Informacija

Informacija

Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys. Galime įvardyti, kad tai žinios, kurias žmogus gauna, įsimena, perduoda; galime suprasti ir abstrakčiau: tai žmogaus suvoktas objekto turinys. Informacija daro įtaką žmonių santykiams, ji pasireiškia žmonių bendravime – komunikacijoje.
Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus, aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą mums suteikia tam tikros informacijos.
Apibrėžti informacijos sąvoką nėra lengva. Pirmiausia todėl, kad ji abstrakti, pirminė, vartojama daugėliui kitų savokų apibūdinti. Antra, informacijos tuurinys daugiareikšmis, įgyjantis įvairiausių prasmių.
INFORMACIJA – tai žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžių arba žiniasklaidos priemonėmis: perspaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių tinklus. Ji kilusi iš lotynų kalbos žodžio informatio , reiškiančio “iškaiškinimmas, pranešimas, pavaizdavimas”.
Šitaip informacija nusakoma daugėlyje populiarių knygų, enciklopedijų. Tai konkretesnė apibrėžtis, ji pabrėžia žmogaus atliekamą intelektinį darbą – žinių skleidimą. Informacija apibrėžiama per žinias, tačiau informacija nėra visiškai tas pats, kas ir žinios.

Informacijos ir žinių palyginimas

Informacija Žinios
Informacija paprastai nesiejama su
konkrečiu žmogumi, ji – objektyvi.

Informacija – pirminis produktas, medžiaga žinioms.

Informacija tampa žiniomis paprastai tuuomet, kai to nori žmogus, kai ją priima ir suvokia.

Žinios dažniausiai siejamos su konkrečiu žmogumi, jos – subjektyvios.

Žinias žmogus kuria iš gaunamos informacijos.

Žinios virsta informacija bendraujant – komunikacijos procese.

Kompiuteriuose saugomą ir apdorojamą informaciją vadiname duomenimis.
Svarbi sąvoka – informacijos vertė. Ji pr

riklauso nuo žmogaus požiūrio, t.y. esti subjektyvi: kas vienam atrodo labai svarbu, kitam tai gali būti nereikšminga.
Žmogus informacijos vertę sieja su įgyjamu naujų žinių kiekiu. Vertiname tokią informaciją, kuri sako ką nors nauja, dar mums nežinoma, kai ji pradeda spręsti iškilusius klausimus, problemas.
Informacija – sudėtingas pasaulio reiškinys. Labiausiai mums rūpi klausimas, iš kur gauti informacijos, kaip ją atrinkti, pertvarkyti, panaudoti, kaip perteikti, paskleisti kitiems. Taigi, mus domina atkyvi informacija, -tokia, kuri atsiranda bendraujant ir kuri reikalinga žmonių ryšiams palaikyti.

Informacija ir komunikacija – du neatsiejami dalykai, glūdintys pačioje gyvenimo ir viso pasaulio egzistencijos esmėje. Kiekvienas individas sąveikauja su aplinka, o kiekviena sąveika tam tikru požiūriu yra individų ryšys bei keitimasis informacija. Ryšiai tarp žmonių turi ypatingą prasmę ir nusakomi komunikacijos sąvoka.

Kadangi informacija įvairi, taai ir jos savybių gali būti labai daug. Būdingiausios:
1. Informacijos pokyčiai ( senėjimas, nuvertėjimas ) laikui bėgant.
2. Informacijai netinka adityvumo ( sudėties ) principas, t.y. jei gauname tą pačią informaciją iš dviejų šaltinių, jos nebus dvigubai daugiau.
3. Informacijai netinka komutatyvumo ( perstatymo ) principas, t.y. jei apdorojame informaciją A, o paskui – informaciją B, tai gauti rezultatai gali nesutapti su rezultatais, gautais, jei pirma apdorotume informaciją B, po to – A.
4. Informacijos turinys nepriklauso nuo jos saugojimo būdų (laikmenų ), taip pat nuo pateikimo formos.

