Informatikos špera egzaminui

1.1. EK INF-KOS SĄVOKA. (1.2.KODAVIMO SIS, KODŲ PROJ).
Informatika – mokslas apie informatiką, jos susidarymą, kaupimą, saugojimą,
perdavimą,
apdorojimą bei naudojimą. Šiems procesams taikoma skaičiavimo technika.
Informatikoje susipažįstama su pagr. inf-jos apdorojimo dėsniais,
procesais, vykstančiais kompe, programuojami užd.taip, kad juos suprastų ir
išspręstų kompas. Informacija – žinios, kurias galima perduoti, priimti,
įsiminti – vienas iš visuomeninio turto resursų.
Ek.informatika yra sudėtinė informatikos dalis. EI – mokslo šaka,
nagrinėjanti visuomenės kom.ūk.veikloje egzistuojančios inf-jos susidarymo,
judėjimo, apdorojimo ir naudojimo procesus bei skaičiavimo techn.taikymą
šiems proc. EI daugiausia rūpi priemonės ir metodai, kuriais apdorojama
ek.inf-ja. Priemonės :
1)Techninės – kompai, ryšio priemonės, tterminaliniai įreng., duomenų
paruošimo techn. 2)Programavimo metodai ir programinės priemonės –
op.sistemos, prog.kalbos, taikomoji bei pagalbinė programinė įranga.
3)Organizacinės priem. – duomenų apdorojimo technologiniai proc.,
apdorojimo kontrolės metodai, kom.technikos naudojimo organizacinės formos.
Kom.ūk.veiklos specialistai – kom.ar vyriausyb.org. asmenys , valdantys
kitus asmenis arba dirbantys savo prof.darbą (gamybos, apskaitos,
konsultavimo srityse). Ne visi spec. plačiai naudoja informatyvias sist.
Jie nėra inf.technologijų ir sistemų ekspertai, tačiau jie turi pripažinti
ir vertinti šias sistemas tokiais lygiais.
1)Turi suprasti pagr.inf.technologiją, sąvokas, idėjas.
2)Turi matyti istor.perspektyvą, nes kitaip perdaug bus susikoncentruojama
į šiuol.techn.detales ir neįvertinamos ateities kryptys.
3)Turi sugebėti galvoti apie komp.techn-jas ssąryšyje su konkrečiu žmonių
atliekamu darbu, nes kitaip negalima bus įvertinti, kaip IS veikia žmonių
ar org.darbą.
1.2.KODAVIMO SISTEMOS, KODŲ PROJEKTAVIMAS.
Suklasifikuota inf-ja (susijusių objektų aibė – pagal tt klasif.požymius)
turi būti koduojama. Kodas – tai atskiro klasifikacijos (nomenklatūros)
objekto sąlyginė žymė, kompaktiškai ir patogia var-jui forma išskirianti t


objektą iš kitų.kodų naudojimas supaprastina duom-ų registravimą, jų
įvedimą į kompų atmintį, saugojimą, apdorojimą, perdavimą, mažina
apdorojimos inf apimtis ir įgalina automatizuoti duom-ų paiešką.
Kodavimo sistemos: 1)Eilės 2)Serijų 3)Kartojimo 4)Pozicinė 5)Mišri.
*Eilės kodai suteikiami paprastų, stabilių, vieno požymio nomenklatūrų
objektams (teritoriniams adm. vnt., darbuotojų kategorijoms, tautybėms.).
Šie kodai l apsunkina objektų grupavimą, jų sistema suyra atsiradus naujam
objektui. Apsisaugoti nuo irimo padeda *serijų kodai, kai tos pačios
klasifikacinės gr. objektams suteikiami eilės nr. iš grupei skirtos numerių
serijos (joje t.b. numatytas numerių rezervas). Serijos tinka sąlygiškai
pastovioms nomenklatūroms (įm. padaliniams, turto ir vertybių judėjimo
operacijoms, darbo apmokėjimo rūšims.).
Pagal *kartojimo sistemą koduojami tokie objektai, kurių savybės jau yra
apibūdinamos raidėmis ir skaičiais (nominalų reikšmėmis, mase-svoriu,
gabaritais, ryšių kodais) grynieji kartojimo kodai naudojami gana retai,
tačiau jie dažnai įeina į mišrių kodų struktūrą (į LR piliečių asmens kodą
įeina gimimo daata).
Populiariausi ir dažniausiai naud. yra *poziciniai kodai, kuriais
koduojamos daugiapožyminės nomenklatūros. Kiekvienam klasifikaciniam
požymiui skiriamas tam tikras fiksuotas kodo pozicijų (skirsnių) skaičius.
Kodo pozicijų išdėstymas atitinka hierarchinę klasifikaciją (požymiai
išdėstyti keliais lygiais), pvz. vertybių, gamybos išlaidų, gatavos
produkcijos. Sudėtingesnėms daugiaaspektėms klasifikacijoms koduoti
naudojami *mišrūs kodai, sudaryti pagal kelias kodavimo sistemas.
(Pvz. pagal eilės ir kartojimo s. g.b. sudaryti matavimo bienetų kodai.
Kodą sudaro 3 skirsniai:
1) Vyriausias – matavimo rūšis ir pagr. jo vienetas (pagal eilės sistemą:1-
ilgis, metras; 2-plotas, kv.metras; 3 tūris, kub.m,.;9-pinigų suma,lt).
2)Vidurinis – matavimo vieneto postūmio kryptis (nulis reiškia pagr.
vieneto dešimtainio taško p
pozicijos postūmį į dešinę, t.y. mat.vienetų
mažėjimo kryptimi, o vienetas – atv.)
3)Jauniausias – pagal kartojimo sis. nurodo postūmio žingsnį (dešimtainių
pozicijų skaičių arba pagr. mat. vieneto laipsnio rodiklį be ženklo).
Taigi sudaromi tokie konkrečių mat.vienetų kodai: 100-m, 101-dm., 102-cm.,
103-mm.)
Inf var-jui l. svarbu, kad kodavimo klaidos neiškraipytų klasifikacijų ir
objektų grupavimo. Todėl dažnai sudaromi spec. klaidų suradimo kodai, kurie
papildomi kontroliniu skirsniu, apskaičiuojamu pagal tam tikrą algoritmą iš
kitų kodo skirsnių.
Automatizuotam duomenų skaitymui iš dokumentų vartojami grafiniai šriftai,
kurie skaitomi įv.optiniais skaitymo įrenginiais ir įvedami į kompą.
Remiantis aptartomis sistemomis sudaromi įv. kodifikatoriai, registrai,
naudojami visose verslo įmonėse išoriniams ryšiams palaikyti (finansiniams
atsiskaitymams, statistinėms atskaitomybėms,..). Pvz. prekėms koduoti
plačiausiai naud.brūkšniniai kodai UPC. Vidiniams valdymo objekto
poreikiams sudaromi patogesni vidiniai kodifikatoriai (universalieji kodai
per dideli), parengiant jų pervedimo į universaliuosius kodus priemones.

2.1.EK INF-JOS SAVYBĖS. (2.2. AUTOM-TO DB SĄVOKA DALYS)
Galimybė efektyviai panaudoti inf-ją priklauso nuo įv.jos savybių.
Pagr.sav.- inf-jos vertingumas. Inf.vertinga tiek, kiek ji leidžia pasiekti
užsibrėžtus tikslus, taupyti kitus resursus ir gauti teigiamą ek.efektą.
Inf.- tai resursas gamybos produktui realizuoti. Vertingumas suprantamas
kaip skirtumas tarp inf-jos naudingumo ir kainos. Inf-jos surinkimas,
saugojimas, tvarkymas, pateikimas kainuoja (kompai, ryšių priem.,
programinė įranga, mašininės laikmenos, elektros en., darbo užm.).Visos
sąnaudos: vienkartinės (kap.įdėjimai) ir eksploatacinės.
Naudingumas rodo, kiek ji reikalinga, ar padeda tų f-jų efektyviam
vykdymui. N. gali būti absoliutus, kai be tos inf-jos tos f-jos iš viso
negalima vykdyti ir sąlyginis, kai inf-ja padeda t
tą f-ją įvykdyti. N.
skirstomas į objektyvų (priklauso nuo valdymo f-jų cherakteristikų) ir
subjektyvų (prikl.nuo tas f-jas realizuojančio personalo sav.).
Objektyvios sav.: reikšmingumas, pilnumas, aktualumas, patikimumas.
Valdymo f-jai atlikti reikalinga inf-ja ne apie vieną objektą, o apie visą
jų aibę ar poaibį. Inf-jos apie kiekvieną objektą reikšmingumas
g.b.skirtingas.
Pilnumas susijęs su reikšm.: kuo inf. reikšmingesnė, tuo ji t.b.pilnensė.
Aktualumas parodo, kiek inf. apie procesą atsilieka nuo paties proceso.
Patikimumas susideda iš tikslumo, tikrumo ir nepažeidžiamumo.
Tikslumas parodo, kiek ženklų neudojama kiekybinei objekto
charakteristikai. Išvestinė inf niekada nebus tikslesnė už pirminę.
Tikrumas parodo, kiek inf atitinka tikrąją objekto charakteristiką
(g.b.iškraipyta).
Ek. Sistemose inf eidama per atskiras jos dalis iš viršaus žemyn ir atv.
Yra iškraipoma. Nepažeidžiamumas-savybė išlaikyti tas inf pradines savybes
per laiko intervalą.
Subjektyvios sav.: svarbumas, akivaizdumas, savalaikiškumas, atitinkamumas.

Aukšto lygio vadybininkas tą pačią f-ją gali vykdyti panaudodamas
skirtingus metodus, kuriems tam tikra inf turi skirtingą svarbumą.
Sprendimo priėmimui reikia išanalizuoti daug inf, todėl ji t.b.akivaizdi.
Savalaikiškumas: inf t.b. pateikta tuo momentu, kada ji reikalinga.
Inf atitikimo laipsnį užklausoje nustato pertinentiškumas, kuris susideda
iš 2 komponentų: išsamumo ir nepertekliškumo. Pagal užklausą reikia
pateikti visą, tačiau tik reikalingą inf. jeigu su reikalinga inf
pateikiama ir nereikalinga inf, padidėja inf pertekliškumas. Jei pateikiama
ne visa reikalinga inf, sumažėja išsamumas.
2.2. AUTOMATIZUOTO DUOMENŲ BANKO SĄVOKA IR SUDĖTINĖS DALYS.
Duomenų banku vadinama programa, kuri teikia duomenų saugojimo paslaugas ir
leidžia vartotojui atlikti paiešką. D bankai leidžia di

irbti su didele inf
apimtimi, atlikti inf paiešką, papildyti inf-ą, išduoti inf-ą var-jui
patogia forma, o darbas pasižymi paprastumu. Naudojant šias programas,
galima greitai į kompą įvesti įv. Duomenis (pavardes, vardus, adresus,
kainas, kiekius, atstumus ir tt), juos apdoroti (surūšiuoti, suskaičiuoti,
apskaičiuoti pagal formules), įvairiai išdėstyti, atspausdinti ir kt. DB-as
susideda iš: 1)Duomenų bazės. 2)Duomenų bazės valdymo sistemos. 3)Duomenų
žodyno.
Duomenų bazė – tai spec. būdu organizuotų duomenų rinkinių (failų) visuma,
saugoma išorinėje kompo atmintyje.
DB valdymo sistema – tai programa, užtikrinanti centralizuotą duomenų bazių
valdymą. Valdymą suprantame kaip Dbazės schemos sukūrimą (ty jos loginė
ir/arba fizinė struktūra) ir naudojamąsi duomenimis (papildymas,
atnaujinimas, išrinkimas, šalinimas..)
Norint sukurti pačią Dbazę, naudojama duomenų aprašymo kalba (paprastai
dialogo forma), o manipuliavimui su duom-is skirta manipuliavimo duom-is
kalba.
Duomenų žodynas – tai spec. informacinė struktūra, atspindinti duom-ų banko
resursus. Džodyną sudaro: 1)Dbazės struktūros aprašymas 2)D-ų pateikimo
formatai 3)D-ys apie var-jų teises d-nų valdyme 4)D-ų šaltiniai 5)Kt.
Informaciniai d-ys.
Tarp Dbazių valdymo sistemų MS DOS terpėje labiausiai paplitę: DBASE
IV(Ashon Tate), Parodox Borland International, R:base (Microrim), FoxPro
(Fox Sotware), Cliper (Nantucket), db VISTA III (Raima).
Anksčiau buvo l. pop. DBASE programa, turinti komandinį ir meniu tipo var-
jo interfeisą; naudojanti QBE (Query By Exemple – užklausa pagal pvz-į),
SQL (Stuctured Query Laguage – struktūrizuota užklausų kalba), C Pascal,
Assembler progr. kalbas. FoxPro yra DBASE analogas su geresnėm kai kuriom
sav.
Šiuo metu populiaresnės Windows terpės progr: FoxPro for Windows, Borland
Paradox for Windows ir Microsoft Access.

4.1 EK INF KLASIFIKAVIMAS. (4.2. IS EKSPL, PRIEŽ, DEMN)
Komerciniuose–ūkiniuose procesuose susidaranti informacija – tai žinios
apie šių procesų eigą, t.y. apie įvairius jų eigos aspektus, pavyzdžius,
apie gamybą, žaliavų, medžiagų judėjimą ir kt. Šios žinios reikalingos tam
tikroms valdymo funkcijoms atlikti. Todėl žinias (informaciją) reikia
surinkti, perduoti, apdoroti, saugoti. Asmeniui, vartojančiam šią
informaciją valdymo sprendimams priimti, reikalinga apdorota ir tinkamai
apiforminta informacija.
Pagal apdorojimo stadijas informacija yra skirstoma į: pradinę, tarpinę,
rezultatinę. Pradinė informacija susidaro tiesiogiai kom.–ūkinėje veikloje
ir fiksuoja įvykusį šios veiklos faktą – pagamintą ar parduotą produkciją,
sudarytą sutartį ar kt. Apdorojus pagal tam tikras taisykles pradinę
informaciją, gaunam tarpinė ar rezultatinė informacija. Tarpinė informacija
gali būti apdorojam toliau arba saugoma tam, kad naudoti ją vėliau, be to
ją galima naudoti daugelį kartų. Rezultatinė informacija yra galutinis
apdorojimo produktas, kuris ir pateikimas vartotojui.
Pagal apdorojamos informacijos turinį galima išskirti mokslinę, techninę,
ekonominę ir socialinę informaciją. Didžiausia informacijos dalį, kuri
apdorojama kompiuterinė technika, sudaro techninė ir ekonominė informacija.

Ekonominė informacija pagal sąryšį su įvairiomis valdymo fukcijomis
skirstoma į direktyvinę, planinę, faktinę, analitinę ir normatyvinę.
Direktyvinė – tai aukščiau stovinčių organizacijų (pavyzdžiui, vyriausybės,
ministerijos) priimti nutarimai, nurodymai, atskiri rodikliai, kainos.
Planinė – daugiau įmonės viduje esanti informacija (planiniai rodikliai).
Faktinė – tai tam tikram objekte esanti tikra informacija (faktiniai
rodikliai). Analitinė – tai įmonės padalinio informacija, skirta tam tikros
veiklos, situacijos analizei, įvertinimui ir pan. Normatyvinė – tai įvairūs
normatyvai (darbo, laiko, medžiagų, piniginių lėšų ir kt.), normos,
įkainiai, koeficientai ir t.t.
Be to informacija dar gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė susidaro,
apdorojama ir vartojama objekto viduje, o išorinė susijusi su išorinėmis
funkcijomis, t.y. susidaro arba vartojama už objekto ribų.
4.2. IS EKSPLOATACIJOS IR PRIEŽIŪROS BEI DEMONTAVIMO STADIJOS
Eksploatacijos ir priežiūros stadijoje reikia įgyvendinti visus IS
numatytus tikslus; stebėti kaip tenkinami vartotojų poreikiai; stebėti
darbą ir šalinti atsirandančius trūkumus. Šioje stadijoje nuolat tobulinama
sis. išaiškinti trūkumai fiksuojami specialiai tam vedamame žurnale.
Sprendžiama ar reikalinga nauja specifikacija naujos sis. tobulinimui.
Eksploat. ir priež. metu taip pat šalinami pasenę Duom. Bazių duomenys;
gali būti keičiamos pačios DB ir pan. Šioje stadijoje dalyvauja ir
projektuotojas.
IS demontavimo stadija prasideda, nusprendus pakeisti senąją sis. nauja
versija (nauja sis). Pagr. šios stadijos tikslas – pertvarkyti
organizacijos darbą taip, kad galima būtų palaipsniui nutraukti senos sis.
darbą. Senoji sis. g.b. pradėta demontuoti bandomosios eksploatacijos metu.

Demontavimo stadijos 3 etapai: 1.) IS demontavimo planavimas; (turi b.
sudaromas demontavimodarbų grafikas. Grafike atsispindi visi darbai, kurie
būtų atliekami tiek nuosekliai, tiek lygiagrečiai ir darbai, kurie gali
vykti tiek naujoje, tiek senoje sis).
2) Demontavimo priemonių rengimas. (reng-os tada, kai norima pereiti nuo
vienos IS prie kt.)
3) Eksploatacijos pabaiga. (kai baigiama ekspoatuoti senoji IS ir pilnai
pereinama prie naujos).
5.1 INF IR DUOMENYS (5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI)
INF paprastai vadinama tai, ką priimame regėjimu, klausa, stebėdami
vykstančius reiškinius. Ji lydi materialinės gamybos ir kt. Žmogaus veiklos
ypatumus, todėl ši sąvoka atrodo savaime suprantama. Pradėjus vystytis
kibernetikai, informatikai, atsirado būtinumas matuoti informacijos kiekį
ir kokybę. K.Šenonas inf. Siūlė vadinti tai, kas jo gavėjui padeda sužinoti
kas naujo, sumažinti neapibrėžtumą, suvokti, kad pranešime yra tiek inf. ,
kiek jos gavėjas sužino daugiau apie tuo pranešimu nusakomą reiškinį,
daiktą, procesą ar įvykį.praktikoje priimantiems sprendimus, inf. Naudinga
kiek padeda priimti efektyvius valdymo objektui sprendimus.
Ūk. Sprendimams formuojamos inf. Vertinimą galima sieti su tais
tiesioginiais atitinkamų inf. Pranešimų poveikiais, kurie gali padėti
priimant ir realizuojant valdymo sprend.
Inf. charakteristikos:
Pilnumas – rodo informacija nusakomos esmės aprašo pakankamumo laipsnį.
Vald.inf. g.b. nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė.
Savalaikiškumas – rodo kaip inf. gavimo momentas sutampa su jos panaudojimo
momentu priimant vald.sprend. jis svarbus inf. kai vald. sprend.
efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai gaunama inf. apie įvykusį
nuokrypį nuo normalaus.
Tikrumas – atitikimas objektyvioms vald. situacijoms, kuriose priimami
sprend. Ji g.b. netikra nuo atsiradimo momento, ar perduodant, apdorojant,
g.b. prarandamas tyčia. Daug dėmesio skiriama jos išlaikymui taikant
kontrolės ir apsaugos metodus.
Optimalumas – kaip ir operat. Opt. – kuri gainama naudojant optimizavimo
metodus, reikalaujančius daug komp. laiko.
Vald. aprūpinimas informacija ir veiklos tobulinimas susiję su inf. srautų
racionalizavimu ir komp-u.
Duomenys į komp. Įrašomi pagal t.t. tikras išdėstymo schemas. Duom. str. –
tai duom. elementų, jų aparašų ir ryšių tarp jų visuma. Ją nusako duom.
tipai ir tarpusavio ryšiai(susieja elementus ir jų grupes). D.tipas –
apibrėžia t.t. jo reikšmių ir operacijų , kurias galima atlikti su tom
reikšmėm, aibę(užrašymo būdą). Dažn. kalbama apie duom. nusakančius
rodiklių požymius ir konkrečias reikšmes – pagrindus. Pož.gali turėti
nustatytas arba standartizuotas santrumpas, sulyginus žymenis(kodus) ir
pan. Duomenų reikšmės apibendrintai nusakomos vardais – konstantos,
kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Duomenų tipai : sveikasis
ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi
vaizdavimu kompiuteriuose. Sveikojo tipo duomenys – sveikieji sk., realiojo
– pateikiami parodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskirtas kableliu arba
tašku; loginio – dydžiai su dviem galimom reikšmėm ‘taip’ ir ‘ne’ naudojami
loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir procesų eigai valdyti; eilutės –
tekstai, rašomi kompiuterio simboliais.
Paprasčiausią duomenų str. turi jau minėtos konstantos ir kintamieji.
Kitos duomenų struktūros : įrašai – jungiami keli vieno arba įvairių tipų
duomenys, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas susideda iš
duomenų, talpinami laukuose, turi savo vardą; masyvai – kintamųjų aibė,
turinti vardą. Masyvo savybė – galimybė kreiptis į jo elementus. Kaip 1-
mačiai ir 2-mačiai masyvai komp. naudojami verktoriai ir matricos; lentelės
– įrašo tipo duomenų sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, bet gali būti
skirtingų tipų. Jos gali būti laikomos ir failais su vieno tipo įrašais;
failai – vienodo arba kelių tipų įrašų sekos, pavadintos vienu vardu.
Skiriama loginė(nusako inf. vartotojus dominančius ryšius tarp failų įrašų)
ir fizinė failo struktūros. Skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo
išrinkimo failai.
5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI
Klasifikatorius –t.t. srities klasifikavimo objektų ir klasių bei kodų
susistemintas rinkinys. Be klas. dar naudojami ir registrai, kurie skiriasi
tuo, kad juose yra ne tiktai t.t. tikros srities obj. pavadinimai ir kodai,
bet ir svarb. obj. atributai.
Kiekv. inf. sistema turi turėti klasif. Jų sudarymo, tvrkymo, diegimo,
vystymo ir kontrolės visuma vad. klas. ir kodavimo sistema. Čia klas. – jų
visumos skaidymas t.t. metodu į klases pg. t.t. požymius.tai daroma
taisyklių visuma.
Klas. pg. charakteristikas, pg. kurias turi būti nustatomi bendrumai ir
skirtumai su kt. klasif. obj.
Naud. Hierarcinis ir aspektinis klas. met. Hier. – obj. visuma suskirstoma
į pavaldžias klases etapais, po kurio gaunama t.t. klasių visuma, asp.- į
nepriklausomas klases pg. klasif. aspektą.
Kodu vad. Ženklas ar jų seka obj. žymėti. Kodavimas – kodo priskyrimas. Kod-
ma naudojant t.t. ženklus, kurių visuma vad. kodo ženklynu(sud. Iš
skaitmenų ar abėcėlės raidžių arba ir tų, ir tų – t.y. būti skaitmeninis
arba mišrusis), o kodo ženklyno skaičius – kodo pagrindu. Kodo ženklų sk. –
kodo ilgis, ženklo vieta kode – kodo ženklaviete.
Kodavimo met. – eilinis – kodai sud. iš natūrinių sk. ir priskiriami
objektui. Visi elementai surašomi į eilę pg. vieną bendrą pož. ir kiekv.
priskiriamas kodas – natūrinis sk. atitinkantis ei. nr. sąraše. tai
trumpiausi ir paprasčiausi kodai. Trūkumas – el. koduojami tik pg. 1 pož.,
o tarp el. nepaliekami tarpai. jis taikomas paprastoms ir stabilioms
nomenklatūroms koduoti.

Serijinis – kod. el. surašomi eilės tvvarka, juos suskirsčius į grupes. Jos
dkiriamos pg. 1 pož., o el. surašomi į eilę pg. kt. Kiekv. grupei skiriama
natūrinių sk. serija, o elementams jos eilės nr.kodai sud. iš nat. sk. Šis
metodas pranašesnis už eilinį met. nes galima papildomai koduoti naujus
tinkamos aibės elementus, neišardant nustatytos skirstymo į grupes tvarkos.
Laisvi nr. gali likti neišnaudoti, todėl kod-jant galima palikti laisvus
nr. vienos gr. Pabaigoje, o kt. Pradžioje.

Nuoseklusis – visi el. suskirstomi pg. vieną pož. Į grupes ir jos
sunumeruojamos eilės tvarka. Kiekv. gr. el. vėl skirstomi į pogrupius,
kurie numeruojami eilės tvarka atskirai kiekv. gr. Kiekv. pogr. el.
skirstomi į dar smulkesnius pogr.-ius.
Lygiagretusis – kodai sud. naudojantis nepriklausomų gr. kodais. Inf.
kodavimui pradėti naudoti įv. grafiniai šriftai (graf. Pažymos, stilizuoti
šriftai, kodavimo šriftai).
Šriftai yra stilizuoti – ženklo vaizdą suskaido į atskiras dalis ir jas
lygina su etalonais, kurie saugomi komp. Atmintyje; magnetiniai – skaito
specialios magnetinės galvutės. Kodas identifikuojamas pg. skaitymo
galvutės signalo formą; kodavimo – jų ženklai g.b. skersmenų taškai,
skirtingų pločių koncentriniai apskritimai, skirt. Pločių ir aukščių
brūkšniai.
Prekėms koduoti gamyboje ir prek. dažn.naud. brūkšniniai kodai UPC(JAV) ir
EAN(Europa).jie panašūs, nes naud. tiems patiems simboliams koduoti –
skaitmenims nuo0 iki9 ir 5 pagalbiniams simboliams. EAN kode 13 ženklų –
12 skaitmeninių ir 1 kontrolinis.
Kiekv. klasifikatorius yra įteisinamas ir registruojamas, patvirtinant
nustatyta tvarka. Jam suteikiamas registravimo numeris ir surašomi
informaciniai duomenys klasifikatorių ir registrų sąraše. Jis yra tvarkomas
metodais, priemonėmis, tarnybų.
Skiriamos 3 klasifikatorių kategorijos: valstybiniai, specializuotieji ir
įmonių.
Klas. ir registrų rengimo ir vedimo tvarka Liet. reglamentuota LRV 1992 10
23 d. nutarimu.
6.1 EK INF-JOS YPATUMAI (6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOM)
Pereinant iš komandinio valdymo į rinkos ekonomiką, iš esmės keičiasi ne
tik verslo ir ūkinės, komercinės bei finansinės veiklos principai. Kitą
reikšmę įgyja ir ek. bei verslo informacija. Siekiant strateginių,
taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais
duomenimis, pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo objekto būseną,
išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Inf. kartu su
finansais, medžiagomis, mašinomis ir įrengimais, personalu bei vadybos
priemonėmis priklauso prie 6 pagrindinių verslo ir gamybos išteklių rūšių,
tačiau šiame sąraše užima ypatingą vietą, nes visi kiti ištekliai gali būti
reguliuojami ir valdomi tik per informaciją ir ja remiantis. Nuo pakankamos
inf. buvimo, jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo labai priklauso bet kokios
veiklos sėkmė ir verslo rezultatai. Vadovavimo procesas, apimantis
planavimą, planų įgyvendinimą ir jo kontrolę taip pat susijęs su
informacija. Taigi ekonomikoje turi būti tiriama ek. konjuktūra –
konkrečiam laiko momentui susiklosčiusių ek. sąlygų visuma, kurią gali
apibūdinti tokia inf. – BNP dinamika, pr. ir medž. Atsargų dydis, kainų,
pelno, palūkanų, vertybinių popierių dinamika, infliacijos tempas, valiutų
kurso dinamika, valstybės skolos dydis ir kt.
6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS
Siekiant automatizuoti personalo apskaitą, reikia siekti, kad duomenys
turi būti patikimi, nuolat vykdoma personalo apskaitos kontrolė, reikia
tobulinti pačią apskaitą, jos metodus.
Personalo apskaitos sistema susideda iš daugelio apskaitos barų, kurių
kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai, kurie realizuoja t.t. funkciją.
Išskiriami tokie uždaviniai: 1)personalo žinynų(sąrašų) tvarkymas; 2)
personalo judėjimo apskaita;3) personalo priėmimo ir atleidimo apskaita; 4)
duomenų apie darbuotojus pakeitimas.
Visi šie užd sprendžiami naudojant pirminius dok ir į šiuos klausimus turi
būti gauta inf.
Apskaitoje g b gauti tokie rezultatiniai dokumentai: personalo priėmimo ir
atleidimo rezultatiniai dok.; personalo judėjimo apskaitos dokumentai;
ataskaitų ir formų mašinogramos. 1 gr. mašinogramos – kaip vykdo personalas
įsipareigojimus, ar nėra darbo sutarties pažeidimų (sutartys). 2 gr. –
kontroliuoti personalo sąrašus, pareigybinius žiniaraščius. 3 gr.
-kontroliuoti jo darbo rezultatus(darbo laiko ir kiekio apskaita). 4 gr. –
darbo ataskaitų formų sudarymas.
Personalo apskaitos tikslas – gauti operatyvius duomenis apie personalo
skaičių, pareigybes, išdirbtą laiką, pagamintų vienetų skaičių.
Periodiškumas – sprendžiamas kaupiant visus pirminius dokumentus kasdien.
Kokie dokumentai naudojami – darb. Sarašų, dirbto laiko, pagamintų vienetų
apskaitos dokumentai.

