Padėk sau pajusti laimę

Psichologiniai tyrimai gali atsakyti ne tik į klausimą, ar tiriamasis laimingas šiandieną, bet ir į klausimą, ar jis jausis laimingas po dešimties metų. Jie patvirtina tai, ką skelbė daug dvasingumo mokytojų – mūsų laimė labiau priklauso ne nuo braškančios ekonomikos, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemmalonių.

Pripažinus šias tiesas belieka padaryti išvadą — norintis būti laimingas žmogus bent jau turėtų pamėginti toks tapti. Visų pirma jam dera atsakyti į klausimą, kokių ilgalaikių tikslų siekia ir kiek šiais metais priartėjo ar nutolo nuo jų. Be to, tiktų pradėti ugdytis laimei būtinus bruožus: norą labiau domėtis kitais, gebėjimą rūpintis kitų žmonių nors ir nedideliais džiaugsmais. Drauge pasirūpinsime, kad ir kiti mus pradžiugintų. Suprantama, kad reikia branginti artimus santykius, o ypač šeimą, bei vengti nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti gyvenimą malonesnį, bett nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų neapsaugos.

Protinga būtų kreipti mažiau dėmesio į nesėkmes. Bet šiuo patarimu, kaip ir daugeliu kitų gerų patarimų, sunku sekti. Gal tai padalyti padės nesudėtingas, bet veiksmingas meditavimo pratimas.

Ramybės pratimas. Bendraujant su savimi, norint suprasti save ir ką

nors sau pasakyti, dera atsipalaiduoti ir pasirūpinti, kad bent 10 minučių netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai.

Ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir mintyse stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką — garsus už lango, skersvėjį, šviesą ir pan.; į kūno pojūčius — kvėpavimą, pulsą, niežėjimą; į tai, kas vyksta mūsų galvoje, – mintis, prisiminimus, vaizdinius. Atliekant šį pratimą užduotis labai paprasta: įsivaizduokite, kad Jūs esate tylos ir ramybės centre ir iš ten stebite dėmesio judėjimą, nestabdote ir negreitinate šio proceso, o vien tik stebite. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik konstatuojate, pasakote sau: „Vis dar galvoju apie tai”. Ir nieko daugiau. Nereikia mėginti ką nors sau įteigti. Užtenka tik stebėjimo.

Baigus pratimą (jam atlikti pakaks 10-15 minučių) dažnai nustembama — kiek daug minnčių, pojūčių, vaizdų pralėkė. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė — rūpesčiais, tai kodėl manau, jog esu juose paskendęs?” Drauge šis pratimas yra ir testas, įvertinantis, kiek žmogus nori tobulinti savo išgyvenimus. Jeigu nerandate laiko jam atlikti, veikiausiai tik samprotaujate apie tai, kaip smagu būtų pasikeisti, bet to nenorite.

35 thoughts on “Padėk sau pajusti laimę”

  1. Sąmoningai nedarau tokių pratimų. Tiesiog natūraliai ateina kažkokia meditacija, kai būnu gamtoje. Viskas išsijungia, lieku tik aš ir koks nors medelis ar paukštis. Tai mano būdas medituoti 🙂

    Reply
  2. Lakštingalos, pirmosios žibutės, rudeniniai medžiai… Kažkoks nepaprastas ryšys mus sieja su gamta. Tokia natūrali meditacija.

    Reply
  3. Alvi, labai teisingai pasakei. Kažkada iš vieno išmintingo žmogaus išgirdau mintį, kad jei negyveni pagal savo pašaukimą kankini ir save, ir artimuosius.

