogus ir gamta buvo vaizduojami iš esmės taip pat.

Taigi pagrindinės Egipto meno sritys yra skulptūra, reljefai ir tapyba .

3.2.Skulptūra;

Egipto skulptūros pradžia siekia neolito laikus. Jos atsiradimą salygojo kultinė paskirtis. Paskutiniųjų neolito amžių kapuose jau randama žmogaus pavidalo statulėlių. Jos grubaus darbo, labai apibendrintos,kojos rankos dar slypi akmens ar molio masėje, išryškinti tik tie kūno organai, kuriems buvo teikiama daugiau magines reikšmės.

Egiptiečių tikėjimas skelbė, kad išsaugoti kūną dar negana. Jei bus įamžintas ir karaliaus atvaizdas, tuomet bus dvigubai tikriau, kad ir pats karalius gyvens amžinai. Todėl skulptoriams būdavo įsakoma iš kieto, nenykstančio granito iškalti karalių galvas ir padėti slaptoje kapo vietoje, kur niekas negalėtų jų matyti, kad ten jos skleistų savo kerus ir padėtų sielai likti gyvai atvaizde ir atvaizdo padedamai. Taigi ši skulptūros kryptis yra vaizduoti valdančiuosius, todėl pirmąją arba oficiliąją Egipto plastiką sąlygojo architektūros ir religijos reikalavimai. Medžiaga skulptūroms turėjo būti patvari, nebijanti laiko, o veidas atspindėti tik esmingiausius portretuojamojo bruožus. Todėl Egipto oficialiosios skulptūros pagrindinis stiliaus bruožas-statiškumas ir frontališkumas: galva statmena pečiams, žvilgsnis nukreiptas tiesiai pirmyn. Egiptiečiai frontališkumo dėsniu grindė rimties bei garbingumo supratimą. Matome, kad skulptorius neketino įsiteigti pozuotojui ir išsaugoti akimirksnio išraišką. Jį domino tik esminiai dalykai. Visas smulkesnes detales jis tiesiog praleido. Gal dėl to griežto meninio apsiribojimo ir įsigilinimo į pagrindines galvos formas šie portretai yra tokie įspūdingi. Nors sukomponuoti iš beveik griežtai geometrinių formų šie portretai nera primityvūs, čia puikiai išgauta pusiausvyra tarp tikroviškumo ir taisyklingos visumos ,kad mums šios skulptūros ir tikroviškos, ir kartu tolimos ir amžinos.

Visas egiptiečių menas yra paremtas žinojimu. Todel menininkai kurdami statulas rėmėsi būtent šiuo principu. Aiškiai pavaizduota galvos forma, rankų ir kojų prijungimas prie liemens, sanariai, pėdos ir visa kita išorine žmogaus sandara. Tam tikslui prieš pradedant darbą, būdavo užbrėžiamas tarsi tinklas ant akmens bei medžio bloko iš šešių pusių. Šis pagalbinis tinklas rodo, kaip skulptoriai privalėjo stropiai laikytis kanonų apspręstų dailės formų. Per visus Egipto istorijos laikus religija griežtai kovojo prieš mažiausią nukrypimą nuo nustatytų dėsnių, ypač jei darbas buvo skiriamas šventyklai ar kapui. Tik tas buvo laikomas tikru dailininku, kuris mokėjo kurti valdovo arba dievo statulą, nepažeisdamas kanonų. Skulptoriai turėjo laikytis tam tikrų numatytų taisyklių. Tai būtent jau minėtas frontališkumas. Dievus arba garbingus mirusiuosius galima buvo vaizduoti tik frontaliai-stačius arba sėdinčius. Moterys vyrai ir vaikai sudarydavo šeimynines grupes. Dar galima buvo vaizduoti dievų ir valdovų grupes. Šios pozicijos laikytasi visais Egipto istorijos laikais.Daug sumanumo bei apdairumo parodė Egipto skulptoriai apvalydami medžiagą. Juk dažnai kapą tekdavo kalti blogame kalkakmenyje arba uoloje, kurios akmuo skildavo sluoksniais neleisdamas išryškinti skulptūrinių formų. Tokiais atvejais skulptoriai, iškalę tik pagrindines formas, bloką padengdavo stiuku ir tik po to modeliuodavo konkretų skulptūrinį portretą. Bet to neužtekdavo, statulos likdavo statiškos, raumenys įtempti, linijos aštrios. Rodos jauti, kad skulptoriui pirmiausia rūpėjo nugalėti akmenį: Jis tarsi džiaugiasi, kad akmuo pasidavė, o paties atvaizdo išryškinimas jam dar ne taip svarbu. Tai padarė vėlesnių amžių menininkai.

