Pristatome naują Žurnalo “Aš ir psichologija” numerį (Nr. 26, 2011 Sausis-Vasaris) ir norime pateikti Jums vieną iš šio žurnalo straipsnių.
Sakykime, nespėjote į autobusą, todėl įlipote į kitą, vežantį ta pačia kryptimi. Iš jo išlipote kitoje gatvėje nei visada ir pakeliui į ten, kur jums reikia, sutikote seniai matytą bičiulį, kuris, pasirodo, kaip tik toje gatvėje gyvena. O jeigu būtumėte spėjęs į autobusą?..
Yra ir kitoks šios istorijos scenarijus: išlipęs ne toje gatvėje paklystate, jus užpuola, pavėluojate į darbą arba atsitinka dar kas nors blogesnio. Kai kuriems žmonėms tokia galimybė būtų gan rimta priežastis atidėlioti bet ką, kad tik neįvyktų nieko blogo. Galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų, žmonėms yra taip įprasta, kad filmai apie šį fenomeną ypač populiarūs. Pakanka prisiminti „Atsargiai, durys užsidaro“, „Bėk, Lola, bėk“ ar „Drugio efektą“. Tačiau šis mąstymo būdas įdomus ne tik rašytojams ar filmų režisieriams, bet ir psichologams. Mat jis pasako šį tą apie žmogaus savivertę.
Teigiamos ir neigiamos spėlionės
Psichologai, tyrinėjantys „kas būtų, jeigu būtų“ mąstymą, išskiria dvi jo kryptis – teigiamą ir neigiamą. Pavyzdžiui, jei jums atsitiko nelabai malonus dalykas ir jūs galvojate: „Ach, o galėjo būti taip gerai, jeigu tik aš…“, tai vadinama teigiamomis spėlionėmis. Jeigu po tokio įvykio galvojate: „Ką gi, galėjo būti ir blogiau“, pasineriate į neigiamas spėliones.
Spėliodami, kaip viskas galėjo būti geriau, tik dar labiau liūdite dėl to, kas nutiko. Kita vertus, tokios spėlionės jums padeda pasiruošti ateičiai, kai susiklostys panaši situacija. „Tada aš jau žinosiu, ką daryti!“ – sakote sau, mokydamasis iš savo klaidų. Kai mąstote, kad viskas galėjo būti kur kas blogiau, save nuraminate ir atstatote susvyravusią savivertę, tačiau prarandate progą pasimokyti iš savo klaidos.
Spėlionės ir savivertė
Tyrimais nustatyta, kad gerai save vertinantys žmonės, kai jiems atsitinka kas nors negero, dažniau yra linkę galvoti: „Galėjo būti ir blogiau.“ Kai kurie psichologai mano, kad toks mąstymas yra savivertės kėlimo strategijos dalis. Jis padeda atsigauti po nuotaiką sugadinusio įvykio. Kita vertus, nuolatinis pasinėrimas į neigiamas spėliones atima galimybę mokytis iš savo klaidų ir primena bėgimą nuo realybės.
Pavyzdžiui, Windsoro universiteto psichologės Fuschsios Sirois atliktas tyrimas parodė, kad linkę atidėlioti veiksmą žmonės taip pat dažnai pasineria į neigiamas spėliones („Jei taip padarysiu, atsitiks tik blogiau…“). Dėl baimės, kad atlikus tam tikrą veiksmą situacija tik dar labiau pablogės, atsisakoma atlikti net ir gyvybiškai svarbius veiksmus. Toks galvojimas iš dalies apsaugo savivertę, nes vengiant veikti iš tiesų nieko blogo neatsitinka, tačiau prarandama galimybė šį tą patirti ir šio to išmokti.
Todėl į neigiamas spėliones reikėtų žiūrėti atsargiai. Kai kada galvojimas apie tai, kad galėjo būti ir blogiau, padeda nesijausti apgailėtinai. Tačiau kai kuriais atvejais tokia mintis yra tik brangiai kainuojanti apgaulė, trukdanti mokytis iš savo klaidų.
Vaistas nuo atidėliojimo
Kai kurios vadinamosios „savigalbos“ (angl. self-help) knygos stengiasi įteigti mintį, kad, nors ir ką darytum, turi to norėti, tik tada būsi laimingas (laimė, paprastai, yra galutinis ir vienintelis gyvenimo tikslas). Prieš ko nors imdamasis turėtum visada savęs paklausti: „Ar tikrai to noriu?“ Jeigu pasirodo, kad ne, turi imtis priemonių ir save motyvuoti.
Atidėliojimas yra žmogiška savybė (kiekvienam pažįstamas noras susitvarkyti kambarį kaip tik tada, kai reikia mokytis arba rašyti svarbią ataskaitą). Julia Fast, kurios specializacija nuotaikos sutrikimų gydymas, teigia, jog manymas, kad visada privalai būti motyvuotas, trukdo veikti. Psichologė sako: „Nelaukite, kol norėsite kažką daryti. Tam, kad nueitumėte pasportuoti ar parašytumėte straipsnį, nereikia jaustis motyvuotam. Tereikia pradėti tai daryti.“
Išvengti galvojimo apie galimas neigiamas bet kurio veiksmo pasekmes padeda mintis, kad nėra tobulos laimės. Neįmanoma gyventi jaučiant vien teigiamas emocijas (tyrimais įrodyta, kad JAV, kur pozityvus mąstymas ypač populiarus, parduodama daugiausiai antidepresantų). Japonų psichoterapeutas Shoma Morita teigia: „Nesitikėkit per daug iš savęs. Nors ir save vadinate (beje, nepelnytai), neurotišku ir netobulu, užkietėjusiu atidėliotoju ir tinginiu – imkitės veikti jau šiandien. Būkite pats geriausias netobulas žmogus, koks tik galite būti, ir pradėkite daryti tuos dalykus, kuriuos norite užbaigti iki mirties.“
Comments are closed.