EGIPTAS
5200 m. pr. Kr. – atsikelia žemdirbiai iš “ Derlingojo pusmėnulio”.3200 m. pr. Kr. – pirmuoju sujungtų karalysčių valdovu tampa MENAS. Regiononė valdžia.3000 m. pr. Kr. – galutinai susiformuoja valstybė.2680 m. pr. Kr. – faraonu tampa DŽOSERIS. Džoserio laiptuotoji piramidė.2700 m. pr. Kr. – CHEOPSO piramidė.2680 – 2180 m. pr. Kr. – SENOJI KARALYSTĖ.2180 – 2050 m. pr. Kr. – PIRMOJI SUIRUTĖ.2050 – 1780 m. pr. Kr. – VIDURINIOJI KARALYSTĖ.1780 m. pr. Kr. – HIKSŲ UŽPUOLIMAS.1780 – 1580 m. pr. Kr. – ANTROJI SUIRUTĖ.1580 – 1080 m. pr. Kr. – NAUJOJI KARALYSTĖ.525 m. pr. Kr. – Egiptą užkariauja PERSAI.332 m. pr. Kr. – Egiptą nukariauja ALEKSANDRAS DIDYSIS.30 m. pr. Kr. – miršta Kleopatra ir Egiptą nukariauja ROMA.
5200 – 3200 m. pr. Kr.Žmonės atkeliavę iš “Derlingojo pusmėnulio” jau buvo įžengę į neolitą. Taip pat buvo ir vietinių gyventojų. Atvykėliai atsigabeno ir savo naujoves. Plinta žemdirbystė, gyvulininkystė, atsiranda raštas, susisiekimas, drėkinimo sistema. Kuriasi kaimai ir miesteliai, kurie jungdamiesi sudaro Šiaurės ir Pietų karalystes. Žemdirbystei būtina irigacinė sistema, kuri neįmanoma be žmonių, kaimų ir sričių bendradarbiavimo. Egiptiečiai ima organizuotis, o kad tas procesas būtų veiksmingas, turi susivienyti abi karalystės.
Egipto valstybės susikūrimas ir problematika ( 3200 – 3000 m. pr. Kr.)
Mitologinėje tradicijoje užfiksuota, kad Egipto valstybę įkūrė faraonas Menas. Jis buvo Aukštutinio Egipto valdytojas savo dvasine ir politine valdžia sujungęs abu Egiptus. Istorikai ginčijasi dėl Meno teorijos. Archeologiniai radiniai verčia abejoti Meno tikroviškumu. Gardineris teigia, kad šį asmenį Manetonas bus išgalvojęs. Jo teigimu Egiptą įkūręs faraonas Narmeras. Monte teigia, kad į šį titulą pretenduoja ir kitas su šiuo jaikmečiu susijęs faraonas Aha. P. Dreatonas mano, kad tai to paties asmens vardas tik skirtinguose šaltiniuose užrašytas skirtingai. Realiausias ko gero yra Narmeras.Graikas Erostrostenas teigė, kad valstybę įkūrė Anijonas. Tačiau ši teorija nerado pasekėjų net tarp Antikos žmonių.
