Išgirdęs žinią apie tai, kad per praeitus metus Lietuva neteko tiek žmonių, kiek jų gyvena Šilutės mieste, kaip bedarbis, aš apsidžiaugiau – sumažėjo konkurentų į mano būsimą darbo vietą. Kaip verslininkas, aš nuliūdau – išnyko 21 tūkstantis mano gaminių ir paslaugų vartotojų. Kaip šios šalies šeimininkas, aš pasipiktinau – kas mokės mokesčius reikalingus man ir mano aparatui išlaikyti? Kaip karvedys, aš pradėjau sukti galvą, iš kur reikės paimti patrankų mėsos? Kaip universiteto rektorius, aš sunerimau – o kas atneš man pinigų už mokslą?
Tačiau į visišką depresiją nusiristi man neleidžia eretiška ir naivi viltis – o gal ištuštėjusį Šilutės miestą užpildys imigrantai? Neskubėkite dėl to piktintis. Sutinku, paminėjus imigrantus, mintyse išsyk iškyla kino filmuose rodomos jaunuolių gaujos (nors lietuviški jaunuoliai savo žiaurumu tikrai suglumintų ne vieną puertorikietį), mūsų pinigais išlaikomi ir socialines pašalpas siurbiantys tinginiai bei veltėdžiai (nors kam kada šioje šalyje rūpėjo, kaip panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai?). Sužlugdytas vietinių verslas, svetimšalių mafija, mečetės, neaiškios rasės vaikai – visa tai atneša imigrantai.
Tačiau… Didžiąsias šalis – JAV ir Singapūrą pastatė taip pat imigrantai. Kurie pavertė Dubajų naująja pasaulio sostine. Kurie didžia dalimi prisideda prie šiandieninio Vakarų pasaulio klestėjimo.
Nes, kad ir kaip bebūtų keista, bet kurios šalies ekonominė plėtra priklauso nuo jos produktyvumo, o patys produktyviausi žmonės, kaip žinia, visada buvo ir yra „judantys“ žmonės. Nes imigrantai yra alkani žmonės, o, kaip savo laiku sakė Š.Marčiulionis: „alkanas bėga greičiau“. Nes imigrantai yra neturtingi žmonės, o siekis pasivyti ar atsigriebti yra bene galingiausias progreso variklis. Ketvirtį Amerikos inžinerinių bei technologijų kompanijų per pastaruosius dešimt metų įkūrė imigrantai. Ketvirtį paraiškų patentams visame pasaulyje pateikė žmonės, nesantys tos valstybės, kurioje jos buvo pateiktos, piliečiai. Todėl visos šalys ir regionai kovoja dėl talentingų imigrantų. Ir šalies ekonominės perspektyvos priklauso nuo to, ar tai yra vieta, kurioje nori gyventi kūrybingi ir veržlūs žmonės. Nes talentingus ir verslius imigrantus traukia tik patrauklios vietos (kitos tik patyria savo likusių „smegenų“ nutekėjimą, kas dabar vyksta ir Lietuvoje). Ir jie pasirenka vietas, kuriose ne tik aukštas komforto lygis, bet ir aplinka, sudaryta iš tokių pat kūrybingų žmonių (tarkime, toje pačioje Šilutėje).
Bet, kai pagalvoji, ar gali šalis, kurioje nemiela gyventi net jos tikriesiems gyventojams, būti patraukli imigrantams? Kuom? Internete ir spalvotose brošiūrose Lietuva pristatoma kaip pigaus skanaus alaus, gražių merginų, krepšinio ir mįslingai suformuluotų „patrauklių verslui“ sąlygų šalis. Atrodytų, visko čia yra.
Nėra tik laimės. Nėra svajonės.
O juk mūsų politikai mėgsta kalbėti panašiomis sąvokomis – apie kažkokią mistinę „tvarką“, apie pastangas kažką „priversti dirbti“, apie kažkam svarbius „nacionalinius interesus“, anksčiau, kol tai nebuvo tapę politiškai nekorektiška, ir kažkokią „tautą“. Politikai čia susijaudinę sprendžia metafizinius klausimus apie tai, ar važiuoti į Maskvą paminėti kažkokio karo, kuris baigėsi prieš šimtus metų, gaišta laiką aiškindamiesi, būti šioje valstybėje gėjams ar nebūti. Jie sprendžia visus metafizinius klausimus, išskyrus vieną – kaip padaryti šios šalies gyventojus laimingais.
Tačiau kas yra ta laimė? Ir kodėl nė vienas mūsų politikas nedrįsta ištarti šito žodžio? Gal jis per daug efemeriškas, gal pernelyg subjektyvus? Galbūt jis jau atsibodęs iš okupacijos laikų, kai mes dėkojome partijai už „laimingą vaikystę“?
