Egiptas

Egipto karalių sąrašų šaltiniai: šventyklos, išlikę sąrašų lapai, metraštininkų darbai.
Pats seniausias išlikęs karalių sąrašas kilęs iš 5-osios dinastijos, taip vadinamas Palermo akmuo. Ant šio akmens randami keletas priešdinastinių karalių iki 3150 pr. Kr. ir karalių vardai iki Neferirkarės 5-osios dinastijos viduryje. Šis akmuo ypatingas ir tuo, kad jis ne tik išvardina karalius, bet ir aprašo keletą svarbių istorinių įvykių.
Keletas karalių vardų minima graikų metraštininkų Herodoto (apie 450 p.Kr) ir Diodoro (apie 50 m. p.Kr.).

Egipto faraonų istorija skirstoma į 4 dideles epochas:
Senoji karalystė – didžiųjų piramidžių laaikotarpis;
Vidurinioji karalystė – toliau vystosi rašmenys ir literatūra;
Naujoji karalystė – didžiųjų architektų laikotarpis;
Vėlyvasis laikotarpis – persai valdo Egiptą.
Po kiekvienos epochos seka chaoso laikotarpis, kai Egiptas susiskaidęs. Šis laikotarpis vadinamas suirutės laikotarpiu. Yra trys suirutės laikotarpiai.
Egipto faraonų istorija prasideda priešdinastiniu periodu ir po jo seka ankstyvasis. Egipto faraonų istorija baigiasi graikų valdovų laikotarpiu. 30 metais pr.Kr. Egiptas tampa Romos provincijos dalimi. Garsioji karalienė ir graikė Kleopatra VII buvo paskutinė karalienė faraonų soste (51-30 p.Kr.). Nuo tada Egiptas laikomas tik Romos provincija.
Visos epochos suuskirstytos į dinastijas. Paskutiniojo giminės įpėdinio mirtimi baigiasi dinastija. Iš viso viešpatavo31 dinastija. Vėlyvuoju laikotarpiu baigiasi skirstymas į dinastijas.

Egipto valdovai – Faraonai
Senovės egiptiečiai manė , kad Egiptas yra Žemės centras , pasaulio sukūrimo vieta . Kiekvienas į sostą įžengęs faraonas paleisdavo keturis paukščius : į šiaurę , į pietus , į rytus ir

r į vakarus , kad praneštų pasauliui apie jo valdymo pradžią .
Žodis faraonas reiškia didysis namas . Egiptiečiui faraonas atrodė visagalis ir visažinis . Visa Egipto žemė ir turtai priklausė jam . Jis vadovavo drėkingumo darbams , kariuomenei , sudarydavo taikos sutartis , leisdavo įstatymus . Faraonas kontroliavo prekybą ir valdė laivyną , vadovavo teismui . Didysis namas buvo vyriausias žynys . Tik jis vienas galėjo skirti ir atšaukti mirties bausmes .
Iš valstiečių surinkti mokesčiai buvo laikomi sandėliuose . Nukariautų kraštų gyventojai mokėjo faraono duoklę , o tų sričių valdytojai siuntė jam brangias dovanas .
Faraonais dažniausiai tapdavo vyrai , nes sostą iš tėvo perimdavo sūnūs . Kartais jis atitekdavo ir moterims -motinai , žmonai , ar dukrai .

Egiptiečiai tikėjo , kad dievai ir dievybės valdo gamtą , nuo kurios priklauso žmonių gyvenimas . Saulė , upės , žvaigždės , gyvuliai , medžiai buvo laikomi dievais arrba jų gyvenamosiomis vietomis . Žmonės atrodė , jog gyvena kartu su dievais .
Egiptiečiai tikėjimą perėmė iš protėvių , kurie , atklydę į Nilo slėnį iš skirtingų vietų , tikėjo skirtingus dievus . Egiptiečiai pastebėjo , kad gamta turi žmogui nesuprantamos galios : paukštis skraido , liūtas nepaprastai stiprus , pasislėpes upėje krokodilas gali netikėtai čiupti žmogų už kojos , gyvatė yra paslaptinga , gyvenanti toli nuo pašalinių akių , paukštis ibisas panašus į išminčių . Todėl vieno nomo gyventojai garbino liūtą , kito – sakalą , ketvirto – katę . Ypač garbinamas jautis Apis ir karvė Hator . Savo globėjui žmonės pa

