Senovės Graikija Egiptas ir Roma

Įvadas

Šiame laikraštyje jūs susipažinsite su senovės Graikija,Egiptu,Roma.“Ant trijų senovės kalvų” praplės žinias apie neatmenamus laikus.Mes išrinkome informaciją kuri šiek tiek supažindins su senovės pasauliu.Taigi pirmyn skaityti!

Senovės Graikija

GYVENTOJAI

Apie 95 gyventojų yra graikai. Dar yra albanų, makedonų, bulgarų, žydų, čigonų; rytuose- turkų. Valstybinė religija- stačiatikybė, dalis graikų- katalikai,o turkai- musulmonai. Gyventojų vid. tankumas 96 žm./km². Tankiausiai gyvenama pajūrio lygumuose ir upių slėniuose (120 žm./km.²), rečiausiai kalnų (ypač Pindo) rajonuose (~10 žm./km.²). Miestuose gyvena 52,9 % visų gyventojų, miesteliuose 11,7%, kaimuose 35,1%.

GYVUNIJA

Kalnuose yra šakalų, lapių, vilpišių. Endeminės rūšys: akmeninis ožžys, pilkasis žiurkėnas, pakrančių vandenyse- ruonis vienuolis. Daug gyvačių, vėžlių, driežų. Nacionaliniai parkai: Olimpas, Parnasas (Vid. Graikija) ir Samarija (Kretos s.).

SENOVĖS GRAIKIJOS DIEVAI

Senovės graikai turėjo daug dievų.Tačiau apie juos papasakot ir visus išvardint gana sunku.Taigi mes išrinkome istorijas ir pasakojimus kurie atskleistų paslapties skraistę ir supažindintų jus su senovės Graikijos dievais.

PASAULIO IR DIEVŲ ATSIRADIMAS

Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas-gyvybės šaltinis.Viskas atsirado iš beribio Chaoso-visas pasaulis ir nemirtingieji dievai.Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė-Gaja.Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje.Po jos atsirado ir baisusis Tartaras-siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos.Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė-Erotas.Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą-Erebą ir tamsiąją Naktį-Niuktę.O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa-Eteris ir džiaugsminga šviesi Di

iena-Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.
Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų-Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdyti aukštieji Kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra.
Uranas-Dangus-įsiviešpatavo pasaulyje. Jis vedė palaimingąją Žemę. Šešeto sūnų ir šešeto dukterų-galingų, rūsčių titanų-susilaukė Uranas ir Gaja. Jų sūnus, titanas Okeanas, juosiantis žemę, ir deivė Tetidė pagimdė visas upes, kurios gena savo vandenis jūros link, ir jūrų deives-okeanides.O titanas Hiperionas ir Tėja pagimdė Saulę-Heliją, Mėnulį-Selenę ir rausvaskruostę Aušrą-rožiapirštę Eos (Aušrinę). Astrėjas ir Eos pagimdė žvaigždes, kurios žiba tamsiame nakties danguje, ir vėjus: audringąjį šiaurį Borėją, rytį Eurą, drėgnajį pietį Notą ir švelnųjį vakarį Zefyrą, genantį lietaus debesis.
Galingoji Žemė pagimdė ne tik titanus, bet ir trris milžinus-kiklopus su viena akimi kaktoje-ir tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius šimtarankius milžinus (hekatoncheirus). Prieš jų baisią jėgą niekas negalėjo atsilaikyti, jų stichiška galia buvo beribė.
Pradėjo nekęsti Uranas vaikų milžinų, nutrenkė juos į gilias ir tamsias Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį.Kankinosi motina Žemė. Ją slėgė baisi našta, glūdėjusi jos gelmėse. Pasišaukė ji vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną, bet tie neišdrįso pakelti prieš tėvą rankos. Tiktai jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią.
Deivė Na
aktis, bausdama Kroną, pagimdė daugybę siaubingų dievų : mirties dievą Tanatą, nesantaikos deivę Eridę, apgaulės deivę Apatę, naikinimo deives-Kėres, miego dievą Hipną, lydimą spiečiaus niūrių, sunkių vizijų, negailestingąją keršto deivę Nemesidę ir daugelį kitų. Siaubą, nesantaiką, apgaulę, karus ir nelaimes atnešė tie dievai į pasaulį, kur tėvo soste įsiviešpatavo Kronas.