3.3. Tapyba, grafika, reljefai;

3.3.1.Senosios karalystės dailė;

Kaip jau žinome, Egipte buvo pastatyta gausybė piramidžių ir šventyklų, tačiau tie didingi rūstūs mūrai niekados nestovėjo pliki. Iš lauko ir vidaus juos puošė reljefai bei tapybos vaizdai. Egiptiečiai labai mylėjo gyvenimą, tad jie norėjo ir po mirties gyventi taip, kaip gyvi būdami. Todėl tikėdami paveikslo magiška galia, stengdamiesi įamžinti save ir pagerbti valdovus, kapų sienas išrašydavo spalvotais gyvenimo vaizdais.

Pagrindiniai Egipto tapybos, grafikos, reljefo, ornamento elementai yra linija ir piešinys. Linijos bei piešinio dailė prasidėjo dar ankstyvaisiais akmens amžiais. Pradžioje jie dar eskizinio pobūdžio, palaidai išdėstyti, ilgainiui vis labiau organizuojami, o jau Narmerio paletės papuošimai turi aiškią išbaigtą kompoziciją. Dailininkai vis tobulėjo ir ilgainiui pasiekė puikių rezultatų. Iš visų Egipto istorijos epochų yra likę daug tapybos darbų ir reljefų, puošusių faraonų ir didikų kapų bei šventyklų sienas. Jie šiandien mums daugiausiai pasako apie Egipto gyvenimą ir kultūrą. Mums šie reljefai ir sienų tapyba-nepaprastai ryškus gyvenimo Egipte prieš tūkstančius metų paveikslas.

Senuosiuose priešvalstybinio laikotarpio dailės paveiksluose visi žmonės vaizduojami vienodo dydžio. Tik įsigalėjus centralizuotai despotijai, įvyko pasikeitimas. Faraonai pradėti vaizduoti žymiai didesni už valdininkus, o šie-didesni už savo pavaldinius. Dailininkai žmones piešė pagal tam tikra schemą, kuri bėgant metams buvo vis tobulinama ir ilgainiui priėjo prie natūralių žmogaus kūno proporcijų. Narmerio paletės figūrų galvos aiškiai per didelės, o vėlyvesnių laikų piešiniuose kūno dalių santykis toks tobulas, kad jau nebejaučiamos jokios schemos. Egipto dailininkai stengėsi parodyti daiktus taip, kad jų dalių proporcijos būtų teisingos. Jiems nerūpėjo, kaip daiktas atrodo šiuo momentu šioje padėtyje, kokį kelia įspūdį. Dėl to tai gerokai neįprasti vaizdiniai, nes Egipto dailininkai visai kitaip nei mes vaizdavo tikrovę. Turbūt tai susiję su visai kitokia meno paskirtimi. Svarbiausia jiems buvo ne grožis, bet išsamus objekto pavaizdavimas. Pagrindinė dailininko užduotis buvo viską kuo aiškiau ir ilgesniam laikui įamžinti. Todėl jis niekada nedarydavo eskizų iš natūros, nesirėmė kokiu nors atsitiktiniu matymo kampu. Piešiama būdavo iš atminties, pagal griežtas taisykles, kurios ir garantuodavo, kad visa, kas paveiksle bus vaizduojama, matytųsi visiškai aiškiai. Todėl menininko darbuose nėra nieko kas atrodytų atsitiktinis dalykas, puikiausiai galėjęs atsirasti iš kur nors kitur. Egiptiečių tvarkos pojūtis toks stiprus, kad ir kad ir menkiausias nukrypimas dėl mažiausios detalės atrodo, sugriauna viso piešinio tvarką. Pradėjęs darba egiptietis dailininkas pirmiausia ant sienos nupiešdavo tiesių linijų tinklą, paskui pagal tas linijas rūpestingai išdėliodavo savo figūras. Tačiau šis geometrinis tvarkos pojūtis nesutrukdydavo dailininkui nuostabiai tiksliai pastebėti kiekvieną tikrovės detalę. Visi paukščiai ir žuvys, darbuose, nupiešti taip tikroviškai, kad zoologai ir šiandien gali atpažinti jų rūšis. Šis metodas iš tikrųjų labiau priminė žemėlapių sudarinėjimą nei piešimą. Viskas piešiniuose turėjo būti pavaizduota iš būdingiausio matymo kampo. Tai atspindi toks pavyzdys, kuriame nupieštas sodas su tvenkiniu. Tvenkinį jis vaizduoja tarsi matomą iš viršaus, o medžius iš šono. Žuvys ir paukščiai tvenkinyje būtų sunkiai atpažįstami, todėl jie nupiešti profiliu. Tokią pat darbo metodiką galime įžvelgti ir žmogaus atvaizdavime piešinyje. Žmogaus galva geriausiai matoma iš profilio, todėl ją vaizduodavo pasuktą. Tačiau akį visų aiškiausiai įsivaizduojame iš priekio, todėl iš priekio gerai matoma akis būdavo įstatoma į šonu pasuktą veidą. Viršutinė kūno dalis-pečiai ir krūtinė-geriausiai matomi iš priekio, nes taip lengviausiai suprasti, kaip rankos prijungtos prie liemens. O rankų ir kojų judesiai daug raiškesni iš šono. Štai kodėl taip pavaizduoti egiptiečiai atrodo keistai plokšti ir iškraipyti. Negana to egiptiečiams dailininkams pasirodė, kad sunku būtų įsivaizduoti kokią nors pėdą, matomą iš išorės Jiems labiau patiko nuo kojos nykščio aukštyn kylantis aiškus kontūras. Todėl abi kojos vaizduojamos iš vidaus ir žmogus reljefe atrodo lyg su abiem kairėm kojom. Klystume tardami, kad egiptiečiai manė žmones ištiesų taip atrodant. Jie tiesiog laikėsi taisyklės, kad kad reikia pavaizduoti viską, kas žmogaus figūroje atrodo svarbu.

