1.1. EK INF-KOS SĄVOKA. (1.2.KODAVIMO SIS, KODŲ PROJ).
Informatika – mokslas apie informatiką, jos susidarymą, kaupimą, saugojimą, perdavimą, apdorojimą bei naudojimą. Šiems procesams taikoma skaičiavimo technika.
Informatikoje susipažįstama su pagr. inf-jos apdorojimo dėsniais, procesais, vykstančiais kompe, programuojami užd.taip, kad juos suprastų ir išspręstų kompas. Informacija – žinios, kurias galima perduoti, priimti, įsiminti – vienas iš visuomeninio turto resursų.
Ek.informatika yra sudėtinė informatikos dalis. EI – mokslo šaka, nagrinėjanti visuomenės kom.ūk.veikloje egzistuojančios inf-jos susidarymo, judėjimo, apdorojimo ir naudojimo procesus bei skaičiavimo techn.taikymą šiems proc. EI daugiausia rūpi priemonės ir metodai, kuriais apdorojama ek.inf-ja. Priemonės :
1)Techninės – kompai, ryšio priemonės, terminaliniai įreng., duomenų paruošimo techn. 2)Programavimo metodai ir programinės priemonės –
op.sistemos, prog.kalbos, taikomoji bei pagalbinė programinė įranga.
3)Organizacinės priem. – duomenų apdorojimo technologiniai proc., apdorojimo kontrolės metodai, kom.technikos naudojimo organizacinės formos.
Kom.ūk.veiklos specialistai – kom.ar vyriausyb.org. asmenys , valdantys kitus asmenis arba dirbantys savo prof.darbą (gamybos, apskaitos, konsultavimo srityse). Ne visi spec. plačiai naudoja informatyvias sist.
Jie nėra inf.technologijų ir sistemų ekspertai, tačiau jie turi pripažinti ir vertinti šias sistemas tokiais lygiais.
1)Turi suprasti pagr.inf.technologiją, sąvokas, idėjas.
2)Turi matyti istor.perspektyvą, nes kitaip perdaug bus susikoncentruojama į šiuol.techn.detales ir neįvertinamos ateities kryptys.
3)Turi sugebėti galvoti apie komp.techn-jas sąryšyje su konkrečiu žmonių atliekamu darbu, nes kitaip negalima bus įvertinti, kaip IS veikia žmonių ar org.darbą.
1.2.KODAVIMO SISTEMOS, KODŲ PROJEKTAVIMAS.
Suklasifikuota inf-ja (susijusių objektų aibė – pagal tt klasif.požymius)
turi būti koduojama. Kodas – tai atskiro klasifikacijos (nomenklatūros)
objekto sąlyginė žymė, kompaktiškai ir patogia var-jui forma išskirianti tą objektą iš kitų.kodų naudojimas supaprastina duom-ų registravimą, jų įvedimą į kompų atmintį, saugojimą, apdorojimą, perdavimą, mažina apdorojimos inf apimtis ir įgalina automatizuoti duom-ų paiešką.
Kodavimo sistemos: 1)Eilės 2)Serijų 3)Kartojimo 4)Pozicinė 5)Mišri.
*Eilės kodai suteikiami paprastų, stabilių, vieno požymio nomenklatūrų objektams (teritoriniams adm. vnt., darbuotojų kategorijoms, tautybėms…).
Šie kodai l apsunkina objektų grupavimą, jų sistema suyra atsiradus naujam objektui. Apsisaugoti nuo irimo padeda *serijų kodai, kai tos pačios klasifikacinės gr. objektams suteikiami eilės nr. iš grupei skirtos numerių serijos (joje t.b. numatytas numerių rezervas). Serijos tinka sąlygiškai pastovioms nomenklatūroms (įm. padaliniams, turto ir vertybių judėjimo operacijoms, darbo apmokėjimo rūšims…).
Pagal *kartojimo sistemą koduojami tokie objektai, kurių savybės jau yra apibūdinamos raidėmis ir skaičiais (nominalų reikšmėmis, mase-svoriu, gabaritais, ryšių kodais) grynieji kartojimo kodai naudojami gana retai, tačiau jie dažnai įeina į mišrių kodų struktūrą (į LR piliečių asmens kodą įeina gimimo data).
Populiariausi ir dažniausiai naud. yra *poziciniai kodai, kuriais koduojamos daugiapožyminės nomenklatūros. Kiekvienam klasifikaciniam požymiui skiriamas tam tikras fiksuotas kodo pozicijų (skirsnių) skaičius.
Kodo pozicijų išdėstymas atitinka hierarchinę klasifikaciją (požymiai išdėstyti keliais lygiais), pvz. vertybių, gamybos išlaidų, gatavos produkcijos. Sudėtingesnėms daugiaaspektėms klasifikacijoms koduoti naudojami *mišrūs kodai, sudaryti pagal kelias kodavimo sistemas.
(Pvz. pagal eilės ir kartojimo s. g.b. sudaryti matavimo bienetų kodai.
Kodą sudaro 3 skirsniai:
1) Vyriausias – matavimo rūšis ir pagr. jo vienetas (pagal eilės sistemą:1-
ilgis, metras; 2-plotas, kv.metras; 3 tūris, kub.m,…;9-pinigų suma,lt).
2)Vidurinis – matavimo vieneto postūmio kryptis (nulis reiškia pagr.
vieneto dešimtainio taško pozicijos postūmį į dešinę, t.y. mat.vienetų mažėjimo kryptimi, o vienetas – atv.)
3)Jauniausias – pagal kartojimo sis. nurodo postūmio žingsnį (dešimtainių pozicijų skaičių arba pagr. mat. vieneto laipsnio rodiklį be ženklo).
Taigi sudaromi tokie konkrečių mat.vienetų kodai: 100-m, 101-dm., 102-cm.,
103-mm.)
Inf var-jui l. svarbu, kad kodavimo klaidos neiškraipytų klasifikacijų ir objektų grupavimo. Todėl dažnai sudaromi spec. klaidų suradimo kodai, kurie papildomi kontroliniu skirsniu, apskaičiuojamu pagal tam tikrą algoritmą iš kitų kodo skirsnių.
Automatizuotam duomenų skaitymui iš dokumentų vartojami grafiniai šriftai, kurie skaitomi įv.optiniais skaitymo įrenginiais ir įvedami į kompą.
Remiantis aptartomis sistemomis sudaromi įv. kodifikatoriai, registrai, naudojami visose verslo įmonėse išoriniams ryšiams palaikyti (finansiniams atsiskaitymams, statistinėms atskaitomybėms,..). Pvz. prekėms koduoti plačiausiai naud.brūkšniniai kodai UPC. Vidiniams valdymo objekto poreikiams sudaromi patogesni vidiniai kodifikatoriai (universalieji kodai per dideli), parengiant jų pervedimo į universaliuosius kodus priemones.
2.1.EK INF-JOS SAVYBĖS. (2.2. AUTOM-TO DB SĄVOKA DALYS)
Galimybė efektyviai panaudoti inf-ją priklauso nuo įv.jos savybių.
Pagr.sav.- inf-jos vertingumas. Inf.vertinga tiek, kiek ji leidžia pasiekti užsibrėžtus tikslus, taupyti kitus resursus ir gauti teigiamą ek.efektą.
Inf.- tai resursas gamybos produktui realizuoti. Vertingumas suprantamas kaip skirtumas tarp inf-jos naudingumo ir kainos. Inf-jos surinkimas, saugojimas, tvarkymas, pateikimas kainuoja (kompai, ryšių priem., programinė įranga, mašininės laikmenos, elektros en., darbo užm.).Visos sąnaudos: vienkartinės (kap.įdėjimai) ir eksploatacinės.
Naudingumas rodo, kiek ji reikalinga, ar padeda tų f-jų efektyviam vykdymui. N. gali būti absoliutus, kai be tos inf-jos tos f-jos iš viso negalima vykdyti ir sąlyginis, kai inf-ja padeda tą f-ją įvykdyti. N.
skirstomas į objektyvų (priklauso nuo valdymo f-jų cherakteristikų) ir subjektyvų (prikl.nuo tas f-jas realizuojančio personalo sav.).
Objektyvios sav.: reikšmingumas, pilnumas, aktualumas, patikimumas.
Valdymo f-jai atlikti reikalinga inf-ja ne apie vieną objektą, o apie visą jų aibę ar poaibį. Inf-jos apie kiekvieną objektą reikšmingumas g.b.skirtingas.
Pilnumas susijęs su reikšm.: kuo inf. reikšmingesnė, tuo ji t.b.pilnensė.
Aktualumas parodo, kiek inf. apie procesą atsilieka nuo paties proceso.
Patikimumas susideda iš tikslumo, tikrumo ir nepažeidžiamumo.
Tikslumas parodo, kiek ženklų neudojama kiekybinei objekto charakteristikai. Išvestinė inf niekada nebus tikslesnė už pirminę.
Tikrumas parodo, kiek inf atitinka tikrąją objekto charakteristiką (g.b.iškraipyta).
Ek. Sistemose inf eidama per atskiras jos dalis iš viršaus žemyn ir atv.
Yra iškraipoma. Nepažeidžiamumas-savybė išlaikyti tas inf pradines savybes per laiko intervalą.
Subjektyvios sav.: svarbumas, akivaizdumas, savalaikiškumas, atitinkamumas.
Aukšto lygio vadybininkas tą pačią f-ją gali vykdyti panaudodamas skirtingus metodus, kuriems tam tikra inf turi skirtingą svarbumą.
Sprendimo priėmimui reikia išanalizuoti daug inf, todėl ji t.b.akivaizdi.
Savalaikiškumas: inf t.b. pateikta tuo momentu, kada ji reikalinga.
Inf atitikimo laipsnį užklausoje nustato pertinentiškumas, kuris susideda iš 2 komponentų: išsamumo ir nepertekliškumo. Pagal užklausą reikia pateikti visą, tačiau tik reikalingą inf. jeigu su reikalinga inf pateikiama ir nereikalinga inf, padidėja inf pertekliškumas. Jei pateikiama ne visa reikalinga inf, sumažėja išsamumas.
2.2. AUTOMATIZUOTO DUOMENŲ BANKO SĄVOKA IR SUDĖTINĖS DALYS.
Duomenų banku vadinama programa, kuri teikia duomenų saugojimo paslaugas ir leidžia vartotojui atlikti paiešką. D bankai leidžia dirbti su didele inf apimtimi, atlikti inf paiešką, papildyti inf-ą, išduoti inf-ą var-jui patogia forma, o darbas pasižymi paprastumu. Naudojant šias programas, galima greitai į kompą įvesti įv. Duomenis (pavardes, vardus, adresus, kainas, kiekius, atstumus ir tt), juos apdoroti (surūšiuoti, suskaičiuoti, apskaičiuoti pagal formules), įvairiai išdėstyti, atspausdinti ir kt. DB-as susideda iš: 1)Duomenų bazės. 2)Duomenų bazės valdymo sistemos. 3)Duomenų žodyno.
Duomenų bazė – tai spec. būdu organizuotų duomenų rinkinių (failų) visuma, saugoma išorinėje kompo atmintyje.
DB valdymo sistema – tai programa, užtikrinanti centralizuotą duomenų bazių valdymą. Valdymą suprantame kaip Dbazės schemos sukūrimą (ty jos loginė ir/arba fizinė struktūra) ir naudojamąsi duomenimis (papildymas, atnaujinimas, išrinkimas, šalinimas..)
Norint sukurti pačią Dbazę, naudojama duomenų aprašymo kalba (paprastai dialogo forma), o manipuliavimui su duom-is skirta manipuliavimo duom-is kalba.
Duomenų žodynas – tai spec. informacinė struktūra, atspindinti duom-ų banko resursus. Džodyną sudaro: 1)Dbazės struktūros aprašymas 2)D-ų pateikimo formatai 3)D-ys apie var-jų teises d-nų valdyme 4)D-ų šaltiniai 5)Kt.
Informaciniai d-ys.
Tarp Dbazių valdymo sistemų MS DOS terpėje labiausiai paplitę: DBASE
IV(Ashon Tate), Parodox Borland International, R:base (Microrim), FoxPro
(Fox Sotware), Cliper (Nantucket), db VISTA III (Raima).
Anksčiau buvo l. pop. DBASE programa, turinti komandinį ir meniu tipo var-
jo interfeisą; naudojanti QBE (Query By Exemple – užklausa pagal pvz-į),
SQL (Stuctured Query Laguage – struktūrizuota užklausų kalba), C Pascal,
Assembler progr. kalbas. FoxPro yra DBASE analogas su geresnėm kai kuriom sav.
Šiuo metu populiaresnės Windows terpės progr: FoxPro for Windows, Borland
Paradox for Windows ir Microsoft Access.
4.1 EK INF KLASIFIKAVIMAS. (4.2. IS EKSPL, PRIEŽ, DEMN)
Komerciniuose–ūkiniuose procesuose susidaranti informacija – tai žinios apie šių procesų eigą, t.y. apie įvairius jų eigos aspektus, pavyzdžius, apie gamybą, žaliavų, medžiagų judėjimą ir kt. Šios žinios reikalingos tam tikroms valdymo funkcijoms atlikti. Todėl žinias (informaciją) reikia surinkti, perduoti, apdoroti, saugoti. Asmeniui, vartojančiam šią informaciją valdymo sprendimams priimti, reikalinga apdorota ir tinkamai apiforminta informacija.
Pagal apdorojimo stadijas informacija yra skirstoma į: pradinę, tarpinę, rezultatinę. Pradinė informacija susidaro tiesiogiai kom.–ūkinėje veikloje ir fiksuoja įvykusį šios veiklos faktą – pagamintą ar parduotą produkciją, sudarytą sutartį ar kt. Apdorojus pagal tam tikras taisykles pradinę informaciją, gaunam tarpinė ar rezultatinė informacija. Tarpinė informacija gali būti apdorojam toliau arba saugoma tam, kad naudoti ją vėliau, be to ją galima naudoti daugelį kartų. Rezultatinė informacija yra galutinis apdorojimo produktas, kuris ir pateikimas vartotojui.
Pagal apdorojamos informacijos turinį galima išskirti mokslinę, techninę, ekonominę ir socialinę informaciją. Didžiausia informacijos dalį, kuri apdorojama kompiuterinė technika, sudaro techninė ir ekonominė informacija.
Ekonominė informacija pagal sąryšį su įvairiomis valdymo fukcijomis skirstoma į direktyvinę, planinę, faktinę, analitinę ir normatyvinę.
Direktyvinė – tai aukščiau stovinčių organizacijų (pavyzdžiui, vyriausybės, ministerijos) priimti nutarimai, nurodymai, atskiri rodikliai, kainos.
Planinė – daugiau įmonės viduje esanti informacija (planiniai rodikliai).
Faktinė – tai tam tikram objekte esanti tikra informacija (faktiniai rodikliai). Analitinė – tai įmonės padalinio informacija, skirta tam tikros veiklos, situacijos analizei, įvertinimui ir pan. Normatyvinė – tai įvairūs normatyvai (darbo, laiko, medžiagų, piniginių lėšų ir kt.), normos, įkainiai, koeficientai ir t.t.
Be to informacija dar gali būti vidinė ir išorinė. Vidinė susidaro, apdorojama ir vartojama objekto viduje, o išorinė susijusi su išorinėmis funkcijomis, t.y. susidaro arba vartojama už objekto ribų.
4.2. IS EKSPLOATACIJOS IR PRIEŽIŪROS BEI DEMONTAVIMO STADIJOS
Eksploatacijos ir priežiūros stadijoje reikia įgyvendinti visus IS
numatytus tikslus; stebėti kaip tenkinami vartotojų poreikiai; stebėti darbą ir šalinti atsirandančius trūkumus. Šioje stadijoje nuolat tobulinama sis. išaiškinti trūkumai fiksuojami specialiai tam vedamame žurnale.
Sprendžiama ar reikalinga nauja specifikacija naujos sis. tobulinimui.
Eksploat. ir priež. metu taip pat šalinami pasenę Duom. Bazių duomenys;
gali būti keičiamos pačios DB ir pan. Šioje stadijoje dalyvauja ir projektuotojas.
IS demontavimo stadija prasideda, nusprendus pakeisti senąją sis. nauja versija (nauja sis). Pagr. šios stadijos tikslas – pertvarkyti organizacijos darbą taip, kad galima būtų palaipsniui nutraukti senos sis.
darbą. Senoji sis. g.b. pradėta demontuoti bandomosios eksploatacijos metu.
Demontavimo stadijos 3 etapai: 1.) IS demontavimo planavimas; (turi b.
sudaromas demontavimodarbų grafikas. Grafike atsispindi visi darbai, kurie būtų atliekami tiek nuosekliai, tiek lygiagrečiai ir darbai, kurie gali vykti tiek naujoje, tiek senoje sis).
2) Demontavimo priemonių rengimas. (reng-os tada, kai norima pereiti nuo vienos IS prie kt.)
3) Eksploatacijos pabaiga. (kai baigiama ekspoatuoti senoji IS ir pilnai pereinama prie naujos).
5.1 INF IR DUOMENYS (5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI)
INF paprastai vadinama tai, ką priimame regėjimu, klausa, stebėdami vykstančius reiškinius. Ji lydi materialinės gamybos ir kt. Žmogaus veiklos ypatumus, todėl ši sąvoka atrodo savaime suprantama. Pradėjus vystytis kibernetikai, informatikai, atsirado būtinumas matuoti informacijos kiekį ir kokybę. K.Šenonas inf. Siūlė vadinti tai, kas jo gavėjui padeda sužinoti kas naujo, sumažinti neapibrėžtumą, suvokti, kad pranešime yra tiek inf. , kiek jos gavėjas sužino daugiau apie tuo pranešimu nusakomą reiškinį, daiktą, procesą ar įvykį.praktikoje priimantiems sprendimus, inf. Naudinga kiek padeda priimti efektyvius valdymo objektui sprendimus.
Ūk. Sprendimams formuojamos inf. Vertinimą galima sieti su tais tiesioginiais atitinkamų inf. Pranešimų poveikiais, kurie gali padėti priimant ir realizuojant valdymo sprend.
Inf. charakteristikos:
Pilnumas – rodo informacija nusakomos esmės aprašo pakankamumo laipsnį.
Vald.inf. g.b. nepakankama, normalaus pakankamumo ir perteklinė.
Savalaikiškumas – rodo kaip inf. gavimo momentas sutampa su jos panaudojimo momentu priimant vald.sprend. jis svarbus inf. kai vald. sprend.
efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai gaunama inf. apie įvykusį nuokrypį nuo normalaus.
Tikrumas – atitikimas objektyvioms vald. situacijoms, kuriose priimami sprend. Ji g.b. netikra nuo atsiradimo momento, ar perduodant, apdorojant, g.b. prarandamas tyčia. Daug dėmesio skiriama jos išlaikymui taikant kontrolės ir apsaugos metodus.
Optimalumas – kaip ir operat. Opt. – kuri gainama naudojant optimizavimo metodus, reikalaujančius daug komp. laiko.
Vald. aprūpinimas informacija ir veiklos tobulinimas susiję su inf. srautų racionalizavimu ir komp-u.
Duomenys į komp. Įrašomi pagal t.t. tikras išdėstymo schemas. Duom. str. –
tai duom. elementų, jų aparašų ir ryšių tarp jų visuma. Ją nusako duom.
tipai ir tarpusavio ryšiai(susieja elementus ir jų grupes). D.tipas –
apibrėžia t.t. jo reikšmių ir operacijų , kurias galima atlikti su tom reikšmėm, aibę(užrašymo būdą). Dažn. kalbama apie duom. nusakančius rodiklių požymius ir konkrečias reikšmes – pagrindus. Pož.gali turėti nustatytas arba standartizuotas santrumpas, sulyginus žymenis(kodus) ir pan. Duomenų reikšmės apibendrintai nusakomos vardais – konstantos, kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Duomenų tipai : sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi vaizdavimu kompiuteriuose. Sveikojo tipo duomenys – sveikieji sk., realiojo
– pateikiami parodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskirtas kableliu arba tašku; loginio – dydžiai su dviem galimom reikšmėm ‘taip’ ir ‘ne’ naudojami loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir procesų eigai valdyti; eilutės –
tekstai, rašomi kompiuterio simboliais.
Paprasčiausią duomenų str. turi jau minėtos konstantos ir kintamieji.
Kitos duomenų struktūros : įrašai – jungiami keli vieno arba įvairių tipų duomenys, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai. Kiekvienas susideda iš duomenų, talpinami laukuose, turi savo vardą; masyvai – kintamųjų aibė, turinti vardą. Masyvo savybė – galimybė kreiptis į jo elementus. Kaip 1-
mačiai ir 2-mačiai masyvai komp. naudojami verktoriai ir matricos; lentelės
– įrašo tipo duomenų sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, bet gali būti skirtingų tipų. Jos gali būti laikomos ir failais su vieno tipo įrašais;
failai – vienodo arba kelių tipų įrašų sekos, pavadintos vienu vardu.
Skiriama loginė(nusako inf. vartotojus dominančius ryšius tarp failų įrašų)
ir fizinė failo struktūros. Skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai.
5.2.INF. KLASIFIKATORIAI IR REGISTRAI
Klasifikatorius –t.t. srities klasifikavimo objektų ir klasių bei kodų susistemintas rinkinys. Be klas. dar naudojami ir registrai, kurie skiriasi tuo, kad juose yra ne tiktai t.t. tikros srities obj. pavadinimai ir kodai, bet ir svarb. obj. atributai.
Kiekv. inf. sistema turi turėti klasif. Jų sudarymo, tvrkymo, diegimo, vystymo ir kontrolės visuma vad. klas. ir kodavimo sistema. Čia klas. – jų visumos skaidymas t.t. metodu į klases pg. t.t. požymius.tai daroma taisyklių visuma.
Klas. pg. charakteristikas, pg. kurias turi būti nustatomi bendrumai ir skirtumai su kt. klasif. obj.
Naud. Hierarcinis ir aspektinis klas. met. Hier. – obj. visuma suskirstoma į pavaldžias klases etapais, po kurio gaunama t.t. klasių visuma, asp.- į nepriklausomas klases pg. klasif. aspektą.
Kodu vad. Ženklas ar jų seka obj. žymėti. Kodavimas – kodo priskyrimas. Kod-
ma naudojant t.t. ženklus, kurių visuma vad. kodo ženklynu(sud. Iš skaitmenų ar abėcėlės raidžių arba ir tų, ir tų – t.y. būti skaitmeninis arba mišrusis), o kodo ženklyno skaičius – kodo pagrindu. Kodo ženklų sk. –
kodo ilgis, ženklo vieta kode – kodo ženklaviete.
Kodavimo met. – eilinis – kodai sud. iš natūrinių sk. ir priskiriami objektui. Visi elementai surašomi į eilę pg. vieną bendrą pož. ir kiekv.
priskiriamas kodas – natūrinis sk. atitinkantis ei. nr. sąraše. tai trumpiausi ir paprasčiausi kodai. Trūkumas – el. koduojami tik pg. 1 pož., o tarp el. nepaliekami tarpai. jis taikomas paprastoms ir stabilioms nomenklatūroms koduoti.
Serijinis – kod. el. surašomi eilės tvvarka, juos suskirsčius į grupes. Jos dkiriamos pg. 1 pož., o el. surašomi į eilę pg. kt. Kiekv. grupei skiriama natūrinių sk. serija, o elementams jos eilės nr.kodai sud. iš nat. sk. Šis metodas pranašesnis už eilinį met. nes galima papildomai koduoti naujus tinkamos aibės elementus, neišardant nustatytos skirstymo į grupes tvarkos.
Laisvi nr. gali likti neišnaudoti, todėl kod-jant galima palikti laisvus nr. vienos gr. Pabaigoje, o kt. Pradžioje.
Nuoseklusis – visi el. suskirstomi pg. vieną pož. Į grupes ir jos sunumeruojamos eilės tvarka. Kiekv. gr. el. vėl skirstomi į pogrupius, kurie numeruojami eilės tvarka atskirai kiekv. gr. Kiekv. pogr. el.
skirstomi į dar smulkesnius pogr.-ius.
Lygiagretusis – kodai sud. naudojantis nepriklausomų gr. kodais. Inf.
kodavimui pradėti naudoti įv. grafiniai šriftai (graf. Pažymos, stilizuoti šriftai, kodavimo šriftai).
Šriftai yra stilizuoti – ženklo vaizdą suskaido į atskiras dalis ir jas lygina su etalonais, kurie saugomi komp. Atmintyje; magnetiniai – skaito specialios magnetinės galvutės. Kodas identifikuojamas pg. skaitymo galvutės signalo formą; kodavimo – jų ženklai g.b. skersmenų taškai, skirtingų pločių koncentriniai apskritimai, skirt. Pločių ir aukščių brūkšniai.
Prekėms koduoti gamyboje ir prek. dažn.naud. brūkšniniai kodai UPC(JAV) ir
EAN(Europa).jie panašūs, nes naud. tiems patiems simboliams koduoti –
skaitmenims nuo0 iki9 ir 5 pagalbiniams simboliams. EAN kode 13 ženklų –
12 skaitmeninių ir 1 kontrolinis.
Kiekv. klasifikatorius yra įteisinamas ir registruojamas, patvirtinant nustatyta tvarka. Jam suteikiamas registravimo numeris ir surašomi informaciniai duomenys klasifikatorių ir registrų sąraše. Jis yra tvarkomas metodais, priemonėmis, tarnybų.
Skiriamos 3 klasifikatorių kategorijos: valstybiniai, specializuotieji ir įmonių.
Klas. ir registrų rengimo ir vedimo tvarka Liet. reglamentuota LRV 1992 10
23 d. nutarimu.
6.1 EK INF-JOS YPATUMAI (6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOM)
Pereinant iš komandinio valdymo į rinkos ekonomiką, iš esmės keičiasi ne tik verslo ir ūkinės, komercinės bei finansinės veiklos principai. Kitą reikšmę įgyja ir ek. bei verslo informacija. Siekiant strateginių, taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duomenimis, pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo objekto būseną, išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką.
Inf. kartu su finansais, medžiagomis, mašinomis ir įrengimais, personalu bei vadybos priemonėmis priklauso prie 6 pagrindinių verslo ir gamybos išteklių rūšių, tačiau šiame sąraše užima ypatingą vietą, nes visi kiti ištekliai gali būti reguliuojami ir valdomi tik per informaciją ir ja remiantis.
Nuo pakankamos inf. buvimo, jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo labai priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir verslo rezultatai. Vadovavimo procesas, apimantis planavimą, planų įgyvendinimą ir jo kontrolę taip pat susijęs su informacija. Taigi ekonomikoje turi būti tiriama ek. konjuktūra –
konkrečiam laiko momentui susiklosčiusių ek. sąlygų visuma, kurią gali apibūdinti tokia inf. – BNP dinamika, pr. ir medž. Atsargų dydis, kainų, pelno, palūkanų, vertybinių popierių dinamika, infliacijos tempas, valiutų kurso dinamika, valstybės skolos dydis ir kt.
6.2 PERSONALO APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS
Siekiant automatizuoti personalo apskaitą, reikia siekti, kad duomenys turi būti patikimi, nuolat vykdoma personalo apskaitos kontrolė, reikia tobulinti pačią apskaitą, jos metodus.
Personalo apskaitos sistema susideda iš daugelio apskaitos barų, kurių kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai, kurie realizuoja t.t. funkciją.
Išskiriami tokie uždaviniai: 1)personalo žinynų(sąrašų) tvarkymas; 2)
personalo judėjimo apskaita;3) personalo priėmimo ir atleidimo apskaita; 4)
duomenų apie darbuotojus pakeitimas.
Visi šie užd sprendžiami naudojant pirminius dok ir į šiuos klausimus turi būti gauta inf.
Apskaitoje g b gauti tokie rezultatiniai dokumentai: personalo priėmimo ir atleidimo rezultatiniai dok.; personalo judėjimo apskaitos dokumentai;
ataskaitų ir formų mašinogramos. 1 gr. mašinogramos – kaip vykdo personalas įsipareigojimus, ar nėra darbo sutarties pažeidimų (sutartys). 2 gr. –
kontroliuoti personalo sąrašus, pareigybinius žiniaraščius. 3 gr.
