Egiptas

Priešistorinių laikų egiptiečiai iš pradžių gyveno ten, kur šiandien plyti Sacharos dykuma. Bet, pamažu įsivyraujant sausam klimatui žmonės persikelia į žaliuojantį Nilo slėnį. Egiptiečių tautą sudarė afrikiečiai ir azijiečiai, atsikėlę čia apie 5200 m. pr. Kr. Kuriasi kaimai ir maži miesteliai, kurie paskui jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Apie 3200 m. pr. Kr. šios karalystės suvienijamos. Pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių faraonu tampa Menas (Narmeras). Prasideda ilga 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Pirmoji soostinė Tisas iki šiol nesurasta. Apie 2680 m. pr. Kr. prasideda laikotarpis vadinamas Senąja karalyste. Sostinė perkeliama į Memfį. Džoseris pasistatydina Sakaroje kapą-piramidę. IV dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino laikais iškyla garsiosios al Gizos piramidės ir sfinksas.
Nuo 1880m. Egiptas tapo viena labiausiai turistų lankomų vietų pasaulyje. Šalis turtinga savo Senovės palikimu, šventyklomis, piramidėmis. Šiandien čia galima pasimėgauti Kruizu Nilo upe, panardyti prie Raudonosios jūros koralinių rifų.
Maždaug nuo 1900m. turistų antplūdis šiek tiek sumažėjo dėl vietinių islamo fundamentalistų išpuolių, kurie reikalavo šalyje įvvesti islamišką tikėjimą, vėliau tokių atvejų nepasikartojo, ir šiai dienai turizmas vėl teka sena vaga. Minios žmonių plūsta į Egiptą savo akimis išvysti Gizos, Sacharos, kitas piramides, Sfinksą, Šventyklas ( Abu Simbelą ir kitas ), Karalių Slėnį, Nilą – visko ir neišvardinsi! Kerinti šalis, už