9.1. DUOMENŲ ORGANIZAVIMO BŪDAI (9. 2. Pr ir rez inf kontrol metd, projekt
ek užd )
Sprendimo argumentų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokia informacinė
medžiaga naudojama šiems argumentams gauti. Visą reikalingą sprendimams
informaciją galima suskirstyti į 2 dideles grupes:
1) Pirminiai duomenys (PD) – jie renkami būtent šiam tikslui nuo pradžių iš
originalių pirminių šaltinių. 2) Antriniai duomenys (AD) – jau surinkti
kitų asmenų ar organizacijų kitiems tikslams.
Yra 3 duomenų organizavimo būdai: 1) Rankinis 2) Kompiuterizuotas (online
režimas) 3)Kombinuotas
Rankinė paieška. Daugybė reikiamos informacijos dar egzistuoja tik
nekompiuteriniu pavidalu, arba kompiuteriniu neorganizuotu (ar organizuotu
ne taip, kaip patogu naudotis esant konkrečiai situacijai) pavidalu.
Paprastai paieška prasideda nuo vietos, kur gali būti ieškomi duomenys,
nustatymo. Tai gali būti indeksai, bibliografinės rodiklės, katalogai ir
t.t. reikiami duomenys gali būti vidiniai ir išoriniai organizacijos
atžvilgiu. Vidiniai duomenys savo ruožtu galima suskirstyti į unikalius
(specifinius) ir bendruosius.
*Unikalūs duomenys – duomenys apie pačios kompanijos veiklą: apskaitos,
personalo, pardavimų; šie duomenys nėra prienami išoriniams vartotojams ir
nėra vieši.
*Bendrieji duomenys – duomenys, kurie charakterizuoja išorinius objektus,
tačiau buvo surinkti ir saugomi pačios organizacijos pastangomis. Jie gali
būti popieriniu ar kompiuteriniu pavidalu. Problema gludi tame, kad dažnai
šie duomenys nestandartizuoti, nevienodo formato, nekategorizuoti.
Išoriniai duomenys. Jų apimtys yra milžiniškos. Egzistuoja daug paiešką
lengvinančių priemonių: *Bibliografiniai rinkiniai *Enciklopedijos,
žinynai, vadovai *Indeksai *Statistiniai šaltiniai *Individuali kompanijų
informacija *Kompiuterizuotos duomenų bazių rodyklės ir indeksai *Kt.
Šaltiniai.
Kompiuterizuota paieška – paieška, kurioje naudojamos kompiuterinės
informacijos technologijos. Pliusai: 1)taupomas laikas 2) nuodugnumas 3)
atitinka paieškos tikslą 4) pigumas
9. 2. Pradinės ir rezultatinės informacijos kontrolės metodai,
projektuojant ekonominių uždavinių sprendimą.
Svarbūs procesai yra – inf surinkimas, perdavimas bei saugojimas. Inf
surinkime didelis dėmesys kreipiamas vidinei inf. Tai darbui imlus
procesas, kai kur automatizavimo lygis žemas, o jam keliami reikalavimai
aukšti: inf turi būti surinkta fiksuotu laiku, pilnoje apimtyje ir turi
būti tiksli.
Surinkus inf vykstant tolimesniems procesams svarbus vaidmuo tenka inf
paieškai. Ji turi vykti sparčiai be klaidų ir pvz. šią procedūrą spartinti
galima naudojant įvairias programines priemones, pvz. tokias kaip DBVS.
Perdavimo operacija atsiranda dėl to, kad: 1)nesutampa inf atsiradimo,
apdorojimo bei vartojimo vietos 2)operacijos yra technologiškai susietos ir
vyksta skirtingose vietose. Yra žinoma eilė duomenų perdavimo būdų.
Populiariausias – kurjerinis duomenų perdavimas techninėmis priemonėmis ir
distancinis perdavimas charakterizuojamas tuo, jeigu perduodamos laikmenos
su inf, tai inf siunčiama signalo pavidalu. Inf perduodama įvairiomis
kryptimis, adresais – el.paštas ir pan.
Saugojimo operacija atsiranda dėl: 1)daug kartų panaudojama ta pati inf
2)atotrūkis laike tarp atskirų technologinių procesų ir apdorojimo
operacijų. Inf saugojimo pobūdis priklauso nuo to, kokiuose laikmenose ji
yra įrašyta. Inf yra saugoma suskirstyta pagal jos pobūdį, naudojimo
dažnumą ir pan. Saugojimo trukmė priklauso nuo inf rūšies. Vykstant inf
saugojimui reikia užtikrinti jos patikimumą. Tam yra eilė būdų: inf gali
būti dubliuojama, nors tai didina informacijos vieneto saugojimo kaštus,
tačiau didina ir patikimumą.
10.1. EI APDOROJIMO VEIKSMAI IR PROCESAI. (10.2. BENDR PROJ STAD)
EI apdorojimą lemia 2 priežastys: 1) specifinės inf savybės 2) panaudojimo
specifika
EI charakteringa didelės pradinės ir rezultatinės informacijos apimtys,
aukšti reikalavimai informacijos patikimumui, daugkartinis informacijos
panaudojimas. Ei apdorojimas vyksta pagal labai nesudėtingus algoritmus.
Tuo tarpu mokslinė informacija apdorojama labai sudėtingais algoritmais. EI
charakteristikos: *inf t b apdorota per trumpą laiką *nustatyti
rezultatinės inf pateikimo terminai
Rezultatinė informacija gaunama iš pirminės, o kad vyktų apdorojimo
procesas, turi būti pateiktos priklausomybės tarp pirminės ir rezultatinės
informacijos arba turi būti suformuotas matematinis modelis. Pvz., prekių
likutis tam tikrai datai nustatomas įvedant pradinį likutį, parduotą kiekį.
Turint matematinį modelį nustatomas rezultatinio rodiklio skaičiavimo
nuoseklumas. Jei matematiniame modelyje figūruoja EI rodikliai, tai
algoritmui nusileidžiama iki rezultato.
EI gali būti apdorojama rankiniu būdu arba automatizuotai (naudojant
kompiuterius). 1) atveju pagrindiniai analizės vykdytojai yra žmonės
(projektuotojai ar vartotojai) ir jie analizuoja objekto organizacines
struktūras, veiklos funkcijas, jų procedūras ir įvairius dokumentus, juos
aprašo vartotojams įprasta kalba, naudodami lenteles, grafikus, įvairias
struktūros ir kitas schemas. Panašiai galima aprašyti ir duomenų srautus ir
atlikti rankinę (nekompiuterizuotą) duomenų srautų analizę: – makroanalizę
(atliekama sudarant dokumentų sąrašus ir lenteles, jų kartotekas,
struktūros schemas, taip pat operacijų su dokumentais schemas) ir
mikroanalizę (atliekant rodiklių sąrašus ar kartotekas, o taip pat
grafiškai vaizduojant informacinių srautų struktūrų komponentus). 2)
kompiuterizuota analizė naudojant tinklinius, matricinius, vienkriterio ar
daugiakriterio optimizavimo, analitinio ar imitacinio modeliavimo bei kitus
matematinius metodus. Pastariesiems darbams galima jau dabar naudoti
žinomus taikomųjų programų paketus ir kitą esamą programinę įrangą.
10.2. BENDROJO PROJEKTAVIMO STADIJA.
Kiekviena IS (inform.sist.) turi būti projektuojama keliomis stadijomis
(pereina kelias stadijas). Kiekvienoje stadijoje analizuojami, rengiami ir
priiminėjami projektiniai sprendimai, kurie aprašomi atitinkamos paskirties
dokumentuose.
Laiko požiūriu stadijos paprastai viena kitą perdengia Jos išskiriamos
taip, kad kiekvienoje iš jų sistema būtų nagrinėjama skirtingų specialistų
(investitorių, projektuotojų, vartotojų) požiūriu. Kiekvienoje stadijoje
sistema gali būti nagrinėjama keliais aspektais: *informaciniu (kokia
informacija apdorojama ir kokia formuojama), *procedūriniu (kas su
informacija daroma), *valdymo personalo (vartotojišku – kas ir kokiuose
padaliniuose formuoja, laiko, apdoroja ir naudoja informaciją), *laiko (
kada turi būti gaunama, apdorojama ir perduodama vartotojams informacija).
Šie aspektai yra aprašomi naudojant to specialisto, kurio požiūriu
atitinkamoje stadijoje yra nagrinėjama kuriamoji sistema, sąvokas.
Bendru atveju galima išskirti šias projektavimo stadijas: 1)sistemos
strateginis ir taktinis planavimas; 2) bendras (koncepcinis, pradinis,
eskizinis, loginis, makro, išorinis) projektavimas; 3) detalus (funkcinis,
fizinis, mikro, vidinis) projektavimas ir diegimas.
Bendrojo projektavimo tikslai: 1) detalizuoti ir patikslinti jau sukurtos
IS specifikaciją 2) konkretizuoti specifikacijoje pateiktą informacinę
sampratą ir sudaryti sistemos koncepcinį modelį (eskizą) 3) išanalizuoti IS
realizavimo variantus ir parinkti vieną iš jų, tą kuris būtų ekonomiškai,
techniškai ir kitaip pagrįstas 4) parinkti sistemos aprašą (bendrąjį
techninį projektą)
Projektuojant sudėtingas sistemas jos gali būti nagrinėjamos hierarchiškai,
taigi ir eskizai, arba koncepciniai modeliai gali būti pateikti įvairiems
hierarchijos lygiams. Aukščiausiame hierarchijos lygyje turi būti pateikta
atskirų posistemių ar kompiuterizuojamų objektų sąveika.Kompiuterizuotiems
objektams turi būti rengiamas savas koncepcinis modelis ir specifikacija.
Metodiniuose nurodymuose nėra pateikiamas hierarchijos lygių skaičius,
reiškia jis neribojamas. Jeigu IS nesudėtinga, koncepcinio modelio galima
nerengti, šiuo atveju būtų tik patikslinta (detalizuota) specifikacija.
Visi IS projektavimo klausimai, tikslai, etapai yra nustatyti 1998 m.
Valstybės žiniose LR Ryšių ir informatikos ministro įsakyme.
Bendrojo projektavimo stadijos etapai:
1) IS specifikacijos detalizavimas ir patikslinimas. Šio etapo metu
aprašoma kuriamų ar numatomų kompiuterinių duomenų bazių struktūra,
informaciniai srautai, duomenų apdorojimo procesai. Jeigu specifikacijoje
buvo pateikti bendri IS reikalavimai, šio etapo metu formuojami konkretūs
reikalavimai atskiroms programų sistemoms, duomenų bazėms, kt.komponentams
(techn.įrangai), o taip pat IS ir vartotojų sąveikai.
2) IS koncepcinio modelio (eskizo) sudarymas. Aprašomos kompiuterizuojamos
funkcijos, darbo vietos, jų tarpusavio ryšiai, išdėstymas, reikalavimai
išdėstymui ir pan. Koncepcinis modelis gaunamas detalizuojant ir papildant
IS specifikaciją. Šio projektavimo etapo meu, jeigu yra galimybė, patariama
naudotis jau kitose sistemose sukurtuose projektavimo ar kt.paketais.
Koncepcinį modelį būtina aptarti su užsakovo ar vartotojo atstovais.
3) IS komponentų specifikavimas. IS komponentai – tai naudotinos aparatūros
komplektai, programų sistemos, taikomosios programos ir kt. Šio etapo metu
rengiamos specifikacijos kiekvienam komponentui. Šiose specifikacijose
aprašomos komponentų funkcijos, formuojami reikalavimai, o taip pat
pateikiamai komponentų projektavimo, įsigijimo ir instaliavimo darbų
planai.
4) IS bendrojo projekto (aprašo) rengimas. Šio etapo metu išsamiai aprašoma
IS koncepcija, koreguojamo jos tikslai, detalūs reikalavimai ir jų
įgyvendinimas. Parengtas IS bendras projektas turi būti suderintas su
kompiuterizuojamo objekto vadovybe.
16.1 UŽDAVINIO DIEGIMAS EKSPOATACIJAI (16.2. Drb užmok sk laik auto)
Kiekv. IS t.b. projektuojama keliomis stadijomis, kuriose analizuojami ,
rengiami, priiminėjami projektiniai sprend., kurie aprašomiatitink.
paskirties dok. Yra šios projekt. stadijos: 1. Poreikių nust; 2. Bendras s-
mos projektav; 3, s-mos įvertinimas ir parinkimas; 4. Detalus s-mos
pojektavimas; 5. S-mos diegimas; 6. S-mos eksploat. ir priežiūra; 7. S-mos
demontavimas.
Diegimas (realizavimas) – jo metu yra patikrinama. kaip s-ma veikia
realiomis sąlygomis, pasiruošiama darbui veikaint naujai sistemai ir
apmikami būsimieji jos vartotojai. Po bandomojo eksploat. Pašalinami
pastebėti defektai, s-mos proj. patikslinamas, atsižvelgiant į eksploatav.
metu sukauptą patirtį ir s-ma naudojama, t.y. pradedamas s-mos
eksploatavimas.
16.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų laikininkams automatizavimas
Darbo užmokesčio skaičiavimas: 1. d. val. pgl apmokėjimo kategorijas
skaičiavimas: 1.1. pagrindinių darbo valandų skaičiavimas; 1.2.
viršvalanžių skaičiavimas; 2. Bendrojo darbo užmokesčio skaičiavimas: 2.1.
Pagrindinio DU skaičiavimas; 2.2. DU už viršvalandžius skaičiavimas; 3.
Grynojo DU skaičiavimas: 3.1. Bendrų mokesčių skaičiavimas; 3.2.
Valstybinių mokesčių sk; 3.3. Mokesčių skirtumo skaičiavimas.
Atlyginimų sk. ir mokėjimas ūk. operacija, kurią tenka suskaidyti į keletą
atskirų dalių.

Naudojant Microsoft Excel skaičiuoklės formules ir f-jas, g.b. sudarytas DU
apskaitos algoritmas. Algoritmo sudarymo eiga:

Sudaromas darbuotojų sąrašas. Skaičiuojama kiek DU yra priskaičiuota
darbuot.: nustatoma kiek faktiškai dirbta val. per mėn., šie duom. g.b.
paimti iš darbo laiko apsk. žiniaraščio; (Viso) sumuojama skola
darbuotojams, darbas švenčių d.ir kt.
Skaičiuojama kiek iš viso atlyginimo turi gauti darb.: koeficientas X
faktiškai dirbtų val. skaič ir gaunama suma, kuri skiriama atlyginimui.
Priemoka už viršvalndžius sk.: koeficientas X tarifo 0.5 ir viršvalandinių
val. skaičius; priemoka už naktinį darbą apsk.: koeficientas X tarifo 0.5
ir iš val.dirbų naktį; darbas poilsio dienomis apsk.: darbo val. sk.
poilsio d. X iš koeficiento; už darbą kenksmingomis, l. kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis – koeficientas X val. sk. dirbtų t. t. sąlygomis ir
X iš numatyto tarifo, t.y . 0.5, 1.5, 2. Apsk. kt priedai, premijos.
Susumuojami Visi priskaitymai. Toliau skaič. 30 proc. Sodrai; po to
išskaitomas pajamų mokestis 33 proc. bei 1 proc. Sodrai. Sumuojami “Visi
išskaitymai”. Ir gaunama “Mokėtina suma” , kurią gauna darbuotojas ir kuri
buvo apskaič. sumuojant praeito laikotarpio sumą ir iš “visų priskaitymai”
atimant “viso išskaitymus”.

17.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL APTARNAUJAMUS VALDYMO LYGIUS (17.2. Inf įr)
IS g.b. klasifik. pgl požymius: 1. Užd. Struktūrizavimą, formalizavimą; 2.
F-nį požymį; 3. Aptarnaujamus valdymo lygius; 4. Automatizavimo laipsnį.
Pvz., svarb. valstybės valdymo f-ja yra info apie šalies būseną įv.
aspektais kaupimas, apdorojimas bei pateikimas vartotojams. Ši f-ja t.
apimti visus valdymo lygius, pirmiausia du lygius- respublikinį ir
teritorinį. Info kaupimas ir pirminis apdorojimas t.b. vykdomi teritoriniu
lygiu, tačiau būtina numatyti ne tik sąveikos su centralizuotomis duom.
bazėmis, bet ir tiesioginio ryšio su terit. s-momis arba atskirais obj.
galimybę. Tai galima pasiekti suderinus info. s-mų, duom. bazių, registrų
ir pan. funkcinę struktūrą, taikant vieningas klasifikavimo s-mas, turint
atitinkamą tech bei programinę įrangą ir esant kvalifik. person. tos s-mos
grandyse.
17.2. INFORMACINĖ ĮRANGA
IĮ – tai inf. apie ek. obj. visumą, inf. pasikeitimo, saugojimo, perdirbimo
būdai. IĮ (fondą) sudaro svarb. elementai: 1. Duomenys; 2. Jų formuluotas
aprašymas; 3. Pateikimo, apdorojimo, saugojimo priem. 4. Duomenų sudarymo
metodai ir pan.
IĮ, kuri naud. skaičiavimuose laikoma mašininėje įr., o IĮ iki skaič.
mašinų – ikimašinine ar praktine. Ikimašininė įr., duomenys t.b.
identifikuoti, t.y. t.b. suteiktas vienareikšmis duomenų pavadinimas,
duomenys t.b. formuluoti, aprašyti, t.y. pats trumpiausias duomenų
rekvizitas t.b. vienareikšmiai aprašytas. Kita vertus bet kokia įm. turi
ek. ryšius su kt. įm, visos tos įm. t.b. aprašyti ir pan.
IĮ kūrimas. Šiuolaikinių įm. trūkumai: 1. Didelė dalis rankinio duomenų
apdorojimo elementai; 2. Tie patys rodikliai dubliuojasi įv. dokumentuose;
3. Kartais dok. Paskaičiuojami rezultatiniai rodikliai, bet jie niekur
nenaudojami; 4. Jei įm. daug rankinio dok. apdorojimo, tai spec. nedirba
savo tiesioginio darbo, bet dirba techninį darbą.
18. 1. IS KŪRIMO PRINCIPAI (18.2. TECHN. INF APD PRIEM KOMPLX)
Kompiuterizuota IS kaip ir kiekv. dirb. objektas pereina t.t būdingas
gyvavimo stadijas (ciklus). Ciklas susideda iš: IS kūriama; veikia;
aptarnaujama (palaikoma); tobulinama; naikinama.