-kontroliuoti jo darbo rezultatus(darbo laiko ir kiekio apskaita). 4 gr. –
darbo ataskaitų formų sudarymas.
Personalo apskaitos tikslas – gauti operatyvius duomenis apie personalo skaičių, pareigybes, išdirbtą laiką, pagamintų vienetų skaičių.
Periodiškumas – sprendžiamas kaupiant visus pirminius dokumentus kasdien.
Kokie dokumentai naudojami – darb. Sarašų, dirbto laiko, pagamintų vienetų apskaitos dokumentai.
9.1. DUOMENŲ ORGANIZAVIMO BŪDAI (9. 2. Pr ir rez inf kontrol metd, projekt ek užd )
Sprendimo argumentų kokybė labiausiai priklauso nuo to, kokia informacinė medžiaga naudojama šiems argumentams gauti. Visą reikalingą sprendimams informaciją galima suskirstyti į 2 dideles grupes:
1) Pirminiai duomenys (PD) – jie renkami būtent šiam tikslui nuo pradžių iš originalių pirminių šaltinių. 2) Antriniai duomenys (AD) – jau surinkti kitų asmenų ar organizacijų kitiems tikslams.
Yra 3 duomenų organizavimo būdai: 1) Rankinis 2) Kompiuterizuotas (online režimas) 3)Kombinuotas
Rankinė paieška. Daugybė reikiamos informacijos dar egzistuoja tik nekompiuteriniu pavidalu, arba kompiuteriniu neorganizuotu (ar organizuotu ne taip, kaip patogu naudotis esant konkrečiai situacijai) pavidalu.
Paprastai paieška prasideda nuo vietos, kur gali būti ieškomi duomenys, nustatymo. Tai gali būti indeksai, bibliografinės rodiklės, katalogai ir t.t. reikiami duomenys gali būti vidiniai ir išoriniai organizacijos atžvilgiu. Vidiniai duomenys savo ruožtu galima suskirstyti į unikalius (specifinius) ir bendruosius.
*Unikalūs duomenys – duomenys apie pačios kompanijos veiklą: apskaitos, personalo, pardavimų; šie duomenys nėra prienami išoriniams vartotojams ir nėra vieši.
*Bendrieji duomenys – duomenys, kurie charakterizuoja išorinius objektus, tačiau buvo surinkti ir saugomi pačios organizacijos pastangomis. Jie gali būti popieriniu ar kompiuteriniu pavidalu. Problema gludi tame, kad dažnai šie duomenys nestandartizuoti, nevienodo formato, nekategorizuoti.
Išoriniai duomenys. Jų apimtys yra milžiniškos. Egzistuoja daug paiešką lengvinančių priemonių: *Bibliografiniai rinkiniai *Enciklopedijos, žinynai, vadovai *Indeksai *Statistiniai šaltiniai *Individuali kompanijų informacija *Kompiuterizuotos duomenų bazių rodyklės ir indeksai *Kt.
Šaltiniai.
Kompiuterizuota paieška – paieška, kurioje naudojamos kompiuterinės informacijos technologijos. Pliusai: 1)taupomas laikas 2) nuodugnumas 3)
atitinka paieškos tikslą 4) pigumas
9. 2. Pradinės ir rezultatinės informacijos kontrolės metodai, projektuojant ekonominių uždavinių sprendimą.
Svarbūs procesai yra – inf surinkimas, perdavimas bei saugojimas. Inf surinkime didelis dėmesys kreipiamas vidinei inf. Tai darbui imlus procesas, kai kur automatizavimo lygis žemas, o jam keliami reikalavimai aukšti: inf turi būti surinkta fiksuotu laiku, pilnoje apimtyje ir turi būti tiksli.
Surinkus inf vykstant tolimesniems procesams svarbus vaidmuo tenka inf paieškai. Ji turi vykti sparčiai be klaidų ir pvz. šią procedūrą spartinti galima naudojant įvairias programines priemones, pvz. tokias kaip DBVS.
Perdavimo operacija atsiranda dėl to, kad: 1)nesutampa inf atsiradimo, apdorojimo bei vartojimo vietos 2)operacijos yra technologiškai susietos ir vyksta skirtingose vietose. Yra žinoma eilė duomenų perdavimo būdų.
Populiariausias – kurjerinis duomenų perdavimas techninėmis priemonėmis ir distancinis perdavimas charakterizuojamas tuo, jeigu perduodamos laikmenos su inf, tai inf siunčiama signalo pavidalu. Inf perduodama įvairiomis kryptimis, adresais – el.paštas ir pan.
Saugojimo operacija atsiranda dėl: 1)daug kartų panaudojama ta pati inf
2)atotrūkis laike tarp atskirų technologinių procesų ir apdorojimo operacijų. Inf saugojimo pobūdis priklauso nuo to, kokiuose laikmenose ji yra įrašyta. Inf yra saugoma suskirstyta pagal jos pobūdį, naudojimo dažnumą ir pan. Saugojimo trukmė priklauso nuo inf rūšies. Vykstant inf saugojimui reikia užtikrinti jos patikimumą. Tam yra eilė būdų: inf gali būti dubliuojama, nors tai didina informacijos vieneto saugojimo kaštus, tačiau didina ir patikimumą.
10.1. EI APDOROJIMO VEIKSMAI IR PROCESAI. (10.2. BENDR PROJ STAD)
EI apdorojimą lemia 2 priežastys: 1) specifinės inf savybės 2) panaudojimo specifika
EI charakteringa didelės pradinės ir rezultatinės informacijos apimtys, aukšti reikalavimai informacijos patikimumui, daugkartinis informacijos panaudojimas. Ei apdorojimas vyksta pagal labai nesudėtingus algoritmus.
Tuo tarpu mokslinė informacija apdorojama labai sudėtingais algoritmais. EI
charakteristikos: *inf t b apdorota per trumpą laiką *nustatyti rezultatinės inf pateikimo terminai
Rezultatinė informacija gaunama iš pirminės, o kad vyktų apdorojimo procesas, turi būti pateiktos priklausomybės tarp pirminės ir rezultatinės informacijos arba turi būti suformuotas matematinis modelis. Pvz., prekių likutis tam tikrai datai nustatomas įvedant pradinį likutį, parduotą kiekį.
Turint matematinį modelį nustatomas rezultatinio rodiklio skaičiavimo nuoseklumas. Jei matematiniame modelyje figūruoja EI rodikliai, tai algoritmui nusileidžiama iki rezultato.
EI gali būti apdorojama rankiniu būdu arba automatizuotai (naudojant kompiuterius). 1) atveju pagrindiniai analizės vykdytojai yra žmonės (projektuotojai ar vartotojai) ir jie analizuoja objekto organizacines struktūras, veiklos funkcijas, jų procedūras ir įvairius dokumentus, juos aprašo vartotojams įprasta kalba, naudodami lenteles, grafikus, įvairias struktūros ir kitas schemas. Panašiai galima aprašyti ir duomenų srautus ir atlikti rankinę (nekompiuterizuotą) duomenų srautų analizę: – makroanalizę (atliekama sudarant dokumentų sąrašus ir lenteles, jų kartotekas, struktūros schemas, taip pat operacijų su dokumentais schemas) ir mikroanalizę (atliekant rodiklių sąrašus ar kartotekas, o taip pat grafiškai vaizduojant informacinių srautų struktūrų komponentus). 2)
kompiuterizuota analizė naudojant tinklinius, matricinius, vienkriterio ar daugiakriterio optimizavimo, analitinio ar imitacinio modeliavimo bei kitus matematinius metodus. Pastariesiems darbams galima jau dabar naudoti žinomus taikomųjų programų paketus ir kitą esamą programinę įrangą.
10.2. BENDROJO PROJEKTAVIMO STADIJA.
Kiekviena IS (inform.sist.) turi būti projektuojama keliomis stadijomis (pereina kelias stadijas). Kiekvienoje stadijoje analizuojami, rengiami ir priiminėjami projektiniai sprendimai, kurie aprašomi atitinkamos paskirties dokumentuose.
Laiko požiūriu stadijos paprastai viena kitą perdengia Jos išskiriamos taip, kad kiekvienoje iš jų sistema būtų nagrinėjama skirtingų specialistų (investitorių, projektuotojų, vartotojų) požiūriu. Kiekvienoje stadijoje sistema gali būti nagrinėjama keliais aspektais: *informaciniu (kokia informacija apdorojama ir kokia formuojama), *procedūriniu (kas su informacija daroma), *valdymo personalo (vartotojišku – kas ir kokiuose padaliniuose formuoja, laiko, apdoroja ir naudoja informaciją), *laiko (
kada turi būti gaunama, apdorojama ir perduodama vartotojams informacija).
Šie aspektai yra aprašomi naudojant to specialisto, kurio požiūriu atitinkamoje stadijoje yra nagrinėjama kuriamoji sistema, sąvokas.
Bendru atveju galima išskirti šias projektavimo stadijas: 1)sistemos strateginis ir taktinis planavimas; 2) bendras (koncepcinis, pradinis, eskizinis, loginis, makro, išorinis) projektavimas; 3) detalus (funkcinis, fizinis, mikro, vidinis) projektavimas ir diegimas.
Bendrojo projektavimo tikslai: 1) detalizuoti ir patikslinti jau sukurtos
IS specifikaciją 2) konkretizuoti specifikacijoje pateiktą informacinę sampratą ir sudaryti sistemos koncepcinį modelį (eskizą) 3) išanalizuoti IS
realizavimo variantus ir parinkti vieną iš jų, tą kuris būtų ekonomiškai, techniškai ir kitaip pagrįstas 4) parinkti sistemos aprašą (bendrąjį techninį projektą)
Projektuojant sudėtingas sistemas jos gali būti nagrinėjamos hierarchiškai, taigi ir eskizai, arba koncepciniai modeliai gali būti pateikti įvairiems hierarchijos lygiams. Aukščiausiame hierarchijos lygyje turi būti pateikta atskirų posistemių ar kompiuterizuojamų objektų sąveika.Kompiuterizuotiems objektams turi būti rengiamas savas koncepcinis modelis ir specifikacija.
Metodiniuose nurodymuose nėra pateikiamas hierarchijos lygių skaičius, reiškia jis neribojamas. Jeigu IS nesudėtinga, koncepcinio modelio galima nerengti, šiuo atveju būtų tik patikslinta (detalizuota) specifikacija.
Visi IS projektavimo klausimai, tikslai, etapai yra nustatyti 1998 m.
Valstybės žiniose LR Ryšių ir informatikos ministro įsakyme.
Bendrojo projektavimo stadijos etapai:
1) IS specifikacijos detalizavimas ir patikslinimas. Šio etapo metu aprašoma kuriamų ar numatomų kompiuterinių duomenų bazių struktūra, informaciniai srautai, duomenų apdorojimo procesai. Jeigu specifikacijoje buvo pateikti bendri IS reikalavimai, šio etapo metu formuojami konkretūs reikalavimai atskiroms programų sistemoms, duomenų bazėms, kt.komponentams (techn.įrangai), o taip pat IS ir vartotojų sąveikai.
2) IS koncepcinio modelio (eskizo) sudarymas. Aprašomos kompiuterizuojamos funkcijos, darbo vietos, jų tarpusavio ryšiai, išdėstymas, reikalavimai išdėstymui ir pan. Koncepcinis modelis gaunamas detalizuojant ir papildant
IS specifikaciją. Šio projektavimo etapo meu, jeigu yra galimybė, patariama naudotis jau kitose sistemose sukurtuose projektavimo ar kt.paketais.
Koncepcinį modelį būtina aptarti su užsakovo ar vartotojo atstovais.
3) IS komponentų specifikavimas. IS komponentai – tai naudotinos aparatūros komplektai, programų sistemos, taikomosios programos ir kt. Šio etapo metu rengiamos specifikacijos kiekvienam komponentui. Šiose specifikacijose aprašomos komponentų funkcijos, formuojami reikalavimai, o taip pat pateikiamai komponentų projektavimo, įsigijimo ir instaliavimo darbų planai.
4) IS bendrojo projekto (aprašo) rengimas. Šio etapo metu išsamiai aprašoma
IS koncepcija, koreguojamo jos tikslai, detalūs reikalavimai ir jų įgyvendinimas. Parengtas IS bendras projektas turi būti suderintas su kompiuterizuojamo objekto vadovybe.
16.1 UŽDAVINIO DIEGIMAS EKSPOATACIJAI (16.2. Drb užmok sk laik auto)
Kiekv. IS t.b. projektuojama keliomis stadijomis, kuriose analizuojami , rengiami, priiminėjami projektiniai sprend., kurie aprašomiatitink.
paskirties dok. Yra šios projekt. stadijos: 1. Poreikių nust; 2. Bendras s-
mos projektav; 3, s-mos įvertinimas ir parinkimas; 4. Detalus s-mos pojektavimas; 5. S-mos diegimas; 6. S-mos eksploat. ir priežiūra; 7. S-mos demontavimas.
Diegimas (realizavimas) – jo metu yra patikrinama. kaip s-ma veikia realiomis sąlygomis, pasiruošiama darbui veikaint naujai sistemai ir apmikami būsimieji jos vartotojai. Po bandomojo eksploat. Pašalinami pastebėti defektai, s-mos proj. patikslinamas, atsižvelgiant į eksploatav.
metu sukauptą patirtį ir s-ma naudojama, t.y. pradedamas s-mos eksploatavimas.
16.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų laikininkams automatizavimas
Darbo užmokesčio skaičiavimas: 1. d. val. pgl apmokėjimo kategorijas skaičiavimas: 1.1. pagrindinių darbo valandų skaičiavimas; 1.2.
viršvalanžių skaičiavimas; 2. Bendrojo darbo užmokesčio skaičiavimas: 2.1.
Pagrindinio DU skaičiavimas; 2.2. DU už viršvalandžius skaičiavimas; 3.
Grynojo DU skaičiavimas: 3.1. Bendrų mokesčių skaičiavimas; 3.2.
Valstybinių mokesčių sk; 3.3. Mokesčių skirtumo skaičiavimas.
Atlyginimų sk. ir mokėjimas ūk. operacija, kurią tenka suskaidyti į keletą atskirų dalių.
Naudojant Microsoft Excel skaičiuoklės formules ir f-jas, g.b. sudarytas DU
apskaitos algoritmas. Algoritmo sudarymo eiga:
Sudaromas darbuotojų sąrašas. Skaičiuojama kiek DU yra priskaičiuota darbuot.: nustatoma kiek faktiškai dirbta val. per mėn., šie duom. g.b.
paimti iš darbo laiko apsk. žiniaraščio; (Viso) sumuojama skola darbuotojams, darbas švenčių d.ir kt.
Skaičiuojama kiek iš viso atlyginimo turi gauti darb.: koeficientas X
faktiškai dirbtų val. skaič ir gaunama suma, kuri skiriama atlyginimui.
Priemoka už viršvalndžius sk.: koeficientas X tarifo 0.5 ir viršvalandinių val. skaičius; priemoka už naktinį darbą apsk.: koeficientas X tarifo 0.5
ir iš val.dirbų naktį; darbas poilsio dienomis apsk.: darbo val. sk.
poilsio d. X iš koeficiento; už darbą kenksmingomis, l. kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis – koeficientas X val. sk. dirbtų t. t. sąlygomis ir
X iš numatyto tarifo, t.y . 0.5, 1.5, 2. Apsk. kt priedai, premijos.
Susumuojami Visi priskaitymai. Toliau skaič. 30 proc. Sodrai; po to išskaitomas pajamų mokestis 33 proc. bei 1 proc. Sodrai. Sumuojami “Visi išskaitymai”. Ir gaunama “Mokėtina suma” , kurią gauna darbuotojas ir kuri buvo apskaič. sumuojant praeito laikotarpio sumą ir iš “visų priskaitymai”
atimant “viso išskaitymus”.
17.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL APTARNAUJAMUS VALDYMO LYGIUS (17.2. Inf įr)
IS g.b. klasifik. pgl požymius: 1. Užd. Struktūrizavimą, formalizavimą; 2.
F-nį požymį; 3. Aptarnaujamus valdymo lygius; 4. Automatizavimo laipsnį.
Pvz., svarb. valstybės valdymo f-ja yra info apie šalies būseną įv.
aspektais kaupimas, apdorojimas bei pateikimas vartotojams. Ši f-ja t.
apimti visus valdymo lygius, pirmiausia du lygius- respublikinį ir teritorinį. Info kaupimas ir pirminis apdorojimas t.b. vykdomi teritoriniu lygiu, tačiau būtina numatyti ne tik sąveikos su centralizuotomis duom.
bazėmis, bet ir tiesioginio ryšio su terit. s-momis arba atskirais obj.
galimybę. Tai galima pasiekti suderinus info. s-mų, duom. bazių, registrų ir pan. funkcinę struktūrą, taikant vieningas klasifikavimo s-mas, turint atitinkamą tech bei programinę įrangą ir esant kvalifik. person. tos s-mos grandyse.
17.2. INFORMACINĖ ĮRANGA
IĮ – tai inf. apie ek. obj. visumą, inf. pasikeitimo, saugojimo, perdirbimo būdai. IĮ (fondą) sudaro svarb. elementai: 1. Duomenys; 2. Jų formuluotas aprašymas; 3. Pateikimo, apdorojimo, saugojimo priem. 4. Duomenų sudarymo metodai ir pan.
IĮ, kuri naud. skaičiavimuose laikoma mašininėje įr., o IĮ iki skaič.
mašinų – ikimašinine ar praktine. Ikimašininė įr., duomenys t.b.
identifikuoti, t.y. t.b. suteiktas vienareikšmis duomenų pavadinimas, duomenys t.b. formuluoti, aprašyti, t.y. pats trumpiausias duomenų rekvizitas t.b. vienareikšmiai aprašytas. Kita vertus bet kokia įm. turi ek. ryšius su kt. įm, visos tos įm. t.b. aprašyti ir pan.
IĮ kūrimas. Šiuolaikinių įm. trūkumai: 1. Didelė dalis rankinio duomenų apdorojimo elementai; 2. Tie patys rodikliai dubliuojasi įv. dokumentuose;
3. Kartais dok. Paskaičiuojami rezultatiniai rodikliai, bet jie niekur nenaudojami; 4. Jei įm. daug rankinio dok. apdorojimo, tai spec. nedirba savo tiesioginio darbo, bet dirba techninį darbą.
18. 1. IS KŪRIMO PRINCIPAI (18.2. TECHN. INF APD PRIEM KOMPLX)
Kompiuterizuota IS kaip ir kiekv. dirb. objektas pereina t.t būdingas gyvavimo stadijas (ciklus). Ciklas susideda iš: IS kūriama; veikia;
aptarnaujama (palaikoma); tobulinama; naikinama.
IS kūrimas-tai procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą, realizavimą.
Kuriant IS daug dėmesio skiriama projektavimui, (IS projektavimas- tai procesas, kuriuo apibrėžiamos s-mos, tech ir programinės įrangos architktūra, dalys, moduliai, duomenys ir jų sąveika, tenkinantys specifikuojamus reikalavimus. Kuriant IS reikia vadovautis taisyklėmis. Jos apibūdinamos kaip IS kūrimo principai. Jais apibendrinami reikalavimai, keliami sprendimams, projektavimo organizavimui, pačioms IS. Principų g.b.
l. daug. Svarbiausi, padedantys racionalizuoti projektavimo darbus ir sukūrti kokybiškenes s-mas yra suskirstyti į 4 grupes:
1) sąryšis su kompiuterizuojamu obj. principai: a. tikslingumo prin.
Reikalauja, kad IS būtų kuriama konkrečiais tikslais, t.y reikia numatyti tikslus, o kuriant juos realizuoti. b. sistemiškumo projektuojant IS t.b.
įsivaizduojama visa s-ma, susisteminami jos kūrimo tikslai, numatoma bendra struktūra, svarb. darbai, kad ir s-ma ir jos dalys tarpusavyje būtų susietos. c. nepriklausomumo ir organizacinių struktūrų būtina išskirti pagr. objekto veiklos f-jas ir joms kompiuterizuoti sukurti IS kiek galima labiau nepriklausomos nuo organizacijų pavaldumo ir esmos organ.
struktūros. d. išskirstymo IS t.b. plėtojamos vietiniu, teritoriniu, kartais valstybiniu lygmeniu, kaip išskirstyta info s-mų visuma.
2) projektavimo metodologijos a. projektavimo kompleksiškumo principas.
Projektuojant s-mą, t.b. išsamiai analizuojami, vertinami ir išlaikomi visi svarbiausieji ryšiai valdymo objekte, s-moje, tarp IS ir išorinės aplinkos.
Kompleksiškumas leidžia geriau įvertinti atskirų elementų sąveikas. b.
dekompozicinis -tai visumos išskaidymas į dalis, siekiant analizuoti, vertinti kiekvieną iš jų nepriklausomai nuo kitų. c. hierarchinis- tai objekto ir IS vertikalus struktūrizavimas ir analizavimas. Kuo sudėtingesnis objektas, tuo daugiau g.b. lygių, todėl projektavimas vyksta keliais detalumo lygiais. Iš pradžių realizuojai bendresni tikslai, poto konkretesni, priimami detalesni sprendimai.
S-ma skaidoma į posistemius, kompleksus. Analizuojama kiekv. dalies įtaka s-mai. Detalesni spr. Vėliau apibendrinami. D. Iteracinis- t.b. projektuojama, taip, kad kiekv. to proceso etape naud. prieštai gauti rezultatai, ir tai dažniausiai daroma labiau detalizuotai. e. adaptacijos- jis rodo, kad s-ma t.b. pakankamai gera, kad galima būtų modernizuoti. Plėsti, tobulinti. Ji svarbi dėl mokslo ir technikos pažangos.
3) Info išteklių formavimo bei naudojimo princ. A. Info išteklių kaupimo ir laisvo jų panaudojimo- duomenys t.b. surinkti, laikomi komp. d.b, kad visi pgl t.t. tvarką galėtų jais naudotis. B. duomeų vienkartinio įrašymo ir daugkartinio panaudojimo- padeda taupyti s-mos atmintį, išvengti iškraipymų, netikslumų. C. bazių, registrų privalomo naudojimo principas.
D. Registrų ir klasifikatorių integravimo.
4) Kiti principai. A. Standartizacijos ir unifikacijos-t.b. kuo plačiau ir racionaliau naudojami tipiniai, unifikuoti ir standartiniai elementai. B.
Laisvos konkurencijos visi ūkio subjektai turi turėti lygias teises naudotis stat. Duomenimis, eko. Prognozėmis, kt. valst. institucijų info.
C. Duomenų apsaugos d.b t.b. kuriamos ir naud. taip, kad būtų garantuota komercinio pobūdžio duomeų ir valst. paslapčių apsuaga. D. Technologinės pažangos kuraint IS pirmenybė teikiama moderniausiom ir efektyviausiom technologijom.
18.2. TECHN. INFO APDOROJIMO PRIEMONIŲ KOMPLEKSAS
Techn. įranga (tį) – techn. priem. kompleksas funkcionalinis inf, sist. bei šių priemomnių dokumentacija. Ją sudaro. įv. modelių kompiuterių ir duomenų rinkimo, kaupimo, perdavimo, pateikimo įrengimai. Tį naudojama centralizuotai ir decentralizuotai (kai techn. prie naudoj. Betarpiškai darbo vietose). Iš pradžių buvo decenr., paskui didelis centr. Dabar dalinai centralizuota, dalinai decentr., orientuotas į duomenų paskirstymo apdorojimą.
Tį – tai fiziniai įrengimai duom. apdoroti. Priklauso techn. priem.
Komleksai, kurie naudojami info registruoti (klaviatūra, brūkš. Kodų skeneris, garso įrašymo įtaisas), laikyti, kaupti (popierius, lankstus, kietas, optinis diskai), perdirbti (komp. ir programinė įranga), vaizduoti (spausdintuvas, komp. ekranas, garsiakalbis), įvesti, išvesti. Taip pat jų naudojimo instrukcijos, techn. ir kt. dokumentacija. Kompleksus g. sudaryti vid. Ar galingos sk. mašinos, turinčios terminalinius įrenginius, PK, eksplotuojami centralizuotai, arba t.t. darbo vietose. Kompleksų mašinos g.b. sujungtos į tinklus. Kuriant IS visa tai parenkama, o ne projektuojama, rengiami įrangos išdėstymo projektai.
Programinė įranga (PĮ)- kt. komp. IS komponentas. Jį sudaro progr., procedūros ir su jomis susiję dok., reikalingi duom. apdorojimo darbui. PĮ
g.b. taikomoji, skirta konkr. darbui ir rezultatui; sisteminė, palaikanti atitink. taikomosios progr. įrangos veikimą.
34. 1. DIALOGO FORMOS IR SCENARIJAI (34. 2. DB struktūr analizė ir apraš)
Dialogas – tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su informacine sistema (IS) (kompu): vartotojas klausia, sistama į tą užklausą reaguoja, vėl seka vartotojo veiksmai ir t.t. Taip vyksta reglamentuota sąveika –
žmogus keičiasi info su kompu. Dialogo metu žmogus gali naudotis bet kokiomis IS f-jomis. Dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta pats žmogaus bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias vartotojui bendraujant su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo forma (DF). Vartojamos direktyvinė, lentelinė, frazinė ir orientuota į konkretų objektą DF. Direktyvinė – esmė: žmogus, kuris yra dialogo iniciatorius, norimas kompo darbo operacijas keičia direktyvomis. D – ės DF
žodynas susideda iš raktinių šnek. Kalbos žodžių, santrumpų, skaičių.
Komandų vidiniai formatai fiksuoti, info kadre yra išdėstoma eilutėmis. Ši
DF taikoma tekstams redaguoti, dokumentams formuoti, eksperimentų dialoginiam valdymui. Lentelinė DF (LDF) vartojama norimų vykdyti operacijų iškvietimui maniu, duomenų blanko pildymui ar redagavimui ir rezultatų išvedimui lentelėmis. Ji yra paprastesnė ir greičiau išmokstama nei direktyvinė, nes labiau yra orientuota į taikomuosius (IS) vartotojus –
neprogramuotojus. Frazinė dialogo forma vartoja ribotą šnek. Kalbos žodžių kiekį. Vartojami liepiamieji, pasakomieji ir klausiamieji sakiniai (laisva ir fiksuota forma). Objektiškai orientuota DF – tai direktyvinės ir lentelinės DF sintezė, leidžianti maximaliai panaudoti displėjų bei intelektualizuoti žmogaus ir kompo sąveiką.
Čia žmogus turi galimybę kurti dominančius jį objektus (realios sistemos ar realių procesų modelius, duomenų bazes, programas), veikti juos, keisti juos bei jų atributus ir ryšius su kitais objektais. Dialoginio bendravimo eigą aprašo dialogo scenarijus. DS ) tai detalus D struktūros ir turinio aprašas, kurio pakanka ja suvokti ir automatizuoti. S susideda iš būsenų aibės, operacijų aibės, sąlygų aibės, D struktūros D informacinio modelio, D operacinio modelio. S
gali būti aprašomas lentelėse, spec kalba arba grafiškai.
34. 2. DUOMENŲ BAZIŲ STRUKTŪROS ANALIZĖ IR APRAŠYMAS.
Duomenys į kompą įrašomi pagal tam tikras jų išdėstymo schemas. Kompe yra įv. str. duomenų. D struktūra – tai D elementų, jų aprašų ir ryšių tarp aprašų visuma. Atitinkamą D str. nusako elementų tipai ir tarpusavio ryšiai.. Efektyviai apdorojant D reikia žinoti atskirų D ir sutvarkytų jų rinkmenų įrašymo kompe būdus ir struktūras, žinoti ir tinkamai parinkti D
tipus. Duomens tipas apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D reikšmės apibendrintai nusakomos D vardais. Duomens vardas – tai konstantos kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. Paprasčiausi D tipai yra sveikasis, realusis, loginis ir eilutės. Vykdant programas, keičiama kintamojo reikšmė, tačiau jo tipas išlieka pastovus visą kintamojo gyvavimo laiką. Sveikojo ir realiojo tipų duomenys – tai teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai.
