Homeopatija

Homeopatija – tai gydymo sistema, egzistuojanti jau 200 metų, kurios pagrindas – mažos įvairių medžiagų dozės, stimuliuojančios autoreguliaciją ir paties organizmo gydomąsias jėgas. Kadangi šis gydymo metodas taikomas vis plačiau, pateikiame straipsnio, išspausdinto žurnale „Annals of Internal Medicine“, santrauką. Jame nagrinėjami pagrindiniai homeopatijos principai bei įrodymais pagrįstas veiksmingumas.

Homeopatijos kilmė ir principai

“Panašumų principas”. Vokiečių gydytojas Samuelis Kristianas Hanemanas (1755-1843) homeopatijos gydymo sistemą sukūrė 18 amžiaus pabaigoje. Kaip pasakoja istorija, Hanemanas vertė tekstą apie vaistinguosius augalus iš anglų kalbos į vokiečių. Tame tekste buvo parašyta, kad chininmedžio žievė (China offficialis) gydo maliariją, nes yra karti. Hanemanas palaikė šį aiškinimą absurdišku ir pats pabandė chininmedžio žievės. Pasirodė, kad jos sukeliami pojūčiai labai panašūs į maliarijos simptomus. Hanemanas iškėlė hipotezę, kad parenkant vaistą reikia žiūrėti, kad jo sukelti toksiniai simptomai turėtų būti panašūs į ligos simptomus. Šį principą pavadino “Panašumų principu“. Vėliau jis duodavo įvairių vaistų sveikiems savanoriams ir kruopščiai užrašydavo jų sukeliamus simptomus. Ši procedūra šiuolaikinėje homeopatijoje vadinama “žmogaus patogeniniu bandymu“. Vėliau Hanemanas šių vaistų skirdavo ligoniams, kurių ligos simptomai pasireikšdavo panašiai.

Minimali dozė ir Avoogadro skaičius. Antrasis ir prieštaringiausias homeopatijos principas teigia, kad vaistai išlieka biologiškai veiksmingi, jei kelis kartus praskiedžiami (paprastai santykiu 1:10 ar 1:100) ir tarp praskiedimų suplakami ar sukratomi. Iš pradžių Hanemanas taikė šį metodą toksiškumui sumažinti, bet vėliau teigė, kad šis “potencijavimo“ procesas išt

traukia iš medžiagų jų “gyvybinę“ prigimtį. Molekulių praskiedimo riba (Avogadro skaičius) buvo atrasta tik vėlyvuoju Hanemano gyvenimo laikotarpiu; tačiau vėliau viso pasaulio homeopatai skelbė, kad netgi labai didelės potencijos (praskiedimai mažesni už Avogadro skaičių) yra kliniškai veiksmingos. Tokie neįtikėtini teiginiai daugelį vertė suabejoti, ar homeopatija nėra vien tik apgaulė.

Holizmas ir simptomų visuma. Trečiasis homeopatijos principas teigia, kad vaistai yra veiksmingiausi, kai parenkami ne ligai, o būdingų simptomų “visumai“ gydyti. Pavyzdžiui, homeopatas pacientą, sergantį sloga, kurios simptomai yra ašarojimas, akių perštėjimas ir skystas, bespalvis nosies sekretas, gydytų potencija, pagaminta iš svogūno ekstrakto (Allium cepa), kadangi šis sukelia panašius simptomus. Tačiau kitas sloga sergantis ligonis, kurį vargina tirštos geltonos išskyros iš nosies ir kuriam norisi šalto gaivaus oro, būtų gydomas augalo Pulsatilla preeparatu, kadangi minėti simptomai panašiausi į šio augalo sukeliamus simptomus. Abiejų pacientų liga ta pati (viršutinių kvėpavimo takų infekcija), bet jie gydomi skirtingais homeopatiniais vaistais, kurie parenkami pagal vyraujančius simptomus. Ši situacija gali komplikuoti klinikinius homeopatijos tyrimus, kai tiriamoji grupė atrenkama pagal įprastus kriterijus, bet gydoma pagal homeopatijos kriterijus. Be to, per 200 metų atsirado įvairių gydymo parinkimo metodų, o tai dar labiau trukdo įdiegti vieningą gydymo standartą.

Homeopatijos istorija JAV

Netrukus po homeopatijos sukūrimo šis gydymo metodas greitai pasklido po Europą ir kitas šal

lis, ypač JAV. Šį populiarumą iš dalies galima paaiškinti barbariškais to meto ortodoksinės medicinos gydymo būdais, tokiais kaip kraujo nuleidimas, didelės dozės vidurių laisvinamųjų vaistų, gydymas sunkiaisiais metalais. Šimtmečių sandūroje 8 proc. JAV gydytojų buvo homeopatai, veikė 20 homeopatinės medicinos kolegijų. Alopatinės medicinos reakcija buvo nuosekli ir griežta. Amerikos medicinos asociacija (AMA) susikūrė praėjus metams po Amerikos homeopatijos instituto įkūrimo kaip organizacija, kovojanti su homeopatais. Į skeptiškus pasisakymus jų atžvilgiu homeopatai atsakė statistika. Pavyzdžiui, per 1854 m. choleros epidemiją homeopatų ligoninėse mirštamumas buvo daug mažesnis nei alopatijos įstaigose. Žinoma, tai galima paaiškinti įvairiai – kad ir tuo, kad homeopatai vengė drastiško gydymo laisvinamaisiais vaistais.