astatydavo šventyklą . Prie jos buvo laikomi tie gyvuliai , o nugaišę buvo balzamuojami ir laidojami kaip tikrose kapinėse .
Dievų ir dievybių buvo labai daug ir įvirių . Mokslininkai jų suskaičiavo apie 2000 !!! Toje gausybėje keli dievai buvo laikomi svarbesniais . Dievai , vaizduojami egiptiečių , dažnai būdavo gyvūnų arba žmonių su gyvūnų galvomis pavidalo . Keli svarbiausi dievai :
RA – saulės deivas
HATORA – šokių ir muzikos deivė
IZIDĖ – deivė , OZIRIO žmona
ANUBIS – balzamuotojų dievas
AMONAS-RA – svarbiausias dievas Naujojoje karalystėje
HORAS – dangaus dievas
SETAS – dievas įkūnyjantis blogį
OZIRIS – požemio pasaulio dievas
Labiausiai egiptiečiai garbino aulės deiva Ra . Jie manė , kad Ra sukūrė žemę , žmones , gyvulius ir augalus . Viename mite Ra sako : ” Kai aš atmerkiu akis , žemėje darosi šviesu , kai aš užsimerkiu , žemę apgaubia naktis . Aš siunčiu žmonėms potvynius ir įkuriu ugnį ” . Buvo manoma , kad dievas Ra kiekvieną dieną plaukia saulės laiveliu per dangų , vakare jis numiršta , per naktį pereina per pomirtinį pasaulį , o ryte gimsta iš naujo .
Ra laikytas vyriausiuoju dievu Senosios karalystės laikais . Netoli Memfioveikė dievo Ra šventykla , bet pasikeitums valdovams ir sostinę perkėlus į Tebus , Ra galia nublanko . Tebų valdovai garbino dievą Amoną . Tačiau senojo dievo Ra įtaka buvo tokia didelė , kad abu saulės dievai susiliejo į vieną , vadinamu Amonu-Ra .
Buvo labai paplitęs žemės derlingumo dievo Ozirio ir jo žmonos Izidės garbinimas . Viename mite te
eigiama , kad Oziris buvęs Egipto karalius . Jis buvęs geras karalius ir išmokęs žmones verstis žemdirbyste . Bet Oziris turėjęs brolį Setą , kuris jį iš pavydo nužudęs . Ozirio sūnus Horas pradėjęs su Setu kovoti ir jį nugalėjęs . Dievai Ozirį atgaivinę ir paskyrę jį pomirtinio pasaulio valdovu .
Senovės Egipto gyventojai dalijasi į labai skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti palyginta su piramide, kurio viršūnėje yra faraonas. Faraonas – tai tikra dievybė, nes jis – dievo Amono Ra sūnus.

SENOVĖS EGIPTAS III – IV a.pr.Kr. Egipto žinys Manetonas parašė “Egipto istoriją” graikų kalba, kurioje pateikia chronologine tvarka tikrus faktus painiodamas su padavimais. Sistemingi Egipto tyrinėjimai prasideda tik XVIIIa.pradžioje.Šių tyrinėjimų metu atrandamas Rozetės akmuo.Tai pirmasis Egiptiečių kalbos tekstas su vertimu į graikų kalbą.Iššifruoti Egipto hieroglifus buvo ne taip paprasta. 1822m. prancūzų mokslininkas Šampolijonas rado raktą Egipto hieroglifams iššifruoti.