žburianti kultūra!
Sakoma, kad Egiptas – Nilo dovana. Egiptas, vienos iš seniausių pasaulio kultūrų lopšys, išaugo Nilo krantuose daugiau kaip prieš 5000 metų, valdant faraonams. Didžiąją šalies dalį užima smėlio dykuma, tik upės slėnyje driekiasi siauras derlingos žemės ruožas, išplatėjantis deltoje. Jame gyvena beveik visi egiptiečiai. Dauguma jų arabai musulmonai. Ekonomikoje vyrauja žemdirbystė, naftos gavyba, turizmas, daug pajamų duoda laivai, perplaukiantys Sueco kanalą, ir užsienyje dirbantys arabai.
Žemdirbystė Egipte
Daugelis Egipto valstiečių ( felachų ) medvilnę, kviečius, ryžius, cukranendres, vaisius ir daržoves vis dar augina senoviškai. Egipte užauginama daugiausia datulių. Kita svarbi kultūra yra berseem, tokie dobilai, auginami pašarui. Egiptas – vienas iš didžiausių pasaulyje medvilnės tiekėjų. Daug žmonių dirba tekstilės pramonėje : verpia, audžia ir dažo puikios kokybės medvilnę, iš kurios siuvami drabužiai ir kt.
Kristalai
Egiptiečiai labai vertino kvarcą, kuuris jiems simbolizavo dievo Horo akį. Taip pat jie naudojo turkį, kad apsisaugotų nuo blogos įtakos, ir lazuritą, kuris simbolizavo širdies energiją.
Kristalai buvo naudojami jau priešistoriniais laikais. Šamaniškos kultūros – nuo Tlingito eskimų iki Amazonės konibų – kvarcą kaip kristalą labai vertina. Šių kultūrų žmonės tiki, kad visa turi du pavidalus : išorinį, žemišką, ir vidinį arba dvasinį. Kristalinis kvarcas – vienas iš nedaugelio kristalų, kurio vidinę sandarą atspindi išorė. Todėl manoma, kad jis jungia dangų ir žemę, kad turi unikalių magiškų galių.
Kristalų struktūros ak
kmenys turi ypatingų elektrinių savybių. Kai kurie kristalai yra laidininkai, jie skleidžia teigiamą ir naudingą energiją, kiti sugeria neigiamą energiją, pavyzdžiui, fizinį skausmą. Manoma, kad senoviniai megabitai skleidžia tam tikrą energiją, dėl to, kad jie sudaryti iš akmenų, kurių sudėtyje yra daug kvarco arba žėručio. 1960 m. rusų mokslininkai paskelbė teoriją, jog Žemės gelmės gali būti ištisa kristalų struktūra, kuri turi įtakos magnetiniams laukams ir ugnikalnių aktyvumui, paukščių migracijai ir senųjų civilizacijų susikūrimui. Egzistuoja teorija, kad prarastosios Atlantidos miestų gyventojai naudojo kristalų energiją mašinoms varyti ; to šaltinio nualinimas buvo visos jų civilizacijos sunykimo priežastis.
Naujajame amžiuje kristalai vėl plačiai naudojami, daugelis žmonių turi net savo brangakmenius, kurie paprastai nešiojami, arba kaip nors ypatingai taikomi, pavyzdžiui, naudojami elektrokristalų terapijai. Brangakmenį palaikius vandenyje gaunamas brangakmenio eliksyras. Brangakmeniai taikomi labai plačiai – jei naudojami gydant, norint apsisaugoti, buriant, pranašaujant, atliekant dvasinius ritualus.
Neseniai įvairiausiose pasaulio vietose atrasta senovinių dirbinių, vadinamų kristalinėmis kaukolėmis. Kai kas tiki, kad galinga jų energija turi reikšmės žmonijos evoliucijai ir patirčiai.
Kristalų naudojimas glaudžiai susijęs su šviesos, spalvos bei subtilių žmogaus kūno energijų tyrinėjimais, kurie aprašomi ir plačiau.
Sfinkso paslaptys
Didysis Sfinksas, žiūrintis į tekančią saulę – tai padaras turintis liūto kūną ir faraono arba dievo galvą. Liūto kūnas simbolizuoja jėgą, o faraono arba dievo galva – išmintį. Senovėje ji
is buvo spalvotas, spalvos pėdsakus galima įžiūrėti prie ausies. Sfinksas buvo statomas ne iš atskirų akmens blokų kaip piramides, o išraižytas iš vieno ištiso kalkakmenio. Su Khafre piramide jį jungia požeminis tunelis.
Milžinas yra 45 metrų ilgio, letenos siekia 15 metrų, pėdų plotis keturi metrai, galva dešimties metrų dydžio, vien nosis vienas metras!
Jeigu kartais kiltų klausimas “kodėl jo nosis tokia keista?” atsakymas paprastas – XVa. arabai nudaužė sfinksui nosį, greičiausiai todėl, kad islamas draudė dievų atvaizdus.
Populiariausia teorija šiandien teigia, kad Sfinksas pastatytas 4-osios dinastijos faraono Khafre (Khufu, arba kitaip Cheopso sūnaus). Ant jo galvos rasti karališki ženklai, žymintys priklausomybę faraonams, todėl manoma, kad jo veidas vaizduoja faraoną Khafre jeigu taip yra, tada mes matome seniausią didelio mąsto karališkąjį portretą. Be to Sfinksas stovi vienoje eilėje su faraono Khafre’io piramide ir yra svarbi sudėtinė faraono laidojamojo komplekto dalis.
Liūtų statulos dažnai saugo įėjimus į egiptiečių šventoves. Greičiausiai jo paskirtis buvo saugoti piramidę. Yra teorijų, teigiančių, jog sfinksas pastatytas daug anksčiau už piramides.
Tarp sfinkso letenų stovi “Sapnų stela”, kurioje įrašytas pasakojimas apie 18-osios dinastijos atstovą Tutmozį IV, kuris užsnūdo prie sfinkso, iki kaklo užnešto smėliu. Sapne Sfinksas sakęs Tutmoziui, jei šis išlaisvins Sfinksą nuo smėlio gniaužtų, jis tapsiąs Egipto karaliumi.
Sfinksą, kaip ir kai kurias šv
ventyklas Egipte, ne kartą buvo užpustęs smėlis, visiškai pasislėpęs smėlyje išbuvo nuo Viduramžių iki XIXa. pradžios, tada pradėtas atkasinėti.
Galutinai atkastas 1920m. ir sutvirtintas cementu. 1980m. porai akmenų nukritus nuo užpakalinės letenos, buvo pridėta daugiau cemento ir akmenų, kas praplatino liūto kūną. Dabartiniam Sfinksui atlikta “plastinė operacija”, restauruotas veidas, pagaminta nauja barzda (originalas saugomas Anglijoje).
Ir dabar Sfinksas dar ne pačioje geriausioje būklėje. Daug ką sugadino atkasimas (buvo kasama labai neatsargiai), daug amžius. Tam tikros akmens vietos yra minkštesnės už kitas ir neatsparios erozijai. Kaip sako Gizos vietovės tyrinėjimų direktorius Zhinaj Hawass “Sfinksas serga vėžiu, kuris jį valgo iš vidaus, bet mes jį pagydysim”