Iki 19 amžiaus pabaigos po truputį vystėsi draugiški homeopatų ir tradicinės medicinos atstovų santykiai. Homeopatai pripažino naujus ortodoksinės medicinos gydymo metodus (difterijos antitoksiną), alopatai “pasiskolino“ iš homeopatų vaistą nitrogliceriną. 1903 metais AMA pakvietė homeopatus prisijungti – tai pagreitino homeopatijos asimiliaciją.

Naujas homeopatijos pakilimas prasidėjo 1960 m. Šis atgimimas tęsiasi: per pastaruosius 7 metus JAV pacientų, vartojančių homeopatinius vaistus, skaičius padidėjo 500 proc. Daugiausia šių vaistų pacientai perka be recepto savigydai.

Homeopatijos praktika JAV į homeopatus besikreipiantys pacientai dažniau yra pasiturintys, baltosios rasės, jiems pasireiškia daugiau subjektyvių simptomų, jie yra jaunesni nei pacientai, kurie kreipiasi į tradicinės medicinos atstovus. Pastarieji beveik 2 kartus dažniau gydo vyresnius nei 65 metų pacientus, pacientui skiria dvigubai mažiau laiko (12 min., pal

lyginti su 30 min.) ir daugiau tyrimų nei homeopatai. JAV homeopatinė praktika integruojasi į tradicinę, nes ketvirtadaliui pacientų homeopatai skiria tradicinių vaistų.

Homeopatai gali skirtingai gydyti pacientus – tai priklauso nuo gydytojo filisofijos ir parengimo. “Klasikinei“ homeopatijai būdingas kruopštus anamnezės surinkimas (dažnai trunkantis valandą) ir gydymas vienu vaistu skiriant jo su didelėmis pertraukomis (kas mėnesį ar rečiau). “Klinikinė“ homeopatija gydo vaistų deriniais, “dengiančiais“ įvairius klinikinės būklės simptomų variantus, panašiai kaip ir tradicinėje medicinoje. Amerikos Homeopatijos institutas yra seniausia licencijas turinčių sveikatos priežiūros profesionalų organizacija. Yra ir organizacijų, suteikiančių licencijas chiropraktikams, naturopatams ir “profesionaliems” homeopatams, neturintiems medicinos laipsnio. Klasikinė homeopatija yra gana standartizuota, tuo tarpu kai kurie gydytojai, pasirinkdami vaistą, naudoja elektroninius instrumentus, elektrinius akupunktūros įrenginius, švytuokles, intuiciją ar metafizinius principus. Taigi po homeopatijos terminu slepiasi daugybė įvairių gydymo būdų. Be to, daugybė pacientų savarankiškai gydosi homeopatiniais vaistais ir niekada nesikreipia į gydytoją.

Nepageidaujami poveikiai ir vaistų žymėjimas

Homeopatiniai vaistai laikomi saugiais. Kadangi vaistinių medžiagų dozės labai mažos, beveik visi autoritetingi specialistai sutaria, kad homeopatiniai vaistai saugūs ir nesąveikauja su tradiciniais vaistais, jei pacientas tinkamai gydomas tradiciniu būdu. Tačiau neatlikus plataus sisteminio ištyrimo negalima teigti, kad visi homeopatiniai vaistai yra nekalti. Yra duomenų apie nepageidaujamus homeopatinių vaistų poveikius.

Homeopatiniai vaistai, atsižvelgiant į praskiedimą, žymimi raidėmis: praskiedimas 1:10 žymimas raide X arba D (

(decimal); praskiedimas santykiu 1:100 – raide C (centesimal).Taigi 6X (ar 6D) pažymėtas vaistas yra praskiestas 1:10 santykiu šešis kartus, o 6C – 1:100 santykiu šešis kartus.

Ar homeopatija veiksminga?

Homeopatijos veiksmingumas yra tiriamas trimis kryptimis:

  1. bendras homeopatinių vaistų ir placebo palyginimas;
  2. homeopatinių vaistų veiksmingumo tyrimas gydant konkrečias klinikines būkles;
  3. tyrimai, nagrinėjantys potencijų, ypač didelių potencijų, biologinį poveikį.

Ar homeopatiniai vaistai yra veiksmingesni už placebą?

