Absoliuti dauguma žmonių savo gyvenimo tikslus suveda į tris dalykus: sveikatą, turtą ir laimę. Ir jei dėl pirmųjų dviejų negalime skųstis – gyvename amžiuje su pažengusiomis medicinos technologijomis, esame nepalyginamai turtingesni už savo protėvius – tai trečiasis atrodo kur kas sunkiau pasiekiamas. Netgi atvirkščiai – dauguma mūsų esame kur kas nelaimingesni (ir tik apie 30 procentų Vakarų pasaulio žmonių sakosi esą „iš esmės laimingi“). Tai yra vienas didžiausių išsivysčiusio pasaulio paradoksų – su dideliu turtų pagausėjimu mes esame mažiau patenkinti savo gyvenimu.
Tad kas yra ta laimė?
Atsakymą į šį klausimą ištisus šimtmečius bando rasti politikai ir psichologai, žurnalistai ir ekonomistai. Laimės siekis yra daugelio filosofinių tyrimų objektas, beje, šiais laikais labai madingas. Ir, žinoma, vienareikšmio atsakymo nėra.
Žiūrint iš istorinės perspektyvos, žmonėms laimė ilgai reiškė vien išgyvenimą (per marus, karus ir revoliucijas), taip pat – turtą, sveikatą, socialinį statusą, skanesnį ėdalą, galimybę keliauti (prisiminkite save okupacijos metais). Tačiau tai buvo tik atibutai. Nes dabar mums jau nebereikia rūpintis išgyvenimu, ėdalu ar leidimu išvažiuoti. Mes gyvename taip gerai, kad išvis kartais erzina suvokimas, kad visi mirsime. Ir kai gyvename geriausius laikus, vėl nenumaldomai iškyla tas pats klausimas: kaip dabar tapti laimingu? Mašinos, aksesuarai, moterys, greitis, prašmatnūs automobiliai – ar tai yra laimė? Gal tai yra šeima? Vaikai? Pripažinimas? Galite visa tai turėti, tačiau pripažinkite, kažkodėl vis tiek negana. Ir besisukančio kaip voverė rate vyro niekas taip neerzina, kaip paslapčia sau užduodamas klausimas: „kada pagaliau aš būsiu laimingas?“
Pavyzdžiui, prisiminkite save laimingiausiu kiekvieno krikščionio metų laiku – per Kalėdas… Ar ne tos dienos yra laimės etalonas? Kai reikia be perstojo valgyti, gauti dovanas, kurių Jums visai nereikia ir būti su žmonėmis, su kuriais Jums visai neįdomu? Ir jei Kalėdos nepadaro Jūsų laimingu, tai kas tada gali padaryti?
Žinoma, iš esmės laimės samprata yra subjektyvus dalykas. Galima jausti nenusakomą laimę, kai laimi „Žalgiris“ arba įkvėpus gryno oro. Prieš penkiolika metų lyg tai laimingi buvo tie, kurie dalyvavo turto dalybos, dabar tarsi laimingi yra tie, kas yra užsitikrinę gerbūvį bei pripažinimą…
Mums atrodo, kad mes žinome, kaip tapti laimingu, tačiau greitai suvokiame, kad nieko nežinome… Mes dažnai maišome hedoniką (psichologijos atšaka, studijuojanti malonius ir nemalonius išgyvenimus ir tai, kas daro mus laimingus – malonumo techniką) su hedonizmu (malonumų paieška kaip gyvenimo principas) – nors šių žodžių šaknis vienoda, tačiau skirtumas tarp jų begalinis. Mums atrodo, kad laimė tai prisiryti ir būti sočiam, pergulėti su visomis patraukliomis moterimis ir gauti visus pasaulio pinigus bei žaisliukus. Tačiau hedonizmas iš esmės yra tiesiog bandymas pabėgti nuo nelaimingumo…
Nes laimė – tai ne vien kančios nebuvimas. Laimė yra kur kas daugiau, nei vien akimirka. Kiekvienas žmogus gali būti laimingas, valgydamas neišpasakytai skanų „McDonald‘s Big Tasty“ sumuštinį, kurį suvalgius lieka tik kartėlis bei graužatis. Taip ir su laimės paieškomis. Kas iš to, kad viską turite, o Jūsų moteris miega su kitu? Kas iš to, kad vadovaujate tūkstančiams, o nuosavi vaikai Jūsų nekenčia ir nemyli? Kas iš to, kad Jūsų nuotrauka pasirodė aukštuomenės kronikoje, o gydytojas negailestingai pranešė, jog turite teniso kamuoliuko dydžio auglį?