Tai ne vienintelis išskaptuotas sfinksas pasaulyje. Yra daugelis kitų , turinčių faraonų galvas, kaip ir vienas su karalienės galva. Mažesnio dydžio sfinksų galima rasti Memfyje, Luxore, Karnake puikuojasi ištisa sfinksų alėja. O dar yra sfinksas Marse. galbūt.
Abu Simbelis
Abu Simbelis – tai dvi. Ramzio II (1279 – 1213 m. pr. Kr.) šventyklos, iškaltos iš uolų, pastatytos Pietų Asuane, senojoje Nubijoje, vakariniame Nilo krante. Pirmoji šventykla, parodanti Ramzio II – ojo galią ir dievišką prigimtį, dedikuota saulės dievams Amonui Ra ir Ra – Harakti. Prie šventyklos įėjimo stovi keturios didžiulės (apie 20 m. aukščio) Ramzio II statulos. Visas šventyklos vidus yra uoloje, o jį sudaro daugybė salių bei kambarių. Pirmojoje salėje dviem eilėmis išrikiuotos didžiulės Ozirio ir Ramzio statulos; esančio šiaurinėje pusėje dėvi baltas Aukštutinio Egipto karūnas, esančios pietinėje – dvigubas Žemutinio Egipto karūnas. Pagrindinės salės vakariniame gale yra trejos durys. Viduriniosios veda į kambarį su keturiomis kolonomis, iš šio kambario patenkama į vestibiulį, o dar toliau pačioje gilumoje slypi šventykla, kurioje aptinkamos sėdinčių dievų Ptah, Amono – Ra, Ra – Harakti ir sudievinto Ramzio II skulptūros. Nuostabiausias statybos bruožas yra tai, kad du kartus per metus – vasario 22d. ir spalio 22d. Pirmieji rytmečio saulės spinduliai pasiekia tolimiausią šventyklą ir apšviečia ten esančias statulas
Mozės kalnas
Iš Šarm el Šeicho turistai turi galimybę aplankyti Šv. Katerinos vienuolyną. Nuo vienuolyno į Mozės kalną, esantį 2285 m. virš jūros lygio, galima įkopti per pora valandų. Pagal krikščioniškąją legendą, tai tas pats šventas Chorivų kalnas, kurio viršunėje Mozė gavo akmenines plytas su įrašytais jose 10 Dievo isakymų. Į kalno viršukalnę veda du keliai. Vienas, susidedantis iš 3750 laiptelių, kuriuos uoloje iškalė vienuoliai. Tai trumpesnis, bet sunkesnis kelias. Kitas lengvesnis kelias buvo nutiestas XIXa. Mozės kalno viršunėje pastatyta “Šv. Trejybės” koplyčia. Į šiaurę nuo koplyčios yra ola, kur pasak legendos Dievas apsireiškė Mozei.

Nuo viršukalnės atsiveria nepakartojami vaizdai. Ypatingai čia gražu auštant, ir pasak padavimų, žmogui užlipusiam į Mozės kalną ir sutikusiam saulėtekį, atleidžiamos visos nuodėmės.
Nefertarės šventykla
Antroji šventykla buvo pastatyta meilės deivės Hator ir Ramzio II žmonos Nefertarės garbei. Prie šventyklos stovi šešios didžiulės (daugiau, nei 10 m. aukščio) statulos. Kiekvienoje įėjimo pusėje – dvi šonu pasisukusio Ramzio II skulptūros ir viena Hator drabužiais apsirengusios Nefertarės. Didžiosios statulos surikiuotos eilėje, yra apsuptos mažesnių – jų vaikų statulų. Abu Simbelis labai nutolęs į Egipto pietus link Sudano sienos, todėl šventyklos nebuvo atrastos iki 1813 m. O 1960 m. tarptautinės pajėgos įsteigė fondus ir šventykla buvo pakelta aukščiau, kad smiltainio nesuardytų Naserio ežero potvyniai.

Cheopso piramidė

Seniausia piramidė Gizoje ir didžiausia visame Egipte 146 m aukščio didžioji Khufu piramidė, pastatyta 2570 m. pr. Kr. Per 46 šimtmečius jos aukštis tesumažėjo 9 metrais. Piramidės konstrukcijai panaudota 4,6 milijonai akmeninių blokų, kurių kiekvienas sveria vidutiniškai 2,5 tonos. Nors piramidės viduje nėra daug dėmesį traukiančių objektų, vis dėl to apsilankymo tokio seno statinio viduje įspūdžiai bus nepamirštami, nors toks pasivaikščiojimas yra visiškai neįmanomas, jeigu kenčiate net nuo lengviausio laipsnio klaustrofobijos. Šiaurinėje dalyje esantis piramidės įėjimas koridoriumi žemyn veda link nebaigto kapo (paprastai uždarytas), apie 100 m ilgio ir esančio apie 30 m žemiau piramidės. Už 20 m nuo įėjimo yra aukštyn kylantis 1,3 m aukščio ir 1 m pločio koridorius, kuris veda į Didžiąją galeriją, kuri yra 47 m ilgio ir 8,5 m aukščio. Taip pat yra mažesnis horizontalus praėjimas, kuris veda į Karalienės salę.

