Simonas Stanevičius(1799 – 1848) Simonas Stanevičius – vienas iškiliausių XIXa. pradžios lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, pasakėčios žanro klasikas.
S.Stanevičius gimė 1799m. Kanopėnų kaime, Viduklės valsčiuje, Raseinių apskrityje, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Apie Simono vaikystę mažai žinoma. Tikslių žinių, kur jis gavo pradinį išsilavinimą, nėra. Reikia manyti, kad jis 2-3 žiemas mokėsi vienoje seniausių šiame krašte Viduklės parapinėje mokykloje, kurioje gimtąja kalba buvo mokoma skaityti, rašyti, aritmetikos ir tikybos. L. Jucevičiaus tvirtinimu S. Stanevičius mokslus ėjęs Raseiniuose. 1767 m. vienuoliai pijorai čia įkūrė antrosios pakopos pradinę mokyklą, kurioje mokslas trukdavo 4-5 metus, buvo mokoma lenkų, lotynų, prancūzų kalbų, geografijos, algebros, daržininkystės, iškalbos, poetikos, fizikos ir logikos. Abiejų mokyklų programos buvo suderintos ir atitiko gimnazijų parengiamųjų I ir II klasių programas. Todėl manytina, kad S. Stanevičius išklausė abiejų pradinių mokyklų kursą. Tokia įvykių seka paaiškintų, kodėl jis, būdamas 17 m. amžiaus (1817 m.), stojo į Kražių gimnazijos ne pirmą, o trečią klasę, kurioje jau reikėjo mokėti lotynų, lenkų, rusų ir kitas užsienio kalbas. Baigęs gimnaziją 1821m., dar metus liko Kražiuose, vertėsi korepetitoriaus darbu. 1822m. įstojo į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Šis fakultetas tuo metu buvo vienas žymiausių Rytų Europos mokslo ir kultūros židinių, jame profesoriavo daug įtakingų žmonių, skatinę savo studentus domėtis gimtąja kalba, Lietuvos istorija. Universitete viešpatavusios demokratinės nuotaikos suformavo S.Stanevičiaus pasaulėžiūrą, paskatino įsijungti į lietuviškų knygų leidimo ir lietuvybės gaivinimo darbą. Jau 1823m. S.Stanevičius išspausdino keturis leidinius, sukūrė odę “Šlovė Žemaičių”, parašė kai kurias savo pasakėčias. 1826m. S. Stanevičius filologijos kandidato laipsniu baigia universitetą ir po to pasirodo jo svarbiausi darbai.
1829 m. jis pakartotinai išleido anoniminio autoriaus 1737 m. Vilniuje išspausdintą lietuvių kalbos gramatiką ( „Universitetas linguarum Lituaniae“ ). Knygą pavadino „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“, įdėjo lietuvių ir lotynų kalbomis parašytą turiningą prakalbą, kurioje apibūdino lietuvių kalbos situaciją, lietuviškų raštų kalbą, apžvelgė senąją lietuvių literatūrą, nusakė jos reikšmę dabarčiai. S. Stanevičius gimtosiose apylinkėse „ant Upės tarp Viduklės ir Eržvilko“ rinko liaudies dainas. Jos buvo išleistos 1829 m. rinkiniu „Dainos Žemaičių“, o 1833 m. Rygoje išleistos tų dainų melodijos „Pažymės žemaitiškos gaidos“. S. Stanevičiaus grožiniai kūriniai – viena odė ir šešios pasakėčios – pirmą kartą išleistos Vilniuje 1829 m. kartu su K. Donelaičio pasakėčiomis. Leidinys pavadintas „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio, ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso“. Nors S. Stanevičiaus poetinė kūryba negausi, tačiau jos maninė vertė ir temų atkaklumas pelnė poetui lietuvių literatūros klasiko vardą. Odė „Šlovė Žemaičių“, kurią S. Stanevičius vadina „aukšta daina“, yra to meto lietuvių šviesuomenės manifestas, išreiškęs jos romantines patriotines nuotaikas. Pasakėčioje „Arklys ir meška“ poetas sukūrė aukštaičių ir žemaičių sunkaus gyvenimo vaizdus carinės priespaudos metais, išreiškė visų lietuvių tautinio bendrumo idėją. Pasakėčioje „Aitvarai“ išaukštintas doras ir darbštus ūkininkas – pozityvi jėga, galinti atvesti tautą į geresnį, šviesesnį gyvenimą. Po universiteto baigimo pagyvenęs kelerius metus Vilniuje ir čia išleidęs svarbiausius savo darbus, S. Stanevičius drauge su savo bičiuliu ir rėmėju Jurgiu Plioteriu persikėlė į Raseinius. S.Stanevičius Raseiniuose tvarkė J.Plioterio biblioteką, kurioje norėta sukaupti visus leidinius ir visokius rankraščius, susijusius su Lietuvos istorija ir lietuvių kalba. 1830m. pabaigoje – 1831m. pradžioje S.Stanevičius drauge su J.Plioteriu buvojo Karaliaučiuje, kur susitiko su L.Rėza, kaupė medžiagą lituanistikos darbams. Vaclovas Biržiška tvirtina, kad Stanevičius apie 1834 – 1835 m. Rseisiuose gyveno viename name su Aleksandru Fronu – Gudžiu, kurį bene rengęs į mokyklą ir kuriam dar vaikui įkvėpęs lietuvybės meilę. Pasakojama, kad Raseiniuose S. Stanevičius buvo paskendęs knygose, per naktis degindavo žiburį, studijavo šaltinius, rašė lituanistikos darbus. Toks įtemptas darbas pareikalavo daug jėgų. Sušlubavo sveikata – poetas susirgo džiova. 1836 m. visai jaunas, eidamas 26 metus, mirė J. Pliateris. Savo gausią biblioteką jis testamentu užrašė S. Stanevičiui. Po globėjo mirties S. Stanevičius su visa biblioteka išsikėlė į Stemplių dvarą ( netoli Švėkšnos ) pas vėlionio brolį ir savo buvusį mokinį Kazimierą Pliaterį. Čia toliau tęsė mokslinį darbą: tyrinėjo lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, susirašinėjo su žymiais meto žmonėmis. Šiuo laikotarpiu S. Stanevičius jokių darbų neišspausdino, nors suku patikėti, kad, būdamas pačiame mokslininko ir kūrėjo galimybių zenite ir turėdamas palankias gyvenimo sąlygas per 18 metų padarė mažiau darbo nei studijų metais. Tuo laikotarpiu yra išlikęs nebaigto darbo „Lietuvių mitologijos aiškinimas“ rankraštis, paskelbtas jau mūsų laikais. Apie asmeninį S. Stanevičiaus gyvenimą mažai žinoma. Liko nevedęs, mažai su kuo bendravo, gyveno užsidaręs knygų ir mokslo pasaulyje. Pakirstas džiovos, S. Stanevičius mirė 1848 m. kovo 10 d., palaidotas Švėkšnos kapinėse. Tiksli kapo vieta nežinoma, manoma, kad netoli grafų Jurgio ir Kazimiero Pliaterių kapo. Švenčiant 185 – ąsias poeto gimimo metines, jam pastatytas skulptoriaus V. Majoro sukurtas paminklas. S. Stanevičius buvo pirmasis lietuvių filologijos profesionalas. Savo moksline veikla ir poetine kūryba jis gynė gimtosios kalbos teises, žadino tautinę savimonę, rodė kelius, kuriais eidama tauta gali išsaugoti savo gyvybingumą.„Šlovė Žemaičių”. Šiame kūrinyje skelbiamas lietuvių tautos atgimimas. Odė buvo sukurta 1823 m. rugpjūčio 3 d. Tai buvo lietuvių kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo pakilimo laikotarpis. Tada aktyviai veikė Vilniaus universiteto studentai lietuviai. Pagrįstai spėjama, kad odė ir buvo parašyta Vilniaus universiteto studentų kultūrinio susibūrimo proga. Kūriniui atsirasti galėjo padėti ir A.Mickevičiaus poezija, ypač „Odė jaunystei”, kuri tarp studentų buvo labai populiari. Abu kūrinius jungia raginimas pasišvęsti visuomenės labui, entuziazmas, polėkis.
