Myli-nemyli-myli-nemyli…ramunės lapelius plėšome burdami Jos ar Jo meilę. O ar mylime patys save? Ne, ne, aš kalbu ne apie egoizmą, kai žmogus susikoncentruoja tik į savo vieno poreikius, norus ir mintis, ir nemato nieko aplinkui. Meilė sau nereiškia, kad nemylėsite kitų. Kaip tik atvirkščiai, juk net Šventajame rašte patariama – „Mylėk savo artimą kaip pats save“.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė pasakoja, kad nemeilė sau – dažna žmonių „liga“. Nemaža dalis tų, kurie skundžiasi, kad jų nemyli ar juos žemina sutuoktinis, aplinkiniai ir t.t., iš tiesų patys save skaudina, menkina ir žemina. Pavyzdžiui, – su alkoholiku vyru gyvenanti žmona, atiduoda jam savo atlyginimą, kenčia smurtą, ir teigia, kad tai vyras ją žemina. Iš tiesų, šioje situacijoje, visų pirma, save sumenkino ir pažemino pati moteris, leidžianti taip su savimi elgtis, nepaisyti jos norų ir poreikių. Toks savęs kankinimas – tikras nemeilės sau pavyzdys, kurių šiandieniniame gyvenime apstu.
Kodėl nemylime savęs? Kodėl leidžiame gyvenimui įsukti save tarsi į užburtą ratą, nustojame mąstyti ir matyti, nebesugebame priimti sprendimo ir pasirūpinti savuoju „aš“? Priežastys gali būti įvairios: vaikystės išgyvenimai, kai mažylis mato tėvų tarpusavio santykius, skaudi nesekmė darbe, palaužusi pasitikėjimą savimi ir paskatinusi nemeilę sau, patirta prievarta, stresinės situacijos ir t.t. Nemylintis savęs žmogus linkęs save alinti, labai smarkiai save riboti. Dažnai jis negali ar nenori tinkamai savimi pasirūpinti ir tikisi, kad tai už jį padarys kas nors kitas, kad ir mylimasis. Tačiau jei savęs nemyliu ir skaudinu, – esu nelaimingas. Tad kaip būdamas nelaimingas, galėčiau padaryti laimingu kitą? „Jei savęs nemylėsi ir kiti tavęs nemylės“, byloja liaudies išmintis. Ar tai tiesa? Taip, nes žmogus, esantis šalia, gali mumis pasirūpinti, bet ne absoliučiai. Todėl mokėjimas pasirūpinti savimi, klausytis savo norų, labai susijęs su meile sau. Kuo daugiau rūpinamės savimi, savo poilsiu, poreikiais, lavinimu, tuo geriau jaučiamės, nenualiname savęs, todėl ir kiti šalia jaučiasi geriau. Jei partneris nemyli savęs, su juo sunku bus užmegzti lygiaverčius santykius, nes toks žmogus labai priklausomas nuo kitų. Jis daugiau ims iš kito žmogaus, nei duos. Tokie asmenys dažnai būna nelaimingi, skundžiasi, jaučiasi bejėgiais, mažai ką daro, kad jų savijauta pasikeistų ir t.t. Dėl to gyvenimas šalia tokio, savęs nemylinčio žmogaus, – sunkus. Tiesa, nemeile sau „sergantys“ žmonės gali labai rūpintis savo partneriu, bet tas rūpestis kyla iš nesaugumo jausmo, baimės būti paliktam, vienam.
Kartais išmokti mylėti save – nėra paprasta. Prievartą, kitų niekinimą patyrę ir dėl to meilės sau netekę žmonės šią „sieną“ neretai sugeba įveikti tik psichoterapijos metu. Būna, kad žmonės patiria tarsi vidinį nušvitimą – sako, vieną rytą pabudau, supratau, kad gyvenimas yra gražus, ir aš esu vertybė, – bet taip būna retai. Permąstyti savo vertybes pavyksta dramatiškų įvykių – ligos, mirties akivaizdoje. Tuomet suvokiama, kad gyvenimas brangus ir aš esu vertas kažko daugiau, nei gyvenau iki šiol.
Pamilti save nėra paprasta, bet įmanoma, ir – labai svarbu. Nes nemylėdami savęs niekaip nesugebėsime pasijusti iš tiesų laimingais. Dėl to tikrai verta galvoti apie savo gyvenimą, – ką aš darau, ko noriu. Ar tuose santykiuose, kuriuos turiu, mane ir mano norus iš tiesų girdi ir gerbia? Kiek tie santykiai atitinka mano lūkesčius. Ar kažko nedarau prievartaudamas save? Nes dažnai darome, ko nori kitas, bet lyg per prievartą. Jei nėra gera, kodėl nepagalvojus, ką padaryti, ką pakeisti savo gyvenime. Savęs analizavimas, savo norų suvokimas būtų labiausiai veiksmingas, įveikiant nemeilę sau.
Meilė sau susijusi ir su aplinkinių meile mums. Jei artimieji rodo savo meilę, pačiam žmogui lengviau save mylėti. Tai ypač aktualu, jei kalbame apie vaikus. Suaugęs žmogus, jei save myli, vertina, – jis girdi save ir pats apie save galvoja, o tie, kurie numenkina save, jie labiau pasikliauna aplinkinių nuomone, – „ką tas apie mane sakė, tai toks aš ir esu“. Tačiau suaugęs gali rinktis. Tuo tarpu vaikas negali nutraukti santykių su tėvais ir ieškoti meilės kitur, todėl tėvų meilė mažyliui labai svarbi. Vaikas, jis galvoja apie save taip, kaip apie jį galvoja tėvai, todėl, jo meilė sau priklauso nuo tėvų meilės.
Mylėti save, – nereiškia duoti mažiau meilės kitiems. Tiesiog nepamirškite, kad negalima visiškai atsiduoti kitam, paminant save. Mylintis save žmogus kūrybiškesnis, jo gyvenimas turininigesnis, jis ieško savęs, o iš to atsiranda pasitikėjimas savimi. Tada ir kitiems norisi pažinti mus ir, aišku, dalintis žaviu jausmu – meile.