Jau Memfio dailės mokykloje buvo žinomos dvi reljefų rūšys ir dvejopa tapyba. Daugeliui darbų naudota tempera ant sauso paviršiaus, o kai kur ji derinta su inkrustacija. Dažai dažniausiai mineraliniai: balti-iš kalkakmenio, raudoni-iš raudonos ochros, juodi-iš suodžių, žali iš trinto melachito ,mėlyni- iš kobalto, vario arba trinto lazurito, geltoni- iš geltonos ochros. Daugelyje kapų iki mūsų dienų gerai išsilaikė tapybos spalvinė gama; kartais net sunku patikėti, kad darbas sukurtas prieš daug tūkstančių metų.

Yra išlikusi plačiai žinoma V-VI dinastijų didikų Ti ir Achetchotepo kapų sienų tapyba. Joje randame pavaizduotus visus Senosios karalystės gyvenimo momentus: žemdirbius, minančius linus, pjaunančius kuliančius javus, laivų statytojus, žvejus piemenis, gyvulių bandas, paukščių būrius, auksakalius, akmenskaldžius, medžioklę, mokytusraštininkus, šeimos santykius,žaidimus,muziką,šokius,laidojimo apeigas. Mastabų paveikslai-pagrindinis šaltinis, padedąs įsivaizduoti Senosios karalystės Egipto gyvenimo tikrovę.

Kaip architektūra ar skulptūra, taip ir piešiniai bei reljefai turi geometrines formas. Monumentalumo dėsniai valdo ir šią dailės šaką. Vienodo ritmo judesyje, šokėjų rankos sulenktos aiškiai stačiu kampu. Juk frizinė juostų išdėstymo kompozicija yra dekoratyvi ir iš tolo atrodo lyg kilimas uždengiąs visą sieną. Tą įspūdį sustiprina ir tapyba:visos juostos yra skirtingų spalvų, tačiau vienodo pločio. Tiesa perspektyvos nėra, tačiau vis dėlto daiktai gyvena erdvėje. Pavaizduoti gyvuliai, paukščiai, žuvys rodo, kaip atidžiai ir giliai dailininkai stebėjo gamtos reiškinius.

