Informacija ir teise

Informacija ir teisė
Informacija – intelektinės veiklos produktas, turintis vertę ir skirtas platinti. Todėl informacijos ir visuomenės santykius turi nusakyti teisinės normos bei įstatymai. Spausdintinės informacijos mainų teisinis reguliavimas vyksta nuo seno: dar prieš penkis šimtus metų susiklostė autoriaus teisė. Dabar ji galioja ir kompiuterių programinei įrangai. Kompiuterinei informacijai itin svarbi duomenų apsauga. Valstybė reguliuoja svarbiausius teisinius informacijos klausimus: autorių teisę, duomenų apsaugą, teisę naudotis informacija, informacijos kontrolę.
Informacija – svarbus visuomenės veiklos produktas. Bet kokį materialų produktą galima pirkti, parduoti, yra ginamos jo šeeimininko teisės. O kaip su informacija? Informacijos kūrėjai atlieka vertingą intelektinį darbą, kurio produktai gali būti parduodami. Susiklosto gana sudėtingi santykiai tarp informacijos šaltinių, jos kūrėjų ir vartotojų, taip pat tarp valstybės kaip institucijos, kuri bamdo šiuos santykius reguliuoti, ir visuomenės.
Teisiniai informacijos aspektai
Teisinius informacijos klausimus reikėtų nagrinėti dviem požiūriais:asmeniniu ir valstybiniu. Asmeninis požiūris į informaciją turi remtis moraline vartotojo atsakomybe,visuomenės nuostatų į kompiuterinę informaciją kaip į intelektinio darbo turtą etikos nuostatų suvokimu. Kompiuterio programų nuosavybė-dar neįprastas dalykas.Vartotojas, nusipirkdamas programinę įrangą, įsigyja licenciją.
Licencija – autorių suuteikiama teisė pasinaudoti kūriniu,šiuo atveju kompiuterine programa.
Visą programinę įrangą pagal jos platinino ir įsigijimo taisykles galima skirstyti į tris pagrindines grupes:

1.Komercinė programinė įranga

2.Viešojo naudojimo programinė įranga

3.Nemokama programinė įranga

Komercinė programinė įranga laikomos tos programos,kurias paprastai sukuria programuotojų kolektyvai ir kurios platinamos už at

tlygį. Viešojo naudojimo programinė įranga (anglų k. Shareware) laikoma tokia, už kurią autoriai nori gauti nedidelį atlyginimą.Tokios programos platinamos neretai pasikliaujant vartotojo garbingumu: už ją galima ir nemokėti,bet autorius paprastai prašo bent kiek atsilyginti. Nemokama arba dar kartais vadinama laisvai kopijuojama programinė įranga (anglų k. freeware) yra tokia, kurią paprastai sukuria programuotojai entuziastai ir platina be jokio atlygio. Kita panaši programinės įrangos rūšis, angliškai vadinama freesoftware, skiriasi tuo, kad bet kas gali ją ir modifikuoti.Todėl ji platinama su programų pradiniais tekstais.

Intelektinio turto apsauga
Poreikis ginti informacijos šeimininkų teises atsirado labai seniai. Jau XV amžiuje Italijoje bei Prancūzijoje knygų autoriams bei leidėjams būdavo suteikiamos tam tikros teisės. Viena vertus, tai buvo privilegijos, skatinusios imtis tokio brangaus tuo metu amato – knygų rašimo ir sppausdinimo; kita vertus, tai buvo apribojimai – cenzūra – kai kurioms informacijos rūšims skleisti. Iš esmės šie du būdai – apsauga ir cenzura (kontrolė) – buvo ir tebėra informacijos teisinių santykių pagrindas.
Autoriaus teisė – tai būdas intelektiniam turtui apsaugoti.
Autoriaus teisė apima teisės normas, reguliuojančias santykius, susijusius su kūrinių sukūrimu ir naudojimu. Autoriaus teisės normos nustato autoriaus asmenines neturtines teises: teisę į autorystę, kūrinio neliečiamumą, išimtinę teisę skelbti, platinti kūrinį; taip pat ir turtines teises: teisę gauti honorarą (atlyginimą už darbą), naudotis autoriams teikimomis lengvatomis. Autoriaus teisės no

ormos apibrėžia ir tuos atvejus, kai visuomenės interesais autoriaus teisės apribojamos: leidžiama panaudoti kūrinį be autoriaus sutikimo ir be atlyginimo (pavyzdžiui, panaudojimas mokymui, švietimo leidiniuose, citavimas).

Autoriaus teisė jam priklauso iki gyvos galvos ir dar 50 metų po mirties (tuomet jo teises perima giminės ar kiti juridinį įgaliojimą turintys asmenys).
Kam priklauso autoriaus teisės, nurodoma sutartiniu ženklu, kurį sudaro trys elementai: c raide apskritime arba tarp skliaustų – © arba (c), autoriaus vardas, pavardė arba jo teisių paremėjas (institucija) ir pirmojo paskelbimo metai. Dažniausiai autorių teisės priklauso knygos autoriui, kai kada – knygą išleidusiai leidyklai.
Kompiuterinėms programoms taip pat buvo ptitaikyta autorių teisė. Programos pradėtos prilyginti kitiems autorių teise saugomiems kūriniams. Pirmiausia didžiosios valstybės (JAV – nuo 1980 m., Prancūzija, Didžioji Britanija, Japonija, Vokietija – nuo 1985 m.) padarė atitinkamas pataisas autorių teisės įstatymuose, kuriuose buvo nurodyta, kad kompiuterinės programos saugomos kaip meno ar mokslo kūriniai.
Duomenų apsauga
Duomenų apsauga-duomenų naudojimo ir tvarkymo kontrolė.
Lietuvos Respublikos duomenų teisinės apsaugos įstaytmas buvo priimtas 1996 m. birželio 11 d.,o 2002m. pataisytas bei papildytas.Šis įstatymas reguliuoja santykius, atsirandančius renkant, kaupiant, apdorojant, saugant, naudojant ir tiekiant duomenis apie asmenis informacinėmis sistemomis.