Būtinumas reguliuoti Nilo potvynius ir paskirstyti jo vandenis po visą Egiptą padėjo suvienyti mažus valstybinius darinius į vieną valstybę. Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos technikos lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Piramidės-tai faraonų kapai.Pirmosios piramidės pastatytos prieš 5000m.Cheopso piramidė pastatyta 2720m.pr.Kr.Aukštis 146,7m.Užima 5,4 ha plotą.Pastatyta taip tiksliai, kad pagal briaunas galima tikrinti kompasą. Kitas Egipto svarbus civilizacijos požymis yra raštas.pirmasis egiptiečių raštas buvo paplitęs liaudies sluoksniuose.Buvo privilegijuotieji ir valstiečiai
.Vergai privilegijuotiesiems sluoksniams pagamindavo vi

iską išgyvenimui. Žmonių piramidė Faraonas Viziris Privilegijuotieji-mažuma Žyniai Kilmingieji Kariai Valdininkai Raštininkai Gydytojai Engiamieji- dauguma Amatininai Pirkliai Žemdirbiai Vergai Egiptiečių religija-politeizmas(išpažino daug dievų).
Įprasta, jog kiekviena religija turi savo šventą knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai.To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją.Egiptiečių tikėjimas skelbė keletą doktrinų.Svarbiausi centrai buvo Memfyje, Heliopolyje ir Tebuose.Šiuose centruose buvo pateikiami skirtingi pasaulio ir žmogaus sukūrimo aiškinimai.Egiptiečiams
. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių , žvaigždes skyrė į žvaigždynus, metus skyrė į 12 mėnesiu, mėnesį į 30 dienų.Gerai išmanė mediciną, kraujo apytaką ir akių chirurgiją. Skiriamieji egipto meno bruožai: 1. Didingos formos monumentalumas.Griežtas konstruktyvizmas, geometrinis taisyklingumas.Atidus natūros stebėjimas. 2. Meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys.Sėdinčios figūros būtinai turėjo sėdėti su rankomis ant kelių.Vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda.Buvo tiksliai aprašyta, kaip turi būti pavaizduoti Egipto dievai ir nebuvo galima nukrypti nuo taisyklių. 3. Skulptūros yra sustingusios, nedinamiškos, nejudančios.

EGIPTO KAPŲ EVOLIUCIJA Mastaba- pirmasis kapas.Į suolą panašus kapas
.Kiti kapai vadinosi Hipotėjai- kapas galerija.Piramidės- faraonų kapai.Piramidės paskirtis-saugoti faraono kapą. Egipto istorijos periodizacija.
332m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Aleksandras Makedonietis. 30m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Roma.Jį valdo faraonė Kleopatra ir po to jis tampa provincija. Nilas- tai ilgiausia pasaulio upė.Egipto sukūrimui jis reiškė labai daug, nes aplink.Nilą yra derlingas žemės ruožas kuriame egiptiečiai gali nuimti derlių ir taip išgyventi.Nilas atneša gyvybę iki Egipto.Siaurame žaliame ruože, užimančiame apie 34000 km2, kurį padovanojo upė ir saulė, senovės žmogus rado gausių gyvybei išlaikyti reikalingų išteklių.Būtinybė pažaboti nilo potvynius vertė vienytis gentis į vieną valstybę ir egiptiečiai sukūrė irigacines sitemas.Egiptiečiai savo valstybę vadino “Kemet”- Juodąja.Taip jie skyrė Nilo drėkinamą žemę nuo “raudonos” netinkamos gyventi dykumos. Pagrindiniai Egipto dievai. Hatora- menų deivė, vaizduojama karve, moterimi su karvės galva ar vien tik su karvės ragais.Taip pat linksmybių deivė. Horas-Izidės ir Ozirio sūnus.Dangaus dievas, vaizduojamas sakalu, žmogumi sakalo galva.Faraono globėjas ir dažnai pats faraonas. Totas-teisėjas, dalyvaujantis sveriant širdį.Mėnulio dievas ibio galva.Rašto, meno ir mokslų išradėjas. Ozyris-Izidės vyras.Buvo savo brolio Seto nužudytas.Bet izidė surinko išmėtytas jo kūno dalis ir savo meilės jėga gražino jam gyvybę.Žymiausias Egipto dievas.Jo prisikėlimas nemirtingumo įrodymas. RA-dar vadinamas Atumu.Dievas Saulė.Pomirtinio gyvenimo globėjas. Amonas-didysis tėbų dievas, visos karalystės dievas.Dažnai vaizduojamas žmogaus su avino galva pavidalu. Setas-vaizduojamas šlykštaus žvėries pavidalu, turi kelių gyvūnų bruožų.Setas, nužudęs Ozirį, įkūnija blogį. Anubis-Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.Mirusiųjų dievas, vaizduojamas šakalu arba žmogumi su šakalo galva. Izidė-ištikima žmona ir atsidavusi motina.Surinkusi savo vyro Ozirio kūno dalis ji įkvėpė jam gyvybę ir paskui pastojusi pagimdė Horą. AMŽINYBĖS BUVEINĖS Senovės karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą, kuris arabiškai vadinamas mastaba. Naujosios karalystės faraonai laidojami hipogėjuose, kapuose galerijose, iškirstam kalno šlaite priešais tėbų miestą. Piramidė, kurios paskirtis-saugoti faraono kapą, tėra didingo paminklo ansamblio dalis. EGIPTIEČIŲ GYVŪNAI Egiptiečiai turi daug naminių gyvūnų, bet jų būtų dar daugiau, jei katės nesielgtų keistai. Mat jos, atsivesdamos kačiukų, nebeina pas katinus, ir šie, kad ir kaip norėdami, negali su jomis rujoti.Tada katinai šitaip gudrauja:pagriebia iš kačių vaikus ir nužudo, bet jų neėda.Katės, netekusios vaikų ir norėdamos vėl jų turėti, eina pas katinus, nes jos labai myli vaikus.Kilus gaisrui, katės elgiasi visiškai nesuprantamai.Egiptiečiai nesirūpina gaisro gesinimu, o apsupa gaisravietę ir žiūri, kad katės neprasmuktų, bet jos lenda pro žmones, per juos šoka tiesiai į ugnį.tai kelia egiptiečiams daug skausmo.Kuriuose namuose nugaišo katė, tų namų gyventojai nusiskuta antakius, o kuriuose nudvesia šuo, tada jie nusiskuta visą kūną ir galvą. TRYS