Sveikojo tipo D – tai sveikieji skaičiai, kurių galimų reikšmių dydis priklauso nuo konkretaus kompo bei kalbos realizavimo jame. Realiojo tipo D
– tai skaičiai, kurie mašinoje paprastai vaizduojami nurodant jų mantises ir eiles, o pateikiami nurodant sveikąją ir trupmeninę dalis, atskiriamas kableliu arba tašku. Loginio tipo D – tai dydžiai su dviem galimomis reikšmėmis “taip” arba “ne” , “tiesa” arba “melas” . LTD naudojami loginių sąlygų reikšmėms nusakyti ir skaičiavimo procesų programose eigai valdyti.
Eilutės tipo duomenims priklauso tekstai, rašomi programavimo kalbos simboliais. Tokį rinkinį paprastai sudaro bendrinės kalbos raidės, dešimtainiai skaitmenys ir spec. simboliai. Paprasčiausią D str-ą turi minėtos konstantos ir kintamieji. Kitos D str. – įrašai, masyvai, lentelės ir failai (aprašomų ir apdorojamų D struktūros). Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. M elementą nurodo M
vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Svarbi M savybė – galimybė kreiptis į jo elementus, greitai juos rasti ir apdoroti. M struktūra plačiai naud organizuojant žmogaus dialoginį darbą su kompu. Į įrašus jungiami keli vieno arba įv. tipų D, masyvai, ar atskiri smulkesni įrašai.
Kiekvienas Į susideda iš D, talpinamų žymėtuose laukuose.. Į sekos gali sudaryti lenteles, jie g b jungiami į failus. Lentelės – tai Į tipo D
sekos. Jos panašios į dvimačius masyvus, tačiau įrašų D g b skirtingų tipų.
Jos g b laikomos ir failais su vieno tipo įrašais. Failais paprastai vadinamos vienodo arba kelių tipų Į sekos, pavadintos vienu vardu. Skiriamo loginė ir fizinė failo struktūros. Loginė str. nusako info vartotojus dominančius ryšius tarp failo Į, jų rašymo mašininėje laikmenoje ir skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai ir skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai. Kelios duomenų rinkmenos, kurios tarp savęs g b susietos tam tikrais ryšiais vad duomenų bazėmis. Jų tvarkymui ir apdorojimui vartojamo spec. programos, vad duomenų bazių valdymo sistemomis
. D bazių struktūra ( ryšiai tarp D) nusakoma atitinkamais modeliais.
Plačiausiai žinomi hierarchinis ir tinklinis modeliai. Sparčiai plintant
PC, plačiai naud programavimo priemonės, kurios atlieka ir D bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų f-jas. Jos padeda projektuoti sąryšinės struktūros reliacines D bazes. Reliacinės D bazės – Jų strutūrizavimas susideda iš esybių, ryšių ir atributų, jų sąryšio schemų.
Esybėmis aprašomi organizacijos materialūs ir nemat objektai. E požymis –
gramatinė forma daiktavardis. Kiekvienas objektas gali turėti skirtingų egzempliorių. E pvz.: žaliavos, kurių egzemplioriai žaliavų grupės ar konkrečios ž. Įmonės IS-je esybių kategorijos: žmonės – darbuotojai, pirkėjai, pardavėjai, paslaugų teikėjai; buvimo vietos – paslaugų teikimo, gamybos operacijų, detalių, žaliavų ir pan. saugojimo vietos, darbuotojų ir užsakovų buvimo vietos; kiti materialūs objektai – org. gaminiai, fizinė nuosavybė, paskolos, sumos banke; nematerialūs ir juridiniai objektai –
teikiamos paslaugos, prekių realizavimo ir ž įsigijimo rinkos;
organizacijos padaliniai. Ryšiais susiejamos esybės. Jie nusakomi veiksmažodinėmis formomis ( žaliava GAUNAMA, IŠDUODAMA..). Atributas nusako
E savybę. Tai E apibūdinantis požymis: ž kodas, kaina. Objektų atributų kategorijos: fiziniai obj duomenys (dydis, forma, svoris, spalva…);
chronologiniai D (gimdienis, priėmimo į darbą data); puvimo vieta (gimimo ir darbo vieta); ekonominiai D (kaina…); objektą identifikuojantys D
(vardas, pavadinimas); kvalifikacija (pareigos, išsilavinimas). Skiriamos ir pagrindinės ryšių atributų kategorijos: chronologiniai D (santuokos įregistravimo, pardavimo, pirkimo data); buvimo vieta (pirkimo, darbo vieta).
35. 1. INF SIST IR VARTOTOJŲ DIALOGINĖ SĄVEIKA (35.2. KOMP-ZVIMO EK EF
ŠALT)
Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas)
– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant realizuoti tam tikrus tikslus gauti norimą inf. Pagal naudojimo struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones g b abstraktus (bendras) ir konkretus lygis.
1) Abstraktus – išryškinamos tik pagr dialoginio bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veiksmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika, atsižvelgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo reikšmingumą. Dialogą ir dialoginę sąveiką g vertinti tiek vartotojo,tiek IS, tiek jų tarpusavio bendravimo, vykdant atitinkamas f-jas, požiūriu. Vartotojas vienareikšmiškai formuluoja užd, konkrečiai klausia ir ko nors ieško.Sistema siūlo pasirinkti alternatyvų sąrašus. Kompo veiksmai – konkr ats į užklausas, alternatyvų siūlymas ir t.t.
2) Dialogas konkretizuojamas apibūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir priemones. Tam svarbūs pateikiamų pranešimų elementai (abc, žodynai), jų struktūra (vid ir išor formatai) bei pranešimo turinys. Dialogo priemonės susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu (išrinkimu).
Dialoginio bendravimo ef-mas priklauso nuo racionalaus veiksmų ir darbų pasiskirstymo tarp vartotojo ir IS. Svarbu dialogo partnerių suderinamumas.
Suderinamumas g b a) fizinis b) sintaksinis c) semantinis.
a) fiz – naudojamų kompų ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumas, klaviatūrų suderinimas.
b) sintaksinis – vienodų ir susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimas, suvienodinta el pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumas.
c) semantinis – skirtas dialogo partnerių pateikiamai inf ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.
Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų vykdant konkrečias IS f-jas, sekas. Kiekv dialogo žingsnis apima šias fazes:
įeinančio pranešimo įvedimą, įvestos pranešimų inf apdorojimą, išeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompo analizę.
35.2. KOMPIUTERIZAVIMO EKONOMINIO EFEKTO ŠALTINIAI
Taikomųjų kompleksų projektavimo procesą g įsivaizduoti kaip preliminaraus jų sąrašo, turinio, ryšių tarp jų analizės ir parinkimo procesą.Tam reikia nustatyti ir įvertinti tų kompleksų alternatyvų tinkamumo kriterijus ir apribojimus, kurie padėtų išrinkti efektyviausius. Ekonominį efektą g gauti šiais veiksniais: 1) inf srautų tobulinimo ir pirminės inf tikrumo didinimu
2) aprūpinimo inf, formuojama sprendžiant atitinkamus taikomuosius kompleksus, gerinimu, inf naudingumo valdymo f-joms didinimu 3) atitinkamų f-jų vykdymo tobulinimu, taikant naujus metodus ir patobulinus darbo organizavimą.Būdingesnės šio efekto kryptys ir šaltiniai lentelėje:
7.1.INFORMACIJOS LAIKMENOS (7.2.EI maš apdoroj auto reikšm ir kryptys)
Duomenys fiksuojami (užrašomi, laikomi) įvairiose laikmenose. Plačiausiai tam naudojamas popierius, magnetinės terpės (juostos, diskeliai, diskai), taip pat techninės priemonės, kurios atlieka ir duomenų laikmenos vaidmenį.
Laikmenos gali būti klasifikuojamos pagal duomenų įrašymo (talpinimo) ir skaitymo būdus bei priemones, jų pildymo (formavimo, duomenų rašymo)
nuoseklumą bei vietas, įrašomos jose informacijos turinį, pobūdį ir pan.
Duomenų apdorojimo organizavimo požiūriu bene svarbiausia yra laikmenų klasifikacija pagal tinkamumo kompiuterizuotam (automatiniam) apdorojimui laipsnį. Pagal tai skiriamos tokios laikmenos: 1)visai netinkančios kompiuterizuotam apdorojimui, 2)tiek žmogaus, tiek kompiuterio (jo įvedimo įrenginių) skaitomos (dokumentai, kurie kartu yra ir mašininės laikmenos, t.y. iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomos), 3)mašininės –
automatiškai formuojamos ir skaitomos.
1) tik žm. grupei priklauso valdymo objekte sudaromi, taip pat mašininiu būdu rengiami dokumentai. Tai pagr. laikmenos, tinkančios naudoti žmogui.
Pagal pildymo nuoseklumą dokumentai skirstomi į pirminius, tarpinius ir rezultatinius.
2) žm ir komp. (iš dalies ar visiškai automatiškai skaitomų) dokumentų grupei priklauso prekių lydimieji dokumentai, prekių etiketės ir įpakavimai bei popieriuje parengti dokumentai. Juose duomenys registruojami žymėmis, stilizuotu ar magnetiniu šriftu arba brūkšniniais kodais. Kai kur naudojami popieriniai dokumentai su magnetinėmis juostelėmis. Tačiau jie nėra labai paplitę. Pvz., tokiu būdu parengtos taupomosios knygelės, kreditinės kortelės turinčios magnetines juosteles, automatiškai nuskaitytiems duomenims registruoti. Kitais atvejais daug pigiau naudoti dokumentus, suformuotus lanksčiuose magnetiniuose diskeliuose (“elektroninius žiniaraščius”), perdavinėti “kompiuteriniu paštu”, naudoti “elektroninius pinigus” ir pan.
3) Mašininės laikmenos labai priklauso nuo naudojamų kompiuterių, todėl per paskutiniuosius dešimtmečius bene daugiausiai ir greičiausiai buvo keičiamos tobulinamos. Jei dar ne taip seniai buvo paplitusios perfokortos, perfojuostos ir magnetinės juostos, tai dabar – įvairūs magnetiniai diskai ir diskeliai. Tiesa, daugiausiai kito fizinės tų mašininių laikmenų charakteristikos. Informacijos išdėstymo (duomenų organizavimo) jose principai ir metodai suformuoti anksčiau ir yra bendri daugeliui laikmenų.
7.2.EKONOMINĖS INF MAŠININIO APDOROJIMO AUTOMATIZAVIMO REIKŠMĖ IR KRYPTYS.
EI pertvarkoma ir gauti rezultatai naudojami personalo darbe jau seniai.
Valdymo personalas skaičiavimo technikos priemones naudoja įvairiai: 1)kaip instrumentines priemones savo darbo palengvinimui, operacijas paspartinti;
2)kaip įvairias taupykles arba automatizuotai atlikti įvairius darbus imlius skaičiavimams, naudojant sudėtingus matematinius metodus;
3)vartotojams kompai tarnauja kaip intelektualios priemonės. jų pagalba galima geriau vertinti, analizuoti tam tikras situacijas.
IS koncepcija formavosi keletą dešimtmečių. Intensyviausiai buvo kuriamos tai vadinamos automatizuotos valdymo sistemos (AVS) (žmogus, mašina, sistema), kuriose informacija renkama, perduodama, apdorojama naudojant įvairias automatizavimo bei skaičiavimo priemones. Gautas produktas –
rezultatinė informacija panaudojama priimant įvairius valdymo sprendimus.
Kuriamos AVS buvo skirtos įmonės planavimui ir valdymui automatizuotai, t.y. jas kuriant buvo bandoma naudotis skaičiavimo technikos priemonėmis tam, kad būtų galima patobulinti valdymo funkcijas. Tai buvo nerealu, kadangi techninėmis priemonėmis valdymo f-jų tobulinti negalima.
Lietuvoje AVS buvo pradėtos kurti 7dešimtmetyje. Pradžia-1962m.
Sparčiausiai jos buvo diegiamos pramonėje. Diegiant technines skaičiavimo priemones buvo naudojamas kiekybinis žingsnis. Jis buvo naudojamas neefektyviai. Valdymas buvo automatizuojamas aukščiausiame valdymo lygyje, neapimant žemesnių grandžių. Vėliau buvo pereita prie kokybinio žingsnio, tai sąlygojo tokios priežastys: 1)pirminė informacija atsirasdavo žemutiniame lygyje, ji buvo fiksuojama dokumentuose, perduodama neautomatizuotai į aukštesnį lygmenį, vėliau buvo fiksuojama pirminės informacijos mašininėse laikmenose, ir tik tada buvo atliekami skaičiavimai. Todėl praeidavo daug laiko kol būdavo gaunamas galutinis rodiklis, o gauta informacija tik fiksuodavo jau įvykusius procesus.
Rezultatinė informacija nebuvo naudojama valdymo sprendimuose (pavėluota inf.), todėl buvo būtina pradėti tvarkyti informaciją kompleksiškai, apimant įvairius lygius, bei bandyti automatizuoti ir duomenų perdavimą.
2)techninė bazė buvo netobula, nedidelis našumas, todėl pereinant prie kokybinio žingsnio buvo akcentuojama, kad sparčiai reikia tobulinti skaičiavimo techniką. 3)tikslinga yra automatizuoti visus valdymo lygius, t.y. kurti įvairių žinybų, ministerijų AVS, aišku, perduodant informaciją iš žemutinio į aukščiausią lygį su informaciniais ryšiais su gretutinėmis įmonėmis, nes informacija turi cirkuliuoti ir vertikaliai ir horizontalia kryptimi. Buvo numatyta sukurti respublikos AVS, kurioje turėjo būti ryšiai tarp atskirų sukurtų AVS (ministerijų, susivienijimų ir pan.). Vyko decentralizuotas informacijos apdorojimas – didesnis darbo našumas, geriau sutvarkoma informacija, t.y. ekonominis efektas tam tikram informacijos vienetui yra didesnis.
AVS kūrimas savęs nepateisino, nors privalumų yra daug: 1)bet kurioj sukurtoj sistemoj visa valdymo f-jų informacija buvo kaupiama vieningoje informacinėje bazėje. Buvo kaupiama informacija apie tos įmonės gamybinę, ūkinę veiklą, apie reikiamų išteklių normas, veiklos rezultatus ir pan. Tos informacijos tvarkymui buvo naudojamos duomenų bazių valdymo sistemos. 2)
buvo įgytas patyrimas, taip pat išryškėjo valdymo veiklos sritys, kur tikslinga naudoti skaičiavimo techniką, kur būtina palengvinti personalo darbą, palengvinant nekūrybinius skaičiavimus. 3)pralaužtas psichologinis barjeras; 4)įrodyta, kad skaičiavimo techniką negalima naudoti vien tik centralizuotai, t.y. vienais atvejais būtina taikyti informacijos apdorojimą centralizuotai, kitais-decentralizuotai.
Pagrindiniai AVS trūkumai: 1)nekompiuterizuotas pirminių duomenų tvarkymas;
2)techninės priemonės negalėjo patobulinti valdymo, organizacinės struktūros.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991m. lapkričio 13d. LR Aukščiausia
Taryba ir Vyriausybė patvirtino Pagrindinę ryšių ir informatikos plėtojimo strateginę nuostatą, kurioj numatyta sukurti vientisą Lietuvos valstybinę informacinę struktūrą. Buvo numatyti tokie etapai: 1etapas – iki 1995m.
Kryptis – kompiuterinio tinklo architektūros bei duomenų perdavimo tinklo sukūrimas, taip pat savivaldybių kompiuterinių tarnybų sukūrimas. 2etapas (tarpinis) – 1996-2000m. Kryptis – duomenų perdavimo tinklo plėtra, vyriausybės informacinės sistemos realizavimas. 3etapas (perspektyvinis) –
iki 2005m. Kryptis – tolimesnis informacinės infrastruktūros įsisavinimas ir plėtojimas.
8.1.MAŠININĖS INFORMACIJOS LAIKMENOS (8.2. D rink, reg, pareng, perd auto priem)
Inf saugojimo priemonės nuolat kinta. Dar neatmenamais laikais pirmykščiai žmonės piešdavo ir rašydavo olų sienose, akmenyse, molinėse plokštelėse.
Vėliau atsirado papirusas, pergamentas, popierius. Sukūrus kompiuterį prasidėjo nauja informacijos laikmenų era. Dabar naudojamos informacijos saugojimo priemonės savo informacijos talpa gerokai pranašesnės nei naudotos prieš keletą metų. Dar prieš porą metų plačiai naudoti 3,5 colio
1,44 MB talpos lankstūs diskeliai atrodė talpūs ir greiti, bet jie jau sensta ir jau laikas galvoti, kuo juos pakeisti. Mes esame prie naujojo diskelių standarto slenksčio. Nuo 1981-ųjų buvo trys standartai: 360 KB
diskeliai, 5,25 colių 1,2 MB talpos diskeliai ir 3,5 colių 1,44 MB talpos diskeliai.Dabar iki 250 MB talpos laikmenos vadinamos mažos talpos, nuo 250
iki 650 MB – vidutinės, o daugiau nei 650 MB talpos – didelės talpos laikmenos.
Naujesnės informacijos laikmenos pagal informacijos saugojimo būdą skirstomos į magnetines (M), optines (PD) ir magnetines optines (PD).
„Iomega firmos kaupikliai „Zip”: Jei ne suderinamumo su 1,44 MB talpos diskeliais problemos, šio tipo diskeliai jau būtų rinkos šeimininkais. Jų magnetinė laikmena labai panaši į 1,44MB diskelį, tačiau joje telpa net
100MB, o skaitymo/įrašymo įrenginys yra 30 kartų spartesnis.Vienintelis
„Zip” įrenginio trūkumas yra tas, kad jis nesugeba perskaityti 1,44MB
diskeliuose įrašytos informacijos. Tačiau šio tipo laikmenos vis tiek yra laikomos rimčiausiomis pretendentėmis pakeisti 1,44MB diskelius. „Iomega”
firma taip pat gamina 2GB talpos magnetinius kaupiklius „Jaz”.
Naujausia ir didelė firmos „Iomega” „Zip” laikmenos konkurentė Sony HiFD
laikmena. Jos talpa 200 MB, spartus duomenų perdavimas.
Firma „Compaq” pagamino lazeriu valdomą magnetinį 3,5 colio skersmens diskelių kaupiklį LS 120, kurio laikmenoje telpa 120MB ir kuris skaito standartinius 1,44MB talpos diskelius. Šia savybe „Compaq” gaminys pranašesnis negu „Iomega” „Zip”, bet už „Zip” jis yra lėtesnis ir brangesnis.
Firma „Swan” pagamino 3,5 colio skersmens diskelių skaitymo įtaisą UHC
3130. Jo laikmenos talpa 130MB. Šis įrenginys sugeba skaityti ir standartinius 1,44MB talpos diskelius ir yra maždaug 10 kartų spartesnis už įprastą kaupiklį.
Mažos talpos magnetinio tipo laikmenas siūlo ir kompanija „SyQuest” – „EZ
135 SCSI” (talpa 135MB) ir „EZFlayer 230” (talpa 230MB).
„Fujitsu” kompanija gamina gana paplitusias MO tipo laikmenas, kurių talpa
128MB ir 230MB.
Kompanija „Philips” taip pat gamina SCSI MO tipo laikmenas ir jų skaitymo įrenginius. Jų gaminamų laikmenų talpa 230 MB – 640 MB.
Iš naujesnių vidutinės talpos informacijos laikmenų reikia paminėti įrašomus kompaktinius diskus (CD-R). Jie yra 650 MB talpos. Šie diskai yra patogūs tuo, kad juose įrašytą informaciją gali skaityti tiek pigūs, lėti, tiek brangūs, didelio greičio CD-ROM kaupikliai, kurie yra beveik kiekviename naujesniame personaliniame kompiuteryje. Didžiausias kompaktinių diskų trūkumas yra tas, kad į juos informacija įrašoma tik vieną kartą ir negali būti keičiama.
Didelės talpos laikmenas ir jų skaitymo įrenginius siūlo kompanija
„SyQuest”. Jos gaminamos didelės talpos laikmenos yra „SparQ 1.0” (talpa
1GB), „SyJet” 1.5″ (talpa 1,5GB) ir „Quest 4.7” (talpa 4,7GB).
Iš beveik kiekviename naujame kompiuteryje naudojamų kietų diskų reikia išskirti SCSI tipo diskus. Šie diskai atsirado visai neseniai. Jie yra daug talpesni ir spartesni už senstančius IDE arba EIDE tipo kietuosius diskus.
Neseniai pradėti gaminti ir DVD (Digital Versatile Disks) įtaisai ir diskai. Jie labai panašūs į dabar plačiai naudojamus CD (Compact Disc), tačiau yra daug talpesni. DVD diskuose telpa 3GB informacijos (planuojama gaminti 4,7GB talpos DVD diskus). Visai nesenai pasirodė ir DVD su daugkartinio įrašymo galimybe, bet vis dar nėra susitarta dėl standarto
(DVD+RW ar DVD-RAM).
Duomenims saugoti naudojami kaupikliai su magnetine juosta (Streamer).
Jiems skirtose laikmenose (kasetėse) telpa nuo kelių šimtų megabaitų iki kelių gigabaitų. Tokiose laikmenose santykinė kaina už vieną megabaitą yra mažiausia, tačiau dėl lėtos informacijos paieškos šie kompiuterių įrenginiai nėra paplitę.
„StorageTek” kompanija gamina magnetinių juostų saugojimo bibliotekas.
Didžiausiame šios kompanijos pagamintame tokio tipo įrenginyje galima įrašyti iki 4000 TeraBaitų duomenų (tiek užtektų viso pasaulio gyventojų skaitmeninėms nuotraukoms saugoti). Perdavimo greitis 6 MB per sekundę.
Tokio įrenginio kaina yra apie 300 tūkstančių JAV dolerių.
Panašų į „StorageTek” informacijos saugojimo įrenginį naudoja ir
„Microsoft” korporacija. Pastarasis pavadintas TerraServer’iu. Jame saugoma žemės paviršiaus skaitmeninės nuotraukos darytos iš palydovo. Prie šiame serveryje saugojamos informacijos gali prieiti visi interneto vartotojai.
Nors naujausios informacijos laikmenos yra didelės talpos, greitai skaitomos, tačiau jas po kiek laiko vis tik pakeis dvigubai talpesnės ir spartesnės, nes sparčiai tobulėjant kompiuterinei įrangai auga darbo sparta, informacijos kokybė, o taip pat ir informacijos dydis. Dabar gaminamų laikmenų talpa yra didelė, tačiau kiekviena kompanija planuoja gaminti dar talpesnes.
8.2. DUOMENŲ RINKIMO, REGISTRAVIMO, PARENGIMO IR PERDAVIMO AUTOMATIZAVIMO
PRIEMONĖS.
Kintamosios pradinės inf rinkimo priemonės. jos skiriamos pradiniams duomenims rinkti nustatytu laiku. Pagal paskirtį skirstoma: gamybinė tara, svarstyklės, laikrodžiai, matavimo prietaisai, davikliai, skaitikliai, registratoriai. Gamybinė tara tarnauja pagamintoms arba siunčiamoms vienodoms detalėms skaičiuoti. Ji skirstoma į kasetes, dėžutes, padėklus ir pan. Svarstyklės: bendrosios paskirties, spec. paskirties, kraninės, konvejerinės, dozuojančios ir t.t. Laikrodžiai bendrosios ir spec.
paskirties.
Pastoviosios informacijos registravimo priemonės. Jos efektyviai naudojamos, kai ta pati informacija registruojama keliuose dokumentuose.
Prie jų priskiriamos adresavimo mašinos, hektografinės atrankinės priemonės.
Duomenų parengimo automatizavimui priemonės – tai duomenų ruošimo perfokortose įrenginiai, duomenų ruošimo perfojuostose įrenginiai, įrenginiai duomenims ruošti magnetinėse laikmenose.
Duomenų perdavimo automatizuotos priemonės: modemas, teleksas, telegrafas, teletaipas, faksimilinis prietaisas ir t.t.
15.1. DUOMENŲ SRAURAI IR JŲ VAIZDAVIMAS. (15.2. TARPBANKINIŲ OP EL SIS)
Valdymo objekte susidaro jo informacinės sistemos dokumentų, pranešimų bei kitokių informacinių objektų srautai. Tais srautais cirkuliuoja konkretūs duomenys, todėl ir atitinkami srautai vadinami duomenų srautais. Tie srautai valdymo objektą sieja su kitais objektais (susidaro išoriniai ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis ir duomenų bazėmis) ir vienos (tos pačios) organizacijos skirtingus padalinius, jų darbuotojus (susidaro vidiniai srautai tarp padalinių, darbuotojų ar jų darbo vietų, formuojamų bei naudojamų duomenų bazių bei pan.). Viename valdymo objekte galima išskirti vieną ar kelis išorinius ir vidinius duomenų srautus.
Duomenų srautas (DS) ( tai sistemos vidinis arba išorinis informacinių objektų (dokumentų bei kitaip pateikiamų duomenų) perdavimas (judėjimas) iš jų šaltinių į laikymo vietas (duomenų bazes), atliekant atitinkamas jų apdorojimo procedūras. Srauto šaltinis ir adresatas ( tai valdymo objektas, procesas ar laikomi duomenys, iš kur ateina ir kur išeina tas srautas.
Kitos charakteristikos, kurios pilniau apibūdina srautą ( tai srauto tipas (dokumentų, duomenų srautas ir pan.), srauto perdavimo būdas (tiesioginis, per kurjerį, ryšio kanalais, kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.), srauto perdavimo greitis, srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą, periodiškumas, sąlygos ar situacijos, kuriomis susidarius yra perduodamas srautas.
Kai išskiriami keli duomenų srautai, jie tarpusavyje susiejami ir kalbama apie visų nagrinėjamų srautų bendrą struktūrą. Bendru atveju yra išskiriami trys DS ir struktūrų aprašymo lygiai: koncepcinis, išorinis ir vidinis, o tuo pačiu ir atitinkami modeliai.
Koncepciniame yra išskiriamos ir nusakomos objektyvios (nepriklausomos nuo konkrečių taikymu) dalykinės srities informacijos savybės. Koncepcinio l. apraše paprastai naudojamos specialiai tam skirtos koncepcinio modeliavimo kalbos. Jos gali būti grafinės, tekstinės ar mišrios. Išoriniame l atspindimi objektyvūs vartotojų požiūriai į informaciją. Vidiniai l orientuoti į konkrečius kompiuterius ir fizinį duomenų pateikimą, kuris reikalingas rengiant duomenų apdorojimo programas. Tai pagrindinės priemonės, naudojamos aprašant kompiuterizuojamą objektą ir IS.
Modelius dažnai patogu yra vaizduoti schemomis. Jos gali būti fizinių ir loginių duomenų srautai, paprastos ar objektiškai orientuotos. Pateikiant srautų aprašą duomenų srautų schema, rodomi šie pagrindiniai elementai:
išorinių d šaltiniai ir adresatai; DS; procesai; laikomi d (laikmenose, konkrečioje duomenų b). procesai tai įėjimo DS transformavimai į išėjimo
DS. Laikomi d ( tai duomenys kartotekose, kontorinėse knygose, dokumentuose, kompiuterizuotos ar ne DB (duomenų bazės).
Fizinių DS schemose procesai vaizduojami kaip juos supranta vartotojai (
valdymo objekto personalas, ir vartojami tam personalui įprasti terminai (skyrių pavadinimai, pavardės, dokum pav ir pan.), struktūriniai padaliniai.
Loginių DS schema ( tai apibendrintas duomenų srauto vaizdas, pateiktas nesigyvinant į jų fizinį išdėstymą, konkretų vaizdavimą ir pan. Tokia schema gali būti gaunama iš fizinių DS schemos , ją transformuojant (vartotojo suvokiamus procesus ir naudojamas sąvokas keičiant jų loginiais ekvivalentais). Loginių DS schemos aprašomas projektuojamos IS modelis. Šis darbas paprastai atliekamas koncepciniu lygiu, t. y. aprašoma tik procesų,
DS esmė, o ne jų realizavimo būdas (neišskiriami konkretūs dokum, duomenys, jų saugojimo būdai, apdorojimo procesai ir t.t.). informacija apie realaus pasaulio objektus neskaidoma, t.y. kiekvienas toks objektas modeliuojamas vienu informaciniu objektu, saugomu vienoje DB.
