Psichologiniai tyrimai gali atsakyti ne tik į klausimą, ar tiriamasis laimingas šiandieną, bet ir į klausimą, ar jis jausis laimingas po dešimties metų. Jie patvirtina tai, ką skelbė daug dvasingumo mokytojų – mūsų laimė labiau priklauso ne nuo braškančios ekonomikos, bjaurių viršininkų, neištikimų mylimųjų, nedėkingų vaikų ir dar gausybės dalykų, kuriems dažnai norime priskirti atsakomybę už tai, už ką esame atsakingi patys, – už savo laimę. Tyrimai taip pat rodo dvi laimės kūrimo kryptis – rinktis prasmingus gyvenimo tikslus, didinti malonių išgyvenimų skaičių ir mažinti nemalonių.
Pripažinus šias tiesas belieka padaryti išvadą — norintis būti laimingas žmogus bent jau turėtų pamėginti toks tapti. Visų pirma jam dera atsakyti į klausimą, kokių ilgalaikių tikslų siekia ir kiek šiais metais priartėjo ar nutolo nuo jų. Be to, tiktų pradėti ugdytis laimei būtinus bruožus: norą labiau domėtis kitais, gebėjimą rūpintis kitų žmonių nors ir nedideliais džiaugsmais. Drauge pasirūpinsime, kad ir kiti mus pradžiugintų. Suprantama, kad reikia branginti artimus santykius, o ypač šeimą, bei vengti nesaikingumo. Visa tai turėtų padaryti gyvenimą malonesnį, bet nuo įvairių nemalonumų, erzinančių smulkmenų neapsaugos.
Protinga būtų kreipti mažiau dėmesio į nesėkmes. Bet šiuo patarimu, kaip ir daugeliu kitų gerų patarimų, sunku sekti. Gal tai padalyti padės nesudėtingas, bet veiksmingas meditavimo pratimas.
Ramybės pratimas. Bendraujant su savimi, norint suprasti save ir ką nors sau pasakyti, dera atsipalaiduoti ir pasirūpinti, kad bent 10 minučių netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai.
Ramiai gulint ar sėdint užmerkiamos akys ir mintyse stebimas dėmesio judėjimas. Jis gali nukrypti į aplinką — garsus už lango, skersvėjį, šviesą ir pan.; į kūno pojūčius — kvėpavimą, pulsą, niežėjimą; į tai, kas vyksta mūsų galvoje, – mintis, prisiminimus, vaizdinius. Atliekant šį pratimą užduotis labai paprasta: įsivaizduokite, kad Jūs esate tylos ir ramybės centre ir iš ten stebite dėmesio judėjimą, nestabdote ir negreitinate šio proceso, o vien tik stebite. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik konstatuojate, pasakote sau: „Vis dar galvoju apie tai”. Ir nieko daugiau. Nereikia mėginti ką nors sau įteigti. Užtenka tik stebėjimo.
Baigus pratimą (jam atlikti pakaks 10-15 minučių) dažnai nustembama — kiek daug minčių, pojūčių, vaizdų pralėkė. Po to pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė — rūpesčiais, tai kodėl manau, jog esu juose paskendęs?” Drauge šis pratimas yra ir testas, įvertinantis, kiek žmogus nori tobulinti savo išgyvenimus. Jeigu nerandate laiko jam atlikti, veikiausiai tik samprotaujate apie tai, kaip smagu būtų pasikeisti, bet to nenorite.
Comments are closed.