Informacija

Informacija

Informacija – objektyviai egzistuojantis pasaulio reiškinys. Galime
įvardyti, kad tai žinios, kurias žmogus gauna, įsimena, perduoda; galime
suprasti ir abstrakčiau: tai žmogaus suvoktas objekto turinys. Informacija
daro įtaką žmonių santykiams, ji pasireiškia žmonių bendravime –
komunikacijoje.
Informacijos gauname paprasčiausiai kalbėdamiesi su draugais, žiūrėdami
televizorių, skaitydami, ją teikiame kitiems išsakydami savo samprotavimus,
aptardami įvykius, rašydami laiškus ar žinutes. Net žvilgsnis pro langą
mums suteikia tam tikros informacijos.
Apibrėžti informacijos sąvoką nėra lengva. Pirmiausia todėl, kad ji
abstrakti, pirminė, vartojama daugėliui kitų savokų apibūdinti. Antra,
informacijos turinys daugiareikšmis, įgyjantis įvairiausių prasmių.
INFORMACIJA – tai žinios, perduodamos v vienų asmenų kitiems žodžių arba
žiniasklaidos priemonėmis: perspaudą, radiją, televiziją, kiną, kompiuterių
tinklus. Ji kilusi iš lotynų kalbos žodžio informatio , reiškiančio
“iškaiškinimmas, pranešimas, pavaizdavimas”.
Šitaip informacija nusakoma daugėlyje populiarių knygų, enciklopedijų. Tai
konkretesnė apibrėžtis, ji pabrėžia žmogaus atliekamą intelektinį darbą –
žinių skleidimą. Informacija apibrėžiama per žinias, tačiau informacija
nėra visiškai tas pats, kas ir žinios.

Informacijos ir žinių palyginimas

|Informacija |Žinios |
|Informacija paprastai nesiejama su |Žinios dažniausiai siejamos su |
|konkrečiu žmogumi, ji – objektyvi. |konkrečiu žmogumi, jos – subjektyvios.|
| | |
| | |
|Informacija – pirminis produktas, |Žinias žmogus kuria iš gaunamos |
|medžiaga žinioms. |informacijos. |
| | |
|Informacija ta ampa žiniomis paprastai |Žinios virsta informacija bendraujant |
|tuomet, kai to nori žmogus, kai ją |– komunikacijos procese. |
|priima ir suvokia. | |

Kompiuteriuose saugomą ir apdorojamą informaciją vadiname duomenimis.
Svarbi sąvoka – informacijos vertė. Ji priklauso nuo žmogaus požiūrio, t.y.
esti subjektyvi: kas vienam atrodo labai s

svarbu, kitam tai gali būti
nereikšminga.
Žmogus informacijos vertę sieja su įgyjamu naujų žinių kiekiu. Vertiname
tokią informaciją, kuri sako ką nors nauja, dar mums nežinoma, kai ji
pradeda spręsti iškilusius klausimus, problemas.
Informacija – sudėtingas pasaulio reiškinys. Labiausiai mums rūpi
klausimas, iš kur gauti informacijos, kaip ją atrinkti, pertvarkyti,
panaudoti, kaip perteikti, paskleisti kitiems. Taigi, mus domina atkyvi
informacija, -tokia, kuri atsiranda bendraujant ir kuri reikalinga žmonių
ryšiams palaikyti.

Informacija ir komunikacija – du neatsiejami dalykai, glūdintys pačioje
gyvenimo ir viso pasaulio egzistencijos esmėje. Kiekvienas individas
sąveikauja su aplinka, o kiekviena sąveika tam tikru požiūriu yra individų
ryšys bei keitimasis informacija. Ryšiai tarp žmonių turi ypatingą prasmę
ir nusakomi komunikacijos sąvoka.