EGIPTIEČIŲ LAIDOJIMO BŪDAI 1. Brangiausias laidojimo būdas.Pirmiausia lenkta geležimi pro nosies šnerves išima smegenis-dalį ištraukia šitaip, dalį sunaikina įpylę vaistų.Paskui aštriu Etiopijos akmrniu prarėžia lavoną ir išima skrandį ir visus vidurius- tada pilvo visumą išvalo ir išplauna palmių vynu, pribarsto smulkiai sutrintų kvepiančių žolių ir dar kartą išvalo.Tada pilvo ertmę pripildo grynos sutrinos miros, kacijos ir kitų kvepalų, išskyrus Libano smilkalus, ir vėl pilvą užsiuva.Tai padarę, balzamuoja:panardina lavoną 70 dienų į natrio šarmą.Ilgiau kaip 70 dienų laikyti pamerkto negalima.Praėjus 70 dienų, lavoną nuplauna ir visą apvynioja labai plonos drobėsjuostomis, patepdami jas guma, kurią egiptiečiai vartoja vietoj klijų.Tada giminės pasidirbinę žmogaus išvaizdos karstą, atsiimalavoną ir įdeda į jį.Paskui nuneša į kapinių namą ir pastato prie sienos stačią. 2. Antrasis, pigesnis balzamavimo būdas:pripila į klizmą kedro aliejaus ir suleidžia jį į lavono vidurius;šiuo atveju nei pilvo neprarėžia, nei vidurių neišima;pro sėdynę suleidžia aliejų paskui angą uždaro, kad skystis neišbėgtų, ir balzamuoja natrio šarmu nustatytą skaičių dienų;paskutinę dieną išleidžia iš vidurių kedro aliejų, kurį buvo suleidę.Šis aliejus turi tokią galią, ištekėdamas kartu išvaro laukan sutirpusius vidurius, širdį, plaučius, kepenis, o mėsas šarmas sutirpina taip, kad iš lavono lieka tik oda ir kaulai.Šitaip padarę, grąžina lavoną daugiau jam nieko nepadarę. 3. Trečiasis balzamavimo būdas yra pigiausias: juo naudojasi neturtingieji.Išplovę ridikų sultimis vidurius, lavoną balzamuoja šarmu 70 dienų ir atiduoda neštis namo. Valstybė-tai organizacija turinti savo teritoriją, gyventojus, įstatymus, profisionalius vykdytojus, represinius įstatymus.Valstybės susidarymo metu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojama į politinę valdžią, papročių laikymąsi pamažu paliečia įstatymo formas.