Kai pakilsite Didžiąja galerija į Karaliaus salę, atkreipkite dėmesį į viršuje esančių akmens blokų sujungimo tikslumą. Skirtingai negu likusi piramidės dalis, pagrindinė kapavietės salė yra pastatyta iš raudonojo granito blokų. Stogas, kuris sveria daugiau kaip 400 tonų, sukonstruotas iš 9 didžiulių granito stulpų, atskirtų tarpais taip, kad apsaugotų salę nuo didžiulio lubų svorio. Oras šioje patalpoje yra gaivus, kadangi patalpos vėdinimui buvo numatytos angos šiaurinėje ir pietinėje sienose.

Kopti į Didžiąją piramidę iš lauko pusės vis dar yra turistų mėgstamas užsiėmimas, nepaisant to, kad kiekvienais metais keletas žmonių krisdami užsimuša. Kopti į piramidę draudžiama.
Į Rytus nuo Piramidės yra Karalienės piramidės – trys apie 20 m aukščio statiniai, kurie daug kam atrodo tik kaip piramidės formos akmenų krūva. Šios piramidės buvo statomos kaip kapavietės Khufu žmonoms ir seserims.
Saulės laivo muziejus
Iš Rytinės ir pietinės Didžiosios piramidės pusės yra penkios ilgos šachtos, kuriose kažkada buvo laikomi faraono laivai. Šie saulės laivai galėjo būti naudojamos atgabenti mirusio faraono mumiją Nilu iki šventyklos slėnyje, iš kur mumija buvo vežama į kapavietę. Po to laivai buvo laidojami prie piramidžių, kad faraonas galėtų jais pasinaudoti, keliaudamas į aną pasaulį.
Vienas šių senovinių iš kedro medžio pastatytų laivų, turbūt seniausias laivas pasaulyje, buvo atrastas 1954 m. Jis buvo restauruotas ir dabar saugomas stikliniame muziejuje. Tam, kad laivas
būtų apsaugotas nuo irimo, muziejaus lankytojai turi užsimauti apsaugines šlepetes, kad į patalpos vidų nepatektų smėlio.
Mastabos
Ties Memfiu, Sacharos plokštikalnėje jų dešimtys tūkstančių. Nors ir egzistuoja pagrindiniai mastabos statymo principai – sudarytos iš požeminės ir antžeminės dalies, arba trijų pagrindinių patalpų – laidojimo kameros (po žeme), kambarių arba podėlio(artimieji ten dėdavo daiktus, reikalingus mirusiajam pomirtiniame gyvenime) ir maldyklos (mirusiojo pagerbimui). Dviejų vienodų mastabų niekur nerastumėte!
Mastabos nėra tokios mažos ir priplotos prie žemės kaip kad žmonės dažnai įsivaizduoja, daugelis jų kelis kartus didesnės už vidutinio ūgio žmogų.
Jų sienos iškaltos hieroglifais, ištapytos freskomis. . Kiekviena mastaba pasakoja atskirą istoriją, jų sienos – ištisos knygos apie praeitį, kultūrą , tikėjimą. Daug mastabų galima pamatyti Gizoje, šalia piramidžių.
Qait Bay
Šiaurinėje įlankos dalyje įsikūrusi tvirtovė fortas Qait Bay yra pagrindinė miesto įžymybė. ХV amžiuje sultonas Ašrafas pastatė tvirtovę fortą su apvaliais bokštais ir ambrazūromis į jūrą, vietoje Faro salos švyturio vieno iš “septynių pasaulio stebuklų”. Nuo tvirtovės sienų atsiveria puikūs vaizdai į Viduržiemio jūrą ir Aleksandriją “Viduržiemio jūros perlą”.