Archologiniai radiniai, randami Aukštutinio Egipto šiaurėje, leidžia spėti, kad apie 3200 –3100 m. pr. Kr. jau suaiformavusi regioninė valdžia, atskiri ūkiniai centrai ( miestai ), atsiranda pirmieji nomai. Tačiau ši data dar nėra valstybės įkūrimas, nors ir buvo visos sąlygos.Iki šiol neaiškios susikūrimo priežastys. Dreatono ir Marcineko teigimu vienijimo pagrindas buvo Aukštutinio ir Žemutinio Egiptų kova dėl irigacinių sistemų kontroliavimo. Ž.Egipto valdytojai buvo paskatinti burtis į karinę organizaciją ir užvaldyti A. Egiptą. A. Egiptas turėjo išvyststą irigacinę sistemą, o dėl to kentėdavo Ž. Egiptas.Tačiau Gardinerio tyrinėjimai šią nuomonę paneigia. Jis įrodo, kad A.Egipto klajokliai gyvulių aogintojai užkariavo sėslius Ž.Egipto žemdirbius. A.Egipte buvo daug geriau išplėtota valdžios struktūra: iškyla seniūnai. Tuo tarpu Ž. Egipte to dar nėra. Šią teoriją išplėtoja Narmero plokštė. Ten pavaizduotas faraonas vienoje rankoje laikantis ginklą, o kitoje ibių galvas, kurie gyveno būtent Ž.Egipte. Narmeras valdė A.Egiptą. Tai simbolizuoja užkariavimą. Galutinai vieninga valstybė susiformuoja apie 3000 metus. Narmeras užkariavęs Ž.Egiptą įkuria sostinę Memfį ( pusiaukelėje tarp abiejų Egiptų ).Piramidžių statyba
G. Čaildas pažymėjo, kad vienas iš civilizacijos rodiklių yra monumentalioji statyba. Piramidžių tyrinėjimai prasidėjo nuo Napaleono žygio 1796-97 metais. O “Gimimo diena” laikoma 1922 10 22 d., kai buvo paskelbtas Rozetės akmens dešifravimas. Emilis Žomaras buvo piramidžių tyrinėjimo pradininkas. Iš viso šiuo metu yra aprašytos 84 piramidės, datuojamos 28 – 18 a. Išskiriami 3 piramidžių statybos centrai: į vakarus nuo Memfio ( Sakaros, Dašūros vietovės, pats senausias ); į šiaurės vakarus nuo Memfio ( Al Gizos pirtamidės ); Fajumos oazė. Seniausia yra III dinastijos faraono Džoserio laiptuotoji piramidė ( 28 a.). Visos laiptuotosios piramidės statomos prie Sakaros. Seniausios piramidės statytojas buvo žynys Imchotepas. Jis planavo statyti milžinišką mastabą, maždaug 10 m. aukščio ir 60 m. ilgio ir pločio. Tačiau projektas buvo pakeistas ir pristatytos dar 3 dalys. Dar vėliau buvo pristatytos dar 2 pakopos ir išėjo 6 pakopų piramidė.
28a. viduryje į valdžią atėjus IV dinastijai piramidžių statyba perkeliama iš Sakaros į Gizą. Apie 2700 metus prasideda Cheopso piramidės statyba. Po šio faraono mirties faraonai Hefrenas ir mikerinas pasistatė 2 maesnes piramides ir sfinksą. Pastatymo metu Cheopso piramidės aukštis buvo apie 140 m., o plotis ir ilgis – 230 ant 230 m. Ją sudaro 220 pakopų. Pastatyti reikėjo 2600000 akmeninių luitų. Vieno luito masė nuo 1 iki 2,5t. Bendras svoris – 6,5 mln.t. Pakopos buvo užtinkuotos, todėl piramidės sienos buvo lygios. Egiptologai išskiria 3 piramidžių raidos pakopas:1. Mastaba ( trapecijos forma ).2. Laiptuotoji piramidė.3. Lygioji piramidė.Lauceris aiškina, kaip jos buvo statomos. Schema: atgabenami luitai; pastatoma pirmoji pakopa; tada šalia pakopos pildavo smėlio pylimą; tada šiuo pylimu gabendavo luitus antrai pakopai; vėl pilamas smėlis ir t.t.; pastačius visas pakopas smėlis nukasamas. Lauceris savo knygoje aptaria tiek mokslinius, tiek mistinius būdus.Echnatono reforma (1379 – 1362 m. pr. Kr.)