Valdymo objektų kaip sudėtingų sistemų DS struktūroms vaizduoti gerai tinka hierarchinė aprašo struktūra, kai išskiriami apibendrinti duomenų apdorojimo procesai ir aprašomi juos siejantys informaciniais srautai, o po to detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai inf srautai.
Pradedama nuo abstrakčiausios schemos, kuri palaipsniui yra detalizuojama.
Nulinio lygio schemoje vaizduojamas vienintelis procesas, sutapatintas su visa sistema, ir išoriniai DS. Tokia schema vadinama kontekstine schema.
Pirmo lygio schema gaunama ją detalizuojant. Detalizuojama tol, kol yra prasmė išskirti procesų dalis.
Modeliuojamos srities objektams, inf srautams ir DB aprašyti patogu naudoti
ERA schemas (angl. „Entity-Relationship-Attribute” ( Esybė-Santykis-
Atributas). Jos trys pagrindiniai elementai yra: 1) esybės, kuriomis aprašomi srities objektai; 2) ryšiai, kuriais aprašomi santykiai tarp objektų; 3) atributai, kuriais aprašomos objektų arba santykių savybės.
15.2. TARPBANKINIŲ OPERACIJŲ ELEKTRONINĖS SISTEMOS.
Elktroninės banko operacijų sistemos (EBOS) skirstomos į dvi grupes: 1)
banko pranešimų perdavimo; 2) atsiskaitymų. Banko pranešimų sistemose operatyviai persiunčiami ir saugomi bankų dokumentai, o mokėjimus reguliuoja bankai-dalyviai. Atsiskaitymų sistemos funkcijos siejamos su narių tarpusavio reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymu. 1) pirmajai grupei priklauso SWIFT (Society for Worgwide Interbank Financial
Telecommunication) tarptautinių tarpbankinių atsiskaitymų per telekomunikacijų tinklą organizacija ir Bankwire ( bankų komunikacijos tinklas, aptarnaujantis privatų sektorių, sistemos. 2) antrajai grupei priskiriamos tokios sistemos: JAV valstybinės rezervinės sistemos tinklas
FED Wire; Niujorko elektroninė tarpbankinio kliringo ( atsiskaitymų ir užskaitų ( sistema CHIPS (Clearing House Interbank Payments System);
Londono automatizuota atsiskaitymų rūmų mokėjimo užskaitymo sistema CHAPS
(Clearing House Automated Payment System). Japonijoje yra tarpbankinių pervedimų sistema ir kolektyvinis banko automatų-kasininkų tinklas, kuris vykdo depozitines ir mokėjimo operacijas. Elektroninės sistemos taip pat skiriasi pagal dalyvių, dalyvaujančių pervedimuose ir atsiskaitymuose, kiekį. Pvz., SWIFT organizuoja dvišalį banko pranešimų persiuntimą, t.y.
tarp dviejų dalyvių. Sistemose FED, Wire, CHIPS, CHAPS persiuntimai yra daugiašaliai. Kai kurios sistemos yra specializuotos. Pvz. FED Wire tinklas aptarnauja valstybinių vertybinių popierių rinką JAV. Svarbiausią vaidmenį piniginių pervedimų sistemose vaidina ESM ir skaičiavimo centrai bankuose, kurie automatiškai tvarko bankų sąskaitas. Elektroninėmis priemonėmis atsiskaitymai vykdomi tiesiogiai per bankus arba per automatinių atsiskaitymų rūmus.
Procentinių įkainių didėjimas pinigų rinkoje sąlygoja didelę finansinių lėšų vertę. Finansų įstaigoms, norinčioms laiku perduoti ir panaudoti pinigines lėšas, iškilo poreikis naudotis telekomunikacijų priemonėmis. JAV
bankai naudoja keturis pagrindinius telekomunikacijos tinklus duomenims apie pervedimus telegrafu perduoti: 1) FED Wire ( FRS (Federal Reserve
System) pervedimų sistema; 2) Bankwire ( analoginė sistema, aptarnaujanti privatų sektorių; 3) CHIPS; 4) SWIFT.
1) FED Wire yra pirmoji pervedimų telegrafu sistema, sukurta JAV. Ryšių linijų sistemą valdo ESM, esančios kiekviename iš 12 rezervinių sričių.
Visos ESM turi tarpusavio ryšį per centrinio kompiuterio komutatorių, esantį Kalpeperyje. Šia sistema yra perduodami 3 rūšių pranešimai: finansų įstaigų pervedimai iš rezervinių sąskaitų; valstybės VP pervedimai; FRS
administracinė ir tyrimų informacija. Atsiskaitymo operacijos pervedant pinigines lėšas šia sistema vykdomos per FRS bankų-narių federalines rezervines sąskaitas.
2) Bankwire sistema aptarnauja privatų sektorių. Ją valdo vienas skaičiavimo centras, o informacija iki jos perdavimo adresatams saugoma kitame centre, į kurį ji patenka greitojo ryšio linijomis. Ši sistema teikia tokias paslaugas: patvirtina VP pirkimą ir pardavimą; pateikia VP
saugojimo instrukcijas; perduoda akredityvus arba informaciją apie įvykdytą inkasavimą; siunčia ir priima bankų paštą; gauna informaciją apie klientų sąskaitų būklę; patvirtina operacijas su užsienio valiutą.
4) informacijai perduoti naudojamos arba nacionalinės ryšių sistemos, arba atskirų bankų komunikacijų tinklai, taip pat tarptautinės bankų atsiskaitymų automatizuotos sistemos.
Pasaulyje plačiai žinomi įvairūs tarpbankiniai tinklai, tarp jų žinomiausias yra tarptautinis tarpbankinių finansinių atsiskaitymų telekomunikacijos tinklas SWIFT. Sistemos techninę infrastruktūrą sudaro kompiuterių centrai, esantys visame pasaulyje. Šie centrai sujungti greitojo duomenų perdavimo linijomis, kurios priklauso valstybinių, nacionalinių arba komercinių ryšių tinklams.
Sistemos širdį sudaro du apdorojimo centrai, esantys Olandijoje ir JAV, kurie jungiami su automatiniais regioniniais procesoriais, esančiais dažniausia kiekvienoje iš įstojusių į SWIFT šalių.
Šios sistemos privalumai yra perduodamų duomenų saugumas, didelis perduodamų duomenų greitis (dėl mažesnio tarpinių stočių skaičiaus), specialaus banko dokumentacijos standartų panaudojimas, be to šioje sistemoje nustatyta atsakomybė už pranešimų perdavimą, kas garantuoja duomenų gavimą. Be pranašumų yra ir trūkumų: didelės išlaidos norint naudotis šio tinklo paslaugomis bei didelė SWIFT vidinės organizacijos priklausomybė nuo labai sudėtingos techninės sistemos.
21.1. VARTOTOJO VIETA DUOM APDOROJIMO SIS. (21.2 MAT VERTYB APSK AUTO)
Inf vart subjektas, kurio veiklai reikalinga tam tikra info. Svarbus kriterijus vertinama sistemų veikla ir jos efektyvumas, yra vartotojų poreikių tenkinimo efektyvumas, kuris savo ruožtu priklauso nuo to , kaip operatyviai vartotojui pateikiami rezultatai, kiek jie tikri, reikšmingi, vaizdūs ir pilni.
Sistemos darbo efektyvumą lemia dar ir tai, kokiu būdu vartotojas gali pasiekti apdorojimo pajėgumus ir jais naudotis.jei vartotojų veikla susijusi su operatyvių duomenų įvedimu ir rezultatų analize, tai sąveikos kelyje turi būti kuo mažiau tarpininkų.
Čia dirbama dialogo režimu ir tarpininko vaidmenį atlieka tik programinės priemonės. ei pradiniai duomenys surenkami centralizuotai ir palaipsniui kaupiami ir saugojami duomenų apdorojimo sistemoje, o jų apdorojimo rezultatai pateikiami vartotojams tik po kurio laiko, tai tarpininkų skaičius padidėja, nes į sąveikos procesą įtraukiamos papildomos grandys.
Tarpininkai nereikalingi, ei vartotojas turi duomenų apdorojimo priemones savo darbo vietoje. Tam tikrais atvejais iškyla būtinybė keistis duomenimis su kitais objekto padaliniais ar kitais objektais. Šiuo atveju vartotojas įgyja galimybę kreiptis į kitas apdorojimo priemones, programas, tačiau tam vartotojo kompiuteris turi turėti ryšį su kitais kompiuteriais objekte ar už o ribų. Tokią galimybę suteikia konfigūracijų skaičiavimo tinklai.
Vartotojai pagal kvalifikaciją skiriami: 1) profesionalūs vartotojai, 2)
neprofesionalūs. ei vartotojo ir sistemos darbas vyksta per tarpininkus, vartotojui nereikia žymiai kelti kvalifikacijos, tačiau informacinės funkcijos vykdomos neoperatyviai. jei vartotojas gali tiesiogiai naudotis apdorojimo priemonėmis, aktualiais tampa jo kvalifikacijos kėlimo būdai.
Šioje aplinkoje formuojasi vartotojo ir apdorojimo priemonės sąveikos principai, būdai, apribojimai, kurių visumą sudaro vartotojo interfeisą, kurį nusako tokios jo savybės: 1) galimybės, kurias interfeisas teikia vartotojui, 2) šių galimybių naudojimo paprastumas ir racionalumas.
Vartotojui teikiamos interfeiso galimybės turi leisti atlikti tokias pagrindinių veiksmų grupes: 1) sankcionuotas kreipimasis į duomenis, 2)
operatyvus reikiamos veiksmų ir procedūrų sekos pasirinkimas, 3) lanksti vartotojo veiksmų ir įvedamų duomenų kontrolė, kuri leidžia kiek įmanoma atmesti klaidingus vartotojo veiksmus ir klaidingus įvedamus duomenis.
21.2 MATERIALINIŲ VERTYBIŲ APSKAITOS AUTOMATIZAVIMAS.
Tiriant materialių vertybių (turto) apskaitos sistemą reikia:
1) būtų užtikrintas duomenų patikimumas; 2) materialių vertybių apskaitos kontrolė; 3) būtų galima tobulinti pačią apskaitą, metodus, formas; 4)
racionalizuoti darbuotojų darbą.
Materialaus turto apskaita susideda iš daugelio apskaitos barų, kurie ir sudarytų sistemos funkcinį posistemį. Kiekvienos sistemos barą sudaro funkciniai uždaviniai, o šie realizuoja tam tikrą funkciją. Gali būti iškirti tokie funkciniai uždaviniai ar kompleksai:
1) Materialių vertybių (turto) normatyvų žinynų tvarkymas, normatyvinių failų formavimas, koregavimas.2) Materialių vertybių pajamų ir išlaidų informacinės bazės tvarkymas. 3) Materialių vertybių judėjimo apskaita.
4)Materialių vertybių paruošimo ir įsigyjimo apskaita. 5) Materialių vertybių inventorizacijos duomenų nustatymas. 6) Materialių vertybių sunaudojimo gamyboje apskaita. 7) Duomenų pateikimas pagal užklausas.
Šie uždaviniai sprendžiami naudojant sąskaitas – faktūras, važtaraščius ir kt. Firminius dokumentus. Visose firmoje t.b. atsakyta į tokius klausimus:
kas, kada, kiek ir kam išduoda vertybių.
Apskaitoje gali būti gauti tokie rezultatiniai dokumentai: *Materialinių vertybių paruošimo ir įsigyjimo rezultatiniai dokumentai. * Materialinių vertybių esamumo ir judėjimo apskaitos dokumentai *Sunaudojimo apskaitos dokumentai *Įvairių ataskaitų ir formų mašinogramos.
I gr. mašinogramos – kaip tiekėjai vykdo sutartis, turi sekti atsiskaitymo su tiekėjais procesus. Tiekėjų sutarčių vykdymo žiniaraštis, atsiskaitymo žiniaraštis ir kt
II gr. mašinogramos – kontroliuoti medžiagų atsargas sandėliuose, jų išdavimą gamybai ir t.t. Materialinių vertybių gavimo žiniaraštis ir kt.
Inventorizacijos palyginimo žiniaraštis.
1.Požymiai ir pagrindai – kaip rekvizitai išdėstomi antroje dalyje:
pavadinimas ir kiti rekvizitai. Rekvizitai – pagrindai pradiniai, o už jų apskaičiuojamieji, t.y prekės kiekis kaina, vertė arba suma.
2.Rezultatinių formų projektavimas – apskaičiuojama visų rekvizitų suma, kokie bus rezultatiniai rodikliai ir dokumentai, jų struktūra (mašinogramų, videogramų, formų sąrašas)
3.Pavadinimų ir kodų ar identifikatorių suteikimas, periodiškumo nustatymas, paskirtis, naudojimo vieta ir vartotojai. Mašinogramos naudojamos ir kt. Valdymo grandyse, todėl eskizai turi būti derinami ir su jais.
4.Formų sudarymo šaltinių nustatymai (įstatymai)
5.Rezultatinių formų technologinių procesų schemų sudarymas
6.Formų derinimas, koregavimas, tvirtinimas
III gr. mašinogramos – apskaityti ir kontroliuoti medžiagų iždavimą iš sandėlių bei naudojimą. Išdavimo gamybos padaliniams žiniaraštis, sunaudotų medžiagų paskirstymas pagal kryptis ir kt.
IV gr. įv. Ataskaitos formų sudarymas. PVZ: Materialinių vertybių judėjimo apskaita:
Tikslas paskirtis – gauti operatyvinius duomenis apie medžiagų gavimą, išdavimą, likučius tam tikram laikui.
Periodiškumas – sprendžiamas sukaupus visus pirminius dokumentus; operatyvi apskaita vykdoma iškart. Korekcija – likučiai koreguojami iškart gavus informaciją.
Kokie dokumentai naudojami – sandėlių apskaitos kortelės, likučių, medžiagų gavimo ar pardavimo duomenys.
Rezultatiniai rodikliai – medžiagų likučių, tam tikrai datai suma; pajamų suma; išlaidų suma, medžiagų likutinis kiekis tam tikrai datai, bendra pajamų suma; bendra išlaidų suma, bendra taros suma
Pradiniai rodikliai medžiagos gautas kiekis, kaina, likutis išduotas kiekis.
Apskaičiuojamieji rodikliai: i-tos medžiagų bendras kiekis, vertė ir t.t.
Failai: 1)medžiagos klasifikatorius, kuriame gali pavadinimas (PAV), medžiagų grupė (MG), medž kodas (KODAS), matavimo vnt. (MV), balanso sąskaita (BSAS), kaina (KAINA) ir kt rekvizitai. 2)medžiagų pajamos –
medžiagos kodas, materialiai atsakingas asmuo (MASM), dokumento nr (DOKNR), data (DATA), tiekėjo – gavėjo kodas (TGK), balansinė sąsk, kiekis (KIEKIS), kaina(KAINA), pajamų orderio nr ir operacija. 3) medžiagos išlaidų failas,
4 )medžiagos likučių failas – medžiagos kodas, materiasl atsakingas asmuo, data kiekis, 5) medžiagų grupės (gr pavadinimas ir kodas), 6) įmonių klasifikatorius (teikėjo, gavėjo kodas, požymis, teik ir gavėjo pavadinimai, banko pav, banko kodas, adresas, sąsk 1 ir 2).
Sprendžiant materl. vertybių apskaitos uždavinius iš pirminių dokumentų formuotini kintamos informacijos failai, kuriuose turi būti visi materialines vertybes charekterizuojantys požymiai. Pagr užd keliami mater.
vertybių apskaitai:
Pateikti info apie konkrečių mater vertybių likutį; pateikti duomenis apie konkrečių medžiagų gavimą , judėjimą per ataskaitinį laikotarpį.
Informacija skiriama apskaitos, komercijos ir kt sričių darbuotojams.
Pirminiai duomenys imami iš mater vertybių judėjimo pirminių dokumentų.
Pastovios info failai formuojami normatyvai, žinynai, kurie uždavinio metu nuolat koreguojami. Pirmą kartą sprendžiant uždavinį, naudojamos sandėlių apskaitos kortelės, likučių ir inventorizacijos dokumentų duomenys.
Sprendžiant šį uždavinį, formuojami likučių bei pajamų, išlaidų failai. Jie turi būti koreguojami programiškai. Esant sistemos sutrikimui, gali būti kaupiami pajamų ir išlaidų dokumentai.
Pateikiami tokie rezultatiniai rodikliai: medž likutis mėnesio pradžioje;
pajamų suma; išlaidų suma; medž likutis mėn pabaigai (natūra, prekių suma , verte, taros suma); bendra medžiagos likučio mėnesio pradžiai suma; bendra pajamų suma; bendra išlaidų suma.
Pradiniai rodikliai: medžiagos kaina, medžiagų likutinis kiekis, išduotas medžiagų kiekis, gautų medžiagų kiekis.
20.1. INF PROCESO ORGANIZAVIMAS (20.2 IŠORINĖ INF, NAUD IS)
Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai, pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų pasekmių įvertinimu, remiasi inform. ir yra susiję su jos apdorojimu.
Nagrinėjant inform., duomenų, žinių organ. (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą, saugojimą, perdavimą, naudojimą) valdymo objekte, didž. dėmesys skiriamas tradiciniams inform. srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir analizės inform. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip racionalių inform. srautų formavimas, pagrįstų inform. poreikių nustatymas, efektyvus inform. išteklių naudojimas.
20.2 IŠORINĖ INF IR JOS NAUDOJIMAS IS
Įmonės prognozuojamos veiklos sprendimams naudojama joje kaupiama pačios įmonės techninė, ekonominė ir kita informacija – tai vidinė inf. Be jos, vis svarbesnė darosi informacija apie realizacijos rinkas, jų poreikius ir galimybes – tai išorinė inf. Jai gauti reikia papildomų pastangų bei sąnaudų. Pirmiausia tai oficiali informacija, kurią rengia ir pateikia valdžios institucijos. Tai įstatymai, poįstatyminiai aktai, potvarkiai ir kita direktyvinė informacija, kuri leidžiama įprastu spausdintu pavidalu arba pateikiama kompiuterinio ryšio kanalais. Lietuvoje tokia info gali būti gaunama per kompiuterinius tinklus. Tą info valdymo objektams reikia rankioti iš įvairiausių šaltinių, kartais kaupti, o prieš priimant sprendimus dar pakankamai apdoroti.
Iš viso to matome, kad kiekvieną organizaciją galima įsivaizduoti apsuptą inf srautų, ateinančių iš išorės (aplinkos). Ją sudaro valstybės valdymo, ūkinės, finansinės įstaigos, visuomeninės organizacijos, ryšių, transporto ir kitų paslaugų įm, rinkos infrastruktūra. Iš tų srautų reikia išrinkti informaciją, padedančią daryti geriausius valdymo sprendimus. Savo ruožtu organizacija išorinei aplinkai teikia info apie savo veiklą ir papildo bendruosius išorinius info srautus.
22.1 KOMPIUTERINĖS INF APDOROJIMO TECHL SĄVOKA. (22.2 SK TECH NAUD ORG.
FORM)
Anksčiau technologijos sąvoka buvo siejama vien su gamybine veikla. Tačiau pastaraisiais metais jos vartojimo sritys vis labiau išplečiamos. Neretai, technologiniu vadinamas kiekvienas procesas, kuriam vykdyti reikalinga tam tikrų priemonių, žinių, įgūdžių arba meistriškumo. Tokie yra ir visi kompiuterinės informacijos apdorojimo skaičiavimo mašinomis (SM) procesai.
Kompiuterinės informacijos apdorojimo technologija – tai seka veiksmų, kuriuos atliekant iš anksto nustatyta eile realizuojamos konkrečios kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos. Tie veiksmai jungiami į grupes – technologinio proceso operacijas. Šios operacijos, kurias trumpiau galima vadinti technologinėmis operacijomis, yra pagrindiniai technologijos elementai. Jos gali skirtis sudėtingumu, turiniu, vaidmeniu bendrame kompiuterinės informacijos apdorojimo procese, atlikimo būdais ir pan.
Kompiuterinės informacijos apdorojimo SM technologinės operacijos susideda iš kelių paprastų operacijų, pavyzdžiui, duomenų įvedimo, aritmetinių skaičiavimo ir rezultatų skaitymo operacijų, o skaičiavimų operacija – iš visų aritmetinių operacijų ir pan. Todėl šios operacijos yra sudėtinės.
Valdomojo objekto pirminiai normatyvų, žinynų, apskaitos ir kiti duomenys rašomi popieriuje; taip sudaromas pirminis dokumentas. Naudojant skaičiavimo techniką, tie duomenys įrašomi į mašinines laikmenas, t.y.
sudaromi duomenų failai (masyvai), ir poto apdorojami. Formuojant dokumentą ar failą, duomenys į laikmeną gali būti įrašomi nepertvarkyti, gali būti papildomai redaguojami ar kitaip apdorojami. Bendru atveju visą rezultatinių duomenų formavimo procesą galima laikyti duomenų judėjimu laikmenomis nuo duomenų šaltinio iki vartotojo. Duomenys iš vienos laikmenos į kitą perrašomi tik įrašymo operacija arba dar papildomai atlikus redagavimo, aritmetines, logines ir kitas duomenų apdorojimo operacijas. Operacijos atliekamos su duomenimis arba jų laikmenomis.
Technologinio proceso operacijos apima duomenų apdorojimo operacijas, taip pat operacijas, kurios atliekamos paruošiant duomenis apdoroti ir baigus juos apdoroti.
Apdorojant duomenis skaičiavimo mašinomis, kiekvienoje operacijoje gali atsirasti klaidų. Klaidas gali padaryti su mašinomis dirbantys operatoriai, pačios mašinos, jų gali būti darbo programose, programinėje ir kitoje dokumentacijoje. Klaidos ieškomos kontroliuojant apdorojimo procesų rezultatus, kol dar neatlikta apdorojimo operacija arba ją atlikus, t.y.
atliekant atskirą kontrolės operaciją.
22.2 SKAIČIAVIMO TECHNIKOS NAUDOJIMO ORG. FORMOS
Skaičiavimo technikos naudojimo formos savo vystymosi eigoje įgavo daug pavidalų pvz. įprastinis skaičiavimo centras, vietinis skaičiavimo centras, automatizuotos darbo vietos. Visa tai gali būti laikoma paskirstyta duomenų apdorojimo sistema. Pagal atliekamas funkcijas ir vartotojo aptarnavimo pobūdį, išskiriamos tokios organizacinės formos: 1. Skaičiavimo centras 2.
Grupinis skaičiavimo centras 3. Kompiuterių tinklas 4. Automatizuota darbo vieta.
1. skaičiavimo centras – tai seniausia ir labiausiai paplitusi 2-os ir 3-os kartos kompiuterių naudojimo laikotarpiu organizacinė forma. SC buvo kuriami stambiose įm ir org, kuriose veikė ar kūrėsi įvairios automatizuotos valdymo sistemos. Buvo vykdomi stambūs mokslinės ar ūkinės inf apdorojimo darbai.
SC kaip atskiro padalinio kūrimą įtakojo būtinybė išdėstyti skaičiavimo techniką bei sudaryti darbo sąl aptarnaujančiam personalui. Ind SC veiklai būdinga 1) inf apdorojimo centralizacija, apdorojimo pajėgumų koncentravimas viename padalinyje 2) išimtinai vidinių įm ar įstaigos vartotojų aptarnavimas. Greta SC kurį laiką veikė ir tokios org formos, kaip mašininio skaičiavimo skaičiavimo stotys, biurai, naudojantys perforancinę ir klavišinę sk techniką. Ilgainiui plečiantis SC
funkcijoms ir daugėjant vartotojų, šių padalinių veikla buvo nutraukta, o jų funkcijos perduotos SC.
2. Grupinis SC – tai skaičiavimo centras, kurį kolektyviai naudoja kelios įm ar įstaigos, susijungusios į vartotojų grupę teritoriniu ar šakiniu principu. Jie kuriami ten, kur 2 ar daugiau įm netikslinga turėti savus SC
dėl nedidelės info apdorojimo darbų apimties.
3. Kolektyvinio naudojimo SC – tai didelė info apdorojimo įm, aprūpinanti skaičiavimo technikos kompleksu, duomenų perdavimo priemonėmis iš vartotojų tinklų, abonentai gali kolektyviai naudotis šio centro pajėgumais, programine įranga ir informacijos fondais. KNC sąlygomis info apdorojimas įgauna pramoninį pobūdį.
4. Kompiuterių tinklas – tai tarpusavyje susietų kompiuterių ir ryšio priemonių kompleksas, kurio vartotojams yra prieinami tinklo techniniai, programiniai ir informaciniai ištekliai. Tinklas turi turėti ne mažiau kaip
2 kompiuterius, ryšių sistemą ir specialią programinę įrangą, kuri valdo tinklo komponentų sąveiką.
Kompiuterių tinklas priklauso aukštesnei skaičiuojančių sistemų architektūros pakopai, palyginti su pavieniu kompiuteriu. Svarbiausias kompiuterių tinklo privalumas – teikiama abonentams galimybė kolektyviai naudotis tinklo techniniais, programiniais ir informaciniais pajėgumais.
Tinklą apibrėžia jame esantys pajėgumai bei vartotojų skaičius, taip pat vartotojų topologija, priemonės ir metodai. Pagal ryšių hierarchiją tinklai gali būti centralizuoti ir decentralizuoti. Centralizuotų tinklų pajėgumus valdo 1 centrinis kompiuteris. Decentralizuoto tinklo mazgai veikia nepriklausomai ir lygiomis teisėmis. Egzistuoja mišrūs tinklai, kurių valdymas gali būti laikinai centralizuojamas. Pagal paplitusius ryšių topologijos tipus tinklai skirstomi į 1) magistralinius 2) žiedinius 3)
radialinius 4) hierarchinius ir 5) sudarytus pagal principą “kiekvienas su kiekvienu”.
Žvaigždinis tinklas – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo konfigūracijų. Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl kokių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklo mazgai tiesiogiai tarpusavy nesujungti.
Magistralinis tinklas – dauguma vietinių tinklų yra magistraliniai arba žiediniai. Visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungti viena magistrale. Vienas iš plačiau naudojamų magistralinių tinklų yra Ethnet.
Tokio tinklo privalumas yra tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir nepriklauso vienas nuo kito, todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo darbas nenukenčia.
23.1 TECHNOLOGINĖS OP, JŲ TURINYS. (3.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DRB IS)
Veiksmų, atliekamų su duomenimis nustatyta tvarka nuo pradinių duomenų atsiradimo iki rezultatų perdavimo vartotojui, aibė vadinama informacijos apdorojimo technologiniu procesu. Šis procesas susideda iš atskirų technologinių operacijų. Techn operacija-tam tikrų informacijos apdorojimo veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. Operacijos gali būti:
duomenų rinkimo, perdavimo, saugojimo, paieškos, apdorojimo ir kontrolės.
Pagal automatizavimo lygį operacijos skirstomos į rankines (atliekamas nenaudojant techninių priemonių), automatizuotas (atliekamas techninėmis priemonėmis, tačiau pats apdorojomas valdomas rankiniu būdu), automatines (vykdomos praktiškai nedalyvaujant žmogui). Technologinės apdorojimo operacijos sujungiamos į procedūras, t.y., nuoseklių operacijų grupes, kurias įvykdžius duomenys įgyja tam tikrą baigtinę pateikimo formą (pradinio dokumento, failo magnetiniame diske ir t.t.). Įmonėje ar įstaigoje renkama ir registruojama informacija, atspindinti jos ūkinę veiklą. Nuo operatyvaus ir tikslaus pradinės informacijos surinkimo priklauso ūkinio objekto veiklos efektyvumas. Informacijos rinkimas ir registravimas, kuriems tenka nemaža dalis informacijos apdorojimo sąnaudų, gali būti atliekamas įv būdais, pasižyminčiais skirtingu automatizavimo lygiu:
1) rankiniu arba mechanizuotu; info renka ir registruoja žmogus, naudodamasis paprasčiausiais prietaisais: skaitikliais, svarstyklėmis, matavimo tara ir kt. Info ranka užrašoma pirminiuose dokumentuose;
2) automatizuotu, kai naudojami dokumentų skaitymo įrenginiai, programuojami duomenų skaitymo automatai, gamybos registravimo įrenginiai, formuojantys pirminius dokumentus ir kartu įrašantys info į mašinines laikmenas; tai tieisoginis info įvedimas terminaliniais įrenginiais į kompiuterį iš darbo vietų;
3) automatiniu, kai info renkama, registruojama ir perduodama nedalyvaujant žmogui ir naudojant įvairius daviklius, skaitiklius, automatinio ryšio linijas; šiuo būdu naudojamasi sistemose, apdorojančiose info realaus laiko režimu (dažniausiai valdančiose technologinių gamybos procesų eigą).