Edfu
Edfu buvo graikų miestas, religinis ir ekonominis centras, esantis apie 105 km. į šiaurę nuo Asuano. Tai – draugiškas miestas, gaminantis cukrų ir keramikos dirbinius, taip pat kelių tinklo centras. Edfu buvo Aukštutinio Egipto sostinė. Pagrindinė įžymybė čia – puikiai išsilaikiusi dievo Horo, kurio kultas labiausiai išlikęs Egipte, šventykla. Čia vyko žymioji kova tarp Horo ir jo amžino priešo Seto. Šventykla pastatyta Ptolomėjų laikotarpiu iš smiltainio blokų, fasadas pasuktas į upės pusę. Dauguma tekstų šventyklos viduje aprašo jos įkūrimą ir istorija, taigi mes žinome, kad statybos buvo pradėtos 237 m. pr. Kr., tačiau nebuvo baigtos iki 57 m. pr. Kr. Prie įėjimo į šventyklą pastatyti du masyvūs 36 m. aukščio stulpai, tarsi dvyniai panašūs vienas į kitą. Ant šių stulpų pavaizduotos tradicinės scenos, kur karalius Horo akivaizdoje įveikia savo priešus. Taipogi aiškiai matomi grioveliai vėliavoms įstatyti. Prie pagrindinio įėjimo stovi dvi dievo Horo statulos. Viduje yra grįstas kiemas, iš šonų rikiuojasi kolonados, ant kurių išsamiai aprašyta Horo garbei rengiamas šventė. O prie įėjimo į šventyklą stovi įžymioji juodo granito Horo, vaizduojamo sakalo pavidalu, skulptūra, ant galvos dėvinti dvigubą Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karūną. Šventyklos fasadas – tradicinio ptolomėjiško stiliaus. Pirmasis dalykas, nustebinantis lankytojus užėjus į vidų, yra beveik kurtinantis paukščių, gyvenančių pastogėje, čiulbėjimas. Pirmojoje salėje stovi 12 aukštų kolonų, ant kurių pavaizduotos tradicinės scenos, ir šventyklos atidarymo ceremonijos scenos, čia taip pat yra keletas mažų kambariukų dvasininkų reikmėms ir laboratorija, kurioje buvo laikomi smilkalų gamybos receptai. Į vakarus nuo šventyklos yra griuvėsių kalva – manoma, kad tai tikriausiai yra originalios senojo Djebos miesto liekanos.
Faro švyturys
Faro istorija prasidėjo III a. Pr.Kr., kai Ptolemėjus II pastatė švyturį. Apie 117 m. aukščio, baltu marmuru dengtas švyturys buvo trijų pakopų – kvadratinis pagrindas, ant jo – aštuonkampis aukštas ir trečiasis –apvalus lygmuo, o pačiame viršuje – švyturio žibintas, karūnuotas vandens dievo Poseidono statula. Naktį šviesai skleisti buvo naudojama ugnis – kurui į viršų užkelti švyturio viduryje buvo sukonstruota cilindro formos šerdis, o dieną saulės spindulius atspindėdavo švyturio viršūnėje įtaisytas didelis veidrodis. Legenda pasakoja, kad šis veidrodis taip pat buvo naudojamas priešų laivams susekti ir sudegint, kol jie dar nepasiekė kranto. Nuo IV iki XV a. Švyturys buvo daug kartų sugriautas žemės drebėjimų metu. 1349 m. arabų keliautojas Ibn Battuta aplankė švyturį ir konstatavo, kad šis visiškai sugriuvęs, o dar po 100 metų sultonas Ašrafas Quaitbay toje vietoje pastatė fortą, kurio statybai buvo panaudotos ir kai kurios švyturio dalys. Keliasdešimt senojo švyturio dalių jau yra rastos archeologų ir pastatytos į vietą. Aleksandrijos švyturys – vienintelis iš 7 – ių “pasaulio stebuklų”, ne tik ypatingai architektūriškai elegantiškas, bet ir turėjęs praktinę reikšmę – jis padėdavo jūreiviams saugiai grįžti į uostą, taipogi buvo svarbus architektams, nes tuo metu jis buvo aukščiausias statinys žemėje, o mokslininkus stebino tai, jog sklindanti šviesa buvo matoma net 50 km nuo kranto. Vieno iš 7 – ių pasaulio stebuklų buvimo vieta – senoji Faro sala, dabar iškyšulys, Aleksandrijos miestas, Egiptas. Iš šešių išnykusių pasaulio stebuklų Aleksandrijos švyturys buvo paskutinis, dėl to mes turime tikslių žinių apie jo buvimo vietą ir išvaizdą. Ir, nors švyturys neišliko iki mūsų dienų, jo įtaka vis dar jaučiama įvairiais aspektais – architektūriniu požiūriu, monumentas buvo naudojamas kaip modelis daugeliui prototipų, pastatytų Viduržemio jūros pakrantėse. Lingvistiniu požiūriu, šis švyturys atidavė savo pavadinimą “Pharos” visiems pasaulio švyturiams – tiesiog paieškokite žodžio “švyturys” prancūzų, italų ar ispanų kalbų žodynuose.
Romėnų teatras
Romėnų teatras (Kom Al Dekka) – gerai išsilaikęs statinys su galerijomis, mozaikinėmis grindimis, marmurinėmis kėdėmis žiūrovams, kur tilpdavo iki 800 žmonių. Ptolomėjų laikais čia buvo Pano parkas ir malonumų sodas. Įrašai teigia, kad ši vieta kartais būdavo naudojama imtynių konkursams. Teatrą sudaro trylika balto marmuro, importuoto iš Europos, pusrutulio formos aukštų. Jo kolonos padarytos iš žalio marmuro, įvežto iš Azijos, ir raudono granito, importuoto iš Asuano. Užkulisiai abiejose scenos pusėse dekoruoti mozaikine danga. Einant nuo teatro žemyn, galima pamatyti masyvias arkas ir akmenines sienas, romėnų vonių mūrą ir jų namų liekanas.