Tačiau žodžio „laimė“ nebijojo tarti mūsų galingiausias sąjungininkas – JAV, kurios netgi savo Konstitucijoje tvirtina, kad „visiems žmonėms“ Kūrėjas suteikė neatsiejamas teises į Gyvenimą, Laisvę ir Laimės siekį (angl. – „Pursuit of Happpiness“)“.
O juk būtent tai ir darė Ameriką tokia patrauklia daugeliui pasaulio žmonių. Būtent tai ir daro ją bene patraukliausia vieta pasaulyje gyventi šiandien. Vietą, kurioje kiekvienas gali siekti „amerikietiškos svajonės“.
O ar gali Lietuva turėti savo „svajonę“? Iš pirmo žvilgsnio, tai terminas, būdingas tik Amerikai, nes neteko girdėti nei apie „lenkišką“, nei „pakistanietišką“ svajones. O ir pats posakis „amerikietiškoji svajonė“ yra ganėtinai nuvalkiotas. Okupacijos metais juo geriausiai tikdavo apibūdinti badaujančių amerikiečių ar benamių juodaodžių nuotraukas, o pastaraisiais laikais jį dažniau išgirsi tariant su švelnia pajuoka ir panieka. Dėl visos betvarkės finansų rinkose dažniausiai yra kaltinamas gobšumas, kurį pagimdė ne kas kitas, kaip ta pati „amerikietiškoji svajonė“.
Tačiau ar mes ją suprantame teisingai? Kas slypi po šiuo dažnai paviršutiniškai suvokiamu ir ne vietoje minimu teiginiu? Ką gali žinoti, galbūt jis tinka ir mums…
Pirmą kartą terminas „amerikietiškoji svajonė“ buvo paminėtas 1931 metais, per patį Didžiosios Depresijos įkarštį. Jį pavartojo tenykštis publicistas James Truslow Adamsas savo knygoje „Amerikos epas“, aprašančioje šalies istoriją nuo Kolumbo iki XX amžiaus pradžios. Visa konstrukcija skambėjo taip:
„Amerikietiškoji svajonė, kuri praeitame amžiuje priviliojo į mūsų krantus dešimtis milijonų žmonių iš visų tautų, nebuvo vien svajonė apie materialių daiktų gausą, nors tai, be abejonės, buvo labai svarbus veiksnys. Tai buvo svajonė apie galimybes augti ir pasiekti maksimalią kiekvieno vyro ir kiekvienos moters saviraišką, neapribojant tokio augimo barjerais, kurie pamažu atsirado senesnėse civilizacijose, ir nerepresuojant to augimo socialinėmis santvarkomis, kurios susikūrė kaip nauda atskiroms klasėms, o ne atskiram žmogui iš bet kurios ir visų klasių.“
Jis taip pat rašė:
„Amerikietiškoji svajonė yra šalis, kurioje gyvenimas turėtų būti geresnis, turtingesnis ir pilnavertiškesnis kiekvienam žmogui, turinčiam sąlygas augti pagal savo galimybes ir pasiekimus. Europos aukštesniosioms klasėms sunku šią svajonę suvokti teisingai, ir daugelis mūsų išaugo netikėdami ir nepasitikėdami tokiu teiginiu. Tai ne svajonė apie automobilius ir aukštą atlyginimą, bet svajonė apie socialinę santvarką, kurioje kiekvienas vyras ir kiekviena moteris galėtų pasiekti savo maksimalų prasmingumą, kuris jiems yra lemtas pagal prigimtį, ir būti pripažintais kitų, nepriklausomai nuo atsitiktinių savo gimimo ar socialinių aplinkybių“.
Savo knygoje J.T.Adamsas daugiausiai akcentavo visų Amerikos piliečių lygybę. Jis pasakoja istoriją apie kažkokį vaikiną, kuris pasamdytas jo sekretoriumi, ir su kuriuo jam neretai tenka paplepėti po darbo. Ir sekretorius teigia: „didžiausias skirtumas tarp mano tėvynės ir Amerikos yra tai, kad ten aš negalėčiau kalbėti su Jumis, kaip lygius su lygiu, tik kaip pavaldinys su bosu“. Šis naivus pavyzdys iliustruoja J.T.Adamso suvokimą apie „amerikietišką svajonę“ – visų žmonių lygybės ir išreikštos savigarbos jausmas, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės bei socialinio statuso.
