Kas tai yra tingulys? Visų pirma tai nenorėjimas ar negalėjimas daryti to, ką turėtum daryti. O priežasčių gali būti įvairiausių. Svarbiausia – kad tik įvardijusi jas galėsi išsikapanoti iš tinginystės liūno… Žinoma, jei netingėsi bent jau rankomis pamosuoti.
Tingiu, nes nepatinka darbas
Situacija. Jei apskritai jautiesi sėdinti ne savo rogėse, dirbanti nemėgstamą darbą, nors svajoji apie visai kitokią profesiją – aišku kaip dieną, netingėk pasukti galvą ir susikurti planą, kaip tą darbą pakeisti ir pagaliau imtis to, kas tau tikrai miela.
Bet kur kas dažniau toks tingulys užeina tada, kai tenka imtis kokio nors rutininio darbo, kuris tiesiog tau nepatinka, bet kurį atlikti būtinai reikia. Pavyzdžiui, išplauti namuose grindis arba pagaliau parašyti viršininkui ataskaitą apie projekto eigą ir rezultatus. Laimė, tai daryti turi ne kasdien. Bet visa bėda tame, kad tai daryti tingi.
Ką daryti? Svarbiausia tavo problemos dalis – motyvacijos stoka. Tu taip tingi, kad tau nerūpi net to darbo rezultatas (koks skirtumas, ar grindis plausi šiandien, ar užporyt, jei tau niekada nerūpėjo preciziška namų švara? Ir koks skirtumas, kada įteiksi viršininkui ataskaitą – juk projekto eigai įtakos ji jau neturės). Todėl čia geriausiai padės papildoma motyvacija. Susigalvok, ką galėtum sau padovanoti už atliktą darbą? Gal išplovusi grindis nulėksi pasidaryti manikiūro? O parašiusi ataskaitą užsisakysi į darbą picą?
Tingiu, nes dirbt bus nemalonu
Situacija. Tai ne tas pats, kas tavęs nedominantis darbas. Tu delsi ir nieko nedarai, nes žinai, kad tai gali būti labai nemalonu. Pavyzdžiui, neprisiruoši parašyti atsakymo tau priekaištų pažėrusiam užsakovui, nes bijai naujos jo nepasitenkinimo bangos, arba nustumi tolyn sąskaitas už komunalinius patarnavimus, nes žinai, kad jas sumokėjusi liksi be skatiko kišenėje.
Ką daryti? Užėjus tokio pobūdžio tinginiui pamėgink įvardyti savo tikruosius jausmus. Kodėl nenori daryti to darbo? Surask priežastis – gal užuot tingėjusi sugalvosi, kaip jas pašalinti ar palengvinti, o jau tada galėsi ir tą konkretų darbą atlikti? Beje, nenoras atlikti kurį nors tau nemalonų darbą yra vienas pagrindinių progreso valiklių. Kaip manai, kodėl kažkam šovė į galvą sukurti skrudintuvą? Kertu lažybų, tai buvo žmogus, kuris labai tingėjo stovėti prie keptuvės ir vartyti baltos duonos riekeles pusryčių sumuštiniams!
Tingiu, nes man vis tiek nepavyks
Situacija. Taip jau buvo visada. Ko tik imiesi – viskas krenta iš rankų. Ką bedarytum – vis tiek kiti padarys šimtą kartų geriau. Ir, kas blogiausia, dar pasijuoks, kad tu pati esi niekam tikusi. Bijai prisiimti atsakomybę, nes iš anksto žinai, kad gerų rezultatų iš tavęs tikėtis neverta. Stop! Taip galvoji ne tu – taip tau kužda tavo nepilnavertiškumo kompleksas.
Ką daryti? Nebijok klysti, suteiks sau tokią teisę. Juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Prieš pradėdama darbą apgalvok, kaip sieksi savo tikslo. Jei bijai, kad nepavyks – sukurk atsarginį variantą, kaip galėsi rezultatą pataisyti ir patobulinti: pasirink ilgesnį terminą darbui atlikti, paprašyk, kad kas nors pagelbėtų, apgalvok kiekvieną savo žingsnį, o jau tada pasiraitok rankoves ir čiupk jautį už ragų. Ir būtinai įvertink, pagirk save už padarytą pažangą, jei niekas kitas nesusipras to padaryti.
Gali būti ir taip, kad darbas išties ne tavo jėgoms: stinga išmanymo, kompetencijos, žinių. Ir nepilnavertiškumas čia niekuo dėtas – pasitiki savo jėgomis ir žinai savo galimybes, bet visa tai įvertinus tik dar aiškiau suvoki, jog tu nepajėgsi. Ką gi, užuot tingėjusi ir tempusi laiką, verčiau pagalvok, kaip to darbo atsisakyti. Ir to padaryti negali? Tada taip pat pasiraitok rankoves, suskirstyk darbą į konkrečius nedidelius etapus ir bandyk vis dėlto kabarotis tikslo link, apsišarvavusi kantrybe ir pasiryžimu pakeliui tobulinti įgūdžius bei gilinti žinias.