Keturios išsamios, nepriklausomos sisteminės apžvalgos ir metaanalizės bandė atsakyti į klausimą, ar homeopatiniai vaistai veiksmingesni už placebą. Jos nagrinėjo ir apibendrino placebu kontroliuotus klinikinius tyrimus su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais. Visų paskelbtų mokslinių tyrimų kokybė vertinta pagal standartinius kriterijus. Apžvalgos parodė, kad daugumos homeopatinių vaistų tyrimų kokybė prasta. Išanalizavus tik aukštos kokybės mokslinius tyrimus (atliktus pagal metodologinius kriterijus, kurie riboja paklaidas), netikėtai “paaiškėjo”, kad daugumos jų rezultatai rodo homeopatijos veiksmingumą. Pavyzdžiui, Kleijnen ir jo kolegos, išanalizavę 60 homeopatinių mokslinių tyrimų, pareiškė, kad “jie būtų pasiryžę pripažinti homeopatijos veiksmingumą, jei tik veikimo mechanizmas būtų įtikinamesnis”. Linde ir kolegos įvertino 119 placebu kontroliuotų homeopatijos mokslinių tyrimų pagal klinikinių tyrimų kokybės skalę (Jadad skalė) ir kitus metodologinius kriterijus. Ši kokybės analizė sumažino, bet nepaneigė homeopatijos veiksmingumo. Yra ir daugiau homeopatinės literatūros apžvalgų, bet vis tik jos nėra išsamios, nenaudoja priimtinų sisteminių apžvalgų metodų ar nagrinėja tik tam tikrų homeopatijos potipių rezultatus. Atliktų mokslinių tyrimų apžvalgų santrauka pateikta lentelėje.

Ar homeopatija veiksminga gydant konkrečias ligas?

Pacientams ir daugumai gydytojų yra svarbiau, ar vaistas veiksmingai gydo konkrečią ligą, o ne tai, ar homeopatija apskritai veiksmingesnė už placebą. Atlikta keletas patikimų, placebu kontroliuotų tyrimų su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais, nagrinėjančių konkrečių ligų gydymą. Tyrimų rezultatai rodo, kad homeopatija nepadeda išvengti migrenos ir kad homeopatinis vaistas Arnica montana nesumažina raumenų skausmo po fizinio krūvio. Šio preparato poveikis pooperaciniam sveikimui yra kontroversiškas. Yra įrodymų, kad preparatas Oscillococcinum veiksmingai gydo gripą, bet neapsaugo nuo jo, o Galphimia glauca veiksmingai gydo alerginį rinitą. Tyrimų rezultatai gydant kai kurias kitas ligas, ypač pooperacinį žarnų nepraeinamumą, astmą ir artritą, prieštaringi.

Neseniai Taylor su bendradarbiais publikavo paskutiniojo iš keturių dvigubai aklų, placebu kontroliuotų mokslinių tyrimų, nagrinėjusių homeopatinę imunoterapiją, rezultatus. Šių tyrimų metu pacientams, sergantiems alerginiu rinitu ir astma, buvo skiriama homeopatinių alergeno preparatų (praskiedus pagal homeopatijos principus) arba placebo. Homeopatiniais preparatais gydytoje grupėje ligos simptomų smarkiai sumažėjo. Didesnės apimties tyrimo metu naudojant tą patį protokolą, panašaus klinikinio poveikio nebuvo, tačiau imunologiniai radiniai homeopatinėje grupėje skyrėsi nuo placebo grupės. Po trijų klinikinių tyrimų serijos Jacobs ir bendradarbiai paskelbė, kad klasikinė homeopatija sumažino vaikų viduriavimo trukmę vidutiniškai 0,7 dienos.

Išvados

  • Homeopatija yra alternatyvi gydymo sistema, pagrįsta “Panašumų principu“ naudojant minimalias medžiagų dozes.
  • 19 amžiuje homeopatija buvo svarbi medicinos dalis, neseniai ji vėl išpopuliarėjo visame pasaulyje.
  • Nepaisant skepticizmo homeopatijos atžvilgiu, nemažai placebu kontroliuotų klinikinių bei laboratorinių tyrimų su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais rodo homeopatijos veiksmingumą.
  • Homeopatiją nagrinėjančių mokslinių tyrimų kokybė yra blogesnė nei alopatinės medicinos tyrimų, reikia atlikti tokius tyrimus, kuriems nedarytų įtakos išankstinis nusistatymas homeopatijos atžvilgiu.
  • Kol homeopatija bus geriau suprasta, svarbu, kad gydytojai nebūtų iš anksto nusistatę ir bendrautų su pacientais, kurie vartoja homeopatinių vaistų.
  • Gydytojai turėtų žinoti, kada būtina įtikinti pacientą neatsisakyti veiksmingo gydymo sergant sunkia liga, o kada leisti gydytis saugiu vaistu, net jeigu jis neturi konkretaus poveikio.

0 thoughts on “Homeopatija”

Leave a Comment