Emocinė erdvė

Vėl paklausta, ko labiausiai pasiilgstu, netikėtai pačiai sau atsakau: „Juodų ir baltų virtuvės grindų.“ Pasiilgstu jausmo, kad esu namuose. Kita vertus, esu jį patyrusi ne tik savo virtuvėje.

Pilki aukšti Minsko pastatai ir viduramžius primenanti Edinburgo gatvė, baltas Neringos paplūdimys ir „viskas įskaičiuota“ paslaugas siūlantis Turkijos viešbutis. Šių vietų prisiminimas sukelia skirtingus pojūčius. Į vienas iš jų norisi grįžti, į kitas prisieki gyvenime nekelti kojos. Kitaip tariant, yra vietos ir vietos. Gali apkeliauti daugybę vietų ir nė vienoje iš jų nepabūti.

Senovės romėnai turėjo possakį genius loci, kuris reiškė vietos dvasią. Norėdami šią dvasią išlaikyti lankytojai ir gyventojai turėdavo atiduoti jai deramą pagarbą. Panašų tikėjimą dar ir dabar turi vietiniai Australijos gyventojai. O mokslininkai kalba apie vietos pojūtį, apimantį žmogaus santykį su tam tikra vieta psichologiniu, socialiniu ir aplinkos aspektu. Manoma, jog vietos pojūtis, jutimas, kad esi namuose, yra vienas iš pirminių ir būtiniausių žmogaus poreikių, reikšmingai veikiančių emocinę ir fizinę būklę. Angliškas posakis „namų liga“ (angl. homesickness), kuriuo apibūdinamas namų ilgesys, gana aiškiai nurrodo sveikatos ir pojūčio, kad esi namuose, ryšį.

Vieta aplinkoje, vieta tarp žmonių

Anot architekto K. Lyncho, vietos pojūtis – daugialypis vietos kokybės pajautimas. Jis apima visus penkis pojūčius: uoslę, regėjimą, klausą, lytėjimą, skonį. Žmogus instinktyviai pajunta kiekvieno iš šių faktorių poveikį. Galima ats

sisakyti gyventi pačiame gražiausiame bute, jei kvapas laiptinėje blogas ar jos sienos nudažytos įtartina spalva. Kita vertus, atkreipus dėmesį į kai kurių vietų defektus, pavyzdžiui, triukšmingumą, galima sukurti sąlygas jose patirti pozityvesnį vietos pojūtį.

Tačiau kiekvienam iš mūsų skirtingos vietos yra vietos. Mano močiutės buto kvapas, kurį prisimenu iki šiol, tikriausiai nė vienam iš jūsų nepažadintų tokio vietos pojūčio. Geografas J. Eylesas teigia, kad vietos pojūtis – tai žmogaus kasdienio gyvenimo tam tikroje vietoje santykis su jo vietos pasaulyje pojūčiu. Vietos pojūtis apima ir gyvenimo prasmingumą, ir socialinę poziciją, jis nurodo ryšį tarp kūno, sielos ir visuomenės. Ryšiai tarp kaimynų, įsitraukimas į bendruomenę, rūpinimasis aplinka – visi šie faktoriai sudaro vietos pojūtį.

Namai – tapatumo pratęsimas
Psichiatrė M. Fullilove, ištyrusi žmones, kurie buvo iškeldinti iš namų miestui plečiantis, tviirtina, jog, sunaikinus žmogaus santykį su vieta, padidėja psichologinių sutrikimų tikimybė. Nors objektyviai nauja gyvenamoji vieta gali būti daug švaresnė, ramesnė ir saugesnė, tačiau iširus vadinamosioms emocinėms ekosistemoms žmonės lieka nelaimingi.

Jausmas, kad turi šaknis, teigiamai veikia psichologinę būklę. Žinojimas, kur tavo namai, pojūtis, kad esi namuose, yra tapatumo dalis, jis padeda sau atsakyti į klausimą, kas aš esu? Pasak edukologės R. Wilson, ramioje, skatinančioje kūrybingumą aplinkoje augantys vaikai yra linkę susiformuoti teigiamą nuomonę apie savo vietą pasaulyje. Kasdieniai pasivaikščiojimai sode, ramus kam

mbarys norintiems pabūti atskirai padeda vaikams ugdyti vietos pojūtį ir išmoko juos rūpintis aplinka.

Beje, tyrimų duomenys rodo, kad žinantys, ką reiškia jaustis namuose, žmonės, yra labiau linkę rūpintis aplinka nei kiti. Šiuos skirtingus žmonių tipus lengvai atpažinsite viešajame paplūdimyje vasarą.

Inkarai skirtinguose uostuose


Ką reiškia vietos pojūtis dabartiniame pasaulyje? Kai žiūri laidą apie Australiją, kur esi tuo metu: namie ant sofos ar vandenyno pakrantėje? Socialiniai tinklalapiai, kur galima susipažinti ir praleisti laiką, nėra vieta tiesiogine šio žodžio prasme. Žmonės vis dažniau keičia gyvenamąją vietą, todėl kai kurie autoriai mano, kad ateityje mes būsime vis labiau „bešakniai“, vadinasi, nelaimingi.

Kita vertus, skirtingos aplinkos patyrimas suteikia galimybę susikurti daugialypį tapatumą, pažinti save iš įvairių pusių. Pavyzdžiui, jei turite namą mieste ir sodybą prie ežero, galite save vadinti ir miesto gyventoju, ir žveju, ir mokytoju, ir sodininku Abu šie apibūdinimai bus tiesa ir abu šį tą atskleis apie jus. Kelionės, skirtingų kultūrų pažinimas suteikia alternatyvą – tai tarsi galimybė nuleisti inkarus skirtingose vietose.


Emocinė geografija

Vieta tampa vieta, kai jai suteikiama tam tikra prasmė. Architektas Ch. Norberg-Schulzas rašo: „Svetimoje šalyje erdvė yra neutrali, nesusijusi su džiaugsmingais ar liūdnais išgyvenimais. Tik tai erdvei tapus reikšmingų vietų sistema, ji atgyja.“ Kad taip atsitiktų, svarbu ne tik praleisti šiek tiek laiko tam tikroje vie

etoje, bet ir stengtis ją pažinti. Vietos pojūtį galima išugdyti aktyviai turistaujant tam tikroje pamėgtoje vietoje, kalbantis su vietiniais žmonėmis.

Beieškodama medžiagos šiai temai užtikau tinklalapį apie emocinę geografiją. Jame buvo pristatyta idėja sudaryti savo emociškai reikšmingų vietų žemėlapį, pavyzdžiui, kelionę iki mėgstamiausio čiuožinėjimo kalno ar iki tvoros, už kurios augo skaniausios vyšnios. Rašydama netikėtai supratau, kad dabar, vaikščiodama svetimame mieste, mintyse kuriu emocinį jo planą: nuo šios kalvos pirmą kartą pamačiau jūrą, čia sutikau draugišką žmogų, o ten paragavau naujo patiekalo. Jaučiu, kaip ši vieta tampa sava. O kai noriu iš tikro pasijusti namuose, einu į kiną.

Aldona Steponavičiūtė

Leave a Comment