Tingiu, nes nebūsiu geriausia
Situacija. Jei jau šokti – tai ne prasčiau už Kariną Krysko, jei dainuoti – tai kaip Asmik Grigorian. Bet jei puikiai žinai, kad šoki tik vidutiniškai, o dainuodama ne visada pataikai į natą, ar verta pradėti? Tokia situacija gali susiklostyti bet kur. Kolegė bendraudama su klientais tiesiog neprilygstama. Žinodama, kad bendravimas nėra tavo stiprioji pusė, tu apskritai imi vengti pakelti telefono ragelį, o per biuro duris įžengusį interesantą iškart siunti kreiptis pagalbos į kitus. Nes tu tingi.
Ką daryti? Konkurencija ir savęs lyginimas su kitais – pagrindiniai tavo priešai. Taigi užuot laipsniavus, kas geras, kas – geresnis, o kas – geriausias, turėtum ieškoti savo darbe to, kas tau malonu, maloniau, maloniausia. Na tai kas, kad kažką darai kitaip, nei pripažinti autoritetai. Orientuokis į tai, kas tau pačiai atrodo smagu, sumanu, kas sukelia azartą ir norą judėti pirmyn. Čia tas atvejis, kai kelias į tikslą turėtų tapti patrauklesniu už patį tikslą.
Tingiu, nes galvoje – visai ne darbas
Situacija. Kaip ten bebūtų, savo darbą tu darai. Bet pati mintimis esi visai kitur. Judesiai tampa lėtesni, mintys šokinėja, negali susikaupti. Tavo gyvenime dabar tas etapas, kai darbas – anaiptol ne pirmoje ir net ne antroje vietoje. Galva knibžda nuo spėlionių ir minčių, o širdis plazda nerimu ir laukimu. Taip gali būti įsimylėjus. Arba laukiant medicininių tyrimų atsakymo. Arba sprendžiantis sudėtingam klausimui šeimoje. Kartkartėmis visiems pasitaiko, kai tenka laukti, jaudintis ir nerimauti, būti vienu metu ir čia, ir kažkur kitur.
Ką daryti? Sustok ir paklausk, kur pati esi? Kas tave iš tikrųjų jaudina? Ir ar tai gali turėti įtakos dabartinei situacijai? Nepamiršk, tu – ne automatas. Ir ne viskas, kas tave jaudina, susiję su darbu. Turi 3 galimybes:
1) ir toliau dirbti mintimis skrajojant toli bei numoti ranka į savo produktyvumą ir darbo rezultatą;
2) sąmoningai atidėti savo rūpesčius į šalį, nes dabar vis tiek nieko pakeisti negali;
3) pasiprašyti laisvos dienos (o gal kelių valandų?) ir pabandyti ką nors pakeisti asmeniniuose reikaluose. Kuris priimtiniausias tau?
Tingiu, nes taip nesąžininga!
Situacija. Bosas netikėtai paprašė atlikti ne tik savo darbą, bet ir pavaduoti susirgusį kolegą. Už tą patį atlyginimą. Tavo draugui dabar egzaminai, taigi jis tiesiog numoja rankas į neišneštas šiukšles ir stirtą neplautų indų. Visa tai tenka tau. Tu supranti, kad situacija laikina. Bet vis dėlto taaaaaip tingi… Ir savotiškai protestuoji prieš tokią neteisybę.
Ką daryti? Visų pirma tinkamai įvertink situaciją. Ar tikrai tau priklauso daryti tai, ko esi prašoma? Ar tai įeina į tavo pareigas? Ar tu gali prisiimti dar ir tą įsipareigojimą? Jei primesto darbo išvengti nepavyks ir puikiai žinai, kad anksčiau ar vėliau teks jį padaryti (ei, indai juk patys nesusiplaus!), sukąsk dantis ir veik. Bei nepamiršk pagalvoti apie moralinę kompensaciją sau. Viršininkas nežada skirti premijos už pavadavimą? Suplanuok, kaip kolegai grįžus pasiprašysi laisvos dienos, sukrovusi jam savo darbus. O besimokančiam draugui, sėkmingai išlaikiusiam sesiją, teks keletą dienų padirbėti prie namų švarinimo.
Tingiu, nes pavargau
Situacija labiau nei aiški. Sukiesi kaip voverė rate, vis darbai, vis pareigos. Nebeprisimeni, kada apskutinį kartą buvai kirpykloje, o valandėlė su knyga tau atrodo išvis nepasiekiama žemė.
Ką daryti? Nuovargis – bene labiausiai pateisinama tingėjimo priežastis. Nes tik beviltiškai nusiplūkusi gali ranką prie širdies pridėjusi pasakyti: nedarau to, nes negaliu (juk visais kitais atvejais buvo labiau ne „negaliu“, o „nenoriu“, ar ne?). Todėl išeitis viena – leisk sau pailsėti. Labai svarbu skirti bent valandėlę sau, be minčių apie darbą ir be sąžinės graužaties, kad dabar, užuot mirkusi vonioje, turėtum daryti ką nors kitą, pavyzdžiui, valyti langus ar tvarkyti išmėtytus vaikų žaislus. Geriausias pasiteisinimas – faktas, jog atgavusi jėgas į darbą kibsi žvaliau, viskas eisis sparčiau, o rezultatai džiugins labiau!