IS kūrimas-tai procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą, realizavimą.
Kuriant IS daug dėmesio skiriama projektavimui, (IS projektavimas- tai
procesas, kuriuo apibrėžiamos s-mos, tech ir programinės įrangos
architktūra, dalys, moduliai, duomenys ir jų sąveika, tenkinantys
specifikuojamus reikalavimus. Kuriant IS reikia vadovautis taisyklėmis. Jos
apibūdinamos kaip IS kūrimo principai. Jais apibendrinami reikalavimai,
keliami sprendimams, projektavimo organizavimui, pačioms IS. Principų g.b.
l. daug. Svarbiausi, padedantys racionalizuoti projektavimo darbus ir
sukūrti kokybiškenes s-mas yra suskirstyti į 4 grupes:
1) sąryšis su kompiuterizuojamu obj. principai: a. tikslingumo prin.
Reikalauja, kad IS būtų kuriama konkrečiais tikslais, t.y reikia numatyti
tikslus, o kuriant juos realizuoti. b. sistemiškumo projektuojant IS t.b.
įsivaizduojama visa s-ma, susisteminami jos kūrimo tikslai, numatoma bendra
struktūra, svarb. darbai, kad ir s-ma ir jos dalys tarpusavyje būtų
susietos. c. nepriklausomumo ir organizacinių struktūrų būtina išskirti
pagr. objekto veiklos f-jas ir joms kompiuterizuoti sukurti IS kiek galima
labiau nepriklausomos nuo organizacijų pavaldumo ir esmos organ.
struktūros. d. išskirstymo IS t.b. plėtojamos vietiniu, teritoriniu,
kartais valstybiniu lygmeniu, kaip išskirstyta info s-mų visuma.
2) projektavimo metodologijos a. projektavimo kompleksiškumo principas.
Projektuojant s-mą, t.b. išsamiai analizuojami, vertinami ir išlaikomi visi
svarbiausieji ryšiai valdymo objekte, s-moje, tarp IS ir išorinės aplinkos.
Kompleksiškumas leidžia geriau įvertinti atskirų elementų sąveikas. b.
dekompozicinis -tai visumos išskaidymas į dalis, siekiant analizuoti,
vertinti kiekvieną iš jų nepriklausomai nuo kitų. c. hierarchinis- tai
objekto ir IS vertikalus struktūrizavimas ir analizavimas. Kuo
sudėtingesnis objektas, tuo daugiau g.b. lygių, todėl projektavimas vyksta
keliais detalumo lygiais. Iš pradžių realizuojai bendresni tikslai, poto
konkretesni, priimami detalesni sprendimai. S-ma skaidoma į posistemius,
kompleksus. Analizuojama kiekv. dalies įtaka s-mai. Detalesni spr. Vėliau
apibendrinami. D. Iteracinis- t.b. projektuojama, taip, kad kiekv. to
proceso etape naud. prieštai gauti rezultatai, ir tai dažniausiai daroma
labiau detalizuotai. e. adaptacijos- jis rodo, kad s-ma t.b. pakankamai
gera, kad galima būtų modernizuoti. Plėsti, tobulinti. Ji svarbi dėl mokslo
ir technikos pažangos.
3) Info išteklių formavimo bei naudojimo princ. A. Info išteklių kaupimo ir
laisvo jų panaudojimo- duomenys t.b. surinkti, laikomi komp. d.b, kad visi
pgl t.t. tvarką galėtų jais naudotis. B. duomeų vienkartinio įrašymo ir
daugkartinio panaudojimo- padeda taupyti s-mos atmintį, išvengti
iškraipymų, netikslumų. C. bazių, registrų privalomo naudojimo principas.
D. Registrų ir klasifikatorių integravimo.
4) Kiti principai. A. Standartizacijos ir unifikacijos-t.b. kuo plačiau ir
racionaliau naudojami tipiniai, unifikuoti ir standartiniai elementai. B.
Laisvos konkurencijos visi ūkio subjektai turi turėti lygias teises
naudotis stat. Duomenimis, eko. Prognozėmis, kt. valst. institucijų info.
C. Duomenų apsaugos d.b t.b. kuriamos ir naud. taip, kad būtų garantuota
komercinio pobūdžio duomeų ir valst. paslapčių apsuaga. D. Technologinės
pažangos kuraint IS pirmenybė teikiama moderniausiom ir efektyviausiom
technologijom.
18.2. TECHN. INFO APDOROJIMO PRIEMONIŲ KOMPLEKSAS
Techn. įranga (tį) – techn. priem. kompleksas funkcionalinis inf, sist. bei
šių priemomnių dokumentacija. Ją sudaro. įv. modelių kompiuterių ir duomenų
rinkimo, kaupimo, perdavimo, pateikimo įrengimai. Tį naudojama
centralizuotai ir decentralizuotai (kai techn. prie naudoj. Betarpiškai
darbo vietose). Iš pradžių buvo decenr., paskui didelis centr. Dabar
dalinai centralizuota, dalinai decentr., orientuotas į duomenų paskirstymo
apdorojimą.
Tį – tai fiziniai įrengimai duom. apdoroti. Priklauso techn. priem.
Komleksai, kurie naudojami info registruoti (klaviatūra, brūkš. Kodų
skeneris, garso įrašymo įtaisas), laikyti, kaupti (popierius, lankstus,
kietas, optinis diskai), perdirbti (komp. ir programinė įranga), vaizduoti
(spausdintuvas, komp. ekranas, garsiakalbis), įvesti, išvesti. Taip pat jų
naudojimo instrukcijos, techn. ir kt. dokumentacija. Kompleksus g. sudaryti
vid. Ar galingos sk. mašinos, turinčios terminalinius įrenginius, PK,
eksplotuojami centralizuotai, arba t.t. darbo vietose. Kompleksų mašinos
g.b. sujungtos į tinklus. Kuriant IS visa tai parenkama, o ne
projektuojama, rengiami įrangos išdėstymo projektai.
Programinė įranga (PĮ)- kt. komp. IS komponentas. Jį sudaro progr.,
procedūros ir su jomis susiję dok., reikalingi duom. apdorojimo darbui. PĮ
g.b. taikomoji, skirta konkr. darbui ir rezultatui; sisteminė, palaikanti
atitink. taikomosios progr. įrangos veikimą.
34. 1. DIALOGO FORMOS IR SCENARIJAI (34. 2. DB struktūr analizė ir apraš)
Dialogas – tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su informacine
sistema (IS) (kompu): vartotojas klausia, sistama į tą užklausą reaguoja,
vėl seka vartotojo veiksmai ir t.t. Taip vyksta reglamentuota sąveika –
žmogus keičiasi info su kompu. Dialogo metu žmogus gali naudotis bet
kokiomis IS f-jomis. Dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta
pats žmogaus bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias
vartotojui bendraujant su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo
forma (DF). Vartojamos direktyvinė, lentelinė, frazinė ir orientuota į
konkretų objektą DF. Direktyvinė – esmė: žmogus, kuris yra dialogo
iniciatorius, norimas kompo darbo operacijas keičia direktyvomis. D – ės DF
žodynas susideda iš raktinių šnek. Kalbos žodžių, santrumpų, skaičių.
Komandų vidiniai formatai fiksuoti, info kadre yra išdėstoma eilutėmis. Ši
DF taikoma tekstams redaguoti, dokumentams formuoti, eksperimentų
dialoginiam valdymui. Lentelinė DF (LDF) vartojama norimų vykdyti operacijų
iškvietimui maniu, duomenų blanko pildymui ar redagavimui ir rezultatų
išvedimui lentelėmis. Ji yra paprastesnė ir greičiau išmokstama nei
direktyvinė, nes labiau yra orientuota į taikomuosius (IS) vartotojus –
neprogramuotojus. Frazinė dialogo forma vartoja ribotą šnek. Kalbos žodžių
kiekį. Vartojami liepiamieji, pasakomieji ir klausiamieji sakiniai (laisva
ir fiksuota forma). Objektiškai orientuota DF – tai direktyvinės ir
lentelinės DF sintezė, leidžianti maximaliai panaudoti displėjų bei
intelektualizuoti žmogaus ir kompo sąveiką. Čia žmogus turi galimybę kurti
dominančius jį objektus (realios sistemos ar realių procesų modelius,
duomenų bazes, programas), veikti juos, keisti juos bei jų atributus ir
ryšius su kitais objektais. Dialoginio bendravimo eigą aprašo dialogo
scenarijus. DS ) tai detalus D struktūros ir turinio aprašas, kurio pakanka
ja suvokti ir automatizuoti. S susideda iš būsenų aibės, operacijų aibės,
sąlygų aibės, D struktūros D informacinio modelio, D operacinio modelio. S
gali būti aprašomas lentelėse, spec kalba arba grafiškai.
34. 2. DUOMENŲ BAZIŲ STRUKTŪROS ANALIZĖ IR APRAŠYMAS.
Duomenys į kompą įrašomi pagal tam tikras jų išdėstymo schemas. Kompe yra
įv. str. duomenų. D struktūra – tai D elementų, jų aprašų ir ryšių tarp
aprašų visuma. Atitinkamą D str. nusako elementų tipai ir tarpusavio
ryšiai.. Efektyviai apdorojant D reikia žinoti atskirų D ir sutvarkytų jų
rinkmenų įrašymo kompe būdus ir struktūras, žinoti ir tinkamai parinkti D
tipus. Duomens tipas apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias
galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D reikšmės apibendrintai
nusakomos D vardais. Duomens vardas – tai konstantos kintamojo, procedūros
ar funkcijos pavadinimas. Paprasčiausi D tipai yra sveikasis, realusis,
loginis ir eilutės. Vykdant programas, keičiama kintamojo reikšmė, tačiau
jo tipas išlieka pastovus visą kintamojo gyvavimo laiką. Sveikojo ir
realiojo tipų duomenys – tai teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai.
Sveikojo tipo D – tai sveikieji skaičiai, kurių galimų reikšmių dydis
priklauso nuo konkretaus kompo bei kalbos realizavimo jame. Realiojo tipo D
– tai skaičiai, kurie mašinoje paprastai vaizduojami nurodant jų mantises
ir eiles, o pateikiami nurodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskiriamas
kableliu arba tašku. Loginio tipo D – tai dydžiai su dviem galimomis
reikšmėmis “taip” arba “ne” , “tiesa” arba “melas” . LTD naudojami loginių
sąlygų reikšmėms nusakyti ir skaičiavimo procesų programose eigai valdyti.
Eilutės tipo duomenims priklauso tekstai, rašomi programavimo kalbos
simboliais. Tokį rinkinį paprastai sudaro bendrinės kalbos raidės,
dešimtainiai skaitmenys ir spec. simboliai. Paprasčiausią D str-ą turi
minėtos konstantos ir kintamieji. Kitos D str. – įrašai, masyvai, lentelės
ir failai (aprašomų ir apdorojamų D struktūros). Masyvas – baigtinė
fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. M elementą nurodo M
vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Svarbi M savybė – galimybė
kreiptis į jo elementus, greitai juos rasti ir apdoroti. M struktūra
plačiai naud organizuojant žmogaus dialoginį darbą su kompu. Į įrašus
jungiami keli vieno arba įv. tipų D, masyvai, ar atskiri smulkesni įrašai.
Kiekvienas Į susideda iš D, talpinamų žymėtuose laukuose.. Į sekos gali
sudaryti lenteles, jie g b jungiami į failus. Lentelės – tai Į tipo D
sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, tačiau įrašų D g b skirtingų tipų.
Jos g b laikomos ir failais su vieno tipo įrašais. Failais paprastai
vadinamos vienodo arba kelių tipų Į sekos, pavadintos vienu vardu. Skiriamo
loginė ir fizinė failo struktūros. Loginė str. nusako info vartotojus
dominančius ryšius tarp failo Į, jų rašymo mašininėje laikmenoje ir
skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai ir skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir
laisvo išrinkimo failai. Kelios duomenų rinkmenos, kurios tarp savęs g b
susietos tam tikrais ryšiais vad duomenų bazėmis. Jų tvarkymui ir
apdorojimui vartojamo spec. programos, vad duomenų bazių valdymo sistemomis
. D bazių struktūra ( ryšiai tarp D) nusakoma atitinkamais modeliais.
Plačiausiai žinomi hierarchinis ir tinklinis modeliai. Sparčiai plintant
PC, plačiai naud programavimo priemonės, kurios atlieka ir D bazių valdymo
sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų f-jas. Jos padeda projektuoti
sąryšinės struktūros reliacines D bazes. Reliacinės D bazės – Jų
strutūrizavimas susideda iš esybių, ryšių ir atributų, jų sąryšio schemų.
Esybėmis aprašomi organizacijos materialūs ir nemat objektai. E požymis –
gramatinė forma daiktavardis. Kiekvienas objektas gali turėti skirtingų
egzempliorių. E pvz.: žaliavos, kurių egzemplioriai žaliavų grupės ar
konkrečios ž. Įmonės IS-je esybių kategorijos: žmonės – darbuotojai,
pirkėjai, pardavėjai, paslaugų teikėjai; buvimo vietos – paslaugų teikimo,
gamybos operacijų, detalių, žaliavų ir pan. saugojimo vietos, darbuotojų ir
užsakovų buvimo vietos; kiti materialūs objektai – org. gaminiai, fizinė
nuosavybė, paskolos, sumos banke; nematerialūs ir juridiniai objektai –
teikiamos paslaugos, prekių realizavimo ir ž įsigijimo rinkos;
organizacijos padaliniai. Ryšiais susiejamos esybės. Jie nusakomi
veiksmažodinėmis formomis ( žaliava GAUNAMA, IŠDUODAMA..). Atributas nusako
E savybę. Tai E apibūdinantis požymis: ž kodas, kaina. Objektų atributų
kategorijos: fiziniai obj duomenys (dydis, forma, svoris, spalva.);
chronologiniai D (gimdienis, priėmimo į darbą data); puvimo vieta (gimimo
ir darbo vieta); ekonominiai D (kaina.); objektą identifikuojantys D
(vardas, pavadinimas); kvalifikacija (pareigos, išsilavinimas). Skiriamos
ir pagrindinės ryšių atributų kategorijos: chronologiniai D (santuokos
įregistravimo, pardavimo, pirkimo data); buvimo vieta (pirkimo, darbo
vieta).
35. 1. INF SIST IR VARTOTOJŲ DIALOGINĖ SĄVEIKA (35.2. KOMP-ZVIMO EK EF
ŠALT)
Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas)
– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant
realizuoti tam tikrus tikslus gauti norimą inf. Pagal naudojimo
struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones g b
abstraktus (bendras) ir konkretus lygis.
1) Abstraktus – išryškinamos tik pagr dialoginio bendravimo skiriamosios
savybės, aprašomi veiksmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika,
atsižvelgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo
galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo reikšmingumą. Dialogą ir
dialoginę sąveiką g vertinti tiek vartotojo,tiek IS, tiek jų tarpusavio
bendravimo, vykdant atitinkamas f-jas, požiūriu. Vartotojas
vienareikšmiškai formuluoja užd, konkrečiai klausia ir ko nors
ieško.Sistema siūlo pasirinkti alternatyvų sąrašus. Kompo veiksmai – konkr
ats į užklausas, alternatyvų siūlymas ir t.t.
2) Dialogas konkretizuojamas apibūdinant dialoginio bendravimo pranešimus
ir priemones. Tam svarbūs pateikiamų pranešimų elementai (abc, žodynai), jų
struktūra (vid ir išor formatai) bei pranešimo turinys. Dialogo priemonės
susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu
(išrinkimu).
Dialoginio bendravimo ef-mas priklauso nuo racionalaus veiksmų ir darbų
pasiskirstymo tarp vartotojo ir IS. Svarbu dialogo partnerių suderinamumas.
Suderinamumas g b a) fizinis b) sintaksinis c) semantinis.
a) fiz – naudojamų kompų ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumas, klaviatūrų
suderinimas.
b) sintaksinis – vienodų ir susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų
vartojimas, suvienodinta el pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumas.
c) semantinis – skirtas dialogo partnerių pateikiamai inf ir pirmiausia
tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.
Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų vykdant
konkrečias IS f-jas, sekas. Kiekv dialogo žingsnis apima šias fazes:
įeinančio pranešimo įvedimą, įvestos pranešimų inf apdorojimą, išeinančio
pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompo analizę.
35.2. KOMPIUTERIZAVIMO EKONOMINIO EFEKTO ŠALTINIAI
Taikomųjų kompleksų projektavimo procesą g įsivaizduoti kaip preliminaraus
jų sąrašo, turinio, ryšių tarp jų analizės ir parinkimo procesą.Tam reikia
nustatyti ir įvertinti tų kompleksų alternatyvų tinkamumo kriterijus ir
apribojimus, kurie padėtų išrinkti efektyviausius. Ekonominį efektą g gauti
šiais veiksniais: 1) inf srautų tobulinimo ir pirminės inf tikrumo didinimu
2) aprūpinimo inf, formuojama sprendžiant atitinkamus taikomuosius
kompleksus, gerinimu, inf naudingumo valdymo f-joms didinimu 3) atitinkamų
f-jų vykdymo tobulinimu, taikant naujus metodus ir patobulinus darbo
organizavimą.Būdingesnės šio efekto kryptys ir šaltiniai lentelėje:
7.1.INFORMACIJOS LAIKMENOS (7.2.EI maš apdoroj auto reikšm ir kryptys)
Duomenys fiksuojami (užrašomi, laikomi) įvairiose laikmenose. Plačiausiai
tam naudojamas popierius, magnetinės terpės (juostos, diskeliai, diskai),
taip pat techninės priemonės, kurios atlieka ir duomenų laikmenos vaidmenį.
Laikmenos gali būti klasifikuojamos pagal duomenų įrašymo (talpinimo) ir
skaitymo būdus bei priemones, jų pildymo (formavimo, duomenų rašymo)
nuoseklumą bei vietas, įrašomos jose informacijos turinį, pobūdį ir pan.
Duomenų apdorojimo organizavimo požiūriu bene svarbiausia yra laikmenų
klasifikacija pagal tinkamumo kompiuterizuotam (automatiniam) apdorojimui
laipsnį. Pagal tai skiriamos tokios laikmenos: 1)visai netinkančios
kompiuterizuotam apdorojimui, 2)tiek žmogaus, tiek kompiuterio (jo įvedimo
įrenginių) skaitomos (dokumentai, kurie kartu yra ir mašininės laikmenos,
t.y. iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomos), 3)mašininės –
automatiškai formuojamos ir skaitomos.
1) tik žm. grupei priklauso valdymo objekte sudaromi, taip pat mašininiu
būdu rengiami dokumentai. Tai pagr. laikmenos, tinkančios naudoti žmogui.
Pagal pildymo nuoseklumą dokumentai skirstomi į pirminius, tarpinius ir
rezultatinius.
2) žm ir komp. (iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomų) dokumentų
grupei priklauso prekių lydimieji dokumentai, prekių etiketės ir įpakavimai
bei popieriuje parengti dokumentai. Juose duomenys registruojami žymėmis,
stilizuotu ar magnetiniu šriftu arba brūkšniniais kodais. Kai kur naudojami
popieriniai dokumentai su magnetinėmis juostelėmis. Tačiau jie nėra labai
paplitę. Pvz., tokiu būdu parengtos taupomosios knygelės, kreditinės
kortelės turinčios magnetines juosteles, automatiškai nuskaitytiems
duomenims registruoti. Kitais atvejais daug pigiau naudoti dokumentus,
suformuotus lanksčiuose magnetiniuose diskeliuose (“elektroninius
žiniaraščius”), perdavinėti “kompiuteriniu paštu”, naudoti “elektroninius
pinigus” ir pan.
3) Mašininės laikmenos labai priklauso nuo naudojamų kompiuterių, todėl per
paskutiniuosius dešimtmečius bene daugiausiai ir greičiausiai buvo
keičiamos tobulinamos. Jei dar ne taip seniai buvo paplitusios perfokortos,
perfojuostos ir magnetinės juostos, tai dabar – įvairūs magnetiniai diskai
ir diskeliai. Tiesa, daugiausiai kito fizinės tų mašininių laikmenų
charakteristikos. Informacijos išdėstymo (duomenų organizavimo) jose
principai ir metodai suformuoti anksčiau ir yra bendri daugeliui laikmenų.
7.2.EKONOMINĖS INF MAŠININIO APDOROJIMO AUTOMATIZAVIMO REIKŠMĖ IR KRYPTYS.
EI pertvarkoma ir gauti rezultatai naudojami personalo darbe jau seniai.
Valdymo personalas skaičiavimo technikos priemones naudoja įvairiai: 1)kaip
instrumentines priemones savo darbo palengvinimui, operacijas paspartinti;
2)kaip įvairias taupykles arba automatizuotai atlikti įvairius darbus
imlius skaičiavimams, naudojant sudėtingus matematinius metodus;
3)vartotojams kompai tarnauja kaip intelektualios priemonės. jų pagalba
galima geriau vertinti, analizuoti tam tikras situacijas.
IS koncepcija formavosi keletą dešimtmečių. Intensyviausiai buvo kuriamos
tai vadinamos automatizuotos valdymo sistemos (AVS) (žmogus, mašina,
sistema), kuriose informacija renkama, perduodama, apdorojama naudojant
įvairias automatizavimo bei skaičiavimo priemones. Gautas produktas –
rezultatinė informacija panaudojama priimant įvairius valdymo sprendimus.
Kuriamos AVS buvo skirtos įmonės planavimui ir valdymui automatizuotai,
t.y. jas kuriant buvo bandoma naudotis skaičiavimo technikos priemonėmis
tam, kad būtų galima patobulinti valdymo funkcijas. Tai buvo nerealu,
kadangi techninėmis priemonėmis valdymo f-jų tobulinti negalima.
Lietuvoje AVS buvo pradėtos kurti 7dešimtmetyje. Pradžia-1962m.
Sparčiausiai jos buvo diegiamos pramonėje. Diegiant technines skaičiavimo
priemones buvo naudojamas kiekybinis žingsnis. Jis buvo naudojamas
neefektyviai. Valdymas buvo automatizuojamas aukščiausiame valdymo lygyje,
neapimant žemesnių grandžių. Vėliau buvo pereita prie kokybinio žingsnio,
tai sąlygojo tokios priežastys: 1)pirminė informacija atsirasdavo
žemutiniame lygyje, ji buvo fiksuojama dokumentuose, perduodama
neautomatizuotai į aukštesnį lygmenį, vėliau buvo fiksuojama pirminės
informacijos mašininėse laikmenose, ir tik tada buvo atliekami
skaičiavimai. Todėl praeidavo daug laiko kol būdavo gaunamas galutinis
rodiklis, o gauta informacija tik fiksuodavo jau įvykusius procesus.
Rezultatinė informacija nebuvo naudojama valdymo sprendimuose (pavėluota
inf.), todėl buvo būtina pradėti tvarkyti informaciją kompleksiškai,
apimant įvairius lygius, bei bandyti automatizuoti ir duomenų perdavimą.
2)techninė bazė buvo netobula, nedidelis našumas, todėl pereinant prie
kokybinio žingsnio buvo akcentuojama, kad sparčiai reikia tobulinti
skaičiavimo techniką. 3)tikslinga yra automatizuoti visus valdymo lygius,
t.y. kurti įvairių žinybų, ministerijų AVS, aišku, perduodant informaciją
iš žemutinio į aukščiausią lygį su informaciniais ryšiais su gretutinėmis
įmonėmis, nes informacija turi cirkuliuoti ir vertikaliai ir horizontalia
kryptimi. Buvo numatyta sukurti respublikos AVS, kurioje turėjo būti ryšiai
tarp atskirų sukurtų AVS (ministerijų, susivienijimų ir pan.). Vyko
decentralizuotas informacijos apdorojimas – didesnis darbo našumas, geriau
sutvarkoma informacija, t.y. ekonominis efektas tam tikram informacijos
vienetui yra didesnis.
AVS kūrimas savęs nepateisino, nors privalumų yra daug: 1)bet kurioj
sukurtoj sistemoj visa valdymo f-jų informacija buvo kaupiama vieningoje
informacinėje bazėje. Buvo kaupiama informacija apie tos įmonės gamybinę,
ūkinę veiklą, apie reikiamų išteklių normas, veiklos rezultatus ir pan. Tos
informacijos tvarkymui buvo naudojamos duomenų bazių valdymo sistemos. 2)
buvo įgytas patyrimas, taip pat išryškėjo valdymo veiklos sritys, kur
tikslinga naudoti skaičiavimo techniką, kur būtina palengvinti personalo
darbą, palengvinant nekūrybinius skaičiavimus. 3)pralaužtas psichologinis
barjeras; 4)įrodyta, kad skaičiavimo techniką negalima naudoti vien tik
centralizuotai, t.y. vienais atvejais būtina taikyti informacijos
apdorojimą centralizuotai, kitais-decentralizuotai.
Pagrindiniai AVS trūkumai: 1)nekompiuterizuotas pirminių duomenų tvarkymas;
2)techninės priemonės negalėjo patobulinti valdymo, organizacinės
struktūros.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991m. lapkričio 13d. LR Aukščiausia
Taryba ir Vyriausybė patvirtino Pagrindinę ryšių ir informatikos plėtojimo
strateginę nuostatą, kurioj numatyta sukurti vientisą Lietuvos valstybinę
informacinę struktūrą. Buvo numatyti tokie etapai: 1etapas – iki 1995m.
Kryptis – kompiuterinio tinklo architektūros bei duomenų perdavimo tinklo
sukūrimas, taip pat savivaldybių kompiuterinių tarnybų sukūrimas. 2etapas
(tarpinis) – 1996-2000m. Kryptis – duomenų perdavimo tinklo plėtra,
vyriausybės informacinės sistemos realizavimas. 3etapas (perspektyvinis) –
iki 2005m. Kryptis – tolimesnis informacinės infrastruktūros įsisavinimas
ir plėtojimas.
8.1.MAŠININĖS INFORMACIJOS LAIKMENOS (8.2. D rink, reg, pareng, perd auto
priem)
Inf saugojimo priemonės nuolat kinta. Dar neatmenamais laikais pirmykščiai
žmonės piešdavo ir rašydavo olų sienose, akmenyse, molinėse plokštelėse.
Vėliau atsirado papirusas, pergamentas, popierius. Sukūrus kompiuterį
prasidėjo nauja informacijos laikmenų era. Dabar naudojamos informacijos
saugojimo priemonės savo informacijos talpa gerokai pranašesnės nei
naudotos prieš keletą metų. Dar prieš porą metų plačiai naudoti 3,5 colio
1,44 MB talpos lankstūs diskeliai atrodė talpūs ir greiti, bet jie jau
sensta ir jau laikas galvoti, kuo juos pakeisti. Mes esame prie naujojo
diskelių standarto slenksčio. Nuo 1981-ųjų buvo trys standartai: 360 KB
diskeliai, 5,25 colių 1,2 MB talpos diskeliai ir 3,5 colių 1,44 MB talpos
diskeliai.Dabar iki 250 MB talpos laikmenos vadinamos mažos talpos, nuo 250
iki 650 MB – vidutinės, o daugiau nei 650 MB talpos – didelės talpos
laikmenos.
Naujesnės informacijos laikmenos pagal informacijos saugojimo būdą
skirstomos į magnetines (M), optines (PD) ir magnetines optines (PD).
“Iomega firmos kaupikliai “Zip”: Jei ne suderinamumo su 1,44 MB talpos
diskeliais problemos, šio tipo diskeliai jau būtų rinkos šeimininkais. Jų
magnetinė laikmena labai panaši į 1,44MB diskelį, tačiau joje telpa net
100MB, o skaitymo/įrašymo įrenginys yra 30 kartų spartesnis.Vienintelis
“Zip” įrenginio trūkumas yra tas, kad jis nesugeba perskaityti 1,44MB
diskeliuose įrašytos informacijos. Tačiau šio tipo laikmenos vis tiek yra
laikomos rimčiausiomis pretendentėmis pakeisti 1,44MB diskelius. “Iomega”
firma taip pat gamina 2GB talpos magnetinius kaupiklius “Jaz”.
Naujausia ir didelė firmos “Iomega” “Zip” laikmenos konkurentė Sony HiFD
laikmena. Jos talpa 200 MB, spartus duomenų perdavimas.
Firma “Compaq” pagamino lazeriu valdomą magnetinį 3,5 colio skersmens
diskelių kaupiklį LS 120, kurio laikmenoje telpa 120MB ir kuris skaito
standartinius 1,44MB talpos diskelius. Šia savybe “Compaq” gaminys
pranašesnis negu “Iomega” “Zip”, bet už “Zip” jis yra lėtesnis ir
brangesnis.
Firma “Swan” pagamino 3,5 colio skersmens diskelių skaitymo įtaisą UHC
3130. Jo laikmenos talpa 130MB. Šis įrenginys sugeba skaityti ir
standartinius 1,44MB talpos diskelius ir yra maždaug 10 kartų spartesnis už
įprastą kaupiklį.
Mažos talpos magnetinio tipo laikmenas siūlo ir kompanija “SyQuest” – “EZ
135 SCSI” (talpa 135MB) ir “EZFlayer 230” (talpa 230MB).
“Fujitsu” kompanija gamina gana paplitusias MO tipo laikmenas, kurių talpa
128MB ir 230MB.
Kompanija “Philips” taip pat gamina SCSI MO tipo laikmenas ir jų skaitymo
įrenginius. Jų gaminamų laikmenų talpa 230 MB – 640 MB.
Iš naujesnių vidutinės talpos informacijos laikmenų reikia paminėti
įrašomus kompaktinius diskus (CD-R). Jie yra 650 MB talpos. Šie diskai yra
patogūs tuo, kad juose įrašytą informaciją gali skaityti tiek pigūs, lėti,
tiek brangūs, didelio greičio CD-ROM kaupikliai, kurie yra beveik
kiekviename naujesniame personaliniame kompiuteryje. Didžiausias
kompaktinių diskų trūkumas yra tas, kad į juos informacija įrašoma tik
vieną kartą ir negali būti keičiama.
Didelės talpos laikmenas ir jų skaitymo įrenginius siūlo kompanija
“SyQuest”. Jos gaminamos didelės talpos laikmenos yra “SparQ 1.0” (talpa
1GB), “SyJet” 1.5″ (talpa 1,5GB) ir “Quest 4.7” (talpa 4,7GB).
Iš beveik kiekviename naujame kompiuteryje naudojamų kietų diskų reikia
išskirti SCSI tipo diskus. Šie diskai atsirado visai neseniai. Jie yra daug
talpesni ir spartesni už senstančius IDE arba EIDE tipo kietuosius diskus.
Neseniai pradėti gaminti ir DVD (Digital Versatile Disks) įtaisai ir
diskai. Jie labai panašūs į dabar plačiai naudojamus CD (Compact Disc),
tačiau yra daug talpesni. DVD diskuose telpa 3GB informacijos (planuojama
gaminti 4,7GB talpos DVD diskus). Visai nesenai pasirodė ir DVD su
daugkartinio įrašymo galimybe, bet vis dar nėra susitarta dėl standarto
(DVD+RW ar DVD-RAM).
Duomenims saugoti naudojami kaupikliai su magnetine juosta (Streamer).
Jiems skirtose laikmenose (kasetėse) telpa nuo kelių šimtų megabaitų iki
kelių gigabaitų. Tokiose laikmenose santykinė kaina už vieną megabaitą yra
mažiausia, tačiau dėl lėtos informacijos paieškos šie kompiuterių
įrenginiai nėra paplitę.
“StorageTek” kompanija gamina magnetinių juostų saugojimo bibliotekas.
Didžiausiame šios kompanijos pagamintame tokio tipo įrenginyje galima
įrašyti iki 4000 TeraBaitų duomenų (tiek užtektų viso pasaulio gyventojų
skaitmeninėms nuotraukoms saugoti). Perdavimo greitis 6 MB per sekundę.
Tokio įrenginio kaina yra apie 300 tūkstančių JAV dolerių.
Panašų į “StorageTek” informacijos saugojimo įrenginį naudoja ir
“Microsoft” korporacija. Pastarasis pavadintas TerraServer’iu. Jame saugoma
žemės paviršiaus skaitmeninės nuotraukos darytos iš palydovo. Prie šiame
serveryje saugojamos informacijos gali prieiti visi interneto vartotojai.
Nors naujausios informacijos laikmenos yra didelės talpos, greitai
skaitomos, tačiau jas po kiek laiko vis tik pakeis dvigubai talpesnės ir
spartesnės, nes sparčiai tobulėjant kompiuterinei įrangai auga darbo
sparta, informacijos kokybė, o taip pat ir informacijos dydis. Dabar
gaminamų laikmenų talpa yra didelė, tačiau kiekviena kompanija planuoja
gaminti dar talpesnes.
8.2. DUOMENŲ RINKIMO, REGISTRAVIMO, PARENGIMO IR PERDAVIMO AUTOMATIZAVIMO
PRIEMONĖS.
Kintamosios pradinės inf rinkimo priemonės. jos skiriamos pradiniams
duomenims rinkti nustatytu laiku. Pagal paskirtį skirstoma: gamybinė tara,
svarstyklės, laikrodžiai, matavimo prietaisai, davikliai, skaitikliai,
registratoriai. Gamybinė tara tarnauja pagamintoms arba siunčiamoms
vienodoms detalėms skaičiuoti. Ji skirstoma į kasetes, dėžutes, padėklus ir
pan. Svarstyklės: bendrosios paskirties, spec. paskirties, kraninės,
konvejerinės, dozuojančios ir t.t. Laikrodžiai bendrosios ir spec.
paskirties.
Pastoviosios informacijos registravimo priemonės. Jos efektyviai
naudojamos, kai ta pati informacija registruojama keliuose dokumentuose.
Prie jų priskiriamos adresavimo mašinos, hektografinės atrankinės
priemonės.
Duomenų parengimo automatizavimui priemonės – tai duomenų ruošimo
perfokortose įrenginiai, duomenų ruošimo perfojuostose įrenginiai,
įrenginiai duomenims ruošti magnetinėse laikmenose.
Duomenų perdavimo automatizuotos priemonės: modemas, teleksas, telegrafas,
teletaipas, faksimilinis prietaisas ir t.t.
15.1. DUOMENŲ SRAURAI IR JŲ VAIZDAVIMAS. (15.2. TARPBANKINIŲ OP EL SIS)
Valdymo objekte susidaro jo informacinės sistemos dokumentų, pranešimų bei
kitokių informacinių objektų srautai. Tais srautais cirkuliuoja konkretūs
duomenys, todėl ir atitinkami srautai vadinami duomenų srautais. Tie
srautai valdymo objektą sieja su kitais objektais (susidaro išoriniai
ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis) ir
vienos (tos pačios) organizacijos skirtingus padalinius, jų darbuotojus
(susidaro vidiniai srautai tarp padalinių, darbuotojų ar jų darbo vietų,
formuojamų bei naudojamų duomenų bazių bei pan.). Viename valdymo objekte
galima išskirti vieną ar kelis išorinius ir vidinius duomenų srautus.
Duomenų srautas (DS) ( tai sistemos vidinis arba išorinis informacinių
objektų (dokumentų bei kitaip pateikiamų duomenų) perdavimas (judėjimas) iš
jų šaltinių į laikymo vietas (duomenų bazes), atliekant atitinkamas jų
apdorojimo procedūras. Srauto šaltinis ir adresatas ( tai valdymo objektas,
procesas ar laikomi duomenys, iš kur ateina ir kur išeina tas srautas.
Kitos charakteristikos, kurios pilniau apibūdina srautą ( tai srauto tipas
(dokumentų, duomenų srautas ir pan.), srauto perdavimo būdas (tiesioginis,
per kurjerį, ryšio kanalais, kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.),
srauto perdavimo greitis, srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą,
periodiškumas, sąlygos ar situacijos, kuriomis susidarius yra perduodamas
srautas. Kai išskiriami keli duomenų srautai, jie tarpusavyje susiejami ir
kalbama apie visų nagrinėjamų srautų bendrą struktūrą. Bendru atveju yra
išskiriami trys DS ir struktūrų aprašymo lygiai: koncepcinis, išorinis ir
vidinis, o tuo pačiu ir atitinkami modeliai. Koncepciniame yra išskiriamos
ir nusakomos objektyvios (nepriklausomos nuo konkrečių taikymu) dalykinės
srities informacijos savybės. Koncepcinio l. apraše paprastai naudojamos
specialiai tam skirtos koncepcinio modeliavimo kalbos. Jos gali būti
grafinės, tekstinės ar mišrios. Išoriniame l atspindimi objektyvūs
vartotojų požiūriai į informaciją. Vidiniai l orientuoti į konkrečius
kompiuterius ir fizinį duomenų pateikimą, kuris reikalingas rengiant
duomenų apdorojimo programas. Tai pagrindinės priemonės, naudojamos
aprašant kompiuterizuojamą objektą ir IS.
Modelius dažnai patogu yra vaizduoti schemomis. Jos gali būti fizinių ir
loginių duomenų srautai, paprastos ar objektiškai orientuotos. Pateikiant
srautų aprašą duomenų srautų schema, rodomi šie pagrindiniai elementai:
išorinių d šaltiniai ir adresatai; DS; procesai; laikomi d (laikmenose,
konkrečioje duomenų b). procesai tai įėjimo DS transformavimai į išėjimo
DS. Laikomi d ( tai duomenys kartotekose, kontorinėse knygose,
dokumentuose, kompiuterizuotos ar ne DB (duomenų bazės).
Fizinių DS schemose procesai vaizduojami kaip juos supranta vartotojai (
valdymo objekto personalas, ir vartojami tam personalui įprasti terminai
(skyrių pavadinimai, pavardės, dokum pav ir pan.), struktūriniai
padaliniai.
Loginių DS schema ( tai apibendrintas duomenų srauto vaizdas, pateiktas
nesigyvinant į jų fizinį išdėstymą, konkretų vaizdavimą ir pan. Tokia
schema gali būti gaunama iš fizinių DS schemos , ją transformuojant
(vartotojo suvokiamus procesus ir naudojamas sąvokas keičiant jų loginiais
ekvivalentais). Loginių DS schemos aprašomas projektuojamos IS modelis. Šis
darbas paprastai atliekamas koncepciniu lygiu, t. y. aprašoma tik procesų,
DS esmė, o ne jų realizavimo būdas (neišskiriami konkretūs dokum, duomenys,
jų saugojimo būdai, apdorojimo procesai ir t.t.). informacija apie realaus