    Reply
  4. …kaip idomu,nes net nezinodama tokio meditacinio principo,as ji atlikinejusi esu jau ne viena karta.Ir,is tiesu,tai padeda ir net labai.Kai subyrejo santuoka,pasidariau isvada,kad per ilgai tupciojau vietoje:reikejo didesnes veiklos,didesnio uzimtumo arba bent jau igyvendinti tai,kas buvo butina.Taigi,as pajudejau:atlikta planine operacija(kuri buvo atideliojama keleta metu),kovo viduryje kita operacija ir…laikausi.Dar isigijau akordeona,galbut pavyks ismokti groti,dar svajoju studijuoti,dar numeciau 12kg.svorio ir…visa tai,kai vyras isejo pas kita(tokie pokyciai tik metu begyje).Taigi,nepasiduokim,nepanikuokim,nenusiminkim,o meditacija…tokia,kokia aprasoma-efektyvi.
    p.s.turiu sodeli,tad pavasariui atejus ir isprogus pirmiems lapeliams,as atsiduriu po medziu,nes gyvas lakstingalos balsas..(.patikekit,ji ciulba pas mane kiekviena pavasari)-kazkas,ka net sunku apibudinti zodziais!

    Reply
  5. matyt vidines busenos nestabilumas,sumaistis gyvenanti zmoguje,kazkoks noras pagalbos isderina viska viduje.juk turiu plan,tikslu,tikrai moku dziaugtis zmonemis,gamta o uzsimerkus matosi lyg vabzdziu spiecius pries akis.viskas persipina,zyzia,trukdo aiskiam,ramiam vaizdui susidaryt.bet tikiu kad galima dideliu noru,didelemis pastangomis galu gale pamatyt aisku grazu vaizda.tikrai vertas demesio pratimas 🙂

    Reply
  6. Apie metus laiko praktkikuojį panašų pratimą, tačiau jis atsirado nesamoningai.
    Manau vertėtų pabandyti iš šį būdą.
    Galimai žmogus nesamoningai ieško būdų pasikeisti, bet tik tada, kada yra poreikis keistis.

    Reply
  7. As taip pat niekada nesu specialiai meditavus..Bet yra beprotiskas potraukis susiliet su gamta-pauksciais,saule,vandeniu,dangumi,Kureju…Ir tai velniskai padeda:)
    …Ir as,kaip Judita,kiekviena pavasari laukiu lakstingalu treliu…Tai kazkas fantastisko…:)

    Reply
  8. Rašot: "Mūsų laimė labiau priklauso ne nuo braškančios ekonomikos, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę." O kaip pabėgti nuo viso to, jeigu yra yra sąžinė, atsakomybės, pareiga? Galiu atsižadėti visų išvardintų neigiamų aplinkybių ir sukurti sau laimę. Bet ką daryti, kad be bjauraus viršininko, braškančios ekonomikos ir dar daugelio dalykų sąžiningas lieki tik prieš save, nes daugeliui ji neegzistuoja? Pareiga suprantama, kaip pataikavimas arba aklas vykdymų užgaidų. Apie atsakomybę iš vis tik kalbama. Tai ką, atsiriboti nuo visko ir būti atsakingam "už savo laimę". Nieko panašaus, be dalie savęs, prisikursi daugiau bėdų…

    Reply
  9. Dažnai minima, kad žmogus gali pasikeisti tada, "kada yra poreikis keistis". Sutinku, bet ką daryti tiems, kurie neranda priėjimo prie savęs?

    Reply
  10. Antanai, galbut verta ieskoti pagalbos. Galbut tiesiog reikia daugiau bendrauti su zmonemis, kurie jau rade ta kelia i save? Juk yra tokiu nemazai.

    Reply
  11. Ar teisingai suprantu, kad ieškodamas, turiu dalies atsisakyti, dalį prarasti? Ar teisingai suprantu, kad norėdamas tapti laimingesnis, turiu pakeisti požiūrį į aplinką, į daugelį iš tų, su kuriais bendravau iki šiol? Pasakysiu grubokai: ar tai nėra savotiškas savanaudiškumas, išdavystė? Man jau geriau, o jūs kaip norit…

    Reply
  12. Taip man patiko šis būdas,tikra tiesa.Aš galiu pasakyti tik tiek,kad praeitį reikia palikti ir žengti į ateitį kokia ji bebūtų.Jei ne mano gyvenimo mokytoja,tai kažin ar šiandien aš čia rašyčiau.Ji padėjo man i gyvenimą žvelgti kitomis akimis.Džiaukitės šia akimirka,ji niekados daugiau nesugryš.