Informacija gyvuoja pagal tam tikrus dėsnius – esminius sąryšius, glaudžiai su

usijusius su informacijos savybėmis. Dažniausiai kalbama apie tris dėsnius: informacijos kiekio augimą, senėjimą ir sklaidą.
Informacija sparčiai gausėja. Kasdien pasaulyje išleidžiami tūkstančiai laikraščių, žurnalų, knygų, per radiją, televiziją nuolat transliuojamos žinios, įvykių apžvalgos, kompiuterių tinklais siunčiami laiškai, vyksta diskusijos.
Informacija sensta: ji atsiranda, būna ir pranyksta. Dažnai ne visai sunyksta, o tampa bazinėmis žiniomis kitai pakopai. Dauguma žinių bėgant laikui tampa nereikalingos, praranda savo vertę. Tačiau, mokslinei informacijai tai ne visuomet būdinga, – nors prabėgo daug laiko, iki šiol nepaseno nei Archimedo, nei Niutono dėsniai.
Informacijos sklaidos dėsnį 1934 metais suformulavo anglų mokslininkas
S. Bredfordas. Jis nagrinėjo mokslinę literatūrą ir pastebėjo, kad tik 50% straipsnių, kuriuose aptariamos elektrotechnikos problemos, buvo publikuoti specialiuosiuose tos mokslo šakos žulnaluose. Kiti 25% straipsnių buvo išspausdinti įvairių kitų mokslo šakų žurnaluose, likusieji 25% buvo pateikti daugelyje kitų žurnalų. Paaiškėjo, kad panašiai yra ir su kitomis temomis – informacija išsisklaido, maždaug tik pusė jos paskelbiama toms temoms skirtuose leidiniuose.

Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą, daugiausia pasitelkus kompiuterį, vadinamas informatika. Terminu “informatika”, pradėtu vartoti prieš trejetą dešimtmečių įvairiose šalyse, buvo įvardytas mokslas, susijęs su informacija. Prancūzijos akademija 1966m. patvirtino terminą “informatique”, kuris atitiko anglišką terminą ”computer science” ( kompiuterių mokslas, tiksliau – skaičiavimai kompiuteriu ) . Vokietijoje apie 1968m. prigijo terminas “Informatik”, nusakantis informacijos tvarkymą panaudojant kompiuterius.
Beveik t

tuo pat metu šį terminą ėmė vartoti rusai ( informatika ), lenkai
( informatyka ), ispanai ( informatica ), italai ( informatica ), austrai ( Informatik ).
Lietuvoje informatikos terminas ypač paplito nuo 1986m., kai bendrojo lavinimo mokyklose atsirado toks kursas. Iki tol šį terminą vartojo bibliotekininkai. A
Lietuvoje dar vartojamas žodis “kompiuterija” – juo apibūdinamas grynai praktinis darbas su kompiuteriu. Tačiau informatikos terminas apima ir teorinį , ir praktinį darbo su informacija pobūdį, taip pat ir kimpiuterių taikymą.

Informatikos raida

Metai Įvykiai
1945

1979– 1980

1996– 1997 Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete sukonstravo elekroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos ) uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis).

Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą.

Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos perdavimo matematinė teorija”.

Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio dvejetainius kodus.

T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose Symbolic Instruction Code ).

JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE.

Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai.

IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC.

Lietuvoje įkurta neakyvaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla.

Informatikos kursas pradėtas mokyti visose Lietuvos mokyklose.

Pradėtos organizuoti tarptautinės moksleivių informatikos olimpiados.

Lietuvoje vykdomas mokyklų kompiuterizavimo projektas: visos vidurinės mokyklos gauna bent po vieną kompiuterį su

u išversta į lietuvių kalbą įranga ( OS/2 operacinė sistema ).

Informacija klasifikuojama pagal tai,kas, koks šaltinis perduoda informaciją. Šiuo požiūriu skiriamos penkios informacijos rūšys:
1. Elementarioji – tai seniausia ir paprasčiausia informacijos rūšis.
2. Genetinė – sudėtinga informacijos rūšis, kurią tiria atskiras mokslas genetika.
3. Biologinė informacija. Ji reikalinga gyvojo organizmo egzistencijai, išlikimui bei giminės pratęsimui.
4. Semaninė, arba socialinė informacija. Tai informacija, kurią skleidžia bei vartoja žmogus arba visuomenė.
5. Kompiuterinė informacija. Jos šaltinis yra žmogaus sukurtas prietaisas. Ši informacija reikalinga žmogui, jis kuria ją ir ja naudojasi.