Nuo šio faraono valdymo prasideda religinė reforma Egipte. Jis nutraukė karinių žygių politiką, norėdamas neutralzuoti Amono žinių įtaką valstybei. Echnatono tėvas, AmonchotepasIII, pasižymėjo kaip geras diplomatas: sudarytos sutartys su Babilonu, Mitanija, Asirija. Nutraukus karines akcijas sumažėjo įplaukos į iždą, o svarbiausia į šventyklas. Taigi žiniai netenka savo pajamų. Amanchotepas III pastatė naujus faraono rūmus Tėbuose, plėtojo Luksoro šventyklą. O lėšų nėra. Nutarta pasinaudoti Tėbų žinių turtais. Jie nesutinka. Todėl Echnatono įsakymu griaunamos Amono šventyklos ir iškyla naujas dievas Atonas. Apie šią reformą vieningos nuomonės nėra. J.Zablocka linkusi nuvainikuoti Echnatono reformas. Sostinėje Atatono mieste gyventojų namuose buvo ir kitų dievų skulptūros. Todėl reikia kalbėti ne apie monoateizmo įvedimą, o apie norą pažeminti Amono žynius. Kitų dievų žinių faraonas nelietė. Kita nuomonė, kad reforma pavyko, tačiau baigėsi po Echnatono mirties.
Žmonių piramidė Egipte
Pagal Pjerą Fijipą Biunarą
FaraonasVizirisŽyniaiPatarėjaiNomarchaiInspektoriaiValdininkai ir raštininkaiGydytojai Pirkliai Amatininkai Žemdirbiai Vergai
Faraonas
Egiptas didelių laimėjimų pasiekė todėl, kad faraonai turėjo absoliučią valdžią šalyje. Disponuodami darbo jėga jie organizavo darbus, pastatė įžymių paminklų. Kita vertus, valdžia pasižymėjo kontrolės griežtumu. Biurokratija pančiojo šalį, žlugdė bet kokias naujoves, tačiau buvo reikalinga ir nepakeičiama. Mat Egipto gerovę lėmė ne tik aukso kasyklos, karo grobiai, bet ir gerai prižiūrima ir kontroliuojama darbo jėga ir žemė. Žodis faraonas kilo iš eufenizmo “ didieji namai “. Senovės egiptiečių kalba skambėtų “par,ao”. Tik taip buvo galima minėti valdovą, o ištarti jo vardo buvo nevalia. Graikai egiptiečių “par,ao” vėliau ėmė tarti “Pharao”. Senovės egiptiečiams faraonas buvo nežmogiška būtybė, dievas, Amono Ra sūnus. Jis niekada nemirdavęs, o susijungdavęs su savo tėvu Amonu. Žemėje jis kitus globojęs, o ne engęs. Kolis nustatė, kad faraonai atlikdavę 13 funkcijų. Viena iš jų buvo religinė. Valdovas buvo tarpininkas tarp tautos ir tų jėgų, kurios valdė žmonių likimus. Kita – kūrėjo funkcija: jis tęsė dievų pradėtą kūrybos aktą žemėje. Jis ir gyvenimo aprūpintojas – stengėsi plėsti pasėlių plotus, pateikdavo maisto produktus. Jis ir atpirkėjas: tapdamas faraonu ir kitais svarbesniais atvejais jis išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius. Gydytojas – rūpinosi sveikatos apsauga. Mokytojas – mokė žmones gyvenimo taisyklių. Arcitektas – tik jis žinojo kokių miestų ir šventyklų nori dievai ir t.t.
Valdžios struktūra be faraono
Viziris – vyriausias valstybės tarnautojas. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines.Žyniai – jie turi visą šešėlinę valdžią, nes kontroliuoja visas irigacines sistemas, mokslo žinias, karo strategiją, iždą.