    Reply
  13. Kalbėdamas apie išdavystę, pats nusigandau. Bet kaip pavadinti tas pokyčio pasekmes, kada draugas, kolega savęs klausia, "kas čia jam pasidarė". Ir tuomet prasideda:atsisako savo minčių, nuomonės, pasikėlė ir t.t. Todėl ir sakau, kad, kartais, gali pavadinti ir…..

    Reply
  14. Antanai, be abejo yra sąžinė, atsakomybė, pareiga. Bet kalba eina apie laimę, na ar apie gerą savijautą. O čia jau tokis niuansiukas išlenda: nesuteiksi kitiems laimės, jei pats jos neturi. Taigis ir gaunas, jog būti laimingu – pareiga, kitaip nelaimingi bus tavo artimieji. O visko niekad neapžiosi, gyvenimas – tai kompromisai. Kažką prarandi, kažką atrandi, bile tik savęs nepamest. Tik stovint tvirtai ant savų kojų (veikiant tai kas miela, bendraujant su mielais, būnant laimingu) ir tegali žmogus atlikti savo sąžinės, atsakomybės, pareigos nuostatas. O tai jau ir bus laimė. Vat tokis užburtas ratukas gaunas, katron pusėn jis suksis (vis blogiau ir blogiau ar atvikščiai) – čia jau mūsų galioj pakoreguot, sunku tiesa velniškai, bet verta, tikrai verta. Vardan ko gi daugiau gyvent ?

    Reply
  15. Galiu siek tiek iliustruoti Antano klausima:"ar tai nėra savotiškas savanaudiškumas, išdavystė? Man jau geriau, o jūs kaip norit…" savo gyvenimiska patirtimi. Labai ilgai stengdavausi daryti tai, ko is manes laukia, naiviai tikedama, kad taip padarysiu laimingus kitus, o tada jau ir save. Taciau nepavykdavo. Jausdavausi laiminga, bet ne iki galo. Taciau vienu metu tiesiog pastebejau, kad kai pasielgiu kad ir klaidingai bet savo noru, be aplinkiniu spaudimo, be noro itikti, jauciosi laiminga. Na o idomiausia, kad ir tie, kurie salia, laimingi. Taigi elgdamasis saziningai pats pries save suteiki laimes ir kitiems.

    Reply
  16. Gali atrodyti, kad nuolat prieštarauju kitų nuomonei, nesusikalbu su savimi, būdamas nelaimingas, nesuteikiu laimės ir kitiems. Sutinku, kad kas yra laimė, gal ir žinau. Tačiau, kaip tą pasiekti, ne visai. Todėl ir „blaizginu „ jums galvas bandydamas suprasti kaip reikėtų, arba kaip kitiems pavyko, suderinti asmeninę laimę su milžinišku atsakomybės, pareigos, sąžinės jausmu. Klausiu savęs ir ieškau atsakymo kituose, kaip jiems pavyko suderinti norą būti laimingais, tiksliau laimingesniais, ir išlikti principingais, ir vėl kartojuosi-sąžiningais, prieš dardavį ar pavaldinį, draugus ar šeimą, kolegą ar nepažįstamą žmogų. Tapdamas laimingesniu, turiu tapti ir atlaidesnis, į daugelį dalykų pažiūrėti kitomis akimis, gal kažko ir nematyti. Bet iškyla pavojus, kad tuo gali pasinaudoti, ir taip dažnai nutinka, tie už kuriuos esi atsakingas. Jie, tarsi, irgi tampa laimingesni. Tai gerai jeigu suteikta laimė, paskatino siekti ir juos geresnių, tauresnių tikslų. Bet būkime atviri, kad pasitaiko ir atvirkščiai. Tada ir atsistoji kryžkelėj-tarp savo ir kitam suteiktos laimės, ir savo gyvenimo tikslų, darbo rezultatų, perspektyvos. Tuomet ir pagalvoju; ar pasielgiau dorai norėdamas pagerinti savo gyvenimo kokybę? Ar aš nepaskubėjau, „elgdamasis sąžiningai prieš save“, nes aš siekiau būti geresnis sau ir kitiems, „ne naiviai tikėdamas“ ir „be noro įtikti“? Ar ne per daug norėjau? Gaila, bet užburtas ratas sukasi, skelbdamas tiesą: „nesuteiksi kitiems laimės, jei pats jos neturi“. Supurto pagalvojus, kad „būti laimingu-pareiga, kitaip nelaimingi bus tavo artimieji“. Ir pradedi galvoti „o visko niekad neapžiosi“, „bile tik savęs nepamesti“. O kas belieka- „vienintelis kelias-ieškoti“.