3.3.2.Viduriniosios karalystės dailė;

Viduriniosios karalystės pradžioje reljefai bei tapybos darbai, kaip ir skulptūra staiga neatsiplėšė nuo Senosios karalystės stiliaus. Sustiprėjęs vidurinysis luomas ieškojo konkretumo visose gyvenimo srityse, taip pat ir mene, todėl nauja linkme ėmė vystytis tapyba ir reljefas .Ypač geri to meto sienų tapybos darbai, išsilaikę Beni-Hasano srities kapuose. Paminėtina El-Beršo srityje esanti Tchutichotepo mastaba. Ant jos sienų esantis paveikslas vaizduoja didžiulės žmonių minios gabenamą nomarcho statulą. Reljefas rodo, kad nomarchai svajojo apie kolosalias skulptūras, nors savo svajones galėjo realizuoti tik reljefe. Iš kitos pusės čia matome, koks primityvus buvo darbo panaudojimas ir kokiomis priemonėmis buvo sukurti Egipto meno paminklai. Šio periodo viduriniojo luomo kapuose ypač gyvai reiškėsi liaudies kūryba. Čia paveikslų tematika įvairesnė. Sienų tapyboje matome imtynininkus, vienoje vietoje pavaizduota šimtai įvairiausių diejų kovojančių žmonių pozų. Vaizduojami asmenys piešiami laisviau, spalvinė gama minkštesnė. Tačiau ir čia neatitrūkstama nuo scenų vaizdavimo juostomis, viena virš kitų. Yra, tiesa, bandymų komponuoti kelių planų paveikslą vienoje plokštumoje. Pavyzdžiui, bėgančios antilopės ir ją besiveją šunes laisvai įkomponuoti tarp smėlio kopų dykumoje. Kelių planų vaizdas komponuotas ne frizais, bet viename paveiksle. Tai bandymas kurti perspektyvinį vaizdą, ir tai leidžia manyti, jog dailėje mažėja Senosios karalystės monumentalus statiškumas, o į jo vietą veržiasi gyvas judėjimo ritmas.

3.3.3.Naujosios karalystės dailė;

Naujosios karalystės laikais valdovų kapų reljefų bei tapybos darbų temos lieka tos pačios-tai mirusiojo gyvenimo vaizdai arba ritualinės scenos. Šalia jų ima įsigalėti karo ir puotų vaizdai. Vizirių kapuose vaizduojamos eilės žmonių, nešančių dovanas. Karo vadų kapuose-naujokų šaukimas, kariuomenės paradai; kunigų kapuose-darbai šventyklų dirbtuvėse, aukso bei karo grobio priėmimas, diduomenės kapuose-puotų vaizdai. Sienų paveikslus paaiškina greta įrėžti hieroglifų tekstai. Šio pertiodo tapyboje ir reljefe dar labiau stiprėjo palinkimas į realizmą. Dailininkai vaizduodami žmogų stengėsi parodyti jo judesius, kūno apimtį ir nepastebimai tolydžio tolo nuo trdicinio schematinio žmogaus vaizdavimo. Kūnus pradėta dažyti natūralia rusva spalva, nesilaikant kanono, reikalaujančio vyrų kūnams raudonai rudos, o moterims geltonos spalvos. Vis labiau pabrėžiamas šviesos ir šešėlių žaismas, vengiama aštrių kontūrų.

Visais Egipto dailės vystymosi laikais žymios reikšmės turėjo ornamentas. Greta plačiai pasireiškusių geometrinių motyvų. Čia nuo seniausių laikų buvo vartojami stilizuoti gyvūnijos ir augmenijos ornamentai. Svarbiausią reikšmę turėjo vietinio lotoso žiedai ir papirusai. Pačiais seniausiais laikais randame ir kosminių elementų-saulės, mėnulio ir žvaigždžių įvaizdžius.