pasaulio objektus neskaidoma, t.y. kiekvienas toks objektas modeliuojamas
vienu informaciniu objektu, saugomu vienoje DB.
Valdymo objektų kaip sudėtingų sistemų DS struktūroms vaizduoti gerai tinka
hierarchinė aprašo struktūra, kai išskiriami apibendrinti duomenų
apdorojimo procesai ir aprašomi juos siejantys informaciniais srautai, o po
to detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai inf srautai.
Pradedama nuo abstrakčiausios schemos, kuri palaipsniui yra detalizuojama.
Nulinio lygio schemoje vaizduojamas vienintelis procesas, sutapatintas su
visa sistema, ir išoriniai DS. Tokia schema vadinama kontekstine schema.
Pirmo lygio schema gaunama ją detalizuojant. Detalizuojama tol, kol yra
prasmė išskirti procesų dalis.
Modeliuojamos srities objektams, inf srautams ir DB aprašyti patogu naudoti
ERA schemas (angl. “Entity-Relationship-Attribute” ( Esybė-Santykis-
Atributas). Jos trys pagrindiniai elementai yra: 1) esybės, kuriomis
aprašomi srities objektai; 2) ryšiai, kuriais aprašomi santykiai tarp
objektų; 3) atributai, kuriais aprašomos objektų arba santykių savybės.
15.2. TARPBANKINIŲ OPERACIJŲ ELEKTRONINĖS SISTEMOS.
Elktroninės banko operacijų sistemos (EBOS) skirstomos į dvi grupes: 1)
banko pranešimų perdavimo; 2) atsiskaitymų. Banko pranešimų sistemose
operatyviai persiunčiami ir saugomi bankų dokumentai, o mokėjimus
reguliuoja bankai-dalyviai. Atsiskaitymų sistemos funkcijos siejamos su
narių tarpusavio reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymu. 1) pirmajai grupei
priklauso SWIFT (Society for Worgwide Interbank Financial
Telecommunication) tarptautinių tarpbankinių atsiskaitymų per
telekomunikacijų tinklą organizacija ir Bankwire ( bankų komunikacijos
tinklas, aptarnaujantis privatų sektorių, sistemos. 2) antrajai grupei
priskiriamos tokios sistemos: JAV valstybinės rezervinės sistemos tinklas
FED Wire; Niujorko elektroninė tarpbankinio kliringo ( atsiskaitymų ir
užskaitų ( sistema CHIPS (Clearing House Interbank Payments System);
Londono automatizuota atsiskaitymų rūmų mokėjimo užskaitymo sistema CHAPS
(Clearing House Automated Payment System). Japonijoje yra tarpbankinių
pervedimų sistema ir kolektyvinis banko automatų-kasininkų tinklas, kuris
vykdo depozitines ir mokėjimo operacijas. Elektroninės sistemos taip pat
skiriasi pagal dalyvių, dalyvaujančių pervedimuose ir atsiskaitymuose,
kiekį. Pvz., SWIFT organizuoja dvišalį banko pranešimų persiuntimą, t.y.
tarp dviejų dalyvių. Sistemose FED, Wire, CHIPS, CHAPS persiuntimai yra
daugiašaliai. Kai kurios sistemos yra specializuotos. Pvz. FED Wire tinklas
aptarnauja valstybinių vertybinių popierių rinką JAV. Svarbiausią vaidmenį
piniginių pervedimų sistemose vaidina ESM ir skaičiavimo centrai bankuose,
kurie automatiškai tvarko bankų sąskaitas. Elektroninėmis priemonėmis
atsiskaitymai vykdomi tiesiogiai per bankus arba per automatinių
atsiskaitymų rūmus.
Procentinių įkainių didėjimas pinigų rinkoje sąlygoja didelę finansinių
lėšų vertę. Finansų įstaigoms, norinčioms laiku perduoti ir panaudoti
pinigines lėšas, iškilo poreikis naudotis telekomunikacijų priemonėmis. JAV
bankai naudoja keturis pagrindinius telekomunikacijos tinklus duomenims
apie pervedimus telegrafu perduoti: 1) FED Wire ( FRS (Federal Reserve
System) pervedimų sistema; 2) Bankwire ( analoginė sistema, aptarnaujanti
privatų sektorių; 3) CHIPS; 4) SWIFT.
1) FED Wire yra pirmoji pervedimų telegrafu sistema, sukurta JAV. Ryšių
linijų sistemą valdo ESM, esančios kiekviename iš 12 rezervinių sričių.
Visos ESM turi tarpusavio ryšį per centrinio kompiuterio komutatorių,
esantį Kalpeperyje. Šia sistema yra perduodami 3 rūšių pranešimai: finansų
įstaigų pervedimai iš rezervinių sąskaitų; valstybės VP pervedimai; FRS
administracinė ir tyrimų informacija. Atsiskaitymo operacijos pervedant
pinigines lėšas šia sistema vykdomos per FRS bankų-narių federalines
rezervines sąskaitas.
2) Bankwire sistema aptarnauja privatų sektorių. Ją valdo vienas
skaičiavimo centras, o informacija iki jos perdavimo adresatams saugoma
kitame centre, į kurį ji patenka greitojo ryšio linijomis. Ši sistema
teikia tokias paslaugas: patvirtina VP pirkimą ir pardavimą; pateikia VP
saugojimo instrukcijas; perduoda akredityvus arba informaciją apie įvykdytą
inkasavimą; siunčia ir priima bankų paštą; gauna informaciją apie klientų
sąskaitų būklę; patvirtina operacijas su užsienio valiutą.
4) informacijai perduoti naudojamos arba nacionalinės ryšių sistemos, arba
atskirų bankų komunikacijų tinklai, taip pat tarptautinės bankų
atsiskaitymų automatizuotos sistemos. Pasaulyje plačiai žinomi įvairūs
tarpbankiniai tinklai, tarp jų žinomiausias yra tarptautinis tarpbankinių
finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos tinklas SWIFT. Sistemos techninę
infrastruktūrą sudaro kompiuterių centrai, esantys visame pasaulyje. Šie
centrai sujungti greitojo duomenų perdavimo linijomis, kurios priklauso
valstybinių, nacionalinių arba komercinių ryšių tinklams. Sistemos širdį
sudaro du apdorojimo centrai, esantys Olandijoje ir JAV, kurie jungiami su
automatiniais regioniniais procesoriais, esančiais dažniausia kiekvienoje
iš įstojusių į SWIFT šalių. Šios sistemos privalumai yra perduodamų duomenų
saugumas, didelis perduodamų duomenų greitis (dėl mažesnio tarpinių stočių
skaičiaus), specialaus banko dokumentacijos standartų panaudojimas, be to
šioje sistemoje nustatyta atsakomybė už pranešimų perdavimą, kas garantuoja
duomenų gavimą. Be pranašumų yra ir trūkumų: didelės išlaidos norint
naudotis šio tinklo paslaugomis bei didelė SWIFT vidinės organizacijos
priklausomybė nuo labai sudėtingos techninės sistemos.
21.1. VARTOTOJO VIETA DUOM APDOROJIMO SIS. (21.2 MAT VERTYB APSK AUTO)
Inf vart subjektas, kurio veiklai reikalinga tam tikra info. Svarbus
kriterijus vertinama sistemų veikla ir jos efektyvumas, yra vartotojų
poreikių tenkinimo efektyvumas, kuris savo ruožtu priklauso nuo to , kaip
operatyviai vartotojui pateikiami rezultatai, kiek jie tikri, reikšmingi,
vaizdūs ir pilni. Sistemos darbo efektyvumą lemia dar ir tai, kokiu būdu
vartotojas gali pasiekti apdorojimo pajėgumus ir jais naudotis.jei
vartotojų veikla susijusi su operatyvių duomenų įvedimu ir rezultatų
analize, tai sąveikos kelyje turi būti kuo mažiau tarpininkų. Čia dirbama
dialogo režimu ir tarpininko vaidmenį atlieka tik programinės priemonės. ei
pradiniai duomenys surenkami centralizuotai ir palaipsniui kaupiami ir
saugojami duomenų apdorojimo sistemoje, o jų apdorojimo rezultatai
pateikiami vartotojams tik po kurio laiko, tai tarpininkų skaičius
padidėja, nes į sąveikos procesą įtraukiamos papildomos grandys.
Tarpininkai nereikalingi, ei vartotojas turi duomenų apdorojimo priemones
savo darbo vietoje. Tam tikrais atvejais iškyla būtinybė keistis duomenimis
su kitais objekto padaliniais ar kitais objektais. Šiuo atveju vartotojas
įgyja galimybę kreiptis į kitas apdorojimo priemones, programas, tačiau tam
vartotojo kompiuteris turi turėti ryšį su kitais kompiuteriais objekte ar
už o ribų. Tokią galimybę suteikia konfigūracijų skaičiavimo tinklai.
Vartotojai pagal kvalifikaciją skiriami: 1) profesionalūs vartotojai, 2)
neprofesionalūs. ei vartotojo ir sistemos darbas vyksta per tarpininkus,
vartotojui nereikia žymiai kelti kvalifikacijos, tačiau informacinės
funkcijos vykdomos neoperatyviai. jei vartotojas gali tiesiogiai naudotis
apdorojimo priemonėmis, aktualiais tampa jo kvalifikacijos kėlimo būdai.
Šioje aplinkoje formuojasi vartotojo ir apdorojimo priemonės sąveikos
principai, būdai, apribojimai, kurių visumą sudaro vartotojo interfeisą,
kurį nusako tokios jo savybės: 1) galimybės, kurias interfeisas teikia
vartotojui, 2) šių galimybių naudojimo paprastumas ir racionalumas.
Vartotojui teikiamos interfeiso galimybės turi leisti atlikti tokias
pagrindinių veiksmų grupes: 1) sankcionuotas kreipimasis į duomenis, 2)
operatyvus reikiamos veiksmų ir procedūrų sekos pasirinkimas, 3) lanksti
vartotojo veiksmų ir įvedamų duomenų kontrolė, kuri leidžia kiek įmanoma
atmesti klaidingus vartotojo veiksmus ir klaidingus įvedamus duomenis.
21.2 MATERIALINIŲ VERTYBIŲ APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS.
Tiriant materialių vertybių (turto) apskaitos sistemą reikia:
1) būtų užtikrintas duomenų patikimumas; 2) materialių vertybių apskaitos
kontrolė; 3) būtų galima tobulinti pačią apskaitą, metodus, formas; 4)
racionalizuoti darbuotojų darbą.
Materialaus turto apskaita susideda iš daugelio apskaitos barų, kurie ir
sudarytų sistemos funkcinį posistemį. Kiekvienos sistemos barą sudaro
funkciniai uždaviniai, o šie realizuoja tam tikrą funkciją. Gali būti
iškirti tokie funkciniai uždaviniai ar kompleksai:
1) Materialių vertybių (turto) normatyvų žinynų tvarkymas, normatyvinių
failų formavimas, koregavimas.2) Materialių vertybių pajamų ir išlaidų
informacinės bazės tvarkymas. 3) Materialių vertybių judėjimo apskaita.
4)Materialių vertybių paruošimo ir įsigyjimo apskaita. 5) Materialių
vertybių inventorizacijos duomenų nustatymas. 6) Materialių vertybių
sunaudojimo gamyboje apskaita. 7) Duomenų pateikimas pagal užklausas.
Šie uždaviniai sprendžiami naudojant sąskaitas – faktūras, važtaraščius ir
kt. Firminius dokumentus. Visose firmoje t.b. atsakyta į tokius klausimus:
kas, kada, kiek ir kam išduoda vertybių.
Apskaitoje gali būti gauti tokie rezultatiniai dokumentai: *Materialinių
vertybių paruošimo ir įsigyjimo rezultatiniai dokumentai. * Materialinių
vertybių esamumo ir judėjimo apskaitos dokumentai *Sunaudojimo apskaitos
dokumentai *Įvairių ataskaitų ir formų mašinogramos.
I gr. mašinogramos – kaip tiekėjai vykdo sutartis, turi sekti atsiskaitymo
su tiekėjais procesus. Tiekėjų sutarčių vykdymo žiniaraštis, atsiskaitymo
žiniaraštis ir kt
II gr. mašinogramos – kontroliuoti medžiagų atsargas sandėliuose, jų
išdavimą gamybai ir t.t. Materialinių vertybių gavimo žiniaraštis ir kt.
Inventorizacijos palyginimo žiniaraštis.
1.Požymiai ir pagrindai – kaip rekvizitai išdėstomi antroje dalyje:
pavadinimas ir kiti rekvizitai. Rekvizitai – pagrindai pradiniai, o už jų
apskaičiuojamieji, t.y prekės kiekis kaina, vertė arba suma.
2.Rezultatinių formų projektavimas – apskaičiuojama visų rekvizitų suma,
kokie bus rezultatiniai rodikliai ir dokumentai, jų struktūra (mašinogramų,
videogramų, formų sąrašas)
3.Pavadinimų ir kodų ar identifikatorių suteikimas, periodiškumo
nustatymas, paskirtis, naudojimo vieta ir vartotojai. Mašinogramos
naudojamos ir kt. Valdymo grandyse, todėl eskizai turi būti derinami ir su
jais.
4.Formų sudarymo šaltinių nustatymai (įstatymai)
5.Rezultatinių formų technologinių procesų schemų sudarymas
6.Formų derinimas, koregavimas, tvirtinimas
III gr. mašinogramos – apskaityti ir kontroliuoti medžiagų iždavimą iš
sandėlių bei naudojimą. Išdavimo gamybos padaliniams žiniaraštis, sunaudotų
medžiagų paskirstymas pagal kryptis ir kt.
IV gr. įv. Ataskaitos formų sudarymas. PVZ: Materialinių vertybių judėjimo
apskaita:
Tikslas paskirtis – gauti operatyvinius duomenis apie medžiagų gavimą,
išdavimą, likučius tam tikram laikui.
Periodiškumas – sprendžiamas sukaupus visus pirminius dokumentus; operatyvi
apskaita vykdoma iškart. Korekcija – likučiai koreguojami iškart gavus
informaciją.
Kokie dokumentai naudojami – sandėlių apskaitos kortelės, likučių, medžiagų
gavimo ar pardavimo duomenys.
Rezultatiniai rodikliai – medžiagų likučių, tam tikrai datai suma; pajamų
suma; išlaidų suma, medžiagų likutinis kiekis tam tikrai datai, bendra
pajamų suma; bendra išlaidų suma, bendra taros suma
Pradiniai rodikliai medžiagos gautas kiekis, kaina, likutis išduotas
kiekis.
Apskaičiuojamieji rodikliai: i-tos medžiagų bendras kiekis, vertė ir t.t.
Failai: 1)medžiagos klasifikatorius, kuriame gali pavadinimas (PAV),
medžiagų grupė (MG), medž kodas (KODAS), matavimo vnt. (MV), balanso
sąskaita (BSAS), kaina (KAINA) ir kt rekvizitai. 2)medžiagų pajamos –
medžiagos kodas, materialiai atsakingas asmuo (MASM), dokumento nr (DOKNR),
data (DATA), tiekėjo – gavėjo kodas (TGK), balansinė sąsk, kiekis (KIEKIS),
kaina(KAINA), pajamų orderio nr ir operacija. 3) medžiagos išlaidų failas,
4 )medžiagos likučių failas – medžiagos kodas, materiasl atsakingas asmuo,
data kiekis, 5) medžiagų grupės (gr pavadinimas ir kodas), 6) įmonių
klasifikatorius (teikėjo, gavėjo kodas, požymis, teik ir gavėjo
pavadinimai, banko pav, banko kodas, adresas, sąsk 1 ir 2).
Sprendžiant materl. vertybių apskaitos uždavinius iš pirminių dokumentų
formuotini kintamos informacijos failai, kuriuose turi būti visi
materialines vertybes charekterizuojantys požymiai. Pagr užd keliami mater.
vertybių apskaitai:
Pateikti info apie konkrečių mater vertybių likutį; pateikti duomenis apie
konkrečių medžiagų gavimą , judėjimą per ataskaitinį laikotarpį.
Informacija skiriama apskaitos, komercijos ir kt sričių darbuotojams.
Pirminiai duomenys imami iš mater vertybių judėjimo pirminių dokumentų.
Pastovios info failai formuojami normatyvai, žinynai, kurie uždavinio metu
nuolat koreguojami. Pirmą kartą sprendžiant uždavinį, naudojamos sandėlių
apskaitos kortelės, likučių ir inventorizacijos dokumentų duomenys.
Sprendžiant šį uždavinį, formuojami likučių bei pajamų, išlaidų failai. Jie
turi būti koreguojami programiškai. Esant sistemos sutrikimui, gali būti
kaupiami pajamų ir išlaidų dokumentai.
Pateikiami tokie rezultatiniai rodikliai: medž likutis mėnesio pradžioje;
pajamų suma; išlaidų suma; medž likutis mėn pabaigai (natūra, prekių suma ,
verte, taros suma); bendra medžiagos likučio mėnesio pradžiai suma; bendra
pajamų suma; bendra išlaidų suma.
Pradiniai rodikliai: medžiagos kaina, medžiagų likutinis kiekis, išduotas
medžiagų kiekis, gautų medžiagų kiekis.
20.1. INF PROCESO ORGANIZAVIMAS (20.2 IŠORINĖ INF, NAUD IS)
Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai,
pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų
pasekmių įvertinimu, remiasi inform. ir yra susiję su jos apdorojimu.
Nagrinėjant inform., duomenų, žinių organ. (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą,
saugojimą, perdavimą, naudojimą) valdymo objekte, didž. dėmesys skiriamas
tradiciniams inform. srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir
analizės inform. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip
racionalių inform. srautų formavimas, pagrįstų inform. poreikių nustatymas,
efektyvus inform. išteklių naudojimas.
20.2 IŠORINĖ INF IR JOS NAUDOJIMAS IS
Įmonės prognozuojamos veiklos sprendimams naudojama joje kaupiama pačios
įmonės techninė, ekonominė ir kita informacija – tai vidinė inf. Be jos,
vis svarbesnė darosi informacija apie realizacijos rinkas, jų poreikius ir
galimybes – tai išorinė inf. Jai gauti reikia papildomų pastangų bei
sąnaudų. Pirmiausia tai oficiali informacija, kurią rengia ir pateikia
valdžios institucijos. Tai įstatymai, poįstatyminiai aktai, potvarkiai ir
kita direktyvinė informacija, kuri leidžiama įprastu spausdintu pavidalu
arba pateikiama kompiuterinio ryšio kanalais. Lietuvoje tokia info gali
būti gaunama per kompiuterinius tinklus. Tą info valdymo objektams reikia
rankioti iš įvairiausių šaltinių, kartais kaupti, o prieš priimant
sprendimus dar pakankamai apdoroti.
Iš viso to matome, kad kiekvieną organizaciją galima įsivaizduoti apsuptą
inf srautų, ateinančių iš išorės (aplinkos). Ją sudaro valstybės valdymo,
ūkinės, finansinės įstaigos, visuomeninės organizacijos, ryšių, transporto
ir kitų paslaugų įm, rinkos infrastruktūra. Iš tų srautų reikia išrinkti
informaciją, padedančią daryti geriausius valdymo sprendimus. Savo ruožtu
organizacija išorinei aplinkai teikia info apie savo veiklą ir papildo
bendruosius išorinius info srautus.
22.1 KOMPIUTERINĖS INF APDOROJIMO TECHL SĄVOKA. (22.2 SK TECH NAUD ORG.
FORM)
Anksčiau technologijos sąvoka buvo siejama vien su gamybine veikla. Tačiau
pastaraisiais metais jos vartojimo sritys vis labiau išplečiamos. Neretai,
technologiniu vadinamas kiekvienas procesas, kuriam vykdyti reikalinga tam
tikrų priemonių, žinių, įgūdžių arba meistriškumo. Tokie yra ir visi
kompiuterinės informacijos apdorojimo skaičiavimo mašinomis (SM) procesai.
Kompiuterinės informacijos apdorojimo technologija – tai seka veiksmų,
kuriuos atliekant iš anksto nustatyta eile realizuojamos konkrečios
kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos. Tie veiksmai jungiami į
grupes – technologinio proceso operacijas. Šios operacijos, kurias trumpiau
galima vadinti technologinėmis operacijomis, yra pagrindiniai technologijos
elementai. Jos gali skirtis sudėtingumu, turiniu, vaidmeniu bendrame
kompiuterinės informacijos apdorojimo procese, atlikimo būdais ir pan.
Kompiuterinės informacijos apdorojimo SM technologinės operacijos susideda
iš kelių paprastų operacijų, pavyzdžiui, duomenų įvedimo, aritmetinių
skaičiavimo ir rezultatų skaitymo operacijų, o skaičiavimų operacija – iš
visų aritmetinių operacijų ir pan. Todėl šios operacijos yra sudėtinės.
Valdomojo objekto pirminiai normatyvų, žinynų, apskaitos ir kiti duomenys
rašomi popieriuje; taip sudaromas pirminis dokumentas. Naudojant
skaičiavimo techniką, tie duomenys įrašomi į mašinines laikmenas, t.y.
sudaromi duomenų failai (masyvai), ir poto apdorojami. Formuojant dokumentą
ar failą, duomenys į laikmeną gali būti įrašomi nepertvarkyti, gali būti
papildomai redaguojami ar kitaip apdorojami. Bendru atveju visą
rezultatinių duomenų formavimo procesą galima laikyti duomenų judėjimu
laikmenomis nuo duomenų šaltinio iki vartotojo. Duomenys iš vienos
laikmenos į kitą perrašomi tik įrašymo operacija arba dar papildomai
atlikus redagavimo, aritmetines, logines ir kitas duomenų apdorojimo
operacijas. Operacijos atliekamos su duomenimis arba jų laikmenomis.
Technologinio proceso operacijos apima duomenų apdorojimo operacijas, taip
pat operacijas, kurios atliekamos paruošiant duomenis apdoroti ir baigus
juos apdoroti.
Apdorojant duomenis skaičiavimo mašinomis, kiekvienoje operacijoje gali
atsirasti klaidų. Klaidas gali padaryti su mašinomis dirbantys operatoriai,
pačios mašinos, jų gali būti darbo programose, programinėje ir kitoje
dokumentacijoje. Klaidos ieškomos kontroliuojant apdorojimo procesų
rezultatus, kol dar neatlikta apdorojimo operacija arba ją atlikus, t.y.
atliekant atskirą kontrolės operaciją.
22.2 SKAIČIAVIMO TECHNIKOS NAUDOJIMO ORG. FORMOS
Skaičiavimo technikos naudojimo formos savo vystymosi eigoje įgavo daug
pavidalų pvz. įprastinis skaičiavimo centras, vietinis skaičiavimo centras,
automatizuotos darbo vietos. Visa tai gali būti laikoma paskirstyta duomenų
apdorojimo sistema. Pagal atliekamas funkcijas ir vartotojo aptarnavimo
pobūdį, išskiriamos tokios organizacinės formos: 1. Skaičiavimo centras 2.
Grupinis skaičiavimo centras 3. Kompiuterių tinklas 4. Automatizuota darbo
vieta.
1. skaičiavimo centras – tai seniausia ir labiausiai paplitusi 2-os ir 3-os
kartos kompiuterių naudojimo laikotarpiu organizacinė forma. SC buvo
kuriami stambiose įm ir org, kuriose veikė ar kūrėsi įvairios
automatizuotos valdymo sistemos. Buvo vykdomi stambūs mokslinės ar ūkinės
inf apdorojimo darbai. SC kaip atskiro padalinio kūrimą įtakojo būtinybė
išdėstyti skaičiavimo techniką bei sudaryti darbo sąl aptarnaujančiam
personalui. Ind SC veiklai būdinga 1) inf apdorojimo centralizacija,
apdorojimo pajėgumų koncentravimas viename padalinyje 2) išimtinai vidinių
įm ar įstaigos vartotojų aptarnavimas. Greta SC kurį laiką veikė ir tokios
org formos, kaip mašininio skaičiavimo skaičiavimo stotys, biurai,
naudojantys perforancinę ir klavišinę sk techniką. Ilgainiui plečiantis SC
funkcijoms ir daugėjant vartotojų, šių padalinių veikla buvo nutraukta, o
jų funkcijos perduotos SC.
2. Grupinis SC – tai skaičiavimo centras, kurį kolektyviai naudoja kelios
įm ar įstaigos, susijungusios į vartotojų grupę teritoriniu ar šakiniu
principu. Jie kuriami ten, kur 2 ar daugiau įm netikslinga turėti savus SC
dėl nedidelės info apdorojimo darbų apimties.
3. Kolektyvinio naudojimo SC – tai didelė info apdorojimo įm, aprūpinanti
skaičiavimo technikos kompleksu, duomenų perdavimo priemonėmis iš vartotojų
tinklų, abonentai gali kolektyviai naudotis šio centro pajėgumais,
programine įranga ir informacijos fondais. KNC sąlygomis info apdorojimas
įgauna pramoninį pobūdį.
4. Kompiuterių tinklas – tai tarpusavyje susietų kompiuterių ir ryšio
priemonių kompleksas, kurio vartotojams yra prieinami tinklo techniniai,
programiniai ir informaciniai ištekliai. Tinklas turi turėti ne mažiau kaip
2 kompiuterius, ryšių sistemą ir specialią programinę įrangą, kuri valdo
tinklo komponentų sąveiką.
Kompiuterių tinklas priklauso aukštesnei skaičiuojančių sistemų
architektūros pakopai, palyginti su pavieniu kompiuteriu. Svarbiausias
kompiuterių tinklo privalumas – teikiama abonentams galimybė kolektyviai
naudotis tinklo techniniais, programiniais ir informaciniais pajėgumais.
Tinklą apibrėžia jame esantys pajėgumai bei vartotojų skaičius, taip pat
vartotojų topologija, priemonės ir metodai. Pagal ryšių hierarchiją tinklai
gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuotų tinklų pajėgumus
valdo 1 centrinis kompiuteris. Decentralizuoto tinklo mazgai veikia
nepriklausomai ir lygiomis teisėmis. Egzistuoja mišrūs tinklai, kurių
valdymas gali būti laikinai centralizuojamas. Pagal paplitusius ryšių
topologijos tipus tinklai skirstomi į 1) magistralinius 2) žiedinius 3)
radialinius 4) hierarchinius ir 5) sudarytus pagal principą “kiekvienas su
kiekvienu”.
Žvaigždinis tinklas – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo
konfigūracijų. Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai
vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl
kokių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes
tinklo mazgai tiesiogiai tarpusavy nesujungti.
Magistralinis tinklas – dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba
žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungti viena
magistrale. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethnet.
Tokio tinklo privalumas yra tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir
nepriklauso vienas nuo kito, todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo
darbas nenukenčia.
23.1 TECHNOLOGINĖS OP, JŲ TURINYS. (3.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DRB IS)
Veiksmų, atliekamų su duomenimis nustatyta tvarka nuo pradinių duomenų
atsiradimo iki rezultatų perdavimo vartotojui, aibė vadinama informacijos
apdorojimo technologiniu procesu. Šis procesas susideda iš atskirų
technologinių operacijų. Techn operacija-tam tikrų informacijos apdorojimo
veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. Operacijos gali būti:
duomenų rinkimo, perdavimo, saugojimo, paieškos, apdorojimo ir kontrolės.
Pagal automatizavimo lygį operacijos skirstomos į rankines (atliekamas
nenaudojant techninių priemonių), automatizuotas (atliekamas techninėmis
priemonėmis, tačiau pats apdorojomas valdomas rankiniu būdu), automatines
(vykdomos praktiškai nedalyvaujant žmogui). Technologinės apdorojimo
operacijos sujungiamos į procedūras, t.y., nuoseklių operacijų grupes,
kurias įvykdžius duomenys įgyja tam tikrą baigtinę pateikimo formą
(pradinio dokumento, failo magnetiniame diske ir t.t.). Įmonėje ar
įstaigoje renkama ir registruojama informacija, atspindinti jos ūkinę
veiklą. Nuo operatyvaus ir tikslaus pradinės informacijos surinkimo
priklauso ūkinio objekto veiklos efektyvumas. Informacijos rinkimas ir
registravimas, kuriems tenka nemaža dalis informacijos apdorojimo sąnaudų,
gali būti atliekamas įv būdais, pasižyminčiais skirtingu automatizavimo
lygiu:
1) rankiniu arba mechanizuotu; info renka ir registruoja žmogus,
naudodamasis paprasčiausiais prietaisais: skaitikliais, svarstyklėmis,
matavimo tara ir kt. Info ranka užrašoma pirminiuose dokumentuose;
2) automatizuotu, kai naudojami dokumentų skaitymo įrenginiai,
programuojami duomenų skaitymo automatai, gamybos registravimo įrenginiai,
formuojantys pirminius dokumentus ir kartu įrašantys info į mašinines
laikmenas; tai tieisoginis info įvedimas terminaliniais įrenginiais į
kompiuterį iš darbo vietų;
3) automatiniu, kai info renkama, registruojama ir perduodama nedalyvaujant
žmogui ir naudojant įvairius daviklius, skaitiklius, automatinio ryšio
linijas; šiuo būdu naudojamasi sistemose, apdorojančiose info realaus laiko
režimu (dažniausiai valdančiose technologinių gamybos procesų eigą).
Kai reikai perduoti didelį kiekį info, užfix –ą dokumentuose ar mašininėse
laikmenose, info tarp vartotojų ir skaičiavimo technikos kanalų perduodama
ryšių kanalais, t.p. paštu, kurjeriais.
Kai kurių rūšių info prieš apdorojimą tam tikrą laiką saugoma. Pirmiausia
tai pasakytina apie nevienkartinio naudojimo info.
Info apdodrojimo proc. yra pagr IATP grandis. Apdorojimo procedūra apima
info įvedimą ir išvedimą iš kompiuterio, aritmetines ir logines operacijas
su duomenimis pagal programinės įrangos algoritmus, taip pat tokias
tarnybines operacijas kaip duomenų rūšiavimas, grupavimas, kopijavimas
sistemos atmintyje, duomenų bazės aktualios būsenos palaikymas. Galutinis
apdorojimo procedūrosrezultatas-vartotojui reikalinga rezultatinė info,
pateikta patogiu naudoti pavidalu.
Tradicinis IATP skirstomas į tokius etapus: 1) pradinis-pirminių duomenų
rinkimas, registravimas ir perdavimas toliau apdoroti; rezultatas-tai
pirminiai dokumentai ar mašininės info laikmenos, į kurias info įrašyta jos
atsiradimo veitose; 2) parengiamasis- duomenų priėmimas apdorojimo vietoje,
patikrinimas ir paruošimas apdoroti, rezulatas-įrašyta laikmenose ir
patikrinta pirminė info, kuir gali būti apdorojama.; 3) pagrindinis- info
apdorojimas kompiuteriu ir vartotojams reikalingų funkcinių uždavinių
sprendimo rezultatų gavimas; 4) baigiamasis- info perdavimas vartotojams ir
jos naudojimas valdymui. Info neikeičia turinio ir pavidalo, tačiau
remiantis ja priimami reikalingi valdymo sprendimai.
Apdorojimo technologija pasirenkama įvertinus ją pagal vartotojui aktualias
charakteristikas: 1)techninės galimybės (apdorojimo našumas); 2)info
apdorojimo patikimumas ir rezultatų tikrumas; 3) info apdorojimo sąnaudos.
Vystantis info apdorojimo technologijai, keičiasi ir kontrolės operacijų
turinys. Technologiniuose procesuose, kurių pagrindas –trečios kartos
skaičiavimo technika, info kelias nuo jos atsiradimo iki pateikmo
kompiuteriui pasižymėjo dideliu rankinių operacijų skaičiumi. Tai sąlygojo
ir kontrolės opercijų turinį: buvo vykdomos tokios kontrolės operacijos
kaip vizuali kontrolė, kontrolinių sumų apskaičiavimas, pakartotinis
rankinis info įrašymas ir tt. Apdorojimo technologijoms, pagrįstoms
apdorojimų pajėgumų decentralizacija ir technikos priartinimu prie
vartotojo, reikia ir specifinių kontrolės metodų. Esant tokioms
technologijoms, info apdorojimo kontrolė atliekama daugiausia programiniais
metodais, kurių pagrindas yra įvairios loginės duomenų priklausomybės.
Kontrolės metodai:1)įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė; 2)ribinių
duomens reikšmių kontrolė; 3)semantinė(prasmės) kontrolė; 4)kontrolė,
naudojant informacinę bazę; 5)kombinuoti metodai. Įrašo ir atskiro duomens
formato kontrolė g. b. atliekama nurodžius pastovų įrašo ar duomens ilgį ir
tipą (aritmetinis, tekstinis, alfabetinis ir tt).Įvedant datą pagal šabloną
(metai, mėnuo, diena), g. patikrinti tokias sąlygas: ar bendras duomens
ilgis lygus 8 ženklams; ar duomuo sudarytas iš 2 skaitmenų, taško, 2
skaitmenų, taško ir dar 2 skaitmenų. Trūkumas: nekontroliuojamos atskiro
ženklo reikšmės, t.y. 89,03,15 ir99,03,15 formato požiūriu teisingos.
Ribinių duomens reikšmių kontrolė g. b.derinama su formato kontrole., kai
kitokio tipo loginė duomenų priklausomybė yra nepakankama kontrolės
operacijai atlikti. Tam pasinaudojama ta aplinkybe, kad kai kurių duomenų
realios reikšmės negali būti didesnės už ribines. Pvz., paros valanda
negali viršyti 23. Trūkumas: neaptinkama klaidingų duomenų, kurių reikšmės
lieka leidžiamų reikšmių diapazone. Semantinė(prasmės) kontrolė efektyvi
tik tada, kai duomens turinys gali įgyti tik kelias fix-tas reikšmes .
Tokiu atveju tikrinama ar duomuo atitinka kurią nors iš reikšmių. Kontrolė,
naudojant informacinę bazę. Efektyviausias būdas. Esmė ta, kad įvedamas
įrašas ar jo segmentas susiejamas su analogišku duomenų elementu info
bazėje. Nustačius, kad įvedami ir saugomi duomenų elementai atitinka,
laikoma, kad įvedama info teisinga. Šis metodas g.b. naudojamas tik
sistemose, kurių programinė įranga efektyviai atlieka paiešką.
23.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DARBAS INFORMACINĖJE SISTEMOJE.
Galima išskirti dvi informacinių sistemų taikymo koncepcijas:
1) informacija (duomenys) kaupiama, apdorojama ir vartotojui teikiami
reikalingi jo veiklai informaciniai pranešimai iš anksto reglamentuota
tvarka, t.y vartotojas jam reikalingą informaciją gauna tiesiogiai pats
nedalyvaudamas jos formavimo procese;
2) vartotojas jam reikalingą informaciją iš informacinės sistemos pasiima
pats, ir tai jis daro aktyviai veikdamas jos formavimo procesus, t.y
vartotojas gali su sistema bendrauti keisdamasis tarpiniais rezultatais
nurodymais ir kita informacija, ir taip gali daryti ne vieną kartą.
1) koncepcija paprastai realizuojama tokiose duomenų apdorojimo sistemose,
kai naudojamasi specializuotų mašininio (kompiuterizuoto) skaičiavimo
įmonių, kuriose kompiuteriai eksplotuojami centralizuotai, paslaugomis.
Tokių skaičiavimų pagrindinės technologinės operacijos yra: pirminės
informacijos rinkimas, jos įrašymas į mašinines laikmenas ir įrašymo
teisingumo patikrinimas; informacijos kaupimas ir laikymas (tvarkymas)
sistemos atmintyje; rezultatams gauti reikalingos informacijos
komplektavimas, grupavimas rūšiavimas ir apdorojimas; ataskaitų formavimas
ir išvedimas. Tai paprastai daroma pagal iš anksto parengtus grafikus,
taikant paketinio informacijos apdorojimo technologijas.
2) koncepcija siejasi su informacinių sistemų personalizavimu bei
dialoginėmis technologijomis, o kartu ir su personalinėmis informacinėmis
sistemomis. Konkrečiam valdymo personalui skirtos (personalinės)
informacinės sistemos gali būti kuriamos atskiroms valdymo funkcijoms, jų
dalims ar procedūroms, taip pat gali apimti kelias iš jų. Jos gali būti
aktyviai taikomos priimant sprendimus. Be to tokios informacinės sistemos
yra patogios personalinės informacinės kaupyklės, kuriose laikomi įvairūs
įsakymai, nutarimai, priminimai apie tai, ką reikia daryti, padarytų darbų
aprašai, kasdieninei veiklai reikalingos normatyvų ir kitos lentelės,
organizacijų, su kuriomis palaikomi komerciniai ir kitokie ryšiai, adresai,
telefonai, klientų charakteristikos ir pan.
Dialoginės technologijos esmę sudaro tai, kad kiekvienas vartotojas
tiesiogiai dirba su personaliniais kompiuteriais, keisdamasis su jais
nurodymais ir informacija. Tiesa, patys kompiuteriai gali būti nuolatinių
ar komutuojamų ryšių kanalais sujungti į tinklus. Tačiau tai jau tinklų
problemos, kurios nelemia esminių dialogo organizavimo klausimų .
Naudojantis tokiais tinklais, rengiamos kompiuterizuotos darbo vietos
(KDV), o dalis informacijos laikoma viename (valdančiojo asmens)
kompiuteryje (duomenų bazėje), o dalis – kitame, t.y. vienas vartotojas
gali naudotis keliomis kitomis sistemomis. Tada jau galima nagrinėti
išskirstytąsias sistemas.
Vartotojui reikalingos informacijos gavimo formavimo procese dialoginė
technologija gali būti daug kuo panaši į paketinę: taip pat reikai
įrašinėti, laikyti, perdirbinėti ir kitaip tvarkyti informacinius
pranešimus ir sistemos atmintyje laikomą informaciją (duomenų bazes),
ieškoti reikiamų duomenų ir pan. Tačiau atsiranda ir naujos – žmogaus
(valdančio asmens) tiesioginio keitimosi informacija ir nurodymais veikti
(komandomis) su kompiuteriu ( informacinėmis sistemomis) – procedūros. Tai
realizuojama informacijos vartotojui (žmogui) tiesiogiai sąveikaujant su
informacine sistema (kompiuteriu).