    Reply
  17. Antanai, jus labai turtingas vidumi žmogus. Man buvo gera skaityti ir suprasti, kad tarp mūsų yra žmonių, taip nuoširdžiai galvojančių apie savo artmuosius, kolegas, sąžiningai atliekamą darbą.
    Norėjau pasakyti tik kelis savo pamąstymus. Man atrodo, kad nuolatinis jūsų gyvenimo palydovas yra stresas ir jus tiesiog pervargęs. Pervargęs nuo atsakomybės, pareigos … Ir tai neatsitiko per vieną dieną ar per vienerius metus. Ir viskas, visi ryšiai dabar sukasi ratu. Gal būt tai, kas darosi su jumis, yra ženklas, kad reikia kažką keisti gyvenime. Teko skaityti ir girdėti, kad žmonės staiga, atseit, "sudurniavo", pardavė savo verslą ir išvyko į kelionę apie pasaulį. Kažkas apsigyveno gamtoje. Nesenai per TV rodė 40-metį vyrą, kuris išėjo iš gerai apmokamo darbo (jam siūlė vykti į užsienį, vadovauti rimtiems darbams) ir savom rankom daro valtį, bando pradėti naują verslą. Jie sakosi esą laimingi. Gal būt jums reikia kuriam laikui sumažinti gyvenimo tempo apsukas, ar tiesiog kuro gerų atpalaiduojančių antistresinių masažų.
    Kitas dalykas – mano nuomone, laimė nesusijusi su kitais žmonėmis, darbu, principais. Mes neprivalome būti laimingi tam, kad kiti būtų laimingi. Kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo gyvenimą, yra pats savo laimės kalvis. Mane irgi supurtė perskaičius sakinį "būti laimingu-pareiga, kitaip nelaimingi bus tavo artimieji". Dieve, iš kur toks spaudimas? Tokiu atveju net laimės paieškos tampa našta. Laimės pojūtis atsiranda, kada gyveni harmonijoje su savimi. Kada priimi save tokį koks esi, netobulą, ne viską sugebantį, darantį klaidas ir neteisų. Ir myli ar vertini kitus, tokius pat netobulus ir klystančius, nesuprantančius, ką daro. Juk gyvenimo laikas mums ir duotas tam, kad bręstumėme, kad suprastumėme, įvertintumėme savo veiksmus. Ir tai, kas dabar atrodo labai teisinga, gal po 5 metų atrodys nereikšminga, o gal net juokinga. O galų gale, kodėl mes visi turime būti LAIMINGAIS? Kaip kokie klonai? Gal būdamas nelaimingas žmogus nuolat ieško kažko ir tai tampa progreso varikliu. Kiek istorijoje yra puikių, didžių žmonių, kurie buvo nepatenkinti tuo, kaip gyvena ir nuolat kėlė klausimus?