Kadangi informacija įvairi, tai ir jos savybių gali būti labai daug.
Būdingiausios:
1. Informacijos pokyčiai ( senėjimas, nuvertėjimas ) laikui bėgant.
2. Informacijai netinka adityvumo ( sudėties ) principas, t.y. jei gauname

tą pačią informaciją iš š dviejų šaltinių, jos nebus dvigubai daugiau.
3. Informacijai netinka komutatyvumo ( perstatymo ) principas, t.y. jei

apdorojame informaciją A, o paskui – informaciją B, tai gauti rezultatai

gali nesutapti su rezultatais, gautais, jei pirma apdorotume informaciją

B, po to – A.
4. Informacijos turinys nepriklauso nuo jos saugojimo būdų (laikmenų ),

taip pat nuo pateikimo formos.

Informacija gyvuoja pagal tam tikrus dėsnius – esminius sąryšius, glaudžiai
susijusius su informacijos savybėmis. Dažniausiai kalbama apie tris
dėsnius: informacijos kiekio augimą, senėjimą ir sklaidą.
Informacija sparčiai gausėja. Kasdien pasaulyje išleidžiami tūkstančiai
laikraščių, žurnalų, knygų, per radiją, televiziją nuolat transliuojamos
žinios, įvykių ap

pžvalgos, kompiuterių tinklais siunčiami laiškai, vyksta
diskusijos.
Informacija sensta: ji atsiranda, būna ir pranyksta. Dažnai ne visai
sunyksta, o tampa bazinėmis žiniomis kitai pakopai. Dauguma žinių bėgant
laikui tampa nereikalingos, praranda savo vertę. Tačiau, mokslinei
informacijai tai ne visuomet būdinga, – nors prabėgo daug laiko, iki šiol
nepaseno nei Archimedo, nei Niutono dėsniai.
Informacijos sklaidos dėsnį 1934 metais suformulavo anglų
mokslininkas
S. Bredfordas. Jis nagrinėjo mokslinę literatūrą ir pastebėjo, kad tik 50%
straipsnių, kuriuose aptariamos elektrotechnikos problemos, buvo publikuoti
specialiuosiuose tos mokslo šakos žulnaluose. Kiti 25% straipsnių buvo
išspausdinti įvairių kitų mokslo šakų žurnaluose, likusieji 25% buvo
pateikti daugelyje kitų žurnalų. Paaiškėjo, kad panašiai yra ir su kitomis
temomis – informacija išsisklaido, maždaug tik pusė jos paskelbiama toms
temoms skirtuose leidiniuose.

Mokslas apie informaciją, jos perdavimą, kaupimą, saugojimą, apdorojimą,
daugiausia pasitelkus kompiuterį, vadinamas informatika. Terminu
“informatika”, pradėtu vartoti prieš trejetą dešimtmečių įvairiose šalyse,
buvo įvardytas mokslas, susijęs su informacija. Prancūzijos akademija
1966m. patvirtino terminą “informatique”, kuris atitiko anglišką terminą
”computer science” ( kompiuterių mokslas, tiksliau – skaičiavimai
kompiuteriu ) . Vokietijoje apie 1968m. prigijo terminas “Informatik”,
nusakantis informacijos tvarkymą panaudojant kompiuterius.
Beveik tuo pat metu šį terminą ėmė vartoti rusai ( informatika ),
lenkai
( informatyka ), ispanai ( informatica ), italai ( informatica ),

austrai ( Informatik ).
Lietuvoje informatikos terminas ypač paplito nuo 1986m., kai bendrojo
lavinimo mokyklose atsirado toks kursas. Iki tol šį terminą vartojo
bibliotekininkai.
Lietuvoje dar vartojamas žodis “kompiuterija” – juo apibūdinamas grynai
praktinis darbas su kompiuteriu. Tačiau informatikos terminas apima ir
teorinį , ir praktinį darbo su in

nformacija pobūdį, taip pat ir kimpiuterių
taikymą.