Pagal tai, kokia informacija saugoma laikmenose ( bet kuri priemonė – materialus daiktas – informacijai saugoti, pvz., knyga, kasetė, diskelis, vaizdajuostė ), kaip ji apdorojama, skiriamos keturios bendriausios rūšys: tekstinė, skaitmeninė, vaizdinė, garsinė.
Tekstinę informaciją sudaro įvairiausi tekstai, skaitmeninę – skaičiai, matematinės formulės, vaizdinę – schemos, piešiniai, paveikslai, garsinę – muzikos įrašai, kalbų tekstai, įvairūs natūralūs ar dirbtini garsai.

Informacijos šaltiniu vadiname tai, iš ko gauname informacijos. Šie šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:
1. Gamtos reiškiniai ( saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis ).
2. Informacija, gaunama tiesiai iš žmonių bendravimo, pvz., mokinio ir mokytojo pokalbis.
3. Informacija, gaunama iš dokumento, pvz., skaitant knygą, žiūrint filmą, klausantis radijo įrašo.

Informacija įgyja prasmę tik tuomet, kai vartojama: vieni ją perduoda, kiti gauna. Šitaip vyksta informacijos mainai – aktyvus procesas, kuriameturi dalyvauti bent du dalyviai: informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Kad mainai galėtų vykti, tarp siuntėjo ir gavėjo turi būti tam tikra terpė – mainų kanalas. Mainų sąvoka artima komunikacijai, tik pastarosios dalyviai – vien žmonės, o mainuose gali dalyvauti bet kas.

Svarbu suvokti, kokie veiksmai gali būti atliekami su informacija. Dažniausiai minimi penki veiksmai – informacijos procesai: kaupimas, saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. Visi jie labai reikšmingi visuomenės gyvenime. Kiekvienas jų turi savo istoriją: ilgainiui kito šiame procese naudojamos priemonės ir metodai.

Informacija perduodama pranešimu – konkrečia jo išraiška. Pranešimas siunčiamas tam tikru signalu. Jų gali būti įvairiausių: kalba, raštas, šviesa, radijo bangos, elektros srove, o ši – vėl garsu. Pranešimai siunčiami tik tokiais signalais, kuriuos gali priimti gavėjas.perduodami pranešimai koduojami. Kodavimas – tai vienos abėcėlės ženklų keitimas kitos abėcėlės ženklais. Kodavimas reikalingas tam, kad pranešimas būtų perduodamas kuo tiksliau, kad jis būtų kuo mažiau iškraipomas, kad jį suprastų gavėjas ir kad būtų galima persiųsti pasirinktu mainų kanalu. Koduojant dvejetainiais simboliais ( tai aktualu kompiuteriams ), iš n dvejetainių simbolių galima sudaryti 2n skirtingų kombinacijų, t.y. galima užkoduoti abėcėlę, turinčią ne daugiau kaip 2n ženklų.

Informacija – abstrakti sąvoka. Tačiau mums rūpiją išmatuoti. Vienas matavimo būdų – nežinojimo mažinimas. Informacijos kiekis, kurį duoda vienas iš dviejų vienodai tikėtinų atsakymų į klausimą, pvz., “taip” arba ”ne”, vadinamas bitu. Jis taip pat yra kompiuterio mažiausias matavimo vienetas. Aštuoni bitai subaro vieną baitą.

Kompiuteris gali būti puikus žmogaus pagalbininkas kaupiant, saugojant, apdorojant, perduodant ar ieškant informacijos. Tačiau ir patiems reikia išsiugdyti tam tikrus darbo su informacija įgūdžius:atskirti esminę informaciją nuo perkeltinės, greitai ją įvertinti, mokėti naudotis įvairiomis informacinės technilogijos priemonėmis. Kompiuteryje esančią bei juo apdorojamą informaciją įprasta vadinti duomenimis.
Sakoma, kad į kompiuterį įvedame ir iš jo gauname duomenis, o ne informaciją, nes kompiuteryje informacija susijusi su konkrečiu vaizdavimu – kodavimu. Vadinasi, konkretesniems dalykams išreikšti vartojame duomenų sąvoką, abstraktesnius – vadinti INFORMACIJA.

Naudota literatūra:

Valentina Dagienė – “Informatikos pradmenys. Informacija”, 1998m.
Tarptautinių žodžių žodynas, 1985m.

Leave a Comment