Patarėjai – juos skirdavo viziris. Jie vizituodavo vietinius valdytojus nomarchus, domėdavosi kaip renkami mokesčiai, apžiūrinėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo ar valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.Nomarchai – nomų valdytojai. Jie buvo pavaldūs patarėjams.Inspektoriai – jie valdė nomuose kaip tiesioginiai, faraono paskirti, valdytojai šalia to nomo administracinės valdžios.Valdininkai – jie buvo kontroliuojami inspektorių ir veikė nomuose.Piramidės pagrindas
Socialinės piramidės pagrindas – didžiulė gyventojų masė: žemdirbiai ir amatininkai, kurie krauna Egiptui turtus. Amatininkai sudaro palyginti negausią vidurinę klasę. Žemdirbiai buvo didžiausios visuomenės dalies atstovai. Žemė, kurią jie dirba jiems nepriklauso, nes ji yra faraono, šventyklų ar aukšto valdininko nuosavybė. Jie gali būti tik savo namo savininkai. Žemdirbiai moka didelius metinius mokesčius, todėl gyvena labai vargingai. Mokesčius renka raštininkai nuo derliaus ar galvijų bandos.Dar žemiau, pačioje piramidės apačioje yra keli šimtai tūkstančių vergų. Dažniausiai tai karo belaisviai. Jie naudojami sunkiems darbams įvairiose kasyklose, akmens skaldyklose, dirba žemės ūkio darbininkais, tarnais. Vergai, amatininkai ir žemdirbiai sudaro didžiulį engiamųjų sluoksnį.
Žyniai
Kadangi religija egptiečių gyvenime buvo labai svarbi, susiformuoja šios srities kilmingųjų luomas – žyniai. Šis luomas buvo labai turtingas ir galingas. Įvairūs religiniai kultai palaikė senąją tvarką ir ragino paklusti turtingųjų valdžiai. Šventyklų tarnai iš faraono gaudavo daug žemės, gyvulių, vergų, ypač po pergalingų karų. Kelios kartos dirbo kol pastatė Karnako ir Luksoro šventyklas Tėbuose. Šventyklose kraunami turtai garantavo įtaką politikai, nes religija buvo pagrindinė idealoginio poveikio priemonė. Echnatono įvykdyta reforma neatsilaikė prieš Amono žynius. Reforma nepavyko, nes buvo pasikėsinta į Egipto civilizacijos pamatą – tradiciją, kurią saugojo žyniai. Žyniai pasitelkę dievų pranašystes ir įspėjimus manipuliuoja faraonu. Jis turėjo klausyti dievų būti jiems palankus. O tai buvo neakiviazdinio Egipto valdymo pagrindas.
Pagrindinė žynių funkcija buvo prižiūrėti šventyklas, dalyvauti apeigose, kurios vykdavo labai dažnai. Be to jie domėjosi mokslu, o ypač astronomija. Turimas žinias pranešdavo faraonui. Taip pradėtas astronomijos plėtojimas. Egiptas klestėjo kol žyniai ir faraonas veikė išvien valstybės labui. Bet atėjo laikas, kai prabangos tvane paskendo faraonų energija ir žynių išmintis, kai tos dvi jėgos ėmė galinėtis dėl valdžios ir pirmenybės plėšiant liaudį. Egiptas pateko į svetimšalių rankas ir civilizacijos saulė užgeso.Senovės žydai