Kai reikai perduoti didelį kiekį info, užfix –ą dokumentuose ar mašininėse laikmenose, info tarp vartotojų ir skaičiavimo technikos kanalų perduodama ryšių kanalais, t.p. paštu, kurjeriais.
Kai kurių rūšių info prieš apdorojimą tam tikrą laiką saugoma. Pirmiausia tai pasakytina apie nevienkartinio naudojimo info.
Info apdodrojimo proc. yra pagr IATP grandis. Apdorojimo procedūra apima info įvedimą ir išvedimą iš kompiuterio, aritmetines ir logines operacijas su duomenimis pagal programinės įrangos algoritmus, taip pat tokias tarnybines operacijas kaip duomenų rūšiavimas, grupavimas, kopijavimas sistemos atmintyje, duomenų bazės aktualios būsenos palaikymas. Galutinis apdorojimo procedūrosrezultatas-vartotojui reikalinga rezultatinė info, pateikta patogiu naudoti pavidalu.
Tradicinis IATP skirstomas į tokius etapus: 1) pradinis-pirminių duomenų rinkimas, registravimas ir perdavimas toliau apdoroti; rezultatas-tai pirminiai dokumentai ar mašininės info laikmenos, į kurias info įrašyta jos atsiradimo veitose; 2) parengiamasis- duomenų priėmimas apdorojimo vietoje, patikrinimas ir paruošimas apdoroti, rezulatas-įrašyta laikmenose ir patikrinta pirminė info, kuir gali būti apdorojama.; 3) pagrindinis- info apdorojimas kompiuteriu ir vartotojams reikalingų funkcinių uždavinių sprendimo rezultatų gavimas; 4) baigiamasis- info perdavimas vartotojams ir jos naudojimas valdymui. Info neikeičia turinio ir pavidalo, tačiau remiantis ja priimami reikalingi valdymo sprendimai.
Apdorojimo technologija pasirenkama įvertinus ją pagal vartotojui aktualias charakteristikas: 1)techninės galimybės (apdorojimo našumas); 2)info apdorojimo patikimumas ir rezultatų tikrumas; 3) info apdorojimo sąnaudos.
Vystantis info apdorojimo technologijai, keičiasi ir kontrolės operacijų turinys. Technologiniuose procesuose, kurių pagrindas –trečios kartos skaičiavimo technika, info kelias nuo jos atsiradimo iki pateikmo kompiuteriui pasižymėjo dideliu rankinių operacijų skaičiumi. Tai sąlygojo ir kontrolės opercijų turinį: buvo vykdomos tokios kontrolės operacijos kaip vizuali kontrolė, kontrolinių sumų apskaičiavimas, pakartotinis rankinis info įrašymas ir tt. Apdorojimo technologijoms, pagrįstoms apdorojimų pajėgumų decentralizacija ir technikos priartinimu prie vartotojo, reikia ir specifinių kontrolės metodų. Esant tokioms technologijoms, info apdorojimo kontrolė atliekama daugiausia programiniais metodais, kurių pagrindas yra įvairios loginės duomenų priklausomybės.
Kontrolės metodai:1)įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė; 2)ribinių duomens reikšmių kontrolė; 3)semantinė(prasmės) kontrolė; 4)kontrolė, naudojant informacinę bazę; 5)kombinuoti metodai. Įrašo ir atskiro duomens formato kontrolė g. b. atliekama nurodžius pastovų įrašo ar duomens ilgį ir tipą (aritmetinis, tekstinis, alfabetinis ir tt).Įvedant datą pagal šabloną (metai, mėnuo, diena), g. patikrinti tokias sąlygas: ar bendras duomens ilgis lygus 8 ženklams; ar duomuo sudarytas iš 2 skaitmenų, taško, 2
skaitmenų, taško ir dar 2 skaitmenų. Trūkumas: nekontroliuojamos atskiro ženklo reikšmės, t.y. 89,03,15 ir99,03,15 formato požiūriu teisingos.
Ribinių duomens reikšmių kontrolė g. b.derinama su formato kontrole., kai kitokio tipo loginė duomenų priklausomybė yra nepakankama kontrolės operacijai atlikti. Tam pasinaudojama ta aplinkybe, kad kai kurių duomenų realios reikšmės negali būti didesnės už ribines. Pvz., paros valanda negali viršyti 23. Trūkumas: neaptinkama klaidingų duomenų, kurių reikšmės lieka leidžiamų reikšmių diapazone. Semantinė(prasmės) kontrolė efektyvi tik tada, kai duomens turinys gali įgyti tik kelias fix-tas reikšmes .
Tokiu atveju tikrinama ar duomuo atitinka kurią nors iš reikšmių. Kontrolė, naudojant informacinę bazę. Efektyviausias būdas. Esmė ta, kad įvedamas įrašas ar jo segmentas susiejamas su analogišku duomenų elementu info bazėje. Nustačius, kad įvedami ir saugomi duomenų elementai atitinka, laikoma, kad įvedama info teisinga. Šis metodas g.b. naudojamas tik sistemose, kurių programinė įranga efektyviai atlieka paiešką.
23.2 VARTOTOJO DIALOGINIS DARBAS INFORMACINĖJE SISTEMOJE.
Galima išskirti dvi informacinių sistemų taikymo koncepcijas:
1) informacija (duomenys) kaupiama, apdorojama ir vartotojui teikiami reikalingi jo veiklai informaciniai pranešimai iš anksto reglamentuota tvarka, t.y vartotojas jam reikalingą informaciją gauna tiesiogiai pats nedalyvaudamas jos formavimo procese;
2) vartotojas jam reikalingą informaciją iš informacinės sistemos pasiima pats, ir tai jis daro aktyviai veikdamas jos formavimo procesus, t.y vartotojas gali su sistema bendrauti keisdamasis tarpiniais rezultatais nurodymais ir kita informacija, ir taip gali daryti ne vieną kartą.
1) koncepcija paprastai realizuojama tokiose duomenų apdorojimo sistemose, kai naudojamasi specializuotų mašininio (kompiuterizuoto) skaičiavimo įmonių, kuriose kompiuteriai eksplotuojami centralizuotai, paslaugomis.
Tokių skaičiavimų pagrindinės technologinės operacijos yra: pirminės informacijos rinkimas, jos įrašymas į mašinines laikmenas ir įrašymo teisingumo patikrinimas; informacijos kaupimas ir laikymas (tvarkymas)
sistemos atmintyje; rezultatams gauti reikalingos informacijos komplektavimas, grupavimas rūšiavimas ir apdorojimas; ataskaitų formavimas ir išvedimas. Tai paprastai daroma pagal iš anksto parengtus grafikus, taikant paketinio informacijos apdorojimo technologijas.
2) koncepcija siejasi su informacinių sistemų personalizavimu bei dialoginėmis technologijomis, o kartu ir su personalinėmis informacinėmis sistemomis. Konkrečiam valdymo personalui skirtos (personalinės)
informacinės sistemos gali būti kuriamos atskiroms valdymo funkcijoms, jų dalims ar procedūroms, taip pat gali apimti kelias iš jų. Jos gali būti aktyviai taikomos priimant sprendimus. Be to tokios informacinės sistemos yra patogios personalinės informacinės kaupyklės, kuriose laikomi įvairūs įsakymai, nutarimai, priminimai apie tai, ką reikia daryti, padarytų darbų aprašai, kasdieninei veiklai reikalingos normatyvų ir kitos lentelės, organizacijų, su kuriomis palaikomi komerciniai ir kitokie ryšiai, adresai, telefonai, klientų charakteristikos ir pan.
Dialoginės technologijos esmę sudaro tai, kad kiekvienas vartotojas tiesiogiai dirba su personaliniais kompiuteriais, keisdamasis su jais nurodymais ir informacija. Tiesa, patys kompiuteriai gali būti nuolatinių ar komutuojamų ryšių kanalais sujungti į tinklus. Tačiau tai jau tinklų problemos, kurios nelemia esminių dialogo organizavimo klausimų .
Naudojantis tokiais tinklais, rengiamos kompiuterizuotos darbo vietos
(KDV), o dalis informacijos laikoma viename (valdančiojo asmens)
kompiuteryje (duomenų bazėje), o dalis – kitame, t.y. vienas vartotojas gali naudotis keliomis kitomis sistemomis. Tada jau galima nagrinėti išskirstytąsias sistemas.
Vartotojui reikalingos informacijos gavimo formavimo procese dialoginė technologija gali būti daug kuo panaši į paketinę: taip pat reikai įrašinėti, laikyti, perdirbinėti ir kitaip tvarkyti informacinius pranešimus ir sistemos atmintyje laikomą informaciją (duomenų bazes), ieškoti reikiamų duomenų ir pan. Tačiau atsiranda ir naujos – žmogaus (valdančio asmens) tiesioginio keitimosi informacija ir nurodymais veikti (komandomis) su kompiuteriu ( informacinėmis sistemomis) – procedūros. Tai realizuojama informacijos vartotojui (žmogui) tiesiogiai sąveikaujant su informacine sistema (kompiuteriu).
Informacinių sistemų ir vartotojų dialoginė sąveika
Dialoginė sąveika (žmogaus ir kompiuterio dialogas, dialoginis bendravimas)
– tai iš anksto reglamentuojamas darbas, atliekamas realiu laiku, siekiant realizuoti tam tikrus tikslus (gauti norimą informaciją). Pagal naudojamas struktūrines ir lingvistines dialoginio bendravimo įforminimo priemones gali būti abstraktus (bendras) ir konkretus lygis.
Abstrakčiai nusakant dialogą, išryškinamos tik pagrindinės dialoginio bendravimo skiriamosios savybės, aprašomi veikmai ir reakcijos į juos, taip pat sąveika, atsiželgiant į dialogo veiksmų iniciatorius, kompiuterio veiksmų parinkimo galimybes bei sprendžiamo uždavinio formulavimo vienareikšmiškumą. Būdingesni kompiuterio veiksmai yra: konkretūs atsakymai į užklausas; pasirenkamųjų uždavinių alternatyvų siūlymas, užklausa laisvai išrinkti ir uždaviniui specifikuoti, kai reikia atsakymo, pateikiamo atsižvelgiant į sintaksinius apribojimus.
Dialogas konkretizuojamas apbūdinant dialoginio bendravimo pranešimus ir priemones. Tam svarbūs yra pateikiamų pranešimų elementai (abėcėlės ir žodynai), jų struktūra (vidiniai ir išoriniai formatai) bei pats pranešimo turinys. Vidinis formatas nustato įeinančio pranešimo sintaksę (ilgio ribojimus, atskyrėjų naudojimo taisykles, pranešimo elementų specifikavimo tvarką ir pan.) o išorinis – pranešimo išdėstymą, jo eilučių pateikimą ekrane. Dialogo priemons susijusios su to darbo technologijos ir konkrečių programų rengimu (išrinkimu).
Suderinamumas gali būti fizinis, sintaksinis ir semantinis.
Fizinis suderinamumas reiškiasi naudojamų kompiuterių ir jų dalių tarpusavio pakeičiamumu, klaviatūrų suderintumu (vienodu klavišų išdėstymu, vienodų funkcijų priskyrimu tiems patiems pagalbiniams klavišams ir pan.)
Sintaksinis suderinamumas susijęs su vienodų arba vienareikšmiškai susietų elementų ir veiksmų aprašymo kalbų vartojimu, suvienodinta elementų pasirodymo ekrane tvarka, nuoseklumu ir pan.
Semantinis suderinamumas skirtas pačiai dialogo partnerių pateikiamai informacijai ir pirmiausia tarpusavio pokalbiams ir nuorodoms veikti.
Dialoginis bendravimas pereina į dialoginių pasikeitimų, atliekamų įvykdant konkrečias informacinės sistemos funkcijas, sekas. Kiekvienas atskiras dialoginis pasikeitimas, kaip elementarus dialogo žingsnis, apima šias fazes: įeinančio pranešimo išvedimą, gauto pranešimo iš kompiuterio analizę.
24.1 KOMPO NAUDOJIMO REŽIMAI. (24.2 IS SAMPRATA)
Režimas nustatomas toks, kad kompiuteris būtų naudojamas efektyviai.
Režimai: 1)vienprograminis; 2)daugiaprograminis-paketinis; 3)paskirstyto laiko; 4)dialogo; 5)realaus laiko. Dirbant vienprograminiu režimu, kompiuterio pajėgumai skirti vienai programai vykdyti. Kompiuteris dirba tiesioginio apdorojimo režimu. Šis režimas neefektyvus, ypač didelėse mašinose. Vartotojo reakcijos greitis yra per didelis.
Daugiaprograminis – paketinis režimas paplitęs didesnio galingumo ESM. Šio režimo sąlygomis lygiagrečiai vykdomų programų aibė nurodoma užduočių pakete. Paketo programų darbą valdo operacinė sistema.
Paskirstyto laiko režimas yra tada, kai tam tikras vartotojų skaičius turi nuolatinį lygiagretų ryšį su skaičiavimo mašina. Šis ryšys palaikomas per terminalus, sprendžiant kelių vartotojų uždavinius vienu metu. Jų programos vykdomos nuoseklumu, kurį valdo operacinė sistema. Kiekvienas vartotojas užduočiai vykdyti gauna mašininio laiko intervalą.
Dialogo režimas pagrįstas kompiuterio ir vartotojo sąveika apdorojimo proceso metu. Dialogui palaikyti reikia terminalinio įrenginio (klaviatūros, displėjaus) ir specialios sisteminės programinės įrangos.
Vartotojas gali daryti tiesioginę įtaką apdorojimo procesui. Dialogas gali vykti įvairiomis formomis. Paplitusios dialogo formos: meniu, klausimai-
atsakymai, šablonas, piktogramos.
Realaus laiko režimu kompiuteris valdo kokio nors objekto ar technologinio proceso darbą. Svarbiausia šiame procese-tam tikrų parametrų kontrolė, o jiems nukrypus nuo normų-operatyvus gautos informacijos apdorojimas.
Kompiuteris, dirbantis realaus laiko režimu, pasižymi greita reakcija į objekto pokyčius. Jis nuolat fiksuoja ir seka objekto būklę, yra pasirengęs ją apdoroti, ir dėl tokio greito reagavimo užtikrinamas sprendimų operatyvumas.
24.2 INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA.
Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).
Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz., gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.
kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės (arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų bruožų.
Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba, tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.
koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.
Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, apdorojimo, laikymo ir kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).
. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką), sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)
informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)
info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO
(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.
25.1 PAKETO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS. (25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA
VISUOMENEI)
Valdymo uždavinių sprendimas g.b. atliekamas įvairiuose komp. panaudojimo režimuose (monoprograminiame arba multiprograminiame) ir įvairiuose santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus laiko ir dialogo). Konkretūs režimai parenkami priklausomai nuo uždavinių ypatumų, naudojamos komp. technikos ir programinės įrangos.
Paketinis režimas charakteringas tuo, kad duomenų apdorojimas atliekamas, kai sukauptas t.t duomenų kiekis ir atėjo tų duom. apdorojimo laikas pgl iš anksto sudarytą tvarkaraštį. Naudotojas neturi galimybiį reguliuoti duom.
apdorojimo procesą, todėl t.b. sudaryti detalūs ir tikslūs mat. modeliai ir algoritmai, kas praktiškai neįmanoma.
Dirbdamas paketiniu režimu, var-jas įveda užklausą arba jų seką. Kiekviena užklausa spausdinama tokiu pavidalu, kokiu buvo įvesta. Aptikus klaidą, sistema išveda pranešimą ir perreina prie kitos apklausos apdorojimo. Jei apklausa korektiška, po jos teksto spausdinamas atsakymas.
Paketinio režimo privalumas tame, kad galima iš karto įvesti kelias užklausas (uždavinių paketą) ir nuosekliai jas išspręsti be operatoriaus.
Paketinis apdorojimas automatizuoja operatoriaus darbą, o kartu sprendžiant paketo vieną uždavinį ir įvedant kitą, iš dalies suderinamas lietaeigių ir greitaeigių ESM įtaisų darbas ir kartu padidinamas ESM darbo našumas.
25.2 IS IR TECHNOLOGIJŲ ĮTAKA VISUOMENEI.
Žmogus būdamas valdymo objektu savo darbe naudojasi įv. techn. priemonėmis, padedančiomis geriau atlikti jam pavestas f-jas. Tokios priemonės yra kompiuteriai, kuriais dirba gamybos, paslaugų ir kt. sričių specialistai.
Vieniems kompai – tik tokios techn. priemonės, kuriomis atliekamos aritmetinės bei kai kurios duomenų apdorojimo ir tvarkymo operacijos.
Kitiems – jie yra duomenų kaupyklės ir priemonės, kuriomis galima automatizuotai atlikti sudėtingus matemat., ekonom ir kitus darbui imnlius skaičiavimus. Jie kompą naudoja kaip papildomą atmintį, kurioje laiko reikalingą normatyvų, žinių ir kt. info, kurią galima greitai rasti.
Tretiems – tai intelektualios priemonės, kuriomis naudojantys galima analizuoti ir vertinti valdant susidariusias situacijas, kurios reikalauja greitų ir sudėtingų skaičiavimų; vertinti ir lyginti tarpusavyje sprendimų alternatyvas ir pan.
Kompiuterinės techn. panaudojimas yra susijęs su naujausiomis techn., garantuojančiomis aktyvią žmonių sąveiką su kompais, greitą ir patikimą valdymo personalo aprūpinimą reikalinga jo veiklai info. Tai daroma panaudojant kompus, turinčius talpius atminties įrenginius ir greitaeigius skaičiavimus.
Informacinių sistemų koncepcija mūsuose formuojama jau keli dešimtmečiai.
Aktyviausiai buvo dirbama kuriant automatizuotas valdymo sistemas (AVS)., kurios garantavo efektyvų valdomo objekto funkcionavimą, ir kuriuose info reikalinga valdymo funkcionavimui renkama ir apdorojama naudojant automatizacijos priemones ir skaičiavimo techniką. Didžiąją įdegtų AVS dalį sudarė tos, kurios buvo skirtos įmonių veiklos planavimui ir apskaitos kompiuterizavimui.
Dabartiniu metu informacinės sistemos ir technologijos naudojamos visose veiklos srityse. IS padeda: rasti racionalius valdymo uždavinių sprendimo variantus; išlaisvinti darbuotojus nuo techn. rutininio darbo –
automatizuoti kai kuriuos proc.; gauti patikimą savalaikę info;
racionalizuoti info apdorojimą; tobulinti info srautus; mažinti produkcijos savikainą; surasti ir įvertinti naujas prekių rinkas; parinkti tiekėjus bei racionalius prekių pervežimo maršrutus; spręsti optimizavimo uždavinius.
3.1 EK INF SAMPRATA, JOS STRUKTŪRA (3.2. DB struktūrai keliami reikalv)
Pgl. grynąją informacijos teoriją pranešimas, kurį gauna info. vartotojas, turi info tik tada, jei prieš tai nebuvo tikslių žinių apie jos šaltinių būseną, t.y. buvo neapibrėžtumas. Kai bandymo ar įvykio g.b. tik viena baigmė, ir ją stebėtojas žino iš anksto, tai jokio neapibrėžtumo nėra. Kai galimi 2 baigmių variantai ar daugiau ir iš anksto nežinoma, kokia baigmė bus konkr. atveju, tada stebėtojas, gavęs pranešimą apie bandymo rezultatą, gauna ir t.t. info kiekį. Info galima vadinti tai, kas padeda sužinoti jos gavėjui kažką naujo, sumažinti neapibrėžtumą.
Verslo info – visos vadybos pagrindas. Siekiant strateginių, taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duom., pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo obj. būseną, išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Visi ištekliai reguliuojami ir valdomi tik per info. Nuo pakankamo info buvimo, jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo l. priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir ypač verslo rezultatai.
Valdymo aprūpinimas reikiama jo personalo funkcijoms info ir jos paieškos tobulinimas susijęs su info (duomenų) srautų racionalizavimu ir kompiuterizavimu.
3.2. Duomenų bazės struktūrai keliami bendri reikalavimai
Kompe laikomi įvairių struktūrų duomenys (toliau D). D struktūra – D
elementų (jų grupių), jų aprašų ir ryšių tarp tų aprašų visuma. D tipas –
apibrėžia tam tikrą jo reikšmių ir operacijų, kurias galima atlikti su tomis reikšmėmis, aibę. D vardas – tai konstantos, kintamojo, procedūros ar funkcijos pavadinimas. D tipai – sveikasis, realusis, loginis ir eilutės.
Sveikasis ir realusis – teigiami ir neigiami dešimtainiai skaičiai. Jie skiriasi tik vaizdavimu kompe. Loginiai D – dydžiai, su dviem galimomis reikšmėmis “taip” arba “ne”. Eilutės D – tekstai, rašomi kompiuterio (progr. kalbos) simboliais. Kitos kompe laikomų duomenų struktūros –
įrašai, masyvai, lentelės ir failai. Masyvas – baigtinė fiksuoto tipo kintamųjų aibė, turinti savo vardą. Masyvo konkretų elementą nusako masyvo vardas ir elemento vieta, apibrėžiama indeksu. Masyvo savybė – galima kreiptis į elementus ir juos greitai rasti ir apdoroti. Į įrašus jungiami keli vieno arba įvairių tipų D, masyvai ar atskiri smulkesni įrašai.
Kiekvienas įrašas susisdeda iš duomenų, talpinamų žymėtuose laukuose.
Įrašams gali būti suteikiami vardai. Lentelės – įrašo tipo D sekos.
Panašios į dvimačius masyvus, bet įrašų D gali būti skirtingų tipų. Failas
– vienodo ar kelių tipų įrašų seka, pavadinta vienu vardu. Skiriamos loginė ir fizinė failų struktūros. Loginė struktūra nusako info vartotojus dominančius ryšius tarp failo įrašų, jų įrašymo mašininėje laikmenoje ir skaitymo procedūrų tvarką. Pagal tai skiriami nuoseklūs, indeksiniai ir laisvo išrinkimo failai.
D bazės – vienoje informacinėje sistemoje formuojamos ir vartojamos kelios duomenų rinkmenos, tarp savęs susietos arba nesusietos tam tikrais ryšiais. D bazių struktūra (ryšiai tarp duomenų) nusakoma atitinkamais modeliais, iš kurių žymiausi hierarchinis ir tinklinis.
Paskutiniu metu imta plačiai naudoti programavimo priemones, kurios atlieka ir duomenų bazių valdymo sistemų ir aukšto lygio programavimo kalbų funkcijas. Jos padeda projektuoti sąrišinės struktūros reliacines duomenų bazes. Jų struktūrizavimo klausimai siejami su esybių, ryšių ir atributų sąvokomis. Esybėmis aprašomi organizaccijos materialūr ir nematerialūs objektai. Skiriamasis esybės požymis – jos gramatinė forma –
daiktavardis (pvz., žaliavos). Pagr. esybių kategorijos info sistemoje:
žmonės, buvimo vietos, materialūs objektai, nematerialūs ir juridiniai objektai. Ryšiais susiejamos esybės, jie nusakomi veiksmažodžiais.
Atributas nusako esybės savybę. Tai esybę apibūdinantis požymis, pvz., žaliavos kodas arba kaina. Pagr. objektų atributų kategorijos: fiziniai D, chronologiniai D, buvimo vieta, ekonominiai D, objektą identifikuojantys D, kvalifikacija, tarpiniai arba galutiniai objekto veiklos rezultatai, D apie esamą, ankstesnę arba būsimą objekto būseną, D apie objekto dalyvavimą kokioje nors veikloje dabar, praeityje ar ateityje. Sąryšis matematiškai apibrėžiamas taip: tegu yra “N” aibių S1, S2, …, SN, tada R yra sąryšis tarp tų aibių, jei R yra n ilgio sutvarkyta kortežų aibė .
Čia s1 – S1elementas, s2 – S2 elementas, … ir sn yra SN elementas. S1,
S2,…, SN vadinamos sąryšio sritimis (domenais). Reliacinė D bazė – visuma sąryšių su duomenimis, kuriuos reikia laikyti D bazėje. ERA schemos.
Skirtos modeliuojamos srities objektams, jų savybėms ir ryšiams tarp objektų aprašyti. Šių schemų pagrindas yra ER modelis. Pagr. elementai yra esybės (žymimos stačiakampiu), ryšiai (žymimi rombu) ir atributai (žymimi apskritimu). ERA schemų sudarymo lygiai: taikymo srities lygis, esybių –
ryšių lygis, esybių – ryšių – atributų lygis bei kiekvienų iš jų (esybių ir ryšių) atributų lygis. Dar yra naudojamas esybių – ryšių – atributų –
duomenų lygis. Taikymo srities lygiu nustatomi pagrindiniai srities objektai – esybės ir ryšiai, nenurodant jų potipių ir sąryšių tipų. Esybių
– ryšių lygio objektai detalizuojami ir nustatomi ryšių tipai tarp jų.
Esybių – ryšių – atributų lygio schemų ryšio apibūdinimo elementas yra ryšio laipsnis, nusakantis kiek esybės egzempliorių gali būti susieta ryšiu su kitu esybės egzemplioriumi, kai kiekvienu konkrečiu atveju gali būti vienas iš 1:1, 1:N, N:1, M:N tipų ryšių. Esybių ir ryšių atributų lygiu aprašomos aukštesnio lygio nustatytų esybių ir ryšių savybės (atributai).
Esybių – ryšių – atributų – duomenų lygiu nustatoma, kokie duomenų elementai yra reikalingi aprašant atributus. Sudarytos esybių –ryšių –
atributų lygio schemos papildomos, prirašant atributo reikšmių aibę prie kiekvieno atributą žyminčio apskritimo.
11.1. ALGORITMO SĄVOKA, SAVYBĖS (11.2.EK UŽD SPR ORG-MO TIPAI.)
Algoritmo sąvoka labai plati, ji sutinkama įv disciplinose: algoritmų teorijoje, matematinėje logikoje, skaičiavimo matematikoje. Žodis “algoritmas” sudarytas pagal Vid.Azijos matematiko al-Chorezmio vardo lotynišką formą (Algorithmi). Algoritmą galime apibūdinti kaip vienareikšmiškai apibrėžtą baigtinę veiksmų seką, kuria bet kokiems duomenims (iš leistinos duomenų aibės) gaunamas prasmingas rezultatas.
Algoritmas yra (kompiuteriu atliekami) veiksmai, kuriais duomenys transformuojami į rezultatą, o ne bet kokia baigtinė, kad ir vienareikšmiškai apibrėžta, veiksmų seka.
Algoritmui būdinga šios savybės: 1) baigtumas – algoritmo vykdymas turi baigtis po baigtinio žingsnių skaičiaus. 2) apibrėžtumas – kad ir kokiu būdu apibrėžtas algoritmas, kiekvieno veiksmo duomenys ir rezultatai turi būti vienareikšmiai 3) duomenys – tai kokie nors (kompiuteryje atvaizduojami) objektai, imami iš tam tikros (leistinos duomenų) aibės.
Atskiru atveju algoritmas duomenų gali ir neturėti 4) rezultatai – tai (kompe atvaizduojami) objektai, priklausantys nuo konkrečių duomenų (pavyzdžiui, sutvarkytas didėjimo tvarka natūraliųjų skaičių masyvas).