Informatikos raida

|Metai |Įvykiai |
|1945 |Amerikiečių inžinierius Džonas Moučlis ( Mauchly ) ir fizikas |
| |Prosperas Ekertas ( Eckert ) Pensilvanijos universitete |
| |sukonstravo elekroninę mašiną, skirtą balistikos (artilerijos ) |
| |uždaviniams spręsti. Tai buvo ENIAC – Elektronic Numerical |
| |Intergrator, Analyser and Calculator (elektroninis skaitmeninis |
| |intergratorius, analizatorius ir skaičiuoklis). |
|1947 | |
| | |
| |Pirmą kartą panaudota operacinė sistema ( OS ) – programų |
|1948 |rinkinys, leidžiantis automatiškai valdyti skaičiavimo procesą. |
| | |
| |Amerikiečių inžinierius K. Šenonas išleido knygą “Informacijos |
|1952 |perdavimo matematinė teorija”. |
| | |
| |Matematikė G. Hoper ( Hopper ) sukūrė pirmąjį kompiliatorių, |
|1965 |verčiantį simboline kalba parašytas programas į kompiuterio |
| |dvejetainius kodus. |
| | |
| |T. Kurcas ( Kurtz ) ir Džonas Kemenis ( Kemeny) sukūrė paprastą |
|1976 |programavimo kalbą Beisiką ( BASIC – Begginer’s All – purpose |
| |Symbolic Instruction Code ). |
|1979– 1980 | |
| |JAV sukurtas pirmasis asmeninis kompiuteris APPLE. |
|1981 | |
| |Japonijoje ir JAV pradėti kurti elektroniniai žodynai. |
|1981 | |
| |IBM firma pagamino pirmąjį asmeninį kompiuterį IBM PC. |
|1986 | |
| |Lietuvoje įkurta neakyvaizdinė Jaunųjų programuotojų mokykla. |
|1989 | |
| |Informatikos kursas pradėtas mokyti visose Lietuvos mokyklose. |
|1996– 1997 | |
| |Pradėtos organizuoti tarptautinės moksleivių informatikos |
| |olimpiados. |
| | |
| |Lietuvoje vykdomas mokyklų kompiuterizavimo projektas: visos |
| |vidurinės mokyklos gauna bent po vieną kompiuterį su išversta į |
| |lietuvių kalbą įranga ( OS/2 operacinė sistema ). |

Informacija klasifikuojama pagal tai,kas, koks šaltinis perduoda
informaciją. Šiuo požiūriu skiriamos penkios informacijos rūšys:
1. Elementarioji – tai seniausia ir paprasčiausia informacijos rūšis.
2. Genetinė – sudėtinga informacijos rūšis, kurią tiria atskiras mokslas

genetika.
3. Biologinė informacija. Ji reikalinga gyvojo organizmo egzistencijai,

išlikimui bei giminės pratęsimui.
4. Semaninė, arba socialinė informacija. Tai i

informacija, kurią skleidžia

bei vartoja žmogus arba visuomenė.
5. Kompiuterinė informacija. Jos šaltinis yra žmogaus sukurtas prietaisas.

Ši informacija reikalinga žmogui, jis kuria ją ir ja naudojasi.

Pagal tai, kokia informacija saugoma laikmenose ( bet kuri priemonė –
materialus daiktas – informacijai saugoti, pvz., knyga, kasetė, diskelis,
vaizdajuostė ), kaip ji apdorojama, skiriamos keturios bendriausios rūšys:
tekstinė, skaitmeninė, vaizdinė, garsinė.
Tekstinę informaciją sudaro įvairiausi tekstai, skaitmeninę – skaičiai,
matematinės formulės, vaizdinę – schemos, piešiniai, paveikslai, garsinę –
muzikos įrašai, kalbų tekstai, įvairūs natūralūs ar dirbtini garsai.