    Reply
  18. Būsiu atviras, šiek tiek pasimečiau, jeigu iš vis esu tas, kuris žino ko nori. Netiesa!!! Žinau, kad geriausiai jaučiuosi tada, kada surandu bendraminčių veikiančių pagal patį aukščiausią dorovės rodiklį-sąžinę. Bet kaip baisu ir paradoksalu, kad sąžinė gali būti kaip aukščiausias dorovės rodiklis, o kartu teisinantis sąžinės liepimu, galima pasielgti niekšiškai. Ne visi sąžinę pripažįsta, nors ji visiems apie save primena. Tikiu, kad daugeliui tokių samprotavimų klausytis įkyru, net gali kilti įvairiausių minčių… Bet taip yra, kad ką besvarstyčiau, ieškau sąžinės pritarimo. O gal atėjo toks laikas, kai tenka „aiškintis“ su savo sąžine.
    „Gal būt tai, kas darosi su jumis, yra ženklas, kad reikia kažką keisti gyvenime“ Nėra taip lengva padaryti, kada esi ašis ( gal per daug save sureikšminu) apie kurią sukasi tavo, šeimos, kolektyvo kasdienybė, gyvenimas, pagaliau suplanuoti kitų likimai. Bandau nutolti nuo besisukančios kasdienybės ašies centro, tačiau dažnai atsigręždamas pažiūrėti atgal, neišgirstu tikro, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, skardenančio „lakštingalos“ balso, nespėju pamatyti „pirmosios žibutės“ skaisčiausių spalvų, mintyse stengiuosi atkurti, kokią spalvą turi „rudeniniai medžiai“, „rudeniniai“ lapai, kiek gaivus paslaptingas „rudeninis“ rūkas. Nors, tikrai žinau ką reiškia „būti gamtoje“, kokia galia „beprotiškai susiliet su gamta, paukščiais, saule, vandeniu, dangumi…“
    Paklydau tarp dviejų nuomonių: „mano nuomone, laimė nesusijusi su kitais žmonėmis, darbu, principais. Mes neprivalome būti laimingi tam, kad kiti būtų laimingi“ ir ankstesnės, „būti laimingu-pareiga, kitaip nelaimingi bus tavo artimieji.“ Labai teisingai apibendrinta, kad “tokiu atveju net laimės paieškos tampa našta“. Pakankamai sudėtinga, bet ,tikriausiai, veiksminga: „kada priimi save tokį koks esi, netobulą, ne viską sugebantį, darantį klaidas ir neteisų“, „…myli ir vertini kitus, tokius pat netobulus ir klystančius, nesuprantančius, ką daro“. O kaip su laiku, kurio tiek mažai skirta klaidoms taisyti? Kaip su atsakomybe, jeigu „nesupranti ką darai“? O gal, iš tikro, verta kartais rizikuoti, ir į viską pažiūrėti kitaip? Juk ir karaliai skelbia „Neteisėtą karalių dieną“. Ar prisimenat, kaip tokioje dienoje dalyvavo Sinuhė egiptietis su savo tarnu Kaptahu? O jeigu rimtai: „…galų gale, kodėl mes visi turime būti LAIMINGAIS?“
    Dažnai pagalvodavau apie Agnės paminėtą gyvenimo rodiklį-„pašaukimą“. Tačiau niekada nepagalvojau, kad žmogus be „pašaukimo“, gali „kankinti save ir artimuosius.“ Todėl man nesuprantama, jeigu žmogus gyvena be pašaukimo, tai turi tapti kankintoju. Kiek priklausydavo ir priklauso nuo manęs, visada kartoju: reikia nepamiršti ATJAUTOS, nes atjauta-tai noras, kad kiti nekentėtų. Jeigu nėra atjautos, reikia apmąstyti savanaudiškumo trūkumus. Pamatyti, kaip trūkumai verčia mus nedorai elgtis ir siekti sėkmės visų pirma sau, o ne kitiems, mažiau laimingiems.

    Reply
  19. Puikus straipsnis jis mane sulaikė nuo per didelio dalyvavimo įvykių sraute, kartais man visai nereikalingų …Kurį laiką stebiu save ir toks jausmas , kad baigiu pamesti suvokimą kas aš esu iš tikro

    Reply
  20. Aš norėčiau visa tai pakeisti, bet… negaliu. Matyt, "každomu – svajo": negaliu būti laiminga, jei kas nors iš labai artimų žmonių yra nelaimingas, alkanas, vienišas. Tai lyg užkeikimas: kuo labiau galėčiau būti laiminga, tuo labiau sumygia širdį, pagalvojus, kad… 🙁 Ir jokie pratimai čia nepadės. Nežinia, ar ir reikia, kad padėtų? Nesijaučiu nelaimėlė, šiaip, man pačiai viskas sekasi tikrai gerai, savų problemų galėtų visai nebūti,… jei būčiau kaip visi.

