Sakoma, jog vynas prasideda dukart: pirmą kartą – vynuogynuose, antrą – etiketėje. Vyno etiketės jau seniai tapo atskiru domėjimosi objektu.
Etikečių paskirtis įvairi. Ant geriausio, elitinio, vyno butelių klijuojamos etiketės, sukurtos laikantis santūraus orumo, o štai paprastesniems vynams prigalvojama begalė gudrybių, kurių tikslas – sustabdyti pirkėjo žvilgsnį. Dar geriau – padaryti vyną kolekcionavimo objektu būtent dėl etiketės (pavyzdžiui, serija etikečių su odiozinių asmenybių – Hitlerio, Musolinio, Stalino, portretais).
Kompanijos “Barton&Guestier” specialistai Bordo vynams pasirinko 20 amžiaus pradžios etiketę, o gruzinų vyndariams, sakoma, pats Dievas liepęs laikytis senųjų tradicijų, mat kai kuriems gruzinų vynams etiketes kūrė didis dailininkas Niko Pirosmanis.
Nevengė tokios saviraiškos įvairovės ir didžiausi praėjusio šimtmečio menininkai – Sezanas, Renuaras, Van Gogas, Pikaso, Žanas Kokto, Salvadoras Dali, Markas Šagalas ir kiti.
Informacinė dalis
Bet kuris vyno skanautojas pirmiausiai turi išmokti iššifruoti kartais užmaskuotą ir painią informaciją, išspausdintą ant etiketės. Žinovas tik perbėgs žvilgsniu per butelio lipduko dizainą – ir tuoj pat įniks skaityti. Ko, be pavadinimo ir išlaikymo trukmės, jis ten ieško?
Pirmiausiai – vyno kilmės, savybių ir tipo, lemiančių vyno kokybę. Europos Sąjunga yra nustačiusi būtiną reglamentaciją, pagal kurią ant vyno etiketės turi būti nurodyti tam tikri punktai (priklausomai nuo vyno kategorijos).
Prancūzai – mados diktatoriai
Prancūzijoje priimta skirstyti vyną į keturias kategorijas:
1. stalo vynas (vin de table), kuris sudaro 40 proc. visos produkcijos,
2. stalo vynai su vynuogyno kilmės nuoroda (vin de pays) – stalo vynų elitas,
3. aukščiausios kokybės rūšiniai vynai (vin delimite de qualite superieure),
4. aukščiausiosios kategorijos vynai (ne mažiau kaip 30 proc. nuo viso kiekio).
Tai kontroliuojami kategorijų pavadinimai pagal kilmę (appelation d’origine controlle’e – AOC) – jie taikomi atsižvelgiant į geografines zonas, susijusias su tam tikromis tradicijomis.
Verta pažymėti, kad pagal prancūziškąją klasifikaciją vynuogynai ir vyno sritys suskirstytos tik pagal geografinę padėtį, o ne pagal kokybę. Aukščiausių klasifikacijų vynai gali pranokti žemesnių klasifikacijų vynus, bet ne visada. Tos pačios klasės vynai taip pat nebūtinai atitiks tokį pat kokybės standartą.
Prancūzų “vyno įstatymai” skirtinguose rajonuose turi tam tikrų ypatumų. Jie orientuoti išsaugoti vietos vynų ypatybes. Įstatymai nustato konkrečias vyno teritorijas, vynuogių rūšies plėtojimą, maksimalų derlių ir minimalų alkoholio kiekį vyne.
Itališkas vynas
Dauguma vyno klasifikacijos sistemų remiasi prancūziškąja. Italijoje taip pat priimtas skirstymas į keturias kategorijas:
1. stalo (vino da Tavola) – žemiausia klasė;
2. stalo vynams priskiriami taip pat ITG (Indicatione Geografica Tipica) klasės, arba vietinis vynas, o tai atitinka prancūzų vin de pays;
3. rūšiniai vynai žymimi ženklu DOC (Denominazione di Origina Controllata);
4. piramidės viršūnėje yra maža vynų klasė, turinti žymą DOCG (Denominazione di Origina Controllata e Garantita) – tai itališkųjų vynų elitas, nors ne visus šios kategorijos vynus būtų galima pavadinti išties didingais.