DZEUSAS

DZEUSO GIMIMAS

Kronas nebuvo tikras, jog valdžia visada išliks jo rankose. Jis būgštavo, kad ir prieš jį gali sukilti vaikai ir pasielgti taip, kaip jis pasielgė su savo tėvu Uranu. Ir liepė Kronas žmonai Rėjai atnešti jam ką tik gimusius vaikus ir negailestingai juos vieną po kito prarydavo. Siaubas kaustė Rėją matant savo vaikų likimą. Jau penketą prarijo Kronas: Hestiją, Demetrą, Herą ir Poseidoną.
Rėja bijojo netekti ir paskutiniojo vaiko. Tėvams Uranui-Dangui ir Gajai-Žemei patarus, ji pasislėpė Kretos saloje ir ten, gilioje oloje, pagimdė sūnų Dzeusą. Toje oloje Rėja paslėpė jį nuo žiauraus tėvo, o Kronui davė praryti suvystytą ilgą akmenį. Kronas neįtarė apgaulės.
O Dzeusas tuo metu augo Kretos saloje. Nimfos Adrastėja ir Idė mylavo mažąjį Dzeusą, girdė jį dieviškosios ožkos Amaltėjos pienu. Bitės nešė Dzeusui medų nuo aukšto Diktės kalno šlaitų. Mažajam Dzeusui verkiant, jaunieji kuretai, saugoję olą, trankė kalavijais skydus, kad verksmo neišgirstų Kronas ir neištiktų Dzeuso jo brolių ir seserų likimas.

DZEUSAS NU

UVERČIA KRONĄ. OLIMPO DIEVŲ KOVA SU TITANAIS.

Išaugo ir subrendo Dzeusas. Jis sukilo prieš tėvą ir privertė jį atryti brolius ir seseris. Vieną po kito atrijo Kronas savo vaikus-dievus. Jie pradėjo kovą su Kronu ir titanais dėl valdžios pasaulyje.
Baisi ir įnirtinga buvo toji kova. Krono vaikai įsitvirtino aukštajame Olimpe. Jiems padėjo ir kai kurie titanai, o pirmiausia-titanas Okeanas ir jo duktė Stiksė su vaikais Prievarta, Jėga ir Pergale. Sunki buvo toji kova Olimpo dievams. Galingi ir baisūs buvo jų priešai. Bet Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė jam griaustinius ir žaibus, kuriuos Dzeusas svaidė į titanus. Kova truko dešimt metų, tačiau pergalės nepasiekė nei vieni, nei kiti. Tada ryžosi Dzeusas išleisti iš Žemės gelmių šimtarankius milžinus-hekatoncheirus. Baisūs, didžiuliai kaip kalnai išvirto jie iš žemės gelmių ir puolė į mūšį. Jie laužė nuo kalnų uolas ir šimtais svaidė jas į titanus, besiartinančius prie Olimpo. Dejavo žemė, viskas aplink dundėjo ir drebėjo. Net Tartaras krūpčiojo nuo tos kovos. Dzeusas vieną po kito svaidė liepsnojančius žaibus ir kurtinančius griaustinius. Liepsnojo visa žemė, kunkuliavo jūros, viską aptraukė tiršti dūmai ir tvaikas.
Galų gale titanai neišlaikė. Jie buvo palaužti ir nugalėti. Olimpiečiai sukaustė juos ir nutrenkė į niūrųjį Tartarą, į amžinąją tamsą. Kad galingieji titanai neišsiveržtų iš Tartaro, prie varinių neįveikiamų jo va

artų stojo šimtarankiai milžinai-hekantoncheirai. Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi.