    Reply
  21. Agnute, kuo toliau stebiu tavo destamas mintis tuo labaiu tavimi zaviuosi. Kaip ir zaviuosi Antano asmenybe sugebiancia issakyti ka jaucia ir ka galvoja. Neturiu ka pridurti prie Antano issakytu minciu kas yra laime.Aisku tik viena, tikra laime prasideda nuo saves paties. Bet ne nuo savo egoizmu ir idu tenkinimo. Saunuoliai jus abu Agne ir Antanai. sekmes jums.

    Reply
  22. Pozityviai mastykime.
    Nori b??ti laimingas (-a) ? – keiskis ir tobulek
    Joga domiuosi daugiau nei 7 metai. Medituoju.
    Dabar susidomejau :
    paziurekit i http://www.silvametodas.lt
    Praejau kursus. Tai veikia. Vyksta stebuklai. Rekomenduoju

    Reply
  23. Antanai, aš įsivaizduoju, kad kažką naujo gaudami visada netenkam kažko seno. Keistis, manau, nėra išdavystė.

    Reply
  24. Matau si tema priskirta prie “menas gyventi” aktuali ne mazam zmoniu ratui ir nesvarbu kokiam tu esi laike… Man kaip ir daugeliui gyvenimo prasmes beieskantiems tai didziulis darbas ir dedamos pastangos ismokti pilnavertiskai gyventi tarp tu pasakymu “nuo braškančios ekonomikos, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų”… Ir is dalies sutinku su teiginiais, kad visu nesekmiu ir saves neivertinimo (greiciau nusivertinimo) “dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę” priskirti bet kam tik ne paciam sau… Labai patiko vienoj skaitytoj knygoj mintys – jei kas pamena rozes zieda (roze siejama su geliu karaliene) ji nuostabi bet kokiome jos zydejimo etape – cia mazytis pumpurelis, cia ji skleidziasi, cia zydi, cia paciam zydejime, kol nubyra – bet visuose perioduose ji nuostabi, o nuostabiausia, kad isdygsta is mazos seklytes isdygsta daigelis, net nepanasus i puiku jos zieda, su spygliais bet to daigelio nieks netrypia ir nesako “fui kaka 🙂 ” bet visi tiki ir viliasi, ta daigeli puoseleja, laisto ir tresia, nes tuoj pasirodys nuostabus ziedelis, kuris suteiks dziaugsmo… Ta galima pasakyti ir apie savo gyvenima – mes visuomet tikimes kazko ypatingo, ir tai nera blogai, bet turime ismokti dziaugtis sia akimirka, nes kiekviena akimirka mus daro ypatingais… Zmogus yra proto, sielos ir kuno stebuklas, labai grazu kai Antanas taip susirupines aplinkiniais (seima ir t.t.) kad atsidaves ir pasirenges save pamirsti vardan kito laimes – taciau manau kiekvienam mums duota galimybe gyventi ir neatimkime jos is kito. Kiekvienas turime teise savaip mastyti, gyventi ir igyvendinti save, kad sia akimirka tu jaustumeisi laimingu… nes visi atrodo elgiasi ir gyvena pagal savo suvokima… Juk niekas neparase taisykliu ir nieks nenubraize schemos kaip reikia gyventi, kad tai atrodytu tiesa ir kad butum laimingas… O kas pasake kad vienos ar kitos taisykles tinka visiems zmonems. Duokime laisve savo mylimiems zmonems negyvenkime uz juos ju gyvenimo… dabar pasirodziau kaip kokia maistautoja – bet noriu pasakyti, kad gal tai atrodys kaip egoizmas – bet tik gerbiantis ir mylintis save zmogus (tai ne reiskia, kad turi but pasikeles ir nematyti toliau savo nosies), bet tik toks zmogus neiskaudins saves ir kito. Kiekvienam yra savi prioritetai ir kiekvienas turi pasirinkimo laisve, gal tiesiog kartais labai naudinga pasitraukti is tos “asies – centro” poziciju ir manau viskas tikrai nesugriutu – viskas suktusi kaip sukesi… o mes tuo tarpu pasigrozekim tik keliom akimirkom ir pasidziaukim – jei tai neleidzia mums daryti musu praeities gniauztai, musu artimi zmones, “o ka pagalvos kaimynai :)” lai padarykim kaip pradziai “for fun :)” paziurekit – pasaulis keiciasi 🙂 nes keiciasi zmogus…