Tutanchamonas (valdė 1332-1322 m. pr. m. e.) – dvyliktas aštuonioliktosios Egipto dinastijos faraonas, atėjęs į sostą po prieštaringo Echnatono valdymo. Valdė apie 8-10 m. Tikrasis vardas Tutankhaten reiškia „Gyvas Ateno atvaizdas“, o tuo tarpu Tutankhamun reiškia „Gyvas Amono atvaizdas“.
Tutanchamono kilmė neaiški. Pagal įrašus vadinamas karaliaus sūnumi, tačiau daugiausia diskusijų kyla dėl to, kurio karaliaus. Dauguma mokslininkų mano, kad jis buvo Amenchotepo III sūnus, o karalienė Kija greičiausiai buvo jo motina, nors yra nemažai manančių, kad Tutanchamono tėvas buvo Echnatonas (Amenchotepas IV). Tutanchamonas vedė Ankhesenpaten, Amenchotepo IV dukterį. Ankhesenpaten kaip ir jos vyras pasikeitė vardo galūne vietoje -aten į -amon ir tapo Ankhesenamun. Su žmona turėjo dvi dukteris, jų mumijos rastos tėvo kapavietėje. Tutanchamonoas mirė 19 metų.
Pradėjo valdyti 9 metų, tuo metu tvyrojo įtampa tarp monoteistinės ir politeistinės tikinčiųjų bendruomenių. Viziris Ajas buvo paskirtas jaunojo faroano globėju, vėliau tapo ir Tutanchamono įpėdiniu. Būdamas 11 metų , panaikino draudimą garbinti senuosius dievus. Atkūrė senąją religiją ir žynių valdžią, sostinę gražino į Tėbus. Kadangi buvo labai jaunas manoma, kad jam turėjo labai didelę įtaka viziris Ajas ir kiti patarėjai.
1922 m. Hovardas Karteris atrado Tutanchamono kapą (buvo išlikęs neapiplėštas meno grobstytojų).
Egiptologija — mokslo šaka, tirianti senovės Egipto civilizaciją nuo ištakų iki IV a. po Kr., kai parašytas paskutinis žinomas užrašas hieroglifais. Vėliau hieroglifų reikšmės buvo užmirštos, ir daugelį amžių jas gaubė paslaptis. Lemiamas lūžis įvyko 1799 metais, kai per Napoleono žygį į Egiptą prncūzų kariai atrado vadinamąjį Rozetos akmenį — stelą su užrašais, kurie buvo įrėžti trejopais rašmenimis: hieroglifais, demotiniu raštu ir graikiškomis raidėmis. Tas akmuo padėjo prancūzui Jean-François Champollion (Žanui Fransua Šampoljonui) 1822 metais rasti paslaptingųjų hieroglifų aiškinimo raktą. Nuo šio atradimo ir hieroglifų išaiškinimo prasidėjo šiuolaikinė egiptologija, pradėjusi nagrinėti gausų egiptiečių raštijos palikimą ir atkūrusi iki tol nežinomos civilizacijos istoriją ir kultūrą.

<.> Hieroglifai — ženklai, vaizduojantys ir žmogų, ir jį supantį pasaulį (augalus, gyvūnus ir pan.). Iš pradžių kiekvienas ženklas naudotas kaip piktograma, kitaip tariant, atvaizdas (tarkim, pelėdos) rodė jo reikšmę, bet vėliau, atsiradus būtinybei reikšti abstrakčias idėjas ir tikrinius vardus, ženklus imta vartoti jų fonetine reikšme — jie virto garsais.
Pirmosios bendruomenės kovojo tarpusavyje užgrobdamos viena kitos žemes, kol pagaliau, apie 3200 metus pr. Kr., vadinamuoju Archajiniu valstybės laikotarpiu, Egipte liko tik dvi valstybės. Jos suvienytos apie 3000 metus pr. Kr., kai Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą. Jis tapo pirmosios iš trisdešimties faraonų dinastijų pradininku.

Leave a Comment