Pompėjos kolona
Pompėjos kolona – maždaug 25 m. raudono granito kolona, kurios perimetras 9m, buvo pastatyta imperatoriaus Diokleteno garbei. Tai buvo didingas statinys, kurio požeminėse galerijose buvo palaidoti šventieji dievo Apio buliai ir buvo pastatyti trys sfinksai. Po pralaimėjimo Julijui Cezariui civiliniame kare, Pompėjus pabėgo į Egiptą, kur 48 m. pr. Kr. buvo nužudytas. Vėliau viduramžių keliautojai tikėjo, jog jis buvo palaidotas čia. Ši kolona – aukščiausias antikinis monumentas Aleksandrijoje.
Karnako šventykla
Karnakas yra kur kas daugiau, nei šventykla – tai įspūdingas šventovių, statulų ir obeliskų, dedikuotų Tėbų dievams ir Egipto faraonų didybei, kompleksas. Visi objektai, įskaitant patį šventyklos plotą, čia yra gigantiški – šventyklos teritorijos ilgis yra 1,5 km, plotis – 0,8 km. Šventyklos teritorijoje sutelpa 10 katedrų, o kai kurie monumentai yra net dvigubai didesni, nei Luksoro šventykloje. Tėbų iškilimo laikotarpiu Karnakas buvo svarbiausia dievų ir faraono garbinimo vieta, tuo metu vadinama Ipet-Isut arba ‘tobuliausia iš visų vietų’. Karnako kompleksas buvo statomas ir tobulinamas daugiau kaip 1500 metų.

Komplekso centre yra didžiulė Amono šventyklos teritorija, kurios pagrindinę dalį užima Amono šventykla ir jos šventasis ežeras. Ši vieta yra pagrindinė Tėbų triados (Amonas, Mut ir Khonas) garbinimo vieta, ir yra žymi savo įėjimo sale su didžiulėmis papiruso stiebo elementais dekoruotomis kolonomis.

Į pietus nuo Amono šventyklos yra Mut šventyklos teritorija, kurią su pagrindine Amono šventykla kažkada jungė sfinksų avino galvomis alėja. Į šiaurę yra Montu, Tėbų gyventojų garbinto karo dievo šventyklos teritorija. Sfinksų žmogaus galvomis alėja kažkada nuo Mut šventyklos vartų jungė Karnaką su Luksoro šventykla. Deja, atrasta buvo tik nedidelė šio šventojo kelio dalis. Likusi 3 km besitęsiančios alėjos dalis šiuo metu yra užstatyta šiuolaikiniais Luksoro pastatais – tačiau tarp pastatų galima pamatyti kai kurias alėjos detales.

Nors pagrindinė Amono šventykla buvo pastatyta Viduriniosios karalystės laikotarpiu, t.y. Tėbų klestėjimo pradžios laikotarpiu, likusios komplekso šventyklos, kolonos, kiemai buvo pastatyti Naujosios karalystės faraonų ir jų sosto paveldėtojų valdymo laikotarpiu. Taigi, kuo giliau einate į kompleksą, tuo senesnius pastatus matote prieš save.

Seniausia komplekso dalis yra Baltasis Sesostrio I paviljonas ir XII dinastijos statyti statiniai, kurie sudaro Amono šventyklos pagrindinę dalį, šventojo laivo šventovę ir centrinį Amono kiemą. Kiti kompleksą papildantys statiniai buvo pastatyti XVIII – XX dinastijos faraonų maždaug 1570-1090 m. pr. Kr. Vėlesnių dinastijų faraonai kompleksą išplėtė ir atnaujino. Čia savo pėdsakus paliko ir Ptolomėjai bei ankstyvieji krikščionys.

Šis kompleksas yra vienas iš svarbiausių lankytinų objektų Egipte. Žinoma, vieno apsilankymo metu yra neįmanoma perprasti visko, ką senovės civilizacijos atstovai kūrė keletą šimtmečių. Turint omenyje tai, kad beveik kiekvienas valdęs faraonas stengėsi palikti savo žymę šioje šventykloje, akivaizdu, kad gerai išstudijavę išlikusius objektus, išmoksite ir didelę dalį Egipto istorijos.
Serapeumas
Šventasis jautis Apis yra vienas iš svarbiausių kultinių gyvūnų, palaidotas Sakkaroje. Buvo tikima, kad Apis yra Ptah, Memfio dievo, inkarnacija, gimęs iš dangaus šviesos apvaisintos karvės. Dieviškuoju būdu apvaisinta karvė daugiau negalėjo turėti veršelių, todėl jos vienintelis veršelis buvo laikomas Ptah šventykloje Memfyje ir garbinamas kaip dievas. Apis visada buvo tapomas juoda spalva, su ryškiai baltu deimantu kaktoje, grifu ant nugaros ir skarabėjaus ženklu ant liežuvio. Miręs šis jautis buvo balzamuojamas ant vieno iš Memfyje atrastų balzamavimo stalų, tada su iškilminga procesija nugabenamas į Sakkarą, kur buvo laikomas didžiuliame akmeniniame sarkofage.