HERA

Deivė Hera, Dzeuso žmona, globoja santuoką ir saugo vedybinių ryšių šventumą bei neišardomumą. Ji siunčia sutuoktiniams daug įpėdinių ir laimina gimdančią motiną. Kai Herą, jos brolius ir seseris atrijo Dzeuso nugalėtasis Kronas, Heros motina Rėja nunešė ją į žemės pakraštį pas žiląjį Okeaną. Tenai Herą išauklėjo Tetidė. Hera ilgai gyveno toli nuo Olimpo tyloje ir ramybėje. Griausmavaldis Dzeusas, išvydęs ją, pamilo ir pagrobė iš Tetidės. Dievai surengė puikias Dzeuso ir Heros vestuves. Iridė ir charitės apvilko Herą puošniais rūbais, ir ji spindėjo tarp Olimpo dievų savo didingu grožiu, sėdėdama auksiniame soste greta Dzeuso. Visi dievai nešė dovanų valdovei Herai, o deivė Žemė-Gaja išaugino iš savo gelmių stebuklingą obelį auksiniais vaisiais ir padovanojo Herai. Visa gamta šlovino Herą ir Dzeusą. Hera viešpatauja aukštajame Olimpe. Kaip ir jos vyras Dzeusas, valdo ji griaustinius ir žaibus, jai paliepus juodi lietaus debesys aptraukia dangų, mostelėjus ranka-kyla baisios audros.
Žavinga Hera, jautakė, baltarankė, iš po jos karūnos bangomis krinta nuostabios garbanos, valdingai ir išdidžiai žėri jos akys. Gerbia dievai Herą, gerbia ją ir vyras, debesų varinėtojas Dzeusas, tariasi su ja. Bet neretai ir kivirčijasi Dzeusas su Hera, nes prieštarauja ji vyrui ir ginčijasi su juo dievų tarybose. Tada užsirūstina griausmavaldis ir grasina nubaisiąs žmoną. Nutyla ir susitvardo Hera. Ji atsimena, kaip sukaustė ją Dzeusas auksinėmis grandinėmis, pakabino tarp žemės ir dangaus, pririšęs prie kojų du sunkius priekalus, ir išplakė rykštėmis.
Galinga Hera, nė viena deivė jai neprilygsta. Didinga, ilgu puošniu apdaru, išaustu pačios Atėnės, dviem nemirtingais žirgais pakinkyta karieta nusileidžia ji iš Olimpo. Karieta spindi sidabru, ratai iš gryno aukso, o jų stipinai žvilga variu. Pakvimpa žemė ten, kur važiuoja Hera. Visa, kas gyva, lenkiasi prieš ją, didžiąją Olimpo valdovę.

HERAKLIS

Senovės graikų mitų didvyris. Dievo Dzeuso ir Tėbų karalienės Alkmenės sūnus. Tarnaudamas Tirinto ir Mikėnų karaliui Euristėjui, jo liepiamas, atliko 12 žygdarbių (užmušė Nemėjos liūtą; Lernos hidrą; sugavo laukinį Erimanto šerną; išvijo Stimfelo paukščius; sugavo Atemidės pasiųstą Kerinėjos danielių; sučiupo baisųjį Erimanto šerną; per dieną išmežė apleistas karaliaus Augėjo arklides; sutramdė ir atvedė pasiutusį Kretos jautį; nugalėjęs karalių Diomedą, parsivarė žmones ryjančius arklius; parvežė amazonių karalienės Hipolitės juostą; iš trigalvio milžino Geriono pavogė karves; atvedė trigalvį šunį Cerberį; iš hesperidžių sodo atnešė tris aukso obuolius.