Žydai pasaulinėje istorijoje (ypač religijoje) vaidina svarbų vaidmenį. Jie sukūrė pirmąją monoateistinę religiją – judaizmą. Pagrindinis žydų ir jų religijos istorijos šaltinis yra Biblija.Žydai kaip ir kitos jiems giminingos tautos buvo piemenų klajoklių junginys, klajojęs po Arabijos dykumą ir Sinajaus pusiasalį.Žydų protėvis Abraomas apgyvendino juos Mesopotamijos šiaurės vakarų dalyje, o jo anūkas Jokūbas įsitvirtino Palestinoje. Čia gyveno gimininga semitiška gentis kanaaniečiai, kuri jau vertėsi sėslia žemdirbyste.Apie 1600 m.pr.Kr. prasidėjo nauja žydų migracijos banga. Bado metu jie iškeliavo į Egiptą, kur ministru buvo tapęs vienas Jokūbo sūnų Juozapas. Ten žydų padėtis kaskart blogėjo. Mozė tautą suvienijo ir išvedė iš Egipto. Tačiau tuo abejojama, nes Egipto rašytiniai šaltiniai apie tai neužsimena. Be to, pasak Biblijos RamzisII turėjo paskęsti Raudonojoje jūroje, tačiau jo kapas buvo rastas Karalių slėnyje. Hebrajai pabėgo iš Egipto apie 1280 m.pr.Kr.Grįžę į Palestiną jie pasidalina į 12 genčių ir tampa žemdirbiais bei miestiečiais. Norėdami išlaikyti savo rankose Kanaano žemę kovojasu kanaaniečiais ir filistiniečiais. Apie 1040 m.pr.Kr. valdo karalius Saulius. Jo įpėdinis Dovydas įkuria Jeruzalės miestą, Izraelio karalystės sostinę. Dovydo sūnus Saliamonas 970 m.pr.Kr. pastato šventyklą, kurioje buvo laikoma Sandoros skrynia su įstatymų plokštėmis
Apie 930 m.pr.Kr. karalystė suskyla: vakarinėje dalyje susikuria Izraelio karalystė su sostine Samarija, o pietinėje dalyje – Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. 721 m.pr.Kr. Izraelio karalystę nukariauja asirai. 587 m.pr.Kr. Judėjos karalystę nukariauja babiloniečiai. 69 m.pr.Kr. Jeruzalę sugriauna romėnai.Finikiečiai
III tūkst. pr. Kr. Dabartiniame Sirijos, Libano ir Izraelio regione įsikuria neaiškios kilmės semitų tautos. Jos verčiasi avių auginimu ir žemdirbyste. Jie apsigyvena Viduržemio jūros pakrantėje, siaurame ruože tarp jūros ir kalnų, netrukus pradeda prekiauti. Viename hieroglifų tekste užsimenama, kad apie 2700 m. pr. Kr. Į faraonų šalį atplaukė didžiulė kedro siunta – 4 laivai. Pirklius egiptiečiai pavadina “fenkliu” – azijatais. Jūros pakrantėje pastatomi didžiuliai miestai: Biblas, Beritas, Tyras, Sidonas. Kiekvienas turi uostą ir valdo kaimynines sritis.
Lybiai
Ramzio II palikuonims teko vesti ilgus ir atkaklius karus už Egipto įtakos išsaugojimą Azijoje. Dar ilgiau jiems teko ginti Egipto sienas nuo Libijos genčių puolimų. Prie jų netrukus prisidėjo “jūrų tautos”, gentys gyvenusios Egėjo jūros salose, kurios plačia banga siūbtelėjo į Priešakinę Aziją ir Š.Afriką. Faraonas Mernepta (1251 –1231) savo įrašuose praneša apie pergales prieš libiečius, kurie susijungę su “jūros tautomis” puolė Egiptą. Kartu faraonas Mernepta numalšino didelius sukilimus, kilusius eilėje Sirijos miestų. Nenutrūkstami svetimų tautų įsiveržimai ir centrinės valdžios susilpnėjimas padarė taip, kad kitados galinga Egipto valstybė pradėjo irti. Šiuo silpnėjimu pasinaudojo Libijos gentys, kurios nuolat braudavosi į Nilo deltą ir tuo metu savo kariniais būriais užtvindė turtingas Žemutinio Egipto žemes. Vidiniai kivirčai nutrūko tik tada, kai valstybės valdžią paėmė valdingas ir energingas faraonas Setnachtas, įsteigęs XX dinastiją. Jis vėl sustiprino centrinę valdžią ir atstatė tvarką Egipte.