Pirmoji Apio laidojimo ceremonija įvyko Amenhotepo III valdymo laikais (1390-1352 m. pr. Kr.), o laidojimo požemiai vėliau buvo dar plečiami iki 30 m. pr. Kr. Pagrindinis koridorius su 28 kambariais buvo skirtas jaučiams, kurie mirė Saitų ir Ptolemėjų valdymo periodu (664-30 m. pr. Kr.). Išliko 25 milžiniški, apie 80 tonų sveriantys karstai, nors iš jų tik vienas buvo rastas neapgadintas, kasinėjant Serapeumą 1851 m.

Iki to laiko apie šventojo jaučio Apio kapų buvimą buvo žinoma tik iš užuominų įvairiuose užrašuose. Radus pusiau palaidotą Sakkaros sfinksą ir sekant 24 m. pr. Kr. graikų istoriko Strabo paliktais aprašymais, Augustas Marietas atrado sfinksų alėją, vedančią į Serapeumą. Šis jo didysis atradimas paskatino plėtoti vėlesnius Sakkaros kasinėjimus.
Alebastras
Alebastras – vienas puikiausių akmenų, beveik peršviečiamas, gana minkštas, natūralios spalvos. Negalima kalbėti apie Egiptą nepaminint alebastro – meniško gamtos kūrinio, kurio ilgametės apdirbimo tradicijos jaučiamos kiekviename šalies kampelyje. Šio šilto, švytinčio akmens paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Alebastras dažnai raižomas rankomis, kadangi yra per minkštas mašininiam apdirbimui, tai itin didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Tikrąjį alebastrą sudaro įvairus gipsas, ši rūšis naudojama tik rankų darbo gaminiams, rytietiškasis alebastras– tai kalcio karbonatas, jis daug kietesnis, panašus į marmurą, naudojamas mašininių dirbinių gamybai. Alebastras randamas atvirose kasyklose arba po žeme. Jis yra nesenstantis, dažniausiai baltos spalvos arba rausvai – rusvai dryžuotas. Kiekviename telkinyje randamas unikalios spalvos ir savybių alebastras, kuris būna netaisyklingų formų, skirtingų dydžių, susimaišęs su kitais mineralais. Meno dirbiniai iš alebastro – vienas seniausių egiptietiškų verslų. Rytietiškasis alebastras (marmuras) buvo plačiai naudojamas sarkofagų gamybai, kapaviečių sutvirtinimui, vazų ir apeigoms skirtų indų gamybai, kurie buvo nors ir paprastų, bet labai elegantiškų formų. Buvo tikima, kad šis akmuo turi mitinę reikšmę bei ryšį su saule. Net ir prabėgus tūkstantmečiams, alebastras vis dar yra charakteringas Egipto kultūros ir istorijos elementas. Egipte vis dar yra žmonių, išsaugojusių šio akmens apdirbimo paslaptis. Užsukę į vieną iš Egipto alebastro fabrikų, visada būsite maloniai sutikti, pavaišinti arbata ar kava, apsupti atpalaiduojančios, švarios aplinkos.

Neužbaigtas obeliskas
Pietinėje Asuano miesto dalyje yra senosios granito kasyklos, iš kur buvo gaunamas akmuo daugeliui Egipto monumentų. Senaisiais laikais obeliskai ir kiti dideli akmeniniai objektai buvo skaptuojami iš uolos, o paskui atskiriami nuo jos. Buvo keletas būdu, kaip atskirti kietą akmenį nuo jį supančios uolos. Pirmasis – iškirsti plyšį palei liniją, kur akmuo turėjo būti atskirtas, ir įsprausti vandenyje išmirkytus medinius pleištus, o brinkstančio medžio jėga atskirdavo granitą. Kitas būdas buvo iškirsti plyšį akmeniniais įrankiais, kurie buvo staigiai pakaitinami medžio anglimi ir vėl atšaldomi, pagaliau priversdami uolą skilti. Nebaigtasis obeliskas – gigantiškas vientisas granito gabalas, pusiau prijungtas prie uolos, turėjo būti paminklas, skirtas karalienei Hatšepsut, labai panašus į obeliską Karnako šventykloje, Luksore. Tyrinėdami apleistą monumentą, archeologai sužinojo be galo daug apie akmens apdirbimo technologijas Senovės Egipte. Atrodo, kad bedirbant 42 m. ilgio ir apie 1216 tonų sveriantis akmuo įskilo ir niekada nebuvo baigtas. Jis buvo tiesiog paliktas gulėti 3000 metų neatskirtas nuo uolos.
Mumijos prakeiksmas
Apie mumijos prakeikimo tikrumą dar kartą prabilta, kai Lordas Karnarvon (Carnarvon) Hovardo Karterio archeologinių kasinėjimų patronas, mirė praėjus penkeriems mėnesiams po Tutanchamono kapo atradimo. Jis mirė nuo kraujo apnuodijimo ar užkrėtimo, įkandus uodui į žaizdą pateko infekcija.
Prieš Karnarvonui mirštant keistomis aplinkybėmis pastipo Karterio kanarėlė. Karteris užsisakė kanarėlę , paauksuotame narvelyje, kad jos giesmė praskaidrintų atmosferą namuose.
Pamatęs paukštį vienas iš tarnų pasakė ” tai aukso paukštis, kuris atneš sėkmę. Šįmet, su Dievo palaima, mes atrasime kapą, pilną aukso”. Po savaitės Karteris atrado Tut’o kapą. nežinodami kieno kapą atrado, jie praminė jį “Auksinio paukščio kapu”. tuomet paukštis mirė, buvo manoma jog tai blogas ženklas.
Sakoma, kad paukštį Karterio namuose prarijo kobra, kaip tik kai jie atidarinėjo įėjimą į kapą. Kobras retai galima aptikti Egipte, ir ypač žiemą, tačiau Senovėje, kobra buvo laikoma karališkumo simboliu, kiekvienas faraonas nešiojo šį simbolį ant kaktos, savo valdžiai pabrėžti ir priešams atbaidyti bei sumušti.
Pora autentiškų prakeikimų iš mumijų kapų:
Bet kam, kas tik įžengs į šį kapą: aš nusuksiu sprandą, kaip paukščiui.