SENOVĖS EGIPTAS

GYVENTOJAI

98 gyventojų-Egipto arabai. Į š. Nuo Asuano, Nilo slėnyje, gyvena nubai(~300 000 žm.), Raudonosios j. pakrantės dykumose-beduinai, Syvos oazėje-berberai. Miestuose yra graikų, italų, armenų, sirų. 93 tikinčių-musulmonai, 5-krikščionys koptai. Vid. tankumas 38 žm./km²; Nilo slėnyje 700 žm./km², Nilo deltoje>1000 žm./km² ( 99% gyvena slėnyje ir deltoje ). Miestų gyventojų 44%.

GAMTA

96% Egipto teritorijos užima tropinės dykumos. Gyv. teritorija sudaro ~ 3% Egipto ploto ( Nilo slėnyje ir deltoje, oazėse ir pajūryje). Viduržemio j. krantas vakaruose lygus, akmenuotas, prie Nilo deltos-lagūninis, į r. nuo deltos-smėlėtas, su nerijomis. Didž. Įlankos-Salumo ir al Arabo. Raudonosios j. krantas aukštas, uolėtas, paplūdimys siauras. Pakrantėje koraliniai rifai. Didž. įlankos-Sueco ir Akabos.

CHEOPSO PIRAMIDĖ

Didžioji Egipto piramidė buvo pastatyta valdant 4 distancijos faraonui Chufu (graikiškai Cheopsui; apie 3000 m. pr. m. e.). Jos statybai sunaudota 6,5 mln. t kalkakmenio. Piramidės pirmiausiai buvo Egipto valdovų didžiuliai kapai, tačiau jos galėjo turėti ir kitokią paskirtį. Svarbiausios Egipto piramidės buvo statomos šiek tiek ilgiau negu šimtą metų. Statybos sutelkė viso senovės Egipto darbo jėgą, dėl to galima manyti, kad jų statyba padėjo sukurti centralizuotą valdžią Egipte.

NAUJAUSIOS ŽINIOS APIE CHEOPSO PIRAMIDĘ !!!!!!