Nes sėkmė yra tik įžanga į laimę, bet ne laimė, jokiu būdu. O laimė nėra vien momentas, ji visada yra procesas. Nes, kai viską pasiekiate, ateina tuštuma – o ji visada pavojinga. Prisiminkite, kiek daug pasaulyje sklando istorijų apie nusižudžiusius čempionus, aktorius ar menininkus, sulaukusius pripažinimo. Nes svarbiausia šiame gyvenime – tai tikslai. Nes tik tikslas padeda sustiprinti dabarties teikiamus malonumus. Ir jis turi būti prasmingas ir malonus.
Tačiau kaip atskirti, kurių tikslų siekti? Meilės ar pinigų? Rūpintis sveikata ar niekada ja nesirūpinti? Ar leisti laiką su šeima, ar vengti jos?
Atsakymus tegali pasakyti tik Jūs pats. Aiškūs tikslai yra paprastai apibrėžiami – tai aukštas koncentracijos ar dėmesio sutelkimo laipsnis (nepastebite, kaip prabėga laikas), greitas darbo ir elgesio įvertimas, pastangos, kurios nėra nei pernelyg lengvos, nei pernelyg sunkios, galimybė jausti aplinkybių kontrolę bei atlyginimas už tai. Kaip bebūtų keista, bet visada buvo laimingi žmonės, išpažįstantys konservatyviąsias vertybes – tradicijas, šeimą, darbinę etiką. Nešiojantys kostiumus ir ryšintys kaklaraiščius. Besimėgaujantys tyliais malonumais. Besirūpinantys kitais…
O juk nepaskysiu nieko naujo, tvirtindamas, kad turtas yra ne vien pinigai, bet tai ir aplinka, ir mūsų kultūros kokybė ir virš visko – mūsų tarpusavio santykių stiprumas. Nes laimė – tai balansas tarp šeimos ir darbo, sekso ir meilės, savo laiko ir kitų laiko. Nes svarbiausia laimėje yra asmeniniai santykiai su kitais žmonėmis. Skaudus klausimas, bet teisingas – kas pasidarys nelaimingas, jei Jūs staiga mirsite? Jei nėra tokio, tada tai yra problema. Todėl pirmas ir pagrindinis žingsnis į laimę yra įvertinti žmones, kurie Jus supa. Prieš pradedant galvoti apie judėjimą kitomis kryptimis ieškant laimės, pažvelkite prieš šokdamas – galite staiga suvokti, kad nėra taip blogai tai, ką jau turite… Darbas sekasi, svoris krenta ir neauga, pinigų daugėja, šeima jaučiasi gerai, saulė šviečia – primityvu, bet ar ne primityvumas ir daro mus laimingus?
Daugelis iš mūsų laimę gali rasti sporte, mene ar literatūroje. Kitiems tai gali reikšti žaidimą kompiuteriu arba sprendžiant dėlionę. Meditacija yra vienas seniausių ir tikriausių būdų tai pasiekti tokią būseną. Iš esmės mes visada laimingi, kai kažką darome, ir nelaimingi, kai nieko nedarome – nuobodulys kenkia sveikatai. Žinoma, ne visi, kurie yra laimingi yra tiesiog nuobodžiaujantys – dauguma iš mūsų beprasmiškai plėšosi. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp mūsų laiko ir tai, kas vyko prieš 20 metų yra tai, kas auga kartu su turtu – tai pasirinkimas. Pinigai mums atneša daugiau pasirinkimo gyvenime ir pakelia mūsų aspiracijų bei siekių lygį. Tai aiškiai pozityvūs dalykai, bet jie taip pat turi ir blogąją pusę. Kai visuomenės gyvenimo struktūros išsiderina ir galimybės pasiekia svaiginančius greičius, mums jau nebeaišku, ar mes esame tinkamuose santykiuose, ar dirbame tai, kas mums yra geriausia, ar mums reikėtų gyventi didesniame name ar vairuoti kitokį automobilį.
Kartais sakoma, kad laimė – tai žinojimas, ko gali iš savęs reikalauti, ir tai padarydamas. Bet būtina ir nusiteikti, kad laimė nėra nuolatinė būsena, galite ten patekti netikėtai, galite niekada jos nerasti. Juoba kad laimė visada ateis ir praeis…
Ar galima išmokti laimės? Akademikai mano, kad taip – galimybės susikurti pozityvią aplinką gali padėti mums pagerinti savo nuotaiką, ugdyti pasitikėjimą savimi, gerinti sveikatą ir savijautą.
Giedrius Drukteinis
