Leiskime sau norėti

Po vidurinės baigimo paklajoti po pasaulį, ieškant savojo pašaukimo, Vakaruose – įprastas dalykas. Kone kas antras studentas gali papasakoti, kaip metus ar dvejus keliavo, bendravo su žmonėmis, kažką veikė tokio, kas padėjo suprasti, kokio išsilavinimo ir kokio darbo norėtųsi labiausiai. Mūsuose atvirkščia tradicija – vos baigus vidurinę, žūtbūt bandoma kur nors įstoti. Stojamųjų egzaminų tvarka, kai stojantysis į universitetą gali įrašyti iki dviejų dešimčių pageidaujamų mokytis specialybių, priverčia abejoti, ar šiuo atveju tikrai žinoma, ko siekiama ir kodėl. Neskubėti, darant sprendimus, pamatyti pasaulį – nnebūtinai plaunant lėšktes kokios šalies užkandinėje – tokiam potyriui ryžtasi maža dalis lietuvių.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna neabejoja, kad kelionės ar patyrimai, „ieškant savęs“ turi prasmės. Tačiau, kad rastum save, reikia sugebėti leisti sau norėti. Faktas – mūsų visuomenėje daug žmonių to sau niekada neleidžia. Priežasčių daug ir jos skirtingos: vaikystės norus ribojęs skurdas, tėvų turtai, virsdavę teise spręsti, kas vaikui geriau ir negirdėti jo paties norų. Ir nors gali atrodyti smulkmena – žinojimas, ko iš tiesų nori, ir mokkėjimas tai įvardinti – svarbi prielaida tapti sėkmingu žmogumi. Daugelis žinomų verslininkų, mokslininkų, tarnautojų teigia, kad nuo ankstyvo amžiaus labai aiškiai įsivaizdavo, ko nori, ką veiks, kaip atrodys jų gyvenimas, ir tai darė įtaką jų asmenybės raidai. Psichologų ir psichoterapeutų praktika rod

do, kad Lietuvoje trūksta šeimų, kuriose vaiko norai būtų išklausomi ir nesukritikuojami, kitaip tariant,  – vaikui leidžiama norėti.

Patikslinimas skeptikams – leisti norėti, tai reiškia leisti išsakyti savo norus, išgirsti juos ir nesukritikuoti vaiko. Pavyzdžiui, vaikas sako, kad nori lankyti krepšinio treniruotes. Nors ir galvojame, kad jis šiam sportui netinkamas, nereiktų drėbti „ką čia išsigalvojai – žiūrėk koks tu mažas ir storas, ten žaidžia aukšti vaikai, o tu ten nieko gero nepadarysi“. Derėtų vaiką išklausyti ir padiskutuoti, kaip jis įsivaizduoja savo treniruotes, pagaliau, leisti ten nueiti ir patirti, ar jausis gerai. Svarbu nenuvertinti, geriau nusivylusį paguosti, kad gal šiam užsiėmimui tiesiog ne laikas, o šiuo metu gal smagu būtų mokytis lošti šachmatais (puiku, jei tėvai gali ir pabandyti pažaisti su vaiku). Net jei žinote, kadd vaiko norui nelemta realizuotis, tai nereiškia, kad reikia neleisti norėti. Geriau parodykite, kad visuomet yra daugiau galimybių, nei viena. Kad išmoktume nuspręsti, ko norime ir pasirinkti, svarbu, kad vaiko gyvenime būtų ne tik mokslai, bet dar kažkokie užsiėmimai, vėliau jam padedantys ne tik susikoncentruoti ties tuo, ką daro, bet ir matyti daugiau, – kur galėtų geriau save realizuoti, kaip galėtų pakeisti darbą į geresnį ir t.t.. Būrelius reiktų parinkti pagal vaiko norus, o ne tam, kad „atsižymėtume“ ir kad jis nekvaršintų mum

ms galvos. Jei vaikas per dažnai prašo keisti būrelį, reiktų padėti jam pamatyti pozityvius veiklos aspektus, kad būrelis imtų patikti. Dažna noro mesti būrelį priežastis – kritika, kurią vaikas patiria iš bendraamžių ar pedagogų.