Rezultatai turi būti perduoti vartotojui. 5) efektyvumas – kiekvienas algoritmo žingsnis turi būti įvykdomas per baigtinį laiką.
11.2.EK UŽD SPRENDIMO ORGANIZAVIMO TIPAI.
Inf. Sistemos (IS) gali būti klasifikuojamos pagal požymius: 1) pagal uždavinių struktūrizavimą, formalizavimą; 2) funkcinį požymį; 3)
aptarnaujamus valdymo lygius; 4) automatizavimo laipsnį. Projektuojant IS
ekonominį uždavinį, jie turi būti aprašyti matematiškai bei algoritmiškai, t.y. pagal kiekvieną uždavinį turi turėti matematinį aprašymo formalizavimą. Nuo mat. aprašymo laipsnio priklauso IS efektyvumas.
Formalizavimas sąlygoja žmogaus dalyvavimą užd. sprendimo metu. Kuo tiksliau užd. aprašytas, tuo didesnės kompo apdorojimo galimybės ir tuo mažiau žmogus gali dalyvauti spr. priėmimo procese. Tuo sąlygojamas užd.
sprendimo automatizavimo laipsnis.
Uždaviniai skirstomi: 1) struktūrizuoti, formalizuoti; 2) neformalizuoti;
3) dalinai form. 1) uždaviniai, kuriuose žinomi visi elementai, parametrai ir ryšiai tarp jų. Uždavinio turinys gali būti pilnai aprašytas mat.
modelių, algoritmiškai ir programiškai. Tokie uždaviniai sprendžiami daug kartų, apdorojama daug pirminės informacijos, yra techninio rutininio pobūdžio. Jie gali būti sprendžiami automatizuotai ar dalyvaujant žmogui.
Prie automatizuotų priklauso darbo užmokesčio skaičiavimas.
2) kai sudėtinga ar neįmanoma aprašyti matematiškai, kai sudėtinga sudaryti uždavinių sprendimo algoritmą. Tokie užd. sprendžiami dalyvaujant žmogui, pasitelkiant jo patirtį, informaciją, kt. šaltinius. Bet kokioje įmonėje yra labai mažai visiškai formalizuojamų neform. užd. Didžioji jų dalis dalisyra 3) dalinai formalizuoti, t.y. kai yra žinoma kokia nors dalis elementų, parametrų, rekvizitų ir ryšių tarp jų. Išsprendus tokius užd.
gautą rezultate informaciją vartotojas toliau analizuoja, priima sprendimus ir pan. Tokios IS laikomos automatizuotomis, kadangi joms funkcionuojant turi dalyvauti žmogus.
12.1. IS KLASIFIKAVIMAS PAGAL FUNKCINĮ POŽYMĮ. (12.2. IS SPECIFIKAVIMO
STADIJA.)
IS gali būti pateikiamos kaip funkcinių posistemių visuma. Funkcinis požymis gali nustatyti posistemių paskirtį (pagr. tikslus, uždavinius ir kt.). Pvz.: gamybinių, komercinių objektų veikla g.b. gamybinė, marketingo, personalo, finansų ir kt. Gamybinės v. metu gaminama produkcija. Čia bus diegiamos mokslinės, tech. naujovės. Esant marketingo v. analizuojamos vartotojų rinkos, pardavimai, vykdoma reklamos kompanija. Finansinė v.
susijusi su įmonės finansais, kontrole, apskaita. Personalo v. vyksta reikiamų firmai specialistų parinkimas, tarnybinės dokumentacijos tvarkymas.
Stambioje firmoje gali būti visa minėta veikla. Jose g.b. išskirti panašaus pobūdžio posistemiai, kurie vykdytų įv. lygio funkcijas. Būtent gam.
veiklos posistemiai, mark. veik. posistemiai ir t.t. Kiekvienas posistemis apimtų žemesnio lygio funkcinių uždavinių kompleksų uždavinius.
Gamybinės veik. posistemių komplesai: 1) gamybinių apimčių planavimas, kalendorinių planų sudarymas; 2) gamybos valdymas ir operatyvi kontrolė; 3)
įrengimų darbo analizė; 4) tiekėjų užsakymų formavimas; 5) arsargų valdymas ir k.t.
Marketingo veikl. komplesai: 1) rinkos tyrimai ir pardavimų prognozavimas;
2) paradvimų valdymas; 3) naujos produkcijos gamybos rekomendacijos sudarymas; 4) kainų analizė, naujų kainų nustatymas; 5) užsakymų apskaita.
Finansų posistemiai: 1) užsakymų valdymas; 2) kreditų politikos valdymas;
3) finansų plano sudarymas; 4) finansų analizė ir prognozavimas; 5) darbo užmokesčio apskaita; 6) Biudžeto kontrolė.
Personalo positemis: 1) darbo išteklių analizė, poreikio prognozavimas; 2)
personalo apskaita, archyvinių įrašų vedimas; 3) personalo rengimo analizė ir planavimas.
12.2.IS SPECIFIKAVIMO STADIJA.
Rengiant IS specifikaciją, privalu paaiškinti visus sistemos specifikacijoje vartojamus terminus ir pasiekti, kad juos vienodai suprastų projektų užsakovai ir vykdytojai, visi teiginiai būtų interpretuojami vienareikšmiškai. Reikia įvertinti, ar visi išoriniai šaltiniai, į kuriuos yra nuoroda ruošiamoje užduotyje, yra lengvai gaunami, ar visos šios nuorodos yra būtinos, ar keliami reikalavimai yra konstruktyvūs, t.y. ar galima patikrinti jų realizavimo laipsnį, ar siūloma koncepcinė struktūra visur vienodai nusakoma, ar reikalavimai nėra išbarstyti po skyrius, poskyrius, skirsnius arba straipsnius. Rengiami pagalbiniai dokumentai:
sistemos specifikacijos pagrindiniai terminai; projekto užsakovų ir vykdytojų kritinės pastabos ir pasiūlymai dėl ruošiamos užduoties ir numatomos sitemos.
19.1 KOMPIUTERIŲ TINKLAI
Kompiuterių tinklas apima visumą įvairių programinių bei techninių priemonių. Tam, kad būtų patogu projektuoti ir kurti tokio tipo architektūrą, kiekviena jo sistema suskaidoma į funkcinius lygius. To paties lygio objektų sąveika reglamentuojama protokolu – loginės sąveikos taisyklėmis, o tos pačios sistemos gretimų lygių sąveikos taisyklės vadinamos interfeisu. Kiekvienas lygis turi savo veiksmo objektus ir atlieka aukštesnio lygio aptarnavimo funkcijas. Duomenų mainai kiekviename lygyje vyksta pagal jo protokolus. Kiekvienas lygis yra sąlygojamas tik žemesnio lygio funkcijų ir nepriklauso nuo juose naudojamų protokolų. Yra nustatyti tokie lygiai: 1. Taikomasis 2. Fizinis 3. Vaizdavimo 4. Seanso 5.
Persiuntimo 6. Tinklo 7. Duomenų ryšio.
Pagal naudojimo paskirtį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Uždaras 2.
Viešasis 3. Tarptautinis
Pagal naudojimo pobūdį kompiuterių tinklas gali būti: 1. Vietinis 2.
Municipalinis 3. Globalus (susideda iš kelių vietinių tinklų)
*Konsultuojamųjų grandinių tinklas (principas yra tapatus 2 abonentų pokalbiui; gali bendrauti tik identiškų tinklų abonentai)
*Konsultuojamųjų paketų tinklas (panašus į abipusį telegramų siuntinėjimą;
gali bendrauti skirtingų tinklo sistemų abonentai)
Pagal architektūrinį išdėstymą kompiuterinis tinklas gali būti: 1.
Žvaigždinis – tai vienas labiausiai paplitusių tinklo konfigūracijų.
Esminis tokio tinklo privalumas yra tas, kad keli mazgai vienu metu gali naudotis centriniu kompiuteriu. Tačiau jei jo darbas dėl kokių nors priežasčių sutrinka, tai sutrinka ir viso tinklo darbas, nes tinklo mazgai tiesiogiai tarpusavy nesujungti. 2. Magistralinis – visi magistralinio tinklo kompiuteriai sujungti viena magistrale. Tokio tinklo privalumas yra tas, kad kompiuteriai jame yra lygiateisiai ir nepriklauso vienas nuo kito, todėl sugedus bet kuriam iš jų, bendras tinklo darbas nenukenčia. 3.
Žiedinis – tokio tinklo magistralėje kiekvienas kompiuteris yra įjungtas taip, kad gali ne tik siųsti ir priimti jam skirtą informaciją, bet ir retransliuoti tą jos dalį, kuri skirta ne jam. Kadangi šiame tinkle vienas kompiuteris turi atlikti centralizuoto valdymo funkcijas, tinklo darbo patikimumą lemia monitorių darbas.
Duomenų perdavimo būdas visuose tinkluose:
1. Ether-net. Tinklo architektūra – magistralė. Kiekvieną perduodamą pranešimą “girdi” visi kompiuteriai, tačiau priima tik tas, kuriam jis skirtas. Jei 2 kompiuteriai bando vienu metu perduoti duomenis, kyla konfliktinė situacija, ir duomenų perdavimas nutraukiamas. Po tam tikro laiko vėl bandoma perduoti pranešimą. Kadangi tinklo apkrovimas 10-20 %.
Tai pakartotino konflikto tikimybė labai maža.
2. Arc net. Tinkle juda markeris – bitų eilutė, kurią sukuria vienas iš tinklo kompiuterių. Markeris cikliškai juda kompiuterių žiedu. Gavęs markerį eilinis tinklo kompiuteris gali perduoti 1 duomenų paketą. Paketas perduodamas į artimiausią kompiuterį, kuris jį persiunčia toliau ar palieka pas save. Šio metodo privalumas – tinklo našumas gali būti prognozuojamas pagal kompiuterių skaičių ir perduodamų pranešimų dydžius.
3. Token Ring. Tinklo architektūra – žiedinė. Tinklu juda markeris, tačiau kompiuteris jį gavęs gali priimti paketą tik tam tikru laiko tarpu. Toliau kadras yra perduodamas tinklu į kitą kompiuterį ir jame regeneruojamas.
Kompiuteris–adresatas kopijuoja kadrą į savo atmintį ir pažymi, kad jį priėmė, o iš tinklo kadrą pašalina kompiuteris-siuntėjas, įsitikinęs, kad informacija pasiekė kadrą.
36.1. IS SUDĖTINĖS DALYS (2. INF-CINĖS DALIES CHAR, FORM PRINCP)
Sistema – tarpusavyje sąveikaujančių elementų (el) visuma. Sistemoje svarbūs yra elementai ir ryšiai tarp jų. Kiekv el g susidėti iš kelių smulkesnių el. Kiekv toks el g b nagrinėjamas kaip sistema. Sistemose g b išskiriamos tam tikra prasme svarbios jos el grupės, autonominiai junginiai ar kt specialūs dariniai.
Analizuojant IS, ryšio sąvoką g pakeisti santykio, objekto – esybės sąvokomis. Pvz.
IS g sudaryti 1) abstrakti sistema yra tam tikrų teisingų teiginių (formulių) aibė 2) abstrakti sistema yra aibė, gauta iš n aibių, sujungtų į vieną aibę, kuri yra jungiamųjų el sandauga t.y. aibė, į kurią įeina visų jungiamųjų aibių el ir ryšiai tarp visų naujosios aibės el (jei šitą sak nurašysit – nepatikės.-
aut.past.). Sistema g b ir kiekvienas į ją įeinantis tikrasis nagrinėjamosios (išskirtosios) aibės poaibis.
Didelę grupę sudaro sist, kurių el yra tam tikru būdu sutvarkyta informacija (informacijos rinkmenos) ir jos apdorojimo priemonės arba kuriose yra svarbūs inf-ciniai ryšiai. Tai sist, kurias įprasta vadinti informacinėmis.
IS struktūrą lemia išskiriamų el ir autonominių jų junginių (kompleksų, posistemių) turinys, ryšiai tarp jų ir kiti konkretūs veiksniai. IS
klasifikavimo požymiai:
1) El, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga visuma. El grupuojami, sudaromi autonominiai junginiai, kompleksus ir posistemius. Kiekv sistema –
struktūrizuota tam tikrų tarpusavyje susietų el ir kt darinių visuma. 2)
sistema g b aukštesnės sist el, kompleksas ar posistemis. 3) sistema sudaro ypatingą vienovę su ja supančia aplinka.
Sistemą g analizuoti kaip tam tikrą darinį su savo struktūra ir gaunamą iš nagrinėjamos visumos pagal pasirinktus požymius, išskyrus norimą dalį arba sukūrus tam tikriems tikslams siekti. Apie IS sandarą galima parašyti iš 38
bil (aut.past.).
36.2. INF-CINĖS DALIES CHARAKTERISTIKA, FORMAVIMO PRINCIPAI
Pati IS sąvoka susijusi su konkretaus žm veikla ir jai reikalinga inf. Ta inf yra tam tikros realios srities ar situacijos vaizdas, informacinis modelis. Tą inf g surinkti stebint susidarančia situacijas ar organizuojant konkrečią tikslinę veiklą. Inf paprastai yra laikoma žmogaus požiūrių papildomoje ‘atmintyje’ ir daroma taip, kad prireikus norimą jos dalį g b greitai rasti, perdirbti ir panaudoti. IS svarbi yra inf laikymo terpė –
laikmena pvz, popierius. Inf joje rašoma susitarta kalba iš anksto numatytu būdu ir laikoma struktūrizuota. Inf rašoma konkrečia kalba, vartojant sutartinius žymenis, arba iš anksto parengtą dirbtinę kalbą.
Duomenų (inf) apdorojimo sistemą sudaro: 1 ar > kompų ir jiems skirtos programinės įrangos, naudojančios bendrą, dar vadinamą sistemos, atmintį visoms ar daliai programų, taip pat visiems ar daliai duomenų, reikalingų toms programoms vykdyti.
IS kūrimas – procesas, apimantis analizę, siūlymų rengimą ir jų realizavimą. Principai (P), kuriais reikia vadovautis siekiant sukurti tokią IS, kokios laukia vartotojai:
1) sąryšių su kompiuterizuojamu objektu (tikslingumo p, sistemiškumo, nepriklausomumo nuo organizacinių struktūrų, išskirstymo) 2) projektavimo metodologijos (projektavimo kompleksiškumo,dekompozicinis, hierarchinis, iteracinis, adaptacijos) 3) informacinių išteklių formavimo bei naudojimo principai.
Inf išteklių kaupimą, tvarkymą ir naudojimą būtina racionalizuoti taikant informacinių išteklių kaupimo ir laisvo jų naudojimo principą. Duomenys apie žmones, ūkio subjektus, gam priemones, komunikacijas, tr priemones, gamtinius ir kt šalies obj t b surinkti, susisteminti ir laikomi kompiuterizuotose duomenų bazėse.
Į sistemos atmintį duomenys t b įrašomi tik po 1 kartą, o naudojami visiems vartotojams ir taikymams. Tai padeda taupyti sist atmintį, išvengti duomenų dubliavimo, iškraipymo, netikslumų. Tai duomenų vienkartinio įrašymo ir daugkartinio panaudojimo principas. Organizacijose naudojami registrai t b bendri – baziniai (bazinių (vieningų) registrų privalomo naudojimo principas). Valst IS registrai , kadastrai turi tikti visiems valdymo lygmenims (registrų ir klasifikatorių integravimo principas).
Išskirstytosios duomenų bazės t b konstruojamos taip, kad kiekv jų būtų visa inf, reikalinga valdymo lygmenų priimamiems spredimams.
4) kiti (standartizacijos ir unifikacijos, laisvos konkurencijos, duomenų apsaugos, technologinės pažangos).
13.1.ELEMENTARIŲ ALGORITMŲ STRUKTŪRŲ TIPAI (13.2 UŽD FORMULAV)
Skaičiavimo procesai skiriasi vieni nuo kitų struktūra, operacijų rūšimi, sudėtingumu. Skaičiavimo procesų struktūros yra 3 tipų:tiesinės, šakotosios (alternatyvinės), ciklinės. Atitinkamai ir vad.algoritmai (skaičiavimo procesai):tiesiniai, šakotieji ir cikliniai.
Tiesiniu vad.toks skaičiavimo procesas, kuriame operacijas galima išdėstyti nuosekliai vieną po kitos, t.y. tiesiškai. Pvz., Y=2 A=4*Y B=A+3 A=8
B=11(rašyti vertikaliai).
Šakotasis vad.skaičiavimo procesai, kuriuose vyrauja sąlygos operacijos, lemiančios kitų operacijų atlikimo tvarką. Pvz.: įvesti 3 tarpusavyje nelygūs skaičiai a,b,c. Sudarome algoritmą, pagal kurį g.b.apskaičiuoti didžiausio skaičiaus kvadratą. Algoritmo schemoje matyti, kad čia tikrinamos trys sąlygos ir žiūrint kokios jų reikšmės (jei sąlyga tenkinama, tai jos reikšmė “taip”, o priešingu atveju – “ne”), atliekama viena ir kita operacija. Tiesiniai elementai, t.y.priskyrimo sakiniai savarankiškos reikšmės neturi, o yra sąlyginių sakinių sudedamoji dalis.
Viena šaka t.p.gali turėti šakų.
Cikliniais vad. skaičiavimo procesai, turintys pasikartojančių dalių.
Kartojamos skaičiavimo proceso dalis vad.ciklu. Ciklai vartojami taip dažnai, kad būtų nelengva rasti praktinio uždavinio algoritmą ar programą be jų. Pvz.: 1)Y=2; 2)ATLIKTI KOL Y<=8; A=Y*2; A=A+3; C=C-2; Z=A/C; Y=Y+1;
PABAIGA (rašyti vertikaliai)
Sprendžiant uždavinius reikia atlikti aritmetines ir nearitmetines operacijas, atitinkamai galima suklasifikuoti ir uždavinius – į aritmet.ir nearitmet. “Grynų” aritmet.ir nearitmet.skaičiavimo procesų nebūna.
Ar uždavinys sudėtingas, dažniausiai sprendžiame iš to, kiek skirtingų operacijų reikia atlikti. Sudėtingumą nusprendžiame patys.
Algoritmą, kuris turi tik 1 modulį, vad.elementariąja struktūra, o kuris sudarytas bent iš 2 modulių – moduline struktūra.
13.2 UŽDAVINIO FORMULAVIMAS
1.Uždavinio esmė, charakteristika:
*uždav.sprendimo tikslas; *objektai, kuriems uždav.yra sprendžiamas;
*rezultatinės informacijos panaudojimas; *sprendimo periodiškumas ir trukmė; *reikalavimai surenkant pradinę informaciją ir ją pateikiant; *ką daryti sutrikus IS; *asmenys ar padaliniai, kurie lemia koknrečių rezultatų gavimo sąlygas; *veiksmų paskirstymas tarp valdymo personalo ir techninių priemonių.
2.Rezultacinė informacija:
*rezultatinių pranešimų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių pranešimų informacijos struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *rezultatinių pranešimų pavadinimas, pateikimo kodas, periodiškumas ir laikas, rezultatinės info gavėjas ir paskirtis.
3.Pradinė informacija:
*informacinių šaltinių sąrašas ir aprašai; *pirminių pranešimų info struktūrinių vienetų sąrašas ir aprašai; *pranešimo pavadinimas, pateikimo forma, kodas, gavimo dažnis ar laikas, siuntėjas.
4.Algoritmo aprašas:
*paskirtis ir charakteristika(panaudojimo apribojimai, galimybės ir sprendimų kokybės reikalavimai, bendri rezultatų ir pradinių duomenų reikalavimai); *matematinis aprašas (matematinis modelis, priimtų prielaidų sąrašas, pasirinkto modelio adekvatumo realiam procesui reikalavimai, žinios apie mokslinio tyrimo rezultatus); *naudojama info (skaičiavimams naudojamų duomenų failų, bazių ir kt.rinkmenų formuojamų realizuojant algoritmą sąrašas); *sprendimo algoritmas (algoritmo logikos panaudojimo rezultatų aprašas (skaičiavimo etapai, formulės), skaičiavimo tikslumas, priklausomybės, kurios reikalingos skaičiavimų tikrumui patikrinti, ryšių tarp algoritmo dalių ir operacijų sąrašas, nurodymai dėl reikšmių pateikimo rezultatiniuose dokumentuose); *uždavinio sprendimo grafinis vaizdavimas.
14.1.SKAIČIAVIMO TECHNIKOS RAIDOS ISTORIJA
Senovės romėnai skaičiavo kitaip nei mes. Jie skaič.rankiniu būdu ir naudojo lentelę su numeruotais grioveliais – abaką. 10-ainiai sk.atsirado indijoje. Juos į europą atvežė arabai apie 1000-uosius m. Pirmas 10-ainės sist.skaičiuotuvas buvo išrastas Kinijoje. Jis buvo padarytas iš medžio ir rutuliukų ir priminė skaič.lentą. Tai buvo iki 1642m., kai prancūzas
Paskalis sukūrė mašiną, kuri automatiškai skaičiavo. Jo aritmetikos mašina buvo sudaryta iš daugelio dantytų ratukų, sunumeruotų nuo 0 iki 9, kurie judėjo kai norėjai prodėti ar atimti sk.
1835m. anglas Babbage išvystė idėją apie sakič.mašiną, kuri galėtų apdoroti ir saugoti info pati. Jo išradimas buvo analitinis variklis, kuris galėjo būti pirmuoju tikru kompu (jis būtų buvęs didelis kaip futbolo aikštė ir būtų varomas varikliu). Nors profesorius Babbage šios mašinos ir nepagamino, tačiau daug jo idėjų buvo panaudota gaminant pirmąjį kompą.
Jacquard išrado perfokortas. 1880m. perfokortos pirmąkart buvo panaudotos skaič. JAV gyventojus. Šiuo metu jos baigia išnykti, jas keičia magnetinės juostos, diskai ir kt.magnetiniai įrenginiai.
Pirmasis elektr.kompas buvo sukurtas kariniams tikslams. ENIAC buvo pagamintas Pensilvanijos universitete JAV 1946m.
Pimąjį 4 bitų mikroprocesorių 4004 sukūrė firma INTEL 1971m. Kitais metais ji pradėjo gaminti galingesnį 8 bitų mikroproc. 8008, o 73m. dar tobulesnį
8050, kuris buvo panaudotas pirmosiose PĮ.
Bandymai sukurti nebrangų mikrokompą asmen.naudojimui prasidėjo 73m., tačiau tik 75m. pirkėjus sudominusį mikrokompą, kurių pagaminta ir parduota apie 2000 egz. Tai buvo firmos MITS mikrokompas Altair8800, turintys mikroproc.8080 ir 256B operatyviąją atmintį be klaviatūros, ekrano. Info į jį buvo įvedama jungiklaii, o išvedama į spindulių skydelį. Netikėta MITS
sėkmė paskatino ir kitas firmas susidomėti PK. Šiam kompui buvo parsšytas pirmasis 4 ir 8KB Basic’as.
77m. sukurtos Apple2 (visiškai pakeitė PK raidą). Jų atmintis žymiai talpesnė, interfeisas magnetofonui, 8 jungčių pagrindinė plokštė, klaviatūra, vairalazdė ir spalvotoji grafika.
78m. ATARI pradėjo gaminti pop.buitinius PK “Atari 400” ir “Atari800”.
Pastarasis turėjo klaviatūrą ir daug kitų priedų, t.p.spec.vaizdo ir muzikinį procesorių.
“EPSON America” pagamino pop.spausdintuvą MX80, “Huston Instruments” –
pirmąjį braižytuvą “Hiplot”, “Sumagraphics” – prietaisą grafinei info įvesti – grafinę lentą.
78m. “Hayes microcomputer” pasiūlė pirmąjį modemą “ Micromodem100”, kurio info perdavimo greitis buvo nuo 110 iki 300bitų per sek.
80m. pasirodė firmos “Kommodore” buitinis PK VIC-20, turintis 5 kB RAM,
Basic’ą pastovioje atmintyje, nuoseklius magnetofono ir modemo interfeisus, spalvotąjį displėjų ir jungtis išorinei pastoviąjai atminčiai. Tai buvo pirmasis PK, parduotas >nei 1mln.egz.
81m. A.Obsorne sukonstravo pirmąjį nešiojamą PK. 82m. firma “Kommodore”
sukūrė patį populiariauią ir ilgiausiai naudotą buitinį kompą “Kommodire
64”. Jam pasirodžius prasidėjo 8 bitų buitinių kompų era, kuri baigėsi 9-
ojo 10-mečio pab.
83m. buvo pagamintas pirmasis optinis diskinis kaupiklis CD-Rom. 84m.
pagamintas pirmasis lazerinis spausdintuvas. 93m. firma INTEL pademonstravo
64 bitų mikroproc.”Pentium”.
26.1. DIALOGO DUOMENŲ APDOROJIMO REŽIMAS.
Valdymo uždavinių sprendimas gali būti atliekamas įvairiuose kompiuterių panaudojimo režimuose (vienaprograminiame arba daugiaprograminiame) ir įvairiuose santykio kompiuteris-naudotojas režimuose (paketiniame, realaus laiko, dialogo). Konkretūs režimai parenkami nuo uždavinių ypatumų, naudojamos kompiuterinės technikos ir programinės įrangos.
dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika apdorojimo proceso metu. Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą, pasirinkti alternatyvius algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir pan. Toks darbo organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus uždavinius. Tai padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai patogus vykdant įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos įvedimas, užklausos koregavimas, eilutės įvedimas, užklausos transliavimas, duomenų iš dB išrinkimas ir t.t.
(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)
Kadangi vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.
kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas, dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai būtų minimalūs.
27.1. DIALOGO RĖŽIMO ORGANIZAVIMO FORMOS: MENIU, KL, ATS, EL LENTELĖS,
GRAFINĖ IR MIŠRI.
dialogo režimas pagrįstas aktyvia vartotojo ir kompiuterio sąveika apdorojimo proceso metu.
Vartotojas gali valdyti darbų nuoseklumą, pasirinkti alternatyvius algoritmus, užduoti kai kuriuos jų parametrus ir pan. Toks darbo organizavimas leidžia išspręsti nepilnai formalizuotus uždavinius. Tai padidina sistemos adaptyvumą.dialogo režimas yra labai patogus vykdant įvairias užklausas. galimi tokie darbo režimai: užklausos įvedimas, užklausos koregavimas, eilutės įvedimas, užklausos transliavimas, duomenų iš dB išrinkimas ir t.t.
(dialogas- tai seka užklausų, kuriomis keičiasi vartotojas su inf.-ne sistema: vartotojas klausia, sistema į tą užklausą reaguoja, po to seka vartotojo atsakomieji veiksmai ir t.t.)
dialogui svarbu tai, kas būna ekrane ir kaip vyksta pats žmogaus bendravimas su kompu. To proceso būsenas, atsirandančias bendraujant vartotojui su kompu, ir dialogo žingsnius sąlygoja dialogo forma.
Populiariausios 2 dialogo formos: klausimų – atsakymų ir meniu (jas kombinuojant naudojama mišriojI forma). Vartotojo atsakinėjimaI į informac.
sistemos klausimus nukreipia dialogą norima kryptimi. Tokia forma dažniau naudojama paprastesnėse duomenų apdorojimo sistemose.Tuo tarpu sprendimų paramos sistemose, kuriose didesnę lyginamąją dalį sudaro modelinė vartotojų sąveika, tikslinga vartoti įv. meniu variantus. Kadangi vartotojas su kompiuteriu dažniausiai dirba dialogo režime, t.y.
kompiuteris vykdo tas programas ar jų dalis, kurias užduoda vartotojas, dialogas su vartotoju turi būti organizuotas taip, kad vartotojo veiksmai būtų minimalūs. Vartotojui tenka: 1) pasirinkti punktą iš pateikto meniu,
2) atsakyti į pateiktą klausimą, 3) įvesti duomenis į dB 4) nustatyti programos parametrus. Meniu g.b. horizontalus (bar) arba vertikalus (popup). Meniu punktai g.b. pateikiami pavadinimais arba piktogramomis.
atsakymo į klausimą organizavimas g.b. 2 būdais: 1)kai pateikti galimi atsakymo variantai 2) kai atsakymo variantai nepateikti. Pirmuoju būdu atsakymas parenkamas analogiškai kaip ir dirbant su meniu, antruoju, reikia įvesti pilną atsakymo tekstą ar raktinį ženklą. duomenų įvedimas dažniausiai atliekamas užpildant videogramos laukus, kurie g.b. išdėstyti laisvai arba stulpeliu. ei lauko dydis yra mažesnis už atributo dydį, tai turi būti numatytas atributo reikšmės slinkimas. ei atributų ženklų sk.
fiksuotas, tai perėjimas prie kito atributo g.b. atliekamas automatiškai.