Kaire buvo tamsi naktis, užtat Jungtinėse Amerikos Valstijose-geriausias eterio laikas, aštunta valanda vakaro. Zahis Havasas, Egipto Senovės reikalų tarnybos vadovas, tiesiog spindėjo stovėdamas prieš Fox TV kameras-ši televizija kartu su “National Geographic” tiesiogiai transliavo ,,šimtmečio sensaciją”. Paskutiniai pataisymai ir robotas, apginkluotas maža kino kamera, šliaužia aukštyn siauru tuneliu, kurį Cheopso piramidės statytojai prieš keturis su puse tūkstančių metų buvo užmūriję ir paslėpę.
Cheopso piramidė-vienas seniausių ir garsiausių pasaulio statinių. Ideali Didžiosios piramidės forma ir monumentalumas žavėjo jau pirmuosius keliautojus-graikus, kuriuos nuo Cheopso laikų skyrė tiek amžių, kiek mus nuo Homero.
Nėra pasaulyje didesnio ir kartu paslaptingesnio paminklo žmogaus genialumui. Prirašytos tonos popieriaus bandant atskleisti Didžiosios piramidės paslaptis. Deja, iki šiol žinoma ne daugiau, nei pačioje pradžioje. Nežinoma, nei kaip ta piramidė pastatyta, netgi nežinoma, ar iš tikrųjų ji buvo skirta faraonui Cheopsui palaidoti! Dalis Didžiosios piramidės koridorių taip ir nebuvo baigti. Nerastas nei sarkofagas, nei faraono mumija, nei jokių daiktų, kurie būdavo dedami į faraonų kapus. Piramidės vidury esančiame mažame kambaryje, archeologų vadinamame Karalienės kambariu, apskritai nėra jokių žymių, kad jis kada nors buvo naudojamas. Tačiau būtent ten devintojo dešimtmečio pradžioje buvo aptikti du slapti koridoriai, galbūt vedantys į paslaptingas patalpas piramidės viduje. Vienas koridorius po keliasdešimties metrų baigėsi didžiuliu granito bloku. Tad mokslininkai dėmesį sutelkė į kitą siaurutį koridoriuką (20x20cm), kurį po 65 metrų užtvėrė plona akmeninė plokštė su dviem variniais žiedais.
Pasiruošimai ,,epochos atradimui“ truko keletą metų. Per tą laiką buvo daug kalbų ir spėliojimų, kas gi slypi už paslaptingųjų durelių? Šūsnys papirusų? O gal tik įrankių sandeliukas? Ar archeologų svajonių viršūnė-galingojo faraono Chu-fu, kaip egiptiečiai vadino Cheopsą, mumija?
,,Viskas paaiškės po akimirkos, kai robotas įkiš į vidų kamerą. Ponai, jūs esate istorijos liudytojai.“ Trūkčiojančiu nuo emocijų balsu Zahis Havasas stebėjo sunkų roboto žingsniavimą ankštu tuneliu.
Ir ką gi. Cheopso piramidė vėl neatskleidė savo paslapties tyrinėtojams. Už akmeninių durų buvo kita perdanga, kurios robotas negalėjo įveikti. Ar už jos slypi Didžiosios piramidės paslapčių įminimas?
,, Dabar esu įsitikinęs, kad tokios apsaugos priemonės slepia kažką ypač vertinga. Einame tinkamu keliu “,-Senovės reikalų tarnybos vadovo balse girdėjosi nusivylimo gaidelių. Tačiau netrukus ponas Havasas pralinksmėjo ir ėmėsi sekančio plano. Kitoje tiesioginės transliacijos dalyje jis atvėrė keturis tūkstančius metų uždarytą sarkofagą, kuris buvo pakastas piramidės prieigose, kur buvo laidojami karališkųjų kapaviečių statytojai. Sensacijų ištroškusių televizijos žiūrovų akims atsivėrė vaizdas-susirietęs egiptiečio Ny Swt Wsrt skeletas. Pasak hieroglifų, šis žmogus kadaise buvo 20-ies tūkstančių darbininkų, stačiusių piramidę, miestelio valdytojas. ,, Jis nebuvo vertas, kad būtų padaryta tikra jo mumija, nes tais laikais mumifikuoti tiktai valdovai“,-aiškino Zahis Havasas. Taigi pirmosios transliacijos metu žiūrovai neišvydo nei faraono lobių, nei mumijos.