Informacinių sistemų ir vartotojų dialoginė sąveika

Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas)
– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant
realizuoti tam tikrus tikslus (gauti norimą informaciją). Pagal naudojamas
struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones
gali būti abstraktus (bendras) ir konkretus lygis.
Abstrakčiai nusakant dialogą, išryškinamos tik pagrindinės dialoginio
bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veikmai ir reakcijos į juos, taip
pat sąveika, atsiželgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio
veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo
vienareikšmiškumą. Būdingesni kompiuterio veiksmai yra: konkretūs atsakymai
į užklausas; pasirenkamųjų uždavinių alternatyvų siūlymas, užklausa laisvai
išrinkti ir uždaviniui specifikuoti, kai reikia atsakymo, pateikiamo
atsižvelgiant į sintaksinius apribojimus.
Dialogas konkretizuojamas apbūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir
priemones. Tam svarbūs yra pateikiamų pranešimų elementai (abėcėlės ir
žodynai), jų struktūra (vidiniai ir išoriniai formatai) bei pats pranešimo
turinys. Vidinis formatas nustato įeinančio pranešimo sintaksę (ilgio
ribojimus, atskyrėjų naudojimo taisykles, pranešimo elementų specifikavimo
tvarką ir pan.) o išorinis – pranešimo išdėstymą, jo eilučių pateikimą
ekrane. Dialogo priemons susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių
programų rengimu (išrinkimu).
Suderinamumas gali būti fizinis, sintaksinis ir semantinis.
Fizinis suderinamumas reiškiasi naudojamų kompiuterių ir jų dalių
tarpusavio pakeičiamumu, klaviatūrų suderintumu (vienodu klavišų išdėstymu,
vienodų funkcijų priskyrimu tiems patiems pagalbiniams klavišams ir pan.)
Sintaksinis suderinamumas susijęs su vienodų arba vienareikšmiškai susietų
elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimu, suvienodinta elementų
pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumu ir pan.
Semantinis suderinamumas skirtas pačiai dialogo partnerių pateikiamai
informacijai ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.
Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų įvykdant
konkrečias informacinės sistemos funkcijas, sekas. Kiekvienas atskiras
dialoginis pasikeitimas, kaip elementarus dialogo žingsnis, apima šias
fazes: įeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompiuterio
analizę.

24.1 KOMPO NAUDOJIMO REŽIMAI. (24.2 IS SAMPRATA)
Režimas nustatomas toks, kad kompiuteris būtų naudojamas efektyviai.
Režimai: 1)vienprograminis; 2)daugiaprograminis-paketinis; 3)paskirstyto
laiko; 4)dialogo; 5)realaus laiko. Dirbant vienprograminiu režimu,
kompiuterio pajėgumai skirti vienai programai vykdyti. Kompiuteris dirba
tiesioginio apdorojimo režimu. Šis režimas neefektyvus, ypač didelėse
mašinose. Vartotojo reakcijos greitis yra per didelis.
Daugiaprograminis – paketinis režimas paplitęs didesnio galingumo ESM. Šio
režimo sąlygomis lygiagrečiai vykdomų programų aibė nurodoma užduočių
pakete. Paketo programų darbą valdo operacinė sistema.
Paskirstyto laiko režimas yra tada, kai tam tikras vartotojų skaičius turi
nuolatinį lygiagretų ryšį su skaičiavimo mašina. Šis ryšys palaikomas per
terminalus, sprendžiant kelių vartotojų uždavinius vienu metu. Jų programos
vykdomos nuoseklumu, kurį valdo operacinė sistema. Kiekvienas vartotojas
užduočiai vykdyti gauna mašininio laiko intervalą.
Dialogo režimas pagrįstas kompiuterio ir vartotojo sąveika apdorojimo
proceso metu. Dialogui palaikyti reikia terminalinio įrenginio
(klaviatūros, displėjaus) ir specialios sisteminės programinės įrangos.
Vartotojas gali daryti tiesioginę įtaką apdorojimo procesui. Dialogas gali
vykti įvairiomis formomis. Paplitusios dialogo formos: meniu, klausimai-
atsakymai, šablonas, piktogramos.
Realaus laiko režimu kompiuteris valdo kokio nors objekto ar technologinio
proceso darbą. Svarbiausia šiame procese-tam tikrų parametrų kontrolė, o
jiems nukrypus nuo normų-operatyvus gautos informacijos apdorojimas.
Kompiuteris, dirbantis realaus laiko režimu, pasižymi greita reakcija į
objekto pokyčius. Jis nuolat fiksuoja ir seka objekto būklę, yra pasirengęs
ją apdoroti, ir dėl tokio greito reagavimo užtikrinamas sprendimų
operatyvumas.
24.2 INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA.
Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs
yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).
Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir
dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz.,
gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo
struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai
tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą,
imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro
ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas
turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.
kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama
nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių
elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės
(arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms
tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų
bruožų.
Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai
reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos
laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba,
tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info
laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.
koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai
stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra
žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose
info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos
kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių
vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.
Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir
apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info
daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai
daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros
paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, apdorojimo, laikymo ir
kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios
yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš
darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti
kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų
priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).
. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką),
sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)
informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar
atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir
jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)
info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO
(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas,
vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų
aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios
kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.
25.1 PAKETO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS. (25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA
VISUOMENEI)
Valdymo uždavinių sprendimas g.b. atliekamas įvairiuose komp. panaudojimo
režimuose (monoprograminiame arba multiprograminiame) ir įvairiuose
santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus laiko ir
dialogo). Konkretūs režimai parenkami priklausomai nuo uždavinių ypatumų,
naudojamos komp. technikos ir programinės įrangos.
Paketinis režimas charakteringas tuo, kad duomenų apdorojimas atliekamas,
kai sukauptas t.t duomenų kiekis ir atėjo tų duom. apdorojimo laikas pgl iš
anksto sudarytą tvarkaraštį. Naudotojas neturi galimybiį reguliuoti duom.
apdorojimo procesą, todėl t.b. sudaryti detalūs ir tikslūs mat. modeliai ir
algoritmai, kas praktiškai neįmanoma.
Dirbdamas paketiniu režimu, var-jas įveda užklausą arba jų seką. Kiekviena
užklausa spausdinama tokiu pavidalu, kokiu buvo įvesta. Aptikus klaidą,
sistema išveda pranešimą ir perreina prie kitos apklausos apdorojimo. Jei
apklausa korektiška, po jos teksto spausdinamas atsakymas.
Paketinio režimo privalumas tame, kad galima iš karto įvesti kelias
užklausas (uždavinių paketą) ir nuosekliai jas išspręsti be operatoriaus.
Paketinis apdorojimas automatizuoja operatoriaus darbą, o kartu sprendžiant
paketo vieną uždavinį ir įvedant kitą, iš dalies suderinamas lietaeigių ir
greitaeigių ESM įtaisų darbas ir kartu padidinamas ESM darbo našumas.
25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA VISUOMENEI.
Žmogus būdamas valdymo objektu savo darbe naudojasi įv. techn. priemonėmis,
padedančiomis geriau atlikti jam pavestas f-jas. Tokios priemonės yra
kompiuteriai, kuriais dirba gamybos, paslaugų ir kt. sričių specialistai.
Vieniems kompai – tik tokios techn. priemonės, kuriomis atliekamos
aritmetinės bei kai kurios duomenų apdorojimo ir tvarkymo operacijos.
Kitiems – jie yra duomenų kaupyklės ir priemonės, kuriomis galima
automatizuotai atlikti sudėtingus matemat., ekonom ir kitus darbui imnlius
skaičiavimus. Jie kompą naudoja kaip papildomą atmintį, kurioje laiko
reikalingą normatyvų, žinių ir kt. info, kurią galima greitai rasti.
Tretiems – tai intelektualios priemonės, kuriomis naudojantys galima
analizuoti ir vertinti valdant susidariusias situacijas, kurios reikalauja
greitų ir sudėtingų skaičiavimų; vertinti ir lyginti tarpusavyje sprendimų
alternatyvas ir pan.

Kompiuterinės techn. panaudojimas yra susijęs su naujausiomis techn.,
garantuojančiomis aktyvią žmonių sąveiką su kompais, greitą ir patikimą
valdymo personalo aprūpinimą reikalinga jo veiklai info. Tai daroma
panaudojant kompus, turinčius talpius atminties įrenginius ir greitaeigius
skaičiavimus.

Informacinių sistemų koncepcija mūsuose formuojama jau keli dešimtmečiai.
Aktyviausiai buvo dirbama kuriant automatizuotas valdymo sistemas (AVS).,
kurios garantavo efektyvų valdomo objekto funkcionavimą, ir kuriuose info
reikalinga valdymo funkcionavimui renkama ir apdorojama naudojant
automatizacijos priemones ir skaičiavimo techniką. Didžiąją įdegtų AVS dalį
sudarė tos, kurios buvo skirtos įmonių veiklos planavimui ir apskaitos
kompiuterizavimui.

Dabartiniu metu informacinės sistemos ir technologijos naudojamos visose
veiklos srityse. IS padeda: rasti racionalius valdymo uždavinių sprendimo
variantus; išlaisvinti darbuotojus nuo techn. rutininio darbo –
automatizuoti kai kuriuos proc.; gauti patikimą savalaikę info;
racionalizuoti info apdorojimą; tobulinti info srautus; mažinti produkcijos
savikainą; surasti ir įvertinti naujas prekių rinkas; parinkti tiekėjus bei
racionalius prekių pervežimo maršrutus; spręsti optimizavimo uždavinius.
3.1 EK INF SAMPRATA, JOS STRUKTŪRA (3.2. DB struktūrai keliami reikalv)
Pgl. grynąją informacijos teoriją pranešimas, kurį gauna info. vartotojas,
turi info tik tada, jei prieš tai nebuvo tikslių žinių apie jos šaltinių
būseną, t.y. buvo neapibrėžtumas. Kai bandymo ar įvykio g.b. tik viena
baigmė, ir ją stebėtojas žino iš anksto, tai jokio neapibrėžtumo nėra. Kai
galimi 2 baigmių variantai ar daugiau ir iš anksto nežinoma, kokia baigmė
bus konkr. atveju, tada stebėtojas, gavęs pranešimą apie bandymo rezultatą,
gauna ir t.t. info kiekį. Info galima vadinti tai, kas padeda sužinoti jos
gavėjui kažką naujo, sumažinti neapibrėžtumą.
Verslo info – visos vadybos pagrindas. Siekiant strateginių, taktinių ir
operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duom.,
pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo obj. būseną, išteklius,
rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Visi ištekliai reguliuojami ir
valdomi tik per info. Nuo pakankamo info buvimo, jos tikrumo, tikslumo,
operatyvumo l. priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir ypač verslo
rezultatai.
Valdymo aprūpinimas reikiama jo personalo funkcijoms info ir jos paieškos
tobulinimas susijęs su info (duomenų) srautų racionalizavimu ir
kompiuterizavimu.
3.2. Duomenų bazės struktūrai keliami bendri reikalavimai
Kompe laikomi įvairių struktūrų duomenys (toliau D). D struktūra – D
elementų (jų grupių), jų aprašų ir ryšių tarp tų aprašų visuma. D tipas –
apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su
tomis reikšmėmis, aibę. D vardas – tai konstantos, kintamojo, procedūros ar
funkcijos pavadinimas. D tipai – sveikasis, realusis, loginis ir eilutės.
Sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie
skiriasi tik vaizdavimu kompe. Loginiai D – dydžiai, su dviem galimomis
reikšmėmis “taip” arba “ne”. Eilutės D – tekstai, rašomi kompiuterio
(progr. kalbos) simboliais. Kitos kompe laikomų duomenų struktūros –
įrašai, masyvai, lentelės ir failai. Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo
kintamųjų aibė, turinti savo vardą. Masyvo konkretų elementą nusako masyvo
vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Masyvo savybė – galima
kreiptis į elementus ir juos greitai rasti ir apdoroti. Į įrašus jungiami
keli vieno arba įvairių tipų D, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai.
Kiekvienas įrašas susisdeda iš duomenų, talpinamų žymėtuose laukuose.
Įrašams gali būti suteikiami vardai. Lentelės – įrašo tipo D sekos.
Panašios į dvimačius masyvus, bet įrašų D gali būti skirtingų tipų. Failas
– vienodo ar kelių tipų įrašų seka, pavadinta vienu vardu. Skiriamos loginė
ir fizinė failų struktūros. Loginė struktūra nusako info vartotojus
dominančius ryšius tarp failo įrašų, jų įrašymo mašininėje laikmenoje ir
skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir
laisvo išrinkimo failai. D bazės – vienoje informacinėje sistemoje
formuojamos ir vartojamos kelios duomenų rinkmenos, tarp savęs susietos
arba nesusietos tam tikrais ryšiais. D bazių struktūra (ryšiai tarp
duomenų) nusakoma atitinkamais modeliais, iš kurių žymiausi hierarchinis ir
tinklinis. Paskutiniu metu imta plačiai naudoti programavimo priemones,
kurios atlieka ir duomenų bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio
programavimo kalbų funkcijas. Jos padeda projektuoti sąrišinės struktūros
reliacines duomenų bazes. Jų struktūrizavimo klausimai siejami su esybių,
ryšių ir atributų sąvokomis. Esybėmis aprašomi organizaccijos materialūr ir
nematerialūs objektai. Skiriamasis esybės požymis – jos gramatinė forma –
daiktavardis (pvz., žaliavos). Pagr. esybių kategorijos info sistemoje:
žmonės, buvimo vietos, materialūs objektai, nematerialūs ir juridiniai
objektai. Ryšiais susiejamos esybės, jie nusakomi veiksmažodžiais.
Atributas nusako esybės savybę. Tai esybę apibūdinantis požymis, pvz.,
žaliavos kodas arba kaina. Pagr. objektų atributų kategorijos: fiziniai D,
chronologiniai D, buvimo vieta, ekonominiai D, objektą identifikuojantys D,
kvalifikacija, tarpiniai arba galutiniai objekto veiklos rezultatai, D apie
esamą, ankstesnę arba būsimą objekto būseną, D apie objekto dalyvavimą
kokioje nors veikloje dabar, praeityje ar ateityje. Sąryšis matematiškai
apibrėžiamas taip: tegu yra “N” aibių S1, S2, ., SN, tada R yra sąryšis
tarp tų aibių, jei R yra n ilgio sutvarkyta kortežų aibė .
Čia s1 – S1elementas, s2 – S2 elementas, . ir sn yra SN elementas. S1,
S2,., SN vadinamos sąryšio sritimis (domenais). Reliacinė D bazė – visuma
sąryšių su duomenimis, kuriuos reikia laikyti D bazėje. ERA schemos.
Skirtos modeliuojamos srities objektams, jų savybėms ir ryšiams tarp
objektų aprašyti. Šių schemų pagrindas yra ER modelis. Pagr. elementai yra
esybės (žymimos stačiakampiu), ryšiai (žymimi rombu) ir atributai (žymimi
apskritimu). ERA schemų sudarymo lygiai: taikymo srities lygis, esybių –
ryšių lygis, esybių – ryšių – atributų lygis bei kiekvienų iš jų (esybių ir
ryšių) atributų lygis. Dar yra naudojamas esybių – ryšių – atributų –
duomenų lygis. Taikymo srities lygiu nustatomi pagrindiniai srities
objektai – esybės ir ryšiai, nenurodant jų potipių ir sąryšių tipų. Esybių
– ryšių lygio objektai detalizuojami ir nustatomi ryšių tipai tarp jų.
Esybių – ryšių – atributų lygio schemų ryšio apibūdinimo elementas yra
ryšio laipsnis, nusakantis kiek esybės egzempliorių gali būti susieta ryšiu
su kitu esybės egzemplioriumi, kai kiekvienu konkrečiu atveju gali būti
vienas iš 1:1, 1:N, N:1, M:N tipų ryšių. Esybių ir ryšių atributų lygiu
aprašomos aukštesnio lygio nustatytų esybių ir ryšių savybės (atributai).
Esybių – ryšių – atributų – duomenų lygiu nustatoma, kokie duomenų
elementai yra reikalingi aprašant atributus. Sudarytos esybių –ryšių –
atributų lygio schemos papildomos, prirašant atributo reikšmių aibę prie
kiekvieno atributą žyminčio apskritimo.