Pasakėčios. Stanevičiaus pasakėčios susijusios su to meto liaudies gyvenimu, jos jausmais, nuotaikomis ir Lietuvos gamta. Pasakėčios „Žmogus ir levas”, „Aitvarai”, „Erelis, karalius paukščių, ir gudrybė karaliuko” net ir pavadintos žemaičių pasakomis, jų siužetai paimti iš tautosakos arba paties poeto sugalvoti. Tautosakiniu pasakojimu paremta geriausia ir gražiausia Stanevičiaus pasakėčia „Arklys ir meška”. Tik pora pasakėčių — „Lapė ir juodvarnis” bei „Lapė ir žąsys” — parašytos Ezopo pasakėčių motyvais. Bet ir skolinti motyvai Stanevičiaus panaudoti savitai, originaliai vaizduojami veikėjai.Stanevičiaus pasakėčių ir lietuvių pasakų veikėjai turi bendrų bruožų. Iš liaudies sakmių Stanevičius perėmė aitvarų motyvą. Tautosakos medžiaga Stanevičiaus pasakėčioms teikia prasmingumo ir šilumos.Pasakėčioje „Arklys ir meška” alegoriškai vaizduojami aukštaičiai ir žemaičiai, jų socialinė ir nacionalinė priespauda. Alegorijos remiasi senąja Lietuvos heraldika; arklys buvo Aukštaitijos, o meška — Žemaitijos simbolis. Veiksmas vyksta prie Nevėžio, skiriančio Aukštaitiją ir Žemaitiją.„Aitvarų” tema — tai baudžiavinėmis sąlygomis praturtėjusio žemaičio konfliktas su urėdu bei prietaringais kaimynais, manančiais, kad turtus sunešąs aitvaras. Kitų pasakėčių temos yra moralinio pobūdžio. Jose keliamos tokios ydos, kaip veidmainiavimas, apgaulė, meilikavimas, šmeižtas, pavydas.Kompozicija. Pasakėčių medžiaga taip atrenkama ir grupuojama, kad idėja išryškėtų iš veikėjų poelgių ar jų dialogų. Pasakėčioje „Lapė ir juodvarnis” klasta ir naivumas ryškėja iš veikėjų pokalbio. Pasakėčioje „Lapė ir žąsys” veidmainystė pasmerkiama konkrečiais lapės poelgių apibūdinimais. „Žmogaus ir levo” idėjinė prasmė atsiskleidžia iš situacijų. „Aitvaruose” idėja išreiškiama sumaniu kūrinio dalių grupavimu. Iš pradžių šešiomis eilutėmis nupiešiamas turtingas žemaičio gyvenimas. Tolesnės šešios eilutės pasakoja apie įsivaizduojamą aitvaro pagalbą. Šie vaizdai, būdami simetriški savo apimtimi ir keldami epišką, ramią nuotaiką, skatina mąstyti apie darbu sukuriamą turtingą gyvenimą ir apie klaidingus žmonių vertinimus. Trečia kūrinio dalis — valstiečio ir urėdo susidūrimas — kontrastinga antrosios dalies epiškumui. Joje paneigiami prietarai ir akivaizdžiai parodoma, kad gerovės šaltinis yra darbas ir geri darbo įrankiai. Pasakėčioje „Arklys ir meška” prasmę turi peizažo ir buities vaizdų kontrastai bei veikėjų monologai.Poetinė kalba. Stanevičiaus pasakėčios dėl paprastos ir grakščios poetinės kalbos užima svarbią vietą visoje XIX a. pradžios lietuvių poezijoje. Jų poetinės kalbos šaltinis buvo gyvoji liaudies kalba, žemaičių tarmė. Poetas pasakėčiose verčiasi paprasčiausiais žodžiais. Jo veiksmažodis labai gyvina pasakėčių kalbą.Eilėdara. Stanevičiaus eilėdara silabinė, vyrauja trylikaskiemenė eilutė su moteriškąja cezūra po septinto skiemens. Bet, norint pabrėžti reikšmingesne mintį, akcentuoti kai kuriuos žodžius, išryškinti veikėjų būdingesnius bruožus, rašoma ir trumpesnėmis eilutėmis.Meniškumas. Stanevičiaus pasakėčių būdingiausias menines ypatybes yra aptaręs J.Lebedys knygoje „Simonas Stanevičius”. Čia pažymima, kad poetas suderina visumą ir detales, gerai jaučia žanro specifiką, siekia organinio vieningumo, tikrovės iliuzijos. Alegoriją ir moralą jis paslepia pačioje pasakėčioje Stanevičiaus pasakėčia esanti lyg maža drama ar apysakaitė per tipišką reiškinį veikianti skaitytoją taip, kad nereikia jam pirštu rodyti jos prasmės. Nė vienoj pasakėčioj nėra paties autoriaus formuluojamo moralo. Tuo Stanevičiaus pasakėčios skiriasi nuo K.Donelaičio pasakėčių, kuriose moralas taip išplėstas, kad užima svarbiausią pasakėčios dalį, o kartais net visai atitrūksta nuo vaizduojamojo objekto.Naudota literatūra: Lietuvos enciklopedijaAntanas Pocius – „Viduklė – kraštas ir žmonės“