LEGENDA APIE KARALIŲ DAŽUS

Tris dienas siautėjo audra. Į smėlėtą krantą dundėdamos ritosi milžiniškos bangos. Žmonės nedrįso išeiti laukan. Tik vienas žmogus vadinamas malūnininku iškeliavo ir atstatė vėjui krutinę.
Jo dėmesį patraukė didžiulis žmogus su liūto kailiu. Šalia jo tipeno baisus šuo didumo su lyg jaučiu. Malūnininkas išsigando ir pasislėpė krūmuose.
Staiga jis pamatė nuostabią moterį. Ji buvo graži lyg deivė. Priėjusi, nusilenkė iki juosmens tam milžinui vyrui ir aiškiai tarė:
– Sveikas, Melkarte!
Suprato malūnininkas kad mato patį dievą Melkartą su šuniu, kurį atsivedė iš požeminio pasaulio.
– Sveikinu tave, Tiro!- atsakė Melkartas ir uždėjo ant nimfos peties didžiulį delną.
Bet nimfa lyg ir nejautė to sunkaus svorio. Ji atsuko dievui šviesų veidą. Jos akyse spindėjo susitikimo džiaugsmas.
Užsiėmę savais reikalais dievas ir nimfa nieko aplinkui nematė. Malūnininkas pagalvojo, kad jam dar pavyks išsigelbėti. Jį tik gąsdino baisus šuo: juk šie padarai turi tokią gerą uoslę! Tačiau vėjas pūtė iš jūros ir požemio sutvėrimas žmogaus neužuodė.
Gyvūnas ėjo savo šeimininko pėdomis ir uostinėjo krantą. Staiga jis nuleido snukį ir kažką pagriebė. Pasigirdo trakštelėjimas, paskui jį pakeitė staugimas. Šuo raitėsi ant žemės. Matyt jo gerklėje buvo įstrigęs kaulas. Norėdamas gyvuliui padėti Melkartas jį pražiodė. Malūnininkas pamatė jog jo nasrai raudoni kaip kraujas.
– Kokia graži spalva!- sušuko nimfa.-Taip nusidažo jūra kai tu pasineri į jos vandenis.
Melkartas nieko neatsakė. Jis trankė šuniui į sprandą, kol šis, nurijęs gerklėje įstrigusį daiktą, apsiramino.
Netrukus nimfa pasakė jog ji norinti turėti tokios spalvos chitoną. Melkartas suniurzgė. Jo niurzgimas buvo aršesnis už liūto. Paskui jis palinkęs ėmė kažką rankioti nuo žemės.
Praėjo nemažai laiko, kol jis pasakė nimfai:
– Nusivilk chitoną!
Malūnininkas užsimerkė. Jis žinojo jog mirtingajam pamačius nimfą nuogą, žmogus pavirsta akmeniu.
Malūnininkui atsimerkus ji ir Melkartas buvo jau toli. Tiro buvo apsirengusi saulėlydžio spalvos chitonu.
Smėlyje nebuvo jokių pėdsakų. Dievai jų nepalieka, tik aplinkui gulėjo keletą sutraiškytų kriauklių.
– Tai va ką perkrimto šuo!-sušuko malūnininkas.-Jas rinko ir Melkartas.
Tada jis nubėgo prisirinkti kriauklių. Pririnko daugybę. Žmonės išėję laukan nurimus audrai kalbėjo:
– Tas malūnininkas pakvaišo. Renka nevalgomas kriaukles.
Grįžęs namo žmogus paėmė maišus miltams, dukterų apsiaustus ir kelis mulus. Jis nekreipė dėmesio į pykstančią žmoną ir jos priekaištus. Nepatenkintos buvo ir dukterys. Jos pasižiūrėjo pro plyšį ir išsigandusios nerimo:
– Juk jis mala kriaukles!- susiprotėjo vyresnioji duktė.
– Kam jis taip daro?- paklausė vidurinioji.
– Jis nori gauti iš jų miltų,- ėmė spėlioti jauniausioji.
Malūnininko žmona ėmė raudoti. Po kiek laiko vyras išėjo iš kambario raudonom rankom. O žmona ėmė šaukti:
– Kam papjovei mulus nelaimingasis!!! Iš ko dabar maitinsimės!?
– Aš nieko nepapjoviau. Tik padariau dažų ir nudažiau jais drabužius.- linksmai atsakė malūnininkas.
Ką malūnininkas padarė atėjo pasižiūrėti visas miestelis. Visi žmonės stebėjosi. Miestelio viršininko duktė paklausė:
– Aš noriu to violetinio. Už kiek parduodate?
– Neturėsi tiek pinigų,- atsakė malūnininkas. Kiek vienas sveria, tiek reikia aukso.
– Parduok kvailį,- užriko žmona.- Kas tau duos tiek pinigų?
– Karaliai – tarė patenkintas malūnininkas.
– Egipto, Babilonijos karaliai, hetitų ir tautos, kuri vadinasi helėnais, karaliai.
Dažai, kurių paslaptį man atskleidė pats Melkartas, verti būti vien karalių dažais.

Taip ir atsirado nuostabieji ir paslaptingieji karalių dažai kuriuos įsigyti gali tik turtingi didžiūnai. O jų paslaptį išdavė didysis požemio dievas, kurio palydovas šuo. Senovės Egiptas yra neatskleidęs dar daugiau paslapčių, kurias žmonės bando paaiškinti gražiomis, išraiškingomis sakmėmis, kurios su fantazija ir svajonėmis padeda pažvelgti į praeitį. Ši sakmė tik viena iš daugelio kurias žmonės skaito ir jomis žavisi.