Tęsdamas XIX dinastijos faraonų veiklą, Ramzis III suorganizuoja dalinius, susidėjusius iš svetimšalių samdinių, kurie buvo didžia dalimi libiečiai ir “jūros tautų” genčių atstovai. Remdamasis šia armija Ramzis III (1204 –1173) kariavo su libiečiais ir “jūros tautomis”. Ramzio III viešpatavimas buvo paskutinis Egipto karinės galybės laikotarpis. Pergalės prieš libiečius ir jų sąjungininkus tik šiek tiek sustiprino Egipto autoritetą ir užtikrino šaliai trumpam laikotarpiui taiką ir ramybę.Asirai
Žlugus Šumerų civilizacijai šiaurinėje Mesopotamijos dalyje iš lėto formavosi semitiška Asirijos valstybė. Viena semitų dalis sukūrė Babilono civilizaciją, kita dalis gyvenusi šiaurėje – vieną didžiausių ir galingiausių senovės imperijų – Asiriją. Asirija nuo pat pirmųjų valstybinių darinių susidarymo iki pat valstybės žlugimo, t.y. nuo II tūkst. pr. Kr. Pradžios iki 612 m. pr. Kr. Buvo Babilonijos įtakoje. Pirmosios Š.Mesopotamijos asiriškos valstybės, įskaitant Asiro ir Ninevijos centrus, tiek Hamurabio laikais, tiek XIV a.pr. Kr. Pradžioje oficialiai buvo pavaldžios Babilonui. Būtent XIV a. II pusėje tarp Asirijos ir Babilono prasidėjo didesni ginkluoti susirėmimai. Apie X a. pabaigą Asirija tapo karine valstybe. Ji maždaug 300 metų prievarta ir smurtu viešpatavo Artimuosiuose Rytuose. Užkariautą Babiloną, kaip senąjį kultūros ir religijos centrą, asirai laikė neliečiamu. Asirų valdovai visaip siekė Babilono palankumo: pripažino dievus, skelbdavosi Asirijos ir Babilonijos karaliais. Baisiausią smūgį Babilonui sudavė Sinacheribas, sugriovęs miestą 689 m. pr. Kr. Tačiau jo sūnus Asarchiadonas netrukus pašalino tėvą ir tapęs šalies valdovu, tuojau pat atstatė Babilono sienas, griuvėsiais virtusią Marduko šventyklą. Asarchadonas Babiloniją ir Asiriją laikė vienu kūnu. Šia imperiją valdė du valdovai. Valdovui Asurbanipalui teko sujungti valdžias. Jis su kariuomene patraukė prieš Babiloną, nugalėjo jį, bet miesto ir gyventojų nelietė. Greitai Babilono valdovas kartu su medais užėmė Asirijos sostinę Nineviją ir sulygino ją su žeme.
Asirija neįnešė didesnio indėlio į Senovės istoriją. Oficialios apeigos, mitologija, teologija buvo perimtos iš Babilono civilizacijos. Tiesa, iškeliant vietinį dievą Ašurą aukščiau už kitus.Egipto kariuomenė
XVIII dinastijos valdymo laikais egiptiečiai pirmą kartą išgarsėjo kaip karinga tauta. Žlugus Viduriniai Karalystei, Egiptą užkariavo hiksai. Juos išvijo karingi Tėbų valdovai, kurių įpėdiniai pradėjo XVIII dinastiją. Nuo XVIII dinastijos prasidėjo karinė galia. Nenorėdami, kad kitos tautos įsiveržtų į šalį, šios dinastijos valdovai Jachmas, Amanchotepai I ir II, kai kurie Tutmoziai puldinėjo Palestiną ir Siriją, abu kraštus nukariavo ir paliko jose stiprias įgulas. Faraonas stovėdavo kariuomenės priešakyje ir kautynių metu dažniausiai vadovaudavo pats. Vizirio pareigos atitiko dabartinio karo ministro pareigas. Jam padėdavo karo taryba, kuriai jis vadovavo. Faraonas turėjo didelę reguliariąją kariuomenę. Jai vadovavo profesionalūs kariai. Folkneris rašė: “Veikiančioji kariuomenė dalijosi į divizijas, kiekviena iš jų buvo lyg kariuomenės korpusas, sudarytas iš kovos vežimų dalinio, pėstininkų bei turintis apie 500 žmonių.