11.1. ALGORITMO SĄVOKA, SAVYBĖS (11.2.EK UŽD SPR ORG-MO TIPAI.)
Algoritmo sąvoka labai plati, ji sutinkama įv disciplinose: algoritmų
teorijoje, matematinėje logikoje, skaičiavimo matematikoje. Žodis
“algoritmas” sudarytas pagal Vid.Azijos matematiko al-Chorezmio vardo
lotynišką formą (Algorithmi). Algoritmą galime apibūdinti kaip
vienareikšmiškai apibrėžtą baigtinę veiksmų seką, kuria bet kokiems
duomenims (iš leistinos duomenų aibės) gaunamas prasmingas rezultatas.
Algoritmas yra (kompiuteriu atliekami) veiksmai, kuriais duomenys
transformuojami į rezultatą, o ne bet kokia baigtinė, kad ir
vienareikšmiškai apibrėžta, veiksmų seka.
Algoritmui būdinga šios savybės: 1) baigtumas – algoritmo vykdymas turi
baigtis po baigtinio žingsnių skaičiaus. 2) apibrėžtumas – kad ir kokiu
būdu apibrėžtas algoritmas, kiekvieno veiksmo duomenys ir rezultatai turi
būti vienareikšmiai 3) duomenys – tai kokie nors (kompiuteryje
atvaizduojami) objektai, imami iš tam tikros (leistinos duomenų) aibės.
Atskiru atveju algoritmas duomenų gali ir neturėti 4) rezultatai – tai
(kompe atvaizduojami) objektai, priklausantys nuo konkrečių duomenų
(pavyzdžiui, sutvarkytas didėjimo tvarka natūraliųjų skaičių masyvas).
Rezultatai turi būti perduoti vartotojui. 5) efektyvumas – kiekvienas
algoritmo žingsnis turi būti įvykdomas per baigtinį laiką.
11.2.EK UŽD SPRENDIMO ORGANIZAVIMO TIPAI.
Inf. Sistemos (IS) gali būti klasifikuojamos pagal požymius: 1) pagal
uždavinių struktūrizavimą, formalizavimą; 2) funkcinį požymį; 3)
aptarnaujamus valdymo lygius; 4) automatizavimo laipsnį. Projektuojant IS
ekonominį uždavinį, jie turi būti aprašyti matematiškai bei algoritmiškai,
t.y. pagal kiekvieną uždavinį turi turėti matematinį aprašymo
formalizavimą. Nuo mat. aprašymo laipsnio priklauso IS efektyvumas.
Formalizavimas sąlygoja žmogaus dalyvavimą užd. sprendimo metu. Kuo
tiksliau užd. aprašytas, tuo didesnės kompo apdorojimo galimybės ir tuo
mažiau žmogus gali dalyvauti spr. priėmimo procese. Tuo sąlygojamas užd.
sprendimo automatizavimo laipsnis.
Uždaviniai skirstomi: 1) struktūrizuoti, formalizuoti; 2) neformalizuoti;
3) dalinai form. 1) uždaviniai, kuriuose žinomi visi elementai, parametrai
ir ryšiai tarp jų. Uždavinio turinys gali būti pilnai aprašytas mat.
modelių, algoritmiškai ir programiškai. Tokie uždaviniai sprendžiami daug
kartų, apdorojama daug pirminės informacijos, yra techninio rutininio
pobūdžio. Jie gali būti sprendžiami automatizuotai ar dalyvaujant žmogui.
Prie automatizuotų priklauso darbo užmokesčio skaičiavimas.
2) kai sudėtinga ar neįmanoma aprašyti matematiškai, kai sudėtinga sudaryti
uždavinių sprendimo algoritmą. Tokie užd. sprendžiami dalyvaujant žmogui,
pasitelkiant jo patirtį, informaciją, kt. šaltinius. Bet kokioje įmonėje
yra labai mažai visiškai formalizuojamų neform. užd. Didžioji jų dalis
dalisyra 3) dalinai formalizuoti, t.y. kai yra žinoma kokia nors dalis
elementų, parametrų, rekvizitų ir ryšių tarp jų. Išsprendus tokius užd.
gautą rezultate informaciją vartotojas toliau analizuoja, priima sprendimus
ir pan. Tokios IS laikomos automatizuotomis, kadangi joms funkcionuojant
turi dalyvauti žmogus.
12.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL FUNKCINĮ POŽYMĮ. (12.2. IS SPECIFIKAVIMO
STADIJA.)
IS gali būti pateikiamos kaip funkcinių posistemių visuma. Funkcinis
požymis gali nustatyti posistemių paskirtį (pagr. tikslus, uždavinius ir
kt.). Pvz.: gamybinių, komercinių objektų veikla g.b. gamybinė, marketingo,
personalo, finansų ir kt. Gamybinės v. metu gaminama produkcija. Čia bus
diegiamos mokslinės, tech. naujovės. Esant marketingo v. analizuojamos
vartotojų rinkos, pardavimai, vykdoma reklamos kompanija. Finansinė v.
susijusi su įmonės finansais, kontrole, apskaita. Personalo v. vyksta
reikiamų firmai specialistų parinkimas, tarnybinės dokumentacijos
tvarkymas.
Stambioje firmoje gali būti visa minėta veikla. Jose g.b. išskirti panašaus
pobūdžio posistemiai, kurie vykdytų įv. lygio funkcijas. Būtent gam.
veiklos posistemiai, mark. veik. posistemiai ir t.t. Kiekvienas posistemis
apimtų žemesnio lygio funkcinių uždavinių kompleksų uždavinius.
Gamybinės veik. posistemių komplesai: 1) gamybinių apimčių planavimas,
kalendorinių planų sudarymas; 2) gamybos valdymas ir operatyvi kontrolė; 3)
įrengimų darbo analizė; 4) tiekėjų užsakymų formavimas; 5) arsargų valdymas
ir k.t.
Marketingo veikl. komplesai: 1) rinkos tyrimai ir pardavimų prognozavimas;
2) paradvimų valdymas; 3) naujos produkcijos gamybos rekomendacijos
sudarymas; 4) kainų analizė, naujų kainų nustatymas; 5) užsakymų apskaita.
Finansų posistemiai: 1) užsakymų valdymas; 2) kreditų politikos valdymas;
3) finansų plano sudarymas; 4) finansų analizė ir prognozavimas; 5) darbo
užmokesčio apskaita; 6) Biudžeto kontrolė.
Personalo positemis: 1) darbo išteklių analizė, poreikio prognozavimas; 2)
personalo apskaita, archyvinių įrašų vedimas; 3) personalo rengimo analizė
ir planavimas.
12.2.IS SPECIFIKAVIMO STADIJA.
Rengiant IS specifikaciją, privalu paaiškinti visus sistemos
specifikacijoje vartojamus terminus ir pasiekti, kad juos vienodai suprastų
projektų užsakovai ir vykdytojai, visi teiginiai būtų interpretuojami
vienareikšmiškai. Reikia įvertinti, ar visi išoriniai šaltiniai, į kuriuos
yra nuoroda ruošiamoje užduotyje, yra lengvai gaunami, ar visos šios
nuorodos yra būtinos, ar keliami reikalavimai yra konstruktyvūs, t.y. ar
galima patikrinti jų realizavimo laipsnį, ar siūloma koncepcinė struktūra
visur vienodai nusakoma, ar reikalavimai nėra išbarstyti po skyrius,
poskyrius, skirsnius arba straipsnius. Rengiami pagalbiniai dokumentai:
sistemos specifikacijos pagrindiniai terminai; projekto užsakovų ir
vykdytojų kritinės pastabos ir pasiūlymai dėl ruošiamos užduoties ir
numatomos sitemos.

19.1 KOMPIUTERIŲ TINKLAI
Kompiuterių tinklas apima visumą įvairių programinių bei techninių
priemonių. Tam, kad būtų patogu projektuoti ir kurti tokio tipo
architektūrą, kiekviena jo sistema suskaidoma į funkcinius lygius. To
paties lygio objektų sąveika reglamentuojama protokolu – loginės sąveikos
taisyklėmis, o tos pačios sistemos gretimų lygių sąveikos taisyklės
vadinamos interfeisu. Kiekvienas lygis turi savo veiksmo objektus ir
atlieka aukštesnio lygio aptarnavimo funkcijas. Duomenų mainai kiekviename
lygyje vyksta pagal jo protokolus. Kiekvienas lygis yra sąlygojamas tik
žemesnio lygio funkcijų ir nepriklauso nuo juose naudojamų protokolų. Yra
nustatyti tokie lygiai: 1. Taikomasis 2. Fizinis 3. Vaizdavimo 4. Seanso 5.
Persiuntimo 6. Tinklo 7. Duomenų ryšio.
Pagal naudojimo paskirtį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Uždaras 2.
Viešasis 3. Tarptautinis
Pagal naudojimo pobūdį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Vietinis 2.
Municipalinis 3. Globalus (susideda iš kelių vietinių tinklų)
*Konsultuojamųjų grandinių tinklas (principas yra tapatus 2 abonentų
pokalbiui; gali bendrauti tik identiškų tinklų abonentai)
*Konsultuojamųjų paketų tinklas (panašus į abipusį telegramų siuntinėjimą;
gali bendrauti skirtingų tinklo sistemų abonentai)
Pagal architektūrinį išdėstymą kompiuterinis tinklas gali būti: 1.
Žvaigždinis – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo konfigūracijų.
Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali
naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl kokių nors
priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklo mazgai
tiesiogiai tarpusavy nesujungti. 2. Magistralinis – visi magistralinio
tinklo kompiuteriai sujungti viena magistrale. Tokio tinklo privalumas yra
tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir nepriklauso vienas nuo kito,
todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo darbas nenukenčia. 3.
Žiedinis – tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas
taip, kad gali ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir
retransliuoti tą jos dalį, kuri skirta ne jam. Kadangi šiame tinkle vienas
kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklo darbo
patikimumą lemia monitorių darbas.
Duomenų perdavimo būdas visuose tinkluose:
1. Ether-net. Tinklo architektūra – magistralė. Kiekvieną perduodamą
pranešimą “girdi” visi kompiuteriai, tačiau priima tik tas, kuriam jis
skirtas. Jei 2 kompiuteriai bando vienu metu perduoti duomenis, kyla
konfliktinė situacija, ir duomenų perdavimas nutraukiamas. Po tam tikro
laiko vėl bandoma perduoti pranešimą. Kadangi tinklo apkrovimas 10-20 %.
Tai pakartotino konflikto tikimybė labai maža.
2. Arc net. Tinkle juda markeris – bitų eilutė, kurią sukuria vienas iš
tinklo kompiuterių. Markeris cikliškai juda kompiuterių žiedu. Gavęs
markerį eilinis tinklo kompiuteris gali perduoti 1 duomenų paketą. Paketas
perduodamas į artimiausią kompiuterį, kuris jį persiunčia toliau ar palieka
pas save. Šio metodo privalumas – tinklo našumas gali būti prognozuojamas
pagal kompiuterių skaičių ir perduodamų pranešimų dydžius.
3. Token Ring. Tinklo architektūra – žiedinė. Tinklu juda markeris, tačiau
kompiuteris jį gavęs gali priimti paketą tik tam tikru laiko tarpu. Toliau
kadras yra perduodamas tinklu į kitą kompiuterį ir jame regeneruojamas.
Kompiuteris–adresatas kopijuoja kadrą į savo atmintį ir pažymi, kad jį
priėmė, o iš tinklo kadrą pašalina kompiuteris-siuntėjas, įsitikinęs, kad
informacija pasiekė kadrą.
36.1. IS SUDĖTINĖS DALYS (2. INF-CINĖS DALIES CHAR, FORM PRINCP)
Sistema – tarpusavyje sąveikaujančių elementų (el) visuma. Sistemoje
svarbūs yra elementai ir ryšiai tarp jų. Kiekv el g susidėti iš kelių
smulkesnių el. Kiekv toks el g b nagrinėjamas kaip sistema. Sistemose g b
išskiriamos tam tikra prasme svarbios jos el grupės, autonominiai junginiai
ar kt specialūs dariniai. Analizuojant IS, ryšio sąvoką g pakeisti
santykio, objekto – esybės sąvokomis. Pvz. IS g sudaryti 1) abstrakti
sistema yra tam tikrų teisingų teiginių (formulių) aibė 2) abstrakti
sistema yra aibė, gauta iš n aibių, sujungtų į vieną aibę, kuri yra
jungiamųjų el sandauga t.y. aibė, į kurią įeina visų jungiamųjų aibių el ir
ryšiai tarp visų naujosios aibės el (jei šitą sak nurašysit – nepatikės.-
aut.past.). Sistema g b ir kiekvienas į ją įeinantis tikrasis
nagrinėjamosios (išskirtosios) aibės poaibis.
Didelę grupę sudaro sist, kurių el yra tam tikru būdu sutvarkyta
informacija (informacijos rinkmenos) ir jos apdorojimo priemonės arba
kuriose yra svarbūs inf-ciniai ryšiai. Tai sist, kurias įprasta vadinti
informacinėmis.
IS struktūrą lemia išskiriamų el ir autonominių jų junginių (kompleksų,
posistemių) turinys, ryšiai tarp jų ir kiti konkretūs veiksniai. IS
klasifikavimo požymiai:
1) El, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga visuma. El grupuojami,
sudaromi autonominiai junginiai, kompleksus ir posistemius. Kiekv sistema –
struktūrizuota tam tikrų tarpusavyje susietų el ir kt darinių visuma. 2)
sistema g b aukštesnės sist el, kompleksas ar posistemis. 3) sistema sudaro
ypatingą vienovę su ja supančia aplinka.
Sistemą g analizuoti kaip tam tikrą darinį su savo struktūra ir gaunamą iš
nagrinėjamos visumos pagal pasirinktus požymius, išskyrus norimą dalį arba
sukūrus tam tikriems tikslams siekti. Apie IS sandarą galima parašyti iš 38
bil (aut.past.).
36.2. INF-CINĖS DALIES CHARAKTERISTIKA, FORMAVIMO PRINCIPAI
Pati IS sąvoka susijusi su konkretaus žm veikla ir jai reikalinga inf. Ta
inf yra tam tikros realios srities ar situacijos vaizdas, informacinis
modelis. Tą inf g surinkti stebint susidarančia situacijas ar organizuojant
konkrečią tikslinę veiklą. Inf paprastai yra laikoma žmogaus požiūrių
papildomoje ‘atmintyje’ ir daroma taip, kad prireikus norimą jos dalį g b
greitai rasti, perdirbti ir panaudoti. IS svarbi yra inf laikymo terpė –
laikmena pvz, popierius. Inf joje rašoma susitarta kalba iš anksto numatytu
būdu ir laikoma struktūrizuota. Inf rašoma konkrečia kalba, vartojant
sutartinius žymenis, arba iš anksto parengtą dirbtinę kalbą.
Duomenų (inf) apdorojimo sistemą sudaro: 1 ar > kompų ir jiems skirtos
programinės įrangos, naudojančios bendrą, dar vadinamą sistemos, atmintį
visoms ar daliai programų, taip pat visiems ar daliai duomenų, reikalingų
toms programoms vykdyti.
IS kūrimas – procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą ir jų
realizavimą. Principai (P), kuriais reikia vadovautis siekiant sukurti
tokią IS, kokios laukia vartotojai:
1) sąryšių su kompiuterizuojamu objektu (tikslingumo p, sistemiškumo,
nepriklausomumo nuo organizacinių struktūrų, išskirstymo) 2) projektavimo
metodologijos (projektavimo kompleksiškumo,dekompozicinis, hierarchinis,
iteracinis, adaptacijos) 3) informacinių išteklių formavimo bei naudojimo
principai. Inf išteklių kaupimą, tvarkymą ir naudojimą būtina
racionalizuoti taikant informacinių išteklių kaupimo ir laisvo jų naudojimo
principą. Duomenys apie žmones, ūkio subjektus, gam priemones,
komunikacijas, tr priemones, gamtinius ir kt šalies obj t b surinkti,
susisteminti ir laikomi kompiuterizuotose duomenų bazėse. Į sistemos
atmintį duomenys t b įrašomi tik po 1 kartą, o naudojami visiems
vartotojams ir taikymams. Tai padeda taupyti sist atmintį, išvengti duomenų
dubliavimo, iškraipymo, netikslumų. Tai duomenų vienkartinio įrašymo ir
daugkartinio panaudojimo principas. Organizacijose naudojami registrai t b
bendri – baziniai (bazinių (vieningų) registrų privalomo naudojimo
principas). Valst IS registrai , kadastrai turi tikti visiems valdymo
lygmenims (registrų ir klasifikatorių integravimo principas).
Išskirstytosios duomenų bazės t b konstruojamos taip, kad kiekv jų būtų
visa inf, reikalinga valdymo lygmenų priimamiems spredimams.
4) kiti (standartizacijos ir unifikacijos, laisvos konkurencijos, duomenų
apsaugos, technologinės pažangos).
13.1.ELEMENTARIŲ ALGORITMŲ STRUKTŪRŲ TIPAI (13.2 UŽD FORMULAV)
Skaičiavimo procesai skiriasi vieni nuo kitų struktūra, operacijų rūšimi,
sudėtingumu. Skaičiavimo procesų struktūros yra 3 tipų:tiesinės, šakotosios
(alternatyvinės), ciklinės. Atitinkamai ir vad.algoritmai (skaičiavimo
procesai):tiesiniai, šakotieji ir cikliniai.
Tiesiniu vad.toks skaičiavimo procesas, kuriame operacijas galima išdėstyti
nuosekliai vieną po kitos, t.y. tiesiškai. Pvz., Y=2 A=4*Y B=A+3 A=8
B=11(rašyti vertikaliai).
Šakotasis vad.skaičiavimo procesai, kuriuose vyrauja sąlygos operacijos,
lemiančios kitų operacijų atlikimo tvarką. Pvz.: įvesti 3 tarpusavyje
nelygūs skaičiai a,b,c. Sudarome algoritmą, pagal kurį g.b.apskaičiuoti
didžiausio skaičiaus kvadratą. Algoritmo schemoje matyti, kad čia
tikrinamos trys sąlygos ir žiūrint kokios jų reikšmės (jei sąlyga
tenkinama, tai jos reikšmė “taip”, o priešingu atveju – “ne”), atliekama
viena ir kita operacija. Tiesiniai elementai, t.y.priskyrimo sakiniai
savarankiškos reikšmės neturi, o yra sąlyginių sakinių sudedamoji dalis.
Viena šaka t.p.gali turėti šakų.
Cikliniais vad. skaičiavimo procesai, turintys pasikartojančių dalių.
Kartojamos skaičiavimo proceso dalis vad.ciklu. Ciklai vartojami taip
dažnai, kad būtų nelengva rasti praktinio uždavinio algoritmą ar programą
be jų. Pvz.: 1)Y=2; 2)ATLIKTI KOL Y<=8; A=Y*2; A=A+3; C=C-2; Z=A/C; Y=Y+1;
PABAIGA (rašyti vertikaliai)
Sprendžiant uždavinius reikia atlikti aritmetines ir nearitmetines
operacijas, atitinkamai galima suklasifikuoti ir uždavinius – į aritmet.ir
nearitmet. “Grynų” aritmet.ir nearitmet.skaičiavimo procesų nebūna.
Ar uždavinys sudėtingas, dažniausiai sprendžiame iš to, kiek skirtingų
operacijų reikia atlikti. Sudėtingumą nusprendžiame patys.
Algoritmą, kuris turi tik 1 modulį, vad.elementariąja struktūra, o kuris
sudarytas bent iš 2 modulių – moduline struktūra.
13.2 UŽDAVINIO FORMULAVIMAS
1.Uždavinio esmė, charakteristika:
*uždav.sprendimo tikslas; *objektai, kuriems uždav.yra sprendžiamas;
*rezultatinės informacijos panaudojimas; *sprendimo periodiškumas ir
trukmė; *reikalavimai surenkant pradinę informaciją ir ją pateikiant; *ką
daryti sutrikus IS; *asmenys ar padaliniai, kurie lemia koknrečių rezultatų
gavimo sąlygas; *veiksmų paskirstymas tarp valdymo personalo ir techninių
priemonių.
2.Rezultacinė informacija:
*rezultatinių pranešimų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių pranešimų
informacijos struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių
pranešimų pavadinimas, pateikimo kodas, periodiškumas ir laikas,
rezultatinės info gavėjas ir paskirtis.
3.Pradinė informacija:
*informacinių šaltinių sąrašas ir aprašai; *pirminių pranešimų info
struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *pranešimo pavadinimas, pateikimo
forma, kodas, gavimo dažnis ar laikas, siuntėjas.
4.Algoritmo aprašas:
*paskirtis ir charakteristika(panaudojimo apribojimai, galimybės ir
sprendimų kokybės reikalavimai, bendri rezultatų ir pradinių duomenų
reikalavimai); *matematinis aprašas (matematinis modelis, priimtų prielaidų
sąrašas, pasirinkto modelio adekvatumo realiam procesui reikalavimai,
žinios apie mokslinio tyrimo rezultatus); *naudojama info (skaičiavimams
naudojamų duomenų failų, bazių ir kt.rinkmenų formuojamų realizuojant
algoritmą sąrašas); *sprendimo algoritmas (algoritmo logikos panaudojimo
rezultatų aprašas (skaičiavimo etapai, formulės), skaičiavimo tikslumas,
priklausomybės, kurios reikalingos skaičiavimų tikrumui patikrinti, ryšių
tarp algoritmo dalių ir operacijų sąrašas, nurodymai dėl reikšmių pateikimo
rezultatiniuose dokumentuose); *uždavinio sprendimo grafinis vaizdavimas.
14.1.SKAIČIAVIMO TECHNIKOS RAIDOS ISTORIJA
Senovės romėnai skaičiavo kitaip nei mes. Jie skaič.rankiniu būdu ir
naudojo lentelę su numeruotais grioveliais – abaką. 10-ainiai sk.atsirado
indijoje. Juos į europą atvežė arabai apie 1000-uosius m. Pirmas 10-ainės
sist.skaičiuotuvas buvo išrastas Kinijoje. Jis buvo padarytas iš medžio ir
rutuliukų ir priminė skaič.lentą. Tai buvo iki 1642m., kai prancūzas
Paskalis sukūrė mašiną, kuri automatiškai skaičiavo. Jo aritmetikos mašina
buvo sudaryta iš daugelio dantytų ratukų, sunumeruotų nuo 0 iki 9, kurie
judėjo kai norėjai prodėti ar atimti sk.
1835m. anglas Babbage išvystė idėją apie sakič.mašiną, kuri galėtų apdoroti
ir saugoti info pati. Jo išradimas buvo analitinis variklis, kuris galėjo
būti pirmuoju tikru kompu (jis būtų buvęs didelis kaip futbolo aikštė ir
būtų varomas varikliu). Nors profesorius Babbage šios mašinos ir
nepagamino, tačiau daug jo idėjų buvo panaudota gaminant pirmąjį kompą.
Jacquard išrado perfokortas. 1880m. perfokortos pirmąkart buvo panaudotos
skaič. JAV gyventojus. Šiuo metu jos baigia išnykti, jas keičia magnetinės
juostos, diskai ir kt.magnetiniai įrenginiai.
Pirmasis elektr.kompas buvo sukurtas kariniams tikslams. ENIAC buvo
pagamintas Pensilvanijos universitete JAV 1946m.
Pimąjį 4 bitų mikroprocesorių 4004 sukūrė firma INTEL 1971m. Kitais metais
ji pradėjo gaminti galingesnį 8 bitų mikroproc. 8008, o 73m. dar tobulesnį
8050, kuris buvo panaudotas pirmosiose PĮ.
Bandymai sukurti nebrangų mikrokompą asmen.naudojimui prasidėjo 73m.,
tačiau tik 75m. pirkėjus sudominusį mikrokompą, kurių pagaminta ir parduota
apie 2000 egz. Tai buvo firmos MITS mikrokompas Altair8800, turintys
mikroproc.8080 ir 256B operatyviąją atmintį be klaviatūros, ekrano. Info į
jį buvo įvedama jungiklaii, o išvedama į spindulių skydelį. Netikėta MITS
sėkmė paskatino ir kitas firmas susidomėti PK. Šiam kompui buvo parsšytas
pirmasis 4 ir 8KB Basic’as.
77m. sukurtos Apple2 (visiškai pakeitė PK raidą). Jų atmintis žymiai
talpesnė, interfeisas magnetofonui, 8 jungčių pagrindinė plokštė,
klaviatūra, vairalazdė ir spalvotoji grafika.
78m. ATARI pradėjo gaminti pop.buitinius PK “Atari 400” ir “Atari800”.
Pastarasis turėjo klaviatūrą ir daug kitų priedų, t.p.spec.vaizdo ir
muzikinį procesorių.
“EPSON America” pagamino pop.spausdintuvą MX80, “Huston Instruments” –
pirmąjį braižytuvą “Hiplot”, “Sumagraphics” – prietaisą grafinei info
įvesti – grafinę lentą.
78m. “Hayes microcomputer” pasiūlė pirmąjį modemą “ Micromodem100”, kurio
info perdavimo greitis buvo nuo 110 iki 300bitų per sek.
80m. pasirodė firmos “Kommodore” buitinis PK VIC-20, turintis 5 kB RAM,
Basic’ą pastovioje atmintyje, nuoseklius magnetofono ir modemo interfeisus,
spalvotąjį displėjų ir jungtis išorinei pastoviąjai atminčiai. Tai buvo
pirmasis PK, parduotas >nei 1mln.egz.
81m. A.Obsorne sukonstravo pirmąjį nešiojamą PK. 82m. firma “Kommodore”
sukūrė patį populiariauią ir ilgiausiai naudotą buitinį kompą “Kommodire
64”. Jam pasirodžius prasidėjo 8 bitų buitinių kompų era, kuri baigėsi 9-
ojo 10-mečio pab.
83m. buvo pagamintas pirmasis optinis diskinis kaupiklis CD-Rom. 84m.
pagamintas pirmasis lazerinis spausdintuvas. 93m. firma INTEL pademonstravo
64 bitų mikroproc.”Pentium”.
26.1. DIALOGO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS.
Valdymo uždavinių sprendimas gali būti atliekamas įvairiuose kompiuterių
panaudojimo režimuose (vienaprograminiame arba daugiaprograminiame) ir
įvairiuose santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus
laiko, dialogo). Konkretūs režimai parenkami nuo uždavinių ypatumų,
naudojamos kompiuterinės technikos ir programinės įrangos.
dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika
apdorojimo proceso metu. Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą,
pasirinkti alternatyvius algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir
pan. Toks darbo organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus
uždavinius. Tai padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai
patogus vykdant įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos
įvedimas, užklausos koregavimas, eilutės įvedimas, užklausos transliavimas,
duomenų iš dB išrinkimas ir t.t.
(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne
sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka
vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)
Kadangi vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.
kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas,
dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai
būtų minimalūs.
27.1. DIALOGO RĖŽIMO ORGANIZAVIMO FORMOS: MENIU, KL, ATS, EL LENTELĖS,
GRAFINĖ IR MIŠRI.
dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika
apdorojimo proceso metu.
Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą, pasirinkti alternatyvius
algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir pan. Toks darbo
organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus uždavinius. Tai
padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai patogus vykdant
įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos įvedimas,
užklausos koregavimas, eilutės įvedimas, užklausos transliavimas, duomenų
iš dB išrinkimas ir t.t.
(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne
sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka
vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)

dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta pats žmogaus
bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias bendraujant
vartotojui su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo forma.
Populiariausios 2 dialogo formos: klausimų – atsakymų ir meniu (jas
kombinuojant naudojama mišriojI forma). Vartotojo atsakinėjimaI į informac.
sistemos klausimus nukreipia dialogą norima kryptimi. Tokia forma dažniau
naudojama paprastesnėse duomenų apdorojimo sistemose.Tuo tarpu sprendimų
paramos sistemose, kuriose didesnę lyginamąją dalį sudaro modelinė
vartotojų sąveika, tikslinga vartoti įv. meniu variantus. Kadangi
vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.
kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas,
dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai
būtų minimalūs. Vartotojui tenka: 1) pasirinkti punktą iš pateikto meniu,
2) atsakyti į pateiktą klausimą, 3) įvesti duomenis į dB 4) nustatyti
programos parametrus. Meniu g.b. horizontalus (bar) arba vertikalus
(popup). Meniu punktai g.b. pateikiami pavadinimais arba piktogramomis.
atsakymo į klausimą organizavimas g.b. 2 būdais: 1)kai pateikti galimi
atsakymo variantai 2) kai atsakymo variantai nepateikti. Pirmuoju būdu
atsakymas parenkamas analogiškai kaip ir dirbant su meniu, antruoju, reikia
įvesti pilną atsakymo tekstą ar raktinį ženklą. duomenų įvedimas
dažniausiai atliekamas užpildant videogramos laukus, kurie g.b. išdėstyti
laisvai arba stulpeliu. ei lauko dydis yra mažesnis už atributo dydį, tai
turi būti numatytas atributo reikšmės slinkimas. ei atributų ženklų sk.
fiksuotas, tai perėjimas prie kito atributo g.b. atliekamas automatiškai.
Programos vykdymo parametrai nustatomi taip pat, kaip ir įvedami duomenys.
El. lentelių pagrindinė paskirtis – imituoti darbą su lentelinės struktūros
dok-u. Naudojant tokias lenteles g. įvesti duomenis, uos koreguoti, įvesti
formules, pagal kurias automatiškai paskaičiuojami išvestiniai atributai,
atspausdinti gautą info, išsaugoti ją atmintyje pakartotiniam naudojimui.
El. lentelės dažniausiai naudojamos automatizuojant buhalt. apskaitą,
atliekant ekonominę analizę.