Tačiau dar anksčiau „amerikietiškosios svajonės“ principus suformulavo vienas iš JAV Nepriklausomybės Deklaracijos signatarų, mums gerai pažįstamas ramiu žvilgsniu iš dolerio banknotų – Benjaminas Franklinas, savo knygoje „Autobiografija“ aprašęs savo gyvenimo kelią – nuo vargingo žvakių gamintojo iki labai sėkmingo verslininko ir Amerikos visuomenėje pripažinto bei gerbiamo asmens (kuris tuo pačiu dar tapo ir vienu iš Nacijos Tėvų). Jo tvirtinimu, naujai kuriamos Amerikos gyventojui svarbiausia turi būti – „sunkus darbas, tvirtos moralinės nuostatos ir galimybė lavintis“. (Tais laikais pasaulyje gauti išsilavinimą bei galimybes karjerai be jokio apribojimo dėl klasės, kastos, religijos, rasės ir etninės grupės buvo praktiškai neįsivaizduojamas dalykas). Jo teigimu, „amerikietiškos sėkmės“ raktas yra „trys žodžiai – Darbas. Darbas. Darbas.“ B.Franklinas, kaip ir J.T.Adamsas buvo uolūs netgi komunistų pamėgto lozungo „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal sugebėjimus“ apologetai.
Su metais „amerikietiškoji svajonė“ įgijo aiškią sąsają su turtais ir socialine karjera. Todėl ir atskiri amerikietiškos sėkmės atvejai nublanko prieš milijonus žmonių, kuriems Amerikoje nepavyko užgyventi didelių turtų (kad ir kokie jie beatrodytų dideli palyginti su Lietuvos gyventojų „turtais“), o tai labiausiai ir diskreditavo pačią „svajonę“. Žinoma, dabar madinga kaltinti „amerikietiškąją svajonę“, kad ji nepadėjo sukurti Amerikoje bendro gyvenimo modelio, tinkamo vargšams ir kitoms rasėms, siekiantiems įgyti didesnį socialinį teisingumą bei įtaką. Atvirkščiai, anot kritikų, turtingieji tampa turtingesni, ir šalies nacionalinis turtas yra sukaupiamas keliose rankose, o tokia turto struktūra nepatinka tiems, kurie jo neužvaldė.
Tačiau „amerikietiškoji svajonė“, skirtingai nuo komunistų bei monarchinių visuomenių ideologijos, ir buvo skirta individui, o ne visai visuomenei. B.Franklinas niekada nelaikė vienybės jausmo ir kolektyvizmo reikalingu Amerikos visuomenei. „Visuomenė neturi trukdyti asmens interesams, tuo yra pagrįsta jo laisvė“, – rašė jis. Iš to ir kyla visiškas atsakomybės už kitus nebuvimas („ne mano reikalas“), bet tai Amerikos kūrėjų požiūriu buvo veikiau privalumas, nei trūkumas. Amerika reikalavo iš individo tik dirbti – rankomis, galva, kitomis kūno dalimis, bet dirbti, pati už tai žadėdama jam apsaugą ir galimybes augti. Gal todėl ji ir traukė žmones iš viso pasaulio gandais apie milžiniškus tuščios žemės plotus (kuriuos dar reikėjo įdirbti), auksą žemės gelmėse (kurį dar reikėjo iškasti), ir galimybėmis ten greitai praturtėti individualiai, o ne dalinantis savo uždirbtomis gėrybėmis su kitais, ko taip siekė marksistai ir dauguma dabartinių Lietuvos politikų.
Prieš keletą metų žurnalas „Forbes“ atliko apklausą amerikiečių tarpe, kas, jų manymu, yra „amerikietiškoji svajonė“ šiandien? Daugumai tai buvo galimybė turėti savo namą (nuosavas namas istoriškai visada Vakarų pasaulyje buvo laikomas statuso simboliu, atskiriančiu vargšus nuo viduriniosios klasės atstovų). Kitiems – mažesnei daliai apklaustųjų – galimybė būti savo bosu. Tretiems – galimybė turėti savo verslą, ir pačiai mažiausiai grupei – galimybė tapti turtingu ir įžymiu.
Tačiau bet kuriuo atveju „amerikietiškoji svajonė“ yra kur kas daugiau, nei vien tai. „Laimės siekis“, sutapatintas su daiktais ir materialinėmis gėrybėmis, sąlygojo tai, kad Amerikos visuomenė iškeitė pirminius moralinius principus į elementarų materializmą. Dabar žmonėms labiausiai rūpi, kaip įsigyti daiktų bet kokia kaina, o tai yra moralinio ėduonies ženklas. Dar J.T.Adamsas įspėjo, kad „nereikia tikėtis, jog turtai išspręs visas problemas“. Kitais žodžiais, „turtingesnis gyvenimas“ – tai toli gražu ne turtuolio gyvenimas. Nes jau ir B.Franklinas žinojo – prabanga tik silpnina, todėl kad ir koks bebūtum turtingas, dirbti reikia visada. Nes per tokį nusilpimą, anot jo, ir yra prarandama laisvė – pagrindinė kiekvieno asmens ir kiekvienos visuomenės vystymosi sąlyga.