Informacijos šaltiniu vadiname tai, iš ko gauname informacijos. Šie
šaltiniai skirstomi į tris bendriausias grupes:
1. Gamtos reiškiniai ( saulės šviesa, miško ošimas, griaustinis ).
2. Informacija, gaunama tiesiai iš žmonių bendravimo, pvz., mokinio ir

mokytojo pokalbis.
3. Informacija, gaunama iš dokumento, pvz., skaitant knygą, žiūrint filmą,

klausantis radijo įrašo.

Informacija įgyja prasmę tik tuomet, kai vartojama: vieni ją perduoda, kiti
gauna. Šitaip vyksta informacijos mainai – aktyvus procesas, kuriameturi
dalyvauti bent du dalyviai: informacijos siuntėjas ir jos gavėjas. Kad
mainai galėtų vykti, tarp siuntėjo ir gavėjo turi būti tam tikra terpė –
mainų kanalas. Mainų sąvoka artima komunikacijai, tik pastarosios dalyviai
– vien žmonės, o mainuose gali dalyvauti bet kas.

Svarbu suvokti, kokie veiksmai gali būti atliekami su informacija.
Dažniausiai minimi penki veiksmai – informacijos procesai: kaupimas,
saugojimas, apdorojimas, perdavimas, paieška. Visi jie labai reikšmingi
visuomenės gyvenime. Kiekvienas jų turi savo istoriją: ilgainiui kito šiame
procese naudojamos priemonės ir metodai.

Informacija perduodama pranešimu – konkrečia jo išraiška. Pranešimas
siunčiamas tam tikru signalu. Jų gali būti įvairiausių: kalba, raštas,
šviesa, radijo bangos, elektros srove, o ši – vėl garsu. Pranešimai
siunčiami tik tokiais signalais, kuriuos gali priimti gavėjas.perduodami
pranešimai koduojami. Kodavimas – tai vienos abėcėlės ženklų keitimas kitos
abėcėlės ženklais. Kodavimas reikalingas tam, kad pranešimas būtų
perduodamas kuo tiksliau, kad jis būtų kuo mažiau iškraipomas, kad jį
suprastų gavėjas ir kad būtų galima persiųsti pasirinktu mainų kanalu.
Koduojant dvejetainiais simboliais ( tai aktualu kompiuteriams ), iš n
dvejetainių simbolių galima sudaryti 2n skirtingų kombinacijų, t.y. galima
užkoduoti abėcėlę, turinčią ne daugiau kaip 2n ženklų.

Informacija – abstrakti sąvoka. Tačiau mums rūpiją išmatuoti. Vienas
matavimo būdų – nežinojimo mažinimas. Informacijos kiekis, kurį duoda
vienas iš dviejų vienodai tikėtinų atsakymų į klausimą, pvz., “taip” arba
”ne”, vadinamas bitu. Jis taip pat yra kompiuterio mažiausias matavimo
vienetas. Aštuoni bitai subaro vieną baitą.

Kompiuteris gali būti puikus žmogaus pagalbininkas kaupiant, saugojant,
apdorojant, perduodant ar ieškant informacijos. Tačiau ir patiems reikia
išsiugdyti tam tikrus darbo su informacija įgūdžius:atskirti esminę
informaciją nuo perkeltinės, greitai ją įvertinti, mokėti naudotis
įvairiomis informacinės technilogijos priemonėmis. Kompiuteryje esančią bei
juo apdorojamą informaciją įprasta vadinti duomenimis.
Sakoma, kad į kompiuterį įvedame ir iš jo gauname duomenis, o ne
informaciją, nes kompiuteryje informacija susijusi su konkrečiu vaizdavimu
– kodavimu. Vadinasi, konkretesniems dalykams išreikšti vartojame duomenų
sąvoką, abstraktesnius – vadinti INFORMACIJA.

Naudota literatūra:

Valentina Dagienė – “Informatikos pradmenys. Informacija”, 1998m.
Tarptautinių žodžių žodynas, 1985m.

Leave a Comment