Programos vykdymo parametrai nustatomi taip pat, kaip ir įvedami duomenys.
El. lentelių pagrindinė paskirtis – imituoti darbą su lentelinės struktūros dok-u. Naudojant tokias lenteles g. įvesti duomenis, uos koreguoti, įvesti formules, pagal kurias automatiškai paskaičiuojami išvestiniai atributai, atspausdinti gautą info, išsaugoti ją atmintyje pakartotiniam naudojimui.
El. lentelės dažniausiai naudojamos automatizuojant buhalt. apskaitą, atliekant ekonominę analizę.
29.2 ADB VIENINGAS FORMAVIMAS IR NAUDOJIMAS SPRENDŽIANT ĮMONĖS VEIKLOS
FUNKCINIUS UŽDAVINIUS
ADB panaudojimo galimybės sprendžiant įmonės veiklos funkcinius uždavinius labai didelės, nes reikalinga tiek operatyvi informacija, tiek kitokia.
Dažnai prireikia duomenų, esančių kompiuterio atmintyje. Pranešti apie tokius duomenis vartotojas prašo užklausų forma. Kiekvieną užklausą programuoti ir rankiniu būdu formuoti neapsimoka, ADB atveju ši problema išsprendžiama naudojant įvairius failų organizavimo metodus ir taikant šiuolaikines informacijos paieškos sistemas arba automatizuotas. Taigi, ADB
suteikia galimybę kiekvienu momentu gauti reikalingą informaciją, reikiamai detalizuotą arba apibendrintą.
Kalbant apie ADB formavimą reikia paminėti tokius svarbius ypatumus:
Į duomenų bazes įtraukiami daugkartinio naudojimo duomenys, t.y. tie pirminiai ir tarpiniai duomenys, kurie naudojami spręsti keliems skirtingiems uždaviniams arba tam pačiam uždaviniui skirtingais laiko momentais.
Vienoje duomenų bazėje saugomi tie rodikliai ar pranešimai, kurie uždaviniams spręsti naudojami kartu, kurie gaunami iš tų pačių pirminių dokumentų ar failų arba kurie yra tarpusavyje taip susiję, kad, keičiant vienus iš jų, turi būti keičiami ir kiti.
Duomenys įrašomi, keičiant pirminių failų fizines struktūras, konkrečias rekvizitų reikšmes jų adresais ir pan.
Pirminiai duomenys atskiriami nuo uždavinių, kuriems spręsti jie naudojami, t.y. jų sprendimo programose nereikia aprašinėti duomenų bazės ar jos failo fizinės struktūros, o pakanka nurodyti pradinių duomenų įrašus, jų rekvizitus.
Iš visko matome, kad sujungiant duomenis į vieningas duomenų bazes, reikia projektuoti atskirą jų tvarkymo technologiją.
30.1. Algoritmų vaizdavimo būdai.
Yra keli algoritmų užrašymo būdai: natūralia kalba, žingsniais ir grafiškai. Pirmieji 2 nėra vaizdūs, todėl praktikoje algoritmai dažniau vaizduojami grafiškai, t.y. skaičiavimo procesas vaizduojamas algoritmų schemomis.
1)Pvz.: Uždavinys-a=2b+3, kai b=4. Jo sprendimo algoritmą galima išreikšti tokia operacijų seka.Pirmas žingsnis: b reikšmę dauginti iš 4; rezultatą įsiminti; pereiti prie antro žingsnio.Antras žingsnis: prie pirmo žingsnio rezultato pridėti 3; rezultatą įsiminti.Tai žodinis algoritmo užrašymo būdas (natūralia kalba).Trūkumai: dėl kalbos nevienareikšmiškumo gali būti skirtingai interpretuojama, gali kilti noras kai kurių operacijų “nepastebėti”.
2)Pvz.: 0)Y=2; 1)A=4*Y; 2)B=A+3; 3)C=8*Y; 40D=C-2; 5)Z=B/D;(rašyti vertikaliai).Čia kiekvienas žingsnis turi savo nr., o A,B,C,D yra papildomi kintamieji tarpiniams rezultatams išsaugoti. Nulinis žingsnis rodo, kokią pradinę reikšmę įgyja kintamasisY.Operacijų atlikimo tvarką rodo žingsnio nr.
3)Algoritmo schema sudaroma iš elememtų, kurie vaizduojami grafiniais simboliais, t.y. tam tikromis geometrinėmis figūromis.Kiekvienas elementas žymi tam tikrą operaciją, pavyzdžiui, stačiakampis- skaičiavimo, rombas-
sąlygos tikrinimo, lygiagretainis- duom. persiuntimo, ovalas- algoritmo pradžią ir pabaigą, rodyklė- operacijų atlikimo tvarką,ir t.t. Tame pačiame algoritme gali būti daug vienos rūšies operacijų, todėl vien tik geometrinės figūros negalime spręsti, ką ji reiškia, todėl į jos vidų įrašomos algoritmo operacijos- tam tikri sakiniai ar jų dalys: į staąčiakampį – 1ar 2 priskyrimo sakiniai; į rombą rašoma tik ąslyga; į lygiagretainį- duom. įvedimo ar išvedimo akinys. Kiekviena geometrinė figūra yra griežtai apibrėžtos formos ir dydžio. Elementai tarpusavyje jungiami rodyklėmis- taip nustatoma operacijų atlikimo tvarka.
Algritmo schema- tai elementų ir rodyklių rinkinys, rodantis, kaip elementai turi būti sujungti rodyklėmis, kad pavaizduotos operacijos turėtų prasmę ir aprašytų skaičiavimo procesą. Kad nekiltų neaiškumų, algoritmo schemų braižymo taisykles riboja standartai.Kelios taisyklės: 1.elementai braižomi nustatytų matmenų; 2.elementų numeriai (vardai) rašomi kairėje pusėje, viršuje, pertraikiant figūros kontūrą; 3. rodylės (linijos)
braižomos lygiaigrečiai lapo kraštams; ir kt.
30.2 IS STRUKTŪRA.
IS kaip sudėtinga sistema susideda iš t.t. sudėtinių dalių – posistemių.
Kiekvienas posistemis g.b. skaidomas į smulkesnes dalis – funkcinius uždavinius, jų kompleksus ir t.t IS susideda iš 2 posistemių: 1. Funkcinių posist. 2. Funkcionavimą užtikrinančių posistemių. 2 posistemis susideda iš:
1.informacinė įranga – tai info apie ekonom. objektą visuma, tos info pateikimo, saugojimo, perdirbimo būdai. Info fondą sudaro šie svarbiausi elementai: duomenys, jų formatizuotas aprašymas, pateikimo, apdorojimo, saugijomo priemonės, duomenų sudarymo, apjungimo į failus metodai.
Informacinė įranga, kuri naudojama skaičiavimuose, laikoma mašinine įranga, visi darbai iki info įvedimo į skaičiavimo mašiną, atliekami ikimašininės arba praktinės įrangos.
2. techninė įranga – tai techninių priemonių kompleksas, funkcionuojantis
IS, bei šių priemonių dokumentacija. Ją sudaro įvairių modelių kompai ir duomenų rinkimo, kaupimo, perdavimo ir pateikimo įrenginiai. Kaip įranga yra naudojama: centralizuotai, decentralizuotai ir dalinai decentralizuotai. Centalizuotai, kai egzistuoja spec. įmonės, skaičiavimo centra ir juose naudojami didelio pajėgumo kompai. Dalinis arba pilnas decentralizavimas, kai kompai naudojami betarpiškai specialistų darbo vietose, o šie gali turėti ryšį su specialios įrangos forma (skaičiavimo centru duom. bazėmis ir pan.).
3. matematinė programinė įranga – valdymo procesų modeliavimo priemonės, tipiniai valdymo uždaviniai, įvairūs metodai (mat. programavimo, mat.
statistikos ir kt.). mat. programavimo įranga susideda iš 2 dalių: 1.
Bendroji, apimamnti OS, programavimo automatizavimo priemones ir serviso programas. 2. Specialioji, apimanti taikomųjų programų paketus ir funkcinių uždavinių programas. Ši įranga tarsi papildo bendrąją programinę įrangą.
4. organizacinė įranga – metodų bei priemonių visuma, kur aptariama darbuotojų sąveikia su techn. priemonėmis, tarpusavyje funkcionuojant IS.
Organiz. įranga sprendžia šias funkcijas: analizuoja esamą valdymo sistemą, nustato automatizuotinus uždavinius; rengia uždavinių sprendimą kompais, apimant techn. ekonom. pagrindimą bei uždavinių sprendimo techn. užduotį.
5. teisinė įranga susideda iš bendruosios dalies, apimančios bet kokios IS
funkcionavimą ir lokalios dalies, reguliojančios konkrečios IS
funkcionavimą. Bendrąjį dalį sudaro įv. įsttaymai, įsakymai, nutarymai, norminiai aktai, instrukcijos. Lokalią – projektotojo bei užsakovo teisės bei pareigos, personalo teisės ir pareigos, info formavimo ir naudojimo tvarka ir kt.
32.1 MODELIŲ TAIKYMAS INFORMACINĖSE SISTEMOSE
Modelį galima apibrėžti, kaip supaprastintą realios sistemos vaizdą, struktūriškai jį atitinkantį ir tikslingai bei vienareikšmiškai išreiškiantį realius sistemos elementų santykius.
Modeliavimo metodologijos ir konkrečių metodų parengimas glaudžiai susiję su informacijos apie objektus, kurie egzistuoja už mūsų sąmonės ir sąveikauja tarpusavyje bei su išorine aplinka, gavimo ir perdirbimo procesų sutvarkymu.
Modelis – tai objekto pakeitimas kitu – abstrakčiu, kuris naudojamas objekto originalo savybių tyrimui.
Modeliai sudaromi norint gauti info apie svarbiausias objekto-originalo savybes, panaudojant supaprastintą jo modelį. Tyrinėjimas siejamas su tuo, kad yra tyrimo subjektas, asmuo, kuris turi konkrečius tyrinėjimo tikslus, taip pat modelis, kuris kuriamas, norint gauti info, padedančios sužinoti, ko siekiama.
Modeliuojant visada yra 2 rūšių objektai: originalai, kuriuos reikia tirti, ir modeliai, kuriuos tiesiog tiriame vietoj originalų. Originalus keičiame modeliais norėdami supaprastinti, pagreitinti ir atpiginti originalo tyrimą.
Tiriamas objektas g.b. bet kuri natūrali ar dirbtinė, realiai egzistuojanti ar įsivaizduojama sistema. Objektas (tiriamoji sistema) turi savo vidinius parametrus ir išorinius (konkrečias vartotojus dominančias charakteristikas).
Kiekviena sistemos charakteristika priklauso ne nuo visų, o tik nuo tam tikrų jos parametrų. Todėl tiriant sistemą, imami tik parametrai, reikalingi nagrinėjamoms charakteristikoms įvertinti. Be to, dažniausiai domina ne visos sistemos charakteristikos. Visa tai kaip tik leidžia supaprastinti tiriamąją sistemą, pakeičiant paprastesniu nei pati sistema jo modeliu.
Originalo ir modelio ne visi parametrai, taip pat ir išorinės charakteristikos, turi sutapti. Kai kuriais parametrais ar charakteristikomis jie gali skirtis. Objekto pakeitimas jo modeliu priimtinas tada, kai tyrinėtoją dominančios charakteristikos nusakomos tais pačiais parametrais, su kuriais jos susietos vienodomis priklausomybėmis.
Modeliuoti tikslinga tada, kai modelis neturi originalo požymių, trukdančių jį tirti, arba kai yra žinomi nuo originalo besiskiriantys parametrai, kurie padeda fiksuoti ar tirti modelio savybes. Taigi, be vidinių parametrų, modelyje būna ir kiti, kurie imami kaip kintamieji. Kintamieji gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius. Vid – tie, kurie atsiranda ne sistemoje dėl išorinių poveikių. Endogeniniai kintamieji atsiranda dėl sistemos vidinių būsenų poveikių.
Modeliai, kuriais keičiami originalai, g.b. realūs arba mintiniai. Realūs g.b. natūriniai. Natūriniai modeliai – tai realūs objektai, su kuriais atliekami tyrimai, eksperimentai, kompleksiniai bandymai, tačiau imami su tam tikrais apribojimais ar reikalavimais. Natūrinis modelis – tai reali situacija.
Fiziniu modeliu vadinama sistema, kuri yra ekvivalenti originalui arba panaši į jį ir kuri gali turėti tą pačią arba kitokią fizinę prigimtį.
Kvazinatūriniai modeliai – tai natūrinių ir kitų rūšių modelių deriniai.
Jie formuojami situacijose, kuriose kai kurias tiriamosios sistemos dalis reikia keisti skirtingos rūšies modeliais.
Masteliniai modeliai būna tos pačios fizikinės prigimties kaip ir originalai, bet skiriasi masteliais.
Analoginiai modeliai – tai sistemos, kurių fizikinės prigimtys gali skirtis nuo originalų, tačiau funkcionavimo procesai yra panašūs. Būtinos sąlygos –
vienareikšmis atitinkamumas tarp tiriamo objekto ir jo modelio tų parametrų, kurie veikai sistemos charakteristikas ir jose vykstančių procesų matematinių modelių tapatumas.
Dažniausiai abstraktūs modeliai yra matematiniai. Matematiniu modeliu vadinamas formalizuotas sistemos aprašas abstrakčia kalba. Modeliui aprašyti galima naudoti gana įvairias matematines priemones: algebrines, diferencialo ir integralinio skaičiavimo, aibių, algoritmų teorijos ir kt.
Matematinius modelius pagal jų adekvatumą originalams skirstome į pilnus, nepilnus ir artutinius. Pagal tiriamųjų procesų pobūdį skiriami determinuoti ir stochastiniai, statiniai ir dinaminiai, diskretiniai, tolydiniai, diskretiniai tolydiniai. G.b. skiriami normatyviniai ir deskriptyviniai. Pirmieji sudaromi remiantis bendrais teoriniais samprotavimais, o antrieji – aprašant ir apibendrinant realiai veikiančias sistemas.
Analitiniu modeliu vadinamas toks formalizuotas matematinis sistemos aprašas, kuris leidžia gauti lygties išreikštinį sprendinį, naudojant žinomą matematinį aparatą.
Imitacinis modelis – tai sistemos ir išorinių poveikių, sistemos funkcionavimo algoritmų arba sistemos būsenų kitimo sąlygų, veikiant išoriniams ir vidiniams veiksniams, aprašymų visuma.
32.2 informacijos srautai ir jų vaizdavimas
Analizuojant kompiuterizuojamą objektą, detaliau tiriami informacijos (duomenų) vidiniai ir išoriniai srautai, jų tvarkymo ir apdorojimo procesai.
Informacijos srautai. Aprašoma, kokius uždavinius sprendžia kiekvienas kompiuterizuojamo objekto informacinių srautų gavėjas, kaip jis, spręsdamas tuos uždavinius, naudoja informaciją ir kaip iš gaunamos info. Formuoja jam reikalingą. Aprašomi info. Sistemos, tiek dokumentuotos, tiek nedokumentuotos informacijos srautai. Gali būti atskirai išskiriami išoriniai ir vidiniai srautai. Aprašant kiekvieną srautą reikia nusakyti ir jo apdorojimo procesų pobūdį (rankinis, kompiuterizuotas).
Apibūdinant išorinius inform. Srautus, aprašomi informaciniai kompiuterizuojamo objekto ryšiai su kitų objektų informacinėmis sistemomis, duomenų bazėmis, registrais ir kitais su organizacija susijusiais objektais.
Apibūdinant vidinius srautus išskiriami skirtingi informacijos srautai tarp organizacijos padalinių, darbuotojų, taip pat tarp padalinių ir laikomų duomenų. G.b. pirma išskiriami apibendrinti informacijos apdorojimo procesai ir aprašomi juos siejantys informacijos srautai, o po to detalizuojamas kiekvienas procesas ir aprašomi jo vidiniai informacijos srautai.
Duomenų srauto aprašas:
1) SRAUTO VARDAS – identifikatorius;
2) SRAUTO ŠALTINIS – valdymos objektas, procesas ar laikomi duomenys, kur išeina tas srautas;
3) SRAUTO TIPAS – dokumentų srautas, duomenų srautas ir pan.;
4) SRAUTO PERDAVIMO BŪDAS – tiesioginis, per kurjerį, ryšio kanalais, kompiuterinio ryšio priemonėmis ir pan.;
5) SRAUTO APIMTIS – srauto apimtis per pasirinktą laiko vienetą;
6) SRAUTO PERDAVIMO GREITIS – momentinis, praėjus tam tikram laikui, konkrečiu laiku;
7) SRAUTO GAVIMO SĄLYGOS -srauto perdavimo periodiškumas arba sąlygos kurioms susidarius yra perduodamas srautas.
Detalesniems srautų aprašams gerai tinka informacijos srautų schemos, kuriomis aprašoma naudojama ir formuojama sistemos informacija (dokumentai, duomenų rinkmenos), jos srautai ir apdorojimo procesai. Duomenų srautų schemų pagrindiniai elementai: srautas, galas (duomenų šaltinis arba adresatas), duomenys (duomenų bazė, duomenų rinkmena), procesas.
Paprasčiausia bus schema, aprašanti vieną įeities, vieną išeities srautą ir vieną pastarojo formavimo procesą, tačiau iš tikrųjų būna sudėtingesnės, todėl ir tos schemos turi po kelis visus elementus.
Kai kuriose duomenų srautų schemose loginiams ryšiams tarp srautų pavaizduoti naudojamos procedūrinės žymės IR irARBA. IR pažymėti srautai turi įeiti į procesą ar išeiti iš jo kartu; o ARBA naudojamas kai vienu metu įeiti į procesą ar išeiti iš jo turi tik vienas iš visų šitaip pažymėtų srautų.
Taip pat g. b. išskirtųjų informacijos srautų struktūra, nusakomi laikomi kompiuteriuose (mašininėse laikmenose) duomenys, jų apdorojimo procesai.
Aprašant informacijos srautų struktūras, nusakoma, kokie duomenys, dokumentai arba kt. Informac. objektai yra perduodami kiekvienu iš išorinių ir vidinių informacijos srautų. Išryškinama tik informacinių objektų esmė, nedetalizuojant jų pavaizdavimo formatų ir kitų techninių detalių.
33.1. INFORMACINIŲ SISTEMŲ SAMPRATA. (33.2 IS KELIAMI REIKALAVIMAI)
Sistema-tai tarpusavyje sąveikaujančių elementų visuma. Sistemoje svarbūs yra jos elementai ir santykiai tarp jų bei jų grupių (sistemos poaibių).
Sistemas galima rasti gamtoje arba sukurti, todėl skiriamos natūralios ir dirbtinės sistemos. Dirbtinės sukuriamos tam tikrais tikslais, pvz., gamybai valdyti, atskiroms valdymo funkcijoms atlikti. Sistema turi savo struktūrą, kurią lemia išskiriamų elementų ir posistemių turinys, ryšiai tarp jų. Dirbtinių sistemų bruožai: 1) objektai, kurie sudaro sistemą, imami kaip vieninga tarpusavy susietų elementų visuma; 2) sistema sudaro ypatingą vienovę su ja supančia aplinka; jei bent vienas sistemos elementas turi ryšį su aplinka-ji yra atvira aplinka; jei ne-uždara.; 3) sistema g.b.
kitos (aukštesnės eilės) sistemos elementu ar posistemiu. Tada imama nagrinėti sistemų hierarchija; 4) didelę grupę sudaro sistemos, kurių elementai yra tam tikru būdu sutvarkyta info ir jos apdorojimo priemonės (arba informaciniai ryšiai); tai informacinės sistemos; šioms sistemoms tinka visi paprastų sistemų bruožai, tačiau jos turi ir tik joms būdingų bruožų.
Pati IS sąvoka pirmiausia susijusi su konkretaus žmogaus veikla, kuriai reikalinga informacija. Info reikia surinkti, po to ji laikoma informacijos laikymo terpėje-informacijos laikmenoje. Info į ją rašoma susitarta kalba, tam tikru būdu ir laikoma struktūrizuota. Plačiausiai naudojamos info laikmenos-popierius, užrašų knygelės. Info, esanti laikmenoje, g.b.
koreguojama, atnaujinama, ištrinama nebereikalinga. Enciklopedijos-tai stacionarios bendro naudojimo info sistemos. Analogiška info sistema yra žodynai ir žinynai. Info paieškos greitumu patogios kartotekos, kuriose info išdėstoma vienoda iš anksto nusistatyta tvarka tam tikros formos kortelėse. Kartotekos plačiai naudojamos žaliavų ar kt materialinių vertybių apskaitai sandėliuose ir prekybos bazėse bei buhalterijose.
Įvairiems darbams organizacijoje vykdyti reikia rinkti , laikyti ir apdoroti daug info, o tam sugaištama daug laiko.Pats darbas su info daugeliu atveju techninio pobūdžio, todėl nesunkiai kompiuterizuojamas. Tai daroma kuriant info apdorojimo sistemas. D(duomenų)AS skiriama tam tkros paskirties tam tikros paskirties duomenų (įvesties, apdorojimo, laikymo ir kt)funkcijoms (procedūroms). Bene paprasčiausios ir labiausiai paplitusios yra apskaitos duomenų apdorojimo sistemos.Dažniausiai kompiuterizuojamas iš darbo barų yra apmokėjimo už darbą apskaita. Valdymo sprendimams priimti kuriamos sprendimų informacinės sistemos(spredimų priėmimo, spredimų priėmimo proceso informacinio palaikymo, informacinnio aprūpinimo).
. Dažniausiai kuriama abėcėlinė (pagal abėcėlę), dalykinė (pagal dalyką), sisteminė (pagal žinių sritis). Taigi, nagrinėjant IS, kalbama apie: 1)
informaciją (info visumą), skirtą tam tikro organizacinio vieneto (įm) ar atskirų asmenų vykdomoms procedūroms, kt. funkcijoms; 2) info laikmenas ir jose laikomos (formuojamos bei tvarkomos) info visumą (duomenų bazes); 3)
info apdorojimo procedūras, procesus ir jų realizavimo technologijas. TO
(tech. operacijos)– tai tam tikrų info apdorojimo veiksmų kompleksas, vykdomas vienoje darbo vietoje. IATP (info apdor tech procesas) – veiksmų aibė, atliekama mechanizuotai,nustatyta tvarka realizuojama konkrečios kompiuterinės informacijos apdorojimo funkcijos.
33.2 INFORMACINEI SISTEMAI KELIAMI REIKALAVIMAI
Dar tik pradėjus kurti sistemą reikia nustatyti jai pagr. keliamus reikalavimus, kad sistema padėtų pasiekti vartotojo keliamus tikslus.
Techninei įrangai keliami reikalav. – kompiuteriams, tinklų įrangai, ryšio priemonėms, orgtechnikai. Jie g.b. nusakomi funkcinėje tech. įrangos specifikacijoje, kurioje nurodoma, ką ta įranga privalo atlikti, pateikiami patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav.
Programinei įrangai – operacinei sist., tinklų įr., kompiut. ryšio sistemoms, taikomųjų programų paketams, originalių programų rengimo priemonėms ir kt. Įr., kuri bus reikalinga, kad inf. sistema galėtų veikti ir teikti norimus rezultatus. Jie g.b. pateikiami funkcinės programinės įr.
specifikacijose. Pagr. reikalav.: patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų.
Komp. tinklui – vietiniam komp. tinklui ir jo telekomunikacijos mazgui, siejančiam viet. komp. tinklą su kt. tinklais. Jie pateikiami funkcinėje tinklo specifikacijoje, kurioje nusakoma, ką jis turi daryti, pateikiami patikimumo, ergonomiškumo, suderinamumo, kainų reikalav. Konkretūs sistemų pavadinimai ir reikalav. g.b. nustatomi vėliau.
Duomenims laikyti – kuriamos sist. vidinėms duomenų bazėms (bazių administrav., archyvav., kompiuterinis auditas).
Duomenų rinkimui, pirminiam apdorojimui ir kontrolei – pradinių duom.
rinkimo būdams, duom. įrašymui, teisingumui ir korektiškumui.
Duomenų apsaugai – taisyklės, reglamentuojančios vidinių duom. bazių panaudojimą ir kt. kuriamos inf. sistemos techniniai bei organizaciniai reikalav. Inf. į išorę turi eiti tik per telekomunikacinį mazgą, vietiniai komp. tinklai sujungiami per spec. šliuzus, įrengtos spec. patalpos kompiuteriams, terminalams, inf. laikmenoms saugoti, kokiais standartais grindžiama duom. ir jų perdavimo apsauga, vartotojams t.b. leista naudotis taikomųjų programų paketais tik savo darbo vietose, duom. bazių administravimo priem. t.b. neprieinamos vartotojams.
Dokumentacijai – standartai ir kt. dokum., kurie t.b. paruošti kuriamai inf. sistemai.
Personalo kvalifikacijai – vartotojų kvalifikac., į kokią reikia orientuotis projektuojant inf. sistemą.
Juridinės ir organizacinės sąlygos, leidžiančios realizuoti, diegti ir eksploatuoti sistemą – normatyviniai aktai, potvarkiai, nutarimai, kuriuos reikia priimti ir organizaciniai pertvarkymai, kuriuos reikia daryti kompiuterizuojamame objekte.
37.1. VALDYMO STRUKTŪROS VAIDMUO INFORMACINĖSE SISTEMOSE
IS kūrimą galima būtų palyginti su namo statyba. Plytos – dar ne namas.
Kompiuterinė technologija dar nėra IS.
Kuriant IS iš pradžių reikia žinoti įmonės struktūrą, funkcijas, valdymo tikslus, priimamus sprendimus, kompiuterinės technikos galimybes ir pan.
IS (konkrečios įmonės) yra įmonės dalis, o bet kokios įmonės pagrindiniai elementai yra ir valdymo, organizacinė struktūra, personalas, standartinės procedūros ir pan. Firmos padalinių darbą koordinuoja jos valdymo struktūros. O valdymas – nustatyto tikslo siekimas realizuojant šias funkcijas: organizavimo, planavimo, apskaitos, analizės, kontrolės bei skatinimo.
Vykdant organizavimo funkciją sudaroma firmos organizacinė struktūra (padaliniai), padalinių etatų struktūra (pareigos, atsakomybė, teisės ir kt.). Visa tai turi būti aprašyta pareigybinėse instrukcijose ir nuostatose.
Planavimo funkcijos esmė – numatytų uždavinių vykdymo planų sudarymas ir realizavimas (verslo planas, gamybos, marketingo planai ir kt.). Kiekvienas planas sudaromas detalizuojant mėnesiais, ketvirčiais, metais ir pan.
Apskaitos funkcijos esmė – sudaromi ir panaudojami veiklos apskaitos rodikliai.
Analizės (analitinė) funkcija atspindi planų, užsakymų vykdymo planus, nustato vystymosi tendencijas, rezervus įtakojančius veiksnius ir kt. Įmant firmą kaip visumą analizuoja įvairaus lygio specialistai. Visos firmos veiklą analizuoja auksčiausio lygio specialistai, padalinių veiklą –
žemesnio lygio specialistai.
Kontroliuoja paprastai vadybininkai. Yra planų vykdymo, materialinių vertybių, finansinių lėšų sunaudojimo kontrolė ir kt.
Skatinimo esmė – įvairių skatinimo metodų sudarymas ir naudojimas. Galimi finansinio, psichologinio skatinimo metodai ir pan.