29.2 ADB VIENINGAS FORMAVIMAS IR NAUDOJIMAS SPRENDŽIANT ĮMONĖS VEIKLOS
FUNKCINIUS UŽDAVINIUS
ADB panaudojimo galimybės sprendžiant įmonės veiklos funkcinius uždavinius
labai didelės, nes reikalinga tiek operatyvi informacija, tiek kitokia.
Dažnai prireikia duomenų, esančių kompiuterio atmintyje. Pranešti apie
tokius duomenis vartotojas prašo užklausų forma. Kiekvieną užklausą
programuoti ir rankiniu būdu formuoti neapsimoka, ADB atveju ši problema
išsprendžiama naudojant įvairius failų organizavimo metodus ir taikant
šiuolaikines informacijos paieškos sistemas arba automatizuotas. Taigi, ADB
suteikia galimybę kiekvienu momentu gauti reikalingą informaciją, reikiamai
detalizuotą arba apibendrintą.
Kalbant apie ADB formavimą reikia paminėti tokius svarbius ypatumus:
Į duomenų bazes įtraukiami daugkartinio naudojimo duomenys, t.y. tie
pirminiai ir tarpiniai duomenys, kurie naudojami spręsti keliems
skirtingiems uždaviniams arba tam pačiam uždaviniui skirtingais laiko
momentais.
Vienoje duomenų bazėje saugomi tie rodikliai ar pranešimai, kurie
uždaviniams spręsti naudojami kartu, kurie gaunami iš tų pačių pirminių
dokumentų ar failų arba kurie yra tarpusavyje taip susiję, kad, keičiant
vienus iš jų, turi būti keičiami ir kiti.
Duomenys įrašomi, keičiant pirminių failų fizines struktūras, konkrečias
rekvizitų reikšmes jų adresais ir pan.
Pirminiai duomenys atskiriami nuo uždavinių, kuriems spręsti jie naudojami,
t.y. jų sprendimo programose nereikia aprašinėti duomenų bazės ar jos failo
fizinės struktūros, o pakanka nurodyti pradinių duomenų įrašus, jų
rekvizitus.
Iš visko matome, kad sujungiant duomenis į vieningas duomenų bazes, reikia
projektuoti atskirą jų tvarkymo technologiją.
30.1. Algoritmų vaizdavimo būdai.
Yra keli algoritmų užrašymo būdai: natūralia kalba, žingsniais ir
grafiškai. Pirmieji 2 nėra vaizdūs, todėl praktikoje algoritmai dažniau
vaizduojami grafiškai, t.y. skaičiavimo procesas vaizduojamas algoritmų
schemomis.
1)Pvz.: Uždavinys-a=2b+3, kai b=4. Jo sprendimo algoritmą galima išreikšti
tokia operacijų seka.Pirmas žingsnis: b reikšmę dauginti iš 4; rezultatą
įsiminti; pereiti prie antro žingsnio.Antras žingsnis: prie pirmo žingsnio
rezultato pridėti 3; rezultatą įsiminti.Tai žodinis algoritmo užrašymo
būdas (natūralia kalba).Trūkumai: dėl kalbos nevienareikšmiškumo gali būti
skirtingai interpretuojama, gali kilti noras kai kurių operacijų
“nepastebėti”.
2)Pvz.: 0)Y=2; 1)A=4*Y; 2)B=A+3; 3)C=8*Y; 40D=C-2; 5)Z=B/D;(rašyti
vertikaliai).Čia kiekvienas žingsnis turi savo nr., o A,B,C,D yra papildomi
kintamieji tarpiniams rezultatams išsaugoti. Nulinis žingsnis rodo, kokią
pradinę reikšmę įgyja kintamasisY.Operacijų atlikimo tvarką rodo žingsnio
nr.
3)Algoritmo schema sudaroma iš elememtų, kurie vaizduojami grafiniais
simboliais, t.y. tam tikromis geometrinėmis figūromis.Kiekvienas elementas
žymi tam tikrą operaciją, pavyzdžiui, stačiakampis- skaičiavimo, rombas-
sąlygos tikrinimo, lygiagretainis- duom. persiuntimo, ovalas- algoritmo
pradžią ir pabaigą, rodyklė- operacijų atlikimo tvarką,ir t.t. Tame pačiame
algoritme gali būti daug vienos rūšies operacijų, todėl vien tik
geometrinės figūros negalime spręsti, ką ji reiškia, todėl į jos vidų
įrašomos algoritmo operacijos- tam tikri sakiniai ar jų dalys: į
staąčiakampį – 1ar 2 priskyrimo sakiniai; į rombą rašoma tik ąslyga; į
lygiagretainį- duom. įvedimo ar išvedimo akinys. Kiekviena geometrinė
figūra yra griežtai apibrėžtos formos ir dydžio. Elementai tarpusavyje
jungiami rodyklėmis- taip nustatoma operacijų atlikimo tvarka.
Algritmo schema- tai elementų ir rodyklių rinkinys, rodantis, kaip
elementai turi būti sujungti rodyklėmis, kad pavaizduotos operacijos turėtų
prasmę ir aprašytų skaičiavimo procesą. Kad nekiltų neaiškumų, algoritmo
schemų braižymo taisykles riboja standartai.Kelios taisyklės: 1.elementai
braižomi nustatytų matmenų; 2.elementų numeriai (vardai) rašomi kairėje
pusėje, viršuje, pertraikiant figūros kontūrą; 3. rodylės (linijos)
braižomos lygiaigrečiai lapo kraštams; ir kt.
30.2 IS STRUKTŪRA.

IS kaip sudėtinga sistema susideda iš t.t. sudėtinių dalių – posistemių.
Kiekvienas posistemis g.b. skaidomas į smulkesnes dalis – funkcinius
uždavinius, jų kompleksus ir t.t IS susideda iš 2 posistemių: 1. Funkcinių
posist. 2. Funkcionavimą užtikrinančių posistemių. 2 posistemis susideda
iš:
1.informacinė įranga – tai info apie ekonom. objektą visuma, tos info
pateikimo, saugojimo, perdirbimo būdai. Info fondą sudaro šie svarbiausi
elementai: duomenys, jų formatizuotas aprašymas, pateikimo, apdorojimo,
saugijomo priemonės, duomenų sudarymo, apjungimo į failus metodai.

Informacinė įranga, kuri naudojama skaičiavimuose, laikoma mašinine
įranga, visi darbai iki info įvedimo į skaičiavimo mašiną, atliekami
ikimašininės arba praktinės įrangos.
2. techninė įranga – tai techninių priemonių kompleksas, funkcionuojantis
IS, bei šių priemonių dokumentacija. Ją sudaro įvairių modelių kompai ir
duomenų rinkimo, kaupimo, perdavimo ir pateikimo įrenginiai. Kaip įranga
yra naudojama: centralizuotai, decentralizuotai ir dalinai
decentralizuotai. Centalizuotai, kai egzistuoja spec. įmonės, skaičiavimo
centra ir juose naudojami didelio pajėgumo kompai. Dalinis arba pilnas
decentralizavimas, kai kompai naudojami betarpiškai specialistų darbo
vietose, o šie gali turėti ryšį su specialios įrangos forma (skaičiavimo
centru duom. bazėmis ir pan.).
3. matematinė programinė įranga – valdymo procesų modeliavimo priemonės,
tipiniai valdymo uždaviniai, įvairūs metodai (mat. programavimo, mat.
statistikos ir kt.). mat. programavimo įranga susideda iš 2 dalių: 1.
Bendroji, apimamnti OS, programavimo automatizavimo priemones ir serviso
programas. 2. Specialioji, apimanti taikomųjų programų paketus ir funkcinių
uždavinių programas. Ši įranga tarsi papildo bendrąją programinę įrangą.
4. organizacinė įranga – metodų bei priemonių visuma, kur aptariama
darbuotojų sąveikia su techn. priemonėmis, tarpusavyje funkcionuojant IS.
Organiz. įranga sprendžia šias funkcijas: analizuoja esamą valdymo sistemą,
nustato automatizuotinus uždavinius; rengia uždavinių sprendimą kompais,
apimant techn. ekonom. pagrindimą bei uždavinių sprendimo techn. užduotį.
5. teisinė įranga susideda iš bendruosios dalies, apimančios bet kokios IS
funkcionavimą ir lokalios dalies, reguliojančios konkrečios IS
funkcionavimą. Bendrąjį dalį sudaro įv. įsttaymai, įsakymai, nutarymai,
norminiai aktai, instrukcijos. Lokalią – projektotojo bei užsakovo teisės
bei pareigos, personalo teisės ir pareigos, info formavimo ir naudojimo
tvarka ir kt.

32.1 MODELIŲ TAIKYMAS INFORMACINĖSE SISTEMOSE
Modelį galima apibrėžti, kaip supaprastintą realios sistemos vaizdą,
struktūriškai jį atitinkantį ir tikslingai bei vienareikšmiškai
išreiškiantį realius sistemos elementų santykius.
Modeliavimo metodologijos ir konkrečių metodų parengimas glaudžiai susiję
su informacijos apie objektus, kurie egzistuoja už mūsų sąmonės ir
sąveikauja tarpusavyje bei su išorine aplinka, gavimo ir perdirbimo procesų
sutvarkymu.
Modelis – tai objekto pakeitimas kitu – abstrakčiu, kuris naudojamas
objekto originalo savybių tyrimui.
Modeliai sudaromi norint gauti info apie svarbiausias objekto-originalo
savybes, panaudojant supaprastintą jo modelį. Tyrinėjimas siejamas su tuo,
kad yra tyrimo subjektas, asmuo, kuris turi konkrečius tyrinėjimo tikslus,
taip pat modelis, kuris kuriamas, norint gauti info, padedančios sužinoti,
ko siekiama.
Modeliuojant visada yra 2 rūšių objektai: originalai, kuriuos reikia tirti,
ir modeliai, kuriuos tiesiog tiriame vietoj originalų. Originalus keičiame
modeliais norėdami supaprastinti, pagreitinti ir atpiginti originalo
tyrimą.
Tiriamas objektas g.b. bet kuri natūrali ar dirbtinė, realiai egzistuojanti
ar įsivaizduojama sistema. Objektas (tiriamoji sistema) turi savo vidinius
parametrus ir išorinius (konkrečias vartotojus dominančias
charakteristikas).
Kiekviena sistemos charakteristika priklauso ne nuo visų, o tik nuo tam
tikrų jos parametrų. Todėl tiriant sistemą, imami tik parametrai,
reikalingi nagrinėjamoms charakteristikoms įvertinti. Be to, dažniausiai
domina ne visos sistemos charakteristikos. Visa tai kaip tik leidžia
supaprastinti tiriamąją sistemą, pakeičiant paprastesniu nei pati sistema
jo modeliu.
Originalo ir modelio ne visi parametrai, taip pat ir išorinės
charakteristikos, turi sutapti. Kai kuriais parametrais ar
charakteristikomis jie gali skirtis. Objekto pakeitimas jo modeliu
priimtinas tada, kai tyrinėtoją dominančios charakteristikos nusakomos tais
pačiais parametrais, su kuriais jos susietos vienodomis priklausomybėmis.
Modeliuoti tikslinga tada, kai modelis neturi originalo požymių, trukdančių
jį tirti, arba kai yra žinomi nuo originalo besiskiriantys parametrai,
kurie padeda fiksuoti ar tirti modelio savybes. Taigi, be vidinių
parametrų, modelyje būna ir kiti, kurie imami kaip kintamieji. Kintamieji
gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Vid – tie, kurie atsiranda ne
sistemoje dėl išorinių poveikių. Endogeniniai kintamieji atsiranda dėl
sistemos vidinių būsenų poveikių.
Modeliai, kuriais keičiami originalai, g.b. realūs arba mintiniai. Realūs
g.b. natūriniai. Natūriniai modeliai – tai realūs objektai, su kuriais
atliekami tyrimai, eksperimentai, kompleksiniai bandymai, tačiau imami su
tam tikrais apribojimais ar reikalavimais. Natūrinis modelis – tai reali
situacija.
Fiziniu modeliu vadinama sistema, kuri yra ekvivalenti originalui arba
panaši į jį ir kuri gali turėti tą pačią arba kitokią fizinę prigimtį.
Kvazinatūriniai modeliai – tai natūrinių ir kitų rūšių modelių deriniai.
Jie formuojami situacijose, kuriose kai kurias tiriamosios sistemos dalis
reikia keisti skirtingos rūšies modeliais.
Masteliniai modeliai būna tos pačios fizikinės prigimties kaip ir
originalai, bet skiriasi masteliais.
Analoginiai modeliai – tai sistemos, kurių fizikinės prigimtys gali skirtis
nuo originalų, tačiau funkcionavimo procesai yra panašūs. Būtinos sąlygos –
vienareikšmis atitinkamumas tarp tiriamo objekto ir jo modelio tų
parametrų, kurie veikai sistemos charakteristikas ir jose vykstančių
procesų matematinių modelių tapatumas.
Dažniausiai abstraktūs modeliai yra matematiniai. Matematiniu modeliu
vadinamas formalizuotas sistemos aprašas abstrakčia kalba. Modeliui
aprašyti galima naudoti gana įvairias matematines priemones: algebrines,
diferencialo ir integralinio skaičiavimo, aibių, algoritmų teorijos ir kt.
Matematinius modelius pagal jų adekvatumą originalams skirstome į pilnus,
nepilnus ir artutinius. Pagal tiriamųjų procesų pobūdį skiriami
determinuoti ir stochastiniai, statiniai ir dinaminiai, diskretiniai,
tolydiniai, diskretiniai tolydiniai. G.b. skiriami normatyviniai ir
deskriptyviniai. Pirmieji sudaromi remiantis bendrais teoriniais
samprotavimais, o antrieji – aprašant ir apibendrinant realiai veikiančias
sistemas.
Analitiniu modeliu vadinamas toks formalizuotas matematinis sistemos
aprašas, kuris leidžia gauti lygties išreikštinį sprendinį, naudojant
žinomą matematinį aparatą.
Imitacinis modelis – tai sistemos ir išorinių poveikių, sistemos
funkcionavimo algoritmų arba sistemos būsenų kitimo sąlygų, veikiant
išoriniams ir vidiniams veiksniams, aprašymų visuma.

32.2 informacijos srautai ir jų vaizdavimas
Analizuojant kompiuterizuojamą objektą, detaliau tiriami informacijos
(duomenų) vidiniai ir išoriniai srautai, jų tvarkymo ir apdorojimo
procesai.
Informacijos srautai. Aprašoma, kokius uždavinius sprendžia kiekvienas
kompiuterizuojamo objekto informacinių srautų gavėjas, kaip jis, spręsdamas
tuos uždavinius, naudoja informaciją ir kaip iš gaunamos info. Formuoja jam
reikalingą. Aprašomi info. Sistemos, tiek dokumentuotos, tiek
nedokumentuotos informacijos srautai. Gali būti atskirai išskiriami
išoriniai ir vidiniai srautai. Aprašant kiekvieną srautą reikia nusakyti ir
jo apdorojimo procesų pobūdį (rankinis, kompiuterizuotas).
Apibūdinant išorinius inform. Srautus, aprašomi informaciniai
kompiuterizuojamo objekto ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis,
duomenų bazėmis, registrais ir kitais su organizacija susijusiais
objektais.
Apibūdinant vidinius srautus išskiriami skirtingi informacijos srautai tarp
organizacijos padalinių, darbuotojų, taip pat tarp padalinių ir laikomų
duomenų. G.b. pirma išskiriami apibendrinti informacijos apdorojimo
procesai ir aprašomi juos siejantys informacijos srautai, o po to
detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai informacijos
srautai.
Duomenų srauto aprašas:
1) SRAUTO VARDAS – identifikatorius;
2) SRAUTO ŠALTINIS – valdymos objektas, procesas ar laikomi duomenys, kur
išeina tas srautas;
3) SRAUTO TIPAS – dokumentų srautas, duomenų srautas ir pan.;
4) SRAUTO PERDAVIMO BŪDAS – tiesioginis, per kurjerį, ryšio kanalais,
kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.;
5) SRAUTO APIMTIS – srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą;
6) SRAUTO PERDAVIMO GREITIS – momentinis, praėjus tam tikram laikui,
konkrečiu laiku;
7) SRAUTO GAVIMO SĄLYGOS -srauto perdavimo periodiškumas arba sąlygos
kurioms susidarius yra perduodamas srautas.
Detalesniems srautų aprašams gerai tinka informacijos srautų schemos,
kuriomis aprašoma naudojama ir formuojama sistemos informacija (dokumentai,
duomenų rinkmenos), jos srautai ir apdorojimo procesai. Duomenų srautų
schemų pagrindiniai elementai: srautas, galas (duomenų šaltinis arba
adresatas), duomenys (duomenų bazė, duomenų rinkmena), procesas.
Paprasčiausia bus schema, aprašanti vieną įeities, vieną išeities srautą ir
vieną pastarojo formavimo procesą, tačiau iš tikrųjų būna sudėtingesnės,
todėl ir tos schemos turi po kelis visus elementus.
Kai kuriose duomenų srautų schemose loginiams ryšiams tarp srautų
pavaizduoti naudojamos procedūrinės žymės IR irARBA. IR pažymėti srautai
turi įeiti į procesą ar išeiti iš jo kartu; o ARBA naudojamas kai vienu
metu įeiti į procesą ar išeiti iš jo turi tik vienas iš visų šitaip
pažymėtų srautų.
Taip pat g. b. išskirtųjų informacijos srautų struktūra, nusakomi laikomi
kompiuteriuose (mašininėse laikmenose) duomenys, jų apdorojimo procesai.
Aprašant informacijos srautų struktūras, nusakoma, kokie duomenys,
dokumentai arba kt. Informac. objektai yra perduodami kiekvienu iš išorinių
ir vidinių informacijos srautų. Išryškinama tik informacinių objektų esmė,
nedetalizuojant jų pavaizdavimo formatų ir kitų techninių detalių.
33.1. INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA. (33.2 IS KELIAMI REIKALAVIMAI)
Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs
yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).
Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir
dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz.,
gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo
struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai
tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą,
imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro
ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas
turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.
kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama
nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių
elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės
(arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms
tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų
bruožų.
Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai
reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos
laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba,
tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info
laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.
koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai
stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra
žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose
info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos
kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių
vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.
Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir
apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info
daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai
daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros
paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, apdorojimo, laikymo ir
kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios
yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš
darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti
kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų
priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).
. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką),
sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)
informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar
atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir
jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)
info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO
(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas,
vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų
aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios
kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.
33.2 INFORMACINEI SISTEMAI KELIAMI REIKALAVIMAI
Dar tik pradėjus kurti sistemą reikia nustatyti jai pagr. keliamus
reikalavimus, kad sistema padėtų pasiekti vartotojo keliamus tikslus.
Techninei įrangai keliami reikalav. – kompiuteriams, tinklų įrangai, ryšio
priemonėms, orgtechnikai. Jie g.b. nusakomi funkcinėje tech. įrangos
specifikacijoje, kurioje nurodoma, ką ta įranga privalo atlikti, pateikiami
patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav.
Programinei įrangai – operacinei sist., tinklų įr., kompiut. ryšio
sistemoms, taikomųjų programų paketams, originalių programų rengimo
priemonėms ir kt. Įr., kuri bus reikalinga, kad inf. sistema galėtų veikti
ir teikti norimus rezultatus. Jie g.b. pateikiami funkcinės programinės įr.
specifikacijose. Pagr. reikalav.: patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo,
kainų.
Komp. tinklui – vietiniam komp. tinklui ir jo telekomunikacijos mazgui,
siejančiam viet. komp. tinklą su kt. tinklais. Jie pateikiami funkcinėje
tinklo specifikacijoje, kurioje nusakoma, ką jis turi daryti, pateikiami
patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav. Konkretūs sistemų
pavadinimai ir reikalav. g.b. nustatomi vėliau.
Duomenims laikyti – kuriamos sist. vidinėms duomenų bazėms (bazių
administrav., archyvav., kompiuterinis auditas).
Duomenų rinkimui, pirminiam apdorojimui ir kontrolei – pradinių duom.
rinkimo būdams, duom. įrašymui, teisingumui ir korektiškumui.
Duomenų apsaugai – taisyklės, reglamentuojančios vidinių duom. bazių
panaudojimą ir kt. kuriamos inf. sistemos techniniai bei organizaciniai
reikalav. Inf. į išorę turi eiti tik per telekomunikacinį mazgą, vietiniai
komp. tinklai sujungiami per spec. šliuzus, įrengtos spec. patalpos
kompiuteriams, terminalams, inf. laikmenoms saugoti, kokiais standartais
grindžiama duom. ir jų perdavimo apsauga, vartotojams t.b. leista naudotis
taikomųjų programų paketais tik savo darbo vietose, duom. bazių
administravimo priem. t.b. neprieinamos vartotojams.
Dokumentacijai – standartai ir kt. dokum., kurie t.b. paruošti kuriamai
inf. sistemai.
Personalo kvalifikacijai – vartotojų kvalifikac., į kokią reikia
orientuotis projektuojant inf. sistemą.
Juridinės ir organizacinės sąlygos, leidžiančios realizuoti, diegti ir
eksploatuoti sistemą – normatyviniai aktai, potvarkiai, nutarimai, kuriuos
reikia priimti ir organizaciniai pertvarkymai, kuriuos reikia daryti
kompiuterizuojamame objekte.
37.1. VALDYMO STRUKTŪROS VAIDMUO INFORMACINĖSE SISTEMOSE
IS kūrimą galima būtų palyginti su namo statyba. Plytos – dar ne namas.
Kompiuterinė technologija dar nėra IS.
Kuriant IS iš pradžių reikia žinoti įmonės struktūrą, funkcijas, valdymo
tikslus, priimamus sprendimus, kompiuterinės technikos galimybes ir pan.
IS (konkrečios įmonės) yra įmonės dalis, o bet kokios įmonės pagrindiniai
elementai yra ir valdymo, organizacinė struktūra, personalas, standartinės
procedūros ir pan. Firmos padalinių darbą koordinuoja jos valdymo
struktūros. O valdymas – nustatyto tikslo siekimas realizuojant šias
funkcijas: organizavimo, planavimo, apskaitos, analizės, kontrolės bei
skatinimo.
Vykdant organizavimo funkciją sudaroma firmos organizacinė struktūra
(padaliniai), padalinių etatų struktūra (pareigos, atsakomybė, teisės ir
kt.). Visa tai turi būti aprašyta pareigybinėse instrukcijose ir
nuostatose.
Planavimo funkcijos esmė – numatytų uždavinių vykdymo planų sudarymas ir
realizavimas (verslo planas, gamybos, marketingo planai ir kt.). Kiekvienas
planas sudaromas detalizuojant mėnesiais, ketvirčiais, metais ir pan.
Apskaitos funkcijos esmė – sudaromi ir panaudojami veiklos apskaitos
rodikliai.
Analizės (analitinė) funkcija atspindi planų, užsakymų vykdymo planus,
nustato vystymosi tendencijas, rezervus įtakojančius veiksnius ir kt. Įmant
firmą kaip visumą analizuoja įvairaus lygio specialistai. Visos firmos
veiklą analizuoja auksčiausio lygio specialistai, padalinių veiklą –
žemesnio lygio specialistai.
Kontroliuoja paprastai vadybininkai. Yra planų vykdymo, materialinių
vertybių, finansinių lėšų sunaudojimo kontrolė ir kt.
Skatinimo esmė – įvairių skatinimo metodų sudarymas ir naudojimas. Galimi
finansinio, psichologinio skatinimo metodai ir pan.
Imant bet kokią firmą kaip visumą, valdymo struktūra nagrinėjama 3 valdymo
lygiais:
1. Žemiausias lygis (operatyvusis, operacinis)
2. Vidutinis lygis (funkcinis, faktinis)
3. Aukščiausias lygis (strateginis, ilgalaikis)
Atskiruose valdymo lygiuose skiriasi sprendžiami ekonominiai uždaviniai,
t.y. atskiruose valdymo lygiuose yra skirtingas uždavinių sudėtingumas,
t.y. kuo uždavinys sudėtingesnis, tuo aukštesniame lygyje jis yra
sprendžiamas.
Žemiausiame lygyje yra sprendžiami paprasti uždaviniai, jie yra operatyvaus
pobūdžio, jų yra daug, o rezultatai naudojami operatyviam darbui. Kaip
taisyklė šiame lygyje didelis atliekamų operacijų kiekis, o ir lygis
vadinamas operatyviu, kadangi reikia greitai reaguoti į besikeičiančias
operacijas. šio lygio pagrindinis uždavinys – operatyviai reaguoti į
besikeičiančias situacijas. Dominuoja operatyvios apskaitos uždaviniai.
Pvz., parduotos produkcijos kiekio apskaičiavimas, medžiagų sunaudojimo
apskaičiavimas, materialių vertybių judėjimo operatyvi apskaita ir pan.
Norint turėtu operatyvią informaciją, reikia spartinti informacijos įvedimą
(mažinti įvedamos informacijos kiekį ir spartinti jos perdavimą). šiame
lygyje dirba įvairūs menedžeriai: normuotojai, inžinieriai, priimantys
žemiausio lygio sprendimus. Jiems reikia reaguoti į tai, kad būtų reikiamos
vertybės sandėly ir pan.
Antrame funkciniame lygmenyje sprendžiami uždaviniai, kurie naudoja pirmo
lygio informaciją, kuri turi būti operatyvi, teisinga ir t.t. Dominuoja
analizės funkcija. Analizėz funkcijos sprendžiamų uždavinių apimtis mažėja,
bet didėja jų sudėtingumas. Čia taip pat tenka daugiau laiko skirti
analizei, papildomų duomenų rinkimui ir pan. Naudojantis paklausos
duomenimis, konkurentų produktų kainomis, gali būti prognozuojamas pelnas,
koreguojamas produkcijos gamybos planas įvairiems laikotarpiams.
Laikotarpiai neilgi – savaitė, dekada, mėnuo, ketvirtis. šiame lygyje
sprendimo rezultatai atsiranda praėjus tam tikram laikui, t.y. surinkus,
apdorojus papildomą informaciją. šio lygio uždavinys – firmos taktinis
valdymas ir taktinių uždavinių sprendimas.
Trečiasis valdymo lygis – strateginis. Rengiami strateginiai sprendimai
ilgalaikiams strateginiams tikslams pasiekti. Dominuoja strateginio
planavimo funkcija. Uždaviniai sprendžiami dar rečiau, jie yra dar
sudėtingesni. šiame lygyje atsakomybė už priimtus sprendimus yra labai
didelė (ekonomine prasme). Čia finansų analizės pagrindu gali būti
nuspręsta didinti, mažinti ar nutraukti tam tikro produkto gamybą, atleisti
darbuotojus, priimti naujus darbuotojus ir pan., t.y. pagrindinis veiklos
uždavinys – strateginis planavimas, koordinavimas viduje ir išorėje.
IS pelno neduoda, tačiau jų dėka galima kažką pasiekti, optimaliau
nuspręsti. Kita vertus, jei jų panaudojimo strategija buvo neteisingai
įvertinta, gali būti patirti nuostoliai.