Jei bet kuris žmogus išdrįs sunaikinti šiuos kapus, tai dievas Totas bus tas, kuris sunaikins jį patį.

Tas, kuris išdrįs sunaikinti šį įrašą: Jis nepasieks savo namų. Jis nebepalies savo vaikų. Jis nematys sėkmės.

Dievai ir deivės
Nut buvo tikroji ”deivė – motina”, svarbi tarp dievų – kūrėjų, turinti daugybę vaikų (dangaus šviesulių). Jos vardo hieroglifas reiškia “vandens puodynė”, bet, manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu. Dieną Nut ir jos vyras Gebas (Žemės dievas) būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta. Kadangi deivė Nut simbolizuoja horizontą, Žemę ji liečia tik rankų ir kojų pirštų galiukais. Jos vyras Gebas, dažnai vaizduojamas gulintis po ja.
Tauridė – kūdikių, besilaukiančių moterų, sėkmės deivė. Ji buvo atsakinga už vaisingumą ir moterų apsaugojimą prieš ir po gimdymo. Jos vyras buvo Besas – malonumų dievas.
Ra – Saulės dievas ir visų dievų tėvas. Jis yra pasisavinęs daugelį kitų dievų atributų ir netgi vardų (Amonas – Ra, Ra – Harakhte). Viena legenda teigia, kad kiekvieną rytą Ra gimsta iš naujo ir keliauja Saulės laivu per dangų, lydimas daugelio kitų dievų. Valtis praplaukia 12 skirtingų provincijų, simbolizuojančių 12 dienos valandų. Naktį Ra plaukia kitu laivu, o blogosios dvasios visaip bando jam sutrukdyti išsigelbėti. Tai – amžinoji kova tarp šviesos ir tamsos. Šis dievas dažnai vaizduojamas, kaip vanagas, arba žmogus, vanago galva, su kobra, apsivijusia saulės diską, ant galvos. Ra – faraonų globėjas, žmonėms gera daranti dievybė.

Ptah (“atidarytojas”) atstovauja saulės tekėjimą arba ką tik patekėjusią saulę. Jis priklauso dievų – kūrėjų grupei. Ptah – architektų, dailininkų, skulptorių globėjas. Šis dievas padarė metalinę lėkštę, kuri laikoma dangaus stogu ir rojaus grindimis. Ptah vaizduojamas kaip vyras, susivyniojęs lyg mumija, su barzda, rankose laiko lazdą, simbolizuojančią gyvenimą, stabilumą ir ilgaamžiškumą. Kulto centras Memfyje.
Sobekas –Nilo dievas. Vaizduojamas kaip krokodilas arba žmogus, krokodilo galva. Sobeko garbei baseinuose ir šventyklose buvo laikomi gyvi krokodilai. Buvo manoma, kad Sobekas saugo faraonus.
Khnum (“kūrėjas”) – labai sena dievybė, šaltųjų vandenų valdovas, glaudžiai susijęs su kasmetiniais Nilo potvyniais. Jis kūrėjas to, kas yra dabar, ir to, kas dar bus. Khnum sukūrė dievus ir iš molio nužiedė žmones. Vaizduojamas, kaip žmogus, avino galva.
Atumas – pirmykštis Egipto Saulės dievas, pasaulio kūrėjas. Jis atstovauja vakaro saulę, simbolizuoja saulėlydžius. Vėliau jis buvo sugretintas su Ra, kaip dievas Atumas – Ra. Anot legendos, jis buvo

Leave a Comment