Imant bet kokią firmą kaip visumą, valdymo struktūra nagrinėjama 3 valdymo lygiais:
1. Žemiausias lygis (operatyvusis, operacinis)
2. Vidutinis lygis (funkcinis, faktinis)
3. Aukščiausias lygis (strateginis, ilgalaikis)
Atskiruose valdymo lygiuose skiriasi sprendžiami ekonominiai uždaviniai, t.y. atskiruose valdymo lygiuose yra skirtingas uždavinių sudėtingumas, t.y. kuo uždavinys sudėtingesnis, tuo aukštesniame lygyje jis yra sprendžiamas.
Žemiausiame lygyje yra sprendžiami paprasti uždaviniai, jie yra operatyvaus pobūdžio, jų yra daug, o rezultatai naudojami operatyviam darbui. Kaip taisyklė šiame lygyje didelis atliekamų operacijų kiekis, o ir lygis vadinamas operatyviu, kadangi reikia greitai reaguoti į besikeičiančias operacijas. šio lygio pagrindinis uždavinys – operatyviai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Dominuoja operatyvios apskaitos uždaviniai.
Pvz., parduotos produkcijos kiekio apskaičiavimas, medžiagų sunaudojimo apskaičiavimas, materialių vertybių judėjimo operatyvi apskaita ir pan.
Norint turėtu operatyvią informaciją, reikia spartinti informacijos įvedimą (mažinti įvedamos informacijos kiekį ir spartinti jos perdavimą). šiame lygyje dirba įvairūs menedžeriai: normuotojai, inžinieriai, priimantys žemiausio lygio sprendimus. Jiems reikia reaguoti į tai, kad būtų reikiamos vertybės sandėly ir pan.
Antrame funkciniame lygmenyje sprendžiami uždaviniai, kurie naudoja pirmo lygio informaciją, kuri turi būti operatyvi, teisinga ir t.t. Dominuoja analizės funkcija. Analizėz funkcijos sprendžiamų uždavinių apimtis mažėja, bet didėja jų sudėtingumas. Čia taip pat tenka daugiau laiko skirti analizei, papildomų duomenų rinkimui ir pan. Naudojantis paklausos duomenimis, konkurentų produktų kainomis, gali būti prognozuojamas pelnas, koreguojamas produkcijos gamybos planas įvairiems laikotarpiams.
Laikotarpiai neilgi – savaitė, dekada, mėnuo, ketvirtis. šiame lygyje sprendimo rezultatai atsiranda praėjus tam tikram laikui, t.y. surinkus, apdorojus papildomą informaciją. šio lygio uždavinys – firmos taktinis valdymas ir taktinių uždavinių sprendimas.
Trečiasis valdymo lygis – strateginis. Rengiami strateginiai sprendimai ilgalaikiams strateginiams tikslams pasiekti. Dominuoja strateginio planavimo funkcija. Uždaviniai sprendžiami dar rečiau, jie yra dar sudėtingesni. šiame lygyje atsakomybė už priimtus sprendimus yra labai didelė (ekonomine prasme). Čia finansų analizės pagrindu gali būti nuspręsta didinti, mažinti ar nutraukti tam tikro produkto gamybą, atleisti darbuotojus, priimti naujus darbuotojus ir pan., t.y. pagrindinis veiklos uždavinys – strateginis planavimas, koordinavimas viduje ir išorėje.
IS pelno neduoda, tačiau jų dėka galima kažką pasiekti, optimaliau nuspręsti. Kita vertus, jei jų panaudojimo strategija buvo neteisingai įvertinta, gali būti patirti nuostoliai.
37.2 TECHNINĖ BEI MATEMATINĖ PROGRAMINĖ ĮRANGA
Techninė įr. (TĮ) – tai tech. priem. kompleksas, funkcionuojanti IS ir šių priemonių techninė dokumentacija.
TĮ sudaro: 1) įv. modelių kompiuteriai; 2) info. rinkimo, kaupimo, apdorojimo, perdavimo bei pateikimo įrenginiai; 3) tech. priem. parinkimo bei jų funkcionavimo dokumentacija;
Šiuo metu egzistuoja 2 TĮ naudojimo būdai (formos):
1) centralizuotas, kai egzistuoja spec. įm., skaičiavimo centrai ir juose naudojami didelio pajėgumo kompiuteriai;
2) dalinis arba pilnas decentralizavimas, t.y. kai komp. naudojami betarpiškai specialistų darbo vietose, o šie g. turėti ryšį su spec.
įrangos forma (skaičiavimo centru, duom. bazėmis ir pan.)
Matematinei progr. įr. priklauso: 1) valdymo procesų modeliavimo priem.; 2)
tipinių valdymo uždavinių programos; 3) speciali įranga (funkcinių užd.
sprendimo programos).
28.1.Individualus ir kolektyvinis kompiuterių naudojimas
Darbo grupė yra keletas asmenų, bendradarbiaujančių tarpusavyje vykdant tam tikras funkcijas, esant fiksuotiems atskirų narių santykiams ir tam tikra grupės narių veiksmų reglamentavimui.
Homogeninėse grupėse visi nariai atlieka tas pačias funkcijas, todėl grupės produktyvumas priklauso nuo narių skaičiaus grupės darbą lengviau organizuoti, o informacinių sisitemų sudarymas tokioms grupėms gan paprastas.
Heterogeninėse grupėse atskiri jos nariai vykdo skirtingas funkcijas, rodėl nėra tiesinės priklausomybės tarp produktyvumo ir narių skaičiaus, IS daug sudėtingesnės. Grupėje darbo moralės lygis turi tendenciją kristi.
Sistemų efektyvumas darbo grupėje priklauso nuo veiksmų reglamentavimo.
Darbo grupės nariai turi dalintis tais pačiais skaičiavimo technikos resursais. IS turi būti organizuota taip, kad atskiri nariai tarp savęs nekonkuruotų. Atsiranda resursų dozavimo problema, pvz., kiek procesoriaus laiko suteikti vienam nariui. Iškyla duomenų apsaugos ir įslaptinimo problemos.
Sistemos įrengimų resursus galima dalinti panaudojant vietinius tinklus VT
arba fiziškai nešiojant duomenis mašininiuose nešikliuose nuo vieno įrenginio prie kito.
Bendrai paėmus, VT pagrindu galima realizuoti daug įvairių apsikeitimo duomenimis būdų tarp grupės narių. Vienas paprasčiausių – elektroninis paštas. Kiekviena darbo vieta turi centriniame atminties įrenginyje asmeninį skyrių – pašto dėžutę, į kurią patalpinami jam skirti pranešimai.
Tokios sistemos gali būti aktyvios arba pasyvios. Aktyviose automatiškai displėjuje atsiranda pranešimas apie naujus siuntinius dėžutėje.
Elektroninio pašto modifikacija yra elektroninės konferencijos, kai tas pats pranešimas siunčiamas visiems nariams. Sinchroninės konferencijos gali vykti panaudojant videotechniką.
Tekstų tvarkymo sistemoje centralizuotai laikomos įvairių dokumentų formos ir ruošiniai. Jų panaudojimas įgalina lengviau realizuoti duomenų standartuzavimą ir kelia darbo našumą.
Hyperteksto panaudojimas įgalina greitai surasti reikiamus duomenis, kurie gali būti teksto, grafikų, lentelių, paveikslų pavidale.
27.2. Valdymo personalo (VP) darbo organ-mo IS sąlygom. Kad ŪVA (ūk.
Veiklos analizė) būtų efektyvi, ji tb kompleksinė, operatyvi ir sisteminga.
Šie užd-niai įvykdomi tik tada. Kai VP aprūpnamas kompleksine, oper-via ir pilna info. Automatizuotos buh apskaitos sąlygomis analizuojant įmonės ūkinę veiklą, attinkamai tb organizuojamas ir VP darbas. Jis skirstomas į 4
etapus: 1) analitinio darbo programos ir plano sudarymas. Čia yra tokios procedūros: analzės užd-nių nustatymas, ŪVA objektų parinkimas, būtinos informacjos apimtes nustatymas, ŪVA metodų parinkimas, darbų kalendorino grafiko sudarymas, dalyvių nust-mas, darbų jiems paskirstymas ir instruktavimas. Būtinos info-os apimtys gb nustatytos autom-tai; 2) ŪVA
naudojamos info-os rnkimas ir patikrinimas. Labai svarbūs yra pradinės info-
os rinkimas ir registravimas. Jos atliekamos perferine techinka, tačiau plačiai naudjama ir rezutatinė info, gauta autom-tai išspendus planavimo ir apskaitos užd-nius. Personalas naudoja čia technines priem-es, naudojamas pradiniams duomenms gauti, formuoti ir pazuošti analizei; 3) gautų duomenų apdorojimas ir studij-mas. Apdor-mas atliekamas automatizuotai.
VP-lui nustatytais terminais pristatomos analtinės lentelės. Jos naudojamos reiškiniams ir procesams analizuoti bei įvertinti. Kokias lenteles ir kada rekia pristatyti nustatoma pimame etape.
Automatizuotos buh apsk-os sąl-mis valdymo personalas atlieka savo tiesioginies f-jas; 4) ŪVA rezultatų apibendrinimas ir apforminimas. Svarbiausias šio etapo užd – formuoti suvestinę analitinę inf-ją po jos autom-to apdorojimo tam, kad pilniau ją būtų galima panaudoti pagrįstiems sprendimams priimti. Veiksminga analizuojant įvairių faktorių įtaką reiškiniams bei procesams yra daugiafaktorinė analizė. Šiam užd-iui spręsti panaudojami ek-niai matem-
niai modeliai ir šiuolaikinė ST visuose VP-lo darbo etapuose.
Įmonių VP techinines priem-es naudoja įvairiais aspektais: paspartinti atlikti paprastas aritm-es opracijas; naudoja atlikti sudėtingus matematinius ek. Skačavimus pasitelkiant iš anksto reikiamai sutvarkytus pastovius duomenis (normatyvus, normas, žinynus ir kt). Tokiems darbams atlikti yra kuriamos įv sistemos; kompouteriai tarnauja kaip intelektualios priemonės: jie padeda greitai analizuoti ir vertinti susidariusią padėtį, pateikia įv. Variantus kaip prmti sprendimus. Šiuo atveju kuriamos inf-nės sistemos. Automat-tos valdymo sistemos – tai “žmogus – mašina sistema”, kuri turėjo užtikrinti (Lietuvoje iki 1995m.) valdomo ekon objekto efektyvumą ir kai visos ek-nės inf-jos pradedant inf-os atsiradimu, iki jos pateikimo vartotojui, būtų atlekamos autom-tai arba technnėmis priem-mis.
Tokių autom-tų valdymo sistemų kurimas buvo skirtos įmonų planavimui bei valdymui automatizuoti. Tuo buvo siekiama per daug, nes autom-ti visas valdym f-jas yra nerealu.
Dabar valdymo sistemų diegimo atžvilgiu yra tarpinis etapas. Perspek-nis etapas Lietuvoje – 2001 – 2005m. Čia pagrindinis akcentas – kad reikalinga diegti informacijnes technologijas saviv-bių inf-nėse struktūrose.
14.2 Organizacinė ekonominė uždavinio esmė. Įmonės valdymo sistema susideda iš daugelio apskaitos barų, kurių kiekvieną sudaro funkciniai uždaviniai, realizuojantys tam tikrą funkciją. Uždaviniai–viena iš įmonės ūkinės veiklos analizės dalių. Kiekvienas uždavinys jungia keletą analitinių lentelių. Pavyzdžiui, personalo apskaitos automatizavimas apima tokius uždavinius: personalo žinynų (sąrašų) tvarkymo, opersonalo judėjimo apskaitos, personalo priėmimo ir atleidimo apskaitos, duomenų apie darbuotojus pakeitimo uždavinius. Uždaviniai paprastai skirti aiškiai apibrėžtos įmonės valdymo srities problemų sprendimui, juos sprendžia atitinkamos kompetencijos specialistas. Uždaviniai sprendžiami naudojantis pirminiais dokumentais, jų tikslas – gauti operatyvius ir tikslius duomenis, įgalinančius priimti efektyvius įmonės valdymo sprendimus.
Pavyzdžiui, personalo valdymo apskaitoje gali būti gauti šie rezultatiniai dokumentai (analitinės lentelės): personalo pareigybiniai žiniaraščiai, personalo darbo rezultatų kontrolės žiniaraščiai, darbo ataskaitų formos ir pan. Detalizuojant funkcinę valdymo kontūro struktūrą susiformuoja atskiri funkciniai vadybos uždaviniai ir taikomieji kompleksai: pvz: atsargų planavimo uždavinys, gamybos išlaidų apskaitos užd., “portfelio” sprendimo taikomasis užd., produkcijos realizavimo ir atsiskaitymo su tiekėjais kompleksas, kokybės valdymo kompleksas (vartojamosios vertės lygio nustatymo užd., konkurencingumo laipsnio įvertinimo užd.) ir kt.
Skirtinguose įmonės valdymo lygiuose yra sprendžiami skirtingi uždaviniai.
Žemiausiame (operaciniame) lygyje sprendžiami besikartojantys uždaviniai ir juose naudojama operatyvi informacija. Šiame lygyje būtina greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją, todėl uždaviniai skirti daugiausia analitinei apskaitai: 1) parduotų prekių kiekio apskaita, pagamintos produkcijos apskaita, medžiagų sunaudojimo apskaita.
Funkciniame lygyje sprendžiamiems uždaviniams naudojama operatyviniame lygyje generuota informacija. Šių uždavinių sprendimo periodiškumas yra didesnis, apimtis mažesnė, tačiau didėja jų sudėtingumas. Strateginiame lygyje sprendžiami uždaviniai, įtakojantys ilgalaikius įmonės planus, vystymosi prioritetus bei kryptis.
Uždaviniai realizuoja apskaitos funkciją (sudaromi ir panaudojami veiklos apskaitos rodikliai), analizės (pardavimų struktūros ir pan.) bei kontrolės (planų vykdymo, išteklių panaudojimo) funkcijas. Uždaviniai pagal analizuojamus požymius grupuojami į 2 grupes: 1) išteklių analizės uždaviniai (išteklių buvimas, aprūpinimas ištekliais, išteklių būklė, judėjimas, panaudojimas); 2) procesų analizės uždaviniai (išaiškinami procesų rezultatų kiekiniai parametrai, pvz. išleistos, realizuotos produkcijos apimtys, procesų kokybinės charakteristikos)
19.2. Darbo užmokesčio skaičiavimų uždavinių sprendimo technologija. Ši programa turi apskaičiuoti įmonės darbuotojams (laikininkams ir vienetininkams) darbo užmokestį,atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, reglamentuojančius darbo santykius tvarką, atlikti privalomus išskaitymus iš darbo užmokesčio, apskaičiuoti privalomas kompensacijas, alimentus ir kitus priedus, paskirstyti vienkartinių premijų fondą. Įvertinus tai, kad įstatymai Lietuvoje dažnai keičiami, siūloma uždavinyje numatyti galimybes nesudėtingai įvesti tuos pakeitimus: sudaryti pirminių duomenų lentelees, kurių duomenis tiesiogiai susieti su formulėmis.
Uždavinys“Darbo užmokesčio apskaita” susideda iš 5 pagrindinių dalių:
Asmeninės darbuotojų kortelės (AsmKortele);
Darbo laiko apskaitos žiniaraštis laikininkams (LaikininkuZin);
Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštis vienetininkams (VienetininkuZin);
Vidutinio darbo užmokesčio praeitą ir užpraeitą ketvirtį apskaičiavimas
(VDU);
Darbuotojų darbo užmokesčio bei darbdavio sąnaudų apskaita (DUZiniarastis).
Priėmus darbuotoją į darbą yra užpildomi jo pradiniai duomenys asmeninėje sąskaitoje(AS). Priklausomai, kokia laikinė ar vienetinė DU apskaitos sistema taikoma, užpildomi duomenys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba išdirbio apskaitos žiniaraštis (DLV; DLN). Darbo užmokesčio žiniaraštyje formulių pagalba gaunami duomenys iš AS ir DLV/DLN ir paskaičiuojami atitinkami darbo užmokesčio žiniaraščio rodikliai.
Asmeninėje darbuotojų kortelėje yra įvedami šie pradiniai duomenys apie darbuotojus (vardas, pavardė,kategorija (pareigybė),tabelio numeris, darbo apmokėjimo sistemos tipas (laikinė ar vienetinė), darbovietės tipas (pagrindinė ar nepagrindinė), etato dydis, vaikų skaičius, lengvatinė sąlyga pagal socialinį darbuotojo statusą, įstatymų numatyti PNM dydžiai pagal lengvatines sąlygas, darbo sąlygos (kenksmingos, labai kenksmingos ir normalios).
Taigi, pasikeitus norminiams aktams ir kitiems duomenims kartu pakeičiamas ir pasikeitęs atitrinkamas rodiklis : PNM, darbo sąlygų rodiklis ir pan.
Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikininkams įvedami šie pradiniai duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,darbo valandos kiekvieną dieną,neatvykimai į darbą pagal sutartinius žymėjimus)
Darbuotojų išdirbio apskaitos žiniaraštyje vienetininkams įvedami šie pradiniai duomenys(einamasis mėnuo,tabelio numeris,nustatytas vienos dienos išdirbis ir faktinis išdirbis kiekvieną dieną,neatvykimai į darbą pagal sutartinius žymėjimus.
Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje yra įvedami šie pradiniai duomenys(vienkartinės premijos sumą,minimalus pareigybinis ir valandinis atlygis,tabelio numeris, įkainio pagrindas,įkainis,alimentai procentais.
Premijavimo darbo lauke įvedami premijavimo koeficientai, pagal kuriuos darbuotojams proporcingai paskirstomos premijos, įvedus bendrą premijų sumą.
Tarpinė informacija. Pirminių duomenų pagrindu galima gauti tokią tarpinę informaciją Asmeninėje kortelėje(NMP,kategorija (pareigybė) pagal darbo apmokėjimo tipą,Kenksmingų sąlygų daugiklis (priklausantis nuo darbo sąlygų)
Rezultacinė informacija. Naudojantis pradine ir tarpine informacija, laikininkų ir vienetininkų darbo apskaitos žiniaraštyje yra gaunama ši rezultacinė informacija:
Pagrindinio atlyginimo dydis kiekvienam darbuotojui.
Apmokėjimas už darbą kenksmingomis sąlygomis,
Priemokų už viršvalandinį darbą dydis kiekvienam darbuotojui.
Priemokų už darbą poilsio dienomis dydis kiekvienam darbuotojui.
Bendras pašalpos dydis už ligą:
pašalpa už pirmas 2 ligos dienas (ją moka darbdavys);
pašalpa už likusias ligos dienas (mokama iš socialinio draudimo fondo).
1) Apmokėjimas už kasmetines atostogas.
2) Apmokėjimas už tikslines atostogas:
Mokamos mokymosi atostogos
Nėštumo ir gimdymo atostogos
Atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis vieneri metai
Atostogos vaikui prižiūrėti nuo vienerių iki trejų metų
Apmokėjimas komandiruotės dienomis.
Vienkartinė premija.
Priskaičiuotas darbo užmokestis kiekvienam darbuotojui iš viso.
30% socialinis draudimas (moka darbdavys).
Išskaitymai iš priskaičiuoto darbo užmokesčio:
fizinių asmenų pajamų mokesčio dydis (moka darbuotojas);
1% socialinio draudimo mokestis (moka darbuotojas);
alimentai pagal procentus.
Mokėtinas darbuotojui darbo užmokesčio dydis.
Darbdavio sąnaudos.
DU APSKAITAI SIŪLOMA NAUDOTI FORMULES
Modeliui naudojamos šios ”Excel” skaičiuoklės formulės:
VLOOKUP(reikšmė, matrica, stulpelis) – duomenų matricos matrica pirmame stulpelyje ieško reikšmės reikšmė, ir suradusi grąžina atitinka reikšmę iš nurodyto matricos matrica stulpelio stulpelis.
INDEX(matrica, eilutė, stulpelis) – grąžina matricos matrica nurodytos eilutės ir nurodyto stulpelio sankirtos reikšmę.
CHOOSE(indeksas, reikšmė1, reikšmė2, …, reikšmėN) – pagal indekso indeksas reikšmę grąžina vieną iš reikšmių (pvz., jei indeksas = 3, tai bus grąžinta reikšmė3).
COUNTIF(intervalas, sąlyga) – grąžina intervalo intervalas reikšmių, patenkinančių sąlygą sąlyga, skaičių.
SUMIF(intervalas1, sąlyga, intervalas2) – nustato, kurios intervalo intervalas1 reikšmės patenkina sąlygą sąlyga, ir grąžina atitinkamų intervalo intervalas2 reikšmių sumą.
DAY(data) – grąžina datos data dieną.
WEEKDAY(data, režimas) – grąžina datos data savaitės dieną. (Jei režimas =
2, tai pirma savaitės diena yra laikomas pirmadienis).
MONTH(data) – grąžina datos data mėnesį.
YEAR(data) – grąžina datos data metus.
ROUND(skaičius, skaičiaus_dalys_po_kablelio) – grąžina iki skaičiaus_dalys_po_kablelio suapvalintą skaičių skaičius.
PVZ.:
VLOOKUP(C6; $C$16:$D$23; 2; FALSE) – ieško C6 reikšmės fiksuotoje matricoje
C16:D23 ir priskiria antro stulpelio reikšmę.
Pasirinkimų sąrašai sudaromi naudojant Data/Validation…/Settings/List (ir nurodoma matrica, iš kurios sudaromas sąrašas) komandą.
Mėnesio 29, 30, 31 dienos nustatomos formulėmis:
CHOOSE(MONTH($B$1);AH6+1;””;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;AH6+1;
AH6+1;AH6+1)
CHOOSE(MONTH($B$1);30;””;30;30;30;30;30;30;30;30;30;30)
CHOOSE(MONTH($B$1);31;””;31;””;31;””;31;31;””;31;””;31)
Savaitės dienos nustatomos priskiriant joms mėnesio dienos koordinatę ir pakeičiant duomenų formatą į custom (ddd).
Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbtų dienų skaičius viso nustatomas formule:
COUNTIF(G10:AK10;”=DD”)+COUNTIF(G10:AK10;”=KS”)+COUNTIF(G10:AK10;”=DP”)+COUN
TIF(G10:AK10;”=DS”)+COUNTIF(G10:AK10;”=K”)
Darbuotojo ataskaitinį laikotarpį dirbti viršvalandžiai nustatomi formule:
SUMIF(G11:AK11;”>8″;G11:AK11)-COUNTIF(G11:AK11;”>8″)*8
Nustatant vidutinį darbo užmokestį už praeitą bei užpraeitą ketvirtį, patogu sudaryti kiekvieno mėnesio darbo dienų skaičiaus lentelę. Po to iš šios lentelės automatiškai išrenkamas praeito ar užpraeito ketvirčio mėnesių darbo dienų skaičius:
INDEX($D$23:$O$43;YEAR(D$6)-1989;MONTH(D$6)) – čia koordinatėmis D23:O43
nurodoma mėnesių darbo dienų skaičiaus lentelė, o funkcijos YAER ir MONTH
nusako konkrečių metų konkretų mėnesį (jų sankirtoje paimamas darbo dienų skaičius tais metais, tą mėnesį).
26.2.Darbo užm-čių skaičiavimų vienetininkams automatizavimas žr. 16.2.
28.2. Išskaitymų iš darbo užmokesčio skaičiavimų automatizavimas.
Be nustatyto atlyginimo už darbą pagal darbo apmokėjimo rūšis (vienetiniai įkainiai, valandiniai ar dienos atlygiai, mėnesinės algos, akordinis apmokėjimas ir kt.) apmokestinamos ir kitos išmokos (priedai ir priemokos prie atlygių; apmokėjimas už viršvalandžius; apmokėjimas už darbą poilsių ir švenčių dienomis ir kt.).
Iš priskaičiuoto DU daromi tokie išskaitymai:
1) FAPM (jei pgr. Darbovietė – 33%, jei nepgr. – 10, 20, 35% už tam tikras atlyginimo dalis);
2)soc.dr.mok. (įmonės sąn. 30% (27% privalomas SDM, 3% sveikatos draudimo mok.), 1% (nuo 01 01jau 4%) darbuotojo sąn.);
3)Alimentai (tam tikras %).
SODRA
30% soc. draudimas apskaičiuojamas priskaičiuotą DU (be sodros apmokamos pašalpos už pirmas sirgtas dienas) padauginus iš 0.30. Atskirai reikia parodyti 27% ir 3% įmokas.
SDMdarbdavio = PriskDU*0.3
PrivalSDM = PriskDU*0.27
SveikatSDM = PriskDU*0.03
Iš darbuotojui priskaičiuoto DU atskaitomas 1% (dabar 4%)SDM – tai darbuotojo sąnaudos:
SDMdarbuotojo = PriskDU*0.04
FAPM
Jei pareigos pirmaeilės, tai DU apskaičiuojams taip (PNM – neapmokestinamas minimumas, skirtingas priklausomai nuo invalidumo laipsnio ir vaikų skaičiaus):
FAPM = (PriskDU – PNM) * 33%
Jeigu priskaičiuotas DU mažesnis nei neapmokestinamas minimumas, tai mokesčiai neskaičiuojami.
Jei pareigos antraeilės, tai FAPM apskaičiuojams taip:
Taikomi šie mokesčių tarifai:
1. pajamų daliai iki 0.5 PNM pajamų neapmokestinamas minimumas (PNM) –
šiuo metu taikomas 10% tarifas;
2. pajamų daliai, viršijančiai 0.5 PNM, bet ne didesniai kaip 1 PNM – 20%
tarifas;
3. pajamų daliai, viršijančiai 1 PNM – 35% tarifas.
FAPM =PNM / 2 * 10% + PNM / 2 *20% + (PriskDU -PNM) *35%
Jeigu PriskDU mažesnis už pusę neapmokestinamo minimumo, tada:
FAPM =Prisk DU *10 %
Jeigu PriskDU mažesnis už neapmokestinamą minimumą, tada:
FAPM = PNM / 2 * 10% + (PriskDU – PNM / 2) *20%
Naudojantis Excel Fizinių asmenų pajamų mokesčiui apskaičiuoti patogu naudoti IF formulę:
IF(Darbovietė=”Pagrindinė”; (PriskDU-PNM)*0,33; IF(PriskDU<=PNM/2;
PriskDU*0,1; IF(PriskDU <=PNM; PNM/2*0,1+( PriskDU -PNM/2)*0,2;
PNM/2*0,1+PNM/2*0,2+( PriskDU -PNM)*0,35)))
ALIMENTAI
Alimentai apskaičiuojami nuo priskaičiuoto darbuotojui DU (atskaičius sodros ir FAPM mokesčius), padauginus jį iš nustatyto alimentų mokėjimo procento. Excel patogu naudoti round formulę:
ROUND((PriskDU-FAPM-SDM)*%;2) – skaičius 2 rodo, kad reikia imti du skaičius po kablelio.
Mokėtinas darbuotoju DU apskaičiuojamas iš priskaičiuoto DU dydžio atėmus visus išskaitymus (fizinių asm. mokestį, 4% Sodros mokestį, alimentus).
31.2. Kompiuteriniai skaičiavimo centrai.
Duomenų apdorojimas informaciniame skaičiavimo centre prasideda pirminių duom. formavimu ir pateikimu tokiu pavidalu, kad vėliau juos būtų galima automatiškai skaityti ir panaudoti kaip pradinius duom. atitinkamiems rezultatams formuoti. Taip paruošti pirminiai duom.laikomi tam tikslui skirtoje vietoje – dokumentų ir mašininių duomenų laikmenų archyve – ir naudojami rezultatams formuoti ESM.
Būtent laiko paskirstymo režimas buvo pagrindas kolektyviniams skaičiavimo centrams sukurti. Tai plačiai paplitusi kelių nepriklausomų vartotojų aptarnavimo forma, kai jie gali vienu metu kreiptis į SSM per ryšio kanalus ir priemones. Tai, kad keli vartotojai gali kartu kreiptis į mašiną, reiškia, kad mašinos veikimo greitis ir ryšiai yra tokie, kad ji gali kartu apdoroti kelias programas joms tarpusavyje nesąveikaujant.