Štai R.Viljamso ir K.Maklyno knygoje ,,Kompiuteriai mokykloje,, (Kaunas ,Šviesa, 1989) pateikiami tokie principai.

1. Informacija kaupiama tik speceliems tikslams.

2. Ji nenaudojama jokiais kitais yikslais.

3. Ja gali naudotis tik turintys tokią teisę.

4. Duomenų saugoma ne da

augiau negu reikia.

5. Pateikiant statistinius duomenis, laikomasi anonimiškumo.

6. Žmonės turi žinoti saugomą konkrečiąją informaciją apie juos.

7. Įslaptinimo ribos nustatomos iš anksto.

8. Būtina užkirsti kelią piktnaudžiavimui ar klaidingam informacijos panaudojimui.

9. Būtina stebėti ir fiksuoti įslaptinimo pažeidimus.

10. Numatomas duomenų saugojimo terminas.

11. Duomenys turi būti tikslūs.

12. Turi būti nuymatytas metodas informacijai taisyti ir atnaujinti.

13. Vertinimai koduojami labai atsargiai.
Šiuos bei kitus principus reglamentuoja duomenų apsaugos įstatymai.

Teisė į informaciją
Valstybė turi sukaupusi labai daug informacijos, kuri gali būti naudojama tiek valdymo reikmėms, tiek piliečių interesams. Valstybė rūpinasi savo piliečių švietimu. Todėl funkcionuoja įvairios mokymo ir mokymosi įstaigos, leidžiamos knygos, informacija perduodama žiniasklaidos priemonėmis. Šiuo metu kiekviena šalis rūpinasi sudaryti galimybes savo piliečiams naudotis kompiuterine informacija: mokyklose, bibliotekose įrengiami kompiuteriai, supažindinama su kompiuterių pagrindais, kuriamos specialios kompiuterių programos, padedančios efektyviau mokytis kitų dalykų.
Informacijos kontrolė arba cenzūra
Valstybė gali kontroliuoti skleidžiamą informaciją. Įvairiais laikotarpiais tai pasireikšdavo skirtingais būdais. Autoritarinėje valstybėje draudžiama labai daug dalykų. Demokratinėje valstybėje laikomasi svarbiausių žmogaus teisių nepažeidžiamumo, moralumo, etikos principų.
Cenzūra – masinės informacijos turinio kontrolė, kutios tikslas – neleisti platinti tam tikrų žinių ar idėjų.

Cenzūros priemonės buvo naudojamos dar antikos laikais, ypač Romos imperijoje ( I a. pr. Kr.). Feodalizmo laikotarpiu viešpatavo bažnytinė cenzūra, kuri itin pagriežtėjo susikūrus inkvizicijai. Itin smarki politinė cenzūra vykdoma vienai šaliai okupavus kitą. Taip ne kartą būtą ir Lietuvoje.
Nemažai problemų kelia interneto naudojimas. Ja

ame esama daug įvairiausios informacijos. Galima rasti daug geros, vertingos, tačiau gali būti ir žeidžiančios žmogiškąjį orumą, nesuderinamos su moralės bei etikos principais, propaguojančios smurta ar pornografiją. Visą tai reikia išmokti įvertinti – atskirti pelus nuo grūdų.

Kompiuterinės informacijos apsauga Lietuvoje
1994 m. Gruodžio 14 d. Lietuvoje įsigaliojo Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, taip pat ir dėl kompiuterinių programų. Taigi Lietuva tapo Berno sąjungos nare. ( Berno konvencija – daugiašalis tarptautinis susitarimas, nustatantis autoriaus teisių principus. Ši konvencija galioja nuo 1886 metų, ją yra pasirašiusios dauguma pasaulio šalių.)
Lietuvoje autorių teises gina Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymas, priimtas 1999 m. Gegužės 18 d.

Kompiuterių programos, parašytos bet kuria kalba, įskaitant pradinę projektinę medžiagą, laikomos autorių teisės objektu. Autorių teisė suteikiama ir duomenų rinkiniams, duomenų bazėms, kurie dėl turtinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kurybos rezultatas.
Taigi kompiuterių programoms suteikiama tokia pat teisinė apsauga kaip literatūros kūriniams, o duomenų bazėms – kaip kūrinių rinkiniams.

Apie piratavimą
Kompiuterinės programos kopijavimas be jos kūrėjo (asmens ar firmos) leidimo visame pasaulyje vadinamas piratavimu. Šiuo metu Europoje piratavimo lygis siekia maždaug 50-55%, t.y. vienai legaliai programos kopijai tenka viena nelegali.
Yra žinomos keturios labiausiai paplitusios piratavimo formos :

1. Falsifikatų gamyba, kai neturint leidėjo įgaliojimų gaminamos programų kopijois ir iš to gaunamas pelnas.

2. Nelegali kompiuterių kompanijų veikla, kai firmos, stengdamosi prisivilioti daugiau pirkėjų, parduodamos kompiuterį, už dyką įdiegia nelegalias programų kopijas.

3. Internetas, elektroninės skelbimų lentos, kai tai naudojama informacijai pasisavinti nelegaliu būdu.

4. Vartotojų piratavimas, kai įstaiga, įsigijusi vieną kopiją, naudoja ją visuose kompiuteriuose.

Leave a Comment