ROMĖNŲ DRABUŽIAI

Foruman suplūstantys žmonės nelabai panašėjo į tas marmurines statulas, su kuriomis susipažinome muziejuose ir iš reprodukcijų. Romos dailininkai savo bendrapiliečius vaizduodavo paradinėje, oficialioje pozoje, puošniais griežtų formų drabužiais, todėl kartais įsivaizduojame, kad amžinojo miesto gyventojai buvo sausi pedantai. Tačiau tai žinoma netiesa.
Togą, kuri mūsų sąmonėje iškyla kaip būtinas kiekvieno romėno apdaras. Dėvėjo toli gražu ne visi-tik pilnateisiai piliečiai. Tačiau ir jie stenėsi vilkėti ją kuo rečiau. Toga buvo sunki, nepatogi, nešildė šaltu oru, o per karščius varydavo devynis prakaitus. Užsivilkti togą, nepadedant vergui, retai kam pavykdavo
Toga-ilga atraiža vilnonės medžiagos, sulenktos pusiau,-buvo permetama per kairįjį petį taip, kad priekinis galas beveik siektų kulkšnis. Toliau audinį vyniodavo per pečius, per dešinę pažastį, krūtine link kairiojo peties ir vėl permesdavo per kairįjį petį ant nugaros, kur ji krisdavo gražiomis klostėmis. Kaire ranka prilaikydavo togos skvernus.
Kad toga kristų gražiomis klostėmis, į jos galus įsiūdavo švininius svarelius, o klostes plisuodavo( laikydavo ).
Valdinėse įstaigose ir Forume nebuvo galima rodytis be togos.
Po toga dėvėdavo tuniką-ilgą palaidą drabužį su trumpomis ir plačiomis rankovėmis arba visi be jų. Romėnų minioje būdavo daug žmonių, vilkinčių vien tuniką. Tai vergai, laisvieji amatininkai. Dažnai jų tuniką turėdavo tik vieną rankovę, o dešinysis petys likdavo nuogas, kad būtų patogiau dirbti.
Romėnas iš drabužių galėjo tiksliai pažinti žmogų. Praeivis su juoda toga ir seniai kirpta barzda, matyt, neteko artimo žmogaus. Toks apdaras ir barzda-gedulo ženklas. Sniego baltumo toga-kandidato į oficialias pareigas skiriamasis požymis. Labai siaura, tačiau brangaus audinio penula, su kuria nepatogu vaikščioti,-tai, žinoma, franto drabužis. O štai šitas žmogus, užsidėjęs ant galvos plačiabrylę skrybėlę, tikriausiai išsiruošė į tolimą kelią-kepures nešiodavo tik kelionėje.
Moterų rūbai skyrėsi iš šviesių, dažniausiai baltų vyrų drabužių. Jie buvo puošiami ryškiais apvadais ir siuvinėtais raštais.
Stola-tik ištekėjusių moterų drabužis. Moteris, išeidama į gatvę, užsivilkdavo ant stolos apsiautą, vadinamą palą, kuri guldavo ant pečių gražioms klostėmis. Ant galvos užsimesdavo ploną permatomą šydą, kurį prisekdavo prie galvos apdangalo-apskritos kepuraitės, papuoštos auksiniu ar sidabriniu tinkleliu, arba grakštaus aprišalo (diademos).
Moterų apdarą papildydavo batukai, kartais-turtuolių-labai brangūs, nusagstyti brangakmeniais.
Iš drabužių lengva sužinoti žmogaus socialinę padėtį. Daugelio moterų stolos nesiuvinėtos ir be raštų, storos ir pigios medžiagos. Pagaliau ir stolą dėvi toli gražu ne visos-vergėms tai uždrausta.

Leave a Comment