O kaip asmens laisvę suvokė Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai? Jų Konstitucija pagrindines žmogaus laisves apibrėžė visiškai aiškiai – tikėjimo, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės, laisvė kreiptis į vyriausybę (kitaip – „laisvė reikšti nepasitenkinimą vyriausybe“). Per amžius laisvių sąrašas padidėjo nuo paprastų „nešiotis ginklą“ ir „apsiginti“ iki šiems laikams būdingų „laisvė nuo informacijos apie asmenį rinkimo“. Tačiau pačios būdingiausios Amerikos visuomenei laisvės atsirado tik per Antrąjį pasaulinį karą – tai „laisvė nuo baimės“ ir „laisvė nuo nepritekliaus“, suformuluotos 1941 metų sausio 6 dieną JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto „Keturių laisvių“ kalboje.
Šios dvi laisvės turėjo tokią aiškią prasmę, kad jomis buvo paremtas visas pokarinės Amerikos ekonominis pakilimas. Bet kuris žmogus turėjo galimybę tapti turtingu („nebejausti nepritekliaus“) – ir visa aplinka jo pasirinkimą gerbė, – ir naudotis socialinėmis garantijomis („nesijausti vienišas“) – ir sistema veikė. Ir neskubėkite šiepti savo gintarinių dantų – užtenka vien prisiminti, kaip atrodo ir jaučiasi mūsų tenykščiai dėdulės-pensininkai ir palyginti su tuo, kaip atrodo bei jaučiasi jų bendraamžiai Lietuvoje… Jie tiesiog atrodo laisvesni.
Nes laisvė yra kur kas daugiau, nei vien prabangus automobilis. Daiktai – tai tik laisvės vaisiai, bet jokiu būdu ne šaknys. Tikroji laisvė yra kur kas daugiau, nei vien prikimšta piniginė. Nes, anot to paties B.Franklino, tikrąją asmens laisvę galima sulyginti su trikoje kėde, paremta „dvasine, ekonomine ir politine nepriklausomybe“. „Atimk bent vieną iš jų, ir kėdė nuvirs“, – rašė jis.
Žinoma, ir Lietuvoje mes turime daug laisvių, kur kas daugiau, nei kada esame turėję. Ir gyvename turtingiau, nei mūsų protėviai. Tačiau esame kur kas nelaimingesni. Nes toks jau yra išsivysčiusio ar postkomunistinio pasaulio, vadinkite kaip norite, paradoksas – su turtų pagausėjimu mes esame mažiau patenkinti savo gyvenimu. Tik apmaudu, kad tas nepasitenkinimas gyvenimu baigiasi emigracija, savižudybėmis arba visuotine apatija.
Ir kokią „lietuvišką svajonę“ gali rasti imigrantai ištuštėjusiame Šilutės mieste? Žiniasklaidą, kuri nuoširdžiai žavisi bet kuriuo egzotiškesnės išvaizdos asmeniu. Milžiniškus žemių plotus, kurie tik ir laukia būti įdirbti. Minias skurstančių žmonių, kurie tik laukia būti pamaitinti (bent jau „Maisto banko“). Dešreles, pavadintas „Tarybinėmis“, nors pati sovietinė simbolika yra uždrausta įstatymo (štai Jums ir saviraiškos laisvė, štai Jums ir nacionalinė savigarba). Pensininkus, kurie ir neprašyti papasakos, kaip pasinaudojo savo „laisve nuo baimės“ per pastaruosius 20 metų. Viską jie čia ras, išskyrus svajonę.
Taigi, nors tiek nedaug reikia tai „svajonei“ ar „laimės siekiui“, bet kuo jos pasireiškė? Nuosavu būstu, pavertusiu ištisą žmonių kartą bankų vergais? Menkai apmokamais darbais, mažinančiais santuokų skaičių? Karpomomis pensijomis ir pašalpomis? Laisve šokti, dainuoti ir pliaukšti kas ant seilės užeina? Hipotetiška „laisvė nuo nepritekliaus“ pavirto masine emigracija. „Laisvė nuo baimės“ yra bejėgę prieš mūsų valstybinių kaimynų grasinimus, tokią socialinės apsaugos ir baudžiamąją sistemas… Užtenka pažiūrėti vien vakaro naujienas per TV, pažvelgti į nebeapšviečiamas gatves, ir ta „laisvė“ išgaruotų kaip dūmas.
O juk ir mes kadaise turėjome ir gvildenome literatūrinį kūrinį apie „laimės siekį“ – Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“, beje, visai įkvepiantį. Tik kaip paaiškinti tam imigrantui, kodėl pirmieji, pasiekę tą „Laimės žiburį“, turėjo mirti?