Tel-el-Amarnos dailės būdingiausias bruožas-teisingai vaizduoti žmogų ir jį supantį pasaulį. Čia reiktų paminėti Naujosios karalystės valdovą Amenhotepą IV, kuris savo garbinamo dievo garbei, pasivadino Echnatonu. Jis buvo laikomas eretiku. Echnatonas sulaužė daugeli papročių, nustatytų amžių trdicijos. Jis nenorėjo šlovinti keistų pavidalų savo tautos dievų. Jam aukščiausias buvo vienas dievas-Atonas; jis šlovino Atoną ir vaizdavo jį kaip saulės diską, siunčiantį žemėn saulės spindulius, kurių kiekvienas baigiasi ranka. Darbai kuriuos jis užsakydavo, turėjo sukrėsti jo amžininkus egiptiečius savo naujumu. Juose nebuvo anksčiau pavaizduotų faraonų iškilmingumo ir sustingusios didybės. Atvirkščiai, jis norėjo, kad dailininkai pavaizduotų jį ir žmoną Nefertitę, žaidžiančius su vaikais po laiminančia saule. Jo rūmų reljefuose matome valdovo ir jo šeimos gyvenimą, tarpusavio santykius. Daugelyje paveikslų pavaizduota konkreti aplinka-sodai, ežerai, namai, šventyklos, rūmai. Nemaža vietos skirta peizažui; naująjį dievą garbina ne tik žmonės, bet visi gamtos kūriniai. Echnatono rūmų grindų piešiniuose pavaizduotos žąsys, išskredančios iš tankių papirusų, greta ant kranto bėgdami šokinėja veršeliai. Grindų tapyba stebina drąsiu energingu potėpiu, grynai tapybiniu mostu. Čia jau meistriškai panaudoti įvairūs rusvai mėlynų spalvų niuansai, pats vaizdas artimas akvarelei. Tačiau kai kuriuose portretuose Echnatoną matome kaip bjaurų žmogų-galbūt jis norėjo, kad dailininkai atskleistųjo žmogišką trapumą, o gal reikalavo tikroviško panašumo dėl to, kad manėsi esąs labai svarbus, tarsi pranašas. Tel-el-Amarnos dailės vystymasis buvo staiga nutrauktas, reljefai bei tapyba pamažu grįžo prie senųjų laikų dailės tradicijų, bet jos įtaka aiškiai veikė ir vėlesnių laikų Egipto dailę. Aiškiausiai tai pasireiškė atstatytų šventyklų dekoravime.

Paskutiniąjame tūkstantmetyje pr.m.e. Egipto kultūra ir dailė buvo sudėtinga ir marga. Fajumo portretai, tai kūriniai, kurie pakeitė seniau Egipte darytas mirusiųjų kaukes .Šie portretai- naujas ir kartu paskutinis senojo Egipto dailės ieškojimų vaisius.

4. Išvados

Trumpai apžvelgėme senovės Egipto architektūrą ir kai kurias meno sritis.Nors architektai ir menininkai buvo labai vienpusiški, dirbo pagal griežtai nustatytas taisykles, tačiau sugebėjo sukurti neapsakomo dydžio ir sudėtingumo pastatų ir nepakartojamų meno šedevrų. Senovės egiptiečiai numynė taką daugeliui antikos architektų ir meninikų. Daugiausia žinių iš egiptiečių sėmėsi graikai, nors jie ieškojo savų meno pateikimo formų, tačiau Egipto meno pamokos nebuvo tiesiog užmirštos ir atmestos. Graikų dailininkai stengėsi kuo aiškiau pavaizduoti savo figūras ir panaudoti kuo daugiau žinių apie žmogaus kūną, bet kartu neiškraipyti tikroviško figūrų vaizdo. Jiems vis dar patiko ryškus kontūras ir kompozicijų pusiausvyra, vaizduojama egiptiečių meno kūriniuose.

Šiandien mes galime pasidžiaugti nemenkais senovės Egipto meno paminklais, išlikusiais per tūkstančius metų. Architektūros stebuklai žavi šių dienų turistus, lankančius didingų šventyklų ir piramidžių griuvėsius.

Tapybos tik nuotrupos tėra išlikusios iki mūsų dienų. Per daugelį amžių, jei nenubyrėjo tinkas arba nesunaikino atskilusi uolos skeveldra, tai koptai ar beduinai, įsikūrę kapuose, nesistengė saugoti paveikslų. Tačiau dar išliko kapų, kuriuo galima pavadinti tikrais Egipto tapybos muziejais.

Egipto architektūra ir menas giliai įsirėžė pasaulio meno kloduose.
Literatūra:
1.Andrulytė-Aleksienė I. „Senojo Egipto dailė“. V. 1968
2.Vercoutter J, „Užmiršto Egipto Beieškant“. V.1998
3.Januškevičiūtė J. „Senųjų Rytų civilizacijų bruožai“. V.1997
4.Kotrelas L. „Faraonų laikais“. V.1987

Leave a Comment