„Esu kritikuotas savo draugų, bet, mano nuomonė, kol nežinai, ką veiksi baigęs universitetą, neverta brūžinti suolų“, – teigia psichoterapeutas Raimundas Alekna, – „išsilavinimas reikalingas, tačiau pažvelkime, kiek žmonių dirba pagal specialybę? Jie visi stojo nežinodami, nei kodėl ten eina, nei kuo bus. Ar visuomenei nuo to geriau?“. Statistika rodo, kad nemenka studentų dalis po metų ar dvejų studijas meta, ima akademines atostogas, iš kurių neretai ir negrįžta. Jei jaučiate, kad nežinote, ko norite pasiekti, geriau metus kitus pasidairykite, – kas jus domina? Puiku, jei rasite galimybę norą „patikrinti“ – pasisukioti šalia tą darbą dirbančių žmonių, paasistuoti. Aišku, „įsibėgėjus“ mokytis lengviau. Tačiau tai, kad įstojama mokytis nereiškia, jog žmogus nedegraduos. Degraduojama ne dėl to, kad nesimokoma, bet dėl to, kad žmogus turi psichologinių problemų. Beje, jau tai, kad neleidžiama sau norėti, atspindi kad jų turima.

Kad augtume, kaip asmenybės, turime sugebėti apsispręsti ir pasitikėti savimi. Reiktų vertinti, kad esu žmogus, kaip visi, vadinasi, man, kaip ir kitiems, viskas įmanoma. Kiti nėra pranašesni. Jų pranašumas nebent tas, kad jie leidžia sau: norėti ir daryti. Net į O

Olimpines žaidynes susirenka įvairiausių ūgių, sudėjimų ir galimybių sportininkai, ir laimi nevisada tie, kurie „turėtų“, anot tėvų ar pedagogų. Sėkmė dažniausiai šypsosi kaip tik maištininkams, – tiems, kas šiais vertinimais nepatikėjo.

0 thoughts on “Leiskime sau norėti”

  1. Labai teisingos mintys. Kai baigiau mokyklą visi aplink (tėvai, mokytojai, draugai) tik ir kalbėjo, kad svarbiausia įstoti į universitetą, į perspektyvią specialybę. Visi ir stojom iš inercijos. Pasekmės: daug kas metė, daug kas po studijų spjovė į nemylimą darbą ir išvyko laimės ieškoti į užsienį, dar kiti dirba ne pagal specialybę.
    Bet keliauti ir leisti sau norėti porą metų po mokyklos… Tada tai atrodė neįsivaizduojama prabanga ir išlepimas. Dabar matau, kokie sužaloti abiturientai mūsų švietimo sistemoje…

    Reply
  2. Katalikiškas auklėjimas įskiepijo mums tikėjimą, kad norėti kažko sau – nuodėmė. Vaduojamės po truputį iš šio požiūrio. Bet kažkodėl pasaulis dėl to neina geryn…

    Reply
  3. Leidau sau norėti, po to ilgai klausiau tėvų priekaištų, kiek jie daug dėl manęs paaukojo, o aš nuvyliau…

    Reply
  4. JIS, teisingai pastebėjai. Dėl didesnių galimybių tenkinti savo norus ir poreikius pasaulis neina geryn. Kodėl? Gal mūsų norai išsigimę…

    Reply
  5. O man atrodo, kad daugeliui tiesiog trūksta drąsos norėti, nes tada reikia pakovoti dėl savo svajonių, o ne plaukti pasroviui.

    Reply
  6. Daug kam,baigus vidurinę,nesinori mokytis.Daug kam buvęs tėvų spaudimas duoda priešingą efektą.Tėvai priima tai kaip tragediją dažnai.Protingi tėvai retenybė.Žmogaus laimė kartais visai ne ten,kur tiki kiti.

    Reply
  7. Teisybė, mūsų sistema ir visuomenės spaudimas labai jau traumuojantis dalykas, kažkada pati įstojau į universitetą, ištempiau dvejus metus nemėgstamoj specialybėj, per tą laiką ar po to susirgau depresija, kurią gydausi iki šiol, nors praėjo daugiau nei keleri metai. Susimenkinau save kaip asmenybę, matydama žmones universitete, kurie tikrai domėjosi studijuojamu dalyku ir atrodė be galo protingi (nors dabar suprantu, kad tokių buvo mažuma, tiesiog mokėjo tai suvaidinti).

    Reply

Leave a Comment