Šią aukščiausią kategoriją į rūšinių vynų gretą valstybė įdiegė veikiau dėl rinkodaros triuko – kad visame pasaulyje paskatintų domėjimąsi itališkais vynais.
Itališkų vynų klasifikacija paini. Daugelis prestižinių ir brangių vynų priskiriami kategorijai vino da Tavola ir neturi rūšinio vyno sertifikato tik todėl, kad yra pagaminti pažeidžiant vyno gamybos savo teritorijoje reglamentą: pakeista jo rūšinė sudėtis etc., kitaip tariant, šis vynas neatitinka normų. Būtent normų, o ne kokybės.
Pradedančiajam itališkų vynų skanautojui dera patarti: niekada neieškokite ant etiketės užrašo DOC. Jis mažai ką pasako. Vadovaukitės arba žiniomis apie gamintoją, arba kaina. Itališko vyno kaina tiksliai atitinka jo kokybę.
Amerikietiškasis ir kiti
Amerikoje ir daugumoje kitų Naujojo pasaulio vyno regionų situacija labai skiriasi nuo esamos Europoje. Ilgą laiką čia nebuvo jokios klasifikacijos sistemos, ji atsirado neseniai. Amerikoje buvo leidžiama geros kokybės vyno etiketėse nurodyti vynuogyno pavadinimą.
Tokius vynus imta vadinti “rūšiniais”. Idėja buvo perimta Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Čilėje. Dabar ja sėkmingai naudojasi ir rytinės Europos šalys – Vengrija, Moldova, Čekija.
Kas neprivalu etiketei
Visoms vynų etiketėms taikomi tam tikri reikalavimai. Dėl to, kad “mados diktatoriumi” vynų klasifikacijos srityje yra Prancūzija, apžvelkime reikalavimus etiketėms remdamiesi Prancūzijos pavyzdžiu.
Reikalavimai skiriasi pagal vyno kategorijas. AOC grupės vynams būtina šios aukštos klasės nuoroda. Tačiau užrašas “Pagaminta Prancūzijoje” nebūtinas.
Pasirinkęs tokį vyną, pirkėjas veikiausiai ras vynuogyno pavadinimą, nors ši nuoroda nebūtina, kaip, beje, ir pagaminimo metai, kokybė ir vyno savybės, vartojimo patarimai ir t.t.
Vynai, pažymėti kaip “Grand Cru”, yra pačios geriausios klasifikacijos vynai, pagaminti iš pačių geriausių, vertingiausių vynuogynų uogų.
Ženklai “Cru Classe” ir “Grand Cru Classe” gali būti naudojami Bordo regione Medokui ir Soternui, Gravai, Sent Emilionui. Pavadinimas “Cru Bourgeois” taikomas išskirtinai Medoko produkcijai. Kitiems vyndarystės regionams tokie terminai kaip “Grand Cru” arba “Premier Cru” yra dalis tikrojo pavadinimo ir todėl jie nėra papildomi. Terminas “Chateau” reiškia “pilis”.
Nebūtini užrašai ant etiketės yra tiksliai apibrėžti. Be to, esama leidžiamų užrašų, pavyzdžiui, nurodančių vyno tipą ir gamybos būdą: geltonasis, ankstyvasis, naujasis, iš vėlyvojo derliaus, iš rinktinių rūšių ir t.t.
Kas būtina etiketei
Būtini užrašai ant prancūziškojo vyno butelio etiketės yra šie:
1. Gamintojas ir jo adresas (1a). Čia turima galvoje, kas išpilsto vyną į butelius (tai gali būti vyno ūkis, kooperatyvas arba negociantas).
2. Vyndarystės regiono pavadinimas ir kategorija. Stalo vynų etiketėse kilmės regionas nenurodomas.
3. Alkoholio kiekis procentais.
5. Butelio tūris.