37.2 TECHNINĖ BEI MATEMATINĖ PROGRAMINĖ ĮRANGA

Techninė įr. (TĮ) – tai tech. priem. kompleksas, funkcionuojanti IS ir šių
priemonių techninė dokumentacija.
TĮ sudaro: 1) įv. modelių kompiuteriai; 2) info. rinkimo, kaupimo,
apdorojimo, perdavimo bei pateikimo įrenginiai; 3) tech. priem. parinkimo
bei jų funkcionavimo dokumentacija;
Šiuo metu egzistuoja 2 TĮ naudojimo būdai (formos):
1) centralizuotas, kai egzistuoja spec. įm., skaičiavimo centrai ir juose
naudojami didelio pajėgumo kompiuteriai;
2) dalinis arba pilnas decentralizavimas, t.y. kai komp. naudojami
betarpiškai specialistų darbo vietose, o šie g. turėti ryšį su spec.
įrangos forma (skaičiavimo centru, duom. bazėmis ir pan.)
Matematinei progr. įr. priklauso: 1) valdymo procesų modeliavimo priem.; 2)
tipinių valdymo uždavinių programos; 3) speciali įranga (funkcinių užd.
sprendimo programos).
28.1.Individualus ir kolektyvinis kompiuterių naudojimas
Darbo grupė yra keletas asmenų, bendradarbiaujančių tarpusavyje vykdant tam
tikras funkcijas, esant fiksuotiems atskirų narių santykiams ir tam tikra
grupės narių veiksmų reglamentavimui.
Homogeninėse grupėse visi nariai atlieka tas pačias funkcijas, todėl grupės
produktyvumas priklauso nuo narių skaičiaus grupės darbą lengviau
organizuoti, o informacinių sisitemų sudarymas tokioms grupėms gan
paprastas.
Heterogeninėse grupėse atskiri jos nariai vykdo skirtingas funkcijas, rodėl
nėra tiesinės priklausomybės tarp produktyvumo ir narių skaičiaus, IS daug
sudėtingesnės. Grupėje darbo moralės lygis turi tendenciją kristi.
Sistemų efektyvumas darbo grupėje priklauso nuo veiksmų reglamentavimo.
Darbo grupės nariai turi dalintis tais pačiais skaičiavimo technikos
resursais. IS turi būti organizuota taip, kad atskiri nariai tarp savęs
nekonkuruotų. Atsiranda resursų dozavimo problema, pvz., kiek procesoriaus
laiko suteikti vienam nariui. Iškyla duomenų apsaugos ir įslaptinimo
problemos.
Sistemos įrengimų resursus galima dalinti panaudojant vietinius tinklus VT
arba fiziškai nešiojant duomenis mašininiuose nešikliuose nuo vieno
įrenginio prie kito.
Bendrai paėmus, VT pagrindu galima realizuoti daug įvairių apsikeitimo
duomenimis būdų tarp grupės narių. Vienas paprasčiausių – elektroninis
paštas. Kiekviena darbo vieta turi centriniame atminties įrenginyje
asmeninį skyrių – pašto dėžutę, į kurią patalpinami jam skirti pranešimai.
Tokios sistemos gali būti aktyvios arba pasyvios. Aktyviose automatiškai
displėjuje atsiranda pranešimas apie naujus siuntinius dėžutėje.
Elektroninio pašto modifikacija yra elektroninės konferencijos, kai tas
pats pranešimas siunčiamas visiems nariams. Sinchroninės konferencijos gali
vykti panaudojant videotechniką.
Tekstų tvarkymo sistemoje centralizuotai laikomos įvairių dokumentų formos
ir ruošiniai. Jų panaudojimas įgalina lengviau realizuoti duomenų
standartuzavimą ir kelia darbo našumą.
Hyperteksto panaudojimas įgalina greitai surasti reikiamus duomenis, kurie
gali būti teksto, grafikų, lentelių, paveikslų pavidale.

27.2. Valdymo personalo (VP) darbo organ-mo IS sąlygom. Kad ŪVA (ūk.
Veiklos analizė) būtų efektyvi, ji tb kompleksinė, operatyvi ir sisteminga.
Šie užd-niai įvykdomi tik tada. Kai VP aprūpnamas kompleksine, oper-via ir
pilna info. Automatizuotos buh apskaitos sąlygomis analizuojant įmonės
ūkinę veiklą, attinkamai tb organizuojamas ir VP darbas. Jis skirstomas į 4
etapus: 1) analitinio darbo programos ir plano sudarymas. Čia yra tokios
procedūros: analzės užd-nių nustatymas, ŪVA objektų parinkimas, būtinos
informacjos apimtes nustatymas, ŪVA metodų parinkimas, darbų kalendorino
grafiko sudarymas, dalyvių nust-mas, darbų jiems paskirstymas ir
instruktavimas. Būtinos info-os apimtys gb nustatytos autom-tai; 2) ŪVA
naudojamos info-os rnkimas ir patikrinimas. Labai svarbūs yra pradinės info-
os rinkimas ir registravimas. Jos atliekamos perferine techinka, tačiau
plačiai naudjama ir rezutatinė info, gauta autom-tai išspendus planavimo ir
apskaitos užd-nius. Personalas naudoja čia technines priem-es, naudojamas
pradiniams duomenms gauti, formuoti ir pazuošti analizei; 3) gautų duomenų
apdorojimas ir studij-mas. Apdor-mas atliekamas automatizuotai. VP-lui
nustatytais terminais pristatomos analtinės lentelės. Jos naudojamos
reiškiniams ir procesams analizuoti bei įvertinti. Kokias lenteles ir kada
rekia pristatyti nustatoma pimame etape. Automatizuotos buh apsk-os sąl-mis
valdymo personalas atlieka savo tiesioginies f-jas; 4) ŪVA rezultatų
apibendrinimas ir apforminimas. Svarbiausias šio etapo užd – formuoti
suvestinę analitinę inf-ją po jos autom-to apdorojimo tam, kad pilniau ją
būtų galima panaudoti pagrįstiems sprendimams priimti. Veiksminga
analizuojant įvairių faktorių įtaką reiškiniams bei procesams yra
daugiafaktorinė analizė. Šiam užd-iui spręsti panaudojami ek-niai matem-
niai modeliai ir šiuolaikinė ST visuose VP-lo darbo etapuose.
Įmonių VP techinines priem-es naudoja įvairiais aspektais: paspartinti
atlikti paprastas aritm-es opracijas; naudoja atlikti sudėtingus
matematinius ek. Skačavimus pasitelkiant iš anksto reikiamai sutvarkytus
pastovius duomenis (normatyvus, normas, žinynus ir kt). Tokiems darbams
atlikti yra kuriamos įv sistemos; kompouteriai tarnauja kaip intelektualios
priemonės: jie padeda greitai analizuoti ir vertinti susidariusią padėtį,
pateikia įv. Variantus kaip prmti sprendimus. Šiuo atveju kuriamos inf-nės
sistemos. Automat-tos valdymo sistemos – tai “žmogus – mašina sistema”,
kuri turėjo užtikrinti (Lietuvoje iki 1995m.) valdomo ekon objekto
efektyvumą ir kai visos ek-nės inf-jos pradedant inf-os atsiradimu, iki jos
pateikimo vartotojui, būtų atlekamos autom-tai arba technnėmis priem-mis.
Tokių autom-tų valdymo sistemų kurimas buvo skirtos įmonų planavimui bei
valdymui automatizuoti. Tuo buvo siekiama per daug, nes autom-ti visas
valdym f-jas yra nerealu.
Dabar valdymo sistemų diegimo atžvilgiu yra tarpinis etapas. Perspek-nis
etapas Lietuvoje – 2001 – 2005m. Čia pagrindinis akcentas – kad reikalinga
diegti informacijnes technologijas saviv-bių inf-nėse struktūrose.
14.2 Organizacinė ekonominė uždavinio esmė. Įmonės valdymo sistema susideda
iš daugelio apskaitos barų, kurių kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai,
realizuojantys tam tikrą funkciją. Uždaviniai–viena iš įmonės ūkinės
veiklos analizės dalių. Kiekvienas uždavinys jungia keletą analitinių
lentelių. Pavyzdžiui, personalo apskaitos automatizavimas apima tokius
uždavinius: personalo žinynų (sąrašų) tvarkymo, opersonalo judėjimo
apskaitos, personalo priėmimo ir atleidimo apskaitos, duomenų apie
darbuotojus pakeitimo uždavinius. Uždaviniai paprastai skirti aiškiai
apibrėžtos įmonės valdymo srities problemų sprendimui, juos sprendžia
atitinkamos kompetencijos specialistas. Uždaviniai sprendžiami naudojantis
pirminiais dokumentais, jų tikslas – gauti operatyvius ir tikslius
duomenis, įgalinančius priimti efektyvius įmonės valdymo sprendimus.
Pavyzdžiui, personalo valdymo apskaitoje gali būti gauti šie rezultatiniai
dokumentai (analitinės lentelės): personalo pareigybiniai žiniaraščiai,
personalo darbo rezultatų kontrolės žiniaraščiai, darbo ataskaitų formos ir
pan. Detalizuojant funkcinę valdymo kontūro struktūrą susiformuoja atskiri
funkciniai vadybos uždaviniai ir taikomieji kompleksai: pvz: atsargų
planavimo uždavinys, gamybos išlaidų apskaitos užd., “portfelio” sprendimo
taikomasis užd., produkcijos realizavimo ir atsiskaitymo su tiekėjais
kompleksas, kokybės valdymo kompleksas (vartojamosios vertės lygio
nustatymo užd., konkurencingumo laipsnio įvertinimo užd.) ir kt.
Skirtinguose įmonės valdymo lygiuose yra sprendžiami skirtingi uždaviniai.
Žemiausiame (operaciniame) lygyje sprendžiami besikartojantys uždaviniai ir
juose naudojama operatyvi informacija. Šiame lygyje būtina greitai reaguoti
į besikeičiančią situaciją, todėl uždaviniai skirti daugiausia analitinei
apskaitai: 1) parduotų prekių kiekio apskaita, pagamintos produkcijos
apskaita, medžiagų sunaudojimo apskaita.
Funkciniame lygyje sprendžiamiems uždaviniams naudojama operatyviniame
lygyje generuota informacija. Šių uždavinių sprendimo periodiškumas yra
didesnis, apimtis mažesnė, tačiau didėja jų sudėtingumas. Strateginiame
lygyje sprendžiami uždaviniai, įtakojantys ilgalaikius įmonės planus,
vystymosi prioritetus bei kryptis.
Uždaviniai realizuoja apskaitos funkciją (sudaromi ir panaudojami veiklos
apskaitos rodikliai), analizės (pardavimų struktūros ir pan.) bei kontrolės
(planų vykdymo, išteklių panaudojimo) funkcijas. Uždaviniai pagal
analizuojamus požymius grupuojami į 2 grupes: 1) išteklių analizės
uždaviniai (išteklių buvimas, aprūpinimas ištekliais, išteklių būklė,
judėjimas, panaudojimas); 2) procesų analizės uždaviniai (išaiškinami
procesų rezultatų kiekiniai parametrai, pvz. išleistos, realizuotos
produkcijos apimtys, procesų kokybinės charakteristikos)
19.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų uždavinių sprendimo technologija. Ši
programa turi apskaičiuoti įmonės darbuotojams (laikininkams ir
vienetininkams) darbo užmokestį,atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje
galiojančius įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius tvarką, atlikti
privalomus išskaitymus iš darbo užmokesčio, apskaičiuoti privalomas
kompensacijas, alimentus ir kitus priedus, paskirstyti vienkartinių premijų
fondą. Įvertinus tai, kad įstatymai Lietuvoje dažnai keičiami, siūloma
uždavinyje numatyti galimybes nesudėtingai įvesti tuos pakeitimus: sudaryti
pirminių duomenų lentelees, kurių duomenis tiesiogiai susieti su
formulėmis.
Uždavinys“Darbo užmokesčio apskaita” susideda iš 5 pagrindinių dalių:
Asmeninės darbuotojų kortelės (AsmKortele);
Darbo laiko apskaitos žiniaraštis laikininkams (LaikininkuZin);
Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštis vienetininkams (VienetininkuZin);
Vidutinio darbo užmokesčio praeitą ir užpraeitą ketvirtį apskaičiavimas
(VDU);
Darbuotojų darbo užmokesčio bei darbdavio sąnaudų apskaita (DUZiniarastis).
Priėmus darbuotoją į darbą yra užpildomi jo pradiniai duomenys asmeninėje
sąskaitoje(AS). Priklausomai, kokia laikinė ar vienetinė DU apskaitos
sistema taikoma, užpildomi duomenys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba
išdirbio apskaitos žiniaraštis (DLV; DLN). Darbo užmokesčio žiniaraštyje
formulių pagalba gaunami duomenys iš AS ir DLV/DLN ir paskaičiuojami
atitinkami darbo užmokesčio žiniaraščio rodikliai.
Asmeninėje darbuotojų kortelėje yra įvedami šie pradiniai duomenys apie
darbuotojus (vardas, pavardė,kategorija (pareigybė),tabelio numeris, darbo
apmokėjimo sistemos tipas (laikinė ar vienetinė), darbovietės tipas
(pagrindinė ar nepagrindinė), etato dydis, vaikų skaičius, lengvatinė
sąlyga pagal socialinį darbuotojo statusą, įstatymų numatyti PNM dydžiai
pagal lengvatines sąlygas, darbo sąlygos (kenksmingos, labai kenksmingos ir
normalios).
Taigi, pasikeitus norminiams aktams ir kitiems duomenims kartu pakeičiamas
ir pasikeitęs atitrinkamas rodiklis : PNM, darbo sąlygų rodiklis ir pan.
Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikininkams įvedami šie pradiniai
duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,darbo valandos kiekvieną
dieną,neatvykimai į darbą pagal sutartinius žymėjimus)
Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštyje vienetininkams įvedami šie
pradiniai duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,nustatytas vienos dienos
išdirbis ir faktinis išdirbis kiekvieną dieną,neatvykimai į darbą pagal
sutartinius žymėjimus.
Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje yra įvedami šie pradiniai
duomenys(vienkartinės premijos sumą,minimalus pareigybinis ir valandinis
atlygis,tabelio numeris, įkainio pagrindas,įkainis,alimentai procentais.
Premijavimo darbo lauke įvedami premijavimo koeficientai, pagal kuriuos
darbuotojams proporcingai paskirstomos premijos, įvedus bendrą premijų
sumą.
Tarpinė informacija. Pirminių duomenų pagrindu galima gauti tokią tarpinę
informaciją Asmeninėje kortelėje(NMP,kategorija (pareigybė) pagal darbo
apmokėjimo tipą,Kenksmingų sąlygų daugiklis (priklausantis nuo darbo
sąlygų)
Rezultacinė informacija. Naudojantis pradine ir tarpine informacija,
laikininkų ir vienetininkų darbo apskaitos žiniaraštyje yra gaunama ši
rezultacinė informacija:
Pagrindinio atlyginimo dydis kiekvienam darbuotojui.
Apmokėjimas už darbą kenksmingomis sąlygomis,
Priemokų už viršvalandinį darbą dydis kiekvienam darbuotojui.
Priemokų už darbą poilsio dienomis dydis kiekvienam darbuotojui.
Bendras pašalpos dydis už ligą:
pašalpa už pirmas 2 ligos dienas (ją moka darbdavys);
pašalpa už likusias ligos dienas (mokama iš socialinio draudimo fondo).
1) Apmokėjimas už kasmetines atostogas.
2) Apmokėjimas už tikslines atostogas:
Mokamos mokymosi atostogos
Nėštumo ir gimdymo atostogos
Atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis vieneri metai
Atostogos vaikui prižiūrėti nuo vienerių iki trejų metų
Apmokėjimas komandiruotės dienomis.
Vienkartinė premija.
Priskaičiuotas darbo užmokestis kiekvienam darbuotojui iš viso.
30% socialinis draudimas (moka darbdavys).
Išskaitymai iš priskaičiuoto darbo užmokesčio:
fizinių asmenų pajamų mokesčio dydis (moka darbuotojas);
1% socialinio draudimo mokestis (moka darbuotojas);
alimentai pagal procentus.
Mokėtinas darbuotojui darbo užmokesčio dydis.
Darbdavio sąnaudos.

DU APSKAITAI SIŪLOMA NAUDOTI FORMULES

Modeliui naudojamos šios ”Excel” skaičiuoklės formulės:
VLOOKUP(reikšmė, matrica, stulpelis) – duomenų matricos matrica pirmame
stulpelyje ieško reikšmės reikšmė, ir suradusi grąžina atitinka reikšmę iš
nurodyto matricos matrica stulpelio stulpelis.
INDEX(matrica, eilutė, stulpelis) – grąžina matricos matrica nurodytos
eilutės ir nurodyto stulpelio sankirtos reikšmę.
CHOOSE(indeksas, reikšmė1, reikšmė2, ., reikšmėN) – pagal indekso indeksas
reikšmę grąžina vieną iš reikšmių (pvz., jei indeksas = 3, tai bus grąžinta
reikšmė3).
COUNTIF(intervalas, sąlyga) – grąžina intervalo intervalas reikšmių,
patenkinančių sąlygą sąlyga, skaičių.
SUMIF(intervalas1, sąlyga, intervalas2) – nustato, kurios intervalo
intervalas1 reikšmės patenkina sąlygą sąlyga, ir grąžina atitinkamų
intervalo intervalas2 reikšmių sumą.
DAY(data) – grąžina datos data dieną.
WEEKDAY(data, režimas) – grąžina datos data savaitės dieną. (Jei režimas =
2, tai pirma savaitės diena yra laikomas pirmadienis).
MONTH(data) – grąžina datos data mėnesį.
YEAR(data) – grąžina datos data metus.
ROUND(skaičius, skaičiaus_dalys_po_kablelio) – grąžina iki
skaičiaus_dalys_po_kablelio suapvalintą skaičių skaičius.

PVZ.:

VLOOKUP(C6; $C$16:$D$23; 2; FALSE) – ieško C6 reikšmės fiksuotoje matricoje
C16:D23 ir priskiria antro stulpelio reikšmę.

Pasirinkimų sąrašai sudaromi naudojant Data/Validation./Settings/List
(ir nurodoma matrica, iš kurios sudaromas sąrašas) komandą.

Mėnesio 29, 30, 31 dienos nustatomos formulėmis:
CHOOSE(MONTH($B$1);AH6+1;””;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;
AH6+1;AH6+1)
CHOOSE(MONTH($B$1);30;””;30;30;30;30;30;30;30;30;30;30)
CHOOSE(MONTH($B$1);31;””;31;””;31;””;31;31;””;31;””;31)
Savaitės dienos nustatomos priskiriant joms mėnesio dienos koordinatę ir
pakeičiant duomenų formatą į custom (ddd).
Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbtų dienų skaičius viso nustatomas
formule:
COUNTIF(G10:AK10;”=DD”)+COUNTIF(G10:AK10;”=KS”)+COUNTIF(G10:AK10;”=DP”)+COUN
TIF(G10:AK10;”=DS”)+COUNTIF(G10:AK10;”=K”)
Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbti viršvalandžiai nustatomi formule:
SUMIF(G11:AK11;”>8″;G11:AK11)-COUNTIF(G11:AK11;”>8″)*8

Nustatant vidutinį darbo užmokestį už praeitą bei užpraeitą ketvirtį,
patogu sudaryti kiekvieno mėnesio darbo dienų skaičiaus lentelę. Po to iš
šios lentelės automatiškai išrenkamas praeito ar užpraeito ketvirčio
mėnesių darbo dienų skaičius:
INDEX($D$23:$O$43;YEAR(D$6)-1989;MONTH(D$6)) – čia koordinatėmis D23:O43
nurodoma mėnesių darbo dienų skaičiaus lentelė, o funkcijos YAER ir MONTH
nusako konkrečių metų konkretų mėnesį (jų sankirtoje paimamas darbo dienų
skaičius tais metais, tą mėnesį).
26.2.Darbo užm-čių skaičiavimų vienetininkams automatizavimas žr. 16.2.
28.2. Išskaitymų iš darbo užmokesčio skaičiavimų automatizavimas.

Be nustatyto atlyginimo už darbą pagal darbo apmokėjimo rūšis (vienetiniai
įkainiai, valandiniai ar dienos atlygiai, mėnesinės algos, akordinis
apmokėjimas ir kt.) apmokestinamos ir kitos išmokos (priedai ir priemokos
prie atlygių; apmokėjimas už viršvalandžius; apmokėjimas už darbą poilsių
ir švenčių dienomis ir kt.).
Iš priskaičiuoto DU daromi tokie išskaitymai:
1) FAPM (jei pgr. Darbovietė – 33%, jei nepgr. – 10, 20, 35% už tam tikras
atlyginimo dalis);
2)soc.dr.mok. (įmonės sąn. 30% (27% privalomas SDM, 3% sveikatos draudimo
mok.), 1% (nuo 01 01jau 4%) darbuotojo sąn.);
3)Alimentai (tam tikras %).

SODRA

30% soc. draudimas apskaičiuojamas priskaičiuotą DU (be sodros apmokamos
pašalpos už pirmas sirgtas dienas) padauginus iš 0.30. Atskirai reikia
parodyti 27% ir 3% įmokas.
SDMdarbdavio = PriskDU*0.3
PrivalSDM = PriskDU*0.27
SveikatSDM = PriskDU*0.03
Iš darbuotojui priskaičiuoto DU atskaitomas 1% (dabar 4%)SDM – tai
darbuotojo sąnaudos:
SDMdarbuotojo = PriskDU*0.04

FAPM

Jei pareigos pirmaeilės, tai DU apskaičiuojams taip (PNM – neapmokestinamas
minimumas, skirtingas priklausomai nuo invalidumo laipsnio ir vaikų
skaičiaus):

FAPM = (PriskDU – PNM) * 33%

Jeigu priskaičiuotas DU mažesnis nei neapmokestinamas minimumas, tai
mokesčiai neskaičiuojami.

Jei pareigos antraeilės, tai FAPM apskaičiuojams taip:
Taikomi šie mokesčių tarifai:

1. pajamų daliai iki 0.5 PNM pajamų neapmokestinamas minimumas (PNM) –

šiuo metu taikomas 10% tarifas;

2. pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesniai kaip 1 PNM – 20%

tarifas;

3. pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM – 35% tarifas.
FAPM =PNM / 2 * 10% + PNM / 2 *20% + (PriskDU -PNM) *35%
Jeigu PriskDU mažesnis už pusę neapmokestinamo minimumo, tada:

FAPM =Prisk DU *10 %

Jeigu PriskDU mažesnis už neapmokestinamą minimumą, tada:
FAPM = PNM / 2 * 10% + (PriskDU – PNM / 2) *20%
Naudojantis Excel Fizinių asmenų pajamų mokesčiui apskaičiuoti patogu
naudoti IF formulę:
IF(Darbovietė=”Pagrindinė”; (PriskDU-PNM)*0,33; IF(PriskDU<=PNM/2;
PriskDU*0,1; IF(PriskDU <=PNM; PNM/2*0,1+( PriskDU -PNM/2)*0,2;
PNM/2*0,1+PNM/2*0,2+( PriskDU -PNM)*0,35)))

ALIMENTAI

Alimentai apskaičiuojami nuo priskaičiuoto darbuotojui DU (atskaičius
sodros ir FAPM mokesčius), padauginus jį iš nustatyto alimentų mokėjimo
procento. Excel patogu naudoti round formulę:
ROUND((PriskDU-FAPM-SDM)*%;2) – skaičius 2 rodo, kad reikia imti du
skaičius po kablelio.

Mokėtinas darbuotoju DU apskaičiuojamas iš priskaičiuoto DU dydžio atėmus
visus išskaitymus (fizinių asm. mokestį, 4% Sodros mokestį, alimentus).
31.2. Kompiuteriniai skaičiavimo centrai.
Duomenų apdorojimas informaciniame skaičiavimo centre prasideda pirminių
duom. formavimu ir pateikimu tokiu pavidalu, kad vėliau juos būtų galima
automatiškai skaityti ir panaudoti kaip pradinius duom. atitinkamiems
rezultatams formuoti. Taip paruošti pirminiai duom.laikomi tam tikslui
skirtoje vietoje – dokumentų ir mašininių duomenų laikmenų archyve – ir
naudojami rezultatams formuoti ESM.
Būtent laiko paskirstymo režimas buvo pagrindas kolektyviniams skaičiavimo
centrams sukurti. Tai plačiai paplitusi kelių nepriklausomų vartotojų
aptarnavimo forma, kai jie gali vienu metu kreiptis į SSM per ryšio kanalus
ir priemones. Tai, kad keli vartotojai gali kartu kreiptis į mašiną,
reiškia, kad mašinos veikimo greitis ir ryšiai yra tokie, kad ji gali kartu
apdoroti kelias programas joms tarpusavyje nesąveikaujant.

Leave a Comment