    Reply
  25. ir dar… saunuoliai zmones kurie sugebate pasidalinti su kitais savo isgyvenimais, grazu – nes tik tuomet supranti kad zmogus turi ne tik pats save bet mes turime ir vienas kita…

    Reply
  26. Vytautai, poziuris, o ne pati atsakomybe sukuria laimes ar nelaimes pojuti. Kazi kaip be tu atsakomybiu ir priklausomybiu nuo aplinkos jums pavyktu susikurti ta savo “laime”. Ji cia, dabar, su visomis “nastomis”, tik reikia pamatyti, suprasti, pajusti. Nesineina? Galva reik keist 🙂

    Reply
  27. Taigi panašu, kad tema priėjo prie klausimo, kaip būti laimingam, jei šalia yra nelaimingų žmonių? Ar turim teisę būti laimingi, jei artimas kenčia? Ar turim teisę gyventi savo gyvenimą, ar svarbiau padėti kitam?

    Reply
  28. Agne, sunkius klausimus iskeli 🙂 Reikia buti laimingam netgi jeigu aplinkui yra nelaimingu. Reikia jiems rodyti pavyzdi, o kartais netgi pasidalinti receptais kaip pajusti laimes pojuti. Jeigu kencia ne placiaja prasme artimas, o gimine, seimos narys, draugas, atsiriboti sunkiau. Bet velgi, negalima leisti sau paciam ikristi i ta liuna, nes kas tada pades kencianciajam? Ir paskutinis klausimas: turim teise gyventi savo gyvenima bet kokiomis aplinkybemis, tik vieni ji gyvena vaovaudamiesi pagalba kitam, o kiti ne. Bet kokiu atveju tiesiog privalome buti laimingi ir gyventi savo gyvenima, kad galetume padeti ir kitiems. Padeti, o nenugyventi uz kitus. O kaip manote kiti?

    Reply
  29. Mano poziuris i laime yra toks – tai lyg maistas, juk renkames patys ka mums valgyti, ko ne, nuo vieno maisto mus pykina, kitas neskanus, trecias tiesiog uzburiantis, todel mes ji valgome pamazu, uostom ir dabar pasakysiu vulgariai 🙂 “kaifuojam” nuo to kad ji valgom, tiesiog megaujames paciu procesu… Taip ir su laime – jei nori pasijunti laimingu, gyventi pajauciant malonuma – renkuosi savo mintis, renkuosi poziuri, kas suteikia man malonuma… Tai isties sunkus darbas, neisileisti i save pykcio, egresijos, pagiezos ir t.t. juo labiau kad salia “nelaimingi” zmones, kurie norom, nenorom itraukia tave i ju zaidima, i ju pykti ir nepasitenkinimus, uzkrecia tuo kitus… todel kiekviena diena mokinuosi gyventi kitaip – mastyti vien tik gerus dalykus ir kiek imanoma varyti nuo saves blogas mintis, kurios atrodo suvalgo tave ir tavo energija. Mokinuosi save atrasti ir mazuose dalykuose ir tiesiog pabuti ramybeje pati su savimi. Tik nurimes zmogus gali rasti kazkokius sprendimus ar izvelgti mazyti zibureli tamsiam tunlio gale… “Nelaimingi” zmones jie visada viskuo nepatenkinti, todel jiems sunku kartais izvelgti kur ta laime yra pasislepus, o gal ji tiesiog ju paciu rankose…

    Reply

Leave a Comment